Valgomas
Nustatykite vietovę, kad matytumėte savo regiono duomenis.










Vasarinis baravykas (Boletus reticulatus), dar vadinamas ąžuoliniu baravyku, yra vertinamas valgomas baravykinių šeimos grybas. Jo zomšinė, šviesiai ruda kepurėlė per sausrą dažnai būdingai sutrūkinėja. Vamzdeliai iš pradžių balti, vėliau geltoni ir alyviniai, o paspaudus nemėlynuoja. Kotą dengia ryškus, balkšvas tinklelis, nusidriekiantis iki pat jo pagrindo. Pasirodo lapuočių miškuose po ąžuolais ir bukais jau nuo gegužės. Balta, spalvos nekeičianti trama pasižymi švelniu skoniu bei maloniu grybų kvapu.
Atpažinimas, buveinė ir svarbiausi skirtumai.
Grybautojas
Vaisiakūnio sandara
- Vaisiakūnio sandaros tipas
- Vaisiakūnio sandaros tipas: Kepurėlė, kotas.
Kepurėlė
- Kepurėlės forma
- jaunų vaisiakūnių: Kepurėlės forma: pusiau rutuliška.
subrendusių vaisiakūnių: Kepurėlės forma: išgaubtas.
senų vaisiakūnių: Kepurėlės forma: plokščia. - Kepurėlės paviršiaus reljefas
- Kepurėlės paviršiaus reljefas: lygus.
Kepurėlės paviršiaus reljefas: raukšlėtas. - Kepurėlės danga
- Kepurėlės danga: zomšinis.
Kepurėlės danga: veltiniškas.
Kepurėlės danga: plaušuota. - Kepurėlės paviršiaus blizgesys
- Kepurėlės paviršiaus blizgesys: matinis.
- Kepurėlės lipnumas ir gleivėtumas
- kai šlapias: Kepurėlės lipnumas ir gleivėtumas: lipnus.
- Paviršiaus įtrūkimų raštas
- kai sausas: Paviršiaus įtrūkimų raštas: suskilinėjusi netaisyklingais ploteliais.
- Kepurėlės spalva
- Kepurėlės spalva: cinamono spalvos.
Kepurėlės spalva: rudas.
Kepurėlės spalva: šviesiai rudas.
Kepurėlės spalva: ochrinis.
Kepurėlės spalva: balsva.
Kepurėlės spalva: rausvai rudas.
Kepurėlės spalva: gelsvai ruda.
Kepurėlės spalva: pilkai rudas.
Kepurėlės spalva: ochriškai rudas.
Kepurėlės spalva: alyvinė.
Kepurėlės spalva: rūdžių spalvos.
kai sausas: Kepurėlės spalva: balsva.
subrendusių vaisiakūnių: Kepurėlės spalva: pilkai rudas.
subrendusių vaisiakūnių: Kepurėlės spalva: gelsvai ruda.
jaunų vaisiakūnių: Kepurėlės spalva: dramblio kaulo spalvos.
jaunų vaisiakūnių: Kepurėlės spalva: gelsvai baltas. - Kepurėlės skersmuo
- subrendusių vaisiakūnių: Kepurėlės skersmuo – 100–200 mm.
Kepurėlės skersmuo – iki 300 mm.
Kepurėlės apačia
- Himenoforo tipas
- Himenoforo tipas: vamzdeliai.
Vamzdeliai prie koto
- Himenoforo prisitvirtinimas prie koto
- Himenoforo prisitvirtinimas prie koto: priaugęs prie koto (vamzdeliai).
- Himenoforo profilis ties kotu
- Himenoforo profilis ties kotu: išlinkęs ties kotu (vamzdeliai).
- Himenoforo atskiriamumas nuo kepurėlės
- Himenoforo atskiriamumas nuo kepurėlės: lengvai atskiriamas (vamzdeliai).
- Porų forma
- Porų forma: apvalus.
- Pažeistų porų spalva
- Pažeistų porų spalva: spalva nesikeičia.
Pažeistų porų spalva: spalva nesikeičia. - Vamzdelių spalva po pažeidimo
- Vamzdelių spalva po pažeidimo: spalva nesikeičia.
