Nevalgomas
Nustatykite vietovę, kad matytumėte savo regiono duomenis.


Auksaviršė skujagalvė (Pholiota aurivella) yra ryškiai geltonos ar auksinės spalvos medienos grybas iš gleiviabudinių šeimos. Kepurėlė gleivėta, padengta rusvais prigludusiais žvyneliais, kotas plaušuotas su greitai išnykstančiu žiedu. Vaisiakūniai auga glaudžiomis kuokštinėmis grupėmis ant lapuočių medžių kamienų, drevių ir stambių šakų nuo vasaros pabaigos iki vėlyvo rudens.
Atpažinimas, buveinė ir svarbiausi skirtumai.
Grybautojas
Vaisiakūnio sandara
- Vaisiakūnio sandaros tipas
- Vaisiakūnio sandaros tipas: Kepurėlė, kotas.
Kepurėlė
- Kepurėlės forma
- jaunų vaisiakūnių: Kepurėlės forma: pusiau rutuliška.
jaunų vaisiakūnių: Kepurėlės forma: kūgiškas.
subrendusių vaisiakūnių: Kepurėlės forma: išgaubtas. - Kepurėlės danga
- Kepurėlės danga: žvynuota, plaušuota ir veltiniškas.
- Kepurėlės paviršiaus blizgesys
- kai sausas: Kepurėlės paviršiaus blizgesys: matinis.
- Kepurėlės lipnumas ir gleivėtumas
- kai šlapias: Kepurėlės lipnumas ir gleivėtumas: lipnus.
- Kepurėlės spalva
- Kepurėlės spalva: šviesiai geltonas (kepurėlės krašte).
Kepurėlės spalva: geltonas (kepurėlės krašte).
senų vaisiakūnių: Kepurėlės spalva: rūdžių ochros spalvos. - Krašto padėtis
- jaunų vaisiakūnių: Krašto padėtis: užsirietęs į vidų.
subrendusių vaisiakūnių: Krašto padėtis: užlinkęs į vidų. - Kepurėlės skersmuo
- Kepurėlės skersmuo – 30–200 mm.
- Apvalkalo liekanų buvimas ant kepurėlės
- Apvalkalo liekanų buvimas ant kepurėlės: yra.
Kepurėlės apačia
- Himenoforo tipas
- Himenoforo tipas: lakšteliai.
Lakšteliai prie koto
- Himenoforo prisitvirtinimas prie koto
- Himenoforo prisitvirtinimas prie koto: priaugęs prie koto (lakšteliai).
- Himenoforo profilis ties kotu
- Himenoforo profilis ties kotu: išlinkęs ties kotu (lakšteliai).
- Himenoforo nuaugimas kotu
- Himenoforo nuaugimas kotu: nuaugęs danteliu (lakšteliai).
- Himenoforo spalva
- subrendusių vaisiakūnių: Himenoforo spalva: rudas.
subrendusių vaisiakūnių: Himenoforo spalva: gelsvai ruda. - Laisvojo lakštelių krašto makroskopinė sandara
- Laisvojo lakštelių krašto makroskopinė sandara: banguotas.
Laisvojo lakštelių krašto makroskopinė sandara: dantytas arba pjūkliškas. - Lakštelių išsidėstymo tankis
- Lakštelių išsidėstymo tankis: glaudžiai išsidėstę.
- Lakštelių aukštis
- Lakštelių aukštis: 4–10 mm.
- Trumpųjų lakštelių buvimas
- Trumpųjų lakštelių buvimas: yra.
- Trumpųjų lakštelių ilgių eilių skaičius
- Trumpųjų lakštelių ilgių eilių skaičius: 1–3.
Kotas ir pagrindas
- Koto forma
- Koto forma: cilindriškas.
- Koto pagrindas
- Koto pagrindas: siaurėjantis.
- Koto spalva
- viršutinėje koto dalyje: Koto spalva: šviesiai geltonas.
apatinėje koto dalyje: Koto spalva: geltonas arba geltonos ochros spalvos.
apatinėje koto dalyje: Koto spalva: rūdžių ochros spalvos arba rūdiškai ruda. - Koto paviršiaus danga
- viršutinėje koto dalyje: Koto paviršiaus danga: dribsniuota.
apatinėje koto dalyje: Koto paviršiaus danga: žvynuota. - Koto ornamentikos spalva
- Koto ornamentikos spalva: aukso geltonumo.
- Koto ilgis
- Koto ilgis: 50–180 mm.
- Koto skersmuo
- Koto skersmuo: 5–20 mm.
Žiedas
- Žiedo buvimas
- jaunų vaisiakūnių: Žiedo buvimas: yra.
- Žiedo spalva
- jaunų vaisiakūnių: Žiedo spalva: geltonas (visas žiedas).
- Žiedinės zonos buvimas
- Žiedinės zonos buvimas: yra.
- Koto išlinkimas
- Koto išlinkimas: išlinkęs.
- Koto paviršiaus drėgnumas
- Koto paviršiaus drėgnumas: sausas.
Trama
- Minkštimo spalva
- Minkštimo spalva: balsva, šviesiai geltonas arba geltonas (kepurėlės minkštimas).
viršutinėje koto dalyje: Minkštimo spalva: balsva, šviesiai geltonas arba geltonas (koto minkštimas).
apatinėje koto dalyje: Minkštimo spalva: rūdiškai ruda (koto minkštimas). - Minkštimo standumas
- Minkštimo standumas: standus.
- Minkštimo kvapas
- Minkštimo kvapas: neišsiskiriantis (minkštimas).
- Minkštimo skonio pobūdis
- Minkštimo skonio pobūdis: švelnus.
Kur ir kada auga
- Buveinė
- Buveinė: lapuočių miškas.
Buveinė: parkas. - Substratas
- Substratas: gyva mediena.
Substratas: negyva mediena. - Vaisiakūnių augimo pobūdis
- Vaisiakūnių augimo pobūdis: kuokštais.
- Aptikimo dažnumas
- Derėjimo laikotarpis
- Vaisiakūniai pasirodo nuo rugsėjo iki lapkričio.
Vaisiakūniai pasirodo nuo balandžio iki gegužės. - Paplitimo sritis
- Paplitimo sritis: patvirtinta.
Valgomumas ir kulinarija
- Valgomumas
- Nevalgomas
Teisė
- Apsauga
- Lenkijoje rūšiai netaikoma rūšinė apsauga.
- Prekyba
- Lenkijoje rūšimi neleidžiama prekiauti ar iš jos gaminti grybų produktų.
FAQ
Ar auksaviršė skujagalvė yra saugi valgyti?
Grybas laikomas sąlygiškai valgomu; žalias jis toksiškas, o netinkamai išvirtas sukelia virškinimo sutrikimus.
Kaip šį grybą privaloma termiškai apdoroti?
Būtina virti mažiausiai 20 minučių, o nuovirą išpilti, kad pasišalintų gleivės ir dirginančios medžiagos.
