Valgomas
Reikalauja apdorojimo
Žalias nuodingas
Nustatykite vietovę, kad matytumėte savo regiono duomenis.










Dėmėtasis baravykas (Neoboletus luridiformis) – tai stambus baravykinių šeimos grybas, dažniausiai sutinkamas spygliuočių ir mišriuose miškuose, ypač po eglėmis ir bukais. Jis išsiskiria tamsiai ruda, zomšine kepurėle bei kraujo raudonumo ar plytų raudonumo poromis. Jo kotas padengtas smulkiomis raudonomis kruopelėmis be jokio tinklelio pėdsako. Perpjovus geltonas minkštimas iškart stipriai pamėlynuoja. Tai vertinamas valgomasis grybas, tačiau prieš vartojimą jį būtina virti.
Atpažinimas, buveinė ir svarbiausi skirtumai.
Grybautojas
Vaisiakūnio sandara
- Vaisiakūnio sandaros tipas
- Vaisiakūnio sandaros tipas: Kepurėlė, kotas.
Vaisiakūnio sandaros tipas: Kepurėlė, kotas.
Kepurėlė
- Kepurėlės forma
- jaunų vaisiakūnių: Kepurėlės forma: pusiau rutuliška.
subrendusių vaisiakūnių: Kepurėlės forma: išgaubtas.
senų vaisiakūnių: Kepurėlės forma: plokščia.
Kepurėlės forma: plokščia.
Kepurėlės forma: išgaubtas.
Kepurėlės forma: pusiau rutuliška. - Kepurėlės paviršiaus reljefas
- kai sausas: Kepurėlės paviršiaus reljefas: lygus.
- Kepurėlės danga
- jaunų vaisiakūnių: Kepurėlės danga: zomšinis.
senų vaisiakūnių: Kepurėlės danga: plikas.
Kepurėlės danga: zomšinis. - Kepurėlės paviršiaus blizgesys
- jaunų vaisiakūnių: Kepurėlės paviršiaus blizgesys: matinis.
Kepurėlės paviršiaus blizgesys: matinis. - Kepurėlės lipnumas ir gleivėtumas
- kai šlapias: Kepurėlės lipnumas ir gleivėtumas: lipnus.
- Kepurėlės spalva
- Kepurėlės spalva: tamsiai rudas.
Kepurėlės spalva: kaštoninis.
subrendusių vaisiakūnių: Kepurėlės spalva: alyvinė.
subrendusių vaisiakūnių: Kepurėlės spalva: plytų spalvos.
jaunų vaisiakūnių: Kepurėlės spalva: geltonas. - Krašto padėtis
- Krašto padėtis: užlinkęs į vidų.
Krašto padėtis: nulinkęs žemyn. - Kepurėlės krašto paviršiaus reljefas
- Kepurėlės krašto paviršiaus reljefas: lygus.
- Kepurėlės skersmuo
- Kepurėlės skersmuo – 50–200 mm.
Kepurėlės skersmuo – 70–130 mm. - Kepurėlės odelės lupamumas
- Kepurėlės odelės lupamumas: nenulupama.
Kepurėlės apačia
- Himenoforo tipas
- Himenoforo tipas: vamzdeliai.
Himenoforo tipas: vamzdeliai. - Pažeistų porų spalva
- Pažeistų porų spalva: mėlynas.
Pažeistų porų spalva: mėlynas. - Vamzdelių spalva po pažeidimo
- Vamzdelių spalva po pažeidimo: mėlynas.
Vamzdelių spalva po pažeidimo: mėlynas. - Natūrali porų spalva
- jaunų vaisiakūnių: Natūrali porų spalva: geltonas.
Natūrali porų spalva: cinoberio raudonumo.
senų vaisiakūnių: Natūrali porų spalva: alyvuogių spalvos. - Natūrali vamzdelių spalva
- Natūrali vamzdelių spalva: geltonai žalias.
subrendusių vaisiakūnių: Natūrali vamzdelių spalva: alyvuogių spalvos.
Kotas ir pamatas
- Koto padėtis
- Koto padėtis: centrinis.
- Koto forma
- jaunų vaisiakūnių: Koto forma: beveik rutuliškas arba statinaitės formos.
subrendusių vaisiakūnių: Koto forma: buožiškas.
subrendusių vaisiakūnių: Koto forma: cilindriškas.
Koto forma: siaurėjantis pagrindo link.
Koto forma: buožiškas.
Koto forma: cilindriškas. - Koto pagrindas
- Koto pagrindas: siaurėjantis.
- Koto spalva
- Koto spalva: geltonas.
Koto spalva: rausva.
ties koto pamatu: Koto spalva: rausvai rudas. - Koto paviršiaus danga
- Koto paviršiaus danga: grūdėtas.
Koto paviršiaus danga: su gaureliais arba grūdėtas. - Koto ornamentikos spalva
- Koto ornamentikos spalva: raudonas.
- Koto vidus
- Koto vidus: pilnaviduris.
- Koto paviršiaus spalva po pažeidimo
- Koto paviršiaus spalva po pažeidimo: tamsiai jūrinės mėlynos spalvos (koto paviršius).
- Koto ilgis
- Koto ilgis: 40–150 mm.
Koto ilgis: 70–110 mm. - Koto skersmuo
- Koto skersmuo: 20–60 mm.
Koto skersmuo: 20–35 mm.
Trama
- Minkštimo spalva
- Minkštimo spalva: geltonas.
- Minkštimo standumas
- Minkštimo standumas: standus (minkštimas ties koto pagrindu).
- Minkštimo skonis
- Minkštimo skonis: silpnas.
- Pažeisto minkštimo spalva
- Pažeisto minkštimo spalva: mėlynas.
Pažeisto minkštimo spalva: melsvai juoda.
Pažeisto minkštimo spalva: pilkai ochrinė. - Minkštimo kvapas
- Minkštimo kvapas: grybų, silpnas.
Kur ir kada auga
- Buveinė
- Buveinė: lapuočių miškas.
Buveinė: spygliuočių miškas.
Buveinė: mišrus miškas. - Substratas
- Substratas: dirvožemis.
- Vaisiakūnių augimo pobūdis
- Vaisiakūnių augimo pobūdis: pavieniui.
Vaisiakūnių augimo pobūdis: grupėmis. - Derėjimo laikotarpis
- Vaisiakūniai pasirodo nuo birželio iki lapkričio.
- Paplitimo sritis
Valgomumas ir virtuvė
- Spalvos pokytis termiškai apdorojant
- Spalvos pokytis termiškai apdorojant: spalvos išnykimas (kaitinant, spalva prieš kaitinimą: mėlynas, minkštimas).
