Nevalgomas
Nustatykite vietovę, kad matytumėte savo regiono duomenis.











Aitrusis baravykūnas (Tylopilus felleus) – tai baravykinių šeimos grybas, dažnai painiojamas su tikriniu baravyku. Išsiskiria rusva kepurėle, rausvo atspalvio vamzdeliais ir tamsiu tinkleliu padengtu kotu. Minkštimas yra baltas ir pažeistas nekeičia spalvos, tačiau dėl stipraus kartumo yra nevalgomas. Kartumas neišnyksta nei verdant, nei džiovinant, todėl net vienas mažas grybas sugadina visą patiekalą. Auga nuo vasaros iki rudens spygliuočių miškuose, dažnai smėlingame dirvožemyje.
Atpažinimas, buveinė ir svarbiausi skirtumai.
Grybautojas
Vaisiakūnio sandara
- Vaisiakūnio sandaros tipas
- Vaisiakūnio sandaros tipas: Kepurėlė, kotas.
Kepurėlė
- Kepurėlės forma
- jaunų vaisiakūnių: Kepurėlės forma: pusiau rutuliška.
Kepurėlės forma: išgaubtas.
subrendusių vaisiakūnių: Kepurėlės forma: išgaubtas. - Kepurėlės danga
- Kepurėlės danga: zomšinis.
Kepurėlės danga: veltiniškas.
senų vaisiakūnių: Kepurėlės danga: plikas. - Kepurėlės paviršiaus blizgesys
- Kepurėlės paviršiaus blizgesys: matinis.
kai sausas: Kepurėlės paviršiaus blizgesys: matinis.
kai šlapias: Kepurėlės paviršiaus blizgesys: blizgus. - Kepurėlės lipnumas ir gleivėtumas
- kai šlapias: Kepurėlės lipnumas ir gleivėtumas: gleivėtas.
kai šlapias: Kepurėlės lipnumas ir gleivėtumas: lipnus. - Kepurėlės spalva
- Kepurėlės spalva: rudas.
Kepurėlės spalva: pilkai rudas.
Kepurėlės spalva: ochrinis.
Kepurėlės spalva: geltonas.
Kepurėlės spalva: gelsvai rudas.
Kepurėlės spalva: šviesiai rudas. - Kepurėlės skersmuo
- Kepurėlės skersmuo – 40–200 mm.
- Kepurėlės odelės lupamumas
- Kepurėlės odelės lupamumas: nulupama (sunkiai nusilupa).
Kepurėlės apačia
- Himenoforo tipas
- Himenoforo tipas: vamzdeliai.
Vamzdeliai prie koto
- Himenoforo prisitvirtinimas prie koto
- Himenoforo prisitvirtinimas prie koto: priaugęs prie koto (vamzdeliai).
- Himenoforo profilis ties kotu
- Himenoforo profilis ties kotu: išlinkęs ties kotu (vamzdeliai).
- Porų forma
- jaunų vaisiakūnių: Porų forma: apvalus.
subrendusių vaisiakūnių: Porų forma: kampuoti. - Pažeistų porų spalva
- Pažeistų porų spalva: rūdžių spalvos.
- Natūrali porų spalva
- Natūrali porų spalva: rausvas.
jaunų vaisiakūnių: Natūrali porų spalva: baltas. - Natūrali vamzdelių spalva
- subrendusių vaisiakūnių: Natūrali vamzdelių spalva: rausvas.
jaunų vaisiakūnių: Natūrali vamzdelių spalva: baltas.
Kotas ir pamatas
- Koto forma
- Koto forma: cilindriškas.
Koto forma: buožiškas.
jaunų vaisiakūnių: Koto forma: statinaitės formos.
subrendusių vaisiakūnių: Koto forma: buožiškas. - Koto spalva
- Koto spalva: alyviškai geltonas.
Koto spalva: alyviškai rudas.
Koto spalva: gelsvas.
Koto spalva: gelsvai ruda. - Koto paviršiaus reljefas
- Koto paviršiaus reljefas: tinkliškas.
- Koto konsistencija
- Koto konsistencija: pluoštinis.
