Valgomas
Reikalauja apdorojimo
Žalias nuodingas
Nustatykite vietovę, kad matytumėte savo regiono duomenis.








Amanita ceciliae (gelsvarudė musmirė) – stambi bežiedė musmirė, atpažįstama iš didelės gelsvai rudos ar tamsiai rudos kepurėlės, padengtos tamsiomis, pilkšvomis skiauterėtomis apvalkalo liekanomis. Kotas ilgas, be žiedo, su trapia pilkšva išnara. Ši rūšis auga lapuočių ir mišriuose miškuose, vertinama mikologijos entuziastų dėl savo įspūdingo dydžio ir elegantiškos išvaizdos.
Atpažinimas, buveinė ir svarbiausi skirtumai.
Grybautojas
Vaisiakūnio sandara
- Vaisiakūnio sandaros tipas
- Vaisiakūnio sandaros tipas: Kepurėlė, kotas.
Kepurėlė
- Kepurėlės forma
- Kepurėlės forma: kiaušiniškas.
Kepurėlės forma: plokščia.
jaunų vaisiakūnių: Kepurėlės forma: kiaušiniškas.
subrendusių vaisiakūnių: Kepurėlės forma: pusiau rutuliška.
subrendusių vaisiakūnių: Kepurėlės forma: varpiškas.
subrendusių vaisiakūnių: Kepurėlės forma: išgaubtas.
subrendusių vaisiakūnių: Kepurėlės forma: plokščia.
Kepurėlės forma: išgaubtas. - Kepurėlės paviršiaus blizgesys
- kai sausas: Kepurėlės paviršiaus blizgesys: matinis.
- Kepurėlės lipnumas ir gleivėtumas
- kai šlapias: Kepurėlės lipnumas ir gleivėtumas: lipnus.
- Kepurėlės spalva
- Kepurėlės spalva: pilkai rudas.
Kepurėlės spalva: alyviškai rudas.
Kepurėlės spalva: rausvai rudas.
Kepurėlės spalva: gelsvai ruda.
Kepurėlės spalva: pilkšvas.
Kepurėlės spalva: geltonas.
Kepurėlės spalva: gelsvai rudas.
Kepurėlės spalva: alyvinė.
Kepurėlės spalva: kaštoninis. - Krašto padėtis
- senų vaisiakūnių: Krašto padėtis: užlinkęs į viršų.
Krašto padėtis: užsirietęs į vidų. - Kepurėlės krašto paviršiaus reljefas
- Kepurėlės krašto paviršiaus reljefas: vagotas.
- Kepurėlės skersmuo
- Kepurėlės skersmuo – 50–200 mm.
- Kepurėlės krašto vagotumo aprėptis
- Kepurėlės krašto vagotumo aprėptis: 0,25 (palyginti su kepurėlės spinduliu).
Kepurėlės apačia
- Himenoforo tipas
- Himenoforo tipas: lakšteliai.
Lakšteliai prie koto
- Himenoforo prisitvirtinimas prie koto
- Himenoforo prisitvirtinimas prie koto: priaugęs prie koto (lakšteliai).
Himenoforo prisitvirtinimas prie koto: laisvas nuo koto (lakšteliai).
Himenoforo prisitvirtinimas prie koto: laisvas nuo koto (lakšteliai).
- Himenoforo priaugimo plotis
- Himenoforo priaugimo plotis: siaurai priaugęs (lakšteliai).
- Bendras lakštelio profilis
- Bendras lakštelio profilis: vienodai siaura (lakšteliai).
- Himenoforo spalva
- Himenoforo spalva: pilkas.
Himenoforo spalva: balsva.
Himenoforo spalva: kremiškai baltas. - Lakštelių šakojimasis
- Lakštelių šakojimasis: šakoti.
- Laisvojo lakštelių krašto makroskopinė sandara
- Laisvojo lakštelių krašto makroskopinė sandara: rantytas ir dribsniškas.
- Natūrali lakštelio briaunos spalva
- Natūrali lakštelio briaunos spalva: juosvas.
- Lakštelių išsidėstymo tankis
- Lakštelių išsidėstymo tankis: glaudžiai išsidėstę.
Lakštelių išsidėstymo tankis: glaudžiai išsidėstę.
Lakštelių išsidėstymo tankis: tankiai išsidėstę. - Lakštelių storis
- Lakštelių storis: storas.
- Trumpųjų lakštelių buvimas
- Trumpųjų lakštelių buvimas: yra.
Kotas ir pagrindas
- Koto forma
- Koto forma: cilindriškas.
- Koto spalva
- viršutinėje koto dalyje: Koto spalva: baltas.
vidurinėje koto dalyje: Koto spalva: rusvas.
apatinėje koto dalyje: Koto spalva: rusvas.
Koto spalva: baltas.
Koto spalva: pilkai rudas. - Koto paviršiaus danga
- Koto paviršiaus danga: dribsniuota.
Koto paviršiaus danga: žvynuota.
viršutinėje koto dalyje: Koto paviršiaus danga: miltuotas.
viršutinėje koto dalyje: Koto paviršiaus danga: šilkinis.
apatinėje koto dalyje: Koto paviršiaus danga: žvynuota. - Koto paviršiaus raštas
- Koto paviršiaus raštas: vingiuotas.
- Koto ornamentikos spalva
- Koto ornamentikos spalva: balsva.
- Koto vidus
- Koto vidus: pilnaviduris.
Koto vidus: tuščiaviduris. - Koto konsistencija
- Koto konsistencija: trapus.
- Koto ilgis
- Koto ilgis: 80–250 mm.
- Koto skersmuo
- Koto skersmuo: 10–40 mm.
- Išnara
- Išnara: yra.
Žiedas
- Žiedo buvimas
- Žiedo buvimas: be žiedo.
Gumbas
- Gumbo buvimas koto pamate
- Gumbo buvimas koto pamate: nėra.
Apvalkalas ties pagrindu
- Apdangalo sandara ties koto pagrindu
- Apdangalo sandara ties koto pagrindu: juostos.
Apdangalo sandara ties koto pagrindu: juostos.
Apdangalo sandara ties koto pagrindu: maišelio formos.
- Išnaros ir apvalkalo koto pamate atsparumas pažeidimams
- Išnaros ir apvalkalo koto pamate atsparumas pažeidimams: lengvai pažeidžiama (apvalkalo dalis ties koto pagrindu: juostos).
- Koto minkštimo atsparumas lūžimui ar plyšimui
- Koto minkštimo atsparumas lūžimui ar plyšimui: trapus.
- Išnaros ir apdangalo koto pamate spalva
- Išnaros ir apdangalo koto pamate spalva: baltas (apvalkalo dalis ties koto pagrindu: išnara).
Trama
- Minkštimo spalva
- Minkštimo spalva: baltas.
- Minkštimo skonis
- Minkštimo skonis: saldus.
- Minkštimo atsparumas lūžimui ar plyšimui
- Minkštimo atsparumas lūžimui ar plyšimui: trapus.
- Minkštimo kvapas
- Minkštimo kvapas: neišsiskiriantis (minkštimas).
Minkštimo kvapas: silpnas.
Kur ir kada auga
- Buveinė
- Buveinė: lapuočių miškas.
Buveinė: spygliuočių miškas.
Buveinė: mišrus miškas.
Buveinė: parkas.
Buveinė: spygliuočių miškas, lapuočių miškas arba mišrus miškas. - Substratas
- Substratas: dirvožemis.
- Vaisiakūnių augimo pobūdis
- Vaisiakūnių augimo pobūdis: pavieniui.
Vaisiakūnių augimo pobūdis: pasklidusios grupės.
Vaisiakūnių augimo pobūdis: mažomis grupėmis. - Aptikimo dažnumas
- Aptikimo dažnumas: nedažnas.
- Derėjimo laikotarpis
- Vaisiakūniai pasirodo nuo birželio iki spalio.
- Paplitimo sritis
- Paplitimo sritis: patvirtinta.