- Valgomumas
- Valgomas
- Reikalingas apdorojimas
- Reikalauja apdorojimo
- Vartojimas žalių
- Žalias nuodingas
FAQ
Ar dėmėtasis baravykas yra valgomasis grybas?
Taip, tai skanus ir vertinamas valgomasis grybas, tačiau vartoti tinka tik po kruopštaus terminio apdorojimo. Žalias arba nepakankamai išvirtas sukelia stiprius virškinimo sutrikimus.
Kodėl perpjovus šio grybo minkštimas pamėlynuoja?
Šis reiškinys atsiranda dėl fenolinių junginių (pvz., varigato rūgšties) oksidacijos veikiant oro deguoniui. Spalvos pasikeitimas į intensyviai mėlyną yra natūralus ir nereiškia toksiškumo.
Kaip jį atskirti nuo nuodingo šėtoninio baravyko?
Šėtoninis baravykas turi balkšvą arba pilką kepurėlę ir raudoną tinklelį ant koto. Dėmėtasis baravykas turi tamsiai rudą kepurėlę, o jo kotas nusėtas raudonais taškeliais.
Kuo skiriasi dėmėtasis baravykas nuo žalvarinio baravyko?
Žalvarinis baravykas turi ryškų tinklelį ant koto ir raudoną apvadą tarp vamzdelių bei kepurėlės minkštimo. Dėmėtasis baravykas tinklelio neturi, o jo kotą puošia smulkios raudonos kruopelės.
Kur ir kada dažniausiai aptinkamas dėmėtasis baravykas?
Auga nuo gegužės iki vėlyvo rudens spygliuočių ir mišriuose miškuose, ypač priekalnių ir kalnų rajonuose. Dažniausiai sudaro mikorizę su eglėmis, pušimis, kėniais bei bukais ir ąžuolais.
Kokie kulinariniai reikalavimai keliami šiai rūšiai?
Būtina virti arba kepti (bent 20–25 minutes); žalias yra nuodingas. Galima džiovinti, tačiau vien džiovinimas toksinų nepašalina – patiekalus iš džiovintų grybų taip pat reikia gerai išvirti.
Ar šis grybas naudojamas ne tik kulinarijoje?
Dėl sudėtyje esančių dažiklių praeityje ir šiais laikais amatuose jis kartais naudojamas natūraliam vilnos bei audinių dažymui smėlio, rudos ir alyvuogių žalumo atspalviais.
Ar dėmėtasis baravykas Lenkijoje yra teisiškai saugomas?
Ne, ši rūšis Lenkijoje nėra saugoma įstatymų. Ji yra palyginti dažna, ypač kalnų miškuose, ir gali būti teisėtai renkama asmeninėms reikmėms.
Mėgėjas
Kepurėlės apačia
- Vamzdelių ilgis
- Vamzdelių ilgis: 10–20 mm.
Vamzdelių ilgis: 11–18 mm.
Pavadinimai ir istorija
- Obowiązująca nazwa taksonomiczna
- Neoboletus luridiformis
- Pozostałe nazwy
- borowik ceglastopory, ceglaczek, podciec, podciech, grzyb wilczy, czerwononóżka, ceglaczków, ceglak, ceglastopory, ceglaś, gniewus, krasnoborowik, pociec, pociech
Stebėjimai namuose
Sporų atspaudas
- Reikalingos medžiagos
- šviežia, subrendusi kepurėlė, popieriaus lapas, stiklinė arba dubenėlis, vanduo
- Laikas
- 2–24 h
- Atlikimas
- Padėkite kepurėlę apatine puse ant popieriaus.
- Užlašinkite lašą vandens ant viršaus ir uždenkite.
- Po 2–24 valandų pakelkite kepurėlę ir apžiūrėkite nuosėdas.
Ko ieškoti
- Sporų atspaudo spalva
- Sporų atspaudo spalva: rudas.
- Sporų atspaudo atspalvis
- Sporų atspaudo atspalvis: alyviškai rudas. Sporų atspaudo atspalvis: alyviškai rudas.
Po mikroskopu
- Reikalingos medžiagos
- šviesinis mikroskopas, objektinis ir dengiamasis stikleliai, adata, vanduo, sporos iš atspaudo
- Atlikimas
- Adata perkelkite šiek tiek atspaudo ant stiklelio.
- Užlašinkite lašą vandens, uždenkite dengiamuoju stikleliu ir apžiūrėkite sporas.
Ko ieškoti
- Sporos forma
- Sporos forma: verpstiškas. Sporos forma: verpstiškai elipsoidinis. Sporos forma: beveik verpstės formos.
- Sporos paviršius
- Sporos paviršius: lygus. Sporos paviršius: lygus. Sporos paviršius: lygus.
- Sporos matmenys
- Ilgis 11–19 µm, plotis 4,5–7 µm.
Matmenis lyginkite sukalibravę mikroskopo skalę.
Ekologija ir paplitimas
- Dirvožemio reakcija
- Dirvožemio reakcija: rūgštus.
Dirvožemio reakcija: šarminis. - Dirvožemio derlingumas
- Dirvožemio derlingumas: Skurdus maisto medžiagų.
- Lapuočiai medžiai aplinkoje
- Lapuočiai medžiai aplinkoje: bukas.
- Spygliuočiai medžiai aplinkoje
- Spygliuočiai medžiai aplinkoje: eglė.
- Mikorizės partneriai
- Bendras rūšies ryšys: Mikorizės partneriai: Quercus (bendras partnerių sąrašas).
Bendras rūšies ryšys: Mikorizės partneriai: Fagus (bendras partnerių sąrašas).
Bendras rūšies ryšys: Mikorizės partneriai: Picea (bendras partnerių sąrašas).
Istorija ir kultūra
Dėmėtasis baravykas užima ryškią vietą Vidurio Europos grybavimo tradicijoje ir mikologijos istorijoje. Lenkų liaudies bei šnekamojoje vartosenoje jis buvo vadinamas „siniak“ (mėlynuoklis), kas tiesiogiai siejosi su staigiu minkštimo spalvos pasikeitimu į tamsiai mėlyną dėl mechaninio pažeidimo ar perpjovus vaisiakūnį. Čekijoje ir Slovakijoje ši rūšis įsitvirtino tradiciniu pavadinimu „modrák“ ir įgijo vietos rinkėjams gerai žinomo grybo statusą.
