Valgomas
Nustatykite vietovę, kad matytumėte savo regiono duomenis.










Šerkšnotasis aksombaravykis (Xerocomellus pruinatus) yra valgomas vamzdelinis grybas, vertinamas dėl stangraus minkštimo ir vėlyvo derėjimo laikotarpio. Jo kepurėlė yra tamsiai rudos ar rausvai rudos spalvos, o jaunus vaisiakūnius dengia būdingas matinis, tarsi šerkšnotas apnašas. Vamzdeliai geltoni, su amžiumi – alyviniai, paspausti silpnai mėlynuoja. Kotas viršuje geltonas, o apačioje rausvas. Auga lapuočių ir mišriuose miškuose, daugiausia po bukais arba ąžuolais. Tai skanus grybas kepimui, džiovinimui ir marinavimui.
Atpažinimas, buveinė ir svarbiausi skirtumai.
Grybautojas
Vaisiakūnio sandara
- Vaisiakūnio sandaros tipas
- Vaisiakūnio sandaros tipas: Kepurėlė, kotas.
Kepurėlė
- Kepurėlės forma
- jaunų vaisiakūnių: Kepurėlės forma: pusiau rutuliška.
subrendusių vaisiakūnių: Kepurėlės forma: išgaubtas.
subrendusių vaisiakūnių: Kepurėlės forma: plokščia. - Kepurėlės danga
- Kepurėlės danga: zomšinis.
Kepurėlės danga: zomšinis arba miltuotas.
Kepurėlės danga: miltuotas.
jaunų vaisiakūnių: Kepurėlės danga: plikas arba miltuotas.
Kepurėlės danga: veltiniškas.
Kepurėlės danga: zomšinis ir miltuotas. - Paviršiaus įtrūkimų raštas
- subrendusių vaisiakūnių: Paviršiaus įtrūkimų raštas: suskilinėjusi netaisyklingais ploteliais.
- Kepurėlės spalva
- Kepurėlės spalva: juodai rudas.
Kepurėlės spalva: juosvas.
Kepurėlės spalva: rudas.
Kepurėlės spalva: tamsiai rudas.
Kepurėlės spalva: pilkai rudas.
Kepurėlės spalva: šviesiai rudas.
Kepurėlės spalva: ochrinis.
Kepurėlės spalva: alyviškai rudas.
Kepurėlės spalva: raudonas.
Kepurėlės spalva: rausvai rudas.
Kepurėlės spalva: raudonas (kepurėlės krašte).
Kepurėlės spalva: vyno spalvos (kepurėlės krašte). - Kepurėlės skersmuo
- Kepurėlės skersmuo – iki 120 mm.
Kepurėlės apačia
- Himenoforo tipas
- Himenoforo tipas: vamzdeliai.
- Porų forma
- Porų forma: kampuoti.
- Pažeistų porų spalva
- Pažeistų porų spalva: mėlynas.
Pažeistų porų spalva: mėlynas.
Pažeistų porų spalva: spalva nesikeičia.
Pažeistų porų spalva: Melsvai žalias. - Vamzdelių spalva po pažeidimo
- Vamzdelių spalva po pažeidimo: mėlynas.
Vamzdelių spalva po pažeidimo: mėlynas.
Vamzdelių spalva po pažeidimo: spalva nesikeičia. - Natūrali porų spalva
- Natūrali porų spalva: blyškiai geltonas.
Natūrali porų spalva: ryškiai geltonas.
Natūrali porų spalva: geltonas.
subrendusių vaisiakūnių: Natūrali porų spalva: gelsvai alyvinis.
subrendusių vaisiakūnių: Natūrali porų spalva: oranžinis. - Natūrali vamzdelių spalva
- Natūrali vamzdelių spalva: blyškiai geltonas.
Natūrali vamzdelių spalva: geltonas.
subrendusių vaisiakūnių: Natūrali vamzdelių spalva: gelsvai alyvinis.
Kotas ir pamatas
- Koto forma
- Koto forma: cilindriškas.
Koto forma: cilindriškas arba buožiškas. - Koto pagrindas
- jaunų vaisiakūnių: Koto pagrindas: buožiškas.
Koto pagrindas: sustorėjusi. - Koto spalva
- jaunų vaisiakūnių: Koto spalva: geltonas.
subrendusių vaisiakūnių, apatinėje koto dalyje: Koto spalva: raudonas arba rausvai rudas.
Koto spalva: blyškiai geltonas arba geltonas.
viršutinėje koto dalyje: Koto spalva: geltonas.
apatinėje koto dalyje: Koto spalva: rusvas.
Koto spalva: geltonas ir raudonas.
viršutinėje koto dalyje: Koto spalva: citrininės geltonos spalvos. - Koto paviršiaus danga
- Koto paviršiaus danga: dribsniuota.
Koto paviršiaus danga: grūdėtas.
Koto paviršiaus danga: miltuotas ir plaušuota. - Koto paviršiaus raštas
- Koto paviršiaus raštas: dėmėtas.
- Koto ornamentikos spalva
- Koto ornamentikos spalva: raudonas.
Koto ornamentikos spalva: oranžinis, geltonai žalias, raudonas arba rausvai rudas.
apatinėje koto dalyje: Koto ornamentikos spalva: abrikosų spalvos arba raudonas. - Koto paviršiaus spalva po pažeidimo
- Koto paviršiaus spalva po pažeidimo: mėlynas (koto paviršius).
