Valgomas
Reikalauja apdorojimo
Nustatykite vietovę, kad matytumėte savo regiono duomenis.










Pilkasis baltikas (Tricholoma terreum) – tai dažnas baltikinių šeimos kepurėtasis grybas, sudarantis mikorizę su spygliuočiais medžiais, daugiausia pušimis. Išsiskiria veltiniškai plaušuota, pilka arba pelenų spalvos kepurėle ir baltai pilkšvu minkštimu, pasižyminčiu švelniu, žemišku skoniu. Daugelyje Europos regionų, ypač pietuose, tradiciškai renkamas ir vertinamas maistui, nors dėl galimų supainiojimų bei šiuolaikinių toksikologinių diskusijų jį vartojant reikalaujama atsargumo ir saiko.
Atpažinimas, buveinė ir svarbiausi skirtumai.
Grybautojas
Vaisiakūnio sandara
- Vaisiakūnio sandaros tipas
- Vaisiakūnio sandaros tipas: Kepurėlė.
Vaisiakūnio sandaros tipas: kotas.
Kepurėlė
- Kepurėlės forma
- jaunų vaisiakūnių: Kepurėlės forma: kūgiškas arba varpiškas.
Kepurėlės forma: išgaubtas arba plokščia.
Kepurėlės forma: pusiau rutuliška arba kūgiškas. - Kepurėlės paviršius
- Kepurėlės paviršius: sausas.
Kepurėlės paviršius: matinis. - Kepurėlės danga
- Kepurėlės danga: veltiniškas ir plaušuota.
Kepurėlės danga: žvynuota (smulkūs žvyneliai). - Kepurėlės spalva
- Kepurėlės spalva: pilkas.
Kepurėlės spalva: pilkai rudas. - Kepurėlės krašto kontūras
- subrendusių vaisiakūnių: Kepurėlės krašto kontūras: banguotas.
- Krašto sutrūkinėjimai ir plyšimai
- kai sausas: Krašto sutrūkinėjimai ir plyšimai: su radialiniais įtrūkiais.
- Krašto danga
- Krašto danga: plaukuotas.
- Kepurėlės skersmuo
- Kepurėlės skersmuo – 30–80 mm.
- Kepurėlės centras
- Kepurėlės centras: su ryškiu gūbreliu.
Kepurėlės apačia
- Himenoforo tipas
- Himenoforo tipas: lakšteliai.
Lakšteliai prie koto
- Himenoforo prisitvirtinimas prie koto
- Himenoforo prisitvirtinimas prie koto: priaugęs prie koto (lakšteliai).
- Himenoforo nuaugimas kotu
- Himenoforo nuaugimas kotu: nuaugęs danteliu (lakšteliai).
- Himenoforo spalva
- Himenoforo spalva: pelenų pilkumo (šviesus atspalvis).
Himenoforo spalva: baltas.
Himenoforo spalva: pilkšvas. - Laisvojo lakštelių krašto makroskopinė sandara
- Laisvojo lakštelių krašto makroskopinė sandara: dantytas arba pjūkliškas.
- Lakštelių išsidėstymo tankis
- Lakštelių išsidėstymo tankis: vidutiniškai tankūs.
- Lakštelių aukštis
- Lakštelių aukštis: 7–13 mm.
- Trumpųjų lakštelių buvimas
- Trumpųjų lakštelių buvimas: yra.
Kotas ir pamatas
- Koto forma
- Koto forma: cilindriškas.
- Koto spalva
- Koto spalva: baltas arba pilkšvas.
- Koto paviršiaus danga
- Koto paviršiaus danga: šilkinis ir plaušuota.
viršutinėje koto dalyje: Koto paviršiaus danga: miltuotas. - Koto vidus
- senų vaisiakūnių: Koto vidus: tuščiaviduris.
- Koto ilgis
- Koto ilgis: 30–80 mm.
- Koto skersmuo
- Koto skersmuo: 3–15 mm.
Trama
- Minkštimo spalva
- Minkštimo spalva: baltas arba pilkšvas.
Minkštimo spalva: balsva. - Minkštimo skonis
- Minkštimo skonis: nemalonus.
- Minkštimo atsparumas lūžimui ar plyšimui
- Minkštimo atsparumas lūžimui ar plyšimui: trapus.
- Pažeisto minkštimo spalva
- Pažeisto minkštimo spalva: spalva nesikeičia.
- Minkštimo kvapas
- Minkštimo kvapas: neišsiskiriantis.
Minkštimo kvapas: žemės kvapo, silpnas.
Minkštimo kvapas: miltiškas, silpnas.
Minkštimo kvapas: atmesta kvapo nata: miltiškas.
Minkštimo kvapas: nėra. - Minkštimo storio klasė
- Minkštimo storio klasė: plonas (kepurėlės minkštimas).
Kur ir kada auga
- Buveinė
- Buveinė: spygliuočių miškas.
Buveinė: mišrus miškas. - Substratas
- Substratas: dirvožemis.
- Vaisiakūnių augimo pobūdis
- Vaisiakūnių augimo pobūdis: grupėmis.
Vaisiakūnių augimo pobūdis: pavieniui.
Vaisiakūnių augimo pobūdis: pasklidusios grupės. - Aptikimo dažnumas
- Aptikimo dažnumas: dažnas.
- Derėjimo laikotarpis
- Vaisiakūniai pasirodo nuo rugpjūčio iki lapkričio.
- Paplitimo sritis
- Paplitimo sritis: patvirtinta.
Valgomumas ir virtuvė
- Valgomumas
- Valgomas
- Reikalingas apdorojimas
- Reikalauja apdorojimo
Teisė
- Apsauga
- Rūšis neįtraukta į Lenkijos saugomų grybų rūšių sąrašą.
- Prekyba
- Rūšis neįtraukta į Lenkijos grybų, kuriais leidžiama prekiauti, sąrašą.
