Nevalgomas
Nustatykite vietovę, kad matytumėte savo regiono duomenis.










Tamsusis baravykas – tai baravykinių šeimos grybas, aptinkamas lapuočių, spygliuočių ir mišriuose miškuose, taip pat parkuose. Užaugina nuo rudos iki alyvuogių rudumo spalvos kepurėlę bei geltonas poras. Kotas būna cilindriškas arba smailėjantis link pamato, viršuje geltonas, o apatinėje dalyje raudonai rudas. Būdingas bruožas – nepaprastai greitas ir stiprus porų bei minkštimo mėlynavimas paspaudus. Anksčiau laikytas valgomu grybu, dabar nerekomenduojamas, nes tyrimai parodė arseno kaupimąsi.
Atpažinimas, buveinė ir svarbiausi skirtumai.
Grybautojas
Vaisiakūnio sandara
- Vaisiakūnio sandaros tipas
- Vaisiakūnio sandaros tipas: Kepurėlė, kotas.
- Viso vaisiakūnio konsistencija
- Viso vaisiakūnio konsistencija: mėsingas.
Kepurėlė
- Kepurėlės forma
- jaunų vaisiakūnių: Kepurėlės forma: pusiau rutuliška.
subrendusių vaisiakūnių: Kepurėlės forma: išgaubtas.
senų vaisiakūnių: Kepurėlės forma: plokščia.
subrendusių vaisiakūnių: Kepurėlės forma: plokščia. - Kepurėlės paviršiaus reljefas
- subrendusių vaisiakūnių: Kepurėlės paviršiaus reljefas: lygus.
- Kepurėlės danga
- jaunų vaisiakūnių: Kepurėlės danga: zomšinis.
Kepurėlės danga: šilkinis.
jaunų vaisiakūnių: Kepurėlės danga: miltuotas.
jaunų vaisiakūnių: Kepurėlės danga: veltiniškas.
subrendusių vaisiakūnių: Kepurėlės danga: plikas. - Kepurėlės paviršiaus blizgesys
- jaunų vaisiakūnių: Kepurėlės paviršiaus blizgesys: matinis.
- Kepurėlės lipnumas ir gleivėtumas
- kai šlapias: Kepurėlės lipnumas ir gleivėtumas: lipnus.
Kepurėlės lipnumas ir gleivėtumas: lipnus. - Paviršiaus įtrūkimų raštas
- Paviršiaus įtrūkimų raštas: suskilinėjusi, raštas nenurodytas.
- Kepurėlės spalva
- Kepurėlės spalva: rudas.
Kepurėlės spalva: tamsiai raudonas.
Kepurėlės spalva: tamsiai rudas.
Kepurėlės spalva: pilkai žalias.
Kepurėlės spalva: alyvinė.
Kepurėlės spalva: alyviškai rudas.
Kepurėlės spalva: rožinis.
Kepurėlės spalva: rausvai rudas.
Kepurėlės spalva: geltonas.
Kepurėlės spalva: gelsvai ruda.
Kepurėlės spalva: gelsvas.
Kepurėlės spalva: purvinai tamsiai rudas. - Krašto padėtis
- Krašto padėtis: tiesus.
senų vaisiakūnių: Krašto padėtis: užlinkęs į viršų.
jaunų vaisiakūnių: Krašto padėtis: užlinkęs į vidų. - Kepurėlės krašto kontūras
- Kepurėlės krašto kontūras: skiautėtas, banguotas.
- Kepurėlės krašto profilis
- Kepurėlės krašto profilis: aštrus.
- Kepurėlės spalvinė reakcija
- Kepurėlės spalvinė reakcija: juodas.
- Kepurėlės skersmuo
- Kepurėlės skersmuo – 40–120 mm.
Kepurėlės apačia
- Himenoforo tipas
- Himenoforo tipas: vamzdeliai.
Vamzdeliai prie koto
- Himenoforo prisitvirtinimas prie koto
- Himenoforo prisitvirtinimas prie koto: priaugęs prie koto (vamzdeliai).
- Himenoforo nuaugimas kotu
- subrendusių vaisiakūnių: Himenoforo nuaugimas kotu: nuaugęs kotu (vamzdeliai).
- Porų forma
- Porų forma: kampuoti.
Porų forma: netaisyklingas. - Pažeistų porų spalva
- Pažeistų porų spalva: melsvai juoda.
- Vamzdelių spalva po pažeidimo
- Vamzdelių spalva po pažeidimo: melsvai juoda.
- Natūrali porų spalva
- subrendusių vaisiakūnių: Natūrali porų spalva: gelsvai alyvinis.
Natūrali porų spalva: geltonas.
Natūrali porų spalva: oranžinis. - Natūrali vamzdelių spalva
- Natūrali vamzdelių spalva: citrininės geltonos spalvos.
subrendusių vaisiakūnių: Natūrali vamzdelių spalva: gelsvai alyvinis.
Kotas ir pamatas
- Koto forma
- Koto forma: cilindriškas arba siaurėjantis pagrindo link.
Koto forma: verpstiškas. - Koto pagrindas
- Koto pagrindas: cilindriška.
Koto pagrindas: siaurėjantis. - Koto spalva
- viršutinėje koto dalyje: Koto spalva: ryškiai geltonas.
apatinėje koto dalyje: Koto spalva: rausvai rudas. - Koto paviršiaus reljefas
- viršutinėje koto dalyje: Koto paviršiaus reljefas: tinkliškas.
- Koto paviršiaus danga
- apatinėje koto dalyje: Koto paviršiaus danga: miltuotas.
- Koto paviršiaus spalva po pažeidimo
- Koto paviršiaus spalva po pažeidimo: melsvai juoda (koto paviršius).
- Koto ilgis
- Koto ilgis: 40–100 mm.
- Koto skersmuo
- Koto skersmuo: 5–25 mm.