Koto paviršiaus spalva po pažeidimo: mėlynas (koto paviršius).
Koto paviršiaus spalva po pažeidimo: rudas (koto paviršius). - Koto ilgis
- Koto ilgis: 40–100 mm.
- Koto skersmuo
- Koto skersmuo: 10–25 mm.
Trama
- Minkštimo spalva
- Minkštimo spalva: geltonas.
Minkštimo spalva: gelsvas (kepurėlės minkštimas).
Minkštimo spalva: geltonas (koto minkštimas).
Minkštimo spalva: blyškiai geltonas (kepurėlės minkštimas).
Minkštimo spalva: rusvas (minkštimas ties koto pagrindu).
Minkštimo spalva: gelsvas arba balsva (kepurėlės minkštimas). - Minkštimo standumas
- Minkštimo standumas: standus (kepurėlės minkštimas).
Minkštimo standumas: standus. - Minkštimo skonis
- Minkštimo skonis: silpnas.
- Pažeisto minkštimo spalva
- Pažeisto minkštimo spalva: mėlynas.
Pažeisto minkštimo spalva: mėlynas.
Pažeisto minkštimo spalva: Melsvai žalias (kepurėlės minkštimas).
Pažeisto minkštimo spalva: Melsvai žalias (koto minkštimas). - Minkštimo kvapas
- Minkštimo kvapas: grybų, silpnas.
Kur ir kada auga
- Buveinė
- Buveinė: lapuočių miškas arba spygliuočių miškas.
Buveinė: lapuočių miškas, mišrus miškas arba parkas.
Buveinė: mišrus miškas, parkas arba lapuočių miškas. - Substratas
- Substratas: dirvožemis.
- Vaisiakūnių augimo pobūdis
- Vaisiakūnių augimo pobūdis: pavieniui.
Vaisiakūnių augimo pobūdis: suaugę vaisiakūniai. - Derėjimo laikotarpis
- Vaisiakūniai pasirodo nuo rugsėjo iki lapkričio.
- Paplitimo sritis
Valgomumas ir virtuvė
- Valgomumas
- Valgomas
- Kulinarinis įvertinimas
- Skanus
Su kuo galima supainioti

Jerzy Opioła · CC BY-SA 4.0
Korekta kolorów: Selso, 2020 (wersja źródłowa).
Nuotraukos šaltinis · CC BY-SA 4.0Imleria badia
Svarbiausi skirtumai
Šerpetotasis aksombaravykis (Xerocomellus pruinatus) kepurėlės spalva gali priminti rudakepurį aksombaravykį.
Xerocomellus chrysenteron
Svarbiausi skirtumai
Auksaviršis aksombaravykis (Xerocomellus chrysenteron) pasižymi kepurėle, kuri ryškiai ir giliai sutrūkinėja į laukelius, atverdama rausvą minkštimą, bei lygiomis sporomis. Šerkšnotasis aksombaravykis paprastai turi vientisą ir nesutrūkinėjusią odelę, o jo sporos padengtos smulkiais išilginiais ruoželiais. Be to, čekų atlasas pabrėžia, kad X. chrysenteron sezone pasirodo anksčiau, jau vasaros pradžioje.
Xerocomellus porosporus
Svarbiausi skirtumai
Bukasporis aksombaravykis (Xerocomellus porosporus) pasižymi būdingai nukirstomis sporų viršūnėlėmis ir, pasak čekų atlaso, neturi tokios ryškios raudonos koto spalvos. Vien rudų kepurėlių panašumo nepakanka šiam palyginimui gamtoje nustatyti.
Xerocomellus ripariellus
Svarbiausi skirtumai
Rausvos šerkšnotojo aksombaravykio formos gali priminti Xerocomellus ripariellus. Klofacas nurodo, kad X. pruinatus skiriasi geltonu, retai mėlynuojančiu minkštimu, aksomine ir retai trūkinėjančia kepurėle, kiek didesnėmis sporomis bei kepurėlės odelės sandara su kintamomis galinėmis ląstelėmis, kurios paprastai yra siauresnės už žemiau esančias pogalines ląsteles.
FAQ
Ar šerkšnotasis aksombaravykis yra valgomas grybas?
Taip, šerkšnotasis aksombaravykis yra vertingas valgomas grybas. Jis vertinamas dėl tankaus, stangraus minkštimo, kuris retai būna sukirmijęs, bei malonaus, švelnaus skonio. Tinka daugeliui patiekalų.
Kaip atpažinti šerkšnotąjį aksombaravykį?
Jis pasižymi tamsiai ruda kepurėle su matine, tarsi apšerkšnijusia apnaša ant jaunų egzempliorių. Kotas viršutinėje dalyje gelsvas, apačioje rausvas, o vamzdeliai geltoni, šiek tiek mėlynuojantys.
Kur ir kada auga šerkšnotasis aksombaravykis?
Auga lapuočių ir mišriuose miškuose, ypač po bukais ir ąžuolais, rečiau po eglėmis. Vaisiakūniai pasirodo nuo vasaros iki pat vėlyvo rudens, neretai net lapkritį.
Ar perpjautas šerkšnotojo aksombaravykio minkštimas keičia spalvą?