Mokslinėje literatūroje šio taksono istorija atspindi baravykinių sistematikos raidą ir pokyčius. Dešimtmečius mikologiniuose darbuose jam buvo taikomas Boletus erythropus pavadinimas (pagal Christiaan Hendrik Persoon sampratą), tačiau vėlesni nomenklatūriniai keblumai ir ankstesnių tipifikacijų dviprasmiškumas lėmė Neoboletus luridiformis pavadinimo įsitvirtinimą. Esminis rūšies taksonomijos momentas buvo formalus Neoboletus genties paskelbimas 2014 m. leidinyje „Index Fungorum“ (Index Fungorum 192: 1), kurio autoriai buvo Matteo Gelardi, Giampaolo Simonini ir Alfredo Vizzini. Šis perkėlimas, pagrįstas molekuliniais filogenetiniais tyrimais, galutinai išskyrė šią evoliucinę liniją iš anksčiau plačiai suprastos Boletus genties.
Valgomumas ir saugumas
Dėmėtasis baravykas (Neoboletus luridiformis) yra valgomasis grybas, pasižymintis puikiomis skonio savybėmis, tačiau jį ruošiant būtina griežtai laikytis saugos taisyklių.
Žali ir nepakankamai termiškai apdoroti vaisiakūniai yra nuodingi, nes juose yra termolabilių medžiagų, sukeliančių ūmius virškinamojo trakto sutrikimus (pykinimą, vėmimą, pilvo skausmus). Grybas tampa saugus vartoti tik po kruopštaus ir ilgo terminio apdorojimo – rekomenduojama pavirinti bent 20–25 minutes, o pirmojo virimo nuovirą išpilti. Vaisiakūnius taip pat galima džiovinti, tačiau atminkite, kad vien džiovinimas nepašalina juose esančių toksinų, todėl patiekalus iš džiovintų grybų būtina išvirti.
Intensyvus minkštimo pamėlynavimas perpjovus ar paspaudus yra natūralus reiškinys, atsirandantis dėl varigato rūgšties oksidacijos veikiant orui, ir nereiškia patiekalo toksiškumo.
Dėl raudonos porų ir koto spalvos grybą galima supainioti su nuodingu šėtoniniu baravyku (Rubroboletus satanas) arba žalvariniu baravyku (Suillellus luridus). Pagrindinis skiriamasis bruožas yra tinklelio nebuvimas ant koto – dėmėtojo baravyko kotas padengtas smulkiomis raudonomis kruopelėmis.
Buveinė ir paplitimas
Dėmėtasis baravykas (Neoboletus luridiformis) paplitęs Europos vidutinių platumų juostoje, kur yra susijęs su įvairios medyno sudėties miškų plotais. Tai mikorizinis grybas, sudarantis simbiozinius ryšius tiek su spygliuočiais, tiek su lapuočiais medžiais. Jis sutinkamas spygliuočių, mišriuose ir lapuočių miškuose, kur auga šalia paprastosios eglės, paprastojo kėkio, paprastojo buko bei ąžuolų. Auga rūgštesniuose ir šarminiuose dirvožemiuose. Vaisiakūniai pasirodo smėlinguose, molinguose dirvožemiuose, taip pat durpingame ir silikatiniame substrate, dažniausiai tarp samanų ir storo miško paklotės sluoksnio.
Pagal Lenkijai dokumentuotą fenologinį diapazoną šios rūšies vaisiakūnių dygimo sezonas trunka nuo birželio iki lapkričio (VI–XI mėnesiais). Regioninius dėmėtojo baravyko paplitimo netolygumus visų pirma lemia vietinis pakankamai drėgnų ir rūgščių miško buveinių prieinamumas, ypač spygliuočių šilų ir bukynų, kuriuose šis grybas randa tinkamas mikosociologines bei edafines sąlygas.
Tyrėjas
Valgomumas ir virtuvė
Ustalenia źródłowe: jadalność, spożycie i wykorzystanie
- Valgomumas
- Valgomas — źródło oznaczenia
Marek Snowarski, Atlas grzybów Polski: Krasnoborowik ceglastopory, Taxon 204 · facts / NR0092-SRC-0076: cooked edible; raw or undercooked causes food poisoning
- Vartojimas žalių
- Nuodingas
Materiał: surowy
Marek Snowarski, Atlas grzybów Polski: Krasnoborowik ceglastopory, Taxon 204 · facts / NR0092-SRC-0076: cooked edible; raw or undercooked causes food poisoning
- Reikalingas apdorojimas
- Reikalauja apdorojimo
Wynika z potwierdzonej toksyczności materiału surowego.
Marek Snowarski, Atlas grzybów Polski: Krasnoborowik ceglastopory, Taxon 204 · facts / NR0092-SRC-0076: cooked edible; raw or undercooked causes food poisoning
Moksliniai pavadinimai ir taksonomija
- Galiojantis mokslinis pavadinimas
Neoboletus luridiformis
- Ankstesni moksliniai pavadinimai
- 1844 — Boletus luridiformis Rostk.
1888 — Dictyopus discolor Quél.
1898 — Suillus luridiformis (Rostk.) Kuntze
1901 — Boletus discolor (Quél.) Costantin & L.M. Dufour
1976 — Boletus erythropus subsp. discolor (Quél.) Dermek
1985 — Boletus queletii var. discolor (Quél.) Alessio
1987 — Boletus luridiformis subsp. discolor (Quél.) Rauschert
1991 — Boletus luridiformis var. discolor (Quél.) Krieglst.
2016 — Sutorius luridiformis (Rostk.) G. Wu & Zhu L. Yang[17]
Neoboletus luridiformis (Rostk.) Gelardi, Simonini & Vizzini należy do rodziny borowikowatych (Boletaceae), rzędu Boletales, podklasy Agaricomycetidae, klasy Agaricomycetes oraz typu Basidiomycota w królestwie Fungi. Nazwę w tej kombinacji opublikowano 17 października 2014 r. w Index Fungorum 192:1. Jej basionimem jest Boletus luridiformis Rostk., opisany w 1844 r. na stronie 105 odpowiedniej części Deutschl. Fl. Gatunek stanowi gatunek typowy rodzaju Neoboletus, utworzonego przez tych samych trzech autorów.