- Koto išlinkimas
- Koto išlinkimas: išlinkęs.
Trama
- Minkštimo spalva
- Minkštimo spalva: geltonas.
senų vaisiakūnių: Minkštimo spalva: raudonas (koto minkštimas).
Minkštimo spalva: balsva arba gelsvas. - Minkštimo standumas
- jaunų vaisiakūnių: Minkštimo standumas: standus.
- Minkštimo skonis
- Minkštimo skonis: rūgštus.
Minkštimo skonis: silpnas.
Minkštimo skonis: saldus. - Pažeisto minkštimo spalva
- Pažeisto minkštimo spalva: melsvai juoda (kepurėlės minkštimas).
Pažeisto minkštimo spalva: melsvai juoda (koto minkštimas). - Minkštimo kvapas
- Minkštimo kvapas: silpnas.
Kur ir kada auga
- Buveinė
- Buveinė: lapuočių miškas arba spygliuočių miškas.
Buveinė: lapuočių miškas, mišrus miškas, parkas arba sodas.
Buveinė: lapuočių miškas. - Substratas
- Substratas: dirvožemis.
- Vaisiakūnių augimo pobūdis
- Vaisiakūnių augimo pobūdis: pavieniui arba grupėmis.
- Aptikimo dažnumas
- Derėjimo laikotarpis
- Vaisiakūniai pasirodo nuo birželio iki lapkričio.
- Paplitimo sritis
- Paplitimo sritis: patvirtinta.
Valgomumas ir virtuvė
- Valgomumas
- Nevalgomas
Teisė
- Apsauga
- Lenkijoje sinoborowik klinowotrzonowy nėra saugomas įstatymų nustatyta rūšių apsauga.
- Prekyba
- Sinoborowik klinowotrzonowy nėra įtrauktas į Lenkijos grybų, leidžiamų tiekti rinkai ir perdirbti, sąrašą.
Su kuo galima supainioti

Jerzy Opioła · CC BY-SA 4.0
Korekta kolorów: Selso, 2020 (wersja źródłowa).
Nuotraukos šaltinis · CC BY-SA 4.0Imleria badia
Pagrindiniai skirtumai
Raibasis baravykas (Cyanoboletus pulverulentus) į prisilietimą ir pažeidimą reaguoja akimirksniu įvykstančiu, staigiu ir intensyviu visų vaisiakūnio dalių nusidažymu gilia tamsiai mėlynai juoda spalva. Pas Imleria badia mėlynavimas yra mažiau tolygus ir telkiasi visų pirma virš vamzdelių bei viršutinėje koto dalyje.
FAQ
Ar raibasis baravykas yra valgomas grybas?
Senuose atlasuose jis buvo laikomas valgomu, tačiau dabar jo vartoti nerekomenduojama. Tyrimai parodė šios rūšies gebėjimą kaupti arseną, todėl publikacijų autoriai nerekomenduoja jo vartoti maistui.
Kodėl nerekomenduojama valgyti šios rūšies?
Priežastis yra tyrimų rezultatai, rodantys didelį arseno kaupimąsi vaisiakūniuose. Dėl šios priežasties mikologai ir naujesnių darbų autoriai rekomenduoja susilaikyti nuo jo rinkimo kulinarijos tikslams.
Kokie yra pagrindiniai šio grybo atpažinimo požymiai?
Poros ir minkštimas paspaudus ar perpjovus labai greitai pamėlynuoja iki tamsiai mėlynos spalvos. Vamzdeliai yra geltoni, o kotas būna cilindriškas arba susiaurėjęs ties pagrindu, viršuje geltonas, apačioje raudonai rudas.
Kokiose buveinėse auga ši rūšis?
Auga lapuočių, spygliuočių ir mišriuose miškuose. Jį taip pat galima sutikti ne miške, pavyzdžiui, parkuose ir soduose.
Kuriais mėnesiais jį galima sutikti?
Literatūroje nurodomas vaisiakūnių pasirodymo laikotarpis apima laiką nuo birželio iki lapkričio. Įvairūs šaltiniai nurodo siauresnius intervalus, priklausomai nuo vietinių oro sąlygų.
Kuo skiriasi nuo rudakepurio aksombaravykio?
Melsvėjantysis baravykas mėlynuoja žymiai greičiau ir stipriau, įgydamas tamsų atspalvį. Jis taip pat turi geltonas poras bei kotą, viršuje geltoną, o link apačios raudonai rudą, su galima švelnia struktūra viršūnėje.
Koks yra senasis lenkiškas šios rūšies pavadinimas?
Anksčiau lenkų literatūroje ši rūšis buvo žinoma pavadinimu „borowik klinowotrzonowy“. Dabartinį pavadinimą „sinoborowik klinowotrzonowy“ rekomenduoja Lenkijos mikologų draugija (PTMyk).
Mėgėjas
Kepurėlės apačia
- Vamzdelių ilgis
- Vamzdelių ilgis: iki 15 mm.
Pavadinimai ir istorija
- Galiojantis nacionalinis pavadinimas
- sinoborowik klinowotrzonowy
- Galiojantis taksonominis pavadinimas
- Cyanoboletus pulverulentus (Opat.) Gelardi, Vizzini & Simonini (2014)
- Buvę nacionaliniai pavadinimai
- borowik klinowotrzonowy, borowik wrażliwy, borowik siniejący, borowik czerniejący, borowik omglony, podgrzybek omglony
Stebėjimai namuose
Sporų atspaudas
- Reikalingos medžiagos
- šviežia, subrendusi kepurėlė, popieriaus lapas, stiklinė arba dubenėlis, vanduo
- Laikas
- 2–24 h
- Atlikimas
- Padėkite kepurėlę apatine puse ant popieriaus.
- Užlašinkite lašą vandens ant viršaus ir uždenkite.
- Po 2–24 valandų pakelkite kepurėlę ir apžiūrėkite nuosėdas.