Vamzdelių spalva po pažeidimo: spalva nesikeičia. - Natūrali porų spalva
- jaunų vaisiakūnių: Natūrali porų spalva: baltas.
subrendusių vaisiakūnių: Natūrali porų spalva: kreminis.
subrendusių vaisiakūnių: Natūrali porų spalva: blyškiai geltonas.
subrendusių vaisiakūnių: Natūrali porų spalva: gelsvai alyvinis.
subrendusių vaisiakūnių: Natūrali porų spalva: geltonai žalias. - Natūrali vamzdelių spalva
- jaunų vaisiakūnių: Natūrali vamzdelių spalva: baltas.
subrendusių vaisiakūnių: Natūrali vamzdelių spalva: kreminis.
subrendusių vaisiakūnių: Natūrali vamzdelių spalva: blyškiai geltonas.
subrendusių vaisiakūnių: Natūrali vamzdelių spalva: gelsvai alyvinis.
subrendusių vaisiakūnių: Natūrali vamzdelių spalva: geltonai žalias.
Kotas ir pamatas
- Koto forma
- jaunų vaisiakūnių: Koto forma: statinaitės formos.
subrendusių vaisiakūnių: Koto forma: buožiškas.
subrendusių vaisiakūnių: Koto forma: cilindriškas.
Koto forma: buožiškas.
Koto forma: cilindriškas. - Koto spalva
- Koto spalva: šviesiai rudas.
Koto spalva: pilkas.
Koto spalva: rusvas.
Koto spalva: rudas. - Koto paviršiaus reljefas
- Koto paviršiaus reljefas: tinkliškas.
- Koto ilgis
- Koto ilgis: iki 250 mm.
- Koto skersmuo
- Koto skersmuo: iki 70 mm.
- Koto tinklelio spalva
- jaunų vaisiakūnių: Koto tinklelio spalva: baltas.
subrendusių vaisiakūnių: Koto tinklelio spalva: rudas.
Koto tinklelio spalva: šviesiai rudas.
Trama
- Minkštimo spalva
- Minkštimo spalva: baltas.
Minkštimo spalva: kreminis.
Minkštimo spalva: rudas (kepurėlės minkštimas, po odele).
Minkštimo spalva: rausvai rudas (kepurėlės minkštimas, po odele).
Minkštimo spalva: baltas (kepurėlės minkštimas, po odele). - Minkštimo standumas
- jaunų vaisiakūnių: Minkštimo standumas: standus.
Minkštimo standumas: minkštas. - Minkštimo skonis
- Minkštimo skonis: silpnas.
Minkštimo skonis: saldus. - Minkštimo struktūra
- senų vaisiakūnių: Minkštimo struktūra: kempiniškas.
- Pažeisto minkštimo spalva
- Pažeisto minkštimo spalva: spalva nesikeičia.
Pažeisto minkštimo spalva: spalva nesikeičia.
Pažeisto minkštimo spalva: spalva nesikeičia. - Minkštimo kvapas
- Minkštimo kvapas: grybų.
Minkštimo kvapas: riešutinis.
Minkštimo kvapas: žemės kvapo.
Minkštimo kvapas: stiprus. - Minkštimo skonio atspalvis
- Minkštimo skonio atspalvis: riešutinis.
Kur ir kada auga
- Buveinė
- Buveinė: lapuočių miškas.
Buveinė: mišrus miškas.
Buveinė: parkas.
Buveinė: pakelė. - Substratas
- Substratas: dirvožemis.
- Vaisiakūnių augimo pobūdis
- Vaisiakūnių augimo pobūdis: pavieniui.
Vaisiakūnių augimo pobūdis: grupėmis. - Derėjimo laikotarpis
- Vaisiakūniai pasirodo nuo gegužės iki rugpjūčio.
- Paplitimo sritis
Valgomumas ir virtuvė
- Valgomumas
- Valgomas
Su kuo galima supainioti

Tylopilus felleus
Svarbiausi skirtumai
Kartusis pušynbaravykis (Tylopilus felleus) yra nevalgomas grybas dėl stipriai kartaus minkštimo skonio. Jo jauni vaisiakūniai turi balkšvas poras, su amžiumi tampančias kūno rausvumo, o kotą dengia iškilus, stambus tamsiai rudos spalvos tinklelis. Vasarinio baravyko subrendęs himenoforas yra geltonai žalios ar alyvuogių žalumo spalvos, skonis švelnus, o tinklelis ant koto dažniausiai išlieka pastebimai šviesesnis už fono spalvą.

