Valgomas
Reikalauja apdorojimo
Nustatykite vietovę, kad matytumėte savo regiono duomenis.










Raukšlius kopūstgalvis (Sparassis crispa) – tai būdingas parazitinis ir saprotrofinis grybas, primenantis vonios kempinę arba kalafioro galvutę. Formuoja didelius, rutuliškus vaisiakūnius su stipriai raukšlėtomis, garbanotomis kreminių ir ochros atspalvių šakutėmis. Dygsta beveik išimtinai prie senų pušų kamienų pagrindo. Vertinamas dėl riešutų aromato, traškumo ir puikių kulinarinių savybių.
Atpažinimas, buveinė ir svarbiausi skirtumai.
Grybautojas
Vaisiakūnio sandara
- Vaisiakūnio sandaros tipas
- Vaisiakūnio sandaros tipas: šakotas.
- Vaisiakūnio aukštis
- Vaisiakūnio aukštis: 100–150 mm.
- Vaisiakūnio plotis
- Vaisiakūnio plotis: 50–400 mm (matuotas visas vaisiakūnis).
Kepurėlės apačia
- Himenoforo tipas
- Himenoforo tipas: lygus.
Kotas ir pamatas
- Koto forma
- Koto forma: cilindriškas.
- Koto pagrindas
- Koto pagrindas: ištįsęs šaknies pavidalu.
Trama
- Minkštimo spalva
- Minkštimo spalva: baltas.
Minkštimo spalva: balsva. - Tramos konsistencijos tipas
- Tramos konsistencijos tipas: vaškiškas.
- Minkštimo kvapas
- Minkštimo kvapas: grybų, malonus (visas vaisiakūnis).
Kur ir kada auga
- Buveinė
- Buveinė: spygliuočių miškas.
- Substratas
- Substratas: užkasta mediena.
Substratas: negyva mediena. - Vaisiakūnių augimo pobūdis
- Vaisiakūnių augimo pobūdis: pavieniui.
- Derėjimo laikotarpis
- Vaisiakūniai pasirodo nuo liepos iki spalio.
- Paplitimo sritis
- Paplitimo sritis: patvirtinta.
Valgomumas ir virtuvė
- Minkštimo skonis
- Minkštimo skonis: silpnas.
- Skonio natos
- Skonio natos: riešutinis.
- Valgomumas
- Valgomas
- Reikalingas apdorojimas
- Reikalauja apdorojimo
Teisė
- Apsauga
- Rūšis neįtraukta į Lenkijos saugomų grybų rūšių sąrašą.
- Prekyba
- Lenkijoje rūšimi leidžiama prekiauti ir iš jos gaminti grybų produktus.
Su kuo galima supainioti
Sparassis brevipes
Svarbiausi skirtumai
Ąžuolinis raukšlius (Sparassis brevipes, sin. S. nemecii) paprastai yra šviesesnis, balkšvas ar pilkšvas, platesniais, laisviau išsidėsčiusiais lapeliais su mažiau garbanotais, mentelės formos galais sustorėjusiu kraštu. Auga prie spygliuočių ir lapuočių medžių šaknų: ČMS nurodo daugiausia kėnį, rečiau buką arba maumedį; Snowarskis nurodo ąžuolus ir kėnius, o Zarzyńskis pateikia ąžuolą, buką, kėnį, maumedį ir eglę.
FAQ
Ar raukšlius kopūstgalvis Lenkijoje yra saugomas įstatymų?
Ne, raukšlius kopūstgalvis 2014 metais buvo išbrauktas iš griežtai saugomų rūšių sąrašo ir šiuo metu jį galima teisėtai rinkti natūraliose radavietėse.
Prie kokių medžių dažniausiai išauga šis grybas?
Auga beveik išimtinai prie kamienų pagrindo ir ant senų pušų šaknų, labai retai lydi kitų rūšių spygliuočius medžius.
Ar raukšlių kopūstgalvį galima valgyti žalią?
Ne, žali vaisiakūniai gali sukelti virškinamojo trakto negalavimų ir prieš valgant reikalauja privalomo terminio apdorojimo.
Kiek laiko nuskintas išlieka šviežias?
