Valgomas
Leidžiamas prekybai
Nustatykite vietovę, kad matytumėte savo regiono duomenis.










Rudakepuris aksombaravykis (Imleria badia), dar žinomas kaip šilbaravykis, yra dažnas ir vertinamas Lenkijos miškų grybas. Jo kaštoninė arba tamsiai ruda kepurėlė sausu oru yra matinė ir aksominė, o drėgnu oru tampa slidi. Gelsva kepurėlės apačia paspaudus mėlynuoja. Kotas rusvas, išilgai plaušuotas ir be tinklelio. Jį galima rasti spygliuočių ir lapuočių miškuose, dažnai šalia pušų bei eglių. Vaisiakūniai pasirodo nuo vasaros, gausiausiai – rudenį. Tai labai skanus valgomasis grybas, noriai renkamas džiovinimui, kepimui ir marinavimui.
Atpažinimas, buveinė ir svarbiausi skirtumai.
Grybautojas
Vaisiakūnio sandara
- Vaisiakūnio sandaros tipas
- Vaisiakūnio sandaros tipas: Kepurėlė, kotas.
- Viso vaisiakūnio konsistencija
- Viso vaisiakūnio konsistencija: mėsingas.
- Grybienos spalva vaisiakūnio pamate
- Grybienos spalva vaisiakūnio pamate: balsva arba kreminis.
Kepurėlė
- Kepurėlės forma
- jaunų vaisiakūnių: Kepurėlės forma: pusiau rutuliška.
subrendusių vaisiakūnių: Kepurėlės forma: išgaubtas.
senų vaisiakūnių: Kepurėlės forma: plokščia. - Kepurėlės paviršius
- kai sausas: Kepurėlės paviršius: matinis, aksominis.
kai šlapias: Kepurėlės paviršius: gleivėtas.
kai šlapias: Kepurėlės paviršius: blizgus. - Kepurėlės danga
- kai sausas: Kepurėlės danga: veltiniškas arba dribsniuota.
- Kepurėlės spalva
- Kepurėlės spalva: aukso rudumo.
Kepurėlės spalva: šviesiai rudas.
Kepurėlės spalva: rūdžių spalvos.
Kepurėlės spalva: kaštoninis.
subrendusių vaisiakūnių: Kepurėlės spalva: gelsvai rudas.
Kepurėlės spalva: tamsiai rudas. - Krašto padėtis
- jaunų vaisiakūnių: Krašto padėtis: užsirietęs į vidų.
- Kepurėlės krašto išsikišimas už himenoforo
- Kepurėlės krašto išsikišimas už himenoforo: išsikišęs už himenoforo.
- Kepurėlės skersmuo
- Kepurėlės skersmuo – 30–250 mm.
Kepurėlės apačia
- Himenoforo tipas
- Himenoforo tipas: vamzdeliai.
Vamzdeliai prie koto
- Himenoforo prisitvirtinimas prie koto
- Himenoforo prisitvirtinimas prie koto: priaugęs prie koto (vamzdeliai).
- Himenoforo profilis ties kotu
- Himenoforo profilis ties kotu: išlinkęs ties kotu (vamzdeliai).
- Vamzdelių sluoksnio įduba prie koto
- Vamzdelių sluoksnio įduba prie koto: įdubęs ties kotu.
- Himenoforo spalva
- jaunų vaisiakūnių: Himenoforo spalva: kreminis.
subrendusių vaisiakūnių: Himenoforo spalva: blankiai geltona.
jaunų vaisiakūnių: Himenoforo spalva: šviesiai citrininė geltona. - Porų forma
- subrendusių vaisiakūnių: Porų forma: netaisyklingas.
Porų forma: kampuoti. - Pažeistų porų spalva
- Pažeistų porų spalva: mėlynas.
Pažeistų porų spalva: Melsvai žalias.
Pažeistų porų spalva: blankiai ruda. - Natūrali porų spalva
- Natūrali porų spalva: šviesiai geltonas.
- Natūrali vamzdelių spalva
- Natūrali vamzdelių spalva: šviesiai geltonas.
Natūrali vamzdelių spalva: alyvuogių žalsvai geltona.
Kotas ir pamatas
- Koto padėtis
- Koto padėtis: centrinis.
- Koto forma
- Koto forma: cilindriškas.
Koto forma: buožiškas.
jaunų vaisiakūnių: Koto forma: statinaitės formos.
subrendusių vaisiakūnių: Koto forma: cilindriškas.
jaunų vaisiakūnių: Koto forma: cilindriškas.
subrendusių vaisiakūnių: Koto forma: buožiškas. - Koto spalva
- Koto spalva: rudas.
Koto spalva: gelsvai rudas. - Koto paviršiaus danga
- Koto paviršiaus danga: plaušuota.
Koto paviršiaus danga: plaušuota arba dribsniuota.
Koto paviršiaus danga: žvynuota. - Koto ornamentikos spalva
- Koto ornamentikos spalva: rudas.
Koto ornamentikos spalva: ochriškai rudas. - Koto vidus
- Koto vidus: pilnaviduris.
- Koto konsistencija
- subrendusių vaisiakūnių: Koto konsistencija: sumedėjęs.
- Koto ilgis
- Koto ilgis: 30–140 mm.
- Koto skersmuo
- Koto skersmuo: 10–50 mm.
- Koto išlinkimas
- Koto išlinkimas: išlinkęs.
Trama
- Minkštimo spalva
- Minkštimo spalva: kreminis arba citrininės geltonos spalvos (kepurėlės minkštimas).
Minkštimo spalva: kreminis arba citrininės geltonos spalvos (koto minkštimas).
Minkštimo spalva: šviesiai geltonas.
Minkštimo spalva: rusvas (kepurėlės minkštimas, po odele). - Minkštimo standumas
- jaunų vaisiakūnių: Minkštimo standumas: standus.
subrendusių vaisiakūnių: Minkštimo standumas: minkštas (kepurėlės minkštimas). - Minkštimo skonis
- Minkštimo skonis: saldus, silpnas.
Minkštimo skonis: silpnas. - Pažeisto minkštimo spalva
- Pažeisto minkštimo spalva: mėlynas (kepurėlės minkštimas).
viršutinėje koto dalyje: Pažeisto minkštimo spalva: mėlynas (koto minkštimas).
Pažeisto minkštimo spalva: mėlynas. - Minkštimo kvapas
- Minkštimo kvapas: grybų.
Minkštimo kvapas: silpnas.
Kur ir kada auga
- Buveinė
- Buveinė: spygliuočių miškas arba lapuočių miškas.
- Substratas
- Substratas: dirvožemis.
- Vaisiakūnių augimo pobūdis
- Vaisiakūnių augimo pobūdis: pavieniui arba mažomis grupėmis.
Vaisiakūnių augimo pobūdis: grupėmis. - Aptikimo dažnumas
- Aptikimo dažnumas: dažnas.
- Derėjimo laikotarpis
- Vaisiakūniai pasirodo nuo birželio iki lapkričio.
Vaisiakūniai pasirodo daugiausia nuo rugsėjo iki lapkričio. - Paplitimo sritis
Valgomumas ir virtuvė
- Valgomumas
- Valgomas
- Kulinarinis įvertinimas
- Labai skanus
Teisė
Taisyklės vietovei: Lenkija
- Apsauga
- Lenkijoje rūšiai netaikoma rūšinė apsauga.
- Prekyba
- Leidžiamas prekybai
Su kuo galima supainioti

Boletus edulis
Svarbiausi skirtumai
Rudakepuris aksombaravykis (Imleria badia) ir tikrinis baravykas (Boletus edulis) yra populiarūs valgomi grybai. Tikrinis baravykas turi kotą su šviesiu tinkleliu ir poras, kurios iš pradžių būna baltos, o su amžiumi – nuo geltonų iki geltonai alyvinių, kurios paspaudus nekeičia spalvos. Jo trama perpjovus lieka balta. Rudakepurio aksombaravykio kotas yra rusvas, be tinklelio, o poros paspaudus aiškiai mėlynuoja. Aksombaravykio trama perpjovus pamėlynuoja, ypač kepurėlėje ir virš vamzdelių.

Cyanoboletus pulverulentus
Svarbiausi skirtumai
Raibasis baravykas (Cyanoboletus pulverulentus) į prisilietimą ir pažeidimą reaguoja akimirksniu įvykstančiu, staigiu ir intensyviu visų vaisiakūnio dalių nusidažymu gilia tamsiai mėlynai juoda spalva. Pas Imleria badia mėlynavimas yra mažiau tolygus ir telkiasi visų pirma virš vamzdelių bei viršutinėje koto dalyje.