Valgomumas ir kulinarija
- Valgomumas
- Valgomas
- Reikalingas apdorojimas
- Reikalauja apdorojimo
- Vartojimas žalių
- Žalias nuodingas
Teisė
- Apsauga
- Lenkijoje rūšiai netaikoma rūšinė apsauga.
- Prekyba
- Lenkijoje rūšimi neleidžiama prekiauti ar iš jos gaminti grybų produktų.
Su kuo galima supainioti

Jerzy Opioła · CC BY-SA 3.0
Wersja JPEG o szerokości 1280 px przygotowana przez Wikimedia Commons; bez dodatkowych lokalnych zmian.
Nuotraukos šaltinis · CC BY-SA 3.0Amanita submembranacea
Svarbiausi skirtumai
Rudaalyvė musmirė (Amanita submembranacea) skiriasi didelių apvalkalo fragmentų buvimu ant kepurėlės bei iš vidaus pilkėjančia išnara, augdama daugiausia kalnų miškuose rūgščiuose dirvožemiuose.

Jerzy Opioła · CC BY-SA 4.0
Zmniejszono do maksymalnie 1600 pikseli i zapisano jako JPEG; zachowano proporcje, pełny kadr i barwy. Oryginalny plik źródłowy zachowano.
Nuotraukos šaltinis · CC BY-SA 4.0Amanita vaginata
Svarbiausi skirtumai
Pilkoji musmirė (Amanita vaginata) pasižymi lygiu, baltu kotu be tamsių žvynelių ir zigzaginio rašto.

Jerzy Opioła · CC BY-SA 4.0
Zmniejszono do maksymalnie 1600 pikseli i zapisano jako JPEG; zachowano proporcje, pełny kadr i barwy. Oryginał zachowano.
Nuotraukos šaltinis · CC BY-SA 4.0Amanita crocea
Svarbiausi skirtumai
Šafraninė musmirė (Amanita crocea) turi nuo ryškiai šafraninės iki oranžiškai geltonos spalvos kepurėlę ir viduje oranžine spalva nusidažiusią išnarą.
Amanita pantherina
Svarbiausi skirtumai
Rūšis gali būti supainiota su stipriai nuodinga margąja musmire (Amanita pantherina). Margoji musmirė turi ryškų žiedą ant koto ir gumbą su rumbeliais ties pagrindu, tačiau lyjant lietui arba senesnių egzempliorių žiedas gali nusitrinti ir nukristi.
Amanita friabilis
Svarbiausi skirtumai
Amanita friabilis yra gerokai mažesnis (kepurėlė iki 6 cm), turi smulkesnes sporas ir auga tik po alksniais.
Amanita fulva
Svarbiausi skirtumai
Rausvarudė musmirė (Amanita fulva) turi lapės rudumo ir gelsvai oranžinių atspalvių kepurėlę, lygų kotą ir rūdijančią išnarą.
FAQ
Kam atminti pavadinta Amanita ceciliae?
Ji pavadinta Cecilia Berkeley, britų mikologo Mileso Josepho Berkeley žmonos ir talkininkės, garbei.
Ar gelsvarudė musmirė turi žiedą ant koto?
Ne, kaip ir kitos Amanitopsis grupės rūšys, ši musmirė žiedo ant koto neturi.
Su kokiais medžiais ši musmirė sudaro mikorizę?
Dažniausiai formuoja ryšius su ąžuolais, bukais, skroblais ir liepomis lapuočių miškuose.
Kokio dirvožemio reikalauja ši rūšis?
Ji teikia pirmenybę kalkingiems, humusingiems, derlingiems ir maistingiems dirvožemiams.
Ar Amanita ceciliae tinka valgyti žalia?
Ne, žalia ji toksiška; joje yra termolabilių medžiagų, kurios suyra tik gerai termiškai apdorojus.
Kaip paruošiamas šis grybas saugiam vartojimui?
Grybą būtina pavirti ne mažiau kaip 20 minučių, o nuovirą išpilti, kad pasišalintų toksinai.
Koks yra paruoštos gelsvarudės musmirės skonis?
Tinkamai išvirta ji pasižymi švelniu, salstelėjusiu skoniu ir labai minkšta tekstūra.
Kuriuo metų laiku pasirodo šie grybai?
Vaisiakūniai dygsta nuo liepos pradžios iki spalio vidurio, priklausomai nuo drėgmės.
Ar šis grybas naudotas audiniams dažyti?
Taip, perbrendę vaisiakūniai su kandikais naudoti vilnai ir linui dažyti pilkšvai rudais tonais.
Kokia išskirtinė šio grybo kepurėlės ypatybė?
Jos kepurėlė padengta tamsiomis, pilkšvomis, vilnoniškomis bendrojo apvalkalo liekanomis.
Mėgėjas
Pavadinimai ir istorija
- Obowiązująca nazwa krajowa
- Muchomor złotawy
- Obowiązująca nazwa taksonomiczna
- Amanita ceciliae (Berk. & Broome) Bas
- Pozostałe nazwy
- muchomor pochwiasty forma łuskowata, muchomor wężowoskóry, gryzetka złotawa, mglejarka wężowoskóra, mglejarka złotawa, podsadka złotawa
Stebėjimai namuose
Sporų atspaudas
- Reikalingos medžiagos
- šviežia, subrendusi kepurėlė, popieriaus lapas, stiklinė arba dubenėlis, vanduo
- Laikas
- 2–24 h
- Atlikimas
- Padėkite kepurėlę apatine puse ant popieriaus.
- Užlašinkite lašą vandens ant viršaus ir uždenkite.
- Po 2–24 valandų pakelkite kepurėlę ir apžiūrėkite nuosėdas.
Ko ieškoti
- Sporų atspaudo spalva
- Sporų atspaudo spalva: baltas.
Po mikroskopu
- Reikalingos medžiagos
- šviesinis mikroskopas, objektinis ir dengiamasis stikleliai, adata, vanduo, sporos iš atspaudo
- Atlikimas
- Adata perkelkite šiek tiek atspaudo ant stiklelio.
- Užlašinkite lašą vandens, uždenkite dengiamuoju stikleliu ir apžiūrėkite sporas.
Ko ieškoti
- Sporos forma
- Sporos forma: rutuliškas. Sporos forma: rutuliškas. Sporos forma: beveik rutuliškas. Sporos forma: rutuliškas. Sporos forma: rutuliškas (beveik). Sporos forma: rutuliškas. Sporos forma: rutuliškas (beveik).
- Sporos paviršius
- Sporos paviršius: lygus. Sporos paviršius: lygus.
- Sporos matmenys
- Ilgis 9,5–25 µm, plotis 8,6–25 µm.
Matmenis lyginkite sukalibravę mikroskopo skalę.
Ekologija ir paplitimas
- Dirvožemio kalkingumas
- Dirvožemio kalkingumas: kalkingas.
- Lapuočiai medžiai aplinkoje
- Lapuočiai medžiai aplinkoje: bukas.
Lapuočiai medžiai aplinkoje: skroblas.
Lapuočiai medžiai aplinkoje: ąžuolas. - Spygliuočiai medžiai aplinkoje
- Spygliuočiai medžiai aplinkoje: kėnis.
- Mitybos būdas
- Mitybos būdas: Mikorizinis.
Nekulinarinis panaudojimas
Amanita ceciliae tradicinis nemaistinis naudojimas buvo lokalus ir susijęs su kaimo amatais. Dėl tamsių pigmentų, esančių subrendusių kepurėlių odelėje ir apvalkalo liekanose, šie grybai senovėje kartais buvo naudojami natūraliam dažymui. Verdant perbrendusius vaisiakūnius su kalkių ar geležies priedais, būdavo gaunami tamsiai pilki, ochros bei žemės rudumo tonai, tinkami lininiams ir vilnoniams audiniams.