Boletus edulis
Svarbiausi skirtumai
Vasarinis baravykas (Boletus reticulatus) pasižymi matiniu, zomšiniu arba ilgai tarsi apšarmojusiu kepurėlės paviršiumi, kuris per sausrą dažnai sutrūkinėja į smulkius laukelius, ir ryškiu tinkleliu, dažnai dengiančiu beveik visą kotą. Auga daugiausia po bukais ir ąžuolais, pasirodydamas sezone paprastai anksčiau nei tikrinis baravykas. Dėl abiejų rūšių paviršiaus požymių ir tinklelio paplitimo kintamumo, vien koto akučių išsidėstymas ne visada leidžia jas vienareikšmiškai atskirti.
Tikrinis baravykas (Boletus edulis) paprastai turi lygesnį kepurėlės paviršių, kuris drėgnu oru tampa lipnus ir gleivėtas, o jo krašte dažnai matomas siauras, šviesesnis apvadas. Tikrinio baravyko koto tinklelis apskritai yra subtilesnis ir apribotas daugiausia viršutine jo dalimi. Vasarinio baravyko kepurėlė paprastai yra sausa, zomšinė ir linkusi trūkinėti, o koto tinklelis – šviesesnis ir ryškesnis, nors pats tinklelio plotas nėra lemiamas skiriamasis kriterijus.

Boletus pinophilus
Svarbiausi skirtumai
Vasarinis baravykas (Boletus reticulatus) išsiskiria sausa, aksomine nuo vidutiniškai geltonai rudos iki raudonai rudos spalvos kepurėle, kuri senesnių vaisiakūnių dažnai būdingai sutrūkinėja. Per visą koto ilgį matomas ryškus, iškilus tinklelis. Mikroskopiniame vaizde luobelės galiniai elementai siekia iki 20 µm pločio ir turi smulkių viduląstelinio pigmento grūdelių. Ši rūšis auga daugiausia po ąžuolais, molingoje arba smėlingo molio dirvoje, be kita ko, parkuose ir pakelėse.
Pušyninis baravykas (Boletus pinophilus) nuo vasarinio baravyko skiriasi gerokai tamsesne kepurėle su ryškiu, giliu raudonai rudu arba raudonmedžio atspalviu.

Boletus aereus
Svarbiausi skirtumai
Tamsiabrūvis baravykas (Boletus aereus) skiriasi nuo vasarinio baravyko tamsesne kepurėlės spalva bei rudai varinio tono kotu.
FAQ
Kodėl vasarinio baravyko kepurėlė būna sutrūkinėjusi?
Kepurėlės luobelė yra sausos, veltiniškos faktūros. Šiltu ir sausu vasaros oru praranda elastingumą, todėl susidaro būdingas įtrūkimų tinklelis.
Ar pažeista vasarinio baravyko trama arba vamzdeliai mėlynuoja?
Ne. Vasarinio baravyko trama yra balta ir perpjovus nekeičia spalvos. Vamzdeliai ir poros paspaudus taip pat nemėlynuoja ir netamsėja.
Kuo skiriasi vasarinis baravykas nuo tikrinio baravyko?
Vasarinis baravykas turi matinę, zomšinę kepurėlę, linkusią trūkinėti, ir tinklelį per visą kotą. Tikrinis turi lygią kepurėlę, o tinklelį – daugiausia viršutinėje koto dalyje.
Kaip atskirti vasarinį baravyką nuo aitriojo baravykūno?
Aitrusis baravykūnas turi kotą su tamsesniu, storesniu, rusvu tinkleliu, jo poros su amžiumi tampa purvinai rausvos, o trama yra nepakeliamai kartaus skonio.
Ar vasarinis baravykas yra valgomas grybas?
Taip, tai puikus valgomas grybas, pasižymintis vertinamomis skonio savybėmis. Tinka virti, kepti, džiovinti ir marinuoti, o jo aromatas yra labai ryškus.
Kokiuose miškuose ir po kokiais medžiais auga vasarinis baravykas?
Auga šilumamėgiuose lapuočių ir mišriuose miškuose. Sudaro mikorizę su lapuočiais medžiais, pirmiausia ąžuolais ir bukais, rečiau skroblais ar liepomis.
Kada pasirodo vasarinis baravykas?
Tai vienas ankstyviausių baravykų Lenkijoje. Pirmieji vaisiakūniai išauga jau gegužę, o sezonas paprastai tęsiasi iki spalio, su pertraukomis trūkstant drėgmės.
Kaip atpažinti vasarinio baravyko koto tinklelį?
Kotas padengtas iškiliu, balkšvu arba šviesiai smėliniu smulkių akučių tinkleliu, kuris, kitaip nei tikrinio baravyko, dažnai nusidriekia iki pat koto pagrindo.