Ko ieškoti
- Sporų atspaudo spalva
- Sporų atspaudo spalva: rudas.
- Sporų atspaudo atspalvis
- Sporų atspaudo atspalvis: alyviškai rudas.
Po mikroskopu
- Reikalingos medžiagos
- šviesinis mikroskopas, objektinis ir dengiamasis stikleliai, adata, vanduo, sporos iš atspaudo
- Atlikimas
- Adata perkelkite šiek tiek atspaudo ant stiklelio.
- Užlašinkite lašą vandens, uždenkite dengiamuoju stikleliu ir apžiūrėkite sporas.
Ko ieškoti
- Sporos forma
- Sporos forma: beveik verpstės formos. Sporos forma: plačiai elipsoidiškas.
- Sporos paviršius
- Sporos paviršius: lygus.
- Sporos matmenys
- Ilgis 10–15,5 µm, plotis 4–6 µm.
Matmenis lyginkite sukalibravę mikroskopo skalę.
Ekologija ir paplitimas
- Dirvožemio reakcija
- Dirvožemio reakcija: rūgštus.
Dirvožemio reakcija: neutrali. - Lapuočiai medžiai aplinkoje
- Lapuočiai medžiai aplinkoje: Castanea sativa, Carpinus betulus, Fagus sylvatica, Quercus cerris, Quercus ilex, Quercus pubescens, Quercus robur arba Tilia cordata.
Lapuočiai medžiai aplinkoje: bukas, liepa, valgomasis kaštainis arba ąžuolas.
Lapuočiai medžiai aplinkoje: Quercus coccifera, Quercus pyrenaica, Quercus suber, alksnis, beržas arba Ostrya. - Spygliuočiai medžiai aplinkoje
- Spygliuočiai medžiai aplinkoje: Pinus nigra, Pinus pinea, Pinus sylvestris, Cedrus libani arba cūga.
Spygliuočiai medžiai aplinkoje: kėnis arba Picea abies. - Krūmai aplinkoje
- Krūmai aplinkoje: Corylus avellana.
- Mikorizės partneriai
- Bendras rūšies ryšys: Mikorizės partneriai: Castanea (bendras partnerių sąrašas).
Bendras rūšies ryšys: Mikorizės partneriai: Carpinus (bendras partnerių sąrašas).
Bendras rūšies ryšys: Mikorizės partneriai: Corylus (bendras partnerių sąrašas).
Bendras rūšies ryšys: Mikorizės partneriai: Fagus (bendras partnerių sąrašas).
Bendras rūšies ryšys: Mikorizės partneriai: Quercus (bendras partnerių sąrašas).
Bendras rūšies ryšys: Mikorizės partneriai: Tilia (bendras partnerių sąrašas).
Bendras rūšies ryšys: Mikorizės partneriai: Pinus (bendras partnerių sąrašas).
Bendras rūšies ryšys: Mikorizės partneriai: Cedrus (bendras partnerių sąrašas).
Bendras rūšies ryšys: Mikorizės partneriai: Tsuga (bendras partnerių sąrašas). - Mitybos būdas
- Mitybos būdas: ektomikorizinis.
Istorija ir kultūra
Melsvojo baravyko taksonominė istorija glaudžiai susijusi su naujųjų laikų mikologijos ištakomis ir turi reikšmingą lenkišką istorinį akcentą. Šią rūšį 1836 metais pirmą kartą moksliškai aprašė gydytojas ir mikologas Wilhelmas Opatowskis pavadinimu Boletus pulverulentus. Aprašymas pasirodė jo pripažintoje disertacijoje, skirtoje baravykiniams grybams (Commentatio historico-naturalis de familia Fungorum Boletoideorum), išleistoje Berlyne. Rūšies epitetas pulverulentus (lot. dulkėtas, aprasojęs / apdulkintas) nurodė subtilų, tarsi papudruotą jaunų vaisiakūnių paviršių, kas taip pat atsispindėjo lenkiškame liaudiškame pavadinime.
Beveik du šimtmečius taksonas literatūroje funkcionavo plačiai suprantamoje Boletus gentyje. Lūžis jo klasifikacijoje įvyko 2014 metais, kai italų tyrėjai Matteo Gelardi, Alfredo Vizzini ir Giampaolo Simonini atliko baravykinių filogenetinę reviziją ir sukūrė naują gentį Cyanoboletus, į kurią perkėlė Opatowskio aprašytą rūšį. Naujosios genties pavadinimą įkvėpė įspūdinga, tamsiai mėlyna oksiduojančio minkštimo spalvinė reakcija. Šie pokyčiai atspindi sistematinio pažinimo raidą Europos mikologinėje literatūroje.
Valgomumas ir saugumas
Tamsusis baravykas (Cyanoboletus pulverulentus) yra sąlyginai valgomas grybas, reikalaujantis didelio vartotojo atsargumo. Žalias jis yra toksiškas ir sukelia stiprų virškinamojo trakto sudirginimą, pasireiškiantį pilvo skausmais, pykinimu ir vėmimu. Ypatingas su šia rūšimi susijęs pavojus sveikatai yra jos unikali savybė hiperakumuliuoti arseną iš dirvožemio, įskaitant dimetilarsino rūgšties junginius.
Būtina vartojimo sąlyga yra kruopštus terminis apdorojimas – virimas ne trumpiau kaip 15–20 minučių nupilant nuovirą arba kruopštus kepimas. Nepaisant paruošimo, nerekomenduojama jo valgyti didelėmis porcijomis ar reguliariai; jis turėtų būti traktuojamas tik kaip retai valgomas grybas.
Žalio grybo trama yra malonaus, švelnaus, šiek tiek riešutų skonio ir subtilaus aromato. Paspaudus ir pjaustant akimirksniu intensyviai pamėlynuoja, o vėliau patamsėja, todėl išvirtas patiekalas įgauna beveik juodą spalvą.