Perpjautas minkštimas yra kreminis arba gelsvas. Kepurėlėje ir viršutinėje koto dalyje veikiamas oro gali silpnai mėlynuoti, o apatinėje koto dalyje būna rausvas.
Su kokiais grybais galima supainioti šerkšnotąjį aksombaravykį?
Dažniausiai painiojamas su auksaviršiu aksombaravykiu arba briaunotuoju aksombaravykiu. Auksaviršio aksombaravykio odelė stipriau trūkinėja su rausvu fonu, tuo tarpu šerkšnotojo kepurėlė yra tamsi ir apšerkšnijusi.
Ar šerkšnotasis aksombaravykis tinka džiovinti?
Taip, jis puikiai tinka džiovinti. Dėl tankios minkštimo struktūros išlaiko gerą formą, o išdžiovintas pasižymi intensyviu, maloniu aromatu ir yra puikus priedas prie padažų bei sriubų.
Ar šalninį baravykėlį galima valgyti žalią?
Ne. Pagal PSSE (Valstybinės sanitarinės inspekcijos) rekomendacijas laukinių grybų nereikėtų valgyti žalių. Šalninis baravykėlis yra valgoma rūšis, tačiau dėl bendrųjų sanitarinių priežasčių reikalauja terminio apdorojimo.
Kokio skonio ir kvapo yra šerkšnotasis aksombaravykis?
Šis grybas pasižymi švelniu, maloniu skoniu ir subtiliu grybų kvapu. Neturi nei kartaus, nei rūgštaus poskonio, todėl yra labai universalus patiekalų ingredientas.
Mėgėjas
Pavadinimai ir istorija
- Obowiązująca nazwa krajowa
- suchogrzybek oprószony
- Obowiązująca nazwa taksonomiczna
- Xerocomellus pruinatus (Fr.) Šutara
- Inne nazwy krajowe
- podgrzybek aksamitny
- Dawne nazwy krajowe
- borowik oprószony, grzyb omszony, podgrzybek oprószony
Stebėjimai namuose
Sporų atspaudas
- Reikalingos medžiagos
- šviežia, subrendusi kepurėlė, popieriaus lapas, stiklinė arba dubenėlis, vanduo
- Laikas
- 2–24 h
- Atlikimas
- Padėkite kepurėlę apatine puse ant popieriaus.
- Užlašinkite lašą vandens ant viršaus ir uždenkite.
- Po 2–24 valandų pakelkite kepurėlę ir apžiūrėkite nuosėdas.
Ko ieškoti
- Sporų atspaudo spalva
- Sporų atspaudo spalva: žalias. Sporų atspaudo spalva: rudas.
- Sporų atspaudo atspalvis
- Sporų atspaudo atspalvis: rudai alyvinis. Sporų atspaudo atspalvis: alyviškai rudas.
Po mikroskopu
- Reikalingos medžiagos
- šviesinis mikroskopas, objektinis ir dengiamasis stikleliai, adata, vanduo, sporos iš atspaudo
- Atlikimas
- Adata perkelkite šiek tiek atspaudo ant stiklelio.
- Užlašinkite lašą vandens, uždenkite dengiamuoju stikleliu ir apžiūrėkite sporas.
Ko ieškoti
- Sporos forma
- Sporos forma: elipsoidiškas. Sporos forma: verpstiškas.
- Sporos matmenys
- Ilgis 10–15,7 µm, plotis 4–6,4 µm.
Matmenis lyginkite sukalibravę mikroskopo skalę.
Ekologija ir paplitimas
- Dirvožemio kalkingumas
- Dirvožemio kalkingumas: kalkingas.
- Lapuočiai medžiai aplinkoje
- Lapuočiai medžiai aplinkoje: ąžuolas arba bukas.
Lapuočiai medžiai aplinkoje: bukas arba ąžuolas. - Spygliuočiai medžiai aplinkoje
- Spygliuočiai medžiai aplinkoje: eglė.
- Mikorizės partneriai
- Bendras rūšies ryšys: Mikorizės partneriai: Fagus (bendras partnerių sąrašas).
Bendras rūšies ryšys: Mikorizės partneriai: Quercus (bendras partnerių sąrašas).
Istorija ir kultūra
Šalninio baravykėlio taksonominė istorija atspindi ilgalaikius baravykinių grybų sistematikos tyrimus ir tradiciškai suprantamų genčių reviziją. Šią rūšį XIX amžiuje iš pradžių aprašė Elias Magnus Fries pavadinimu Boletus pruinatus, o vėlesniu laikotarpiu mikologinėje literatūroje ji buvo visuotinai priskiriama Xerocomus genčiai kaip Xerocomus pruinatus.
Lūžio momentas šio taksono taksonominėje istorijoje buvo čekų mikologo Josefo Šutaros darbas, publikuotas 2008 metais žurnale „Czech Mycology“ (60 tomas, 1 sąsiuvinis, p. 49–50). Šioje publikacijoje Šutara, remdamasis išsamia mikro- ir makromorfologinių požymių analize, išskyrė naują gentį Xerocomellus, perkėlė nagrinėjamą rūšį į šią gentį ir nustatė naują nomenklatūrinį derinį Xerocomellus pruinatus (Fr.) Šutara. Šis pakeitimas tapo tvariu atskaitos tašku šiuolaikinėje baravykinių taksonomijoje Europoje.