Dėl tankios ir kremzliškos struktūros vaisiakūnis yra patvarus ir vėsioje vietoje gali išlikti šviežias net kelias dienas.
Koks raukšliaus kopūstgalvio skonis?
Pasižymi švelniu, salstelėjusiu riešutų skoniu, sakų aromatu bei malonia, stangria ir traškia minkštimo konsistencija.
Kokiais mėnesiais pasirodo vaisiakūniai?
Vaisiakūniai dygsta daugiausia nuo rugpjūčio iki spalio, rečiau, esant palankioms oro sąlygoms, – iki lapkričio.
Kodėl labai svarbu kruopščiai nuplauti šį grybą?
Raukšlėtos vaisiakūnio juostelės viduje sulaiko spyglius, smėlį ir miško paklotę, kurie, kruopščiai neišplovus, sugadina patiekalą.
Ar seni vaisiakūniai tinka valgyti?
Ne, senesni ir tamsėjantys egzemplioriai tampa kartūs, plaušingi, kieti bei praranda pageidaujamas skonio savybes.
Ar raukšlius kopūstgalvis auginamas komerciškai?
Taip, jis sėkmingai auginamas ant pjuvenų substrato, ypač dideliu mastu Rytų Azijos šalyse.
Kokį vaidmenį šis grybas atlieka medyne?
Tai pavojingas patogenas, sukeliantis pušies šaknų ir kamieno apatinės dalies branduolio rudąjį puvinį.
Mėgėjas
Pavadinimai ir istorija
- Obowiązująca nazwa krajowa
- Siedzuń sosnowy
- Obowiązująca nazwa taksonomiczna
- Sparassis crispa
- Inne nazwy krajowe
- Szmaciak gałęzisty, Kozia broda
Stebėjimai namuose
Po mikroskopu
- Reikalingos medžiagos
- šviesinis mikroskopas, objektinis ir dengiamasis stikleliai, adata, vanduo, sporos iš atspaudo
- Atlikimas
- Adata perkelkite šiek tiek atspaudo ant stiklelio.
- Užlašinkite lašą vandens, uždenkite dengiamuoju stikleliu ir apžiūrėkite sporas.
Ko ieškoti
- Sporos forma
- Sporos forma: rutuliškas. Sporos forma: elipsoidiškas.
- Sporos paviršius
- Sporos paviršius: lygus.
- Sporos matmenys
- Ilgis 5,3–7,8 µm, plotis 3,2–5,7 µm.
Matmenis lyginkite sukalibravę mikroskopo skalę.
Ekologija ir paplitimas
- Mitybos būdas
- Mitybos būdas: parazitinis.
Mitybos būdas: saprotrofinis.
Panaudojimas ne kulinarijoje
Be kulinarinio panaudojimo, kopūstgalvis raukšlius šimtmečius rado praktinę ir taikomąją vietą namų ūkiuose bei tradicinėje liaudies medicinoje. Praeityje išdžiovinti, akyto audinio vaisiakūnių fragmentai miškininkystėje ir kaimo ūkiuose buvo naudojami kaip natūrali sugerianti medžiaga bei smulkioms žaizdoms ir nubrozdinimams apsaugoti, pasinaudojant jų minkštumu bei švara išdžiūvus.
- Europos liaudies amatuose subrendusių vaisiakūnių nuovirai kartais būdavo naudojami natūraliai vilnai ir verpalams dažyti, suteikiant jiems subtilius, šiltus smėlio, rusvus ir šviesiai rudus atspalvius.
- Tradicinėje Rytų medicinoje, ypač Japonijoje ir Korėjoje, džiovinti vaisiakūniai istoriškai buvo naudojami organizmą stiprinantiems tonikams ruošti, rekomenduojamiems nusilpusiems po ligų žmonėms.
- Šiais laikais kopūstgalvis raukšlius tapo vertinama žaliava kosmetikos pramonėje. Iš jo išgaunami komponentai naudojami pažangių kremų nuo senėjimo, kaukių bei drėkinamųjų serumų gamyboje, kur jie atsakingi už odos elastingumo gerinimą, kolageno sintezės skatinimą bei epidermio barjero regeneraciją.
- Jis taip pat pritaikytas nutriceutikų pramonėje – naudojamas kaip standartizuotų maisto papildų miltelių ir kapsulių pavidalu pagrindas.