Su kuo galima supainioti
Tricholoma portentosum
Svarbiausi skirtumai
Pilkšvalakštis baltikas (Tricholoma terreum) ir su juo giminingos šios grupės rūšys turi trapesnius, mažiau masyvius vaisiakūnius, kepurėles, padengtas smulkiais plaušiškais žvyneliais, bei pilkus ar balkšvus lakštelius ir kotus, kuriuose visiškai nėra geltonai žalių atspalvių.
FAQ
Ar pilkasis baltikas yra valgomasis grybas?
Taip, jis laikomas valgomu grybu, tačiau jį būtina termiškai apdoroti ir vartoti saikingai dėl rekomenduojamo atsargumo.
Kuriuo metų laiku pasirodo jo vaisiakūniai?
Vaisiakūniai dygsta daugiausia nuo rugsėjo iki lapkričio, o esant švelniai temperatūrai ir šiltesniam klimatui juos galima sutikti net gruodžio ir sausio mėnesiais.
Šalia kokių medžių auga pilkasis baltikas?
Mikorizinius ryšius mezga visų pirma su pušimis, ypač paprastąja pušimi, gerokai rečiau – su kitais spygliuočiais medžiais, tokiais kaip eglės ar maumedžiai.
Kokį dirvožemį mėgsta ši rūšis?
Dažniausiai auga smėlingame, laidžiame ir skurdžiame dirvožemyje, taip pat kalkingame grunte sausuose pušynuose.
Ar galima valgyti žalią pilkąjį baltiką?
Ne, žali vaisiakūniai gali sukelti virškinamojo trakto sutrikimus; prieš vartojimą juos būtina kruopščiai apvirti arba patroškinti.
Kodėl Katalonijoje šis grybas vadinamas „fredolic“?
Šis pavadinimas siejamas su šalčiu ir šalnomis, nes šios rūšies vaisiakūniai pasirodo vėlyvą rudenį ir tradiciškai pranašauja artėjančią žiemą.
Kokiu pavadinimu pilkasis baltikas žinomas Prancūzijoje?
Prancūzų tradicijoje šis grybas vadinamas „petit gris“ arba „charbonnier“ ir yra labai populiarus regioninėse turgavietėse.
Kam ši rūšis naudojama ne kulinarijoje?
Amatininkystėje jis naudojamas natūraliam vilnos ir audinių dažymui pilkais bei smėliniais atspalviais, o miškininkystėje – pušų sodinukų mikorizacijai skurdžiose dirvose.
Kokio skonio yra pilkasis baltikas?
Pasižymi subtiliu, švelniu skoniu su vos juntama žemiška ir miltų nata, be aštrių ar karčių atspalvių.
Kas oficialiai moksliškai aprašė šią rūšį?
Rūšį XVIII amžiuje aprašė Jacob Christian Schäffer, o Tricholoma genčiai 1871 metais ją priskyrė vokiečių mikologas Paul Kummer.
Mėgėjas
Pavadinimai ir istorija
- Galiojantis nacionalinis pavadinimas
- Gąska ziemista
- Galiojantis taksonominis pavadinimas
- Tricholoma terreum
- Kiti nacionaliniai pavadinimai
- Gąska ziemistoblaszkowa, Gąska szarobrązowa
Stebėjimai namuose
Sporų atspaudas
- Reikalingos medžiagos
- šviežia, subrendusi kepurėlė, popieriaus lapas, stiklinė arba dubenėlis, vanduo
- Laikas
- 2–24 h
- Atlikimas
- Padėkite kepurėlę apatine puse ant popieriaus.
- Užlašinkite lašą vandens ant viršaus ir uždenkite.
- Po 2–24 valandų pakelkite kepurėlę ir apžiūrėkite nuosėdas.
Ko ieškoti
- Sporų atspaudo spalva
- Sporų atspaudo spalva: baltas.
Po mikroskopu
- Reikalingos medžiagos
- šviesinis mikroskopas, objektinis ir dengiamasis stikleliai, adata, vanduo, sporos iš atspaudo
- Atlikimas
- Adata perkelkite šiek tiek atspaudo ant stiklelio.
- Užlašinkite lašą vandens, uždenkite dengiamuoju stikleliu ir apžiūrėkite sporas.
Ko ieškoti
- Sporos forma
- Sporos forma: elipsoidiškas. Sporos forma: plačiai elipsoidiškas. Sporos forma: beveik rutuliškas. Sporos forma: elipsoidiškas. Sporos forma: elipsoidiškas (pailgas).
- Sporos paviršius
- Sporos paviršius: lygus. Sporos paviršius: lygus.
- Sporos matmenys
- Ilgis 5–7 µm, plotis 3,5–5 µm.
Matmenis lyginkite sukalibravę mikroskopo skalę.
Ekologija ir paplitimas
- Dirvožemio reakcija
- Dirvožemio reakcija: šarminis.
- Dirvožemio granuliometrinė sudėtis
- Dirvožemio granuliometrinė sudėtis: smėlingas.
Dirvožemio granuliometrinė sudėtis: priemolio. - Dirvožemio kalkingumas
- Dirvožemio kalkingumas: kalkingas.
- Dirvožemio derlingumas
- Dirvožemio derlingumas: derlingas.
- Mikorizės partneriai
- Bendras rūšies ryšys: Mikorizės partneriai: Pinus (bendras partnerių sąrašas).
Bendras rūšies ryšys: Mikorizės partneriai: Pinus sylvestris (bendras partnerių sąrašas). - Mitybos būdas
- Mitybos būdas: Mikorizinis.
Panaudojimas ne kulinarijoje
Tradiciniame nekulinariniame amate pilkšvalakščio baltiko vaisiakūniai pritaikomi natūraliame tekstilės dažyme. Atgimstant istoriniams rankdarbių metodams, šis grybas tikslingai renkamas dažymo vonelėms, skirtoms natūraliems vilnos verpalams ir šilkui, ruošti. Priklausomai nuo naudojamo mineralinio kandiko, pavyzdžiui, kalio alūno ar geležies junginių, dažytojai išgauna įvairią spalvų paletę: nuo subtilių pelenų ir balandžių pilkumo atspalvių iki prislopintų smėlio ir žemės rudumo tonų.