Valgomumas ir saugumas
Šalninis baravykėlis yra valgomasis grybas, pasižymintis standžiu ir stangriu minkštimu. Pagrindinė saugaus jo vartojimo sąlyga – prieš valgant vaisiakūnius kruopščiai termiškai apdoroti, pavyzdžiui, išvirti arba iškepti. Vartojant žalius arba nepakankamai termiškai apdorotus vaisiakūnius, gali kilti virškinamojo trakto negalavimų. Kulinariniams tikslams reikėtų naudoti tik jaunus, sveikus ir šviežius vaisiakūnius.
Reikšmingas rizikos veiksnys yra greitas vaisiakūnių senėjimas bei jų audinių polinkis sugesti. Seni, pernokę, vandeniu persisunkę arba bet kokius pelijimo požymius rodantys egzemplioriai maistui netinka. Be to, kaip ir kitų vamzdelinių grybų atveju, vaisiakūniai gali pasižymėti gebėjimu kaupti teršalus iš dirvožemio ir aplinkos, todėl rekomenduojama atsisakyti rinkti egzempliorius, augančius tiesioginėje intensyvaus eismo kelių kaimynystėje bei stipriai pramoninėse teritorijose.
Pagal skonio savybes šalninio baravykėlio minkštimas pasižymi švelniu skoniu be kartumo ir subtiliu, tipiškai grybiniu kvapu, todėl virtuvėje jis naudojamas kaip naminis grybas.
Buveinė ir paplitimas
Šalninis baravykėlis (Xerocomellus pruinatus) aptinkamas Europoje, visų pirma lapuočių bei mišriuose miškuose, rečiau – grynuose spygliuočių medynuose. Šios rūšies radavietės taip pat fiksuojamos parkuose ir kraštovaizdžio želdiniuose. Grybas sudaro mikorizę su lapuočiais medžiais, ypač su paprastuoju buku, ąžuolais ir paprastuoju skroblu, taip pat su spygliuočiais medžiais, įskaitant paprastąją eglę. Teikia pirmenybę šviežiems, maistinėmis medžiagomis turtingiems, molingiems bei smėlingo molio dirvožemiams, kur vaisiakūniai išauga pavieniui arba grupėmis miško paklotėje, tarp nukritusių lapų ir samanų kuokštų.
Geografinis rūšies paplitimas apima Europą, įskaitant Vidurio ir Vakarų Europą, šiaurėje siekia pietinius Skandinavijos pusiasalio regionus, o pietuose – Viduržemio jūros baseino kryptimi.
Lenkijos klimato sąlygomis derėjimo sezonas trunka nuo rugsėjo iki lapkričio (IX–XI mėn.), o tai atitinka dokumentuotą vaisiakūnių pasirodymą Vidurio Europos fenologijoje. Rūšies paplitimas konkrečiame regione visų pirma priklauso nuo palankių lapuočių bei mišrių medynų buvimo ir drėgnų molingų dirvožemių.
Tyrėjas
Valgomumas ir virtuvė
Ustalenia źródłowe: jadalność, spożycie i wykorzystanie
- Valgomumas
- Valgomas — źródło oznaczenia
Česká mykologická společnost, Xerocomellus pruinatus, hřib sametový · Kuchyňské využití: Hřib sametový je dobrá jedlá houba.
- Kulinarinis įvertinimas
- Skanus
Česká mykologická společnost, Xerocomellus pruinatus, hřib sametový · Kuchyňské využití: dobrá jedlá houba, z druhů rodu Xerocomellus patrně nejchutnější. Source opinion; not a formal quality class or larval-infestation claim.
Moksliniai pavadinimai ir taksonomija
- Galiojantis mokslinis pavadinimas
Xerocomellus pruinatus (Fr.) Šutara
- Ankstesni moksliniai pavadinimai
- 1835 — Boletus pruinatus Fr.
1886 — Versipellis pruinata (Fr.) Quél.
1888 — Xerocomus pruinatus (Fr.) Quél.
1898 — Suillus pruinatus (Fr.) Kuntze
1992 — Boletellus pruinatus (Fr.) Klofac & Krisai[17]
Suchogrzybek oprószony należy do rodziny borowikowatych (Boletaceae) w rzędzie borowikowców (Boletales). Nazwa naukowa taksonu to Xerocomellus pruinatus (Fr.) Šutara. Kombinację tę opublikował w 2008 r. Josef Šutara pod numerem rejestracyjnym MB511898, przenosząc do nowego rodzaju gatunek opisany pierwotnie w 1835 r. przez Eliasa Friesa jako Boletus pruinatus Fr. Takie samo autorstwo bazonimu podaje baza Species Fungorum. W części opracowań pojawia się zapis „Fr. & Hök”, jednak Oolbekkink uzasadniał przypisanie pierwotnego opisu samemu Friesowi.
[17] [19] [13] [7] [15] [18]Wcześniejsze kombinacje oparte na tym samym epitecie gatunkowym obejmują Versipellis pruinata (Fr.) Quél. z 1886 r., Xerocomus pruinatus (Fr.) Quél. z 1888 r., Suillus pruinatus (Fr.) Kuntze z 1898 r. oraz Boletellus pruinatus (Fr.) Klofac & Krisai z 1992 r. Szereg ten tłumaczy, dlaczego w dawniejszej literaturze mikologicznej ten sam grzyb bywał umieszczany w różnych rodzajach.