Istorija ir kultūra
Raukšlius kopūstgalvis įsirašė į Europos ir Azijos miško tradiciją dėl savo neįprastos išvaizdos. Lenkų tarmėse ir liaudies tradicijoje jis įgijo vaizdingų metaforinių pavadinimų, tokių kaip „ožkos barzda“, „grybas kalafioras“, „perėtoja“ ar „miško kempinė“. Šie pavadinimai tiesiogiai atspindėjo kaimo rinkėjų asociacijas su vilnos kuokštais, ožio barzda ar plunksnuotu kiaušinius perinčios vištos siluetu prie pušies papėdės.
Pirmasis mokslinis rūšies aprašymas pasirodė XVIII amžiaus pabaigoje Jacobo Christiano Schäfferio dėka, o į šiuolaikinę gentį Sparassis XIX amžiuje jį priskyrė žymus švedų mikologas Elias Friesas. Šimtmečius daugelyje Vidurio Europos regionų šis grybas buvo gerbiamas rinkėjų kaip retas ir išskirtinai gražus trofėjus, o pokario laikotarpiais kai kuriose šalyse buvo įtrauktas į saugomų rūšių sąrašus, kas papildomai sustiprino jo, kaip miško lobio, statusą.
Tolimųjų Rytų kultūroje, o ypač Japonijoje, kur jis žinomas kaip „Hanabiratake“ (gėlių grybas), jo raukšlėta forma asocijavosi su besiskleidžiančių gėlių žiedlapiais. Vietiniame folklore jam buvo priskiriamos gyvybingumą suteikiančios ir gyvybines jėgas harmonizuojančios savybės, o jo radimas kalnų miškuose buvo laikomas klestėjimo ir sveikatos pranašu.
Valgomumas ir saugumas
Kopūstgalvis raukšlius laikomas pirmarūšiu, išskirtiniu valgomuoju grybu, tačiau maistui tinka tik jauni, elastingi, balkšvos arba šviesiai ochrinės spalvos vaisiakūniai. Senstant minkštimas gelsta, ruduoja, kietėja ir įgyja ryškų, nemalonų kartumą, dėl kurio kulinarijoje nebetinka.
Saugaus vartojimo sąlyga – būtinas terminis apdorojimas. Žalias raukšlius gali sukelti virškinamojo trakto sudirginimą ir nevirškinimą. Dėl sudėtingos vaisiakūnio sandaros, primenančios žiedinį kopūstą, kritinis etapas yra mineralinių ir organinių teršalų pašalinimas. Smėlis, miško paklotė ir spygliai giliai įsiskverbia į raukšles, todėl prieš verdant ar kepant vaisiakūnį būtina susmulkinti mažesnėmis skiltimis ir kruopščiai nuplauti po tekančiu vandeniu.
Kopūstgalvio raukšliaus skonio savybės išskirtinės: jis pasižymi švelniu, riešutiniu poskoniu su subtilia miško ir sakų nata bei traškia, standžia konsistencija, kuri verdant pernelyg nesuminkštėja. Jis labai vertinamas Vidurio Europoje (Lenkijoje, Vokietijoje, Čekijoje ir Slovakijoje). Rytų Azijoje, ypač Japonijoje ir Korėjoje, jis laikomas delikatesu, vertinamu tiek dėl maistinių savybių, tiek dėl unikalios tekstūros.
Buveinė ir paplitimas
Raukšlius kopūstgalvis aptinkamas Eurazijos miškuose, su ypatinga radaviečių koncentracija Vidurio ir Šiaurės Europoje. Taip pat sutinkamas vidutinių platumų Azijos zonose. Šiaurės Amerikoje jį pakeičia atskiros, glaudžiai susijusios panašios išvaizdos rūšys. Lenkijoje ir kaimyninėse Europos šalyse jis yra plačiai paplitęs, nors daugumoje vietovių laikomas retu grybu arba matomas tik pavieniais egzemplioriais.