Tylopilus felleus
Svarbiausi skirtumai
Kartusis pušynbaravykis (Tylopilus felleus) turi iš pradžių baltas, o su amžiumi rausvėjančias poras ir vamzdelius, ryškų tamsų tinkleli ant koto bei stipriai kartų minkštimo skonį, dėl ko jis yra nevalgomas grybas.
Tikrasis raudonviršis / rudakepuris aksombaravykis (Imleria badia) kartais painiojamas su jaunais, tamsesniais karčiojo pušynbaravykio vaisiakūniais. Tačiau aksombaravykis turi gelsvus vamzdelius (pušynbaravykio jie yra nuo baltų iki rausvų), o jo kotas neturi stambaus, tamsaus tinklelio iškiliomis akutėmis, būdingo karčiajam pušynbaravykiui.

Xerocomellus pruinatus
Svarbiausi skirtumai
Šerpetotasis aksombaravykis (Xerocomellus pruinatus) kepurėlės spalva gali priminti rudakepurį aksombaravykį.
FAQ
Kaip atskirti rudakepurį aksombaravykį nuo aitriojo baravyko?
Aitrusis baravykas turi ryškų tamsų tinklelį ant koto ir su amžiumi rausvėjančius, nemėlynuojančius vamzdelius. Aksombaravykis neturi tinklelio ant koto, o jo vamzdeliai gelsvi ir paspaudus iškart mėlynuoja.
Ar rudakepuris aksombaravykis mėlynuoja?
Taip. Paspausti vamzdeliai iškart ryškiai pamėlynuoja, o virš vamzdelių esanti trama pamėlsta. Tai natūrali pigmentų oksidacijos reakcija; tai nereiškia trūkumo ar nuodų ir po terminio apdorojimo išnyksta.
Ar galima rudakepurį aksombaravykį auginti sode?
Praktiškai ne. Tai griežtai mikorizinis grybas – jam būtina gyva simbiozė su medžių (daugiausia pušų) šaknimis. Parduotuvėse parduodama „sodo grybiena“ sode beveik niekada neduoda tikro derliaus.
Kur ieškoti rudakepurio aksombaravykio?
Pirmiausia pušynuose ir eglynuose, rečiau po ąžuolais ar bukais. Mėgsta rūgščias, smėlingas dirvas, žalių samanų patalus bei viržynų pakraščius, sudarydamas mikorizę su medžiais.
Ar „podgrzyb brunatny“ ir „podgrzybek brunatny“ yra ta pati rūšis?
Taip, tai tas pats grybas (Imleria badia). „Podgrzyb“ yra oficiali mikologinė forma, o „podgrzybek“ – tradicinis grybautojų pavadinimas. Senuose atlasuose jis buvo įvardijamas kaip Boletus badius ir Xerocomus badius.
Kada Lenkijoje auga rudakepuris aksombaravykis?
Dygimo pikas būna rudenį: nuo rugsėjo iki spalio pabaigos, ypač po gausių lietų ir vėsesnių naktų. Pirmieji egzemplioriai pasitaiko nuo birželio, o sezoną užbaigia šalnos.
Ar slidi aksombaravykio kepurėlė reiškia sugedimą?
Ne. Lyjant aksombaravykio odelė natūraliai tampa lipni ir gleivėta, o sausros metu būna matinė. Apie sugedimą byloja tik kempinėta, minkšta trama, baltos pelėsio apnašos arba tvoskiantis kvapas.
Mėgėjas
Kepurėlės apačia
- Porų skersmuo
- Porų skersmuo: 0,5–1,5 mm.
- Vamzdelių ilgis
- Vamzdelių ilgis: iki 20 mm.
- Porų sandara
- Porų sandara: sudėtinės (vamzdeliai).
Pavadinimai ir istorija
- Obowiązująca nazwa krajowa
- podgrzyb brunatny
- Obowiązująca nazwa taksonomiczna
- Imleria badia (Fr.) Vizzini
- Inne nazwy krajowe
- czarny łebek, czarny łepek, podgrzyb, podsosnówka
- Dawne nazwy krajowe
- podgrzybek brunatny
Stebėjimai namuose
Sporų atspaudas
- Reikalingos medžiagos
- šviežia, subrendusi kepurėlė, popieriaus lapas, stiklinė arba dubenėlis, vanduo
- Laikas
- 2–24 h
- Atlikimas
- Padėkite kepurėlę apatine puse ant popieriaus.
- Užlašinkite lašą vandens ant viršaus ir uždenkite.
- Po 2–24 valandų pakelkite kepurėlę ir apžiūrėkite nuosėdas.
Ko ieškoti
- Sporų atspaudo spalva
- Sporų atspaudo spalva: rudas.
- Sporų atspaudo atspalvis
- Sporų atspaudo atspalvis: alyviškai rudas.
Po mikroskopu
- Reikalingos medžiagos
- šviesinis mikroskopas, objektinis ir dengiamasis stikleliai, adata, vanduo, sporos iš atspaudo
- Atlikimas
- Adata perkelkite šiek tiek atspaudo ant stiklelio.
- Užlašinkite lašą vandens, uždenkite dengiamuoju stikleliu ir apžiūrėkite sporas.
Ko ieškoti
- Sporos matmenys
- Ilgis 11–18 µm, plotis 4–6 µm.
Matmenis lyginkite sukalibravę mikroskopo skalę.
Bandymai su reagentais
- Reikalingos medžiagos
- šviesinis mikroskopas, objektinis ir dengiamasis stikleliai, adata, sporos iš atspaudo, paruoštas 5% KOH tirpalas, filtravimo popierius, apsauginiai akiniai ir pirštinės darbui su KOH
- Atlikimas
- Perkelkite šiek tiek sporų iš sporų antspaudo ant švaraus daiktinio stiklelio.
- Užlašinkite lašą paruošto 5% KOH tirpalo ir uždenkite dengiamuoju stikleliu.
- Filtravimo popieriumi pašalinkite skysčio perteklių ties stiklelio kraštu. Apžiūrėkite sporų spalvą mikroskopu.
Ko ieškoti
- Sporų spalva 5% KOH
- blyškią alyvuogių rudumo
Ekologija ir paplitimas
- Dirvožemio reakcija
- Dirvožemio reakcija: rūgštus.
- Dirvožemio granuliometrinė sudėtis
- Dirvožemio granuliometrinė sudėtis: smėlingas.
- Lapuočiai medžiai aplinkoje
- Lapuočiai medžiai aplinkoje: ąžuolas.
Lapuočiai medžiai aplinkoje: alksnis.
Lapuočiai medžiai aplinkoje: valgomasis kaštainis.
Lapuočiai medžiai aplinkoje: skroblas.
Lapuočiai medžiai aplinkoje: bukas. - Spygliuočiai medžiai aplinkoje
- Spygliuočiai medžiai aplinkoje: eglė.
Spygliuočiai medžiai aplinkoje: kėnis.
Spygliuočiai medžiai aplinkoje: pušis.
Spygliuočiai medžiai aplinkoje: cūga.
Spygliuočiai medžiai aplinkoje: pocūgės.
Spygliuočiai medžiai aplinkoje: tujos. - Aplink augantys žolinio ardo augalai
- Aplink augantys žolinio ardo augalai: samanos.
- Mikorizės partneriai
- šiltnamio bandymas, Škotija, Bjuto sala, Jungtinė Karalystė, 2024, vaisiakūnių susidarymas gamtoje nepatvirtintas: Mikorizės partneriai: Pinus sylvestris (kontroliuojamas bandymas).
Bendras rūšies ryšys: Mikorizės partneriai: Pinus (bendras partnerių sąrašas).
Bendras rūšies ryšys: Mikorizės partneriai: Picea (bendras partnerių sąrašas).
Bendras rūšies ryšys: Mikorizės partneriai: Tsuga (bendras partnerių sąrašas).
Bendras rūšies ryšys: Mikorizės partneriai: Fagus (bendras partnerių sąrašas).
Bendras rūšies ryšys: Mikorizės partneriai: Quercus (bendras partnerių sąrašas).
Bendras rūšies ryšys: Mikorizės partneriai: Castanea (bendras partnerių sąrašas).
Bendras rūšies ryšys: Mikorizės partneriai: Abies alba (bendras partnerių sąrašas).
Bendras rūšies ryšys: Mikorizės partneriai: Pseudotsuga menziesii (bendras partnerių sąrašas).
Bendras rūšies ryšys: Mikorizės partneriai: Carpinus betulus (bendras partnerių sąrašas).
Istorija ir kultūra
Rudakepuris aksombaravykis užima svarbią vietą Vidurio Europos grybavimo tradicijoje ir mikologinės taksonomijos istorijoje. Lenkų liaudies ir regioninėje vartosenoje egzistavo gausūs tradiciniai pavadinimai, susiję su vaisiakūnių išvaizda, tokie kaip „czarny łepek“ (juodgalvis), „kasztaniak“ (kaštoninis), „grzyb gniady“ (bėrasis grybas, nurodantis tamsiai rudą kepurėlės spalvą) arba „siniak“ (susijęs su pažeistų vamzdelių ir minkštimo mėlynavimo reiškiniu).