Požiūris į vartojimą skiriasi priklausomai nuo regiono. Lenkijoje, Čekijoje ir Slovakijoje patyrę grybautojai jį mielai renka kaip skanų naminį grybą, tuo tarpu Vakarų Europoje (be kita ko, Vokietijoje) dėl susirūpinimo arseno kiekiu sanitarinės institucijos rekomenduoja susilaikyti ir nepataria jo rinkti.
Buveinė ir paplitimas
Melsvasis baravykas (Cyanoboletus pulverulentus) aptinkamas Europoje, kur įsikuria įvairiuose lapuočių ir mišriuose miškuose. Lenkijos mikobiotoje jis laikomas reta rūšimi ir yra įtrauktas į šalies Raudonąjį sąrašą iš 2006 m. su statusu R (retas – potencialiai pažeidžiamas). Šiuolaikiniai sistematiniai ir filogenetiniai tyrimai aiškiai atskiria Šiaurės Amerikos radinius nuo europinės rūšies, kurios patvirtintas paplitimo arealas apima Europos šalis.
Ši rūšis sudaro ektomikorizę visų pirma su lapuočiais medžiais. Dažniausiai lydi ąžuolus (Quercus), paprastuosius bukus (Fagus sylvatica), paprastuosius skroblus (Carpinus betulus) bei liepas (Tilia). Sporadiškai fiksuojama po spygliuočiais medžiais, tokiais kaip eglės ar pušys. Už miškų ribų pasirodo miesto parkuose, soduose ir pakelės alėjose, o Europos pietuose aptinkama, be kita ko, šilumamėgėse ąžuolų bendrijose ir medynuose su valgomuoju kaštainiu (Castanea sativa).
Teikia pirmenybę derlingiems, molingiems arba smėlingo molio dirvožemiams. Vaisiakūniai labiausiai linkę augti ant atviros, drėgnos žemės – pakelės grioviuose, miško takų šlaituose bei vietose su plonu paklotės sluoksniu. Lenkijoje suvestinėse dokumentuotas vaisiakūnių pasirodymo laikotarpis apima mėnesius nuo birželio iki lapkričio (VI–XI), kas apibrėžia patvirtintų stebėjimų laiko ribas, o ne empirinį gausumo pasiskirstymą.
Tyrėjas
Valgomumas ir virtuvė
Šaltinio nustatymai: valgomumas, vartojimas ir naudojimas
- Valgomumas
- Nevalgomas — apibūdinimo šaltinis
Źródło bez opisu bibliograficznego · img.icon[src="/mykoatlas/noedible.png"]@title: Nejedlá houba
Moksliniai pavadinimai ir taksonomija
- Galiojantis mokslinis pavadinimas
Cyanoboletus pulverulentus (Opat.) Gelardi, Vizzini & Simonini (2014)
- Ankstesni moksliniai pavadinimai
- Boletus pulverulentus Opat.[31]
Gatunek został po raz pierwszy opisany naukowo w 1836 roku przez polskiego lekarza i mykologa Wilhelma Bogusława Opatowskiego pod nazwą Boletus pulverulentus. Przez dziesięciolecia klasyfikowano go w rodzaju Boletus lub zaliczano do podrodzaju Xerocomus. W 2014 roku włoscy mykolodzy Matteo Gelardi, Alfredo Vizzini i Giampaolo Simonini, w oparciu o analizy filogenetyczne sekwencji DNA, wykazali jego ewolucyjną odrębność i utworzyli nowy rodzaj Cyanoboletus (z greckiego kyanos – ciemnoniebieski, modry), wyznaczając sinoborowika klinowotrzonowego jako gatunek typowy. Łaciński epitet pulverulentus pochodzi od słowa pulvis (pył, proch) i oznacza „oprószony” lub „omglony”, co odnosi się do matowej, delikatnie aksamitnej powłoki młodych kapeluszy.
- Zakres ujęcia taksonomicznego
Cyanoboletus pulverulentus wskazany jako aktualna nazwa na stronie PTMyk; źródłowe przypisanie nazw do rekordu, bez rozstrzygnięcia zgodności zakresów dawnych nazw.
[31]
Ekologija ir paplitimas
- Aptikimo dažnumas
- Nyderlandai: Aptikimo dažnumas: nedažnas. [1]
Laboratorinė diagnostika
Struktūrizuoti duomenys
Papėdgrūdžiai
- Sporų skaičius ant bazidės
- Sporų skaičius ant bazidės – 4. [27]
Sagtelės
- Sagtys
- Sagtys: nėra. [29]
Himenialinės cistidės
Kepurėlės odelė
- Odelės hifų inkrustacija
- Odelės hifų inkrustacija: yra. [29]
- Odelės pigmento spalva
- Odelės pigmento spalva: rudas. [29]
- Kepurėlės odelės sandara
- Kepurėlės odelės sandara: trichoderma. [29]
Kepurėlės odelės sandara: palisadoderma. [22] - Kepurėlės odelės galinės ląstelės viršūnės forma
- Kepurėlės odelės galinės ląstelės viršūnės forma: suapvalintas. [29]
- Kepurėlės odelės galinės ląstelės ilgis
- Kepurėlės odelės galinės ląstelės ilgis: 45–80 µm. [29]
- Kepurėlės odelės galinės ląstelės forma
- Kepurėlės odelės galinės ląstelės forma: cilindriškas. [29]
- Kepurėlės odelės galinės ląstelės plotis
- Kepurėlės odelės galinės ląstelės plotis: 3–6,5 µm. [29]
Reakcijos su reagentais
- Amiloidinė reakcija
- Amiloidinė reakcija: neigiamas. [23]
DNR sekos
- Seka
Cyanoboletus pulverulentus; ITS; LT714707; PRM 944013
Sporos
- Bazidiosporos apikulo padėtis
- Bazidiosporos apikulo padėtis: šoninis (ryškiai). [23]
- Sporos viršūnėlės forma
- Sporos viršūnėlės forma: aštrus. [23]
- Sporų spalva pro mikroskopą
- Sporų spalva pro mikroskopą: blyškiai geltonas. [29]
- Sporos ilgio ir pločio santykis
- Sporos ilgio ir pločio santykis: 2,6–3. [29]
- Sporos forma
- Sporos forma: siaurai migdoliškas. [23]
Sporos forma: beveik verpstės formos. [17]
Sporos forma: plačiai elipsoidiškas. [17] - Įdubimas virš bazidiosporos apikulo
- Įdubimas virš bazidiosporos apikulo: ryški. [23]
- Sporos paviršius
- Sporos paviršius: lygus. [17]
- Sporos sienelės storis
- Sporos sienelės storis: storasienis. [29]
Himenoforo trama