- Koto ilgis
- Koto ilgis: 40–150 mm.
- Koto skersmuo
- Koto skersmuo: 20–60 mm.
Trama
- Minkštimo spalva
- Minkštimo spalva: baltas.
- Minkštimo standumas
- Minkštimo standumas: standus.
subrendusių vaisiakūnių: Minkštimo standumas: minkštas. - Minkštimo skonis
- Minkštimo skonis: kartus, stiprus.
Minkštimo skonis: kartus. - Pažeisto minkštimo spalva
- Pažeisto minkštimo spalva: spalva nesikeičia.
- Minkštimo kvapas
- Minkštimo kvapas: silpnas.
Kur ir kada auga
- Buveinė
- Buveinė: spygliuočių miškas.
Buveinė: lapuočių miškas. - Substratas
- Substratas: dirvožemis.
- Vaisiakūnių augimo pobūdis
- Vaisiakūnių augimo pobūdis: pavieniui.
Vaisiakūnių augimo pobūdis: mažomis grupėmis. - Derėjimo laikotarpis
- Vaisiakūniai pasirodo nuo birželio iki lapkričio.
- Paplitimo sritis
Valgomumas ir virtuvė
- Skonio pokytis termiškai apdorojant
- Skonio pokytis termiškai apdorojant: Kartus skonis išlieka džiovinant ir verdant.
- Valgomumas
- Nevalgomas
Teisė
- Apsauga
- Tylopilus felleus nepaminėtas Lenkijos saugomų grybų rūšių sąrašuose.
- Prekyba
- Tylopilus felleus nėra Lenkijos rūšių, kurias leidžiama parduoti arba naudoti grybų gaminiams gaminti, sąraše.
Su kuo galima supainioti

Boletus edulis
Svarbiausi skirtumai
Jauni karčiojo pušynbaravykio (Tylopilus felleus) egzemplioriai turi balkšvas poras, todėl kartais painiojami su tikriniu baravyku. Tačiau bręstant jo poros tampa purvinai rausvos, tinklelis ant koto yra stambus, tamsus ir iškilus, o kepurėlė išlieka matinė ir zomšinė. Karčiojo pušynbaravykio minkštimas pasižymi intensyviu kartumu, kurio nepašalina nei virimas, nei džiovinimas, todėl net vienas vaisiakūnis sugadina viso patiekalo skonį.
Tikrinis baravykas (Boletus edulis) savo forma ir ruda kepurėle primena jauną kartųjį pušynbaravykį. Tačiau skiriasi šviesesniu, iš pradžių baltu kotu, padengtu švelniu, šviesiu tinkleliu (matomu daugiausia viršutinėje jo dalyje). Be to, tikrinio baravyko vamzdeliai ir poros senstant keičia spalvą iš baltos į geltonai žalią bei alyvuogių žalią, o karčiojo pušynbaravykio – rausvėja.

Jerzy Opioła · CC BY-SA 4.0
Korekta kolorów: Selso, 2020 (wersja źródłowa).
Nuotraukos šaltinis · CC BY-SA 4.0Imleria badia
Svarbiausi skirtumai
Kartusis pušynbaravykis (Tylopilus felleus) turi iš pradžių baltas, o su amžiumi rausvėjančias poras ir vamzdelius, ryškų tamsų tinkleli ant koto bei stipriai kartų minkštimo skonį, dėl ko jis yra nevalgomas grybas.
Tikrasis raudonviršis / rudakepuris aksombaravykis (Imleria badia) kartais painiojamas su jaunais, tamsesniais karčiojo pušynbaravykio vaisiakūniais. Tačiau aksombaravykis turi gelsvus vamzdelius (pušynbaravykio jie yra nuo baltų iki rausvų), o jo kotas neturi stambaus, tamsaus tinklelio iškiliomis akutėmis, būdingo karčiajam pušynbaravykiui.

George Chernilevsky · Public domain
Bez zmian względem zachowanego oryginału.