Kita svarbi praktinė sritis – ūkinė miškininkystė ir pažeistų teritorijų rekultyvavimas. Šios rūšies vaisiakūniai ir sporos renkami inokuliacinių biopreparatų gamybai paprastosios pušies sodinukams miško daigynuose. Šios grybienos įterpimas į jaunų medelių šaknų sistemas naudojamas apželdinant popramonines dykvietes ir smėlio karjerus, o tai gerokai padidina želdinių prigijimą itin nederlingose žemėse.
Ši rūšis taip pat plačiai naudojama gamtosauginiame švietime ir muziejininkystėje kaip pavyzdinė medžiaga kuriant mokomuosius modelius, mikologinius herbariumus ir ekspozicijas periodinėse šviečiamosiose parodose.
Istorija ir kultūra
Pilkšvalakštis baltikas užima ypatingą vietą Vakarų ir Pietų Europos liaudies kultūroje, būdamas kaimo bendruomenių regioninės tapatybės dalimi. Katalonijoje šis grybas, vadinamas „fredolic“ (iš katalonų kalbos žodžio, reiškiančio šaltį arba sušalėlį), yra pirmųjų rudens šalnų pranašas ir simbolis. Vietos folklore išliko senos patarlės, siejančios „fredolic“ pasirodymą su lauko darbų ciklo pabaiga bei būtinybe šildyti namus prieš žiemą. Šimtmečius rengiamos Katalonijos rudeninės grybų mugės („firaires“) šią rūšį pripažįsta pagrindiniu prekybos tradicijos elementu.
Prancūzijoje ši rūšis įsitvirtino pavadinimu „petit gris des pins“ arba „charbonnier“, tapdama motyvu provansalų literatūroje, aprašančioje kaimo kasdienybę ir metų laikų ritmą. XIX amžiaus Pietų Prancūzijos etnografiniuose užrašuose ir regioninėse kronikose šis grybas minimas kaip miško dovanos pavyzdys, leidęs nepasiturintiems gyventojų sluoksniams patenkinti savo poreikius šaltaisiais mėnesiais. Mokslinėje sistematikoje rūšį XVIII amžiuje aprašė vokiečių gamtininkas Jacob Christian Schäffer, o į Tricholoma gentį 1871 metais ją įtraukė Paul Kummer, visam laikui įvesdamas ją į klasikinę Europos mikologijos literatūrą.
Valgomumas ir saugumas
Pilkšvalakštis baltikas tradiciškai laikomas valgomu grybu, pasižyminčiu švelniu skoniu ir trapia trama. Vartojimui būtinas griežtas terminis apdorojimas – vaisiakūnius reikia kruopščiai apvirti arba patroškinti, nes žali jie gali sukelti virškinimo trakto negalavimų. Pagrindinė saugaus vartojimo sąlyga – saiko laikymasis ir vengimas valgyti šią rūšį daug kartų per trumpą laiką.
Šios rūšies vartojimo kultūra pastebimai skiriasi priklausomai nuo šalies. Prancūzijoje, kur šis grybas žinomas tradiciniu pavadinimu „petit gris“, jis labai gerbiamas ir yra įprasta prekybos prekė vietos turgavietėse. Ypatingu pripažinimu jis džiaugiasi ir Ispanijos Katalonijoje, kur laikomas vienu geidžiamiausių rudens delikatesų. Lenkijoje ir kitose Vidurio Europos šalyse požiūris į pilkšvalakštį baltiką yra santūresnis; jį renka nedaugelis mėgėjų, o daugelis vartotojų jo nerenka dėl atsargumo ir specifinio, žemiško-miltinio poskonio.
Buveinė ir paplitimas
Pilkasis baltikas paplitęs vidutinių platumų klimato juostoje beveik visoje Europoje, taip pat Azijoje, Šiaurės Afrikoje bei Šiaurės Amerikoje. Tai mikorizinis grybas, glaudžiai susijęs su spygliuočiais medžiais, visų pirma su paprastąja pušimi (Pinus sylvestris), o žemyno pietuose – ir su kitomis pušų rūšimis, tokiomis kaip juodoji pušis ar Alepo pušis. Gerokai rečiau randamas po eglėmis ar maumedžiais.
Tipinė buveinė – šviesūs pušynai, mišrūs miškai, kuriuose vyrauja spygliuočiai, taip pat pušų želdiniai kopose ir smėlingose vietovėse. Šis grybas mėgsta lengvą, laidų, smėlingą arba smėlingą-molingą dirvožemį, dažnai neutralios ar kalkingos reakcijos. Auga tiek lygumose, tiek žemesnėse kalnų dalyse.
Vaisiakūnių dygimo sezonas prasideda vasaros pabaigoje ir tęsiasi visą rudenį, paprastai nuo rugsėjo iki lapkričio, o esant švelniems orams – net iki gruodžio. Vidurio Europoje dygimo pikas būna spalio mėnesį. Viduržemio jūros baseine, kur žiemos švelnios, vaisiakūniai pasirodo vėlyvą rudenį ir dygsta visą žiemą, neretai net iki vasario.
Tyrėjas
Valgomumas ir virtuvė
Šaltinio nustatymai: valgomumas, vartojimas ir naudojimas
- Valgomumas
- Valgomas — apibūdinimo šaltinis
Marek Snowarski — przeglądowa karta Tricholoma terreum, odczytana w Chrome · TRESC-10015:jadalna; zalecenia źródła i dyskusja toksykologiczna pozostają rozdzielone.
- Reikalingas apdorojimas
- Reikalauja apdorojimo
DGfM Positivliste21.01.2024 · s.1:lista gatunków jadalnych po dostatecznym ogrzaniu i w odpowiedniej ilości;s.12:T.terreum. To zalecenie towarzystwa, nie wymóg obgotowania w wodzie ani dowód określonej toksyny.
Moksliniai pavadinimai ir taksonomija
- Galiojantis mokslinis pavadinimas
Tricholoma terreum
- Zakres ujęcia taksonomicznego
Tricholoma terreum(Schaeff.)P.Kumm. według dokładnego zaakceptowanego dopasowania GBIF5241808. Starsze i szersze ujęcia terreum/myomyces/bisporigerum/gausapatum pozostają przy swoich źródłach. Wzmianka o synonimii nie scala odrębnych wpisów rejestru ani nie potwierdza tożsamości molekularnej dawnych kolekcji.