Kur dažniausiai auga ši rūšis?
Auga kuokštais ant gyvų ar negyvų lapuočių medžių – bukų, beržų, gluosnių kamienų ir drevių.
Kada prasideda šios rūšies sezonas?
Vaisiakūniai pasirodo nuo rugpjūčio pabaigos ir auga iki vėlyvo rudens, dažniausiai spalio mėnesį.
Ar reikia nulupti kepurėlės odelę?
Taip, gleivėtą odelę rekomenduojama nulupti, nes ji suteikia kartumo ir sunkina virškinimą.
Koks šio grybo skonis?
Skonis prėskas, kartais su kartumo ar dervos poskoniu, o tekstūra po virimo išlieka kietoka.
Ar auksaviršė skujagalvė kenkia gyviems medžiams?
Taip, tai parazitinis grybas, sukeliantis medienos puvinį gyvuose lapuočiuose medžiuose.
Kokiomis spalvomis grybas nudažo vilną?
Naudojamas amatams, vilną nudažo šiltais ochros, garstyčių, geltonai rusvais atspalviais.
Ar šis grybas populiarus Vakarų Europoje?
Ne, Vakarų Europoje jis beveik nerenkamas ir vertinamas kaip menkavertis arba nevalgomas.
Ar auksaviršė skujagalvė auga ant žemės?
Ne, ji auga išskirtinai ant medienos – kamienų, kelmų, drevių ar stambių šakų.
Mėgėjas
Pavadinimai ir istorija
- Obowiązująca nazwa krajowa
- łuskwiak wierzbolubny
- Obowiązująca nazwa taksonomiczna
- Pholiota aurivella
- Dawne nazwy krajowe
- łuskwiak złotawy
Stebėjimai namuose
Sporų atspaudas
- Reikalingos medžiagos
- šviežia, subrendusi kepurėlė, popieriaus lapas, stiklinė arba dubenėlis, vanduo
- Laikas
- 2–24 h
- Atlikimas
- Padėkite kepurėlę apatine puse ant popieriaus.
- Užlašinkite lašą vandens ant viršaus ir uždenkite.
- Po 2–24 valandų pakelkite kepurėlę ir apžiūrėkite nuosėdas.
Ko ieškoti
- Sporų atspaudo spalva
- Sporų atspaudo spalva: rudas.
Po mikroskopu
- Reikalingos medžiagos
- šviesinis mikroskopas, objektinis ir dengiamasis stikleliai, adata, vanduo, sporos iš atspaudo
- Atlikimas
- Adata perkelkite šiek tiek atspaudo ant stiklelio.
- Užlašinkite lašą vandens, uždenkite dengiamuoju stikleliu ir apžiūrėkite sporas.
Ko ieškoti
- Sporos forma
- Sporos forma: elipsoidiškas. Sporos forma: kiaušiniškas. Sporos forma: inksto formos. Sporos forma: plačiai elipsoidiškas.
- Sporos paviršius
- Sporos paviršius: lygus.
- Sporos matmenys
- Ilgis 7,5–11,5 µm, plotis 5–7 µm.
Matmenis lyginkite sukalibravę mikroskopo skalę.
Ekologija ir paplitimas
- Mitybos būdas
- Mitybos būdas: saprotrofinis.
Mitybos būdas: parazitinis.
Nekulinarinis panaudojimas
Ši rūšis turi praktinį pritaikymą tekstilės pluoštų dažyme. Grybų pigmentai, sąveikaudami su alūno ar geležies kandikliais, nudažo natūralią vilną šiltais rusvai geltonais, ochros, garstyčių ir šviesiai rudais tonais. Dėl to auksaviršė skujagalvė yra vertinama amatininkų, užsiimančių istoriniu ir ekologišku vilnos dažymu. Dėl savo ryškios spalvos ir gebėjimo išlaikyti formą džiovinant vaisiakūniai kartais naudojami floristinėse kompozicijose, miško ekspozicijose bei gamtos pažinimo edukaciniuose stenduose kaip pavyzdys, iliustruojantis medžių kamienų florą.
Istorija ir kultūra
Auksaviršė skujagalvė Europos kultūrinėje erdvėje daugiausia žinoma per miškininkystės istoriją ir XIX amžiaus gamtos mokslų iliustracijas. Dėl ryškios auksinės spalvos ir augimo didelėmis kuokštomis aukštai medžiuose ji dažnai minima senojoje miškotvarkos literatūroje kaip pastebimas senų lapuočių miškų bei parkų elementas. Tradicinėje kaimo kultūroje šis grybas neturėjo plačios kulinarinės ar mitologinės šlovės, tačiau Vokietijos ir Skandinavijos kaimo bendruomenėse auksaspalvės kepurėlės ant senų medžių kamienų vėlyvą rudenį buvo laikomos medžio senatvės ir artėjančios žiemos pranašu. Anglakalbėje erdvėje dėl savo išvaizdos grybas gavo vaizdingus auksinių ar blizgančių žvynelių pavadinimus, atsispindinčius to meto gamtos stebėtojų užrašuose.
Valgomumas ir saugumas
Auksaviršės skujagalvės valgomumas vertinamas nevienareikšmiškai ir reikalauja atsargumo. Daugelyje šaltinių ji priskiriama sąlygiškai valgomoms, bet žemos kokybės rūšims, o kai kuriose šalyse laikoma nevalgoma. Žaliame grybe yra virškinimo traktą dirginančių medžiagų, todėl jo ragauti negalima. Vartojimui būtinas kruopštus terminis apdorojimas: vaisiakūnius privaloma virti ne mažiau kaip dvidešimt minučių ir nuoviro jokiu būdu nenaudoti. Gleivėta kepurėlės odelė dažnai turi kartų skonį, todėl ją rekomenduojama nulupti. Skonis prėskas, kartais su nemaloniu žemės ar dervos poskoniu, minkštimas kietokas. Net ir tinkamai paruošus, jautresniems žmonėms gali sukelti skrandžio spazmus, pykinimą ar viduriavimą. Dėl šių priežasčių Vakarų Europoje grybas praktiškai nerenkamas, nors kai kuriuose Rytų Europos regionuose kartais vartojamas po ilgo virimo ir sūdymo.
Buveinė ir paplitimas
Auksaviršė skujagalvė yra parazitinis ir saprotrofinis grybas, augantis ant gyvų ir negyvų lapuočių medžių. Pagrindinis substratas – seni, pažeisti kamienai, medžių drevės, šakų lūžio vietos bei stambios šakos aukštai lajose. Dažniausiai susijusi su bukais, beržais, gluosniais, liepomis, klevais, alksniais ir tuopomis, žymiai rečiau pastebima ant spygliuočių. Vaisiakūniai formuojasi tankiomis puokštėmis, dažnai kelerius metus iš eilės toje pačioje medžio vietoje. Rūšis paplitusi vidutinio klimato Šiaurės pusrutulio juostoje: Europoje, Šiaurės Amerikoje ir Azijoje. Vaisiakūniai pasirodo nuo rugpjūčio pabaigos iki lapkričio mėnesio, esant drėgnesniam orui. Pietiniuose ir švelnesnio klimato regionuose sezonas gali tęstis iki gruodžio pradžios, o šiauriniuose kraštuose baigiasi su stipresniais spalio šalčiais.