Etnografiniuose šaltiniuose užfiksuota, kad minkštas, džiovintas šios stambios musmirės minkštimas tradicinėje buityje retkarčiais naudotas kaip natūrali pagalbinė medžiaga smulkiems mechaniniams paviršiams valyti ar poliruoti. Taip pat kaimo vietovėse džiovinti vaisiakūniai būdavo deginami kartu su kitomis miško žolelėmis smilkymui per rudens derliaus pabaigtuvių papročius, siekiant apvalyti patalpas specifiniu miško aromatu.
Istorija ir kultūra
Amanita ceciliae 1854 metais aprašė britų mikologas Miles Joseph Berkeley, suteikęs rūšiai vardą savo žmonos Cecilia Berkeley garbei, kuri aktyviai padėjo jam iliustruoti ir rinkti grybus. Šis pavadinimas mikologijos istorijoje išlieka viena gražiausių asmeninio atsidavimo ir mokslinės partnerystės apraiškų XIX amžiaus gamtos moksle.
Senojoje anglų literatūroje ir kaimo folklore šis grybas dėl pilkšvų apvalkalo liekanų kartais būdavo vaizdingai vadinamas „keistuoju gobtuvu“ ar „senolių apsiaustu“. Įvairiuose Europos regionuose buvo tikima, kad šių didingų grybų pasirodymas brandžiose ąžuolų giraitėse žymi vasaros lūžį ir brandos pradžią. Dėl išskirtinės išvaizdos ši musmirė tapo pasakojimų apie miško dvasias simboliu, perteikiančiu gamtos didybę ir paslaptingumą.
Valgomumas ir saugumas
Amanita ceciliae yra sąlyginai valgomas grybas, tačiau termiškai neapdorota sukelia virškinamojo trakto apsinuodijimus. Joje esantys termolabilūs toksinai dirgina skrandžio gleivinę ir ardo eritrocitus, todėl žalių ar nepakankamai apkeptų vaisiakūnių vartoti griežtai negalima. Prieš vartojimą būtinas kruopštus terminis apdorojimas: vaisiakūniai verdami bent 20 minučių, o nuoviras išpilamas.
Tinkamai termiškai apdorotos gelsvarudės musmirės skonis yra švelnus, salstelėjęs, o minkštimas minkštas ir trapus. Kulinarinėse tradicijose požiūris į ją nevienodas: kai kuriuose Pietų ir Rytų Europos regionuose ji vertinama kaip geras valgomas grybas, o kitose šalyse jos vengiama dėl trapumo transportuojant ir galimos rizikos supainioti su nuodingomis musmirių rūšimis. Vartoti rekomenduojama tik gerai išvirtus jaunus egzempliorius.
Buveinė ir paplitimas
Amanita ceciliae plačiai paplitusi Europoje bei vidutinio klimato Azijos dalyse, o ankstesni duomenys apie platų paplitimą Šiaurės Amerikoje daugiausia priskiriami kitoms giminingoms rūšims, nors visiškas jos nebuvimas ten nėra įrodytas. Ji teikia pirmenybę kalkingiems, humusingiems, derlingiems ir maistingųjų medžiagų turtingiems dirvožemiams, nors kartais aptinkama ir neutraliose priemolio dirvose. Tai mikorizinis grybas, glaudžiai susijęs su brandžiais lapuočiais medžiais: ąžuolais (Quercus), bukais (Fagus sylvatica), skroblais (Carpinus betulus) bei liepomis, rečiau randamas po beržais ar spygliuočiais.
Rūšis paplitusi lygumų ir kalvų miškuose, parkuose bei senose giraitėse, kur vyrauja šilta ir drėgna aplinka. Vaisiakūniai pradeda dygti vasaros viduryje, paprastai nuo liepos pradžios, ir tęsiasi iki spalio vidurio. Dygimo intensyvumas labai priklauso nuo vasaros kritulių: drėgnomis ir šiltomis vasaromis dera gausiai, o sausrų metu pasirodo tik pavieniai egzemplioriai. Pietų regionuose sezonas gali tęstis iki lapkričio pradžios.
Tyrėjas
Valgomumas ir kulinarija
Ustalenia źródłowe: jadalność, spożycie i wykorzystanie
- Valgomumas
- Valgomas — źródło oznaczenia
Karel Tejkal/Česká mykologická společnost, Amanita ceciliae — atlas i bibliografia · Kuchyňské využití, autoriaus vertinimas, be klinikinio saugumo tyrimo
- Vartojimas žalių
- Nuodingas
Materiał: surowy
SFMU, materiał dydaktyczny Champignons pod kierunkiem V.Danela, rewizja grudzień2019 · Sąrašas Amanita inaurata*: toksiški žali arba nepakankamai termiškai apdoroti; mokomasis šaltinis, o ne rūšies toksinų analizė
- Valgomumas
- Nuodingas
Materiał: po niedostatecznej obróbce
SFMU, materiał dydaktyczny Champignons pod kierunkiem V.Danela, rewizja grudzień2019 · Sąrašas Amanita inaurata*: toksiški žali arba nepakankamai termiškai apdoroti; mokomasis šaltinis, o ne rūšies toksinų analizė
- Reikalingas apdorojimas
- Reikalauja apdorojimo
Wynika z potwierdzonej toksyczności materiału surowego.
SFMU, materiał dydaktyczny Champignons pod kierunkiem V.Danela, rewizja grudzień2019 · Lista Amanita inaurata*: toksyczne surowe lub niedogotowane; źródło dydaktyczne, nie analiza toksyny gatunku
Moksliniai pavadinimai ir taksonomija
- Galiojantis mokslinis pavadinimas
Amanita ceciliae (Berk. & Broome) Bas
Moksliniai pavadinimai ir taksonomija
Amanita ceciliae (Berk. & Broome) Bas priklauso musmirinių (Amanitaceae) šeimai ir sekcijai Vaginatae. Jį 1854 metais aprašė Berkeley ir Broome su bazionimu Agaricus ceciliae, o į gentį Amanita perkėlė Cornelis Bas XX a. 80. dešimtmetyje.
Moksliniai pavadinimai ir taksonomija
Senesniuose mikologiniuose veikaluose ši rūšis, be kita ko, buvo minima pavadinimais Amanita inaurata, Amanitopsis inaurata bei Amanitopsis ceciliae. Pavadinimą Amanita strangulata daugelis autorių savo ruožtu vartojo plačia, nevienareikšme prasme (sensu auct. mult.).
Istorinė rūšies pavadinimų ir sampratų apimtis
Anglosaksų literatūroje vartojamas pavadinimas Snakeskin Grisette, o vokiečių – Riesen-Scheidenstreifling.
Taksono apimtis ir identifikavimo apribojimai
Taksonominiai tyrimai parodė, kad dalis Šiaurės Amerikos grybų, anksčiau aprašytų kaip A. ceciliae arba A. inaurata, priklauso atskiroms rūšims, tokioms kaip Amanita rhacopus ir Amanita variicolor. Šiuolaikinė A. ceciliae samprata taikoma Europos populiacijoms.
Taksono apimtis ir identifikavimo apribojimai
Sekcijos Vaginatae filogenetiniuose tyrimuose Europos taksono A. ceciliae pozicija (kuriai, be kita ko, atstovauja rinkiniai iš Vengrijos) buvo patvirtinta naudojant keturių lokusų sekų analizę: ITS, LSU, RPB1 ir TEF1-α.
- Zakres ujęcia taksonomicznego
Profil obejmuje doniesienia z niezależnych europejskich źródeł pod nazwą Amanita ceciliae, w tym osobno udokumentowany węgierski okaz dowodowy DB-2018-07-08-5/AD22. Nie stanowi ponownego oznaczenia wszystkich okazów opisanych w atlasach ani nie utożsamia z materiałem europejskim meksykańskich ujęć inaurata/ceciliae, ujęcia Kaqchikel aff. ceciliae, A. sororcula lub innych ujęć pozaeuropejskich.