[18]
Laboratorinė diagnostika
Struktūrizuoti duomenys
Papėdgrūdžiai
- Bazidės optinė išvaizda
- Bazidės optinė išvaizda: hialininis. [9]
- Papėtės sterigmos ilgis
- Papėtės sterigmos ilgis: 4–6 µm. [9]
- Sporų skaičius ant bazidės
- Sporų skaičius ant bazidės – 4. [9]
- Bazidės ilgis
- Bazidės ilgis: 20–30 µm. [9]
- Bazidės forma
- Bazidės forma: buožiškas. [9]
- Bazidės plotis
- Bazidės plotis: 6–9 µm. [9]
Sagtelės
- Sagtys
- Sagtys: nėra. [9]
Himenialinės cistidės
- Cistidžių diferenciacijos laipsnis
- Cistidžių diferenciacijos laipsnis: silpnai diferencijuotos. [9]
- Himeninės cistidės ilgis
- Himeninės cistidės ilgis: 15–30 µm. [9]
- Himeninės cistidės optinė išvaizda
- Himeninės cistidės optinė išvaizda: hialininis. [9]
- Himeninės cistidės forma
- Himeninės cistidės forma: cilindriškas. [9]
Himeninės cistidės forma: buožiškas. [9] - Nurodytos himeninės cistidės sienelės storis
- Nurodytos himeninės cistidės sienelės storis: plonasienis. [9]
- Himeninės cistidės plotis
- Himeninės cistidės plotis: 3–9 µm. [9]
- Pleurocistidžių buvimas
- Pleurocistidžių buvimas: nėra. [9]
Kiti laboratoriniai požymiai
Kepurėlės odelė
- Kepurėlės luobelės hifų optinė išvaizda
- Kepurėlės luobelės hifų optinė išvaizda: hialininis (apatiniame kepurėlės odelės sluoksnyje). [9]
- Kepurėlės odelės hifų išsidėstymas
- Kepurėlės odelės hifų išsidėstymas: spindulinis (apatiniame kepurėlės odelės sluoksnyje). [9]
- Kepurėlės luobelės elementų ilgis
- Kepurėlės luobelės elementų ilgis: 40–80 µm (apatiniame kepurėlės odelės sluoksnyje). [9]
- Kepurėlės odelės elementų forma
- Kepurėlės odelės elementų forma: elipsoidiškas (išsipūtusios, apatiniame kepurėlės odelės sluoksnyje). [9]
Kepurėlės odelės elementų forma: elipsoidiškas (išsipūtusios, platūs, apatiniame kepurėlės odelės sluoksnyje). [9]
Kepurėlės odelės elementų forma: elipsoidiškas (išsipūtusios, pailgas, apatiniame kepurėlės odelės sluoksnyje). [9]
Kepurėlės odelės elementų forma: cilindriškas (išsipūtusios, apatiniame kepurėlės odelės sluoksnyje). [9] - Kepurėlės odelės elementų plotis
- Kepurėlės odelės elementų plotis: 4–15 µm. [9]
Kepurėlės odelės elementų plotis: 10–40 µm (apatiniame kepurėlės odelės sluoksnyje). [9] - Kepurėlės luobelės hifų spalva
- Kepurėlės luobelės hifų spalva: gelsvai ruda. [9]
- Kepurėlės luobelės hifo sienelės klasė
- Kepurėlės luobelės hifo sienelės klasė: plonasienis (apatiniame kepurėlės odelės sluoksnyje). [9]
Kepurėlės luobelės hifo sienelės klasė: plonasienis (paprastai). [9]
Kepurėlės luobelės hifo sienelės klasė: storasienis (kartais). [9] - Kepurėlės odelės sandara
- Kepurėlės odelės sandara: kutis (vietomis pereina į taisyklingą trichodermą). [9]
Sporos
- Vidutinis sporos ilgio ir pločio santykis
- Vidutinis sporos ilgio ir pločio santykis: 1,55 (standartinis nuokrypis: 0,12, vidurkis). [9] [10]
- Sporų spalva pro mikroskopą
- Sporų spalva pro mikroskopą: hialininis. [7]
- Lašeliai sporos viduje
- Lašeliai sporos viduje: yra. [19]
- Sporos ilgio ir pločio santykis
- Sporos ilgio ir pločio santykis: 1,08–2. [9]
- Sporos forma
- Sporos forma: elipsoidiškas. [7]
Sporos forma: plačiai elipsoidiškas. [19]
Sporos forma: beveik rutuliškas. [19]
Sporos forma: elipsoidiškas. [9]
Sporos forma: elipsoidiškas (pailgas). [9] - Sporos sienelės storis
- Sporos sienelės storis: plonasienis. [9]
Himenoforo trama
Tyrimų medžiaga ir metodai
Požymių aprašymas – šaltinis ir apimtis
Materiał: Źródłowy opis smaku miąższu T. terreum w ČMS; nie własna próba organoleptyczna.
Zakres odczytu: Pełny tekst.
Ograniczenia: Brak liczebności i niezależnego testu smaku; atlasowy opis chuť mírná.
[7]Mikroskopiniai duomenys — šaltinis ir apribojimai
Materiał: Źródłowe podsumowanie Q dla 40 zarodników T. terreum, 2 owocników i 2 kolekcji w chińskim ujęciu Cui i współautorów (2026).
Zakres odczytu: Pełny tekst.
Ograniczenia: Średnia Q nie jest zakresem pojedynczych zarodników i nie jest pomiarem polskiej populacji.
[9]Sudėties ir aktyvumo tyrimas — medžiaga ir apribojimai
Materiał: Ekstrakty z kolekcji T. terreum_Bz (Bolzano) i T. terreum_Gr (Grosseto), oznaczenie autorów wsparte ITS PP101944 i PP101945. Protokoły ekstrakcji i analiza TLC/HR-LC-MS/NMR opisane w źródle.