Ši rūšis visų pirma susijusi su pušynais bei mišriais miškais, kuriuose vyrauja pušys. Dygsta beveik išimtinai prie kamienų pagrindo, ant šaknies kaklelio ir ant senų pušų storų šaknų, daugiausia paprastosios pušies (Pinus sylvestris). Rečiau įsikuria ant nukirstų medžių kelmų, o sporadiškai gali pasirodyti prie kitų spygliuočių medžių, tokių kaip maumedžiai ar eglės. Reikalauja brandžių medynų ir laidžių, smėlingų dirvožemių.
Vaisiakūnių formavimosi sezonas Vidurio Europoje prasideda vasaros pabaigoje ir rudenį, paprastai trunka nuo rugpjūčio iki spalio, o esant švelniems orams – iki lapkričio pradžios. Šiltesniuose Pietų Europos regionuose vaisiakūniai dažniausiai sutinkami vėlesniais rudens mėnesiais. Savo ruožtu Šiaurės Europoje ir kalnuotuose regionuose pasirodymo laikotarpis yra pastebimai trumpesnis ir baigiasi su pirmosiomis šalnomis.
Šaltiniai
- grzyby.pl Sparassis crispa browser readout
- Sparassis crispa morphology research report
Tyrėjas
Valgomumas ir virtuvė
Ustalenia źródłowe: jadalność, spożycie i wykorzystanie
- Valgomumas
- Valgomas — źródło oznaczenia
grzyby.pl Sparassis crispa browser readout · TRESC-15287: gatunek jadalny.
- Reikalingas apdorojimas
- Reikalauja apdorojimo
DGfM Positivliste der Speisepilze, 21.01.2024 · p.1 założenia listy po dostatecznym ogrzaniu; p.11 wpis Sparassis crispa; bez wymogu obgotowania w wodzie.
Moksliniai pavadinimai ir taksonomija
- Galiojantis mokslinis pavadinimas
Sparassis crispa
- Ankstesni moksliniai pavadinimai
- Clavaria crispa Wulfen
Masseeola crispa (Wulfen)Kuntze
Merisma crispum (Wulfen)Ehrenb.[3]
Species Fungorum uznaje nazwę Sparassis crispa (Wulfen) Fr., opublikowaną w Systema Mycologicum 1:465 w 1821 r. Gatunek należy do rodzaju Sparassis, rodziny Sparassidaceae, rzędu Polyporales, klasy Agaricomycetes, typu Basidiomycota i królestwa Fungi; szczebel między rzędem a klasą oznaczono tam Incertae sedis. Nazwa polska to siedzuń sosnowy; szmaciak gałęzisty jest utrwaloną nazwą historyczną.
[17] [21] [19]Historyczny wykaz synonimów nomenklaturowych obejmuje kombinacje oparte na różnych ujęciach autorów: Clavaria crispa Wulfen (1781), Merisma crispum (Wulfen) Ehrenb. (1818) oraz Masseeola crispa (Wulfen) Kuntze (1891). Odrębny szereg historyczny tworzą Manina crispa Scop. (1772) i Clavaria crispa (Scop.) Sacc. (1910). Wspólny epitet gatunkowy crispa w tych publikacjach nie oznacza tożsamej podstawy typizacyjnej, dlatego w literaturze zachowuje się rozróżnienie autorów i dat diagnoz.
[17]Skirtingos apimties liaudiški pavadinimai
W językach europejskich siedzuń sosnowy funkcjonuje pod wieloma barwnymi nazwami zwyczajowymi. W języku czeskim nosi nazwę kotrč kadeřavý, w niemieckim Krause Glucke. W języku katalońskim funkcjonują określenia manetes arrissades oraz peu de rata reina, w hiszpańskim clavaria rizada i seta coliflor, a w baskijskim azalore belakia. W piśmiennictwie francuskim grzyb określany jest mianem chou-fleur, morille des pins lub clavarie crêpue.
[16] [15]Naukowa nazwa rodzajowa Sparassis wywodzi się z języka greckiego od słowa oznaczającego rozdzieranie lub darcie na strzępy, co odnosi się do głęboko porozcinanych płatów owocnika. Epitet gatunkowy crispa pochodzi z łaciny i oznacza kędzierzawy lub kędzierzawioną, trafnie opisując silnie pofałdowane krawędzie listków.