Mokslinės mikologijos istorijoje rūšis patyrė nemažai esminių klasifikacijos pokyčių, atspindinčių vamzdelinių grybų sistematikos raidą. Iš pradžių 1818 m. Elias Magnus Fries šį taksoną aprašė kaip Boletus castaneus β badius. Vėliau daugelį dešimtmečių mikologinėje literatūroje jis funkcionavo Xerocomus gentyje kaip Xerocomus badius, į kurią 1931 m. jį priskyrė Édouard-Jean Gilbert. 2014 m. italų mikologas Alfredo Vizzini, remdamasis šiuolaikiniais molekuliniais filogenetiniais tyrimais, sukūrė naują Imleria gentį (pavadintą belgų tyrėjo Louis Imler garbei) ir perkėlė į ją aptariamą taksoną pavadinimu Imleria badia, kas patvirtino jo savarankišką evoliucinę padėtį baravykinių (Boletaceae) šeimoje.
Valgomumas ir saugumas
Rudakepuris aksombaravykis yra vertinamas valgomasis grybas, pasižymintis subtiliu, maloniu aromatu ir švelniu skoniu su juntama miško nata. Būtina saugaus šios rūšies vartojimo sąlyga – vaisiakūnių terminis apdorojimas: virimas, kepimas arba troškinimas. Reikia pabrėžti, kad vaisiakūnių džiovinimas tėra žaliavos konservavimo būdas ir nepakeičia terminio apdorojimo; džiovinti grybai prieš vartojimą taip pat turi būti išvirti arba kitaip tinkamai termiškai apdoroti. Žalių ar nepakankamai termiškai apdorotų vaisiakūnių vartojimas kelia virškinimo sutrikimų riziką.
Specifinė ir svarbi su šia rūšimi susijusi sveikatos saugos problema yra didelis jos gebėjimas kaupti radioaktyviuosius elementus ir metalus. 2026 m. publikuotuose tyrimuose („Roczniki Państwowego Zakładu Higieny“) dokumentuotas ryškus radiocezio (cezis-137) kaupimasis rudakepurio aksombaravykio vaisiakūniuose, surinktuose užterštose miško teritorijose. Dėl to rekomenduojama būti itin atsargiems ir vengti grybauti vietovėse, patyrusiose istorinę radioaktyviąją taršą. Maistui taip pat netinka seni ir peraugę vaisiakūniai.
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Norbadionas A ir cezis
Podgrzybek brunatny zawiera norbadion A – barwnik wykazujący zdolność do silnego wiązania i kumulowania kationów cezu, w tym promieniotwórczego izotopu ¹³⁷Cs. Stopień akumulacji radionuklidów zależy od lokalnego skażenia podłoża i opadu promieniotwórczego na danym stanowisku.
Buveinė ir paplitimas
Rudakepuris aksombaravykis (Imleria badia) pasižymi plačiu geografiniu paplitimu Šiaurės pusrutulyje. Remiantis biogeografine ir filogenetine revizija (Zhao ir kt., 2014), ši rūšis aptinkama Europoje, Šiaurės Amerikoje ir, tikėtina, Rytų Azijoje.
Ši rūšis pirmiausia įsikuria spygliuočių ir mišriuose miškuose, o sporadiškai sutinkama ir lapuočių medynuose. Sudaro mikorizinius ryšius su įvairiomis medžių rūšimis, be kita ko, su paprastąja pušimi, paprastąja egle, maumedžiu, taip pat paprastuoju buku ir ąžuolais. Reikalauja rūgščios reakcijos, neturtingo kalcio karbonato ir laidaus substrato. Vaisiakūniai išauga smėlinguose dirvožemiuose, tarp storų spygliuočių paklotės sluoksnių, samanų kupstuose, viržynuose, taip pat ant stipriai sutręšusios medienos ir pūvančių spygliuočių kelmų.
Pagal dokumentuotus Lenkijos ir Čekijos fenologinius duomenis (PL ir CZ lentelės), rudakepurio aksombaravykio vaisiakūnių dygimo sezonas apima laikotarpį nuo birželio iki lapkričio (VI–XI mėnesiais). Regioninė vaisiakūnių pasirodymo įvairovė daugiausia priklauso nuo spygliuočių ir mišrių miškų skurdžiuose, rūgščiuose smėlinguose dirvožemiuose buvimo.
Buveinė, regionas ir sezonas
W Czechach grzyb ten rośnie bardzo licznie od czerwca do listopada, niekiedy do początku zimy, przede wszystkim pod świerkami, a w drzewostanach liściastych głównie pod dębami. Owocniki nie wykazują odporności na mróz.
Gatunek jest szeroko rozprzestrzeniony w Europie i Ameryce Północnej, od nizin po regiel górny i granicę lasu. Jako partnerów mikoryzowych wymienia się drzewa iglaste z rodzajów Abies, Picea, Pinus, Pseudotsuga, Thuja i Tsuga, a także liściaste z rodzajów Alnus, Castanea, Carpinus, Fagus i Quercus. Dane molekularne ITS wskazują również na prawdopodobne występowanie w Azji Wschodniej i Afryce Południowej.
Tyrėjas
Valgomumas ir virtuvė
Ustalenia źródłowe: jadalność, spożycie i wykorzystanie
- Valgomumas
- Valgomas — źródło oznaczenia
Źródło bez opisu bibliograficznego · Retained UTF-8 HTML, line 554; jadalne czy trujące?
- Kulinarinis įvertinimas
- Labai skanus
Źródło bez opisu bibliograficznego · Retained windows-1250 HTML, line 129; Kuchyňské využití
- Prekyba
- Leidžiamas prekybai
Obszar: PL
Zał.1 lp.50; pozostałe wymagania aktu, w tym atest, zachowane.
W Polsce jest dopuszczony do obrotu handlowego oraz do produkcji przetworów grzybowych.
Tekst jednolity rozporządzenia Ministra Zdrowia; Dz.U.2026 poz.258 · PDF str.2–3: § 2–6; str.5–7: zał.1 lp.1–72; status ELI obowiązujący
Moksliniai pavadinimai ir taksonomija
- Galiojantis mokslinis pavadinimas
Imleria badia (Fr.) Vizzini
- Ankstesni moksliniai pavadinimai
- 1818 — Boletus castaneus β badius Fr.
1821 — Boletus badius (Fr.) Fr.
1828 — Boletus castaneus var. badius (Fr.) Fr.
1836 — Boletus glutinosus Krombh.
1838 [1836–1838] — Boletus vaccinus Fr.
1874 [1874–1875] — Boletus limatulus Frost
1881 — Rostkovites badius (Fr.) P. Karst.
1882 — Tubiporus vaccinus (Fr.) P. Karst.
1882 — Tubiporus vaccinus var. ebulbis Fr. ex P. Karst.
1886 — Dictyopus aereus var. vaccinus (Fr.) Quél.
1886 — Viscipelles badia (Fr.) Quél.
1888 — Ixocomus badius (Fr.) Quél.
1898 — Suillus badius (Fr.) Kuntze
1898 — Suillus limatulus (Frost) Kuntze
1898 — Suillus vaccinus (Fr.) Kuntze
1912 [1911] — Boletus badius var. glutinosus (Krombh.) Smotl.
1931 — Xerocomus badius (Fr.) E.-J. Gilbert
1945 — Xerocomus badius var. limatulus (Frost) Snell
1960 — Xerocomus badius f. labyrinthicus Wichanský
1976 — Boletus badius var. glaber Grund & K.A. Harrison
1976 — Boletus badius var. macrostipitatus Grund & K.A. Harrison
2007 — Xerocomus badius f. vaccinus (Fr.) Klofac
2016 — Imleria badia f. vaccina (Fr.) Klofac
2018 — Imleria badia var. limatula (Frost) Blanco-Dios[23]
Obecnie przyjęta nazwa naukowa to Imleria badia (Fr.) Vizzini. Gatunek należy do rodziny Boletaceae, rzędu Boletales oraz klasy Agaricomycetes. Bazonimem jest Boletus castaneus β badius Fr. z 1818 roku. Alfredo Vizzini utworzył rodzaj Imleria i opublikował nową kombinację 12 maja 2014 roku w Index Fungorum 147; taksonomiczne numery rejestracyjne to odpowiednio 550568 i 550569.