Species Fungorum wiąże z tym gatunkiem dziewięć nazw: Boletus luridiformis Rostk. (1844), Suillus luridiformis (Rostk.) Kuntze (1898), Sutorius luridiformis (Rostk.) G. Wu & Zhu L. Yang (2016), Dictyopus discolor Quél. (1888), Boletus discolor (Quél.) Costantin & L.M. Dufour (1901), Boletus erythropus subsp. discolor (Quél.) Dermek, Kuthan & Singer (1976), Boletus queletii var. discolor (Quél.) Alessio (1985), Boletus luridiformis subsp. discolor (Quél.) Rauschert (1987) oraz Boletus luridiformis var. discolor (Quél.) Krieglst. (1991). Czeskie Towarzystwo Mykologiczne w swoim atlasie stosuje nazwę Sutorius luridiformis. Dla Boletus discolor rejestr i atlas podają rozbieżne lata publikacji: 1901 oraz 1904.
Taksono apimtis ir atpažinimo ribos
Diagnoza rodzaju Neoboletus z 2014 r. wskazuje na obecność gładkich zarodników o kształcie od subwrzecionowatego do elipsoidalnego, pleurocystyd, cheilocystyd i kaulocystyd, skórki kapelusza typu trichoderma przechodzącej w cutis, rozbieżnej bilateralnej tramy rurek typu Boletus oraz bocznej warstwy trzonu typu boletoidalnego pod płodnym kaulohymenium. Cechami rodzaju są również brak sprzążek, nieamyloidalny miąższ trzonu oraz gymnokarpiczny typ rozwoju. Diagnoza ta charakteryzuje cały rodzaj, stąd wzmianka o potencjalnej obecności siateczki na trzonie dotyczy ujęcia rodzajowego, podczas gdy krasnoborowika ceglastoporego atlasy jednoznacznie diagnozują jako grzyb bez siateczki na trzonie.
Laboratorinė diagnostika
Dane ustrukturyzowane
Papėdgrūdžiai
Himenialinės cistidės
Kepurėlės odelė
Sporos
Tyrimų medžiaga ir metodai
- Šaltiniuose pateikti rezultatai — Sporos ilgis
- Materiał badania: Exact source taxon description; results are the author account, not a pooled cross-source sample. 13–17 µm [12]
Materiał badania: Exact source taxon description; results are the author account, not a pooled cross-source sample. 13–18 µm (skrajnie 11–19 µm) [18]
Materiał badania: N.luridiformis sensu Sarwar et al.2016, Pakistan: named LAH90, LAH59, LAH35032, LAH35033, LAH35031, LAH35034, LAH35035. Aggregate author species account, without per-result specimen assignment. Materiał suszony (przygotowanie opisano w Metodach): 13–16 µm [16] - Šaltiniuose pateikti rezultatai — Sporos plotis
- Materiał badania: Exact source taxon description; results are the author account, not a pooled cross-source sample. 4,5–6 µm [12]
Materiał badania: Exact source taxon description; results are the author account, not a pooled cross-source sample. 5–6,5 µm (skrajnie 4,5–7 µm) [18]
Materiał badania: N.luridiformis sensu Sarwar et al.2016, Pakistan: named LAH90, LAH59, LAH35032, LAH35033, LAH35031, LAH35034, LAH35035. Aggregate author species account, without per-result specimen assignment. Materiał suszony (przygotowanie opisano w Metodach): 5–7 µm [16]
Metody i zapisy źródłowe — N.luridiformis sensu Sarwar et al.2016, Pakistan: named LAH90, LAH59, LAH35032, LAH35033, LAH35031, LAH35034, LAH35035. Aggregate author species account, without per-result specimen assignment.
Stan materiału: suszony.
Pochodzenie materiału: Pakistan: Punjab/Murree and Khyber Pakhtunkhwa/Kaghan, Kalam and Mashkun, 2010–2013; exact localities retained in the source..[16]
Metody i zapisy źródłowe — Exact source taxon description; results are the author account, not a pooled cross-source sample.
Metody i zapisy źródłowe — Exact source taxon description; results are the author account, not a pooled cross-source sample.
Paplitimo patikra — apimtis ir apribojimai
Materiał: Polskie kolekcje autora pod źródłową nazwą Boletus erythropus, zgodnie z zachowanym zakresem nazwy.
Zakres odczytu: Fragmenty źródeł.
Odczytano fragment źródła; pełny tekst i metody nie zostały zweryfikowane.
Data przeglądu: 21.10.2026.
Ograniczenia: Źródłowe oznaczenie i zakres pojęcia zachowano. Nie zadeklarowano nowego badania okazów ani odczytu wszystkich publikacji cytowanych przez źródło.
[18]- Medžiagos paruošimas mikroskopijai
- Materiał suszony. [16]
Apžvalgos apimtis
Prieš užbaigiant įrašą reikia papildyti arba suderinti.
- Paplitimo regionų paieška reikalauja suderinimo.
- Ankstesnių išvadų sąsajas reikia patikrinti iš naujo.
- Naujiems šaltiniams reikia suderinti peržiūros metu rastą informaciją.
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
W ekstraktach z liofilizowanych owocników Neoboletus luridiformis zebranych w Portugalii wykazano obecność związków fenolowych. Garcia i współpracownicy ocenili ekstrakt wodny oraz ekstrakt w 80% metanolu. Całkowita zawartość związków fenolowych wyniosła odpowiednio 7,64 ± 0,08 oraz 5,64 ± 0,56 mg ekwiwalentu kwasu galusowego na gram suchego ekstraktu. Z kolei zawartość ortodifenoli w wyciągu wodnym oznaczono na poziomie 13,50 ± 1,90 mg ekwiwalentu kwasu galusowego na gram suchego ekstraktu. Pomiary te charakteryzują przygotowane wyciągi laboratoryjne, a nie masę świeżego owocnika.
Analiza metodą HPLC-DAD wykazała w wyciągu wodnym kwas 2,4-dihydroksybenzoesowy (3,8 ± 1,7), kwas 2,5-dihydroksyfenylooctowy (2,4 ± 1,2) oraz kwas protokatechowy (19,6 ± 3,6). W wyciągu metanolowym zidentyfikowano kwas 4-hydroksybenzoesowy (1,9 ± 0,9), 2,4-dihydroksybenzoesowy (7,0 ± 1,5), 2,5-dihydroksyfenylooctowy określany jako homogentyzynowy (2,7 ± 0,8), protokatechowy (5,8 ± 1,3) oraz wanilinowy (1,4 ± 0,7). W publikacji występuje rozbieżność w oznaczeniu jednostek: w nagłówku tabeli 5 widnieje mg/g suchej masy, natomiast w opisie metodyki i omówieniu wyników podano mg/100 g suchej masy, co pozostawia użytą skalę nierozstrzygniętą. Oznaczone w tej samej publikacji kwas galusowy, pirogalol i katechina dotyczyły borowika szlachetnego (Boletus edulis).