[18]Taksono apimtis ir nustatymo ribos
Dawne ujęcia rodzaju nie pokrywają się całkowicie z obecnym rejestrem. Aranzadi przytacza m.in. Sparassis radicata Weir (1917), Calodon floriforme Quélet oraz Helvella ramosa Schaeff. (1774) w swojej liście synonimów, natomiast aktualny wykaz Species Fungorum rozdziela S. crispa, S. radicata, S. latifolia, S. americana, S. brevipes i S. laminosa. S. nemecii wskazuje jako synonim S. brevipes, a S. crispa var. laminosa jako synonim S. laminosa. Historyczne powiązania laminosa/nemecii z brevipes w checkliście z 2003 r. zachowują datę i zakres tego opracowania.
[15] [17] [21]Analiza Wanga, Bindera, Daia i Hibbetta z 2004 r. obejmowała 32 kolekcje z 11 krajów: Australii, Kanady, Chin, Finlandii, Francji, Niemiec, Japonii, Szwajcarii, Tajlandii, Wielkiej Brytanii i USA. Porównano morfologię, jądrowe i mitochondrialne rDNA oraz RPB2, stosując analizy parsymonii o równych wagach i analizy bayesowskie, osobno i łącznie. Wyróżniono co najmniej siedem linii rozwojowych, w tym spathulata, brevipes, crispa, radicata oraz trzy wówczas nieopisane, wskazując budowę owocników, sprzążki, cystydy i wielkość zarodników jako główne cechy różnicujące.
[20]W przeglądzie Sharmy i in. (2022), obejmującym Sparassis crispa sensu lato (w tym materiały azjatyckie wiązane z S. latifolia), zarodniki opisano jako owalne, gładkie, cienkościenne, bezbarwne, nieamyloidalne, z centralną kroplą, o wymiarach 6–7,5 × 4–5 µm (wysyp białokremowy). Strzępki są monomityczne, rozgałęzione, cienkościenne, septowane, hialinowe, o szerokości 4–6 µm, ze sprzążkami. Podstawki są maczugowate, 4-zarodnikowe, ze sterygmatami o długości 2–5 µm. W hodowli na agarze dekstrozowo-ziemniaczanym (PDA, 25 °C, 15 dni) kolonia osiąga 75 mm, ma watowaty, biały do bladego spód, koncentryczne strefy gęste i luźne oraz gładki brzeg.
[18]- Zakres ujęcia taksonomicznego
Sparassis crispa (Wulfen)Fr. w europejskim ujęciu gatunku. Dawne szerokie oznaczenia i badania materiału pozaeuropejskiego pozostają przy własnych źródłach; nie stanowią automatycznego potwierdzenia tego gatunku sensu stricto. Okaz JA-CUSSTA9442 ma oznaczenie morfologiczne, bez podanego potwierdzenia DNA.
[13]
Pavadinimų apimtis Sparassis crispa komplekse
Europejskiego Sparassis crispa w wąskim ujęciu nie utożsamiono z północnoamerykańskimi S. americana i S. radicata. Część dawnych oznaczeń i badań azjatyckich dotyczy szerokiego kompleksu lub S. latifolia. Tożsamość materiału konkretnych prac o uprawie i aktywności biologicznej wymaga sprawdzenia szczepu i zastosowanego ujęcia; danych innego gatunku nie przeniesiono do tabel tego wpisu.
[11]Laboratorinė diagnostika
Dane ustrukturyzowane
Papėdgrūdžiai
Sagtelės
- Sagtys
- Sagtys: yra. [2]
Kiti laboratoriniai požymiai
- Hifų sistema
- Hifų sistema: monomitinis. [2]
Sporos
- Bazidiosporos apendikso buvimas
- Bazidiosporos apendikso buvimas: yra. [2]
- Sporų spalva pro mikroskopą
- Sporų spalva pro mikroskopą: hialininis. [2]
- Lašeliai sporos viduje
- Lašeliai sporos viduje: yra. [2]
- Sporos ilgis
- Sporos ilgis: 5,3–7,8 µm. [2]
- Sporos ilgio ir pločio santykis
- Sporos ilgio ir pločio santykis: 1,1–2,1. [2]
- Sporos paviršius
- Sporos paviršius: lygus. [2]
- Sporos tūris
- Sporos tūris: 38–119 µm³. [2]
- Sporos plotis
- Sporos plotis: 3,2–5,7 µm. [2]
Tyrimų medžiaga ir metodai
- Vaisiakūnio masė
- Vaisiakūnio masė: iki 6000 g. [4]
Metody i zapisy źródłowe — Spain, Galicia, Pontevedra, Vilaboa, Chanciñas–Lago Castiñeira, 29TNG2690, 405 m; Pinus canariensis stump; collected 2019-10-21; collectors Dianora Estrada, Mariano Merino and Demetrio Merino.