Tyrėjas
Valgomumas ir kulinarija
Ustalenia źródłowe: jadalność, spożycie i wykorzystanie
- Valgomumas
- Nevalgomas — źródło oznaczenia
Österreichische Mykologische Gesellschaft, Speisewert · Pholiota aurivellus / cerifera row / ungenießbar
Moksliniai pavadinimai ir taksonomija
- Galiojantis mokslinis pavadinimas
Pholiota aurivella
Moksliniai pavadinimai ir taksonomija
Teisingas mokslinis taksono pavadinimas yra Pholiota aurivella (Batsch) P. Kumm., kurį Paul Kummer paskelbė 1871 metais ir kuris užregistruotas Index Fungorum numeriu 223664 gleiviabudinių (Strophariaceae) šeimoje. Basionimas yra Agaricus aurivellus Batsch, pirmą kartą aprašytas XVIII amžiaus pabaigoje.
Moksliniai pavadinimai ir taksonomija
Šiuolaikinėje Jano Holeco 1998 metų genties Pholiota revizijoje pavadinimas P. aurivella griežtai taikomas grybui, susijusiam su gluosniais, pasižyminčiam storais žvyneliais, dažniausiai buožiškomis cheilocistidėmis bei plačia dygimo pora. Šiuo požiūriu Pholiota cerifera pripažinta P. aurivella sinonimu, tuo tarpu gleivėtoji skujagalvė (Pholiota adiposa) yra atskira rūšis, susijusi visų pirma su bukais.
Taksono apimtis ir identifikavimo apribojimai
Mikroskopinėse struktūrose bazidės yra ketursporės, cilindrinės arba siaurai buožiškos, 25–32 × 7,5–9,5 µm matmenų. Cheilocistidės sudaro vientisą juostą lakštelių briaunoje, jų matmenys 19–45 × 7,5–20 µm, jos yra buožiškos, elipsoidiškos arba rutuliškos su koteliu ir dažniausiai skaidrios.
Taksono apimtis ir identifikavimo apribojimai
Lakštelių paviršiuje yra gausių 40–60 × 8,5–13 µm matmenų chrizocistidžių, verpstiškų arba siaurai buožiškų su nusmailėjusia viršūne, turinčių šviesą laužiančių intarpų, gelstančių veikiant kalio hidroksidui (KOH) ir amoniakui.
Taksono apimtis ir identifikavimo apribojimai
Lakštelių trama taisyklinga, sudaryta iš lygiagrečių 3,5–24 µm pločio hifų, su aiškiai želatinizuotu subhimeniju. Kepurėlės odelė yra dviejų sluoksnių cutis tipo sandaros iš 3–13 µm pločio hifų su sieneliniu ir inkrustuojančiu pigmentu. Sagtelės yra visuose tirtuose vaisiakūnio audiniuose.
Taksono apimtis ir identifikavimo apribojimai
Tipinės Pholiota cerifera medžiagos iš Suomijos analizė patvirtino mikrostruktūros požymių atitiktį, įskaitant plačiai elipsoidiškas 8,3–9,2 × 5,8–6,1 µm matmenų sporas su plačia dygimo pora (1,5–1,8 µm), o tai pagrindžia šio pavadinimo įtraukimą į P. aurivella sinonimiką.
Taksono apimtis ir identifikavimo apribojimai
P. cerifera holotype nustatytas buožiškų cheilocistidžių (26–29 × 14–15 µm) ir chrizocistidžių su gelstančiu turiniu buvimas, atitinkantis P. aurivella anatominę sandarą.
Taksono apimtis ir identifikavimo apribojimai
Tikslus P. aurivella ir P. adiposa atskyrimas remiasi medžio šeimininko koreliacija su dygimo poros pločiu ir cheilocistidžių forma, o papildomai – žvynelių storiu bei kepurėlės želatinizacijos laipsniu.
- Zakres ujęcia taksonomicznego
Rejestrowana nazwa to Pholiota aurivella (IF223664). Źródłowe obserwacje cech dotyczą wyłącznie P. aurivella w ujęciu Holeca z 1998 r., nazwanego wprost P. cerifera przez Holeca w 2001 r. Opis świeżych kolekcji i opis zbiorczy oraz typ H, Karsten 2935 zachowują odrębność. Historycznych oznaczeń P. aurivella sensu auctorum, P. adiposa, P. limonella, P. jahnii ani doniesień o spożyciu amerykańskich grzybów z grupy aurivella nie przypisuje się bez zastrzeżeń do tego wąsko rozumianego taksonu.
[3] [6] [2] [1] [4] [8]
Ekologija ir paplitimas
Laboratorinė diagnostika
Dane ustrukturyzowane
Bazidės
Himenialinės cistidės
Kiti laboratoriniai požymiai
Kepurėlės odelė
- Kepurėlės odelės hifų išsidėstymas
- Kepurėlės odelės hifų išsidėstymas: Lygiagrečios (viršutinis kepurėlės odelės sluoksnis). [21]
Kepurėlės odelės hifų išsidėstymas: Lygiagrečios (apatiniame kepurėlės odelės sluoksnyje). [21] - Kepurėlės odelės elementų plotis
- Kepurėlės odelės elementų plotis: 3–13 µm (viršutinis kepurėlės odelės sluoksnis). [21]
Kepurėlės odelės elementų plotis: 4–11 µm (apatiniame kepurėlės odelės sluoksnyje). [21] - Odelės hifų įsiterpimas į želatininę medžiagą
- Odelės hifų įsiterpimas į želatininę medžiagą: yra (šiek tiek želatinizuotos, viršutinis kepurėlės odelės sluoksnis). [21]
Sporos
Koto luobelė
- Koto odelės hifų plotis
- Koto odelės hifų plotis: 3–5 µm. [21]
Himenoforo trama
Tyrimų medžiaga ir metodai
Požymių aprašymas — šaltinis ir apimtis
Medžiaga: Šviežios Pholiota aurivella kolekcijos pagal Holecą (1998), bendras autoriaus aprašas.
Nuskaitymo apimtis: Visas tekstas.
Apribojimai: Švelnus skonio pobūdis nereiškia silpno intensyvumo ar valgomumo.
Sudėties ir aktyvumo tyrimas — Regeda (2021)
Medžiaga: P. aurivella IBK 2605 kamieno grybienos biomasės metanolinis ekstraktas, pagal lentelę kilęs iš Vasylkivo Ukrainoje, priimtas į kolekciją 2018 m.
Skaitymo apimtis: Visas tekstas.