[13] [10] [14] [3]
Ekologija ir paplitimas
Laboratorinė diagnostika
Dane ustrukturyzowane
Bazidės
- Papėtės sterigmos ilgis
- Papėtės sterigmos ilgis: iki 8,4 µm. [34]
- Sporų skaičius ant bazidės
- Sporų skaičius ant bazidės – 4. [36]
Sporų skaičius ant bazidės – 2. [36]
Sporų skaičius ant bazidės – 2. [34]
Sporų skaičius ant bazidės – 4. [34] - Bazidės forma
- Bazidės forma: buožiškas. [36]
- Sterigmos plotis
- Sterigmos plotis: iki 3,1 µm. [34]
Sagtelės
- Sagtys
- Sagtys: nepastebėta. [36]
Kiti laboratoriniai požymiai
- Lakštelių krašto vaisingumas
- Lakštelių krašto vaisingumas: sterili. [36]
- Pohimeninės zonos matavimas
- Pohimeninės zonos matavimas: 15–35 µm (wst-near matavimas). [34]
Pohimeninės zonos matavimas: 50–70 µm (wst-far matavimas). [34] - Bendrojo apvalkalo ląstelių išsidėstymas
- Bendrojo apvalkalo ląstelių išsidėstymas: galinės (ant kepurėlės). [34]
Bendrojo apvalkalo ląstelių išsidėstymas: trumpomis eilėmis (ant kepurėlės). [34]
Kepurėlės odelė
- Kepurėlės luobelės hifų optinė išvaizda
- Kepurėlės luobelės hifų optinė išvaizda: hialininis (viršutinis kepurėlės odelės sluoksnis). [36]
- Kepurėlės odelės hifų išsidėstymas
- Kepurėlės odelės hifų išsidėstymas: beveik radialinis. [34]
- Kepurėlės odelės elementų forma
- Kepurėlės odelės elementų forma: cilindriškas. [36]
Kepurėlės odelės elementų forma: cilindriškas. [36] - Kepurėlės odelės elementų plotis
- Kepurėlės odelės elementų plotis: 1,1–7,7 µm. [34]
Kepurėlės odelės elementų plotis: 0,8–3 µm. [36]
Kepurėlės odelės elementų plotis: 2,5–4 µm. [36] - Odelės hifo šakojimasis
- Odelės hifo šakojimasis: šakotas. [34]
- Odelės hifų įsiterpimas į želatininę medžiagą
- Odelės hifų įsiterpimas į želatininę medžiagą: yra. [36]
Odelės hifų įsiterpimas į želatininę medžiagą: yra (tik prie paviršiaus, paviršiniame kepurėlės odelės sluoksnyje). [34]
Odelės hifų įsiterpimas į želatininę medžiagą: be želatinizacijos (apatiniame kepurėlės odelės sluoksnyje). [34]
Odelės hifų įsiterpimas į želatininę medžiagą: yra (tik prie paviršiaus, paviršiniame kepurėlės odelės sluoksnyje, subrendusiame vaisiakūnyje). [34] - Odelės pigmento spalva
- Odelės pigmento spalva: rudas. [34]
Reakcijos su reagentais
Sporos
- Vidutinis sporos ilgio ir pločio santykis
- Vidutinis sporos ilgio ir pločio santykis: 1,04 (vidurkis). [32]
- Bazidiosporos adaksialinės pusės profilis
- Bazidiosporos adaksialinės pusės profilis: suplotas. [34]
- Bazidiosporos apendikso buvimas
- Bazidiosporos apendikso buvimas: yra. [34]
- Bazidiosporos apikulo padėtis
- Bazidiosporos apikulo padėtis: beveik šoninė. [34]
- Bazidiosporos apikulo forma
- Bazidiosporos apikulo forma: cilindriškas. [34]
- Sporų spalva pro mikroskopą
- Sporų spalva pro mikroskopą: hialininis. [36]
Sporų spalva pro mikroskopą: hialininis. [34] - Sporos ilgis
- Sporos ilgis: 9,7–15,4 µm. [36]
Sporos ilgis: 10,5–14 µm. [10]
Sporos ilgis: 9,5–25 µm. [34] - Lipidinių kūnelių buvimas
- Lipidinių kūnelių buvimas: yra. [36]
- Sporos ilgio ir pločio santykis
- Sporos ilgio ir pločio santykis: 0,94–1,14. [36]
Sporos ilgio ir pločio santykis: 1–1,36. [34] - Sporos forma
- Sporos forma: rutuliškas. [10]
Sporos forma: rutuliškas. [9]
Sporos forma: beveik rutuliškas. [9]
Sporos forma: rutuliškas. [36]
Sporos forma: rutuliškas (beveik). [36]
Sporos forma: rutuliškas. [34]
Sporos forma: rutuliškas (beveik). [34] - Sporos tūris
- Sporos tūris: 410–2030 µm³. [36]
- Sporos sienelės storis
- Sporos sienelės storis: plonasienis. [34]
Himenoforo trama
- Himenoforo tramos tipas
- Himenoforo tramos tipas: bilateralinė. [34]
- Tramos hifų plotis
- Tramos hifų plotis: 2,8–5,9 µm. [34]
- Išsipūtusios himenoforo tramos ląstelės ilgis
- Išsipūtusios himenoforo tramos ląstelės ilgis: iki 74 µm. [34]
- Išsipūtusios himenoforo tramos ląstelės plotis
- Išsipūtusios himenoforo tramos ląstelės plotis: iki 16,7 µm. [34]
Tyrimų medžiaga ir metodai
Požymių aprašymas — šaltinis ir apimtis
Medžiaga: K.Tejkala/ČMS atlasinis minkštimo aprašymas; kvapas nevýrazný.
Nuskaitymo apimtis: Dokumentuotas stebėjimas.
Apribojimai: Autoriaus aprašymas be ištirto pavyzdžio numerio; neišreikštas kvapas nesutapatintas su cheminiu kvapiųjų medžiagų nebuvimu.
Mikroskopiniai duomenys — šaltinis ir apribojimai
Medžiaga: Autoriaus M.Zugnos 4813,100 matavimų rinkinio sporų vidutinis Q; ta pati medžiaga kaip ir atskirame mikroskopiniame tyrime, ne naujas eksperimentas.
Nuskaitymo apimtis: Dokumentuotas stebėjimas.
Apribojimai: Vidurkis pateiktas tiesiogiai autoriaus; nepriklausomos ilgio ir pločio ribos nebuvo skaidomos.
Sudėties ir aktyvumo tyrimas – Akata ir kt. (2012)
Medžiaga: Vaisiakūniai iš Anatolijos, apibūdinti kaip Amanita ceciliae, AKATA 3037,850 m; džiovintos medžiagos metanolinis ekstraktas. DPPH bandymas,517 nm,30 min tamsoje; trys pakartojimai.
Nuskaitymo apimtis: Dokumentuotas stebėjimas.
Apribojimai: Rezultatas in vitro, nepatvirtintas gydymas ar saugi maisto dozė. Šiame darbe nėra apibūdinimo molekulinio patikrinimo; ne Lenkijos medžiaga. Santraukoje pateiktas prieštaringas priskyrimas 96,16% esant 4,51 mg/ml; tiesiogiai nuskaityta eilutė rodo 95,35 ± 0,10% esant 4,65 mg/ml.
Archiwalny opis siedliska
Krajowe zbiory udokumentowano m.in. w Beskidzie Niskim (okolice Chyrowej, Myscowej, Woli Niżnej i Tylawy) w drzewostanach jodłowo-bukowych z domieszką grabu, leszczyny i wiązu.
[10]Obecność gatunku potwierdzają również historyczne zbiory zielnikowe z lasów grądowych Puszczy Niepołomickiej.
[11]Archiwalny opis siedliska
W Europie Środkowej owocnikowanie trwa od czerwca do października, a grzyb występuje miejscami obficie w ciepłolubnych lasach dębowych i bukowych.