Zakres odczytu: Pełny tekst.
Ograniczenia: Wyniki tych kolekcji i zastosowanych metod, bez uogólniania na wszystkie populacje.
[23]Materiał: Kolekcja T. terreum_Bz: 1,05 kg świeżych owocników, ekstrakcja i izolacja saponaceolidu B z ekstraktu A. 49 mg kryształów; źródłowe przeliczenia 47 mg/kg świeżej masy oraz 9,3 mg/g ekstraktu A.
Zakres odczytu: Pełny tekst.
Ograniczenia: Uzysk izolacji, nie całkowite stężenie, średnia gatunkowa ani bezpieczna dawka. Źródło podaje masy ekstraktu A 5,4 g i frakcjonowanego materiału 5,25 g; nie odtwarzano niepodanego mianownika.
[23]Metody i zapisy źródłowe — Mikroskopowy opis T. terreum z sekcji 77 Cui i in. 2026, ujęcie chińskie. Próba 40 zarodników / 2 owocniki / 2 kolekcje dotyczy zarodników; nie przypisano jej pozostałym strukturom.
Wygląd optyczny podstawki — zapis źródłowy: „Cui 2026, taxon 77, Description: basidium_optical_appearance” [9]
Wygląd optyczny strzępek skórki — zapis źródłowy: „Cui 2026, sekcja 77, Pileipellis/Cheilocystidia: pileipellis_hypha_optical_appearance” [9]
Układ strzępek skórki — zapis źródłowy: „Cui 2026, sekcja 77, Pileipellis/Cheilocystidia: pileipellis_hypha_arrangement” [9]
Długość sterygmy podstawki — zapis źródłowy: „Cui 2026, taxon 77, Description: basidium_sterigma_length” [9]
Liczba zarodników na jednej podstawce — zapis źródłowy: „Cui 2026, taxon 77, Description: basidia_spore_count” [9]
Długość podstawki — zapis źródłowy: „Cui 2026, taxon 77, Description: basidium_length” [9]
Kształt podstawki — zapis źródłowy: „Cui 2026, taxon 77, Description: basidium_shape” [9]
Szerokość podstawki — zapis źródłowy: „Cui 2026, taxon 77, Description: basidium_width” [9]
Stopień zróżnicowania cystyd — zapis źródłowy: „Cui 2026, sekcja 77, Pileipellis/Cheilocystidia: hymenial_cystidium_differentiation” [9]
Długość cystydy hymenialnej — zapis źródłowy: „Cui 2026, taxon 77, Description: hymenial_cystidium_length” [9]
Wygląd optyczny cystydy hymenialnej — zapis źródłowy: „Cui 2026, taxon 77, Description: hymenial_cystidium_optical_appearance” [9]
Kształt cystydy hymenialnej — zapis źródłowy: „Cui 2026, taxon 77, Description: hymenial_cystidium_shape” [9]
Grubość ściany dokładnie określonej cystydy hymenialnej — zapis źródłowy: „Cui 2026, taxon 77, Description: hymenial_cystidium_wall_thickness” [9]
Szerokość cystydy hymenialnej — zapis źródłowy: „Cui 2026, taxon 77, Description: hymenial_cystidium_width” [9]
Typ tramy hymenoforu — zapis źródłowy: „Cui 2026, taxon 77, Description: hymenophoral_trama” [9]
Klasa ściany strzępek tramy — zapis źródłowy: „Cui 2026, taxon 77, Description: hymenophoral_trama_hypha_wall_class” [9]
Szerokość strzępek tramy — zapis źródłowy: „Cui 2026, taxon 77, Description: hymenophoral_trama_hypha_width” [9]
Grubość ściany — zapis źródłowy: „Cui 2026, sekcja 77, Pileipellis/Cheilocystidia: microscopic_cell_wall_thickness” [9]
Szerokość — zapis źródłowy: „Cui 2026, taxon 77, Description: microscopic_cell_width” [9]
Długość elementów skórki kapelusza — zapis źródłowy: „Cui 2026, sekcja 77, Pileipellis/Cheilocystidia: pileipellis_element_length” [9]
Kształt elementów skórki kapelusza — zapis źródłowy: „Cui 2026, sekcja 77, Pileipellis/Cheilocystidia: pileipellis_element_shape” [9]
Szerokość elementów skórki — zapis źródłowy: „Cui 2026, taxon 77, Description: pileipellis_element_width” [9]
Szerokość elementów skórki — zapis źródłowy: „Cui 2026, sekcja 77, Pileipellis/Cheilocystidia: pileipellis_element_width” [9]
Barwa strzępek skórki kapelusza — zapis źródłowy: „Cui 2026, taxon 77, Description: pileipellis_hypha_colour” [9]
Klasa ściany strzępki skórki — zapis źródłowy: „Cui 2026, sekcja 77, Pileipellis/Cheilocystidia: pileipellis_hypha_wall_class” [9]
Organizacja skórki kapelusza — zapis źródłowy: „Cui 2026, sekcja 77, Pileipellis/Cheilocystidia: pileipellis_structure” [9]
Obecność pleurocystyd — zapis źródłowy: „Cui 2026, taxon 77, Description: pleurocystidia_presence” [9]
Kształt zarodnika — zapis źródłowy: „Cui 2026, taxon 77, Description: spore_shape” [9]
Grubość ściany zarodnika — zapis źródłowy: „Cui 2026, taxon 77, Description: spore_wall_thickness” [9]
Metody i zapisy źródłowe — Źródłowy gatunkowy opis zarodników T. terreum.
Identyfikacja kropli: nierozstrzygnięta.
Barwa zarodnika w mikroskopie; Długość zarodnika; Kształt zarodnika; Powierzchnia zarodnika; Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „Popis:5–7×4–5µm,elipsoidní,průsvitné,hladké.” [7]
Metody i zapisy źródłowe — Źródłowy gatunkowy opis zarodników T. terreum.
Identyfikacja kropli: nierozstrzygnięta.