W teście ABTS wyciąg wodny wykazał aktywność przeciwutleniającą na poziomie 0,044 ± 0,02 mmol ekwiwalentu Troloxu na gram suchej masy. W teście redukcji żelaza FRAP wyciąg metanolowy osiągnął wartość 0,133 ± 0,005, a wyciąg wodny 0,08 ± 0,005 mmol Troloxu/g suchej masy. Test ABTS opierał się na wygaszaniu rodnika, natomiast FRAP na zdolności redukującej w chemicznym układzie pomiarowym. Przy opisie testu ABTS badacze określili różnicę jako istotną przy wydrukowanej wartości p > 0,05, mimo przyjętego w metodyce progu p < 0,05.
W warunkach laboratoryjnych badane wyciągi ograniczały wzrost niektórych szczepów bakteryjnych. Według tabel 3–4 minimalne stężenie hamujące (MIC) wyciągu wodnego wynosiło 62,5–250 µg/ml wobec Staphylococcus aureus, 31,25–125 µg/ml wobec Pseudomonas aeruginosa oraz 125 µg/ml dla kontrolnego szczepu Escherichia coli. Dla wyciągu metanolowego wartości te wynosiły odpowiednio 250–1000, 250–500 oraz 1000 µg/ml. W tabelach wartości MIC wyciągu metanolowego są wyższe, co stoi w sprzeczności z wnioskiem sformułowanym w tekście artykułu. Dla izolatów Klebsiella pneumoniae i Acinetobacter odnotowano brak hamowania lub brak pomiaru, co wyklucza uogólnioną skuteczność wobec grupy ESKAPE.
Badano również wpływ wyciągów na dojrzały biofilm S. aureus i E. coli przy stężeniach równych MIC, 5×MIC oraz 10×MIC. W pracy przedstawiono malejącą skuteczność inaktywacji w kolejności: wodny wyciąg B. edulis, wodny wyciąg N. luridiformis, metanolowy wyciąg B. edulis i metanolowy wyciąg N. luridiformis. Żaden preparat nie wyeliminował biofilmu całkowicie. Odnotowana redukcja biofilmu E. coli na poziomie 94% dotyczyła wyciągu wodnego z B. edulis, a nie z krasnoborowika ceglastoporego. W teście na ludzkich fibroblastach HFF-1 przeżywalność komórek wynosiła około 90%; badanie to miało charakter wyłącznie modelowy i nie dotyczyło leczenia pacjentów ani skutków spożycia owocników.
W pracy Árvaya i współpracowników poświęconej dystrybucji pierwiastków przebadano pojedynczy dojrzały owocnik, dzieląc pionowy plaster o grubości 2 cm na siatkę 101 próbek o wymiarach 1 × 1 cm. W suchej masie wykazano następujące przedziały stężeń: Ca 53,5–385, K 4910–21800, Mg 195–794, Na 146–1410, Cr 0,07–0,67, Cu 6,19–34,6, Fe 19,8–92,1, Mn 1,08–15,0, Se 0,30–13,6, Zn 15,4–155 oraz Ag 0,12–4,91 mg/kg. W przypadku Ni stężenia wynosiły od wartości poniżej granicy wykrywalności do 3,65 mg/kg; Ba do 1,61; Cd do 0,45; Pb do 1,06 oraz Sr do 1,01 mg/kg suchej masy. Zawartość glinu w kapeluszu mieściła się w zakresie 8,58–70,6 mg/kg, podczas gdy w trzonie nie przekraczała 4,00 mg/kg; minimalnego poziomu dla całego owocnika nie podano. Granica wykrywalności odzwierciedla próg aparatury, a nie całkowity brak pierwiastka w tkance.
W analizowanym owocniku kapelusz akumulował wyższe stężenia Al, Ag, Ca, Cd, Cu, K, Fe, Mg, Ni oraz Zn, podczas gdy w trzonie przeważały Ba, Mn, Na, Pb i Se; Cr i Sr wykazywały bardziej jednorodny rozkład. W hymenoforze odnotowano stężenia Ag rzędu 0,65–4,92 mg/kg (średnio 2,69 mg/kg), przy średniej dla całego owocnika wynoszącej 1,31 mg/kg. Wartość maksymalna 4,92 mg/kg podana dla hymenoforu różni się o 0,01 od ogólnego maksimum 4,91 mg/kg wskazanego dla owocnika. W dolnej partii trzonu Na wynosił 617–1410 mg/kg, Se 6,37–13,6 mg/kg, a Ba 0,37–1,61 mg/kg; ołów wykryto wyłącznie w dolnej strefie trzonu. W kapeluszu Cu osiągała 10,2–34,6 mg/kg, a Fe 27,5–92,1 mg/kg (średnia Fe: 58,0 mg/kg), podczas gdy w trzonie Cu wynosiła 6,19–12,0 mg/kg. W części hymenoforu stężenie Zn sięgało 52,4–155 mg/kg. Pomiary te obrazują zróżnicowanie anatomiczne w obrębie jednego osobnika.
W czeskim badaniu Peciny i współpracowników 11 prób zbiorczych N. luridiformis wykazało średnie stężenia: kadm 3,04 ± 2,53, miedź 29,4 ± 8,51, ołów 0,90 ± 0,73 oraz cynk 302 ± 84,1 mg/kg suchej masy. Próby pobrano z ośmiu drzewostanów z przewagą buka oraz trzech z dominacją świerka. Każda próbka stanowiła materiał zbiorczy gatunku z danego drzewostanu, co oznacza, że liczba 11 nie odnosi się do pojedynczych owocników.
Średnie współczynniki biokoncentracji (BCF), wyrażające stosunek zawartości w grzybie do poziomu w glebie, wyniosły dla prób złożonych z Jesioników (średnia ± SD): Cd 1495 ± 1987, Cu 2,98 ± 1,27, Pb 0,25 ± 0,31 oraz Zn 4,33 ± 2,1. W modelu oceny ryzyka przyjęto dobowe spożycie 0,03 kg grzybów w przeliczeniu na suchą masę oraz masę ciała człowieka równą 74,6 kg. Na podstawie tych założeń dla N. luridiformis wyliczono sumaryczny wskaźnik zagrożenia zdrowotnego HRI na poziomie 1,98, co przekracza przyjęty w pracy próg odniesienia wynoszący 1. Wynik ten stanowi teoretyczny model narażenia i nie jest kliniczną miarą zachorowalności ani normą dopuszczalnego spożycia. Wartość 82% prób przekraczających próg odnosiła się do zbiorczego zestawienia wielu badanych gatunków grzybów.