Nuotraukos šaltinis · Public domainBoletus reticulatus
Svarbiausi skirtumai
Kartusis pušynbaravykis (Tylopilus felleus) yra nevalgomas grybas dėl stipriai kartaus minkštimo skonio. Jo jauni vaisiakūniai turi balkšvas poras, su amžiumi tampančias kūno rausvumo, o kotą dengia iškilus, stambus tamsiai rudos spalvos tinklelis. Vasarinio baravyko subrendęs himenoforas yra geltonai žalios ar alyvuogių žalumo spalvos, skonis švelnus, o tinklelis ant koto dažniausiai išlieka pastebimai šviesesnis už fono spalvą.
Leccinum scabrum
Svarbiausi skirtumai
Lepšė (Leccinum scabrum) gali priminti senesnius, peraugusius aitriojo baravyko vaisiakūnius. Ji skiriasi baltais vamzdeliais be rausvo atspalvio bei kotu, padengtu tamsiais žvyneliais, be gelsvo fono ir be tinklelio.
FAQ
Ar aitrusis baravykūnas yra valgomasis grybas?
Ne, tai nevalgomas grybas. Nors jame nėra gyvybei pavojingų stiprių toksinų, jis pasižymi itin karčiu ir deginančiu skoniu, dėl kurio visiškai netinka vartoti maistui.
Kaip lengviausia atskirti aitrųjį baravykūną nuo tikrinio baravyko?
Aitriojo baravykūno subrendusių vaisiakūnių himenoforas yra rausvas, o kotas padengtas tamsiu, iškiliu tinkleliu. Tikrinio baravyko vamzdeliai geltonuoja arba žaliuoja, o tinklelis yra baltas tamsesniame fone.
Ar aitriojo baravykūno kartumas išnyksta išvirus arba išdžiovinus?
Ne, aitriojo baravykūno kartumas yra patvarus ir neišnyksta verdant, kepant, marinuojant ar džiovinant. Net vienas mažas gabalėlis nepataisomai sugadina viso ruošiamo patiekalo skonį.
Kodėl aitrusis baravykūnas šnekamojoje kalboje kartais vadinamas šėtonbaravykiu?
Šis pavadinimas kilo dėl grybautojų dažnai daromos kalbinės klaidos. Tikrasis šėtonbaravykis yra retas, stipriai nuodingas grybas raudonu kotu bei poromis, augantis daugiausia kalkingame dirvožemyje.
Ar suvalgius aitriojo baravykūno gresia apsinuodijimas?
Šis grybas neturi mirtinų toksinų, tačiau suvalgius patiekalo su juo gali atsirasti virškinamojo trakto sudirginimas, pykinimas ar vėmimas, kurį sukelia stiprios karčiosios medžiagos.
Kokiuose miškuose ir kokiame dirvožemyje dažniausiai auga aitrusis baravykūnas?
Auga visų pirma spygliuočių ir mišriuose miškuose, ypač po pušimis bei eglėmis. Mėgsta rūgštų, skurdų ir smėlingą dirvožemį; dažnai dygsta ir prie pūvančių kelmų.
Kuriais mėnesiais galima rasti aitriojo baravykūno vaisiakūnių?
Vaisiakūniai paprastai pasirodo nuo birželio iki spalio, o jų dygimo pikas būna vasaros mėnesiais ir ankstyvą rudenį, kartu su tikrinių baravykų rinkimo laikotarpiu.
Ar žalio minkštimo ragavimas leidžia atpažinti šią rūšį?
Taip, liežuvio galiuku palietus trupinėlį minkštimo iš karto pajuntamas intensyvus kartumas. Kilus abejonių gamtoje, grybautojai dažnai atlieka tokį bandymą.
Mėgėjas
Kepurėlės apačia
- Vamzdelių ilgis
- Vamzdelių ilgis: 15–20 mm.
Pavadinimai ir istorija
- Obowiązująca nazwa taksonomiczna
- Tylopilus felleus (Bull.) P. Karst.
- Pozostałe nazwy
- goryczak żółciowy, goryczak
Stebėjimai namuose
Sporų atspaudas
- Reikalingos medžiagos
- šviežia, subrendusi kepurėlė, popieriaus lapas, stiklinė arba dubenėlis, vanduo
- Laikas
- 2–24 h
- Atlikimas
- Padėkite kepurėlę apatine puse ant popieriaus.