Krople wewnątrz zarodnika; Długość zarodnika; Kształt zarodnika; Powierzchnia zarodnika; Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „TRESC-10013:5–7×4–5µm,szeroko elipsoidalne do prawie kulistych,gładkie,z kroplami.” [19]
Metody i zapisy źródłowe — T. terreum w chińskim ujęciu Cui i współautorów (2026): 40 zarodników, 2 owocniki, 2 kolekcje. Fig. 96 cytuje Ding i współautorów (2023) i kolekcje KUN-HKAS69401/69914; nie przyjęto, że jest to dokładnie cały materiał próby 40 zarodników.
Identyfikacja kropli: nierozstrzygnięta.
Długość zarodnika — zapis źródłowy: „Cui2026,T.terreum,Description(s04-sub-279):[40/2/2](5–)6–7×3.5–5µm; długość5–7 ze skrajnością.” [9]
Iloraz długości i szerokości zarodnika — zapis źródłowy: „Cui2026,T.terreum,Description:Q=(1.08–)1.3–1.8(–2); pełne min–max1.08–2, nie Qm.” [9]
Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „Cui2026,T.terreum,Description:3.5–5µm szerokości.” [9]
Taksono apimtis ir istoriniai pavadinimai
Dwa polskie określenia: Wojewoda 2003 zestawia nazwę gąska ziemistoblaszkowa (Wojewoda 1999) i gąska ziemista (Chełchowski 1898) przy T. terreum sensu lato. Obie nazwy zachowano. Zestawienie nazw w dawnym ujęciu nie jest nowym potwierdzeniem, że każda opisana nim kolekcja należy do identycznie ograniczonego współczesnego taksonu.
Terreum i myomyces: Heilmann-Clausen i współautorzy (2017) nie znaleźli zgodności typowo stosowanych różnic osłony i skórki dla nazw myomyces/gausapatum z odrębnymi liniami ITS w obrębie T. terreum. Zachowano to ujęcie jako stanowisko autorów. Nie scala ono automatycznie wpisów katalogu; T. scalpturatum, T. equestre i T. pardinum są tu odrębnymi taksonami.
[30] [26]Cheminiai tyrimai ir diskusija apie valgomumą
Doświadczenie z 2014 roku: Abstrakt Yin i współautorów (2014) opisuje 15 wyizolowanych triterpenoidów oraz doświadczenia doustne na myszach z izolowanymi saponaceolidami B i M. Podaje LD50 odpowiednio 88,3 i 63,7 mg/kg i wzrost aktywności kinazy kreatynowej. To wynik dla związków i modelu zwierzęcego; nie jest opisem zatrucia człowieka po zjedzeniu oznaczonej gąski. Pełnego pierwotnego artykułu nie odczytano w tym przeglądzie.
Komentarz z 2016 roku: Davoli i współautorzy (2016) zakwestionowali przejście od takich doświadczeń do oceny toksyczności całego gatunku dla ludzi. Oddzielili doniesienia dotyczące T. equestre i opowiedzieli się za pozostawieniem T. terreum wśród gatunków jadalnych. Jest to komentarz krytyczny, a nie nowe badanie spożycia u ludzi.
Dwie kolekcje z Włoch: Clericuzio, Serra i Vidari (2024) badali kolekcje z Collalbo/Bolzano (3 sierpnia 2021, voucher TT 2022/1) i Castell’Azzara/Grosseto (23 grudnia 2022, AGMT13648). Identyfikację wsparto ITS, PP101944 i PP101945. Zastosowano kilka protokołów ekstrakcji, TLC z odczynnikiem sulfowanilinowym, HR-LC-MS i NMR. W tych próbkach wykryto saponaceolid B; nie wykryto terreolidów, terreumoli ani saponaceolidów H–S. Nie oznacza to wyniku dla każdej populacji ani próby klinicznej.
Uzysk izolacji, nie typowe stężenie: Dla kolekcji Bz z 1,05 kg świeżych owocników otrzymano 5,4 g ekstraktu A, a po oczyszczeniu 49 mg kryształów saponaceolidu B. Autorzy przeliczyli ten uzysk na 47 mg/kg świeżego materiału. Jest to uzysk izolacji z jednej kolekcji, nie bezpośredni pomiar typowego stężenia ani średnia gatunkowa. Osobny źródłowy zapis 9,3 mg/g ekstraktu A (0,93%) ma inny mianownik. Nie wyprowadzono z tych liczb progu spożycia dla człowieka.
[28] [24] [23]Šaltinio mikroskopija ir medžiagos apimtis
Pomiary źródłowe: ČMS podaje zarodniki 5–7×4–5 µm. W chińskim ujęciu Cui i współautorów (2026) zapisano (5–)6–7×3,5–5 µm oraz Q=(1,08–)1,3–1,8(–2). Qm 1,55±0,12 jest osobną średnią z odchyleniem standardowym próby. Zapis [40/2/2] oznacza 40 zarodników z 2 owocników i 2 kolekcji. Nie uśredniono różnych zakresów i nie przedstawiono tych pomiarów jako polskiego materiału.
Metoda i sprzążki: Ogólna metodyka Cui 2026 obejmuje preparaty w 5% KOH, Congo red w razie potrzeby, odczynnik Melzera do amyloidalności i mikroskopię fazowo-kontrastową 1000×. Są to informacje o metodzie, nie cechy kształtu grzyba. Brak sprzążek zapisano wyłącznie dla wszystkich tkanek owocników badanych w tym źródłowym ujęciu. Fig. 96 cytuje Ding 2023 i okazy KUN-HKAS69401/69914; sam podpis nie utożsamia całej próby 40 zarodników z tymi fotografiami.
Rozbieżne opisy zapachu: Atlas Snowarskiego podaje zapach mąki. ČMS opisuje zapach niewyróżniający się lub lekko ziemisty, a Zarzyński na drukowanej stronie 140 zaznacza brak mącznego zapachu. Zachowano te różnice ze źródłami. Braku jednej nazwanej nuty nie zamieniono na całkowitą bezwonność.