Identyfikacja kropli: nierozstrzygnięta.
System strzępkowy — zapis źródłowy: „Sistema hifal monomítico.” [2]
Liczba zarodników na jednej podstawce — zapis źródłowy: „tetraspóricos; one unconditioned min–max interval 4–4.” [2]
Obecność wyrostka wnęki bazydiospory — zapis źródłowy: „Basidiosporas [...] apiculadas.” [2]
Długość podstawki — zapis źródłowy: „(35,4 -)36,5-46,4(-50,0) µm; N = 21; extrema retained.” [2]
Kształt podstawki — zapis źródłowy: „Basidios cilíndricos a claviformes; source-reported span endpoint: cilíndricos.” [2]
Kształt podstawki — zapis źródłowy: „Basidios cilíndricos a claviformes; source-reported span endpoint: claviformes.” [2]
Szerokość podstawki — zapis źródłowy: „(4,6-)5,6-7,0(-7,9) µm; N = 21; extrema retained.” [2]
Barwa zarodnika w mikroskopie — zapis źródłowy: „hialinas.” [2]
Krople wewnątrz zarodnika — zapis źródłowy: „gutuladas.” [2]
Długość zarodnika — zapis źródłowy: „(5,3 -)5,7-6,9(-7,8) µm; N = 96; outer extrema retained.” [2]
Iloraz długości i szerokości zarodnika — zapis źródłowy: „Q = (1,1 -)1,3-1,6(-2,1); N = 96; source-reported range, no extra statistic assigned.” [2]
Kształt zarodnika — zapis źródłowy: „de globosas a elipsoidales; source-reported span endpoint: globosas.” [2]
Kształt zarodnika — zapis źródłowy: „de globosas a elipsoidales; source-reported span endpoint: elipsoidales.” [2]
Powierzchnia zarodnika — zapis źródłowy: „lisas.” [2]
Objętość zarodnika — zapis źródłowy: „V = (38 -)49-86(-119) µm3; outer extrema retained.” [2]
Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „(3,2-)3,9-4,9(-5,7) µm; N = 96; outer extrema retained.” [2]
Pavyzdys ir mikroskopinių matavimų apimtis
Opis dotyczy okazu JA-CUSSTA 9442 zebranego 21 października 2019 r. na pniaku Pinus canariensis w Galicji, na wysokości 405 m. Zmierzono 21 podstawek i 96 zarodników; są to liczebności pomiarów komórek, a nie liczba badanych owocników. Podano oznaczenie morfologiczne. W przytoczonym opisie okazu nie podano medium preparatu ani potwierdzenia DNA. „Cystyd nie zaobserwowano” nie jest stwierdzeniem ich nieobecności u gatunku.
[10]Paplitimo tikrinimas — apimtis ir ribos
Apžvalgos apimtis
Prieš užbaigiant įrašą reikia papildyti arba užbaigti likusias patikras.
- Užregistruota šaltinio informacija laukia sprendimo.
Informacija, kurią dar reikia patikslinti: 8
Teisinis pagrindas ir vertinimo apimtis
Taisyklės vietovei: Lenkija
Apsaugos informacijos pagrindas
Nieujęty w krajowych wykazach ochrony gatunkowej grzybów rozporządzenia 2014/1408. Wykaz częściowo chronionych obejmuje odrębny gatunek Sparassis brevipes; ograniczenia terenowe pozostają odrębne.
[6]Prekybos informacijos pagrindas
Sparassis crispa jest dopuszczony do obrotu i produkcji przetworów w Polsce, załącznik1 lp.54 aktualnego tekstu 2026/258; obowiązują warunki tego rozporządzenia, w tym atest dla świeżych grzybów dziko rosnących w handlu.