Mėgėjas
Kepurėlės apačia
- Vamzdelių ilgis
- Vamzdelių ilgis: 10–35 mm.
Pavadinimai ir istorija
- Obowiązująca nazwa krajowa
- borowik usiatkowany
- Obowiązująca nazwa taksonomiczna
- Boletus reticulatus
- Inne nazwy krajowe
- usiatek, prawdziwek wiosenny
- Dawne nazwy krajowe
- borowik prawdziwy podgat. siateczkowany, borowik szlachetny odmiana usiatkowana
- Pozostałe nazwy
- grzyb, grzyb prawdziwy, grzyb prawdziwny, prawik, prawus, prawusek, prawiak, prawek, poprawny grzyb, sprawiedliwy grzyb, prawdziak, prawdzik, borowik, kamieniak, kamienny grzyb, biały grzyb, biały grzybek
Stebėjimai namuose
Sporų atspaudas
- Reikalingos medžiagos
- šviežia, subrendusi kepurėlė, popieriaus lapas, stiklinė arba dubenėlis, vanduo
- Laikas
- 2–24 h
- Atlikimas
- Padėkite kepurėlę apatine puse ant popieriaus.
- Užlašinkite lašą vandens ant viršaus ir uždenkite.
- Po 2–24 valandų pakelkite kepurėlę ir apžiūrėkite nuosėdas.
Ko ieškoti
- Sporų atspaudo spalva
- Sporų atspaudo spalva: rudas.
- Sporų atspaudo atspalvis
- Sporų atspaudo atspalvis: alyviškai rudas. Sporų atspaudo atspalvis: tamsiai alyviškai ruda. Sporų atspaudo atspalvis: Alyvuogių atspalvio tabako rudumo.
Po mikroskopu
- Reikalingos medžiagos
- šviesinis mikroskopas, objektinis ir dengiamasis stikleliai, adata, vanduo, sporos iš atspaudo
- Atlikimas
- Adata perkelkite šiek tiek atspaudo ant stiklelio.
- Užlašinkite lašą vandens, uždenkite dengiamuoju stikleliu ir apžiūrėkite sporas.
Ko ieškoti
- Sporos forma
- Sporos forma: pailgai elipsoidinis. Sporos forma: verpstiškas. Sporos forma: verpstiškas. Sporos forma: beveik verpstės formos. Sporos forma: verpstiškas.
- Sporos paviršius
- Sporos paviršius: lygus. Sporos paviršius: lygus. Sporos paviršius: lygus.
- Sporos matmenys
- Ilgis 11,5–20 µm, plotis 3,5–6 µm.
Matmenis lyginkite sukalibravę mikroskopo skalę.
Ekologija ir paplitimas
- Lapuočiai medžiai aplinkoje
- Lapuočiai medžiai aplinkoje: ąžuolas.
Lapuočiai medžiai aplinkoje: bukas.
Lapuočiai medžiai aplinkoje: liepa.
Lapuočiai medžiai aplinkoje: skroblas.
Lapuočiai medžiai aplinkoje: valgomasis kaštainis. - Mikorizės partneriai
- Bendras rūšies ryšys: Mikorizės partneriai: Quercus (bendras partnerių sąrašas).
Bendras rūšies ryšys: Mikorizės partneriai: Fagus (bendras partnerių sąrašas).
Bendras rūšies ryšys: Mikorizės partneriai: Castanea (bendras partnerių sąrašas).
Bendras rūšies ryšys: Mikorizės partneriai: Corylus (bendras partnerių sąrašas).
Bendras rūšies ryšys: Mikorizės partneriai: Carpinus (bendras partnerių sąrašas).
Bendras rūšies ryšys: Mikorizės partneriai: Tilia (bendras partnerių sąrašas).