[7] [9] [19] [5]Regioniniai pavadinimai katalonų šaltiniuose
Zapis historyczny: Notatka ICHN z 1931 roku na drukowanej stronie 192 podaje dla tego grzyba nazwę fredolic w Prades i brunet w Camp de Tarragona. Są to konkretne nazwy regionalne z dawnego źródła, a nie nazwy wszystkich gąsek ani nowy dowód tożsamości każdej historycznej kolekcji.
[27]Lenkijos stebėjimai ir sezonų atskyrimas
Dolny Śląsk: Z podpisów atlasu Snowarskiego zachowano dwa znaleziska: lasy milickie 30 lipca 2000 (ID000730-24) i okolice Twardogóry 19 lipca 1998 (ID980719-12). Dwa zdjęcia drugiej kolekcji nie są dwiema niezależnymi obserwacjami. Daty pochodzą z podpisów, a nie z samego numeru pliku.
Bory Tucholskie: Grzesiak i współautorzy (2024) badali 25 powierzchni PN Bory Tucholskie dwa razy w miesiącu od maja do listopada 2021. T. terreum odnotowano na powierzchniach 2,10,11,14,15,16,17,18,22 i 25, łącznie we wrześniu–listopadzie, na glebie wśród piasku, porostów i pod sosnami. Jest to zakres zaobserwowany w tym badaniu. Nie przypisano tym miejscom identyfikatorów z odrębnego badania 2020 ani rejonów Saba 2016.
Sezon regularny i daty okazów: Opis Snowarskiego podaje VIII–XI, Zarzyński 137 podaje IX–XI, a historyczny wykaz Wojewody 438–439: VIII–IX w ujęciu sensu lato. Lipcowe okazy z Dolnego Śląska zachowano jako obserwacje, bez rozszerzania nimi regularnego sezonu. Czeski zakres IX–XII z ČMS pozostaje przy źródle czeskim i nie zastępuje polskiego kalendarza.
[20] [25] [19] [30] [7]Požymių ir visos mikroskopijos srities patikslinimas
Charakter smaku i ocena przyjemności: Czeskie chuť mírná oznacza łagodny charakter smaku. Ocena Snowarskiego jadalna, ale niesmaczna dotyczy przyjemności spożycia. Nie zamieniono jej na gorycz, ostrość ani intensywność. Są to różne osie opisu.
Pozostałe szczegóły opisu Cui: W sekcji 77 zarodniki opisano jako nieamyloidalne, gładkie i cienkościenne, ze stosunkowo dużym apikulusem. Podano osobne średnie osi 6,2 i 4 µm. Cheilocystydy są słabo zróżnicowane; pleurocystyd nie stwierdzono. Podhymenium tworzą strzępki szerokości 2–5 µm — nie jest to grubość całej warstwy. Skórka jest kutis z miejscowymi przejściami do trichodermy. Jej strzępki mają 4–15 µm szerokości, przeważnie cienkie ściany, czasem pogrubione do około 1 µm. Subpellis składa się z promieniście ułożonych, rozdętych, cienkościennych i bezbarwnych komórek: elipsoidalnych, szeroko elipsoidalnych, wydłużonych do walcowatych, 40–80 × 10–40 µm. Każdy zakres dotyczy wskazanej struktury; nie przeniesiono go na komórki końcowe.
[7] [19] [9]Papildymas iš pilnos „Snowarski“ atlaso kortelės
Źródło i zakres ponownego odczytu: Po zalogowaniu odczytano pełną kartę Marka Snowarskiego pod adresem /pelna/gatunki/Tricholoma_terreum.htm. Zachowany odczyt zawiera wybrane dosłowne fragmenty i szczegółowe omówienie, a nie kopię całego oryginalnego HTML. Wcześniejsza karta przeglądowa i wszystkie jej dane pozostają zachowane.
Blaszki: Pełna karta podaje szerokość 7–13 mm. ČMS podaje do 10 mm bez dolnej granicy; jego zapis pozostał w oryginale i historii, a pole obejmuje granice 7–13 mm podane w źródłach. Ostrze opisano jako drobno piłkowane. Wzmianki o często porozrywanych dojrzałych blaszkach nie zamieniono na wyszczerbione ostrze: cel tego określenia nie został tak dopowiedziany. Międzyblaszki są obecne. Początkowa biel przechodzi w barwy szarawe, wodnistobiałe i jasnopopielate; źródło podaje ciemniejszą barwę ku brzegowi kapelusza. Nie utożsamiono tej lokalizacji z barwą samego ostrza. Średnia gęstość i połączenie z trzonem ząbkiem potwierdzają istniejące zapisy; nie utworzono ich kopii.
Miąższ, smak i zapach: Pełny odczyt atlasu podaje słaby mączny zapach lub jego brak. Oba wyniki zapisano w jednym polu Zapach; brak mącznej nuty z książki pozostaje osobnym wynikiem, bez utożsamiania go z bezwonnością. Oryginalne brzmienia i wcześniejsze wydania dokumentacji zachowano.
[21]Paplitimo patikrinimas — apimtis ir apribojimai
Materiał: Krajowy wykaz Polski i źródłowe kolekcje atlasowe.
Zakres odczytu: Fragmenty źródeł.
Odczytano fragment źródła; pełny tekst i metody nie zostały zweryfikowane.
Data przeglądu: 04.11.2026.
Ograniczenia: Oznaczenia autorów źródeł, bez własnego przeoznaczenia; bez niepodanych współrzędnych.
[30] [20]Materiał: Dolny Śląsk: lasy milickie 30.07.2000 i okolice Twardogóry 19.07.1998.
Zakres odczytu: Fragmenty źródeł.
Odczytano fragment źródła; pełny tekst i metody nie zostały zweryfikowane.
Data przeglądu: 04.11.2026.
Ograniczenia: Oznaczenia autorów źródeł, bez własnego przeoznaczenia; bez niepodanych współrzędnych.
[20]Materiał: Lista A.1, 10 powierzchni z T. terreum wśród 25 monitorowanych powierzchni PN Bory Tucholskie, maj–listopad 2021, dwa razy miesięcznie.
Zakres odczytu: Pełny tekst.
Data przeglądu: 04.11.2026.
Ograniczenia: Powierzchnie tego badania; brak niepodanych współrzędnych; brak wnioskowania o identyczności z badaniami z innych lat.