[17] [19] [13] [7] [15] [18]W rejestrze Species Fungorum do synonimiki gatunku włączono także nazwy Boletus subtomentosus var. pascuus Pers. (1825), Boletus pascuus (Pers.) Corda (1841), Xerocomus pascuus (Pers.) Bon (1985 [1984]), Boletellus pruinatus var. pascuus (Pers.) Klofac & Krisai (1992) oraz Boletellus pruinatus f. luteocarnosus Klofac & Krisai (1992). Stanowią one historyczne przyporządkowania taksonomiczne w rangach odmiany i formy.
[17] [19] [13] [7] [15] [18]Taksono apimtis ir atpažinimo ribos
Identyfikacja mikroskopowa gatunków z rodzaju Xerocomellus opiera się przede wszystkim na strukturze skórki kapelusza oraz mikrorzeźbie zarodników. Zarodniki suchogrzybka oprószonego pokryte są drobnymi, podłużnymi prążkami, jednak autorzy Fungi of Temperate Europe zaznaczają, że struktury te pozostają niewidoczne w standardowej mikroskopii świetlnej. Wobec tego ani sama ciemna barwa kapelusza, ani intensywne sinienie nie wystarczają do jednoznacznego oznaczenia bez weryfikacji pozostałych cech.
[7] [6] [13] [9] [14] [8]Šutara badał głównie skrawki wysuszonych owocników (cięte ręcznie żyletką), z użyciem 3–10% NH4OH, niekiedy z dodatkiem czerwieni Kongo oraz odczynnika Melzera lub w czystym NH4OH; świeży materiał analizował w wodzie, odczynniku Melzera lub wodnym roztworze czerwieni Kongo, stosując również mikroskop SEM. Diagnoza całego rodzaju Xerocomellus obejmuje grubość skórki (80–)120–350(–500) µm, rurki do 10(–14) mm i kanciaste pory o średnicy 1–2,5 mm. Pileipellis tworzą równoległe łańcuszki komórek, których końce leżą na zbliżonym poziomie; u starszych owocników układ ten może się rozluźniać. Są to cechy i wymiary diagnozy rodzajowej, odrębne od indywidualnych pomiarów gatunkowych X. pruinatus.
[19]Cechy mikroskopowe rodzaju Xerocomellus obejmują ponadto słabo żelatynizującą tramę hymenoforu typu pośredniego z odległościami między strzępkami 2–4(–8) µm, przeważnie wrzecionowato-butelkowate pleurocystydy o ściankach do 0,6 µm, brak lub zredukowaną do 30(–40) µm boczną warstwę trzonu, płodną warstwę kaulohymenialną na trzonie oraz brak sprzążek na strzępkach. Brak osłony częściowej i pierścienia stanowi stałą cechę całego rodzaju.
[19] [6]W rewizji taksonomicznej Šutary uwzględniono 15 kolekcji zielnikowych tego gatunku: JŠ 078, 302, 336, 337, 341, 345, 1836, 1963, 1965, 1986, 2112, 4053, 4397, 4398 oraz 4399.
[19]Abstrakt pracy Peintner, Ladurner i Simoniniego z 2003 r. opisuje analizę 24 sekwencji rDNA-LSU wykazującą odrębne linie ośmiu taksonów, w tym pruinatus. Pomocne w diagnozie były cechy zarodników, komórki końcowe skórki oraz charakterystyczne strzępki typu pruinatus (pruinatus-hyphae). Autorzy wykazali jednak wielokrotne powstawanie w toku ewolucji podobnego prążkowania zarodników, ściętych wierzchołków oraz strzępek tego typu. Liczba 24 sekwencji odnosi się do całego badania obejmującego osiem taksonów.
[14]Badania Franka i współpracowników z 2020 r. nad północnoamerykańskimi przedstawicielami rodzaju Xerocomellus uwzględniały sekwencje referencyjne europejskiego X. pruinatus z bazy GenBank (LSU: AF514825 z okazu IB19961055, AF050644 oraz AF402140), wskazując na konieczność ostrożnej weryfikacji oznaczeń w publicznych repozytoriach sekwencji.
[8]Laboratorinė diagnostika
Dane ustrukturyzowane
Kepurėlės odelė
Reakcijos su reagentais
- Reakcija į šarminius reagentus
- Reakcija į šarminius reagentus: spalva nesikeičia.
Reakcija į šarminius reagentus: spalva nesikeičia.