- Užlašinkite lašą vandens ant viršaus ir uždenkite.
- Po 2–24 valandų pakelkite kepurėlę ir apžiūrėkite nuosėdas.
Ko ieškoti
- Sporų atspaudo spalva
- Sporų atspaudo spalva: rožinis. Sporų atspaudo spalva: rudas.
- Sporų atspaudo atspalvis
- Sporų atspaudo atspalvis: kūno rausvumo. Sporų atspaudo atspalvis: rausvai ruda.
Po mikroskopu
- Reikalingos medžiagos
- šviesinis mikroskopas, objektinis ir dengiamasis stikleliai, adata, vanduo, sporos iš atspaudo
- Atlikimas
- Adata perkelkite šiek tiek atspaudo ant stiklelio.
- Užlašinkite lašą vandens, uždenkite dengiamuoju stikleliu ir apžiūrėkite sporas.
Ko ieškoti
- Sporos forma
- Sporos forma: verpstiškas. Sporos forma: verpstiškas. Sporos forma: elipsoidiškas.
- Sporos paviršius
- Sporos paviršius: lygus.
- Sporos matmenys
- Ilgis 10–16 µm, plotis 3,5–5 µm.
Matmenis lyginkite sukalibravę mikroskopo skalę.
Ekologija ir paplitimas
- Dirvožemio reakcija
- Dirvožemio reakcija: rūgštus.
- Dirvožemio granuliometrinė sudėtis
- Dirvožemio granuliometrinė sudėtis: smėlingas.
Dirvožemio granuliometrinė sudėtis: priemolio. - Dirvožemio derlingumas
- Dirvožemio derlingumas: Skurdus maisto medžiagų.
- Spygliuočiai medžiai aplinkoje
- Spygliuočiai medžiai aplinkoje: pušis.
Spygliuočiai medžiai aplinkoje: eglė.
Istorija ir kultūra
Šios rūšies pažinimo ir mokslinio dokumentavimo istorija tiesiogiai susijusi su vamzdelinių grybų sistematikos evoliucija. Rūšį 1788 metais iš pradžių aprašė prancūzų mikologas Jeanas Baptiste'as Bulliardas pavadinimu Boletus felleus. 1881 metais suomių tyrėjas Petteris Adolfas Karstenas perkėlė ją į Tylopilus gentį, o tai yra esminis jos nomenklatūros istorijos lūžio taškas, užfiksuotas taksonominėse duomenų bazėse, tokiose kaip „Index Fungorum“. Rūšies epitetas felleus kilęs iš lotyniško žodžio fel (tulžis), kas tiesiogiai nurodo itin stiprų, veriantį minkštimo kartumą, aprašytą mikologinėje literatūroje (be kita ko, Irmgard Krisai-Greilhuber darbuose) kartu su vamzdelių rausvėjimo požymiu. Taksonominės duomenų bazės, įskaitant „EPPO Global Database“, dokumentuoja mokslinio pavadinimo sąsajas su daugybe atitikmenų Europos kalbose (pvz., lenkų goryczak żółciowy ar vokiečių Gallenröhrling), kuriose nuosekliai įsitvirtino tulžies arba kartumo motyvas kaip tvarus kultūrinio šio grybo suvokimo liudijimas nomenklatūroje.
Valgomumas ir saugumas
Aitrusis baravykūnas yra nevalgomas grybas dėl itin stipraus ir deginančio minkštimo kartumo. Šis kartumas yra patvarus ir neišnyksta po jokių kulinarinių apdorojimo būdų, pavyzdžiui, apvirimo, kepimo, marinavimo ar džiovinimo – net ir nedidelė vaisiakūnio dalelė visiškai sugadina viso patiekalo skonį. Nors ši rūšis neturi mirtinų organus pažeidžiančių toksinų, jos vartojimas gali sukelti virškinamojo trakto sutrikimus, pykinimą ir vėmimą, kuriuos sukelia dirginančių karčiųjų medžiagų poveikis. Dėl panašumo jis dažnai painiojamas su tikriniu baravyku.