- Himenoforo tramos tipas
- Himenoforo tramos tipas: bilateralinė (Boletus potipis). [32]
Tyrimų medžiaga ir metodai
- Šaltiniuose pateikti rezultatai — Sporos ilgis
- Materiał badania: Author species account and illustrated BAR2000072503; two listed collections are retained separately. 12,5–14,5 µm (skrajnie do 15,5 µm) [29]
Materiał badania: Two Dutch collections: Valburg, Oosterhout, 26 Sept. 1971, Schreurs346; Bunde, Bunderbos, 21 Sept.1979, Schreurs343. Published pooled spore ranges, n=20, ten spores per collection. 10–14 µm [30] - Šaltiniuose pateikti rezultatai — Sporos plotis
- Materiał badania: Author species account and illustrated BAR2000072503; two listed collections are retained separately. 4,2–5,2 µm (skrajnie do 5,4 µm) [29]
Materiał badania: Two Dutch collections: Valburg, Oosterhout, 26 Sept. 1971, Schreurs346; Bunde, Bunderbos, 21 Sept.1979, Schreurs343. Published pooled spore ranges, n=20, ten spores per collection. 4–6 µm [30]
Metody i zapisy źródłowe — European B. pulverulentus in a comparative paragraph; published European literature and author observations, without a named result-bearing voucher.
Liczba zarodników na jednej podstawce — zapis źródłowy: „European B. pulverulentus: the shorter and wider 4-spored basidia” [27]
Metody i zapisy źródłowe — C. pulverulentus PO-F2601, author-labelled SEM panels 4c–f.; C. pulverulentus PO-F2601, author-labelled KOH panel 4h.; Taxon-level qualitative diagnosis of European/Macaronesian C. pulverulentus.; Conditional author identification-key branch 3 for C. pulverulentus.
Numer okazu: PO-F2601.
Materiał źródłowy: C. pulverulentus PO-F2601, author-labelled KOH panel 4h.
Numer okazu: PO-F2601.
Materiał źródłowy: Taxon-level qualitative diagnosis of European/Macaronesian C. pulverulentus.
Materiał źródłowy: Conditional author identification-key branch 3 for C. pulverulentus.
Metoda źródłowa. Technika: skaningowa mikroskopia elektronowa (SEM). Opis metody w źródle: Author-labelled SEM panels; section 2.2 lists instruments collectively, without assigning one to each panel.
Metoda źródłowa. Technika: mikroskopia świetlna (LM). Medium: KOH. Opis metody w źródle: Figure 4h; concentration/objective for this panel unreported.
Położenie wyrostka wnęki bazydiospory — zapis źródłowy: „Cyanoboletus pulverulentus is macroscopically characterised by small to medium-sized basidiomes, growing solitary or in groups. The pileus is rather variable in colouration: yellow, buff brown, olivaceus brown to raspberry red, with a silky to slightly viscous surface and an acute pileus margin; the stipe is yellow, sometimes with brown or reddish colours in the lower part, rarely with a reticulum in the upper part [2]; tubes are lemon yellow; the context is yellow, sometimes reddish in the stipe of aged basidiomes, which turns intense blue with a turquoise tint (Figure 3). Microscopically, this species is characterised by narrow-amygdaliform, subfusiform-subamygdaliform, or amygdaliform basidiospores, often with a strongly lateralised apiculus (hilar appendix) and pronounced suprahilar depression, (10.91) 12.29 ± 0.9 (13.46) × (4.53) 4.87 ± 0.32 (5.39) µm, with the largest Q value of the European species of Cyanoboletus—(2.41) 2.53 ± 0.18 (2.73) (Figure 4c,d, Figure 5 and Figure 6). Thriving in acidic to neutral soils across temperate European and Macaronesian forests, mycorrhizal with broadleaves and conifers. It also differs from other European Cyanoboletus species and C. cyaneitinctus by arsenic hyperaccumulation ([40] and this study).” [23]
Kształt cystydy hymenialnej; Kształt szczytu zarodnika; Kształt zarodnika; Zagłębienie nad wnęką bazydiospory — zapis źródłowy: „Figure 4The microscopic features of target Cyanoboletus species: (a) typical long, narrow-subamygdaliform basidiospore of C. mediterraneensis under SEM (PO-F2442); (b) typical short, blunt-ellipsoidal basidiospore of C. poikilochromus under SEM (MG1004); (c) typical narrow-amygdaliform basidiospore of C. pulverulentus under SEM with significant suprahilar depression, lateralised apiculus, and with relatively acute apex (PO-F2601); (d) basidiospores of C. pulverulentus under SEM (PO-F2601); (e,f) hymenophore of C. pulverulentus displaying fusiform-lageniform cystidia under SEM (PO-F2601); (g) typical hymenophore of C. poikilochromus with abundant narrow-cylindrical gloeocystidia (MG1004); (h) gloeocystidium of C. pulverulentus with KOH (PO-F2601); (i) gloeocystidium of C. poikilochromus with brilliant cresyl blue (IB 19960585, paratype); (j) gloeocystidium of C. poikilochromus with KOH (GS63); (k) crystal structure from the hymenophore of C. poikilochromus under SEM (MG1004). Bars: 2 μm (a–d), 10 μm (e,f,h–j), and 20 μm (g,k). Micrographs: (a–h,k) V. Fachada, (i) A. Yu. Biketova, and (j) G. Simonini.” [23]