[23] [30] [32]W dawniejszym piśmiennictwie podgrzybek brunatny opisywany był głównie jako Boletus badius oraz Xerocomus badius. Dla nazwy Boletus badius rejestr Species Fungorum podaje rok 1821, rewizja Zhu i współautorów wskazuje 1828, a atlas czeski – 1832, przy czym źródła te wymieniają odmienne publikacje pierwotnego opisu. W przypadku nazwy Imleria badia wszystkie trzy opracowania zgodnie podają autorstwo Vizziniego z 2014 roku. Z kolei przy Boletus castaneus var. badius Species Fungorum podaje rok 1828, natomiast rewizja wskazuje 1821.
[23] [32] [13]Rewizja przeprowadzona przez Zhu i współautorów w 2014 roku wyodrębniła rodzaj Imleria z wąsko ujmowanych rodzajów Xerocomus, Xerocomellus i Boletus. W obrębie Imleria wyróżniono cztery gatunki: Imleria badia, Imleria obscurebrunnea, Imleria parva oraz Imleria subalpina. Dawniejsze chińskie doniesienia pod nazwą Boletus badius odnosiły się do trzech pozostałych gatunków, stąd ich dane morfologiczne i ekologiczne nie dotyczą bezpośrednio podgrzybka brunatnego.
[30] [32]W rewizji filogenetycznej analizowano pięć markerów DNA: ITS, nrLSU, tef1α, rpb1 oraz rpb2. Wielogenowa analiza obejmowała regiony 5.8S, nrLSU, tef1α, rpb1 i rpb2, a region ITS badano również osobno. Łącznie dla badanych taksonów uzyskano 55 nowych sekwencji: 13 ITS, 13 nrLSU, 11 tef1α, 10 rpb1 oraz 8 rpb2.
[32]Wielogenowy zbiór danych obejmował 45 taksonów i 4802 pozycje, natomiast oddzielna analiza ITS liczyła 26 sekwencji i 645 pozycji. Wsparcie dla kladu Imleria wyniosło BS = 100% i PP = 1,0. Średnia odległość genetyczna ITS pomiędzy europejskimi a północnoamerykańskimi kolekcjami Imleria badia wyniosła 0,0026 i była wyraźnie niższa od najmniejszego międzygatunkowego dystansu w rodzaju, wynoszącego 0,0176, co uzasadniło utrzymanie populacji z obu kontynentów w ramach jednego gatunku.
[32]Epityp gatunku stanowi szwedzki okaz zebrany przez A. Strida 28 sierpnia 1993 roku w Nordingrå (A. Strid 19707, S-F119691). Z epitypu uzyskano sekwencje referencyjne o numerach dostępu: ITS KJ806970, nrLSU KJ806971, tef1α KJ806969, rpb1 KJ806972 oraz rpb2 KJ806973.
[32]Pomiary mikroskopowe w rewizji taksonomicznej prowadzono na suchych okazach rehydratowanych w 5% KOH, a ocenę barw struktur mikroskopowych wykonywano w wodzie i w KOH. Skórkę kapelusza badano na promienistych przekrojach pionowych w połowie promienia kapelusza, a łuseczki trzonu pobierano z połowy jego wysokości. Obserwacje ultrastruktury zarodników wykonano w mikroskopie skaningowym Hitachi S4800 przy napięciu 10,0 kV.
[32]Ekologija ir paplitimas
Laboratorinė diagnostika
Dane ustrukturyzowane
Papėdgrūdžiai
Kaulocistidės
Sagtelės
- Sagtys
- Sagtys: nėra. [32]
Himenialinės cistidės
- Himenijaus cistidžių optinė išvaizda
- Himenijaus cistidžių optinė išvaizda: hialininis. [32]
- Himenialinių cistidžių pasiskirstymas
- Himenialinių cistidžių pasiskirstymas: pasklidę. [32]
- Kartu aprašytų himenijaus cistidžių ilgis
- Kartu aprašytų himenijaus cistidžių ilgis: 35–65 µm. [32]
- Kartu aprašytų himenijaus cistidžių forma
- Kartu aprašytų himenijaus cistidžių forma: lancetiškos, beveik verpstiškos su trumpu smaigaliu arba pilvotas. [32]
- Bendrai aprašytų himenialinių cistidžių sienelės storis
- Bendrai aprašytų himenialinių cistidžių sienelės storis: plonasienis. [32]
- Kartu aprašytų himenijaus cistidžių plotis
- Kartu aprašytų himenijaus cistidžių plotis: 6–10 µm. [32]
Mikorizė
- Mikorizės šakojimasis
- Mikorizės šakojimasis: dichotominis arba nešakotos. [29]
- Mikorizės ilgis
- Mikorizės ilgis: 2–10 mm. [29]
- Iš mikorizės išeinančių hifų gausumas
- Iš mikorizės išeinančių hifų gausumas: negausios. [29]
- Hartigo tinklo sandara
- Hartigo tinklo sandara: Palmetti tipo. [29]
- Mikorizės apvalkalo išvaizda
- Mikorizės apvalkalo išvaizda: sidabriškas. [29]
- Mikorizės apvalkalo sandara
- Mikorizės apvalkalo sandara: plektenchiminė. [29]
- Mikorizės apvalkalo paviršiaus reljefas
- Mikorizės apvalkalo paviršiaus reljefas: lygus. [29]
- Mikorizės rizomorfų spalva
- Mikorizės rizomorfų spalva: balkšvas. [29]
- Mikorizės rizomorfų buvimas
- Mikorizės rizomorfų buvimas: yra. [29]
Kepurėlės odelė
- Kepurėlės luobelės hifų spalva
- Kepurėlės luobelės hifų spalva: gelsvi. [32]
- Odelės hifų inkrustacija
- Odelės hifų inkrustacija: yra. [32]
- Odelės hifų įsiterpimas į želatininę medžiagą
- Odelės hifų įsiterpimas į želatininę medžiagą: yra. [32]
- Odelės pigmento spalva
- Odelės pigmento spalva: gelsvai ruda. [32]
- Kepurėlės odelės sandara
- jaunų vaisiakūnių: Kepurėlės odelės sandara: iksotrichoderma. [32]
subrendusių vaisiakūnių: Kepurėlės odelės sandara: susipynusi iksotrichoderma. [32] - Kepurėlės odelės galinės ląstelės viršūnės forma
- Kepurėlės odelės galinės ląstelės viršūnės forma: suapvalintas. [32]
Kepurėlės odelės galinės ląstelės viršūnės forma: siaurėjantis. [32] - Kepurėlės odelės galinės ląstelės ilgis
- Kepurėlės odelės galinės ląstelės ilgis: 30–60 µm. [32]
- Kepurėlės odelės galinės ląstelės forma
- Kepurėlės odelės galinės ląstelės forma: cilindriškas. [32]
- Kepurėlės odelės galinės ląstelės plotis
- Kepurėlės odelės galinės ląstelės plotis: 4–7 µm. [32]
Reakcijos su reagentais
DNR sekos
- Seka
- Imleria badia; ITS; KJ806970; S-F119691(epitype)
- Seka
- Imleria badia; nrLSU; KJ806971; S-F119691(epitype)
- Seka
- Imleria badia; tef1alpha; KJ806969; S-F119691(epitype)
- Seka
- Imleria badia; rpb1; KJ806972; S-F119691(epitype)
- Seka
- Imleria badia; rpb2; KJ806973; S-F119691(epitype)
- Seka
- Imleria badia; rDNA58S; KC215204; HKAS53502
- Seka
- Imleria badia; nrLSU; KC215213; HKAS53502
- Seka
- Imleria badia; tef1alpha; KC215247; HKAS53502
- Seka
- Imleria badia; rpb1; KC215226; HKAS53502
- Seka
- Imleria badia; rpb2; KC215235; HKAS53502
- Seka
- Imleria badia; nrLSU; KC215212; HKAS74714
- Seka
- Imleria badia; tef1alpha; KC215242; HKAS74714
- Seka
- Imleria badia; rpb1; KC215224; HKAS74714
Sporos
- Sporų spalva pro mikroskopą
- Sporų spalva pro mikroskopą: beveik hialininės. [32]
- Lašeliai sporos viduje
- Lašeliai sporos viduje: 1–2. [32]
- Sporos ilgio ir pločio santykis
- Sporos ilgio ir pločio santykis: 2,3–4,2. [32]
- Sporos forma
- Sporos forma: beveik verpstės formos. [32]
Sporos forma: elipsoidiškas. [32]
Sporos forma: pailgai elipsoidinis. [32] - Sporos paviršius
- Sporos paviršius: lygus. [32]
- Sporos sienelės storis
- Sporos sienelės storis: 0,5 µm. [32]
Himenoforo trama
Tyrimų medžiaga ir metodai
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Próbki marynat odsączono, zamrożono, poddano liofilizacji i rozdrobnieniu, a bezpośrednio przed pomiarem suszono sublimacyjnie przez trzy dni. Aktywność gamma mierzono spektrometrem z detektorem germanowym HPGe o wydajności względnej 18% i rozdzielczości 1,9 keV przy energii 1,332 MeV. Wyniki przeliczono na moment pobrania próbek, a zawartość potasu obliczono na podstawie aktywności ⁴⁰K.