Buveinė ir paplitimas
Tylopilus felleus yra šiaurės pusrutulio vidutinio klimato juostoje plačiai paplitusi rūšis, dažnai sutinkama Europoje, taip pat Azijoje ir Šiaurės Amerikoje. Daugiausia auga spygliuočių ir mišriuose miškuose, kur kas rečiau – grynuose lapuočių medynuose. Trofiniu požiūriu tai yra ektomikorizinis grybas, sudarantis ryšius pirmiausia su pušimis (Pinus) ir eglėmis (Picea), nors pasitaiko ir šalia bukų bei ąžuolų. Lauko stebėjimuose vaisiakūniai fiksuojami rūgščiuose, smėlinguose, nederlinguose miško dirvožemiuose, taip pat tiesiai ant smarkiai suirusios medienos, įskaitant pūvančius spygliuočių kelmus, bei paklotėje; vaisiakūnių buvimas ant tokio substrato yra mikrobuveinės ypatybė ir neįrodo maitinimosi pačia mediena. Vidurio Europoje, remiantis Lenkijos lentelėse dokumentuotu laikotarpiu, vaisiakūniai pasirodo nuo birželio iki lapkričio (VI–XI).
Šaltiniai
- src-cms-felleus
- src-naturalis-felleus
- src-snowarski-felleus
Tyrėjas
Valgomumas ir virtuvė
Ustalenia źródłowe: jadalność, spożycie i wykorzystanie
- Valgomumas
- Nevalgomas — źródło oznaczenia
Źródło bez opisu bibliograficznego · Own Tylopilus felleus account: Kapelusz / Trzon / zarodniki / występowanie / jadalne; compared species excluded.
Źródło bez opisu bibliograficznego · Popis / Výskyt / Kuchyňské využití; only the focal species paragraph, excluding compared species and var. alutarius.
Moksliniai pavadinimai ir taksonomija
- Galiojantis mokslinis pavadinimas
Tylopilus felleus (Bull.) P. Karst.
- Ankstesni moksliniai pavadinimai
- 1788 [1787–88] — Boletus felleus Bull.
1815 — Boletus alutarius Fr.
1825 — Boletus felleus var. roseus Pers.
1844 — Boletus alutarius Rostk.
1882 — Tylopilus felleus var. alutarius (Fr.) P. Karst.
1882 — Tylopilus felleus var. fuscescens P. Karst.
1886 — Dictyopus felleus (Bull.) Quél.
1889 — Boletus felleus var. obesus Peck
1898 — Suillus alutarius (Fr.) Kuntze
1898 — Suillus felleus (Bull.) Kuntze
1898 [1900] — Tylopilus alutarius (Fr.) Henn.
1936 — Boletus felleus f. plumbeoviolaceus Snell
1965 [1964] — Boletus felleus var. alutarius (Fr.) J. Blum
1971 — Tylopilus felleus var. uliginosus A.H. Sm. & Thiers
1986 — Boletus felleus f. albiceps Kauffman & Snell
1986 — Boletus felleus f. rubrobrunneus Snell[6]
Goryczak żółciowy nosi nazwę naukową Tylopilus felleus (Bull.) P. Karst. Należy do rodziny borowikowatych (Boletaceae) i rzędu Boletales w obrębie podklasy Agaricomycetidae, klasy Agaricomycetes, typu Basidiomycota oraz królestwa Fungi. W bazie Species Fungorum nazwa ta jest zarejestrowana jako aktualna pod numerem rekordu 122480.
[6]Kombinację Tylopilus felleus opublikował Petter Adolf Karsten w 1881 r. na łamach „Revue Mycologique, Toulouse” (t. 3, nr 9, s. 16). Jej bazonimem jest Boletus felleus Bull., opisany przez Jeana Baptiste’a Bulliarda w „Herbier de la France” (t. 8, tabl. 379), gdzie rejestr wskazuje datę 1788 z adnotacją [1787–88]. Są to daty dwóch odrębnych aktów nomenklatorycznych.