Apribojimai: Tai kultūros biomasė, o ne vaisiakūnis. Rezultatas nelaikytas gydomuoju poveikiu ar valgomumo įvertinimu. Nėra savarankiškos kamieno revizijos pagal Holeco taksono ribas. Vaisiakūnių iliustracijos darbe paimtos iš interneto ir nėra tirto kamieno tapatybės įrodymas. Šiam kamienui nepriskirta 82,37% — pirminiame tekste šis skaičius nurodomas P. adiposa.
Sudėties ir aktyvumo tyrimas — W11 nr34 — šaltinio medžiaga
Medžiaga: Džiovintų vaisiakūnių, autorių įvardytų kaip Pholiota aurivella, etanolinis ekstraktas, vaučeris MA 0015, Jomra Trabzono regione, Turkija.
Nuskaitymo apimtis: Visas tekstas.
Apribojimai: Nepatvirtintas pavyzdžio MA 0015 atitikimas siaurajai europinei rūšies sampratai. Autoriai aprašo EC50 kaip įvertį; didžiausias stebėtas poveikis siekė apie 20 %. Darbe pateiktas įrašas p didesnis nei 1 yra neteisingas ir nepatvirtina reikšmingumo. Cheminio testo rezultatas nėra klinikinis veiksmingumas ar valgomumo įvertinimas.
Archiwalny opis siedliska
Gatunek rozwija się jako pasożyt osłabionych wierzb, a następnie jako saprotrof na ich martwym drewnie. Owocniki wyrastają na pniach i konarach, często wysoko nad ziemią, w gęstych wiązkach, zasiedlając głównie wierzbę kruchą (Salix fragilis) oraz wierzbę pięciopręcikową (Salix pentandra).
[2]Występuje w lasach łęgowych, w nadrzecznych zaroślach wierzbowych, nad brzegami stawów i rowów oraz w wilgotnych parkach od nizin po piętro podgórskie.
[2]Owocniki pojawiają się w czerwcu oraz w okresie od sierpnia do listopada, z wyraźnym nasileniem przypada na wrzesień i październik.
[2]Archiwalny opis siedliska
W Europie Wschodniej i Północnej owocnikowanie notowano w analogicznym okresie letnio-jesiennym (lipiec–październik).
[5]Archiwalny opis siedliska
W badaniach z regionu Morza Czarnego potwierdzono obecność taksonu w Azji Mniejszej.
[9]- Šaltiniuose pateikti rezultatai — Himeninės cistidės ilgis
- na ostrzu blaszki: 19–45 µm [2]
na ostrzu blaszki: 26–29 µm [2] - Šaltiniuose pateikti rezultatai — Himeninės cistidės plotis
- na ostrzu blaszki: 14–15 µm [2]
na ostrzu blaszki: 7,5–20 µm [2] - Šaltiniuose pateikti rezultatai — Dygimo poros skersmuo
- 1,2–1,5 µm (skrajnie 1–1,8 µm) [2]
1,5–1,8 µm [2] - Šaltiniuose pateikti rezultatai — Sporos ilgis
- 8,3–9,2 µm (skrajnie 8–9,8 µm) [2]
7,5–10,5 µm (skrajnie do 11,5 µm) [2] - Šaltiniuose pateikti rezultatai — Sporos plotis
- 5–6,5 µm (skrajnie do 7 µm) [2]
5,8–6,1 µm (skrajnie do 6,4 µm) [2]
Metody i zapisy źródłowe — Świeże i zielnikowe kolekcje Pholiota aurivella w ujęciu Holeca (1998), opis zbiorczy, s. 209–210. Materiał odrębny od holotypu P. cerifera; jego pomiarów nie uśredniano z tym opisem.
Metoda źródłowa. Technika: mikroskopia świetlna (LM). Opis metody w źródle: Metody podane w publikacji, s. 202: roztwór KOH 5% i wodny roztwór czerwieni Kongo. Źródło nie przypisuje każdemu poniższemu pomiarowi wyłącznie jednego medium.
Refrakcyjność zawartości cystydy — zapis źródłowy: „Holec1998,druk210: Chrysocystidia wholly filled with a refractive inclusion.” [2]
Układ strzępek skórki — zapis źródłowy: „Holec1998,druk210: Upper layer:parallel hyphae,slight flexuosity is separately described.” [2]
Układ strzępek skórki — zapis źródłowy: „Holec1998,druk210: Lower layer:densely arranged parallel hyphae.” [2]
Długość sterygmy podstawki — zapis źródłowy: „Holec1998,druk210: Sterigmata4–5µm long.” [2]
Kształt podstawki — zapis źródłowy: „Holec1998,druk210: Basidia cylindrical; narrowly clavate is a separate source alternative whose width qualifier needs model support.” [2]
Organizacja cheilocystyd — zapis źródłowy: „Holec1998,druk210: Cheilocystidia forming a sterile band on lamella edge.” [2]
Płodność ostrza blaszek — zapis źródłowy: „Holec1998,druk210: Cheilocystidia forming a sterile band on the edge.” [2]
Liczebność chryzocystyd — zapis źródłowy: „Holec1998,druk210: Chrysocystidia numerous on lamella surface; rare edge cells remain a separate source statement.” [2]
Obecność chryzocystyd — zapis źródłowy: „Holec1998,druk210: Chrysocystidia present on lamella surface; exact target is the lamella-face cystidium.” [2]
Szerokość strzępek tramy — zapis źródłowy: „Holec1998,druk210: Regular trama,parallel hyphae3.5–24µm wide.” [2]
Szerokość elementów skórki — zapis źródłowy: „Holec1998,druk210: Upper layer:hyphae3–13µm wide.” [2]
Szerokość elementów skórki — zapis źródłowy: „Holec1998,druk210: Lower layer:hyphae4–11µm wide.” [2]
Osadzenie strzępek skórki w substancji żelowej — zapis źródłowy: „Holec1998,druk210: Upper layer hyphae slightly gelatinising; degree and layer are separate attributes.” [2]
Barwa zarodnika w mikroskopie — zapis źródłowy: „Holec 1998, s. 210: spores with thick brown wall; source microscopy, exact medium unreported for this observation.” [2]
Szerokość strzępek skórki trzonu — zapis źródłowy: „Holec1998,druk210: Stipe cuticle:a cutis of parallel hyphae3–5µm wide.” [2]
Zżelatynizowanie podhymenium — zapis źródłowy: „Holec1998,druk210: Subhymenium gelatinous.” [2]
Metody i zapisy źródłowe — Exact source material and scope: ["P.aurivella sensu Holec1998, fresh/aggregate European material, explicitly linked by author to P.cerifera2001; not all historical aurivella", {}, null, null]
Liczba zarodników na jednej podstawce — zapis źródłowy: „4-zarodnikowe; sterygmy4–5µm.” [2]
Długość podstawki — zapis źródłowy: „Pełny źródłowy pomiar długość × szerokość; pierwsza oś: 25–32×7.5–9.5µm; cylindryczne/wąskomaczugowate, środek często węższy.” [2]