Obfitość gleocystyd hymenialnych; Obecność gleocystyd hymenialnych — zapis źródłowy: „3. Basidiospores often narrowly amygdaliform, with pronounced lateralised apiculus, pronounced suprahilar depression, and with relatively acute apex; gloeocystidia sparse………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………..C. pulverulentus” [23]
Obecność gleocystyd hymenialnych — zapis źródłowy: „Figure 4The microscopic features of target Cyanoboletus species: (a) typical long, narrow-subamygdaliform basidiospore of C. mediterraneensis under SEM (PO-F2442); (b) typical short, blunt-ellipsoidal basidiospore of C. poikilochromus under SEM (MG1004); (c) typical narrow-amygdaliform basidiospore of C. pulverulentus under SEM with significant suprahilar depression, lateralised apiculus, and with relatively acute apex (PO-F2601); (d) basidiospores of C. pulverulentus under SEM (PO-F2601); (e,f) hymenophore of C. pulverulentus displaying fusiform-lageniform cystidia under SEM (PO-F2601); (g) typical hymenophore of C. poikilochromus with abundant narrow-cylindrical gloeocystidia (MG1004); (h) gloeocystidium of C. pulverulentus with KOH (PO-F2601); (i) gloeocystidium of C. poikilochromus with brilliant cresyl blue (IB 19960585, paratype); (j) gloeocystidium of C. poikilochromus with KOH (GS63); (k) crystal structure from the hymenophore of C. poikilochromus under SEM (MG1004). Bars: 2 μm (a–d), 10 μm (e,f,h–j), and 20 μm (g,k). Micrographs: (a–h,k) V. Fachada, (i) A. Yu. Biketova, and (j) G. Simonini.” [23]
Metody i zapisy źródłowe — Explicit species-level anatomical attribution, not a result assigned to one voucher.
Typ tramy hymenoforu — zapis źródłowy: „The true boletoid trama … Boletus pulverulentus” [32]
Metody i zapisy źródłowe — Author species account and illustrated BAR2000072503; two listed collections are retained separately.
Pochodzenie materiału: Northern Spain: Cantabria and Navarra; exact two collection records retained separately..
Inkrustacja strzępek skórki — zapis źródłowy: „finamente incrustadas” [29]
Barwa pigmentu skórki — zapis źródłowy: „pigmento intracelular marrón” [29]
Organizacja skórki kapelusza — zapis źródłowy: „tricoderma” [29]
Kształt wierzchołka komórki końcowej skórki kapelusza; Długość komórki końcowej skórki kapelusza; Kształt komórki końcowej skórki kapelusza; Szerokość komórki końcowej skórki kapelusza — zapis źródłowy: „elementos terminales … cilindráceos, con al ápice redondeado, de calibre 45–80 × 3–5.5 (6.5) µm” [29]
Barwa zarodnika w mikroskopie — zapis źródłowy: „amarillo pálidas” [29]
Długość zarodnika; Iloraz długości i szerokości zarodnika; Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „12.5–14.5(15.5) × 4.2–5.2(5.4) µm; Q=2.6–2.9(3)” [29]
Grubość ściany zarodnika — zapis źródłowy: „paredes espesas” [29]
Metody i zapisy źródłowe — Boris Assyov authorial species account; no voucher-specific microscopic result supplied.
Organizacja skórki kapelusza — zapis źródłowy: „Pileipellis a palisadoderm of cylindrical, finely incrusted cells.” [22]
Metody i zapisy źródłowe — Two Dutch collections: Valburg, Oosterhout, 26 Sept. 1971, Schreurs346; Bunde, Bunderbos, 21 Sept.1979, Schreurs343. Published pooled spore ranges, n=20, ten spores per collection.
Pochodzenie materiału: Netherlands, Valburg/Oosterhout and Bunde/Bunderbos..
Długość zarodnika; Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „Spores (n=20) 10.0–14.0 × 4.0–6.0 µm” [30]
Metody i zapisy źródłowe — First Nature focal species spore description.
Kształt zarodnika; Powierzchnia zarodnika — zapis źródłowy: „Spores: Subfusiform to broadly ellipsoidal, smooth.” [17]
Paplitimo patikrinimas — apimtis ir apribojimai
Materiał: Polska kolekcja autora pod źródłową nazwą Boletus pulverulentus; nie przeniesiono danych azjatyckich segregatów.
Zakres odczytu: Fragmenty źródeł.
Odczytano fragment źródła; pełny tekst i metody nie zostały zweryfikowane.
Data przeglądu: 21.10.2026.
Ograniczenia: Zasięg rewizji 2026 zachowano jako przegląd opublikowanych stwierdzeń, nie 34 niezależne odczyty cytowanych prac i nie 34 nowe potwierdzenia DNA. Rosja oznacza raport z części europejskiej. Nie przypisano Polski do zbiorczego akapitu fenologii; pozostałe kontynenty i oznaczenia z gwiazdką pozostają poza potwierdzonym zasięgiem tego ujęcia z powodu zastrzeżeń samych autorów. Źródłowe oznaczenie i zakres pojęcia zachowano. Nie zadeklarowano nowego badania okazów ani odczytu wszystkich publikacji cytowanych przez źródło.
[19]Bendri šaltinio nuskaitymo apribojimai
Ograniczenia: Zasięg rewizji 2026 zachowano jako przegląd opublikowanych stwierdzeń, nie 34 niezależne odczyty cytowanych prac i nie 34 nowe potwierdzenia DNA. Rosja oznacza raport z części europejskiej. Nie przypisano Polski do zbiorczego akapitu fenologii; pozostałe kontynenty i oznaczenia z gwiazdką pozostają poza potwierdzonym zasięgiem tego ujęcia z powodu zastrzeżeń samych autorów. Źródłowe oznaczenie i zakres pojęcia zachowano. Nie zadeklarowano nowego badania okazów ani odczytu wszystkich publikacji cytowanych przez źródło.