W procedurze Garcii i współpracowników do ekstrakcji użyto 5 g suchej masy grzybowej i 150 ml wody lub 80% metanolu. Zawiesinę wytrząsano przez 1 godzinę w temperaturze pokojowej przy 150 obr./min, wirowano i sączono przez sączek Whatman 4, po czym osad zalewano 100 ml rozpuszczalnika; proces powtarzano czterokrotnie. Metanol odparowywano w temperaturze 38 °C. Wcześniej owocniki zamrożono w −20 °C i liofilizowano w −41 °C pod ciśnieniem 500 mTorr. Szczepy kliniczne wyizolowano z ran zakażonych pacjentów szpitala w północnej Portugalii. Testy dyfuzyjno-krążkowe prowadzono z użyciem krążków o średnicy 6 mm nasączonych 12 µl wyciągu o stężeniu 1000 µg/ml w 10% DMSO, inkubując przez 24 godziny w 37 °C; wynik 6 mm oznaczał brak strefy zahamowania poza krążkiem. Wartości MIC wyznaczano z resazuryną w zakresie stężeń 7,81–1000 µg/ml, a MBC określano po posiewie na podłoże stałe, przyjmując próg redukcji bakterii wynoszący co najmniej 99,0%.
Biomasę biofilmu mierzono fioletem krystalicznym przy długości fali 570 nm, a aktywność metaboliczną za pomocą resazuryny przy 570/590 nm. Całkowite fenole oznaczano odczynnikiem Folina–Ciocalteu, ortodifenole z użyciem molibdenianu sodu, a rozdział chromatograficzny prowadzono na kolumnie C18 z gradientem wody z dodatkiem 0,1% TFA i acetonitrylu, przy przepływie 1 ml/min, objętości nastrzyku 10 µl, detekcji przy 254, 280, 320 i 370 nm oraz naringinie jako wzorcu wewnętrznym. Komórki HFF-1 hodowano w pożywce DMEM z 10% dodatkiem FBS i testowano metodą MTT po 24 godzinach inkubacji w 37 °C. W metodyce dotyczącej HFF podano zakres stężeń 1 µg/ml–10 mg/ml, natomiast na rycinie 6 widnieje zakres 7,81–1000 µg/ml. Pomiary wykonano w trzech powtórzeniach, bez wskazania liczby niezależnych zbiorów grzybów. Oznaczenia taksonomiczne szczepów MJMC525 i MJMC526 oraz status MJMC027 różnią się między tabelami; zestawienia obejmują pięć grup bakterii, z pominięciem rodzajów Enterococcus i Enterobacter.
W pracy Árvaya i współpracowników naważki około 150 mg suchej próbki mineralizowano mikrofalowo w mieszaninie 8 ml 67% HNO3 i 2 ml 30% H2O2 w temperaturze 200 °C pod ciśnieniem 40 bar. Klarowny roztwór po przesączeniu uzupełniano do 50 ml i mierzono techniką ICP-OES na spektrometrze Agilent 720. Granice wykrywalności i oznaczalności metody podano w µg/L roztworu, a zawartości w tkankach w mg/kg suchej masy. Mapy przestrzenne w QGIS wygenerowano za pomocą interpolacji B-spline z regularyzacją Tichonowa, co oznacza, że rozkłady barwne między punktami siatki stanowią model numeryczny. Wnioski wiążące rozmieszczenie Mg, Zn i Cu z procesem zarodnikowania oraz hipotezy dotyczące zachowania Ag i Cd pozostają przypuszczeniami autorów.
Badanie Peciny objęło 51 dojrzałych drzewostanów w wieku 80–100 lat o powierzchni przekraczającej 1 ha (25 bukowych i 26 świerkowych, gdzie dominujący gatunek drzewa stanowił ponad 80% pola przekroju) oraz 96 prób zbiorczych reprezentujących osiem gatunków grzybów. Stanowiska wyznaczono z dala od lokalnych emitorów zanieczyszczeń, na podłożu kwaśnych skał metamorficznych z glebami brunatnymi i bielicowymi. Zebrane owocniki oczyszczano nożem ceramicznym, suszono przez kilka tygodni w temperaturze pokojowej i homogenizowano. Po roztworzeniu w wodzie królewskiej (HNO3: HCl w stosunku 1:3) poziomy Cd, Cu i Pb mierzono techniką ET-AAS, a Zn metodą płomieniowej AAS na spektrometrze ContrAA 800D. Wiarygodność analityczną weryfikowano ślepymi próbami, analizą w triplikacie oraz certyfikowanymi materiałami odniesienia METRANAL 31, 33 i 34. Wnioskowanie o różnicach w akumulacji między lasami bukowymi a świerkowymi dla samego N. luridiformis było ograniczone niewielką liczebnością prób.