Szerokość podstawki — zapis źródłowy: „Pełny źródłowy pomiar długość × szerokość; druga oś: 25–32×7.5–9.5µm; cylindryczne/wąskomaczugowate, środek często węższy.” [2]
Typ tramy hymenoforu — zapis źródłowy: „Regularna, równoległe strzępki3.5–24µm; subhymenium żelatynowate.” [2]
Organizacja skórki kapelusza — zapis źródłowy: „Dwuwarstwowa cutis: góra3–13µm lekko żelatynizuje, pigment wakuolarny/ścienny/inkrustacje; dół4–11µm gęste równoległe/faliste strzępki.” [2]
Obecność pory rostkowej; Średnica pory rostkowej — zapis źródłowy: „Bardzo wyraźny, (1)1.2–1.5(1.8)µm; krótkie characteristics1–1.5(1.8), dokładny opis zachowano.” [2]
Długość zarodnika — zapis źródłowy: „Pełny źródłowy pomiar długość × szerokość; pierwsza oś: 7.5–10.5(11.5)×5–6.5(7)µm.” [2]
Kształt zarodnika — zapis źródłowy: „Elipsoidalne do nieco jajowatych, czasem w widoku bocznym lekko fasolkowate.” [2]
Powierzchnia zarodnika — zapis źródłowy: „Gładkie.” [2]
Grubość ściany zarodnika — zapis źródłowy: „Gruba, brązowa.” [2]
Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „Pełny źródłowy pomiar długość × szerokość; druga oś: 7.5–10.5(11.5)×5–6.5(7)µm.” [2]
Metody i zapisy źródłowe — Exact source material and scope: ["P.aurivella sensu Holec1998, fresh/aggregate European material, explicitly linked by author to P.cerifera2001; not all historical aurivella; exact cheilocystidia at gill edge", {}, null, null]
Długość cystydy hymenialnej; Kształt cystydy hymenialnej; Szerokość cystydy hymenialnej — zapis źródłowy: „19–45×7.5–20µm, sterylne pasmo; maczugowate/szerokomaczugowate/elipsoidalne/odwrotniejajowate/prawie kuliste/kuliste na trzonku, zwykle hialinowe, rzadko żółta inkluzja.” [2]
Metody i zapisy źródłowe — Exact source material and scope: ["Holotype P.cerifera H,Karsten2935, Mustiala Finland, Salix pentandra, one very young dried and compressed fruitbody; interpretation Holec1998, separate from fresh/aggregate account; type tissue examination, N20 is spore measurements only; exact cheilocystidia at gill edge", {}, null, null]
Długość cystydy hymenialnej; Kształt cystydy hymenialnej; Szerokość cystydy hymenialnej — zapis źródłowy: „Podstawek nie znaleziono. Podstawczaki 23–31 × 6 µm. Cheilocystydy trudno widoczne, 26–29 × 14–15 µm, maczugowate lub szerokomaczugowate, hialinowe. Chryzocystydy liczne, wąskomaczugowate do maczugowatych, czasem z wyrostkiem, inkluzja żółknie w KOH/NH4OH; część całkowicie hialinowa. Strzępki osłony 6–15 µm, cylindryczne do wąskowrzecionowatych, hialinowe. Dwuwarstwowa, lekko zżelatynizowana cutis: górne strzępki 3–4,5 µm z żółtobrązowymi inkrustacjami, dolne 3–5 µm hialinowe. Miąższ kapelusza: splecione strzępki 3–9 µm, hialinowe lub lekko żółtobrązowo inkrustowane. Skórka trzonu: równoległe hialinowe strzępki 3–6 µm; miąższ trzonu: równoległe hialinowe strzępki 4,5–9 µm. Sprzążki we wszystkich badanych tkankach.” [2]
Metody i zapisy źródłowe — Exact source material and scope: ["Holotype P.cerifera H,Karsten2935, Mustiala Finland, Salix pentandra, one very young dried and compressed fruitbody; interpretation Holec1998, separate from fresh/aggregate account; type tissue examination, N20 is spore measurements only", {}, null, null]
Organizacja skórki kapelusza — zapis źródłowy: „Podstawek nie znaleziono. Podstawczaki 23–31 × 6 µm. Cheilocystydy trudno widoczne, 26–29 × 14–15 µm, maczugowate lub szerokomaczugowate, hialinowe. Chryzocystydy liczne, wąskomaczugowate do maczugowatych, czasem z wyrostkiem, inkluzja żółknie w KOH/NH4OH; część całkowicie hialinowa. Strzępki osłony 6–15 µm, cylindryczne do wąskowrzecionowatych, hialinowe. Dwuwarstwowa, lekko zżelatynizowana cutis: górne strzępki 3–4,5 µm z żółtobrązowymi inkrustacjami, dolne 3–5 µm hialinowe. Miąższ kapelusza: splecione strzępki 3–9 µm, hialinowe lub lekko żółtobrązowo inkrustowane. Skórka trzonu: równoległe hialinowe strzępki 3–6 µm; miąższ trzonu: równoległe hialinowe strzępki 4,5–9 µm. Sprzążki we wszystkich badanych tkankach.” [2]
Metody i zapisy źródłowe — Exact source material and scope: ["Holotype P.cerifera H,Karsten2935, Mustiala Finland, Salix pentandra, one very young dried and compressed fruitbody; interpretation Holec1998, separate from fresh/aggregate account", {}, null, null]
Obecność pory rostkowej; Średnica pory rostkowej; Kształt zarodnika; Grubość ściany zarodnika — zapis źródłowy: „(8–)8,3–9,2(–9,8) × 5,8–6,1(–6,4) µm; 20 zmierzonych zarodników. Szerokoelipsoidalne, gruba brązowa ściana, wyraźny por 1,5–1,8 µm.” [2]
Metody i zapisy źródłowe — Exact source material and scope: ["Holotype P.cerifera H,Karsten2935, Mustiala Finland, Salix pentandra, one very young dried and compressed fruitbody; interpretation Holec1998, separate from fresh/aggregate account", {}, 1, 20]
Długość zarodnika; Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „(8–)8,3–9,2(–9,8) × 5,8–6,1(–6,4) µm; 20 zmierzonych zarodników. Szerokoelipsoidalne, gruba brązowa ściana, wyraźny por 1,5–1,8 µm.” [2]
Rūšies pavadinimai ir ribos
Lenkiškas pagrindinis pavadinimas: KPNG rekomendacijoje 6/2025 nurodomas pavadinimas „łuskwiak wierzbolubny“ rūšiai Pholiota cerifera, remiantis Karasińskiu ir bendraautoriais (2015). Ankstesnis pavadinimas „łuskwiak złotawy“ lieka istorijoje ir alternatyviuose pavadinimuose. Perskaityta atitinkama rekomendacijos eilutė, o pavadinimas nebuvo išvestas iš nuosavo ankstesnio puslapio.