[23]Aprašo apimtis
Prieš užbaigiant įrašą reikia papildyti arba suderinti.
- Paplitimo regionų paieška reikalauja suderinimo.
- Ankstesnių išvadų sąsajas reikia patikrinti iš naujo.
- Naujiems šaltiniams reikia suderinti peržiūros metu rastą informaciją.
Teisinis pagrindas ir vertinimo apimtis
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Cyanoboletus pulverulentus wyróżnia się wśród wszystkich europejskich grzybów rurkowych wyjątkową zdolnością gromadzenia arsenu w owocnikach, co stało się przedmiotem szczegółowych badań chemicznych i toksykologicznych:
Hiperakumulacja arsenu i formy chemiczne (spesjacja): W badaniu analitycznym z 2018 roku (Bräuer i in., opublikowanym w czasopiśmie Food Chemistry) oznaczono całkowitą zawartość arsenu w 39 kolekcjach początkowo rozpoznanych jako C. pulverulentus (36 kolekcji z Czech oraz po jednej z Francji, Portugalii i USA). Całkowite stężenie arsenu wynosiło średnio 250 mg/kg suchej masy (odchylenie standardowe SD = 260 mg/kg), z medianą 160 mg/kg i zakresem od 2,4 do 1300 mg/kg suchej masy. Jedną kolekcję z USA autorzy zaliczyli później do innego, prawdopodobnie jeszcze nieopisanego gatunku z rodzaju Cyanoboletus; podane statystyki dotyczą pierwotnej grupy 39 kolekcji i nie były przeliczane osobno dla pozostałych 38.
Skład chemiczny związków arsenu i rozkład w owocniku: W wyciągach wodnych z badanych owocników kwas dimetyloarsenowy (DMA – dimethylarsinic acid) wykryto we wszystkich 39 kolekcjach (100%), gdzie stanowił on od 79% do 110% (i ponad 99% wykrytych frakcji rozpuszczalnych) wyekstrahowanego arsenu. Zastosowana analiza spesjacyjna poszczególnych form chemicznych dała sumaryczny wynik odpowiadający 43–110% oznaczenia arsenu całkowitego (średnio 71 ± 9%). Odsetek ten stanowi analityczne porównanie dwóch niezależnych procedur pomiarowych, a nie bezpośredni udział DMA w całym arsenie czy wyznaczoną dawkę dla konsumenta. W 8 z 39 przebadanych kolekcji stwierdzono ponadto śladowe ilości kwasu monometylarsenowego (MA, 0,04–0,19% wyekstrahowanego As). Zastosowana metoda analityczna nie wykryła obecności nieorganicznego arsenu (arsenianów ani arseninów), co oznacza poziom poniżej granicy wykrywalności aparatury, lecz nie dowodzi jego absolutnego braku. Skuteczność ekstrakcji laboratoryjnej była niepełna. W tym samym badaniu (Bräuer i in. 2018) analizowano również szczegółowy rozkład arsenu w poszczególnych częściach owocnika na przykładzie dwóch okazów (Fig. 3); wykazano, że większość zakumulowanego arsenu koncentrowała się w hymenium (warstwie rurek z zarodnikami). Wynik ten oparto na pomiarze dwóch owocników i nie stanowi on podstawy do wyznaczania procedur obróbki kulinarnej.
Wyniki badań toksykologicznych DMA i ocena ryzyka: Kwas dimetyloarsenowy jest organicznym związkiem arsenu, sklasyfikowanym przez Międzynarodową Agencję Badań nad Rakiem (IARC) w Grupie 2B jako substancja przypuszczalnie rakotwórcza dla ludzi. Klasyfikacja ta dotyczy czystego związku chemicznego, a nie całego grzyba czy pojedynczego posiłku. W osobnym badaniu laboratoryjnym (Yamanaka i in. 2001) podawanie samego związku DMA myszom drogą pokarmową doprowadziło do podwyższenia poziomu 8-oxo-dG (8-okso-2'-deoksyguanozyny – uznanego biomarkera oksydacyjnych uszkodzeń materiału genetycznego DNA) w skórze, płucach, wątrobie, pęcherzu moczowym oraz w moczu zwierząt. Jako potencjalny mechanizm uszkodzeń autorzy rozważali powstawanie wolnego rodnika dimetyloarsenowego. Badanie to dotyczyło podawania czystego związku modelowym gryzoniom, w związku z czym wynik ten nie stanowi bezpośredniego dowodu wystąpienia takich samych skutków po zjedzeniu owocnika grzyba przez człowieka.
W oparciu o Margines Ekspozycji (MoE) badacze (Bräuer i in. 2018) przeanalizowali scenariusze modelowe dla osoby o masie około 70 kg, szacując orientacyjne roczne spożycie świeżych owocników na poziomie około 90 g/rok przy medianie stężenia DMA (odpowiadającej ok. 12 mg As/kg świeżej masy), 12 g/rok przy stężeniu maksymalnym oraz 10 kg/rok przy stężeniu minimalnym. Są to czysto teoretyczne kalkulacje modelowe ryzyka, a nie normy dietetyczne czy progi bezpieczeństwa. W konkluzji zespół Simone Bräuer zalecił, aby gatunek ten nie był już rekomendowany jako jadalny, odradzając regularne spożywanie w ilości przekraczającej 90 g świeżej masy rocznie ze względu na potencjał rakotwórczy DMA. Z kolei autorzy śródziemnomorskiej rewizji taksonomicznej z 2026 r. (Biketova i in.) sformułowali bardziej kategoryczne stanowisko, zalecając całkowite powstrzymanie się od konsumpcji grzybów z rodzaju Cyanoboletus.