Sporos
- Sporos ilgis
- Sporos ilgis: 11–15 µm. [6]
Sporos ilgis: 10–14,5 µm. [9]
Sporos ilgis: 11–14 µm. [3]
Sporos ilgis: 11,5–14 µm. [7]
Sporos ilgis: 11,5–15 µm. [18]
Sporos ilgis: 11,4–14,9 µm. [18]
Sporos ilgis: 12,3–15,3 µm. [18]
Sporos ilgis: 12–15,7 µm. [18] - Sporų ornamentikos forma
- Sporų ornamentikos forma: vagota. [7]
Sporų ornamentikos forma: vagota. [6]
Sporų ornamentikos forma: vagota. [9]
Sporų ornamentikos forma: vagota. [13] - Sporos ornamentacijos kryptis
- Sporos ornamentacijos kryptis: išilginiai. [7]
Tyrimų medžiaga ir metodai
- Šaltiniuose pateikti rezultatai — Sporos ilgis
- 11,5–15 µm [18]
10–14,5 µm [9]
12–15,1 µm (skrajnie do 15,7 µm) [18]
11–15 µm [6]
11,5–14 µm [7]
11,4–14,9 µm [18]
12,3–15,3 µm [18]
11–14 µm [3] - Šaltiniuose pateikti rezultatai — Sporos plotis
- 4,5–5,5 µm [9] [7]
4,2–5,7 µm [18]
4,4–5,4 µm (skrajnie do 6 µm) [18]
4,5–6 µm [6]
4,9–6,4 µm [18]
4,3–5,8 µm [18]
4–5 µm [3]
Metody i zapisy źródłowe — Source cap-cuticle microscopy; source-specific terminology and scantiness are not merged into one universal organisation.
Inkrustacja strzępek skórki; Organizacja skórki kapelusza — zapis źródłowy: „Species Description: Pileipellis palisadoderm of septate hyphae of cylindrical, incrusted cells.” [6]
Metody i zapisy źródłowe — Source cap-cuticle microscopy; source-specific terminology and scantiness are not merged into one universal organisation.
Inkrustacja strzępek skórki; Organizacja skórki kapelusza — zapis źródłowy: „Printed p.265 section9: somewhat irregular trichoderm; terminal cells(5.5–)8–14(–15.5)µm broad; incrustations scarce.” [13]
Szerokość komórki końcowej skórki kapelusza — zapis źródłowy: „Terminal cells(5.5–)8–14(–15.5)µm broad.” [13]
Metody i zapisy źródłowe — ČMS species description; material, voucher, measurement count and medium unreported.
Długość zarodnika — zapis źródłowy: „11.5–14 × 4.5–5.5 µm; first axis.” [7]
Forma ornamentacji zarodnika — zapis źródłowy: „jemně podélně rýhované” [7]
Kierunek ornamentacji zarodnika — zapis źródłowy: „podélně rýhované” [7]
Kształt zarodnika — zapis źródłowy: „eliptické nebo vřetenovité” [7]
Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „11.5–14 × 4.5–5.5 µm; second axis.” [7]
Metody i zapisy źródłowe — Published species description; unreported individual material and numerical protocol.
Długość zarodnika — zapis źródłowy: „Species Description: Spores11–15×4.5–6µm, striate. First axis.” [6]
Forma ornamentacji zarodnika — zapis źródłowy: „Species Description: Spores11–15×4.5–6µm, striate.” [6]
Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „Species Description: Spores11–15×4.5–6µm, striate. Second axis.” [6]
Metody i zapisy źródłowe — Published species description; unreported individual material and numerical protocol.
Długość zarodnika — zapis źródłowy: „Printed p.579 couplet73: spores10–14.5×4.5–5.5µm, very finely striated, not visible in a standard light microscope. First axis.” [9]
Forma ornamentacji zarodnika — zapis źródłowy: „Printed p.579 couplet73: spores10–14.5×4.5–5.5µm, very finely striated, not visible in a standard light microscope.” [9]
Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „Printed p.579 couplet73: spores10–14.5×4.5–5.5µm, very finely striated, not visible in a standard light microscope. Second axis.” [9]
Metody i zapisy źródłowe — Focal Xerocomellus pruinatus row, PDFpage81; individual microscopic material unreported.
Długość zarodnika; Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „11–14×4–5µm, paired source axes.” [3]
Metody i zapisy źródłowe — 19Nov2021, PuszczaBukowa Węglino, leg./det.GrażynaDomian; mean13.5×5.5µm,Qmean2.4.
Długość zarodnika; Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „19Nov2021, PuszczaBukowa Węglino, leg./det.GrażynaDomian; mean13.5×5.5µm,Qmean2.4. See original paired dimensions.” [18]
Iloraz długości i szerokości zarodnika — zapis źródłowy: „19Nov2021, PuszczaBukowa Węglino, leg./det.GrażynaDomian; mean13.5×5.5µm,Qmean2.4. Source Q range, not recomputed from unpaired dimension endpoints.” [18]
Metody i zapisy źródłowe — 25Oct2023, BukoweZdroje, leg./det.GrażynaDomian; mean12.9×4.8µm,Qmean2.7.
Długość zarodnika; Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „25Oct2023, BukoweZdroje, leg./det.GrażynaDomian; mean12.9×4.8µm,Qmean2.7. See original paired dimensions.” [18]
Iloraz długości i szerokości zarodnika — zapis źródłowy: „25Oct2023, BukoweZdroje, leg./det.GrażynaDomian; mean12.9×4.8µm,Qmean2.7. Source Q range, not recomputed from unpaired dimension endpoints.” [18]
Metody i zapisy źródłowe — 30Oct2023, BuczynoweWąwozy, leg./det.GrażynaDomian; mean13.1×4.9µm,Qmean2.7.
Długość zarodnika; Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „30Oct2023, BuczynoweWąwozy, leg./det.GrażynaDomian; mean13.1×4.9µm,Qmean2.7. See original paired dimensions.” [18]
Iloraz długości i szerokości zarodnika — zapis źródłowy: „30Oct2023, BuczynoweWąwozy, leg./det.GrażynaDomian; mean13.1×4.9µm,Qmean2.7. Source Q range, not recomputed from unpaired dimension endpoints.” [18]
Metody i zapisy źródłowe — 4Nov2023, TrawiastaBuczyna, leg./det.GrażynaDomian; mean13.5×5.0µm,Qmean2.7.