Mokslinis pavadinimas: „Species Fungorum“ priima Pholiota aurivella (Batsch) P. Kumm. ir nukreipia į jį iš įrašo P. cerifera. Holecas (1998) ištyrė holotipą P. cerifera ir pripažino jį atitinkančiu jo paties siaurą P. aurivella sampratą. Čia priimti duomenys susiję su šiuo taksonu; buvę apibendrinti P. aurivella apibrėžimai nebuvo automatiškai su juo sutapatinti.
„Łuskwiak tłusty“ yra atskira apimtis: Holeco revizija atskiria gluosninę P. aurivella nuo dažniausiai bukinės P. adiposa. Autorius taip pat nurodo buvusius klaidingus abiejų pavadinimų vartojimus. Vien lotyniškas pavadinimas senesniame darbe, nuotraukoje ar auginamame kamiene nenulemia medžiagos atitikimo siaurai koncepcijai.
Požymių aprašymo medžiaga ir metodai
Parengimo pagrindas: Holecas palygino šviežias kolekcijas ir herbarinę medžiagą. Makroskopinis bei mikroskopinis P. aurivella aprašymas pateiktas 209–210 puslapiuose, o ištirtų pavyzdžių sąrašas — 212–213. Mikroskopiniai metodai apėmė KOH ir Kongo raudonojo vandeninį tirpalą; prie kiekvieno rezultato nebuvo prirašyta konkreti terpė, jei šaltinyje tai neišskirta.
Rėžiai ir atskiros dalys: Išlaikytos kraštutinės patvirtintos matmenų ribos, įskaitant sporas iki 11,5 × 7 mikrometro. Vaisiakūnio amžius, koto dalis, cistidės padėtis ir odelės sluoksnis lieka atskiromis sąlygomis. Paviršiaus parudavimas palietus nebuvo pakeistas natūralia koto spalva, o švelnus skonio pobūdis nebuvo sutapatintas su silpnu intensyvumu.
Holotipas P. cerifera ir apibendrintas aprašymas
Pavyzdžio būklė: Holotipas H, P. A. Karsteno herbariumas nr. 2935, kilęs iš Mustialos ir buvo surinktas ant Salix pentandra. Pagal reviziją apima vieną labai jauną, perdžiūvusį ir pernelyg suplotą vaisiakūnį. Autorius išmatavo 20 sporų. Tai, kad šiame pavyzdyje bazidžių nerasta, nereiškia, kad rūšis bazidžių neturi.
Matavimų atskyrimas: Holotipo sporos: (8–)8,3–9,2(–9,8) × 5,8–6,1(–6,4) mikrometro; cheilocistidės 26–29 × 14–15 mikrometrų. Bendras aprašas atitinkamai apima 7,5–10,5(–11,5) × 5–6,5(–7) bei 19–45 × 7,5–20 mikrometrų. Rezultatai priskirti prie atitinkamos medžiagos; bazidiolės neužrašytos kaip subrendusios bazidės.
Lenkija: radiniai ir vaisiakūnių dygimo laikas
Pirminis lauko radinys: Kujawa ir bendraautoriai (2012) nurodo P. cerifera ant Salix prie Wydmy tako Bebržos nacionaliniame parke, 2012 m. rugpjūčio 30 d.; Gražynos Domian rinkinį nustatė Błažejus Gierczykas. Atitinkamas sąrašo įrašas perskaitytas tiesiogiai. Jis patvirtina publikuotą paplitimą Lenkijoje, be naujos savarankiškos pavyzdžio revizijos.
Antroji radavietė ir bendra nuoroda: Gierczyko ir Kujawos registras (2023) nurodo Ogrodnički vietovę prie Komosos ežero, 2012 m. rugsėjo 15 d., gluosnio rąstą, pavyzdį BGF/BF/MG/120915/0003 ir GRej ID230910. Įraše pateikiama nuoroda į Kujawą ir bendraautorius (2019). Tas pats numeris atlaso svetainėje ir straipsnyje yra vienas dokumentuotas radinys, o ne du nepriklausomi patvirtinimai.
Sezonas nėra datų suma: Lenkijos radiniai iš rugpjūčio, rugsėjo ir spalio mėnesių neapibrėžia viso sezono. GRej taip pat nurodo pavasarį ir daugiausia spalį–lapkritį, tačiau jo aprašymas apima platų medžių sąrašą, o šaltinio aprėptis reikalauja tolesnio atskyrimo. Holeco užsienio kolekcijų apibendrintas laikotarpis nebuvo pritaikytas Lenkijos mėnesių intervalui.
Valgomumas: ką iš tikrųjų dokumentuoja šaltiniai
Pranešimas NAMA registre: Beugas, Shaw ir Cochranas (2006) lentelėje 11 nurodo pranešimą iš Oregono pavadinimu P. aurivella: vienas suaugęs asmuo, simptomų pradžia maždaug po trijų valandų, virškinimo trakto sutrikimai bei bendrieji ir neurologiniai simptomai. Perskaityta originali ataskaita ir atitinkama lentelės eilutė. Pranešimas nėra kontroliuojamas vartojimo bandymas ar siauro europinio taksono tapatybės įrodymas.
Registro apribojimai: Ataskaita apima savanoriškus, neišsamius pranešimus iki 2005 m. pabaigos. Autoriai paaiškina nevienodą apibrėžčių tikrumą ir pavadinimų išsaugojimą iš pirminių ataskaitų. Eilutėje nenurodomas konkretus toksinas ar patikrintas egzempliorius, atitinkantis Holeco koncepciją. Prieštaringi atlasų vertinimai nebuvo pripažinti toksiškumo ar saugaus vartojimo tyrimais.
Ekstrakto tyrimas su gyvūnais
Eksperimento tipas: Doğanas ir bendraautoriai (2018) tyrė liofilizuotą ekstraktą, pažymėtą kaip P. aurivella, žiurkių oksidacinio streso modelyje. Jie vertino kraujo biocheminius parametrus ir eritrocitų trapumą. Perskaityta originalaus darbo santrauka; eksperimento parametrai nebuvo perkelti į grybo naudojimo instrukcijas.
Išvados ribos: Autoriai taip pat atkreipia dėmesį į galimą hemolizinių pokyčių įtaką rezultatų interpretacijai. Tai yra ikiklinikinis eksperimentas su konkrečiu preparatu. Jis nepatvirtina žmonių gydymo, neapibrėžia patiekalų saugumo ir nenusprendžia medžiagos identifikavimo kaip siauros P. cerifera.
Ekstraktas MA 0015: rezultatai ir apribojimai
Šaltinio medžiaga: Yaman ir bendraautoriai (2025) nurodo radavietę Jomros rajone šalia Trabzono bei vaučerį MA 0015 Dokuz Eylül universiteto FAMER. Jie ištyrė džiovintų vaisiakūnių, apibūdintų kaip P. aurivella, ekstraktą. Perskaitytas originalus visas PDF; šiame darbe pavyzdys nebuvo patikrintas pagal siaurąją gluosninę koncepciją.