[22]- Šaltiniuose pateikti rezultatai — Sporos ilgis
- Materiał badania: Wynik atlasowy wymiarów zarodników Imleria badia; badany materiał i konkretna kolekcja nie są podane. 12–16 µm; zakres pomiaru: korpus [13]
Materiał badania: Materiał europejski Imleria badia z opracowania Zhu i in. 2014; wynik opisowy na poziomie badanego zakresu, bez przypisania do pojedynczego vouchera. Materiał suszony, ponownie nawodniony (przygotowanie opisano w Metodach): Zarodnik może mieć długość od 11 do 17,5 mikrometra. [32]
Materiał badania: Wynik atlasowy wymiarów zarodników Imleria badia; badany materiał i konkretna kolekcja nie są podane. 11–18 µm; zakres pomiaru: korpus [24] - Šaltiniuose pateikti rezultatai — Sporos plotis
- Materiał badania: Materiał europejski Imleria badia z opracowania Zhu i in. 2014; wynik opisowy na poziomie badanego zakresu, bez przypisania do pojedynczego vouchera. Materiał suszony, ponownie nawodniony (przygotowanie opisano w Metodach): Zarodnik może mieć szerokość od 3,5 do 5 mikrometrów. [32]
Materiał badania: Wynik atlasowy wymiarów zarodników Imleria badia; badany materiał i konkretna kolekcja nie są podane. 4,5–6 µm; zakres pomiaru: korpus [24]
Materiał badania: Wynik atlasowy wymiarów zarodników Imleria badia; badany materiał i konkretna kolekcja nie są podane. 4–5,5 µm; zakres pomiaru: korpus [13]
Metody i zapisy źródłowe — Materiał europejski Imleria badia z opracowania Zhu i in. 2014; wynik opisowy na poziomie badanego zakresu, bez przypisania do pojedynczego vouchera.
Stan materiału: ponownie nawodniony.
Pochodzenie materiału: Badane europejskie kolekcje rewizji SE/DE/IT; nie wynik z Polski..
Identyfikacja kropli: nierozstrzygnięta.
Metoda źródłowa. Technika: mikroskopia świetlna (LM). Medium: KOH. Stężenie: 5%. Opis metody w źródle: Mikroskopia świetlna wysuszonego materiału po rehydratacji w 5% KOH; barwy mikrostruktur badano w wodzie, z zachowaniem jawnego medium KOH przy opisie zarodników. Nie podano kalibracji ani powiększenia. SEM jest osobną opisaną metodą powierzchni bazydiospor, nie metodą wszystkich wyników.
Liczba zarodników na jednej podstawce; Długość podstawki; Szerokość podstawki — zapis źródłowy: „Basidia 25–48 × 8–14 μm, clavate, 4-spored.” [32]
Kształt podstawki — zapis źródłowy: „clavate” [32]
Układ kaulocystyd — zapis źródłowy: „caespitose” [32]
Długość kaulocystyd; Szerokość kaulocystyd — zapis źródłowy: „Caulocystidia 29–65 × 5–9 μm” [32]
Kształt kaulocystyd — zapis źródłowy: „clavate, ventricose” [32]
Wygląd optyczny cystyd hymenialnych — zapis źródłowy: „Pleuro- and cheilocystidia ... hyaline when young” [32]
Rozmieszczenie cystyd hymenialnych — zapis źródłowy: „Pleuro- and cheilocystidia scattered” [32]
Długość wspólnie opisanych cystyd hymenialnych; Szerokość wspólnie opisanych cystyd hymenialnych — zapis źródłowy: „Pleuro- and cheilocystidia scattered, 35–65 × 6–10 μm” [32]
Kształt wspólnie opisanych cystyd hymenialnych — zapis źródłowy: „lanceolate to subfusoid-mucronate or ventricose” [32]
Grubość ściany wspólnie opisanych cystyd hymenialnych — zapis źródłowy: „thin-walled” [32]
Barwa strzępek skórki kapelusza — zapis źródłowy: „yellowish interwoven hyphae” [32]
Inkrustacja strzępek skórki — zapis źródłowy: „slightly incrusted by yellow-brown (4B8) pigment” [32]
Osadzenie strzępek skórki w substancji żelowej — zapis źródłowy: „embedded in gelatinous substance” [32]
Barwa pigmentu skórki — zapis źródłowy: „yellow-brown (4B8) pigments” [32]
Organizacja skórki kapelusza — zapis źródłowy: „ixotrichoderm in youth” [32]
Organizacja skórki kapelusza — zapis źródłowy: „becoming an ixo-intricate-trichoderm when mature” [32]
Kształt wierzchołka komórki końcowej skórki kapelusza; Długość komórki końcowej skórki kapelusza; Kształt komórki końcowej skórki kapelusza; Szerokość komórki końcowej skórki kapelusza — zapis źródłowy: „terminal cells cylindrical with rounded to tapering apex, 30–60 × 4–7μm.” [32]
Barwa zarodnika w mikroskopie — zapis źródłowy: „nearly hyaline to pale olivaceous brown (2B6) in 5% KOH” [32]
Krople wewnątrz zarodnika — zapis źródłowy: „Jedna lub dwie krople w dojrzałych zarodnikach.” [32]
Długość zarodnika — zapis źródłowy: „11–15(17,5) × (3,5)4–5 µm; długość 11–15(17,5) µm; n = 160 / 8 owocników / 5 kolekcji, ≥90% bez nawiasów, rehydratacja 5% KOH.” [32]
Iloraz długości i szerokości zarodnika — zapis źródłowy: „Q = (2,3)2,5–3,6(4,2); Qm = 3,0 ± 0,33 (średnia ± odchylenie standardowe); 160 zarodników / 8 owocników / 5 kolekcji.” [32]
Kształt zarodnika — zapis źródłowy: „Boletoidalne: z boku niemal wrzecionowate, od czoła elipsoidalne do podłużnych.” [32]
Powierzchnia zarodnika — zapis źródłowy: „Gładkie pod mikroskopem świetlnym i skaningowym.” [32]
Grubość ściany zarodnika — zapis źródłowy: „Ściana nieco pogrubiała, około 0,5 µm.” [32]
Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „11–15(17,5) × (3,5)4–5 µm; szerokość (3,5)4–5 µm; n = 160 / 8 owocników / 5 kolekcji, ≥90% bez nawiasów, rehydratacja 5% KOH.” [32]
Metody i zapisy źródłowe — Źródłowy opis gatunku Boletus badius, nie diagnoza całego rodzaju ani własny pomiar kolekcji.
Typ tramy hymenoforu — zapis źródłowy: „Gatunkowa uwaga na s. 33: Boletus badius ma prawdziwie boletoidalną tramę hymenoforu; terminologia na s. 3–4 zalicza ten podtyp do tramy bilateralnej.” [27]
Metody i zapisy źródłowe — Źródłowy opis gatunku Boletus badius, nie diagnoza całego rodzaju ani własny pomiar kolekcji. Lista badanego materiału gatunku na s. 34: JŠ 373, 395, 1814, 1856, 1858, 1875, 1931–32, 1980–81, 2102–03, 3089, 3116, 3120, 3223–25, 4299. Zachowana jako kontekst publikacji, bez wyboru vouchera ani wyliczania N.
Typ tramy hymenoforu — zapis źródłowy: „Na s. 31 B. badius jest wymieniony wprost wśród taksonów z prawdziwie boletoidalną tramą. Wcześniejsza wspólna fraza o B. badius i B. moravicus dopuszcza wygląd boletoidalny lub prawie boletoidalny.” [28]
Metody i zapisy źródłowe — Controlled Imleria badia–Pinus sylvestris mycorrhizal experiment, Bute, Scotland
Pochodzenie materiału: Isle of Bute, Scotland, GB.
Rozgałęzienie mikoryzy — zapis źródłowy: „dichotomous ramification pattern or ramification was absent” [29]
Długość mikoryzy — zapis źródłowy: „2 mm to 10 mm” [29]
Obfitość strzępek wychodzących mikoryzy — zapis źródłowy: „infrequent emanating hyphae” [29]
Wzór sieci Hartiga mikoryzy — zapis źródłowy: „Palmetti-type pattern” [29]
Wygląd płaszczyka mikoryzy — zapis źródłowy: „The mantle was either silvery or smooth” [29]
Organizacja płaszczyka mikoryzy — zapis źródłowy: „plectenchymatous organisation” [29]
Relief powierzchni płaszczyka mikoryzy — zapis źródłowy: „either silvery or smooth” [29]
Barwa ryzomorf mikoryzy — zapis źródłowy: „whitish rhizomorphs” [29]
Obecność ryzomorf mikoryzy — zapis źródłowy: „Rhizomorphs were present” [29]
Barwa nierozgałęzionych zakończeń mikoryzy — zapis źródłowy: „younger unramified ends whitish” [29]
Barwa nierozgałęzionych zakończeń mikoryzy — zapis źródłowy: „older unramified ends ochre, yellowish-brown or whitish” [29]
Metody i zapisy źródłowe — Wynik atlasowy wymiarów zarodników Imleria badia; badany materiał i konkretna kolekcja nie są podane.