[6]- Šaltiniuose pateikti rezultatai — Sporų skaičius ant bazidės
- Liczba zarodników na jednej podstawce wynosi 2. [36] [34]
Liczba zarodników na jednej podstawce wynosi 4. [36] [34] - Šaltiniuose pateikti rezultatai — Bendrojo apvalkalo hifo plotis
- Strzępka osłony całkowitej może mieć szerokość od 1,1 do 11,7 mikrometra. [34]
Strzępka osłony całkowitej może mieć szerokość od 2,5 do 4,5 mikrometra. [36]
Metody i zapisy źródłowe — Zbiór 4813, Prato Rotondo koło Teramo, Włochy, 19.08.2012, leg. Bruno de Ruvo, det. Marino Zugna. Suchy materiał rehydratowano wodą lub KOH 5%; preparaty w wodzie albo amoniakalnej czerwieni Kongo 6%. Nowy wynik dotyczy wyłącznie strzępek zewnętrznego pokrycia opisanego jako ixocutis, nie pigmentowanej warstwy cutis.
Wygląd optyczny strzępek skórki — zapis źródłowy: „Rivestimento pileico ... ixocutis ... ife cilindriche ... ialine; tylko strzępki tego pokrycia.” [36]
Metody i zapisy źródłowe — Wyłącznie zbiór E. W. Brown, Middleton, Dyfed, Walia, 20.09.1994, RET270-1. Cała skórka ma 155–220 µm; opis źródłowy oddziela powierzchnię, suprapellis i subpellis. Grubości poszczególnych warstw nie utożsamiono z grubością całości.
Układ strzępek skórki — zapis źródłowy: „In E. W. Brown collection: filamentous undifferentiated hyphae subradially arranged.” [34]
Osadzenie strzępek skórki w substancji żelowej — zapis źródłowy: „In E. W. Brown collection: completely gelatinized only at surface; zakres przestrzenny ograniczony do powierzchni.” [34]
Osadzenie strzępek skórki w substancji żelowej — zapis źródłowy: „In E. W. Brown collection: subpellis ... ungelatinized; dokładny wynik ujemny wyłącznie tej warstwy.” [34]
Grubość skórki kapelusza — zapis źródłowy: „In E. W. Brown collection: pileipellis 155–220 µm thick; cała skórka.” [34]
Metody i zapisy źródłowe — Rewizja europejskich eksykatów R.E.Tullossa: 100pomiarów z5owocników i4zbiorów. Lista materiału obejmuje Perreau475(Francja),BrownRET270-1(Walia),KibbyRET270-2(Anglia),Gminder96/141=RET305-4(Niemcy) i historyczny materiał Berkeley. Wymiary zbiorcze nie zostały przypisane jednemu z tych okazów.
Długość sterygmy podstawki — zapis źródłowy: „Do8,4µm długości; szerokość3,1µm oczekuje osobnego pola.” [34]
Liczba zarodników na jednej podstawce — zapis źródłowy: „Podstawki4sterygmowe i rzadko2sterygmowe.” [34]
Profil adaksjalnej strony bazydiospory — zapis źródłowy: „Spłaszczone od strony adaksjalnej” [34]
Położenie wyrostka wnęki bazydiospory — zapis źródłowy: „Podboczny” [34]
Obecność wyrostka wnęki bazydiospory — zapis źródłowy: „Wyrostek opisany wprost” [34]
Kształt wyrostka wnęki bazydiospory — zapis źródłowy: „Cylindryczny” [34]
Długość podstawki; Szerokość podstawki; Długość zarodnika; Iloraz długości i szerokości zarodnika; Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „Pełne potwierdzone granice, z zachowaniem zakresów centralnych i zbiorczych średnich w źródle.” [34]
Typ tramy hymenoforu — zapis źródłowy: „Bilateralna” [34]
Szerokość strzępek tramy — zapis źródłowy: „Nitkowate strzępki2,8–5,9µm; nie zakres naczyniowych2,8–23µm.” [34]
Długość rozdętej komórki tramy hymenoforu — zapis źródłowy: „Do74µm; nie przepisano tego wymiaru strzępkom naczyniowym.” [34]
Szerokość rozdętej komórki tramy hymenoforu — zapis źródłowy: „Do16,7µm, własna szerokość opisanych komórek.” [34]
Barwa zarodnika w mikroskopie — zapis źródłowy: „Bezbarwne, hialinowe, bez określonego medium.” [34]
Kształt zarodnika — zapis źródłowy: „Kuliste do niemal kulistych; określenie przy własnym kształcie.” [34]
Powierzchnia zarodnika — zapis źródłowy: „Gładkie” [34]
Grubość ściany zarodnika — zapis źródłowy: „Cienkościenne” [34]
Szerokość strzępki osłony całkowitej — zapis źródłowy: „Nitkowate strzępki osłony” [34]
Metody i zapisy źródłowe — Włochy,Teramo,PratoRotondo,19.08.2012,1460m,las bukowy Fagus sylvatica,zbiór4813; leg.B.deRuvo,det.M.Zugna. Suchy materiał rehydratowano5%KOH lub wodą; preparaty w wodzie lub6%amoniakalnej czerwieniKongo. Mycométre,100dojrzałych zarodników z niehymenialnych części w projekcji bocznej; pozostałe typy komórek po co najmniej20pomiarów.
Liczba zarodników na jednej podstawce — zapis źródłowy: „Zwykle4zarodnikowe, rzadko2zarodnikowe; określenie dotyczy wyłącznie własnej liczby.” [36]
Długość podstawki; Szerokość podstawki; Długość zarodnika; Iloraz długości i szerokości zarodnika; Objętość zarodnika; Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „Pełne źródłowe min–max, wraz z granicami w nawiasach; zakresy centralne i średnie zachowano w odczycie oryginału.” [36]
Kształt podstawki — zapis źródłowy: „Maczugowate; bardzo wydłużone jako odrębna potrzeba modelu.” [36]
Płodność ostrza blaszek — zapis źródłowy: „Ostrze blaszki sterylne; nie brzeg porów.” [36]
Kształt elementów skórki kapelusza — zapis źródłowy: „Strzępki cylindryczne” [36]
Szerokość elementów skórki — zapis źródłowy: „Odrębny zakres własnej warstwy” [36]
Osadzenie strzępek skórki w substancji żelowej — zapis źródłowy: „Ixocutis, osadzenie w zżelatynizowanej warstwie; bez zgadywania stopnia.” [36]
Organizacja skórki kapelusza — zapis źródłowy: „Ixocutis: organizacja cutis, zżelatynizowanie nie jest osobnym łącznym kodem.” [36]
Organizacja skórki kapelusza — zapis źródłowy: „Cutis” [36]
Barwa zarodnika w mikroskopie — zapis źródłowy: „Hialinowe; medium tej ogólnej oceny nie przypisano odrębnie.” [36]
Obecność ciał lipidowych — zapis źródłowy: „Autor rozpoznaje centralną kroplę olejową” [36]
Kształt zarodnika — zapis źródłowy: „Kuliste do niemal kulistych; określenie przy własnym kształcie.” [36]
Kształt komórki osłony całkowitej — zapis źródłowy: „Sferocyty; średnicy17–40µm nie przepisano jako dwóch osi.” [36]
Szerokość strzępki osłony całkowitej — zapis źródłowy: „Średnica nitkowatych strzępek” [36]
Metody i zapisy źródłowe — Rewizja europejskiego materiału R. E. Tullossa. Pomiary subhymenium i sterygm oraz opis osłony są wynikami zbiorczego opisu źródła; nie przypisano ich samowolnie jednemu okazowi. Wskazane w źródle N=100 dotyczy zarodników, nie tych nowych pomiarów.