DPPH testas: Nurodytas EC50 yra 1,8160 ± 2,0329 mg/ml. Autoriai tai vadina įvertinimu, nes didžiausias stebėtas poveikis siekė apie 20%. Neapibrėžtumas nebuvo paverstas biologiniu intervalu. Užrašas p = 1,094 × 10² yra neteisinga tikimybės reikšmė; tai nėra bandinių reikšmingumo ar lygiavertiškumo įrodymas.
GC–MS profilis: Tabela 7 pateikia santykinius smailių plotus: be kita ko, 59,20% linolo rūgščiai, 17,13% jos etilo esteriui ir 8,14% palmitino rūgščiai. Tai yra chromatografinio signalo dalys konkrečiame ekstrakte, o ne vaisiakūnio masės procentas. Grynų junginių aktyvumo aprašymai paskutiniame lentelės stulpelyje paimti iš kitų darbų ir nėra šio grybo klinikiniai rezultatai.
Grybienos kultūra ir patikrintas tolesnis citavimas
Originalus Regedos tyrimas: Regeda, Bisko ir Gurinovych (2021) tyrė grybienos biomasės ir atskirai auginimo skysčio ekstraktus. Lentelėje išvardytos keturios P. aurivella padermės IBK kolekcijoje: 2334, 2371, 2538 ir 2605; 3 paveiksle rezultatas P. aurivella pažymėtas numeriu 2605. Šios kultūros nebuvo sutapatintos nei su vaisiakūniu MA 0015, nei su medžiaga iš Lenkijos.
Klaidingai perkeltas skaičius: Yaman (2025) nurodo 82,37% kaip P. aurivella rezultatą iš Regedos darbo. Tačiau pirminiame tekste 51 puslapyje vertė 82,37 ± 1,54% taikoma P. adiposa biomasei. Todėl ji nebuvo įrašyta kaip auksaviršės žvynabudės rezultatas. P. aurivella išlaikytas patvirtintas DPPH aktyvumo tipas, neskaičiuojant skaičiaus iš diagramos stulpelio aukščio.
Lektinas PAA — pagrindinis rezultatas
Medžiaga ir nustatyti faktai: Kawagishi ir bendraautoriai (1991) aprašė lektiną PAA iš vaisiakūnių, surinktų Kušire, Hokaide. Perskaityta originali J-STAGE publikacija, jos santrauka, medžiagos aprašymas bei patys rezultatai. Baltymas yra daugiasubvienetės struktūros: maždaug 18 kDa subvienetas nėra tas pats, kas visas polimeras, kurio masė viršija kelis šimtus kDa.
Tyrimo reikšmė: Darbe dokumentuojama išskirto baltymo sąveika su eritrocitais laboratorinėje sistemoje. Tai nėra poveikio suvalgius grybą įrodymas ar gydomojo vartojimo patvirtinimas. Tirta japoniška medžiaga yra ankstesnė už Holeco reviziją; jos atitiktis priimtai europinei sampratai nebuvo patvirtinta.
Techninis ir amatininkystės panaudojimas
Pluoštų dažymas: NAMA sąraše P. aurivella nurodomas kaip smėlio, geltonos ir šviesiai rudos spalvos šaltinis baltyminiams pluoštams dažyti. Svetainėje aiškiai nurodoma, kad sąrašas pritaikytas pagal Arleen ir Alan Bessette knygą „The Rainbow Beneath My Feet“ (2001). Perskaitytas sąrašas ir ši nuoroda; pati knyga nebuvo skaityta. Tai nėra nepriklausomas pakartojimas ar siauro taksono tyrimas.
Medieną ardantys fermentai: Oficialiose PubMed santraukose 838410 ir 10395989 aprašomi medieną ardančių grybų fermentiniai tyrimai, apimantys P. aurivella; antrojoje nurodyta padermė IBR437. Tai yra santraukų nuskaitymai be pretenzijos į išsamų metodų ir lentelių žinojimą. Šiai rūšiai nebuvo priskirti išsamūs kitų organizmų rezultatai iš šių daugelio rūšių darbų.
Nudažymo pašalinimas nepatvirtintas konkrečiai padermei: 2020 m. darbo santrauka apie ligninolitinius fermentus ir dažų išblukinimą apima 150 padermių, tačiau pačioje santraukoje nenurodomas P. aurivella rezultatas. Bandant atsisiųsti, visas PMC tekstas buvo neprieinamas. Bendras visos grupės rezultatas nebuvo užrašytas kaip šios rūšies gebėjimas.
Paplitimo patikra — apimtis ir apribojimai
Medžiaga: Opublikowane polskie notowania Pholiota cerifera na drewnie wierzby; nazwa odpowiada przyjętej koncepcji P. aurivella.
Skaitymo apimtis: Visas tekstas.
Peržiūros data: 20.10.2026.
Apribojimai: Publikacijoje nurodomi konkretūs identifikuoti radiniai. Nebuvo atlikta savarankiška pavyzdžių revizija ar DNR identifikavimas. Pavienių rinkimų datos neapibrėžia sezono.
Paplitimo patikra — apimtis ir apribojimai
Medžiaga: Polskie stanowisko pod nazwą P.cerifera, zgodną z zachowanym źródłowym ujęciem P.aurivella sensu Holec 1998.
Skaitymo apimtis: Šaltinių fragmentai.
Perskaitytas šaltinio fragmentas; visas tekstas ir metodai nebuvo patikrinti.
Peržiūros data: 21.10.2026.
Apribojimai: Panaudotas atlasinis P.cerifera aprašymas, atitinkantis išlaikytą sampratą sensu Holec 1998. Nepanaudota P.aurivella s.auct. nei platus balandžio–spalio intervalas iš kontrolinio sąrašo 2003. Atlaso aprašyme yra seni, platesni duomenys apie šeimininkus. Jie nebuvo perkelti į šeimininkų žymas. Frazė „daugiausia spalį ir lapkritį“ lieka šaltinio kvalifikacija, neprirašant pilno sezono nuo balandžio iki lapkričio. Šaltinio apibrėžimas ir sąvokos aprėptis išlaikyti. Nedeklaruotas naujas pavyzdžių tyrimas ar visų šaltinio cituojamų publikacijų skaitymas.
Paplitimo patikra — apimtis ir apribojimai
Medžiaga: Potwierdzony zbiór P.cerifera z zachodniopomorskiego; nie przeniesiono zbiorów P.aurivella s.auct.
Skaitymo apimtis: Šaltinių fragmentai.
Perskaitytas šaltinio fragmentas; visas tekstas ir metodai nebuvo patikrinti.
Peržiūros data: 21.10.2026.
Apribojimai: Panaudotas atlasinis P.cerifera aprašymas, atitinkantis išlaikytą sampratą sensu Holec 1998. Nepanaudota P.aurivella s.auct. nei platus balandžio–spalio intervalas iš kontrolinio sąrašo 2003. Atlaso aprašyme yra seni, platesni duomenys apie šeimininkus. Jie nebuvo perkelti į šeimininkų žymas. Frazė „daugiausia spalį ir lapkritį“ lieka šaltinio kvalifikacija, neprirašant pilno sezono nuo balandžio iki lapkričio. Šaltinio apibrėžimas ir sąvokos aprėptis išlaikyti. Nedeklaruotas naujas pavyzdžių tyrimas ar visų šaltinio cituojamų publikacijų skaitymas.