[7]Apsaugos istorija ir galiojantis prekybos sąrašas
Rozporządzenie z 2004 r. obejmowało ochroną ścisłą wszystkie gatunki rodzaju Sparassis. W obowiązujących wykazach z 2014 r. S. crispa nie figuruje, natomiast odrębny S. brevipes jest objęty ochroną częściową. Kategoria R przytaczana z czerwonej listy z 2006 r. ma charakter historycznej oceny zagrożenia i nie ustanawia obecnego zakazu zbioru. Dopuszczenie S. crispa do obrotu nie znosi wymogów atestu ani ograniczeń terenowych.
[12]Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Przegląd Sharmy i in. (2022) nad Sparassis crispa sensu lato omawia ponad 30 wyizolowanych związków, białka, lipidy, witaminy (w tym C i E), minerały (z przewagą potasu oraz zawartością fosforu i sodu), aminokwasy (z przewagą glutaminy nad asparaginą), fenole, związki indolowe (tryptaminę i melatoninę) oraz ergosterol. Zawartość rozpuszczalnego w zasadach β-glukanu (sparannu) przekracza 40% suchej masy owocnika. Wśród kwasów fenolowych wykazano m.in. kwas gentyzynowy, galusowy, protokatechowy, kawowy, o-kumarowy, syryngowy oraz kwas p-hydroksybenzoesowy w ilości 43,92 mg/100 g suchej masy.
[18]Wśród charakterystycznych metabolitów wtórnych S. crispa s. lat. wymienia się sparassol (2-hydroksy-4-metoksy-6-metylobenzoesan metylu), xanthoangelol, 4-hydroxyderricin, ubichinon-9, hanabiratakelidy A, B i C, sparalide A oraz Sparoside A. Za aromat odpowiadają m.in. 3-oktanon, DL-3-oktanol i 1-okten-3-ol. Z grzybni wyizolowano również termostabilną, alkalifilną esterazę oraz enzym fibrynolityczny wulfazę (wulfase). W badaniach proteomicznych, z użyciem elektroforezy 1D/2D-PAGE, LC-MS i sekwencjonowania N-końca, zidentyfikowano 115 białek.
[18]Frakcje β-glukanów z Sparassis (SCG, SBG, CA1, niskocząsteczkowy FHL) badano w modelach nowotworowych i immunologicznych: u myszy z mięsakiem Sarcoma 180 hamowały wzrost guza i przerzuty do płuc, a u myszy z leukopenią po cyklofosfamidzie stymulowały odnowę leukocytów. W hodowlach krwi pełnej oraz komórek PMN i PBMC indukowały produkcję cytokin (IL-6, IFN-γ, C5a, IL-8), odpowiedź Th1, aktywację komórek NK i dojrzewanie komórek dendrytycznych poprzez szlaki NF-κB i MAPK oraz hamowały angiogenezę. W testach in vitro polisacharydy wykazywały aktywność wobec ludzkich linii raka jelita (HT-29, LS180, Caco-2). W badaniu obserwacyjnym u 14 pacjentów z nowotworami, przyjmujących 300 mg proszku dziennie po immunoterapii transferem limfocytów, odnotowano poprawę jakości życia (QOL) u 9 osób w kilkumiesięcznej obserwacji.
[18]W modelach przeciwzapalnych u myszy NC/Nga z atopowym zapaleniem skóry oraz w alergicznym nieżycie nosa wodny ekstrakt zawierający 39,6% β-glukanu redukował świąd i reakcje zależne od mastocytów. W komórkach RAW264.7 stymulowanych LPS frakcja metanolowa SCF4 hamowała wydzielanie mediatorów zapalnych (Han 2019), a wyizolowany Sparoside A hamował wytwarzanie NO z wartością IC50 = 5,06 ± 0,60 µM (Wang 2019). W modelach metabolicznych: u myszy KK-Ay dieta z >0,5% proszku przez 3–6 tygodni obniżała poziom glukozy; u szczurów z cukrzycą STZ dawka 1 mg/kg m.c./dobę przez 4 tygodnie obniżała hiperglikemię, a miejscowe podanie SBG dawało 37% obkurczenia rany po 9 dniach. U szczurów SHRSP dodatek 1,5% proszku z grzyba obniżał ciśnienie tętnicze i ryzyko udaru poprzez szlak Akt/eNOS.