Długość zarodnika; Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „4Nov2023, TrawiastaBuczyna, leg./det.GrażynaDomian; mean13.5×5.0µm,Qmean2.7. See original paired dimensions.” [18]
Iloraz długości i szerokości zarodnika — zapis źródłowy: „4Nov2023, TrawiastaBuczyna, leg./det.GrażynaDomian; mean13.5×5.0µm,Qmean2.7. Source Q range, not recomputed from unpaired dimension endpoints.” [18]
Metody i zapisy źródłowe — Source B.pruinatus description, with collections Bos8335 (NL) and Oolbekkink207 (DE) listed, without assigning one individual SEM image to either voucher.
Metoda źródłowa. Technika: skaningowa mikroskopia elektronowa (SEM). Opis metody w źródle: Source methods p.246: gold-coated stubs, 15kV JEOL JSM-35; source spore prints or tube fragments, not an inferred focal specimen preparation.
Forma ornamentacji zarodnika — zapis źródłowy: „Faint to distinct striae with SEM.” [13]
Paplitimo patikra — apimtis ir apribojimai
Materiał: Zbiór z Puszczy Bukowej w województwie zachodniopomorskim; status zweryfikowany potwierdzono w osobnym publicznym wpisie GRej.
Zakres odczytu: Fragmenty źródeł.
Odczytano fragment źródła; pełny tekst i metody nie zostały zweryfikowane.
Data przeglądu: 21.10.2026.
Ograniczenia: Źródłowe oznaczenie i zakres pojęcia zachowano. Nie zadeklarowano nowego badania okazów ani odczytu wszystkich publikacji cytowanych przez źródło.
[18]Apžvalgos apimtis
Prieš užbaigiant įrašą reikia papildyti arba suderinti.
- Paplitimo regionų paieška reikalauja suderinimo.
- Ankstesnių išvadų sąsajas reikia patikrinti iš naujo.
- Naujiems šaltiniams reikia suderinti peržiūros metu rastą informaciją.
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
W badaniu korzeni jodły pobrano w październiku 2012 r. po 16 kostek gleby 15 × 15 × 15 cm z czterech stanowisk: Kartuzy, Lipusz, Osusznica i Sławno (łącznie 64 monolity). Analizowano drobne korzenie poniżej 2 mm w trzech losowych podpróbach po około 250 wierzchołków. Oznaczenie ITS suchogrzybka oprószonego KP230473 wykazało 99% zgodności z UDB000481 przy kryterium badania przekraczającym 98% na odcinku co najmniej 450 pz. Udział gatunku wynosił odpowiednio 1,5 ± 0,3%, 1,7 ± 0,3%, 0,9 ± 0,2% oraz 2,0 ± 0,1% (średnia ± błąd standardowy, SE).
[16]W badanych drzewostanach jodłowych odczyn gleby mierzony w wodzie wynosił w poziomie organicznym (O) odpowiednio 3,9; 3,9; 3,9 i 4,0, a w poziomie mineralnym (A): 4,0; 4,6; 4,6 oraz 4,3. Typy gleb sklasyfikowano jako glebę kwaśną brunatną (Kartuzy, Lipusz, Sławno) oraz glebę płową (Osusznica).
[16]W doświadczeniu Zavišić i współautorów materiał buka z zasobniejszego w fosfor Bad Brückenau i ubogiego Unterlüß przeniesiono w październiku 2014 r. do wspólnego ogrodu w Getyndze, gdzie rósł do lipca 2015 r. Badano 40 roślin, po 10 na wariant i pochodzenie gleby; 20 otrzymało znacznik 33P, a 20 stanowiło kontrolę bez znacznika. Po miesiącu aklimatyzacji, 20 listopada 2014 r., zastosowano jednorazową dawkę 795 mg P na roślinę. Mikoryzy identyfikowano na podstawie sekwencji ITS przy kryterium zgodności ponad 97% i wyniku dopasowania (score) ponad 900 bitów, co pozwoliło rozpoznać 14 z 16 morfotypów.
[21]Po nawożeniu fosforem udział mikoryz suchogrzybka oprószonego zmniejszył się w materiale z gleby zasobnej w fosfor. Wynik testu ANOSIM p = 0,385 oznaczał jednak brak statystycznie istotnej zmiany struktury całej zbiorowości grzybów mikoryzowych w tej glebie, a nie oddzielny test liczebności samego gatunku. Nie rozpoznano mechanizmu pobierania fosforu przez izolowany szczep, a nierozpoznany morfotyp MT31 stanowił osobną pozycję. Wyjściowe pH gleby wynosiło 3,8 w Bad Brückenau i 3,5 w Unterlüß, co opisuje warunki miejsc pobrania, a nie optimum gatunku.
[21]W badaniu Kautmanovej i współautorów materiał zbierano na słowackich terenach pogórniczych w latach 2022–2024, a oznaczenia oparto na morfologii i sekwencjach ITS. Oczyszczone owocniki krojono i suszono do stałej masy w temperaturze do 60 °C; małe mielono w całości, a z dużych pobierano równe części kapelusza, trzonu i hymenoforu, uzyskując co najmniej 2 g homogenizowanego proszku. Do analizy ICP-MS mineralizowano 1 g suchego materiału kwasem azotowym, a następnie wodą królewską. Trzy wykonane powtórzenia miały charakter analityczny, a liczba niezależnych owocników gatunku nie została w pracy wyszczególniona.