Buveinė ir paplitimas
Buveinė, paplitimas ir sezonas
Sinoborowik klinowotrzonowy występuje w Europie i Makaronezji w strefie lasów umiarkowanych, tworząc mikoryzę z drzewami liściastymi (głównie dębami i bukami), a także sporadycznie z drzewami iglastymi (świerk). Spotykany jest w lasach liściastych, mieszanych, a także na obrzeżach dróg leśnych i w starych parkach. Preferuje gleby wilgotne, gliniaste, ilaste lub piaszczysto-gliniaste, o odczynie od słabo kwaśnego do obojętnego lub zasadowego. W opisach z Holandii wskazuje się na gleby wilgotne i umiarkowanie bogate w składniki odżywcze. W Polsce należy do grzybów rzadkich i rozproszonych; współczesne inwentaryzacje mikologiczne odnotowały jego występowanie m.in. w 2020 roku w rezerwacie przyrody „Paraszyńskie Wąwozy” na Pomorzu (w kwaśnej buczynie niżowej). Owocniki wyrastają od lata do jesieni (od maja/czerwca do listopada).
Patvirtintas paplitimo arealas
Visos sritys patvirtintos išsaugotuose šaltinio duomenyse.
| Šalis | Regionai ir radavietės | Derėjimas | Šaltiniai |
|---|---|---|---|
| Andora | Išsaugotuose duomenyse regionai nenustatyti | Nenustatyta |
|
| Austrija | Išsaugotuose duomenyse regionai nenustatyti | Nenustatyta |
|
| Belgija | Išsaugotuose duomenyse regionai nenustatyti | Nenustatyta |
|
| Bulgarija | Išsaugotuose duomenyse regionai nenustatyti | Nenustatyta |
|
| Šveicarija | Išsaugotuose duomenyse regionai nenustatyti | Nenustatyta |
|
| Čekija | Išsaugotuose duomenyse regionai nenustatyti | Nenustatyta |
|
| Vokietija | Išsaugotuose duomenyse regionai nenustatyti | Nenustatyta |
|
| Danija | Išsaugotuose duomenyse regionai nenustatyti | Nenustatyta |
|
| Ispanija | Išsaugotuose duomenyse regionai nenustatyti | Nenustatyta |
|
| Prancūzija | Išsaugotuose duomenyse regionai nenustatyti | Nenustatyta |
|
| Jungtinė Karalystė | Išsaugotuose duomenyse regionai nenustatyti | VII–X |
|
| Graikija | Išsaugotuose duomenyse regionai nenustatyti | Nenustatyta |
|
| Kroatija | Išsaugotuose duomenyse regionai nenustatyti | Nenustatyta |
|
| Vengrija | Išsaugotuose duomenyse regionai nenustatyti | Nenustatyta |
|
| Airija | Išsaugotuose duomenyse regionai nenustatyti | VII–X |
|
| Iranas | Išsaugotuose duomenyse regionai nenustatyti | Nenustatyta |
|
| Italija | Išsaugotuose duomenyse regionai nenustatyti | Nenustatyta |
|
| Lietuva | Išsaugotuose duomenyse regionai nenustatyti | Nenustatyta |
|
| Liuksemburgas | Išsaugotuose duomenyse regionai nenustatyti | Nenustatyta |
|
| Moldova | Išsaugotuose duomenyse regionai nenustatyti | Nenustatyta |
|
| Šiaurės Makedonija | Išsaugotuose duomenyse regionai nenustatyti | Nenustatyta |
|
| Malta | Išsaugotuose duomenyse regionai nenustatyti | Nenustatyta |
|
| Nyderlandai | Išsaugotuose duomenyse regionai nenustatyti | Nenustatyta |
|
| Norvegija | Išsaugotuose duomenyse regionai nenustatyti | Nenustatyta |
|
| Lenkija | Belovežo giria | VI–XI |
|
| Portugalija | Išsaugotuose duomenyse regionai nenustatyti | Nenustatyta |
|
| Rumunija | Išsaugotuose duomenyse regionai nenustatyti | Nenustatyta |
|
| Serbija | Išsaugotuose duomenyse regionai nenustatyti | Nenustatyta |
|
| Rusija | Išsaugotuose duomenyse regionai nenustatyti | Nenustatyta |
|
| Švedija | Išsaugotuose duomenyse regionai nenustatyti | Nenustatyta |
|
| Slovėnija | Išsaugotuose duomenyse regionai nenustatyti | Nenustatyta |
|
| Slovakija | Išsaugotuose duomenyse regionai nenustatyti | Nenustatyta |
|
| Turkija | Išsaugotuose duomenyse regionai nenustatyti | Nenustatyta |
|
| Ukraina | Išsaugotuose duomenyse regionai nenustatyti | Nenustatyta |
|
Šaltiniai
- NDFF Verspreidingsatlas: Cyanoboletus pulverulentus
- cyanoboletus_pulverulentus.deep20261014.collection-documentation
- Weryfikacja polskiego statusu prawnego sinoborowika, 15.10.2026
- Pat O’Reilly, Cyanoboletus pulverulentus — opis terenowy
- Pierwotny zapis źródłowy — P0: cyanoboletus_pulverulentus
- src-assyov-boletales-cyano
- src-biketova-2026
- Rozporządzenie Ministra Środowiska z 9 października 2014 r., Dz.U. 2014 poz. 1408.
- Obwieszczenie Ministra Zdrowia z 13 lutego 2026 r., Dz.U. 2026 poz. 258; jednolity tekst rozporządzenia w sprawie grzybów dopuszczonych do obrotu.
- src-gelardi-2013
- src-munoz-2022-cyano
- src-oolbekkink-1991
- PTMyk — sinoborowik klinowotrzonowy, nazwa aktualna i historyczne
- src-sutara-2005