Szerokość sterygmy — zapis źródłowy: „Technical, basidia: sterigmata up to 8.4 × 3.1 µm; wyłącznie szerokość, brak dolnej granicy.” [34]
Pomiar strefy podhymenialnej — zapis źródłowy: „Technical, subhymenium: wst-near = 15–35 µm.” [34]
Pomiar strefy podhymenialnej — zapis źródłowy: „Technical, subhymenium: wst-far = 50–70 µm; inna miara niż wst-near.” [34]
Układ komórek osłony całkowitej — zapis źródłowy: „Technical, universal veil on pileus: terminal singly and in chains of up to 3 cells; położenie końcowe komórek.” [34]
Układ komórek osłony całkowitej — zapis źródłowy: „Technical, universal veil on pileus: terminal singly and in chains of up to 3 cells; krótkie szeregi. Liczba do 3 pozostaje w dokumentacji do osobnego rozszerzenia.” [34]
Kształt komórki osłony całkowitej — zapis źródłowy: „Technical, universal veil on pileus: globose to subglobose to pyriform; zapis tylko jawnego podstawowego kształtu globose.” [34]
Kształt komórki osłony całkowitej — zapis źródłowy: „Technical, universal veil on pileus: ellipsoid to subclavate; zapis wyłącznie jawnego ellipsoid, bez utraty kwalifikatora przez dopisanie clavate.” [34]
Metody i zapisy źródłowe — Wyłącznie zbiór E.W.Brown,Middleton,Dyfed,Walia,20.09.1994,RET270-1. Opis skórki odróżnia powierzchnię,częściowo zżelatynizowaną suprapellis i niezżelatynizowaną subpellis z brązowym pigmentem wewnątrz komórek.
Szerokość elementów skórki — zapis źródłowy: „Zwykłe strzępki1,1–7,7µm” [34]
Rozgałęzienie strzępki skórki — zapis źródłowy: „Rozgałęzione” [34]
Barwa pigmentu skórki — zapis źródłowy: „Brązowy pigment subpellis; położenie wewnątrzkomórkowe zapisane przy dokładnym celu.” [34]
Metody i zapisy źródłowe — Wyłącznie Perreau 475. Autor podaje w pełni rozwinięty okaz pozostawiony na publicznym pokazie przed dokładnym wysuszeniem. Skórka 65–95 µm i pełne zżelatynizowanie tylko powierzchni. Nie połączono tego okazu z kolekcją E. W. Browna.
Osadzenie strzępek skórki w substancji żelowej — zapis źródłowy: „In Perreau 475: completely gelatinized only at surface; dokładny inny okaz.” [34]
Grubość skórki kapelusza — zapis źródłowy: „In Perreau 475 (fully expanded specimen left on public display before thorough drying): pileipellis 65–95 µm thick.” [34]
Metody i zapisy źródłowe — Marek Snowarski/GRej, Amanita ceciliae
Kształt zarodnika — zapis źródłowy: „Kuliste i przejrzyste w opisie mikroskopowym; opis barwy zapisano też osobno od wysypu.” [10]
Powierzchnia zarodnika — zapis źródłowy: „Gładka.” [10]
Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „GRej: pełna para10,5–14×10–14 µm; druga oś10–14 µm.” [10]
Metody i zapisy źródłowe — Pat O’Reilly/FirstNature, Snakeskin Grisette
Rūšies pavadinimai ir ribos
Lenkiškas pavadinimas: Muchomor złotawy yra pavadinimas, vartojamas Wojewodos lenkiškajame sąraše 2003. Autorius nurodo Borowską ir Skirgiełło Garnweidnerio leidinyje 1993; ankstesnis leidimas nebuvo nuskaitytas. Sąraše taip pat išlaikytas istorinis Domańskio pavadinimas 1955 a. Šeši pavadinimai iš atlaso Ekologia.pl įrašyti kaip alternatyvūs su atlasine kilme. Tai nepadaro jų oficialiais pavadinimais ir nepatvirtina senų neišspręstų įrašo etikečių.
Pirminės publikacijos: Berkeley ir Broome aprašė Agaricus ceciliae 1854 m., pozicija 663, p. 396–397. Basas 1984 m., p. 192, patikrinęs tipinę medžiagą Kju (Kew), sudarė kombinaciją Amanita ceciliae. Metai 1984 perskaityti pačioje publikacijoje; ankstesnis neatitikimas 1983/1984 lieka istorijoje. Basas atskyrė klaidingus vėlesnius pavadinimo strangulatus vartojimus nuo pirminio Frieso 1838 aprašymo, susijusio su kita, neišspręsta rūšimi. Tikrasis Agaricus strangulatus nebuvo pridėtas kaip paprastas sinonimas.
Taksono apimtis ir medžiaga už Europos ribų: Tyrimas apima europinį Amanita ceciliae požiūrį, įskaitant atskirai dokumentuotą Vengrijos pavyzdį DB-2018-07-08-5/AD22. Tai nereiškia visų atlaso pavyzdžių pakartotinio nustatymo ar meksikietiškos, gvatemalietiškos aff. ceciliae arba A. sororcula medžiagos sutapatinimo su europine medžiaga. Lambertas ir bendraautoriai iš senų Šiaurės Amerikos apibrėžimų išskyrė A. rhacopus ir A. variicolor remdamiesi morfologija, tipais ir ITS. Apribojimas taip pat taikomas nuotraukų, pranešimų apie apsinuodijimus ir duomenų apie vartojimą maistui perkėlimui.
Paplitimas ir derėjimas Lenkijoje
Paplitimas ir mėnesiai: Wojewoda nurodo Lenkijos radavietes, be kita ko, iš Elbingo apylinkių, Didžiosios Lenkijos NP, Kampinoso, Gloguvo, Demboveco, Anopolio, Babia Guros, Pieninų ir Polesės, bei laikotarpį birželis–spalis. Tai literatūros apžvalga, o ne naujas visos Lenkijos monitoringas. GRej pateikia tolesnius, aiškiai pažymėtus Lenkijos stebėjimus. Mėnesiai įrašyti iš Lenkijos sąrašo; pavienės rinkimo datos nebuvo perskaičiuotos į sezono ribas.
Buveinė ir atsargumas interpretuojant: Lenkijos sąraše minima dirva lapuočių, spygliuočių ir mišriuose miškuose, taip pat po egle. Snowarskis aprašo kalkingų dirvožemių pomėgį ir nedažnus fiksavimus. Buvimas šalia medžio nebuvo paverstas molekuliniu mikorizinio ryšio įrodymu. Istorinė regioninio pavojaus kategorija nėra dabartinė nacionalinė teisinė apsauga. Užsienio mėnesiai ar raudonųjų knygų statusai nepakeičia Lenkijos duomenų.
Italijos rinkinio 4813 tyrimas
Medžiaga ir metodas: Rinkinys iš 19.08.2012 yra kilęs iš bukyno prie PratoRotondo, Teramas, 1460 m; jį surinko Bruno de Ruvo, apibūdino Marino Zugna. Makroaprašymas sudarytas iš nuotraukų. Sausa medžiaga rehidratuota vandeniu arba 5%KOH; preparatai peržiūrėti vandenyje arba 6%amoniakiniame Kongo raudonajame. Melzeris naudotas amiloidiškumui įvertinti. Išmatuota 100 subrendusių sporų iš nehimenialinių dalių šoninėje projekcijoje; kiti ląstelių tipai bent po 20 kartus. Viena terpė nebuvo priskirta visiems matavimams.
Rezultatai: Pilnos sporų ribos yra 9,7–15,4×8,9–15,8 µm, Q0,94–1,14, vidutinisQ 1,04, tūris 410–2030 µm³. Jos yra rutuliškos iki beveik rutuliškų, hialininės, neamiloidinės, su vienu dideliu centriniu aliejaus lašu. Bazidės yra 38,63–68,53×10,39–16,33 µm, paprastai 4, o retai 2 sporų. Tirtuose audiniuose sagčių nepastebėta. Centriniai rėžiai, vidurkiai ir šaltinio išlygos išlaikyti prie originalo.
Apribojimai: Tai autoriaus asmeniniai stebėjimai, kuriuos rinkėjas paskelbė tinklaraštyje; ankstesnė forumAMB versija nebuvo nuskaityta. Pavyzdys nėra lenkiškas matavimas. Du luobelės sluoksniai turi atskirus hifų pločio rėžius; iš jų nesudarytas vienas besąlygiškas rėžis. Kraštinių ląstelių stebėjimų trūkumas nėra visų cistidžių nebuvimo įrodymas.