[11]W materiale ze Słowacji stężenie kadmu w owocnikach z Gelnicy wynosiło 7,82 mg/kg suchej masy (wskaźnik THQ 0,8), a ze Zlatej Idki 3,95 mg/kg s.m. (THQ 0,4). Zawartość ołowiu wynosiła odpowiednio 4,86 mg/kg s.m. (THQ 0,1) w Gelnicy oraz 1,77 mg/kg s.m. przy współczynniku bioakumulacji BCF 0,001 w Zlatej Idce.
[11]W Gelnicy odnotowano rtęć na poziomie 14,23 mg/kg suchej masy, z modelowym wskaźnikiem zagrożenia THQ 7,6 oraz współczynnikiem biokoncentracji BCF 2,14, a także mangan w stężeniu 974 mg/kg suchej masy. THQ stanowi wskaźnik modelowy, a nie liczbę klinicznych zatruć, natomiast wysoki poziom manganu nie oznaczał jego bioakumulacji z podłoża (dla manganu publikacja wskazuje brak akumulacji z gleby). Wszystkie wartości dotyczą zbadanego suchego materiału bez przeliczania na świeżą masę i bez uogólniania na owocniki z innych obszarów.
[11]Buveinė ir paplitimas
Buveinė, regionas ir sezonas
Gatunek wyrasta na ziemi w lasach liściastych, mieszanych i iglastych oraz w parkach. Assyov wymienia jako głównych partnerów mikoryzowych buki, a rzadziej dęby, natomiast autorzy czescy podają buki, dęby i świerki. W polskich rejestrach stanowiska obejmują kwaśne i żyzne buczyny, leśną ściółkę, obrzeża drzewostanów, pobliża nadrzecznych łęgów, a także ciepłe, piaszczyste murawy na skraju lasu dębowego. Sama obecność sosny, brzozy czy grabu w opisie drzewostanu nie stanowi bezpośredniego dowodu na tworzenie mikoryzy z tymi gatunkami drzew.
[7] [6] [18] [20] [9]Analizy molekularne korzeni jodły pospolitej (Abies alba) na Pomorzu potwierdziły obecność tego grzyba w ektomikoryzach na czterech stanowiskach zlokalizowanych poza naturalnym zasięgiem jodły. W badaniach w Niemczech zidentyfikowano go również w mikoryzach buka zwyczajnego (Fagus sylvatica). Wyniki te uzyskano bezpośrednio z sekwencjonowania ITS korzeni, co stanowi niezależne potwierdzenie laboratoryjne relacji mikoryzowej.
[16] [21]Assyov uznaje gatunek za szeroko rozpowszechniony w Europie, zaznaczając problem mylenia go z pokrewnymi taksonami. Czeski atlas określa go jako obfity, a europejski klucz jako pospolity. Władysław Wojewoda w 2003 r. przytaczał dawne stwierdzenie z Puszczy Białowieskiej oraz kategorię PL–Ex, a atlas leśny z 2021 r. odnotowywał historyczną ocenę uznającą go za gatunek bardzo rzadki, znany niemal wyłącznie z tego rejonu. Liczne współczesne udokumentowane stanowiska w Polsce (w tym późniejsze zgłoszenia pomorskie i z innych rejonów) wskazują jednak na znacznie szersze występowanie.
[20] [18] [6] [7] [9]W Wielkiej Brytanii zestawienie z 2013 r. wykazało obecność gatunku w 10 kwadratach siatki 1 × 1 km w latach 1913–1962 oraz w ponad 200 kwadratach w latach 1963–2012, kwalifikując go do kategorii najmniejszej troski (LC). Szacunek ponad 2000 dojrzałych osobników stanowi wynik modelowania opartego na bazach obserwacji, a nie bezwzględną liczbę zliczonych owocników.
[10]Potwierdzony zasięg występowania
Wszystkie obszary potwierdzone w zapisanych danych źródłowych.
| Kraj | Regiony i stanowiska | Owocnikowanie | Šaltiniai |
|---|---|---|---|
| Lenkija | Vakarų Pamario vaivadija | IX–XI |
|
Šaltiniai
- grenoble 2015
- Boris Assyov, Xerocomus pruinatus
- Česká mykologická společnost, Xerocomellus pruinatus, hřib sametový
- src-frank 2020
- Læssøe T., Petersen J.H., Frøslev T.G., Heilmann-Clausen J. 2025. Keys to the fungi of Temperate Europe,8XI 2025
- src-jncc 2013
- src-kautmanova 2026
- Oolbekkink G.T. 1991. The taxonomic value of the ornamentation of spores in The Xerocomus-group of Boletus. Persoonia14(3): 245–273
- src-peintner 2003-abstract
- src-ptmyk 2021
- src-rudawska 2016
- Species Fungorum, rekord 511898
- Marek Snowarski, Tx236, Xerocomellus pruinatus
- src-sutara 2008
- Wojewoda W. 2003. Checklist of Polish larger Basidiomycetes. Biodiversity of Poland7
- src-zavisic 2018