Wyniki testów dyfuzyjno-krążkowych dla wyciągów z N. luridiformis (średnica strefy zahamowania wzrostu w mm, średnia ± SD, łącznie ze średnicą krążka 6 mm; oznaczenia wrażliwości MS/MR, kody CETC oraz brak dodatniej strefy oznaczony jako 6 mm z symbolem −):
| Tabela | Bakteria według tabeli | Izolat | Ekstrakt wodny | Ekstrakt metanolowy |
|---|---|---|---|---|
| 1 | MS Staphylococcus aureus | MJMC 018 | 8 ± 0.71 (+) | 6 ± 0.0 (−) |
| 1 | MR Staphylococcus aureus | MJMC 025 | 10 ± 0.71 (+) | 6 ± 0.0 (−) |
| 1 | MS Staphylococcus aureus | MJMC 026 | 10 ± 0.71 (+) | 6 ± 0.0 (−) |
| 1 | MS Staphylococcus aureus | MJMC 027 | 10 ± 0.71 (+) | 6 ± 0.0 (−) |
| 1 | MR Staphylococcus aureus | MJMC 102 | 11 ± 0.71 (+) | 6 ± 0.0 (−) |
| 1 | MS Staphylococcus aureus | MJMC 109 | 13 ± 1.41 (+) | 8 ± 1.41 (+) |
| 1 | MS Staphylococcus aureus | MJMC 110 | 6 ± 0.0 (−) | 7 ± 2.12 (+) |
| 1 | MR Staphylococcus aureus | MJMC 111 | 8 ± 0.0 (+) | 6 ± 0.0 (−) |
| 1 | MR Staphylococcus aureus | MJMC 507 | 6 ± 0.0 (−) | 6 ± 0.0 (−) |
| 1 | MS Staphylococcus aureus | MJMC 511 | 11 ± 1.41 (+) | 6 ± 0.0 (−) |
| 1 | MS Staphylococcus aureus | MJMC 534-B | 6 ± 0.0 (−) | 6 ± 0.0 (−) |
| 1 | MR Staphylococcus aureus | MJMC 539 | 6 ± 0.0 (−) | 6 ± 0.0 (−) |
| 1 | MR Staphylococcus aureus | MJMC 545 | 8 ± 0.71 (+) | 6 ± 0.0 (−) |
| 1 | MR Staphylococcus aureus | MJMC 552 | 9 ± 0.71 (+) | 9 ± 0.71 (+) |
| 1 | MR Staphylococcus aureus | MJMC 565-A | 8 ± 0.71 (+) | 6 ± 0.0 (−) |
| 1 | MR Staphylococcus aureus | MJMC 583 | 18 ± 0.71 (++) | 6 ± 0.0 (−) |
| 1 | MR Staphylococcus aureus | MJMC 605 | 13 ± 1.41 (+) | 6 ± 0.0 (−) |
| 1 | MS Staphylococcus aureus | MJMC 606 | 6 ± 0.0 (−) | 6 ± 0.0 (−) |
| 1 | MR Staphylococcus aureus | MJMC 615 | 6 ± 0.0 (−) | 6 ± 0.0 (−) |
| 1 | Staphylococcus aureus | CETC 976 | 6 ± 0.0 (−) | 6 ± 0.0 (−) |
| 2 | Klebsiella pneumoniae | MJMC 537 | 6 ± 0.0 (−) | 6 ± 0.0 (−) |
| 2 | Klebsiella pneumoniae | MJMC 542 | 6 ± 0.0 (−) | 6 ± 0.0 (−) |
| 2 | Klebsiella pneumoniae | MJMC 543 | 6 ± 0.0 (−) | 6 ± 0.0 (−) |
| 2 | Klebsiella pneumoniae | MJMC 555 | 6 ± 0.0 (−) | 6 ± 0.0 (−) |
| 2 | Klebsiella pneumoniae | MJMC 562-B | 6 ± 0.0 (−) | 6 ± 0.0 (−) |
| 2 | Klebsiella pneumoniae | MJMC 566 | 6 ± 0.0 (−) | 6 ± 0.0 (−) |
| 2 | Klebsiella pneumoniae | MJMC 569 | 6 ± 0.0 (−) | 6 ± 0.0 (−) |
| 2 | Klebsiella pneumoniae | MJMC 592 | 6 ± 0.0 (−) | 6 ± 0.0 (−) |
| 2 | Klebsiella pneumoniae | MJMC 597 | 6 ± 0.0 (−) | 6 ± 0.0 (−) |
| 2 | Klebsiella pneumoniae | MJMC 525 | 6 ± 0.0 (−) | 6 ± 0.0 (−) |
| 2 | Acinetobacter. baumanni | MJMC 561 | 6 ± 0.0 (−) | 6 ± 0.0 (−) |
| 2 | Acinetobacter baumanni | MJMC 526 | 6 ± 0.0 (−) | 6 ± 0.0 (−) |
| 2 | Pseudomonas aeruginosa | MJMC 540 | 17 ± 0.71 (+) | 10 ± 1.41 (+) |
| 2 | Pseudomonas aeruginosa | MJMC 553 | 12 ± 0.71 (+) | 12 ± 0.70 (+) |
| 2 | Pseudomonas aeruginosa | MJMC 559 | 9 ± 0.71 (+) | 6 ± 0.0 (−) |
| 2 | Pseudomonas aeruginosa | MJMC 568-A | 8 ± 0.71 (+) | 6 ± 0.0 (−) |
| 2 | Pseudomonas aeruginosa | MJMC 598 | 13 ± 1.41 (+) | 9 ± 0.70 (+) |
| 2 | Escherichia coli | CETC 434 | 7 ± 0.0 (+) | 7 ± 0.0 (+) |
Wartości stężeń MIC oraz MBC wyciągów z N. luridiformis w teście mikrorozcieńczeń (w µg/ml; NI – brak hamowania, ND – brak oznaczenia):
| Tabela | Bakteria według tabeli | Izolat | MIC wodny | MBC wodny | MIC metanolowy | MBC metanolowy |
|---|---|---|---|---|---|---|
| 3 | MS Staphylococcus aureus | MJMC 018 | 125 | >1,000 | 1,000 | >1,000 |
| 3 | MR Staphylococcus aureus | MJMC 025 | 125 | >1,000 | 1,000 | >1,000 |
| 3 | MS Staphylococcus aureus | MJMC 026 | 250 | >1,000 | 1,000 | >1,000 |
| 3 | MR Staphylococcus aureus | MJMC 027 | 250 | >1,000 | 500 | >1,000 |
| 3 | MR Staphylococcus aureus | MJMC 102 | 125 | >1,000 | 500 | >1,000 |
| 3 | MS Staphylococcus aureus | MJMC 109 | 62.5 | 500 | 500 | 1,000 |
| 3 | MS Staphylococcus aureus | MJMC 110 | 62.5 | 500 | 250 | 1,000 |
| 3 | MR Staphylococcus aureus | MJMC 111 | 62.5 | 500 | 500 | 1,000 |
| 3 | MR Staphylococcus aureus | MJMC 507 | 125 | >1,000 | 250 | >1,000 |
| 3 | MS Staphylococcus aureus | MJMC 511 | 125 | >1,000 | 1,000 | >1,000 |
| 3 | MR Staphylococcus aureus | MJMC 534B | 250 | >1,000 | 1,000 | >1,000 |
| 3 | MR Staphylococcus aureus | MJMC 539 | 250 | 500 | 1,000 | 1,000 |
| 3 | MR Staphylococcus aureus | MJMC 545 | 62.5 | >1,000 | 500 | >1,000 |
| 3 | MR Staphylococcus aureus | MJMC 552 | 62.5 | >1,000 | 250 | >1,000 |
| 3 | MR Staphylococcus aureus | MJMC 565A | 125 | 500 | 250 | 1,000 |
| 3 | MR Staphylococcus aureus | MJMC 583 | 125 | 1,000 | 500 | 1,000 |
| 3 | MR Staphylococcus aureus | MJMC 605 | 250 | >1,000 | 500 | 500 |