Europos eksikatų revizija
Medžiaga ir rezultatas: Tullossas nurodo 100 matavimų iš 5 vaisiakūnių ir 4 rinkinių. Pilnos sporų ribos yra 9,5–25×8,6–25 µm, esant siauresniems centriniams rėžiams 10,3–14,9×9,5–14,3 µm; šaltinis aiškiai mini negausias milžiniškas sporas. Bazidės 65–89×13,8–19,1 µm yra 4 sterigminės arba retai 2 sterigminės. Kiekvieno matavimo terpė nenurodyta. Baso pastabos apie tipą nebuvo paverstos nepriklausomu paties Tullosso tyrimu.
Tikslios dalys: Lakštelių trama yra bilateralinė. Paprasti hifai 2,8–5,9 µm atskirti nuo indinių 2,8–23 µm. Pailgėjusios subhimenio pamato ląstelės siekia 74×16,7 µm. Atskirai aprašytas rinkinys E.W.Brown, RET270-1, Velsas, 20.09.1994, turi luobelės hifus 1,1–7,7 µm ir viduląstelinį rudą subpellis pigmentą. Šios savybės nebuvo besąlygiškai perkeltos visiems sluoksniams ir kolekcijoms.
Kas lieka dokumentacijoje: Priešoninė cilindrinė hilinė atauga, adaksialinis suplokštėjimas ir plona sienelė taikomi bazidiosporai. Retai plačiai elipsiškai formai trūksta dažnio kvalifikatoriaus. Želatinizacijos mastas, sluoksnių storiai, įvairios apvalkalo ląstelių formos ir sienelės išlaiko atskirus kontekstus; jie nebuvo pakeisti savavališku laipsniu „stiprus“.
Molekuliniai duomenys ir šaltinio medžiaga
Europa: Varga ir kt. (2024), lentelė 1, nurodo nuosavą vengrišką pavyzdį DB-2018-07-08-5(AD22) iš Zubogy: ITS PP375773, LSU PP375268, RPB1 PP358526 ir TEF1α PP273683. Prancūziškas JMM20180914, ITS MN490692, nukreipia į Hanss ir Moreau 2020; daniškas JV05-394, ITS UDB002315, pažymėtas kaip nepublikuotas. Eilutės nėra trys nepriklausomi to paties lenkiško pavyzdžio tyrimai. Teisinga darbo metrika yra Mycological Progress 23, straipsnis 38; ne 63.
Iranas: Darbe Resources of Iranian agarics(2022) rūšiai A. ceciliae nurodyti ITS OK299150 ir LSU OK299170. Antioksidacinio potencialo lentelėje prie šios rūšies įrašyta ND. Ši lentelė nebuvo traktuojama kaip naujas ekstrakto aktyvumo nustatymas, o Irano rezultatai nebuvo perkelti į Lenkijos sezoną. Sekos yra autorių pateikti identifikatoriai; čia nebuvo atliktas nuosavas sekų atsisiuntimas ir pakartotinis sulygiavimas.
Valgomumas ir kenksmingumo įrodymai
Vertinimai ir jų pagrindas: ČMS rūšį vertina kaip valgomą, menkos kulinarinės vertės. SFMU mokomoji medžiaga pavadinimą Amanita inaurata priskiria prie žalių arba nepakankamai termiškai apdorotų toksiškų grybų ir žvaigždute pažymi hemolizinus. Šiame įraše nėra tirtam egzemplioriui specifinės toksinų analizės, individualios pacientų serijos ar patvirtinto apdorojimo laiko ir temperatūros. Autorių vertinimai užfiksuoti su jų sąlygomis; jie nėra klinikinio tyrimo rezultatas.
Pranešimas iš Montanos: NAMA registre nurodytas vienas suaugusiojo atvejis, pažymėtas Amanita inaurata, Montana, pradžia 0,6 h, virškinamojo trakto simptomai, prakaitavimas, nistagmas ir neryškus matymas. Suvestinė neįrodo tapatumo su europiniu A. ceciliae ir nepateikia šiai eilutei išsamaus individualaus priežastinio tyrimo. Pranešimas nebuvo praleistas, tačiau iš jo nebuvo padaryta išvada apie teisingai identifikuotos lenkiškos medžiagos toksiškumą.
Apžvalgos apribojimas: Patikrintuose šaltiniuose negauta pirminės, specifinės europinei rūšiai hemolizinų analizės ar išsamios klinikinės serijos, galutinai patvirtinančios saugumą. Tai nėra tokių tyrimų nebuvimo įrodymas. Nebuvo prirašyta amatoksinų, muscimolo ar nukenksminimo garantijų.
Sudėtis ir eksperimentas su ekstraktu
Medžiaga ir metodai: Akata ir kt. (2012) tyrė Anatolijos vaisiakūnius, pažymėtus kaip A. ceciliae, AKATA 3037,850 m. Džiovintos medžiagos ekstraktas paruoštas metanoliu. Atliktas DPPH testas su nuskaitymu ties 517 nm po 30 min. tamsoje, trys pakartojimai. Baltymai nustatyti Kjeldahlio metodu, koeficientas 6,25. Nenurodyta apibrėžties DNR patikra.
Lentelių nuskaitymas: Lentelės 2 eilutėje nurodyta 4,65 mg/ml ekstrakto, išeiga 23,2% ir RSA 95,35 ± 0,10%. Santraukoje rūšies pavadinimas siejamas su 96,16% ir 4,51 mg/ml, tuo tarpu lentelėje ir rezultatų aprašyme šie pastarieji skaičiai siejami su Armillaria mellea. Užfiksuota nuskaityta eilutė kartu su neatitikimu. Lentelė 3: pelenai 10,75%, riebalai 5,91%, drėgmė 9,34%, baltymai 31,20%, angliavandeniai 42,81%; atskirai nenurodomas normalizavimas sausosios ar žaliosios masės atžvilgiu.
Reikšmė: Tai cheminis aktyvumas in vitro, o ne įrodytas gydymas, maistinė dozė ar technologinis įdiegimas. Aktyvumo rezultatas ir koncentracija yra iš to paties eksperimento, nors modelio įrašų tipai yra atskiri. Trūkstami kiekybiniai parametrai ir nenurodytas sudėties pagrindas išsaugoti modelio išplėtimui.
Kitų panaudojimo būdų paieška ir nuorodų kelias
Paieškos apimtis: Patikrinti gydomieji, vaistažoliniai, techniniai, dažymo, prieskoniniai, kultūriniai ir biotechnologiniai pritaikymai pavadinimais ceciliae bei inaurata. Išnagrinėti pirminiai šaltiniai patvirtina ekstrakto ir taksonomijos tyrimus; jie nerodo įdiegimo, žmogaus gydymo ar vaistų gamybos. Tradicinis naudojimas nebuvo atmestas vien dėl tyrimų trūkumo.
Neišspręsti pėdsakai: Paieška nurodė Pakistano Sultana ir Qureshi suvestinę 2007, apibūdinančią pavadinimą ceciliae kaip medicinal. Pilnas šaltinis negautas: serveris grąžino klaidą 500. Iš lentelės fragmento nebuvo nustatytas vartojimo tikslas, dozė ar tapatumas su Europos rūšimi. Pranešimai, pažymėti aff.ceciliae iš Gvatemalos, ir senesni Meksikos pavadinimai taip pat nebuvo automatiškai sutapatinti su Europos rūšimi. Tikslios užklausos ir būsenos išsaugotos dokumentacijoje.
Papildymas išplėtus bendrą modelį
Sterigmos ir subhimenis: Tullosso apibendrintame europiniame aprašyme sterigmos plotis siekia 3,1 mikrometro. Apatinė riba nenurodyta. Subhimeninė zona išmatuota atskirai taškuose wst-near (15–35 mikrometrų) ir wst-far (50–70 mikrometrų). Tai du skirtingi šaltinio matavimai; iš jų nebuvo sudarytas diapazonas 15–70 mikrometrų. Sluoksnių skaičius lieka atskira informacija, kuriai reikalingas modelio išplėtimas.