[6]W rejestrach mykologicznych odnotowano 16 synonimów tego gatunku, obejmujących różne rangi systematyczne oraz datowania:
- Boletus felleus Bull., Herb. Fr. (Paris) 8: pl. 379 (1788) [1787-88]
- Dictyopus felleus (Bull.) Quél., Enchiridion Fungorum in Europa media et praesertim in Gallia Vigentium: 159 (1886)
- Suillus felleus (Bull.) Kuntze, Revis. gen. pl. (Leipzig) 3(3): 535 (1898)
- Boletus alutarius Fr., Observ. mycol. (Havniae) 1: 115 (1815)
- Tylopilus felleus var. alutarius (Fr.) P. Karst., Bidr. Känn. Finl. Nat. Folk 37: 3 (1882)
- Tylopilus alutarius (Fr.) Henn., in Engler & Prantl, Nat. Pflanzenfam., Teil. I (Leipzig) 1(1**): 190 (1898) [1900]
- Suillus alutarius (Fr.) Kuntze, Revis. gen. pl. (Leipzig) 3(3): 535 (1898)
- Boletus felleus var. alutarius (Fr.) J. Blum, Bull. Soc. Mycol. France 80(3): 297 (1965) [1964]
- Boletus felleus var. roseus Pers., Mycologia Europaea (Erlanga) 2: 136 (1825)
- Boletus alutarius Rostk., in Sturm, Deutschl. Fl., 3 Abt. (Pilze Deutschl.) [5](23/24): 131 (1844)
- Tylopilus felleus var. fuscescens P. Karst., Bidr. Känn. Finl. Nat. Folk 37: 2 (1882)
- Boletus felleus var. obesus Peck, Bull. N.Y. St. Mus. 2(no. 8): 154 (1889)
- Boletus felleus f. plumbeoviolaceus Snell, Mycologia 28(5): 465 (1936)
- Tylopilus felleus var. uliginosus A.H. Sm. & Thiers, Boletes of Michigan (Ann Arbor): 114 (1971)
- Boletus felleus f. albiceps Kauffman & Snell, in Wolfe, Mycologia 78(1): 24 (1986)
- Boletus felleus f. rubrobrunneus Snell, in Wolfe, Mycologia 78(1): 24 (1986)
W wykazie tym nazwa Boletus alutarius została użyta dwukrotnie przez różnych autorów (Friesa w 1815 r. oraz Rostkoviusa w 1844 r.).
[6]Laboratorinė diagnostika
Tyrimų medžiaga ir metodai
Metody i zapisy źródłowe — Named focal-species atlas spore account; collection identity and material preparation are not reported.
Pochodzenie materiału: nieokreślona w źródle.
Długość zarodnika; Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „10–16 × 3.5–5 µm; separate length and width axes, no N inferred.” [2]
Kształt zarodnika — zapis źródłowy: „úzce vřetenovité až téměř válcovité; fusiform core retained, near-cylindrical qualifier separately documented.” [2]
Metody i zapisy źródłowe — Named focal-species atlas spore account; collection identity and material preparation are not reported.
Pochodzenie materiału: nieokreślona w źródle.
Kształt zarodnika; Powierzchnia zarodnika — zapis źródłowy: „wrzecionowate lub elipsoidalne; gładkie” [7]
Paplitimo patikra — apimtis ir apribojimai
Materiał: Pierwotna polska kolekcja autora atlasu.
Zakres odczytu: Fragmenty źródeł.
Odczytano fragment źródła; pełny tekst i metody nie zostały zweryfikowane.
Data przeglądu: 21.10.2026.
Ograniczenia: Źródłowe oznaczenie i zakres pojęcia zachowano. Nie zadeklarowano nowego badania okazów ani odczytu wszystkich publikacji cytowanych przez źródło.
[7]Apžvalgos apimtis
Prieš užbaigiant įrašą reikia papildyti arba suderinti.
- Paplitimo regionų paieška reikalauja suderinimo.
- Ankstesnių išvadų sąsajas reikia patikrinti iš naujo.
- Naujiems šaltiniams reikia suderinti peržiūros metu rastą informaciją.