[25] [29]Aprašo apimtis
Reikalingos patikros suderintos.
Teisinis pagrindas ir vertinimo apimtis
Taisyklės vietovei: Lenkija
Apsaugos informacijos pagrindas
Tricholoma terreum nie figuruje w załącznikach ochrony gatunkowej grzybów rozporządzenia2014/1408. Nie jest to zniesienie ograniczeń terenowych ani prawa własności.
[1]Prekybos informacijos pagrindas
Tricholoma terreum nie figuruje w załączniku1 wykazu grzybów dopuszczonych do obrotu lub produkcji przetworów w tekście jednolitym2026/258. Wpis Tricholoma equestre dotyczy odrębnego gatunku.
[2]Analitiniai rezultatai
Sudėtis ir laboratorinis aktyvumas
- Komponento aptikimo medžiagoje rezultatas
- Komponento aptikimo medžiagoje rezultatas: aptikta (saponaceolidas B, ekstraktas, identifikuotas šaltinyje). [23] [6]
Komponento aptikimo medžiagoje rezultatas: neaptikta (tereolidai, ekstraktas, identifikuotas šaltinyje). [23] [6]
Komponento aptikimo medžiagoje rezultatas: neaptikta (tereumoliai, ekstraktas, identifikuotas šaltinyje). [23] [6]
Komponento aptikimo medžiagoje rezultatas: neaptikta (saponaceolidai H–S, ekstraktas, identifikuotas šaltinyje). [23] [6]
- Junginio išskyrimo išeiga
- Junginio išskyrimo išeiga: 9,3 mg/g (saponaceolidas B, perskaičiuota ekstrakto masei, Clericuzio ir kt. tyrimo ekstraktas A, šaltinyje nurodyta vertė). [23] [6]
Junginio išskyrimo išeiga: 49 mg (saponaceolidas B, išskirtos medžiagos masė, švieži vaisiakūniai, Clericuzio ir kt. tyrimas, šaltinyje nurodyta vertė). [23] [6]
Junginio išskyrimo išeiga: 47 mg/kg (saponaceolidas B, perskaičiuota šviežiajai masei, švieži vaisiakūniai, Clericuzio ir kt. tyrimas, šaltinyje nurodyta vertė). [23] [6]
Buveinė ir paplitimas
Patvirtintas paplitimo arealas
Visos sritys patvirtintos išsaugotuose šaltinio duomenyse.
| Šalis | Regionai ir radavietės | Derėjimas | Šaltiniai |
|---|---|---|---|
| Lenkija | Žemutinė Silezija — šaltinio įvardyta apimtis (VII); PN Bory Tucholskie — plotas 2 (tyrimas 2021, Grzesiak 2024) (XI); PN Bory Tucholskie — plotas 10 (tyrimas 2021, Grzesiak 2024) (X–XI); PN Bory Tucholskie — plotas 11 (tyrimas 2021, Grzesiak 2024) (X); PN Bory Tucholskie — plotas 14 (tyrimas 2021, Grzesiak 2024) (X); PN Bory Tucholskie — plotas 15 (tyrimas 2021, Grzesiak 2024) (IX–XI); PN Bory Tucholskie — plotas 16 (tyrimas 2021, Grzesiak 2024) (X); PN Bory Tucholskie — plotas 17 (tyrimas 2021, Grzesiak 2024) (X–XI); PN Bory Tucholskie — plotas 18 (tyrimas 2021, Grzesiak 2024) (X); PN Bory Tucholskie — plotas 22 (tyrimas 2021, Grzesiak 2024) (X–XI); PN Bory Tucholskie — plotas 25 (tyrimas 2021, Grzesiak 2024) (X–XI) | VIII–XI |
|
Šaltiniai
- 2014/1408
- 2026/258
- Zarzyński 2021, Grzyby polskich lasów, druk137 i140
- Clericuzio 2024 i Grzesiak 2024 — rozdzielone źródłowe wyniki
- ČMS — Tricholoma terreum
- Y.-Y. Cui et al. (2026), An updated molecular phylogeny and Chinese species diversity of Tricholomataceae (Agaricales), Fungal Diversity, DOI 10.65390/fdiv.2026.136010
- tricholoma_terreum.cui 2026.Qm.normalization
- GBIF exact Tricholoma terreum
- Marek Snowarski — przeglądowa karta Tricholoma terreum, odczytana w Chrome (taip pat [20])
- Marek Snowarski — pełna karta Tricholoma terreum, odczyt Chrome
- M. Clericuzio, S. Serra & G. Vidari (2024), No Evidence Was Found for the Presence of Terreolides, Terreumols or Saponaceolides H–S in the Fruiting Bodies of Tricholoma terreum, Molecules 29(8): 1794, DOI 10.3390/molecules29081794
- P. Davoli, M. Floriani, F. Assisi, K. Kob & N. Sitta (2016), Comment on Yin et al., Chemistry—A European Journal 22:5786–5788, DOI 10.1002/chem.201406655
- B. Grzesiak et al. (2024), Macrofungal sporocarp community in the lichen Scots pine forests, Open Life Sciences 19:20220973, DOI 10.1515/biol-2022-0973
- J. Heilmann-Clausen, M. Christensen, T.G. Frøslev & R. Kjøller (2017), Taxonomy of Tricholoma in northern Europe based on ITS sequence data and morphological characters, Persoonia 38:38–57, DOI 10.3767/003158517X693174
- Institució Catalana d’Història Natural, Butlletí de la ICHN, vol. XXXI, nos. 7–9 (1931), p. 192
- X. Yin et al. (2014), Chemical and Toxicological Investigations of a Previously Unknown Poisonous European Mushroom Tricholoma terreum, Chemistry—A European Journal 20:7001–7009, DOI 10.1002/chem.201400226
- Ponowny odczyt Grzesiak 2024, Cadí 2019 i abstraktu Yin 2014
- W. Wojewoda, Checklist of Polish Larger Basidiomycetes, Biodiversity of Poland 7, W. Szafer Institute of Botany PAN, Kraków, 2003