| 3 | MS Staphylococcus aureus | MJMC 606 | 250 | >1,000 | 1,000 | 500 |
| 3 | MR Staphylococcus aureus | MJMC 615 | 250 | 1,000 | 1,000 | >1,000 |
| 3 | Staphylococcus aureus | CETC 976 | 125 | 1,000 | 1,000 | >1,000 |
| 4 | Klebsiella pneumoniae | MJMC 537 | NI | ND | NI | ND |
| 4 | Klebsiella pneumoniae | MJMC 542 | NI | ND | NI | ND |
| 4 | Klebsiella pneumoniae | MJMC 543 | NI | ND | NI | ND |
| 4 | Klebsiella pneumoniae | MJMC 555 | NI | ND | NI | ND |
| 4 | Klebsiella pneumoniae | MJMC 562-B | NI | ND | NI | ND |
| 4 | Klebsiella pneumoniae | MJMC 566 | NI | ND | NI | ND |
| 4 | Klebsiella pneumoniae | MJMC 569 | NI | ND | NI | ND |
| 4 | Klebsiella pneumoniae | MJMC 592 | NI | ND | NI | ND |
| 4 | Klebsiella pneumoniae | MJMC 597 | NI | ND | NI | ND |
| 4 | Acinetobacter baumanni | MJMC 525 | NI | ND | NI | ND |
| 4 | Acinetobacter baumanni | MJMC 561 | NI | ND | NI | ND |
| 4 | Pseudomonas aeruginosa | MJMC 526 | 125 | 500 | 500 | 1,000 |
| 4 | Pseudomonas aeruginosa | MJMC 540 | 31.25 | 500 | 500 | >1,000 |
| 4 | Pseudomonas aeruginosa | MJMC 553 | 62.5 | >1,000 | 250 | 1,000 |
| 4 | Pseudomonas aeruginosa | MJMC 559 | 62.5 | 1,000 | 250 | 500 |
| 4 | Pseudomonas aeruginosa | MJMC 568-A | 125 | >1,000 | 500 | 1,000 |
| 4 | Pseudomonas aeruginosa | MJMC 598 | 125 | 500 | 500 | >1,000 |
| 4 | Escherichia coli | CETC 434 | 125 | >1,000 | 1,000 | >1,000 |
Zestawienie stężeń pierwiastków (w mg/kg suchej masy), współczynników biokoncentracji (BCF) oraz łącznego indeksu HRI dla prób złożonych N. luridiformis w tabeli S5 z badań Peciny (osiem prób z drzewostanów bukowych i trzy ze świerkowych):
| Wiersz S5 | Drzewostan | Cd | Cu | Pb | Zn | BCF Cd | BCF Cu | BCF Pb | BCF Zn | HRI |
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 54 | bukowy | 2.69 | 17.2 | 0.41 | 211 | 349 | 4.03 | 0.26 | 4.13 | 1.55 |
| 55 | bukowy | 1.87 | 31.5 | 0.60 | 300 | 32.5 | 2.11 | 0.07 | 3.72 | 1.50 |
| 56 | bukowy | 10.4 | 27.0 | 2.17 | 291 | 6,920 | 5.45 | 1.13 | 4.38 | 4.96 |
| 57 | bukowy | 1.92 | 33.3 | 0.72 | 274 | 71.8 | 2.04 | 0.13 | 2.57 | 1.52 |
| 58 | bukowy | 1.69 | 31.6 | 0.33 | 358 | 108 | 2.18 | 0.03 | 3.16 | 1.48 |
| 59 | bukowy | 4.75 | 46.5 | 1.08 | 465 | 3,165 | 3.66 | 0.36 | 10.1 | 3.05 |
| 60 | bukowy | 1.24 | 26.3 | 0.19 | 249 | 14.2 | 1.85 | 0.05 | 2.94 | 1.09 |
| 61 | bukowy | 1.08 | 26.0 | 0.44 | 213 | 602 | 1.25 | 0.08 | 1.92 | 1.01 |
| 62 | świerkowy | 3.26 | 41.1 | 2.53 | 451 | 2,171 | 4.83 | 0.47 | 4.96 | 2.56 |
| 63 | świerkowy | 2.91 | 17.0 | 0.56 | 284 | 1,939 | 2.64 | 0.08 | 5.77 | 1.74 |
| 64 | świerkowy | 1.61 | 25.6 | 0.89 | 227 | 1,075 | 2.75 | 0.08 | 4.07 | 1.28 |
Praca Garcii i współautorów ukazała się 24 lutego 2022 r. (rok 2021 obecny w numerze DOI nie stanowi daty jej publikacji). Praca Árvaya i współpracowników dotycząca przestrzennego rozkładu pierwiastków została opublikowana w internecie 27 lipca 2024 r., a w wydaniu drukowanym czasopisma pojawiła się w kwietniu 2025 r. w tomie 203(4) na stronach 2271–2283. Z kolei artykuł Peciny opublikowano 30 marca 2022 r.
Buveinė ir paplitimas
Buveinė, regionas ir sezonas
Atlas czeski wskazuje na owocnikowanie od połowy maja do jesieni w lasach liściastych i iglastych, zarówno na glebach kwaśnych, jak i zasadowych. W niższych położeniach grzyb ten wchodzi w związki mikoryzowe głównie z dębem i bukiem, natomiast od strefy pogórza częściej współżyje ze świerkiem. Regionalne obserwacje obejmują skupiska liczące po kilka owocników w jednym miejscu.
W czeskiej dokumentacji odnotowano następujące daty i lokalizacje znalezisk: 23 maja 2026 r. (kraj pilzneński), 12 września 2022 r., 21 maja 2022 r., 18 czerwca 2021 r. oraz 13 czerwca 2021 r. (kraj środkowoczeski), a także 26 października 2019 r. i 2 czerwca 2018 r. (kraj pilzneński).
Materiał badawczy do oznaczeń ekstraktów w pracy Garcii i współpracowników zebrano w lesie mieszanym w Sabugal (dystrykt Guarda w środkowej Portugalii). Z kolei w badaniu Peciny i współautorów, przeprowadzonym w czeskim paśmie Jesioników, zanalizowano 11 prób zbiorczych tego gatunku: osiem pochodziło z drzewostanów z przewagą buka, a trzy z drzewostanów z dominacją świerka. Cały obszar czeskich badań leżał w granicach wysokościowych 396–990 m n.p.m., przy czym przedział ten wyznaczono dla całego projektu, bez wyodrębniania profilu wysokościowego wyłącznie dla krasnoborowika ceglastoporego.
Potwierdzony zasięg występowania
Wszystkie obszary potwierdzone w zapisanych danych źródłowych.
| Kraj | Regiony i stanowiska | Owocnikowanie | Šaltiniai |
|---|---|---|---|
| Lenkija | Žemutinė Silezija — šaltinio įvardyta apimtis | VI–XI |
|