Teisinis pagrindas ir vertinimo apimtis
Taisyklės vietovei: Lenkija
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Badania nad właściwościami biologicznymi ekstraktów z owocników Tylopilus felleus i Suillellus rubrosanguineus opublikowali I. Šušaníková, M. Kvasnicová, A. Brzková, O. Ďuriška oraz P. Mučaji w czasopiśmie „Interdisciplinary Toxicology” (2018, t. 11, nr 3, s. 204–208, DOI: 10.2478/intox-2018-0018). Praca obejmowała testy na liniach komórkowych oraz jakościową analizę fitochemiczną.
[8]W procedurze laboratoryjnej wysuszone owocniki sproszkowano i poddano dwutygodniowej ekstrakcji w 96% etanolu lub stężonym chloroformie z okresowym wstrząsaniem. Następnie rozpuszczalniki odparowano pod zmniejszonym ciśnieniem, a suche ekstrakty rozpuszczono w DMSO i zamrożono w −20 °C. Osobno traktowano rurki hymenoforu oraz kapelusze z trzonami.
[8]W doświadczeniu przygotowano cztery frakcje ekstraktów Tylopilus felleus:
- TylEtCap – ekstrakt etanolowy (96% etanol) z kapeluszy i trzonów łącznie,
- TylEtTub – ekstrakt etanolowy (96% etanol) z rurek hymenoforu,
- TylChCap – ekstrakt chloroformowy (stężony chloroform) z kapeluszy i trzonów łącznie,
- TylChTub – ekstrakt chloroformowy (stężony chloroform) z rurek hymenoforu.
Testy prowadzono na mysich fibroblastach zarodkowych NIH-3T3 oraz ludzkich komórkach gruczolakoraka piersi MCF-7. Linie hodowano w pożywce DMEM z dodatkiem 10% surowicy płodowej bydła (FBS), penicyliny (100 IU/ml) i streptomycyny (100 µg/ml) w temperaturze 37 °C, w wilgotnej atmosferze z zawartością 5% CO₂, pasażując komórki dwa razy w tygodniu.
[8]Komórki wysiewano na płytki 96-dołkowe w gęstości 10 000 komórek na dołek w 100 µl medium. Po 24 godzinach inkubacji dodawano ekstrakty w stężeniach od 6,25 do 100 µg/ml (końcowe stężenie DMSO nie przekraczało 0,1%), stosując kwercetynę (6,25–50 µg/ml) jako substancję referencyjną. Po dobie dodawano odczynnik MTT (0,4 mg/ml), inkubowano przez 4 godziny, po czym rozpuszczano powstalcy formazan w czystym DMSO i mierzono absorbancję przy 570 nm czytnikiem Tecan Infinite M200.
[8]Test MTT opierał się na redukcji soli tetrazoliowej do barwnego formazanu, co stanowi wskaźnik aktywności metabolicznej i żywotności komórek. Wyniki opracowano jako średnie z błędem standardowym (SEM) dla trzech powtórzeń analitycznych, porównując je testem t-Studenta.
[8]W wyższych stężeniach wszystkie cztery ekstrakty goryczaka powodowały statystycznie istotny spadek redukcji MTT w linii MCF-7 (p<0,05 lub p<0,01), co autorzy określili jako łagodną cytotoksyczność. Z kolei w linii mysiej NIH-3T3 wyższe stężenia ekstraktów z rurek (zarówno etanolowego, jak i chloroformowego) powodowały wzrost wskaźnika żywotności, a ekstrakty z kapeluszy i trzonów nieznacznie stymulowały metabolizm komórek.
[8]Zależność odpowiedzi od stężenia przedstawiono graficznie na rycinie 2 w pracy, zestawiając słupki dla linii nowotworowej MCF-7 oraz kontrolnej NIH-3T3 z poziomami istotności statystycznej (* p<0,05, p<0,01, * p<0,001). Autorzy nie wyznaczyli dla badanych frakcji wartości IC₅₀.