Istorija ir kultūra
Šios rūšies aprašymo istorija atspindi ilgametes diskusijas Europos mikologinėje literatūroje dėl jos tapatybės ir teisingos nomenklatūros. Rūšį 1774 metais oficialiai aprašė Jacobas Christianas Schaefferis pavadinimu Boletus reticulatus. Lygiagrečiai mikologiniuose leidiniuose ištisus dešimtmečius funkcionavo pavadinimas Boletus aestivalis (priskiriamas, be kita ko, Jean-Jacques'ui Paulet), kuris autorių ir rinkėjų sąmonėje įsitvirtino kaip sinonimas arba atskiras požiūris. Nomenklatūros istorijoje taip pat užfiksuotas homonimo Boletus reticulatus Hoffm. (1789) pasirodymas, o tai ilgus metus kėlė ginčus ir taksonominius keblumus, iki šiol interpretuojamus įvairiai, priklausomai nuo priimtų nomenklatūrinių konvencijų. Senojoje gamtotyros literatūroje ir Vidurio Europos kalbinėje tradicijoje ši rūšis buvo vadinama su fenologija susijusiais vardais, tokiais kaip vasarinis ar gegužinis baravykas, kas tiesiogiai atspindėjo ankstyvą jos vaisiakūnių pasirodymo laiką.
Valgomumas ir saugumas
Vasarinis baravykas yra visuotinai pripažintas puikiu valgomuoju grybu. Jis pasižymi maloniu, ryškiu grybų aromatu ir švelniu, šiek tiek riešutiniu, salstelėjusiu minkštimo skoniu. Prieš vartojimą jį būtinai reikia tinkamai termiškai apdoroti, pavyzdžiui, kruopščiai išvirti, patroškinti arba iškepti; vartojant žalius vaisiakūnius gali sutrikti virškinimo sistemos veikla. Saugaus vartojimo sąlyga – kulinarijai naudoti tik sveikus, šviežius ir stangrius egzempliorius bei vengti senų ar bet kokių gedimo požymių turinčių vaisiakūnių. Daugelyje Vidurio ir Pietų Europos šalių, be kita ko, Lenkijoje, Čekijoje, Vokietijoje ir Italijoje, jis noriai renkamas dėl savo skoninių savybių ir ankstyvo pasirodymo miškuose laiko.
Buveinė ir paplitimas
Vasarinis baravykas visų pirma aptinkamas Eurazijos vidutinio klimato juostos lapuočių ir mišriuose miškuose, ypač šiltesniuose Vidurio ir Pietų Europos regionuose. Ši rūšis mikorizinius ryšius mezga visų pirma su lapuočiais medžiais, ypač su ąžuolais (Quercus), ką patvirtina Europos ekologiniai tyrimai, be to, yra fiksuojama po bukais ir skroblais, o gerokai rečiau – spygliuočių medžių kaimynystėje. Pirmenybę teikia šiltoms augavietėms su molingu arba smėlingo molio gruntu, dažnai neutralios ar silpnai šarminės reakcijos. Vidurio Europoje, įskaitant Lenkijos suvestines, dokumentuotas vaisiakūnių pasirodymo laikotarpis apima mėnesius nuo gegužės iki rugpjūčio (V–VIII). Vaisiakūniai gali išaugti jau gegužės pabaigoje ir sudaryti ankstyvąjį grybavimo sezono elementą lapuočių miškuose.
Tyrėjas
Valgomumas ir virtuvė
Ustalenia źródłowe: jadalność, spożycie i wykorzystanie
- Valgomumas
- Valgomas — źródło oznaczenia
Źródło bez opisu bibliograficznego · Kuchyňské využití / Ceniony grzyb jadalny
Moksliniai pavadinimai ir taksonomija
- Galiojantis mokslinis pavadinimas
Boletus reticulatus
- Ankstesni moksliniai pavadinimai
- 1783 — Boletus mutabilis Batsch
1805 — Boletus reticulatus var. minor Alb. & Schwein.
1808 — Tubiporus aestivalis Paulet
1838 [1836–1838] — Boletus aestivalis (Paulet) Fr.
1886 — Versipellis aestivalis (Paulet) Quél.
1888 — Dictyopus aestivalis (Paulet) Quél.
1898 — Suillus aestivalis (Paulet) Kuntze
1898 — Suillus reticulatus (Schaeff.) Kuntze
1926 — Boletus edulis subsp. reticulatus (Schaeff.) Konrad & Maubl.
1931 — Boletus reticulatus var. rubiginosus Pelt. ex E.-J. Gilbert
1940 [1939] — Boletus carpinaceus Velen.
1966 — Boletus edulis f. reticulatus (Schaeff.) Vassilkov
1994 — Boletus reticulatus subsp. carpinaceus (Velen.) Hlaváček[24]
Borowik usiatkowany należy do rodziny Boletaceae w rzędzie Boletales. Baza Species Fungorum jako nazwę zaakceptowaną wskazuje Boletus reticulatus Schaeff., opublikowaną w 1774 roku w dziele Fung. bavar. palat. nasc. (tom 4, s. 78). W tym samym ujęciu taksonomicznym Boletus aestivalis (Paulet) Fr. stanowi synonim tego gatunku.