Długość zarodnika — zapis źródłowy: „11–18 × 4,5–6 µm; długość 11–18 µm, n i protokół niepodane.” [24]
Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „11–18 × 4,5–6 µm; szerokość 4,5–6 µm, n i protokół niepodane.” [24]
Metody i zapisy źródłowe — Wynik atlasowy wymiarów zarodników Imleria badia; badany materiał i konkretna kolekcja nie są podane.
Długość zarodnika — zapis źródłowy: „12–16 × 4–5,5 µm; długość 12–16 µm, n i protokół niepodane.” [13]
Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „12–16 × 4–5,5 µm; szerokość 4–5,5 µm, n i protokół niepodane.” [13]
Paplitimo patikra — apimtis ir apribojimai
Materiał: Pierwotne kolekcje autora atlasu z Dolnego Śląska.
Zakres odczytu: Fragmenty źródeł.
Odczytano fragment źródła; pełny tekst i metody nie zostały zweryfikowane.
Data przeglądu: 21.10.2026.
Ograniczenia: Źródłowe oznaczenie i zakres pojęcia zachowano. Nie zadeklarowano nowego badania okazów ani odczytu wszystkich publikacji cytowanych przez źródło.
[24]- Medžiagos paruošimas mikroskopijai
- Materiał suszony, ponownie nawodniony. Mikroskopia świetlna wysuszonego materiału po rehydratacji w 5% KOH; barwy mikrostruktur badano w wodzie, z zachowaniem jawnego medium KOH przy opisie zarodników. Nie podano kalibracji ani powiększenia. SEM jest osobną opisaną metodą powierzchni bazydiospor, nie metodą wszystkich wyników. [32]
Materiał ponownie nawodniony. [32]
Protokół dla opisanych obserwacji: Mikroskopia świetlna wysuszonego materiału po rehydratacji w 5% KOH; barwy mikrostruktur badano w wodzie, z zachowaniem jawnego medium KOH przy opisie zarodników. Nie podano kalibracji ani powiększenia. SEM jest osobną opisaną metodą powierzchni bazydiospor, nie metodą wszystkich wyników. [32]
Apžvalgos apimtis
Prieš užbaigiant įrašą reikia papildyti arba suderinti.
- Paplitimo regionų paieška reikalauja suderinimo.
- Ankstesnių išvadų sąsajas reikia patikrinti iš naujo.
- Naujiems šaltiniams reikia suderinti peržiūros metu rastą informaciją.
Teisinis pagrindas ir vertinimo apimtis
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
W badaniach biochemicznych Gąseckiej i współpracowników (2017) oceniano profil metali, kwasów fenolowych oraz flawonoidów w owocnikach Imleria badia ze stanowisk o różnym stopniu zanieczyszczenia antropogenicznego. Z kolei Sotek i współpracownicy (2025) badali związki bioaktywne, zdolności antyoksydacyjne oraz zawartość pierwiastków śladowych w trzech gatunkach grzybów, w tym u podgrzybka brunatnego.
[18] [26]Analitiniai rezultatai
Imleria badia; nusausinti parduodami marinuoti grybai; Gdańsk; 2016; sausoji masė
Imleria badia; nusausinti parduodami marinuoti grybai; Gdańsk; 2016; drėgnoji masė
Boletus edulis; jungtinė eksperimentinė medžiaga; kepurėlės; švieži → džiovinti; Osieko apylinkės Tucholos girioje, šiaurinėje centrinės Lenkijos dalyje; 2015; sausoji masė
Boletus edulis; jungtinė eksperimentinė medžiaga; kepurėlės; švieži; Osieko apylinkės Tucholos girioje, šiaurinėje centrinės Lenkijos dalyje; 2015; drėgnoji masė
Boletus edulis; jungtinė eksperimentinė medžiaga; kepurėlės; švieži → džiovinti#; Osieko apylinkės Tucholos girioje, šiaurinėje centrinės Lenkijos dalyje; 2015; sausoji masė
- total K
- 27000 ± 1100 mg/kg; autorių skaičiavimas; perskaičiuota pagal sausąją masę.[22]
Boletus edulis; jungtinė eksperimentinė medžiaga; kepurėlės; švieži → džiovinti#; Osieko apylinkės Tucholos girioje, šiaurinėje centrinės Lenkijos dalyje; 2015; drėgnoji masė
- total K
- 2700 ± 110 mg/kg; autorių skaičiavimas; perskaičiuota pagal drėgnąją masę.[22]
Boletus edulis; jungtinė eksperimentinė medžiaga; kotai; švieži → džiovinti; Osieko apylinkės Tucholos girioje, šiaurinėje centrinės Lenkijos dalyje; 2015; sausoji masė
Boletus edulis; jungtinė eksperimentinė medžiaga; kotai; švieži; Osieko apylinkės Tucholos girioje, šiaurinėje centrinės Lenkijos dalyje; 2015; drėgnoji masė
Boletus edulis; jungtinė eksperimentinė medžiaga; kotai; švieži → džiovinti#; Osieko apylinkės Tucholos girioje, šiaurinėje centrinės Lenkijos dalyje; 2015; sausoji masė
- total K
- 12000 ± 1800 mg/kg; autorių skaičiavimas; perskaičiuota pagal sausąją masę.[22]
Boletus edulis; jungtinė eksperimentinė medžiaga; kotai; švieži → džiovinti#; Osieko apylinkės Tucholos girioje, šiaurinėje centrinės Lenkijos dalyje; 2015; drėgnoji masė
- total K
- 1200 ± 180 mg/kg; autorių skaičiavimas; perskaičiuota pagal drėgnąją masę.[22]
Boletus edulis; jungtinė eksperimentinė medžiaga; visi vaisiakūniai; švieži → džiovinti; Osieko apylinkės Tucholos girioje, šiaurinėje centrinės Lenkijos dalyje; 2015; sausoji masė
Boletus edulis; jungtinė eksperimentinė medžiaga; sveiki grybai; švieži; Osieko apylinkės Tucholos girioje, šiaurinėje centrinės Lenkijos dalyje; 2015; drėgnoji masė
Boletus edulis; jungtinė eksperimentinė medžiaga; sveiki grybai; švieži → džiovinti#; Osieko apylinkės Tucholos girioje, šiaurinėje centrinės Lenkijos dalyje; 2015; sausoji masė
- total K
- 21000 ± 1400 mg/kg; autorių skaičiavimas; perskaičiuota pagal sausąją masę.[22]
Boletus edulis; jungtinė eksperimentinė medžiaga; sveiki grybai; švieži → džiovinti#; Osieko apylinkės Tucholos girioje, šiaurinėje centrinės Lenkijos dalyje; 2015; drėgnoji masė
- total K
- 2100 ± 140 mg/kg; autorių skaičiavimas; perskaičiuota pagal drėgnąją masę.[22]
Boletus edulis; jungtinė eksperimentinė medžiaga; kepurėlės; švieži → blanširuoti; Osieko apylinkės Tucholos girioje, šiaurinėje centrinės Lenkijos dalyje; 2015; sausoji masė
Boletus edulis; jungtinė eksperimentinė medžiaga; kepurėlės; švieži → blanširuoti; Osieko apylinkės Tucholos girioje, šiaurinėje centrinės Lenkijos dalyje; 2015; drėgnoji masė
Boletus edulis; jungtinė eksperimentinė medžiaga; kotai; švieži → blanširuoti; Osieko apylinkės Tucholos girioje, šiaurinėje centrinės Lenkijos dalyje; 2015; sausoji masė
Boletus edulis; jungtinė eksperimentinė medžiaga; kotai; švieži → blanširuoti; Osieko apylinkės Tucholos girioje, šiaurinėje centrinės Lenkijos dalyje; 2015; drėgnoji masė
Boletus edulis; jungtinė eksperimentinė medžiaga; visi vaisiakūniai; švieži → blanširuoti; Osieko apylinkės Tucholos girioje, šiaurinėje centrinės Lenkijos dalyje; 2015; sausoji masė
Boletus edulis; jungtinė eksperimentinė medžiaga; sveiki grybai; švieži → blanširuoti; Osieko apylinkės Tucholos girioje, šiaurinėje centrinės Lenkijos dalyje; 2015; drėgnoji masė
Boletus edulis; jungtinė eksperimentinė medžiaga; sveiki grybai; švieži → blanširuoti; Osieko apylinkės Tucholos girioje, šiaurinėje centrinės Lenkijos dalyje; 2015; sausoji masė