[18]Aktywność przeciwutleniającą ekstraktów wykazano testami DPPH, peroksydacji lipidów, siły redukującej, SOD i TAS; zawartość fenoli wynosiła 5,5 mg/g w ekstrakcie wodnym i 1,7 mg/g w metanolowym, przy czym ekstrakcja w 95 °C była wydajniejsza niż w 60 °C, a fermentacja bakteriami mlekowymi lub Meyerozyma guilliermondii podnosiła parametry testów. W testach in vitro gorący wyciąg wodny w stężeniu 1 mg/ml hamował odwrotną transkryptazę HIV-1 o 70,3%. Ekstrakt etanolowy wykazał strefę hamowania wzrostu Escherichia coli o wielkości 19,66 ± 0,88 mm; w innych próbach stwierdzono także działanie ekstraktów wobec MRSA i Candida albicans.
[18]Z kultur wgłębnych w 2% brzeczce słodowej oraz ze zbutwiałego drewna wyizolowano metabolity przeciwgrzybowe: sparassol, methyl-dihydroxy-methoxy-methylbenzoate i orselinian metylu. W modelu otyłości danio pręgowanego preparat fermentowany bakteriami mlekowymi (20 µg/g m.c./dzień przez 4 tygodnie) obniżał poziom lipidów ustrojowych i wątrobowych (p < 0,01). Genom jądrowy S. crispa s. lat. liczy 39,0 Mb i zawiera 13 157 genów (rozbieżność z Postia placenta datowana na 94 mln lat temu), a kolisty genom mitochondrialny ma 139 253 pz (26,47% GC, 73,53% AT) i koduje 47 genów (27 tRNA, 5 rRNA i 15 białkowych; gen atp6 wykazuje bliskie pokrewieństwo z S. radicata).
[18]Buveinė ir paplitimas
Buveinė, teritorija ir sezonas
Siedzuń sosnowy jest pasożytem korzeni i odziomka oraz saprotrofem na martwym drewnie, przede wszystkim sosnowym. Wyrasta przy podstawach pni, z korzeni żywych sosen, przy pniakach, na ich powierzchni lub na zagrzebanym w glebie drewnie. Pozorny wzrost z ziemi wynika z obecności ukrytych korzeni lub drewna. Grzyb powoduje brunatną, kostkową zgniliznę korzeni i pnia; Zarzyński opisuje rozkład drewna sięgający do 3 m wysokości oraz żywiczny, terpentynowy zapach porażonego drewna.
[19] [16] [21] [22]Snowarski podaje sezon owocnikowania od lipca do października; Wojewoda od lipca do listopada, wyjątkowo grudnia; Zarzyński na schemacie fenologicznym od lipca do października. Czeskie ČMS podaje okres od lipca do listopada, a baskijskie Aranzadi lato i jesień. Z czeskich baz pochodzą pojedyncze rekordy z 6 stycznia 2024 r. i 7 stycznia 2023 r., a ze zbiorów Aranzadi kolekcja z Oiartzun z 10 grudnia 2008 r.
[19] [21] [22] [16] [15]Potwierdzony zasięg występowania
Wszystkie obszary potwierdzone w zapisanych danych źródłowych.
| Kraj | Regiony i stanowiska | Owocnikowanie | Šaltiniai |
|---|---|---|---|
| Lenkija | Žemutinė Silezija — šaltinio įvardyta apimtis; Belovežo giria | VII–X |
|
Šaltiniai
- grzyby.pl Sparassis crispa browser readout
- sparassis_crispa.micobotanica.JA-CUSSTA9442.clamps
- Micobotánica-Jaén, Sparassis crispa, Año XV Nº 2 (2020), p. 49
- Sparassis crispa morphology research report
- D20141408.pdf
- D20260258.pdf
- Okaz i zakres pomiarów mikroskopowych
- Zakres nazw w kompleksie Sparassis crispa
- Historia ochrony i aktualny wykaz obrotu
- sparassis_crispa.gbif.exact
- src-aranzadi-crispa
- src-cms-crispa
- src-sf-crispa
- src-sharma 2022
- src-snowarski-crispa
- src-wang 2004-abstract
- src-wojewoda 2003
- src-zarzynski 2021