[8]W badaniu porównawczym trzy ekstrakty krwistoborowika (Suillellus rubrosanguineus – SuiEtCap, SuiEtTub i SuiChTub) silniej obniżały aktywność metaboliczną obu linii komórkowych bez istotnego zróżnicowania między nimi, natomiast kontrolna kwercetyna działała wyraźniej na fibroblasty NIH-3T3 niż na komórki MCF-7.
[8]W celu wykrycia obecności alkaloidów przeprowadzono próbę Dragendorffa. Frakcje chloroformowe po rozpuszczeniu w chloroformie wytrząsano z 0,5 M kwasem siarkowym i poddawano reakcji z odczynnikiem w fazie wodnej. Frakcje etanolowe rozpuszczano w eterze z dodatkiem 15% amoniaku, ekstrahowano 0,1 M kwasem solnym i traktowano kilkoma kroplami odczynnika Dragendorffa. Jako kontrole pozytywne posłużyły wyciągi z pokrzyku wilczej jagody (Atropa bella-donna) oraz chinowca (Cinchona succirubra).
[8]Reakcja z odczynnikiem Dragendorffa dała we wszystkich badanych ekstraktach wynik dodatni w postaci pomarańczowoczerwonego osadu. W przypadku frakcji etanolowych goryczaka (TylEtCap i TylEtTub) reakcja była silna (*), natomiast we frakcjach chloroformowych (TylChCap i TylChTub) umiarkowana (). Podobne nasilenie wykazano dla ekstraktów Suillellus rubrosanguineus (SuiEtCap i SuiEtTub – silna, SuiChTub – umiarkowana).
[8]Dodatni wynik próby Dragendorffa wskazuje na jakościową obecność związków o charakterze alkaloidowym w owocnikach goryczaka. W pracy nie prowadzono jednak izolacji ani identyfikacji konkretnych cząsteczek, nie określono ich zawartości ilościowej ani nie powiązano ich bezpośrednio ze spadkiem żywotności komórek w teście MTT.
[8]W dyskusji naukowej autorzy odnieśli się do wcześniejszych doniesień o tylopilanie – polisacharydzie z grupy β-glukanów wyizolowanym z Tylopilus felleus, który w badaniach Grzybka i współpracowników z 1994 r. testowano na komórkach mięsaka Crockera 180-TG w zakresie stężeń 37,5–300 µg/ml.
[8]Autorzy wspomnieli także o innych grzybowych β-glukanach, takich jak lentinan z twardnika japońskiego (Lentinus edodes), sugerując celowość dalszych badań nad oczyszczonymi frakcjami goryczaka w modelach wspomagających terapię nowotworową. Praca miała jednak charakter wstępnych badań laboratoryjnych in vitro i nie obejmowała testów klinicznych ani schematów leczniczych.
[8]Buveinė ir paplitimas
Buveinė, regionas ir sezonas
W Czechach gatunek występuje obficie od czerwca do października, na obszarach od nizin po tereny górskie. Rośnie w lasach iglastych i liściastych na podłożu kwaśnym, wykazując stosunkowo dużą odporność na suchszą aurę.
[2]Okazy badane przez zespół Šušaníkovej zebrano 19 czerwca 2016 r. w miejscowości Holubičky na Nizinie Zahorskiej na Słowacji. Grzyby rosły w trawie pod sosnami w lesie iglastym; zbiór przeprowadził Drahomír Ďuriška, a oznaczenia dokonał Ondrej Ďuriška.
[8]Goryczak żółciowy jest szeroko rozprzestrzeniony na półkuli północnej, a na Słowacji należy do pospolitych grzybów leśnych, spotykanych w drzewostanach iglastych.
[8]Potwierdzony zasięg występowania
Wszystkie obszary potwierdzone w zapisanych danych źródłowych.
| Kraj | Regiony i stanowiska | Owocnikowanie | Šaltiniai |
|---|---|---|---|
| Lenkija | Lasovicės prie Miličiaus | VI–XI |
|
Šaltiniai
- src-cms-felleus
- src-eli-protection-2014
- src-eli-trade-2026
- src-sf-felleus
- src-snowarski-felleus
- src-susanikova 2018
- tylopilus_felleus.archived-profile
- tylopilus_felleus.legal-status-verification.20261015