- total K
- 14000 ± 2200 mg/kg; autorių skaičiavimas; perskaičiuota pagal sausąją masę.[22]
Boletus edulis; jungtinė eksperimentinė medžiaga; kepurėlės; švieži → blanširuoti → marinuoti; Osieko apylinkės Tucholos girioje, šiaurinėje centrinės Lenkijos dalyje; 2015; sausoji masė
Boletus edulis; jungtinė eksperimentinė medžiaga; kepurėlės; švieži → blanširuoti → marinuoti; Osieko apylinkės Tucholos girioje, šiaurinėje centrinės Lenkijos dalyje; 2015; drėgnoji masė
Boletus edulis; jungtinė eksperimentinė medžiaga; kotai; švieži → blanširuoti → marinuoti; Osieko apylinkės Tucholos girioje, šiaurinėje centrinės Lenkijos dalyje; 2015; sausoji masė
Boletus edulis; jungtinė eksperimentinė medžiaga; kotai; švieži → blanširuoti → marinuoti; Osieko apylinkės Tucholos girioje, šiaurinėje centrinės Lenkijos dalyje; 2015; drėgnoji masė
Boletus edulis; jungtinė eksperimentinė medžiaga; visi vaisiakūniai; švieži → blanširuoti → marinuoti; Osieko apylinkės Tucholos girioje, šiaurinėje centrinės Lenkijos dalyje; 2015; sausoji masė
Boletus edulis; jungtinė eksperimentinė medžiaga; sveiki grybai; švieži → blanširuoti → marinuoti; Osieko apylinkės Tucholos girioje, šiaurinėje centrinės Lenkijos dalyje; 2015; drėgnoji masė
Boletus edulis; jungtinė eksperimentinė medžiaga; sveiki grybai; švieži → blanširuoti → marinuoti; Osieko apylinkės Tucholos girioje, šiaurinėje centrinės Lenkijos dalyje; 2015; sausoji masė
- total K
- 2700 ± 1000 mg/kg; autorių skaičiavimas; perskaičiuota pagal sausąją masę.[22]
Boletus edulis; jungtinė eksperimentinė medžiaga; kepurėlės; švieži → džiovinti (susmulkinti į miltelius) → maceruoti; Osieko apylinkės Tucholos girioje, šiaurinėje centrinės Lenkijos dalyje; 2015; sausoji masė
Boletus edulis; jungtinė eksperimentinė medžiaga; kepurėlės; švieži → džiovinti (susmulkinti į miltelius) → maceruoti; Osieko apylinkės Tucholos girioje, šiaurinėje centrinės Lenkijos dalyje; 2015; drėgnoji masė
Boletus edulis; jungtinė eksperimentinė medžiaga; kepurėlės; švieži → džiovinti (sumalti) → maceruoti; Osieko apylinkės Tucholos girioje, šiaurinėje centrinės Lenkijos dalyje; 2015; sausoji masė
- total K
- 3200 ± 1800 mg/kg; autorių skaičiavimas; perskaičiuota pagal sausąją masę.[22]
Boletus edulis; jungtinė eksperimentinė medžiaga; kepurėlės; švieži → džiovinti (sumalti) → maceruoti; Osieko apylinkės Tucholos girioje, šiaurinėje centrinės Lenkijos dalyje; 2015; drėgnoji masė
- total K
- 320 ± 180 mg/kg; autorių skaičiavimas; perskaičiuota pagal drėgnąją masę.[22]
Boletus edulis; jungtinė eksperimentinė medžiaga; kotai; švieži → džiovinti (susmulkinti į miltelius) → maceruoti; Osieko apylinkės Tucholos girioje, šiaurinėje centrinės Lenkijos dalyje; 2015; sausoji masė
Boletus edulis; jungtinė eksperimentinė medžiaga; kotai; švieži → džiovinti (susmulkinti į miltelius) → maceruoti; Osieko apylinkės Tucholos girioje, šiaurinėje centrinės Lenkijos dalyje; 2015; drėgnoji masė
Boletus edulis; jungtinė eksperimentinė medžiaga; kotai; švieži → džiovinti (sumalti) → maceruoti; Osieko apylinkės Tucholos girioje, šiaurinėje centrinės Lenkijos dalyje; 2015; sausoji masė
- total K
- 1500 ± 800 mg/kg; autorių skaičiavimas; perskaičiuota pagal sausąją masę.[22]
Boletus edulis; jungtinė eksperimentinė medžiaga; kotai; švieži → džiovinti (sumalti) → maceruoti; Osieko apylinkės Tucholos girioje, šiaurinėje centrinės Lenkijos dalyje; 2015; drėgnoji masė
- total K
- 150 ± 80 mg/kg; autorių skaičiavimas; perskaičiuota pagal drėgnąją masę.[22]
Boletus edulis; jungtinė eksperimentinė medžiaga; visi vaisiakūniai; švieži → džiovinti (susmulkinti į miltelius) → maceruoti; Osieko apylinkės Tucholos girioje, šiaurinėje centrinės Lenkijos dalyje; 2015; sausoji masė
Boletus edulis; jungtinė eksperimentinė medžiaga; sveiki grybai; švieži → džiovinti (susmulkinti į miltelius) → maceruoti; Osieko apylinkės Tucholos girioje, šiaurinėje centrinės Lenkijos dalyje; 2015; drėgnoji masė
Boletus edulis; jungtinė eksperimentinė medžiaga; sveiki grybai; švieži → džiovinti (sumalti) → maceruoti; Osieko apylinkės Tucholos girioje, šiaurinėje centrinės Lenkijos dalyje; 2015; sausoji masė
- total K
- 2500 ± 1400 mg/kg; autorių skaičiavimas; perskaičiuota pagal sausąją masę.[22]
Boletus edulis; jungtinė eksperimentinė medžiaga; sveiki grybai; švieži → džiovinti (sumalti) → maceruoti; Osieko apylinkės Tucholos girioje, šiaurinėje centrinės Lenkijos dalyje; 2015; drėgnoji masė
- total K
- 250 ± 140 mg/kg; autorių skaičiavimas; perskaičiuota pagal drėgnąją masę.[22]
Boletus edulis; jungtinė eksperimentinė medžiaga; kepurėlės; švieži → giliai užšaldyti → blanširuoti; Osieko apylinkės Tucholos girioje, šiaurinėje centrinės Lenkijos dalyje; 2015; sausoji masė
Boletus edulis; jungtinė eksperimentinė medžiaga; kepurėlės; švieži → giliai užšaldyti → blanširuoti; Osieko apylinkės Tucholos girioje, šiaurinėje centrinės Lenkijos dalyje; 2015; drėgnoji masė
Boletus edulis; jungtinė eksperimentinė medžiaga; kotai; švieži → giliai užšaldyti → blanširuoti; Osieko apylinkės Tucholos girioje, šiaurinėje centrinės Lenkijos dalyje; 2015; sausoji masė
Boletus edulis; jungtinė eksperimentinė medžiaga; kotai; švieži → giliai užšaldyti → blanširuoti; Osieko apylinkės Tucholos girioje, šiaurinėje centrinės Lenkijos dalyje; 2015; drėgnoji masė
Boletus edulis; jungtinė eksperimentinė medžiaga; visi vaisiakūniai; švieži → giliai užšaldyti → blanširuoti; Osieko apylinkės Tucholos girioje, šiaurinėje centrinės Lenkijos dalyje; 2015; sausoji masė
Boletus edulis; jungtinė eksperimentinė medžiaga; sveiki grybai; švieži → giliai užšaldyti → blanširuoti; Osieko apylinkės Tucholos girioje, šiaurinėje centrinės Lenkijos dalyje; 2015; drėgnoji masė
Boletus edulis; jungtinė eksperimentinė medžiaga; sveiki grybai; švieži → giliai užšaldyti → blanširuoti; Osieko apylinkės Tucholos girioje, šiaurinėje centrinės Lenkijos dalyje; 2015; sausoji masė
- total K
- 8800 ± 1200 mg/kg; autorių skaičiavimas; perskaičiuota pagal sausąją masę.[22]
Boletus edulis; jungtinė eksperimentinė medžiaga; kepurėlės; švieži → giliai užšaldyti → blanširuoti → marinuoti; Osieko apylinkės Tucholos girioje, šiaurinėje centrinės Lenkijos dalyje; 2015; sausoji masė
Boletus edulis; jungtinė eksperimentinė medžiaga; kepurėlės; švieži → giliai užšaldyti → blanširuoti → marinuoti; Osieko apylinkės Tucholos girioje, šiaurinėje centrinės Lenkijos dalyje; 2015; drėgnoji masė