Parengimo apimtis
Reikalaujamos patikros yra suderintos.
Teisinis pagrindas ir vertinimo apimtis
Analitiniai rezultatai
Sudėtis ir laboratorinis aktyvumas
- Tirto ekstrakto aktyvumas
- Tirto ekstrakto aktyvumas: antioksidacinis aktyvumas (DPPH, ekstraktas, aktyvumas nustatytas, IBK 2605 grybiena). [29]
- EC50 koncentracija nurodytame antioksidaciniame tyrime
- EC50 koncentracija nurodytame antioksidaciniame tyrime: 1,816 mg/ml (EC50, DPPH tyrimas, ekstraktas, nepatikslintas sklaidos matas, pateiktas kaip ±, P. aurivella identifikuotų vaisiakūnių etanolinis ekstraktas, etaloninis egzempliorius MA 0015, nurodyta vertė po ženklo ±: 2,0329, šaltinyje nurodyta vertė). [30]
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Tiriant vaisiakūnių etanolinius ekstraktus, organinių junginių, įskaitant riebalų rūgštis, profilis buvo analizuojamas dujų chromatografijos su masių spektrometrija metodu (GC-MS). Ekstraktų biologinis aktyvumas vertintas atskiruose laboratoriniuose testuose.
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Ekstrakto chromatografinė analizė parodė esterių ir laisvųjų riebalų rūgščių buvimą, sudarančių dominuojančią chromatogramos smailių ploto dalį.
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Pagrindinis profilyje nustatytas komponentas buvo nesočioji linolo rūgštis (59,20% smailės ploto), kartu nustatyti etilo linoleatas (17,13%) bei palmitino rūgštis (8,14%).
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Disko difuzijos metodu agare buvo vertinamas ekstraktų antibakterinis aktyvumas prieš etalonines padermes, klinikinius izoliatus bei antibiotikams atsparias bakterijas.
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Ekstraktai pasižymėjo vidutinišku gramteigiamų bakterijų augimo slopinimu, įskaitant listerijas (Listeria monocytogenes, L. innocua), stafilokokus (Staphylococcus aureus, S. epidermidis) ir enterokokus, o slopinimo zonos siekė nuo 7 iki 11 mm esant 200 µl dozei.
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Antibakterinis poveikis nustatytas laboratorinėmis sąlygomis koncentruotiems ekstraktams ir nėra veiksmingumo žmogaus organizme rodiklis.
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Mikropraskiedimų testuose mažiausia slopinamoji koncentracija (MIC) Listeria innocua atžvilgiu buvo 0,442 mg/ml, o Listeria monocytogenes ir Enterococcus faecalis atžvilgiu — 1,767 mg/ml.
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Stabdomosios vertės Staphylococcus aureus ir Escherichia coli atžvilgiu nustatytos ties 3,533 mg/ml riba.
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Laisvųjų radikalų DPPH neutralizavimo teste vaisiakūnių ekstraktas pasižymėjo nuo koncentracijos priklausomu antioksidaciniu aktyvumu, pasiekiančiu 20,80 ± 1,66% radikalo slopinimą esant 1000 µg/ml koncentracijai.
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Koreliacijos koeficientas tarp ekstrakto dozės ir laisvųjų radikalų neutralizavimo efekto buvo r = 0,8833.
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Bakterijų bioplėvelės susidarymo tyrimuose 0,220 mg/ml koncentracijos ekstraktas mažino bioplėvelės susidarymą pas Listeria innocua 52,75% ir pas Listeria monocytogenes 50,65%.
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Ekstraktų poveikis bioplėvelei priklausė nuo bakterijų rūšies ir buvo susijęs tik su laboratorinėmis modelinėmis sistemomis in vitro.
Buveinė ir paplitimas
Potwierdzony zasięg występowania
Wszystkie obszary potwierdzone w zapisanych danych źródłowych.
| Kraj | Regiony i stanowiska | Derėjimas | Šaltiniai |
|---|---|---|---|
| Lenkija | Palenkės vaivadija; Vakarų Pamario vaivadija | IV–V, IX–XI |
|
Šaltiniai
- Atlas grzybów Polski, P. aurivella s. auct., BG 2025-12-15
- Holec J. 1998. The taxonomy of Pholiota aurivella and Pholiota adiposa — a return to Batsch and Fries. Czech Mycology 50(3): 201–222. DOI 10.33585/cmy.50306
- Index Fungorum, Name Record 223664
- KPNG, PTMyk, Rekomendacja 6/2025
- Latvijas daba, zeltainā zvīnene
- NCBI Taxonomy 13206
- SPECIES-FUNGORUM-PHOLIOTA
- W2-AURIVELLA-VERIFICATION
- Yaman C. et al. 2025. Chemical composition and biological activity of Pholiota aurivella. J.Fac.Pharm.Ankara49(2): 349–364. DOI 10.33483/jfpau.1607129
- Rozporządzenie Ministra Środowiska 9.10.2014; Dz.U. 2014 poz. 1408
- Tekst jednolity rozporządzenia Ministra Zdrowia; Dz.U. 2026 poz. 258
- PubMed 33228232 — oficjalny abstrakt, nie pełny tekst
- ELI:akt ochrony gatunkowej grzybów, aktualne metadane
- ELI:tekst jednolity 2026, aktualne metadane
- ELI:akt bazowy i odesłania do tekstów jednolitych
- PubMed:PMID838410 i10395989; pierwotne abstrakty publikacji enzymologicznych
- Species Fungorum:Pholiota aurivella, record223664
- Species Fungorum:Pholiota cerifera, record231121
- Snowarski:Pholiota cerifera; literatura stanowisk polskich i zakres nazwy
- Holec 1998 — materiał, metody i dokładne źródłowe wyniki uzupełnieniaW11.
- Kawagishi i in. 1991 — A Lectin from the Mushroom Pholiota aurivella, DOI 10.1271/bbb1961.55.2485
- Polskie wykazy i status prawny, 20 X 2026
- NAMA:Mushrooms to Dye For; gatunkowo opisana praktyka barwierska
- Beug, Shaw, Cochran — Thirty-Plus Years of Mushroom Poisoning
- Preliminary studies of fungi in the Biebrza National Park. II. Macromycetes
- Gierczyk i Kujawa 2023 — Rejestr, część XI; dane przyjęte w 2015
- Doğan i in. 2018.Mantar Dergisi9(1); doświadczenie na szczurach, ekstraktP.aurivella
- Regeda, Bisko, Gurinovych 2021 — The antioxidant activity of extracts of the mycelium and the culture fluid of medicinal macromycetes of Pholiota; DOI 10.24959/ophcj.21.247038
- W11 nr34 — źródłowy materiał, wynik i warunki