Kepurėlės luobelė – atskiros kolekcijos: E. W. Browno rinkinio luobelė yra 155–220 mikrometrų storio, o subrendusio Perreau egzemplioriaus 475 luobelė yra 65–95 mikrometrų. Šis antrasis egzempliorius prieš džiovinimą buvo paliktas parodoje. Kolekcijos nebuvo sumaišytos, o visos luobelės storis nebuvo priskirtas atskiriems jos sluoksniams. Abiejuose autorius aprašo gelį prie paties paviršiaus, o Browno – aiškiai nesuželatinėjusią subpellis ir subradialų paprastų hifų išsidėstymą. Hiališkumas Zugnos rinkinyje taikomas tik ixocutis dangalai, o ne pigmentuotam cutis sluoksniui.
Apvalkalo ląstelės: Aprašydamas apvalkalą ant kepurėlės, Tullossas mini, be kita ko, sferines ir elipsiškas ląsteles, jų galinę padėtį ir trumpas grandinėles. Šių informacijos dalių įrašymas nepakeičia trūkstamų apibūdinimų „beveik“, kriaušės formos, ląstelių dalies hifų atžvilgiu ar atskiros skaičiuotės iki trijų ląstelių grandinėlėje. Zugnos rinkinio koto pamato apvalkalas išlaiko savo atskirą diapazoną.
Paplitimo patikra — apimtis ir apribojimai
Medžiaga: Polskie opublikowane stanowiska odnotowane przez Wojewodę 2003 oraz źródłowe rekordy GRej.
Nuskaitymo apimtis: Dokumentuotas stebėjimas.
Peržiūros data: 19.10.2026.
Apribojimai: Tai paskelbtų nustatymų peržiūra; nebuvo atliktas pakartotinis medžiagos nustatymas ar genotipavimas.
Paplitimo patikra — apimtis ir apribojimai
Medžiaga: Udokumentowany zbiór z województwa podkarpackiego.
Peržiūros apimtis: Šaltinių fragmentai.
Perskaitytas šaltinio fragmentas; visas tekstas ir metodai nebuvo patikrinti.
Peržiūros data: 21.10.2026.
Apribojimai: Šaltinio nustatymas ir sąvokos apimtis išsaugoti. Nedeklaruotas naujas pavyzdžių tyrimas ar visų šaltinyje cituojamų publikacijų perskaitymas.
Parengimo apimtis
Prieš užbaigiant, įrašą reikia papildyti arba suderinti.
- Paplitimo regionų paieškai reikalingas atsiskaitymas.
Teisinis pagrindas ir vertinimo apimtis
Analitiniai rezultatai
Sudėtis ir laboratorinis aktyvumas
- Tirto ekstrakto aktyvumas
- Tirto ekstrakto aktyvumas: antioksidacinis aktyvumas (ekstraktas, aktyvumas nustatytas, AKATA3037 vaisiakūnių metanolinis ekstraktas). [32]
- Tiriamos medžiagos ekspozicijos koncentracija
- Tiriamos medžiagos ekspozicijos koncentracija: 4,65 mg/ml (DPPH, ekstraktas, AKATA3037 vaisiakūnių metanolinis ekstraktas, šaltinyje nurodyta vertė). [32]
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Laboratoriniuose tyrimuose, atliktuose su džiovintų vaisiakūnių metanoliniais ekstraktais, buvo analizuojama audinių cheminė sudėtis ir antioksidacinės savybės.
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Vaisiakūnių ekstraktai parodė gebėjimą neutralizuoti laisvuosius radikalus DPPH teste.
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Vaisiakūnių ekstraktai laboratorinėmis sąlygomis parodė 95,35 ± 0,10% antioksidacinį aktyvumą, esant 4,65 mg/ml ekstrakto koncentracijai.
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Sausosios medžiagos biocheminė analizė parodė 31,20% baltymų, 42,81% angliavandenių, 5,91% riebalų bei 10,75% pelenų kiekį, esant 9,34% likutinei drėgmei.
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Ekstraktų antioksidacinis aktyvumas, tirtas laboratorinėmis sąlygomis, nėra gydomųjų savybių patvirtinimas suvalgius grybą.
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Genetinių sekų tyrimai sekcijoje Vaginatae patvirtina gelsvosios musmirės Europos evoliucinių linijų savitumą.
Buveinė ir paplitimas
Potwierdzony zasięg występowania
Wszystkie obszary potwierdzone w zapisanych danych źródłowych.
| Kraj | Regiony i stanowiska | Derėjimas | Šaltiniai |
|---|---|---|---|
| Lenkija | Pakarpatės vaivadija | VI–X |
|
Šaltiniai
- Ekologia.pl, Muchomor złotawy — polski atlas, nazwy alternatywne i sezon (także [22])
- GBIF-COL-5TZDD
- W2-CECILIAE-NAMES
- Akata I., Ergonul B., Kalyoncu F. 2012, IJP8(2): 134–138, DOI 10.3923/ijp.2012.134.138 (także [19])
- Karel Tejkal/Česká mykologická společnost, Amanita ceciliae (także [21])
- Minister Środowiska, Dz.U. 2014 poz. 1408, rozporządzenie w sprawie ochrony gatunkowej grzybów
- Minister Zdrowia, Dz.U. 2026 poz. 258, tekst jednolity rozporządzenia dotyczącego grzybów dopuszczonych do obrotu
- Pat O’Reilly/FirstNature, Snakeskin Grisette (także [23])
- Marek Snowarski/GRej, Amanita ceciliae (także [24])
- KRAM47383/PAN, metadane vouchera
- Lambert i in. 2018, MycoKeys38:47–57, DOI 10.3897/mycokeys.38.27041
- NCBITaxonomy67696
- Varga D. i in. 2024, DOI 10.1007/s11557-024-01974-0
- WildFoodUK, Snakeskin Grisette
- Akata i in. 2012 — oryginalny obraz tabeli1
- Akata i in. 2012 — oryginalny obraz tabeli2
- Akata i in. 2012 — oryginalny obraz tabeli3
- Cornelis Bas 1984, On the correct name of Amanita inaurata Secr., Persoonia12(2): 192–193
- Resources of Iranian agarics (Basidiomycota) with an outlook on their antioxidant potential,2022, pełny XML EuropePMC, PMC9650231
- H.Lambert i in. 2018, Validation of two Amanita species from eastern North America: A.rhacopus sp.nov. and A.variicolor sp.nov., MycoKeys38:47–57, DOI 10.3897/mycokeys.38.27041
- Muchomor złotawy — weryfikacja polskich wykazów
- M.Beug, M.Shaw i K.Cochran 2006, Thirty-plus Years of Mushroom Poisoning: Summary of the Approximately 2000 Reports in the NAMA Case Registry, McIlvainea16(2): 47–68
- API ELI Sejmu — bieżący status Dz.U.2014poz.1408
- M.J.Berkeley i C.E.Broome 1854, Notices of British Fungi, Ann.Mag.nat.Hist.Ser.2,13:396–407, pozycja663, s.396–397, DOI 10.1080/03745485709496362
- SFMU, materiał dydaktyczny Champignons pod kierunkiem V.Danela, rewizja grudzień 2019
- Muchomor złotawy — czytelny opis materiału i źródłowe wyniki
- API ELI Sejmu — bieżący status Dz.U.2026poz.258
- R.E.Tulloss, Amanitaceae.org, Amanita ceciliae — własna rewizja materiału europejskiego; kopia serwisu Dikarya
- Władysław Wojewoda 2003, Checklist of Polish larger Basidiomycetes, s.45(PDF47), Amanita ceciliae
- Marino Zugna, opis i badanie zbioru4813 z 19.08.2012, publikacja Bruno de Ruvo na Funghi Teramani 15.03.2015