Boletus edulis; jungtinė eksperimentinė medžiaga; kotai; švieži → giliai užšaldyti → blanširuoti → marinuoti; Osieko apylinkės Tucholos girioje, šiaurinėje centrinės Lenkijos dalyje; 2015; sausoji masė
Boletus edulis; jungtinė eksperimentinė medžiaga; kotai; švieži → giliai užšaldyti → blanširuoti → marinuoti; Osieko apylinkės Tucholos girioje, šiaurinėje centrinės Lenkijos dalyje; 2015; drėgnoji masė
Boletus edulis; jungtinė eksperimentinė medžiaga; visi vaisiakūniai; švieži → giliai užšaldyti → blanširuoti → marinuoti; Osieko apylinkės Tucholos girioje, šiaurinėje centrinės Lenkijos dalyje; 2015; sausoji masė
Boletus edulis; jungtinė eksperimentinė medžiaga; sveiki grybai; švieži → giliai užšaldyti → blanširuoti → marinuoti; Osieko apylinkės Tucholos girioje, šiaurinėje centrinės Lenkijos dalyje; 2015; drėgnoji masė
Boletus edulis; jungtinė eksperimentinė medžiaga; sveiki grybai; švieži → giliai užšaldyti → blanširuoti → marinuoti; Osieko apylinkės Tucholos girioje, šiaurinėje centrinės Lenkijos dalyje; 2015; sausoji masė
- total K
- 3200 ± 850 mg/kg; autorių skaičiavimas; perskaičiuota pagal sausąją masę.[22]
Boletus edulis; nusausinti parduodami marinuoti grybai; komerciškai marinuoti ir nusausinti; Gdańsk; 2016; sausoji masė
Boletus edulis; nusausinti parduodami marinuoti grybai; komerciškai marinuoti ir nusausinti; Gdańsk; 2016; drėgnoji masė
Ekologiniai tyrimai
Buveinė, regionas ir sezonas
Doświadczenie szklarniowe przeprowadzone na wyspie Bute w Szkocji potwierdziło tworzenie mikoryzy przez Imleria badia na siewkach sosny zwyczajnej (Pinus sylvestris). Nasiona wysiano 20 kwietnia 2024 roku, inokulację przeprowadzono 30 lipca, a ocenę systemu korzeniowego wykonano w listopadzie. Doświadczenie obejmowało 20 siewek w każdym wariancie (do szczegółowej analizy losowano po 10), hodowanych na sterylizowanym podłożu torf–perlit–wermikulit (1:1:1), przy użyciu pojedynczego izolatu oraz trzech metod zakażania: grzybnią, zarodnikami oraz metodą łączoną.
[29]W próbach inokulacji grzybniowej stosowano wycinek agaru o powierzchni 1 cm², natomiast w wariancie zarodnikowym dawkę odpowiadającą około 0,25 g wysuszonego kapelusza na roślinę. Ocenę korzeni prowadzono na trzech poziomach głębokości (0–4 cm, 4–8 cm i 8–12 cm), analizując po trzy losowe fragmenty korzeni z każdej strefy pod mikroskopem stereoskopowym i świetlnym, z barwieniem błękitem bawełnianym w laktofenolu.
[29]Wytworzone ektomikoryzy miały długość 2–10 mm, były nierozgałęzione lub widlasto (dichotomicznie) rozgałęzione. Młode struktury były białawe, starsze ochrowe do żółtobrązowych. Obserwowano białawe ryzomorfy, gładki lub srebrzysty mufkowaty płaszczyk o budowie plektenchymatycznej oraz sieć Hartiga typu Palmetti. W strzępkach i ryzomorfach nie stwierdzono sprzążek. Tożsamość grzyba potwierdzono testem PCR specyficznym dla Imleria badia (produkt o długości 151 par zasad) w 9 niezależnych mikoryzach; korzenie kontrolne dały wynik negatywny.
[29]Średni wskaźnik kolonizacji korzeni wyniósł 7,8% dla grzybni, 4,3% dla zawiesiny zarodników oraz 7,16% dla metody łączonej. Na poszczególnych głębokościach (0–4 cm, 4–8 cm, 8–12 cm) wartości te kształtowały się odpowiednio: 11,7%, 6,3% i 5,4% przy inokulacji grzybnią; 3,3%, 6,4% i 3,2% przy inokulacji zarodnikami; 7,0%, 9,1% i 5,2% przy zastosowaniu obu metod. W grupie kontrolnej nie wykryto mikoryz Imleria badia, a sporadyczna obecność innego grzyba wyniosła średnio 1,11%, 1,33% i 0,89% (łącznie około 1%).
[29]Test Kruskala–Wallisa wykazał statystycznie istotną różnicę pomiędzy grupami inokulowanymi a kontrolą (χ² = 26,77, df = 3, p = 6,57 × 10⁻⁶). Testy Wilcoxona z poprawką Bonferroniego potwierdziły istotną kolonizację względem kontroli dla inokulum grzybniowego (p = 4 × 10⁻⁶), metody łączonej (p = 0,00077) oraz zarodników (p = 0,00031). Pomiędzy samymi metodami inokulacji nie stwierdzono istotnych różnic statystycznych (p > 0,05). Podobnie głębokość podłoża nie wpływała istotnie na poziom kolonizacji (p = 0,3497, 0,3668 i 0,9994).
[29]Czysta kultura jednego z izolatów tworzyła zaczątki owocników (primordia) na pożywkach MMN i PDA po przeniesieniu z inkubatora o temperaturze 23 °C do warunków laboratoryjnych o temperaturze 14–18 °C na okres kilku tygodni. Badania te dotyczą wczesnych etapów formowania mikoryzy i zawiązków, nie stanowiąc metody komercyjnej uprawy owocników.
[29]Analiza biogeograficzna oparta na bazie danych GBIF objęła 69 737 globalnych rekordów występowania Imleria badia i jej synonimów, z których wyselekcjonowano 34 151 rekordów europejskich zgromadzonych w latach 1970–2024 (1970–2025). Dane te reprezentują zgłoszenia obecności gatunku na stanowiskach.
[29]Buveinė ir paplitimas
Potwierdzony zasięg występowania
Wszystkie obszary potwierdzone w zapisanych danych źródłowych.
| Kraj | Regiony i stanowiska | Owocnikowanie | Šaltiniai |
|---|---|---|---|
| Čekija | Nie ustalono regionów w zapisanych danych | VI–XI |
|
| Lenkija | Žemutinė Silezija (šaltinyje nurodyta teritorija) | VI–XI |
|
Medžiagos
Tyrimų dokumentacija
- Mikroskopija
- src-cms-badia[13]
- Skonio aprašymas
- src-coford 2008-badia[14]
- Kiekybinė analizė
- Saba M., Falandysz J. (2021), Environ. Sci. Pollut. Res. 28:12441–12446; DOI 10.1007/s11356-020-11147-7[22]
- Mikroskopija
- src-snowarski-badia[24]
- Mikroskopija
- src-sutara 2005[27]
- Mikroskopija
- src-thomas 2026[29]
- Reagentų bandymai
- Reagentų bandymai
- Reagentų bandymai
- Reagentų bandymai
- Sagčių tyrimas
- src-zhu 2014[32]
- Mikroskopija
- src-zhu 2014[32]
- Filogenetinis tyrimas
- src-zhu 2014[32]
Herbariumo kolekcijos
- S-F119691(epitype)
Švedija; Angermanland,Nordingra; 1993-08-28; A.Strid19707
[32]- HKAS74714
Vokietija; Marburg; 2006-12-04; Z.L.YangM3
[32]- HKAS53502
Vokietija; Marburg; 2006-11-24; L.Wang4
[32]- HKAS74713
Italija; Lazio,CaldaradiManziana/Rome; 2010-11-25; M.GelardiMG396a; 265 m virš jūros lygio
[32]- HKAS75797
Italija; Lombardy,Cevo/Brescia; 2012-08-20; M.GelardiMG463a; 1750 m virš jūros lygio
[32]
Šaltiniai
- Weryfikacja strukturalnych polskich wyników prawnych, 17.10.2026
- src-cms-badia
- src-coford 2008-badia
- ELI: protection
- ELI: trade
- src-gasecka 2017-access
- Saba M., Falandysz J. (2021), Environ. Sci. Pollut. Res. 28:12441–12446; DOI 10.1007/s11356-020-11147-7
- src-sf-badia
- src-snowarski-badia
- src-sotek 2025-access
- src-sutara 2005
- src-sutara 2008
- src-thomas 2026
- src-vizzini 2014
- src-zhu 2014