[24] [23]W bazie Species Fungorum w synonimii Boletus reticulatus wymienione są następujące nazwy:
- Suillus reticulatus (Schaeff.) Kuntze, Revis. gen. pl. (Leipzig) 3(3): 535 (1898)
- Boletus edulis subsp. reticulatus (Schaeff.) Konrad & Maubl., Icon. Select. Fung. 4(2): pl. 398 (1926)
- Boletus edulis f. reticulatus (Schaeff.) Vassilkov, Bekyi Grib: 18 (1966)
- Boletus mutabilis Batsch, Elench. fung. (Halle): 99 (1783)
- Boletus reticulatus var. minor Alb. & Schwein., Consp. fung. (Leipzig): 240 (1805)
- Tubiporus aestivalis Paulet, Traité des champignons (Paris) 2: 371 (1808)
- Boletus aestivalis (Paulet) Fr., Epicrisis Systematis Mycologici: 422 (1838) [1836-1838]
- Versipellis aestivalis (Paulet) Quél., Enchiridion Fungorum in Europa media et praesertim in Gallia Vigentium: 158 (1886)
- Dictyopus aestivalis (Paulet) Quél., Fl. mycol. France (Paris): 421 (1888)
- Suillus aestivalis (Paulet) Kuntze, Revis. gen. pl. (Leipzig) 3(3): 535 (1898)
- Boletus reticulatus var. rubiginosus Pelt. ex E.-J. Gilbert, Les Livres du Mycologue Tome I-IV, Tom. III: Les Bolets: 117 (1931)
- Boletus carpinaceus Velen., Novitates Mycologicae Novissimae: 158 (1940) [1939]
- Boletus reticulatus subsp. carpinaceus (Velen.) Hlaváček, Mykologický Sborník 71(2): 54 (1994)
Łaciński epitet reticulatus nawiązuje do siatkowatego rysunku na trzonie, natomiast aestivalis odnosi się do letniej pory owocnikowania. W literaturze mykologicznej występują rozbieżności w datowaniu dawnych nazw: Species Fungorum podaje dla Tubiporus aestivalis rok 1808, podczas gdy część atlasów przypisuje tę nazwę Pauletowi z rokiem 1793. W czeskim atlasie przy nazwie reticulatus widnieje również data 1763, natomiast rejestr Kew łączy ważną diagnozę Schaeffera z rokiem 1774.
[18] [24] [16]W różnych językach europejskich funkcjonują zwyczajowe nazwy tego gatunku:
- czeski: hřib dubový
- angielski: Summer Cep, Summer Bolete
- niemiecki: Sommer-Steinpilz
- kataloński: Cep, Sureny
- hiszpański: Boleto reticulado, Boleto reticulado de verano, Boleto rubio, Hongo de primavera
- baskijski: Onddo zuri, Onto, Onto-zuri, Udako onddozuria
- francuski: Cèpe d'été, Cèpe d'été réticulé
- galisyjski: Madeirudo de verán
- włoski: Porcino d'estate
Badania filogenetyczne Beugelsdijka i współpracowników z 2008 roku, oparte na analizie sekwencji markerów ITS oraz GAPDH, potwierdziły odrębność europejskich linii genetycznych Boletus reticulatus, Boletus edulis, Boletus aereus i Boletus pinophilus. W pracy tej gatunek B. reticulatus reprezentowany był przez kolekcję SvdL79 z Holandii, zebraną pod Quercus, której przypisano numery sekwencji w GenBank: EU417871 oraz EU417878.
[21]Taksono apimtis ir nustatymo ribos
W zestawieniu taksonomicznym pracy Beugelsdijka i współpracowników z 2008 roku (opartym w tej części na analizie van der Lindego z 2004 r.) wykazano, że strzępki skórki kapelusza Boletus reticulatus osiągają do 20 µm szerokości i zawierają wewnątrzkomórkowy, drobnoziarnisty pigment.
[21]Laboratorinė diagnostika
Dane ustrukturyzowane
Papėdgrūdžiai
Kaulocistidės
Kepurėlės odelė
Sporos
- Sporų spalva pro mikroskopą
- Sporų spalva pro mikroskopą: gelsvai ruda. [19]
- Lašeliai sporos viduje
- Lašeliai sporos viduje: yra. [12]
- Sporos ilgis
- Sporos ilgis: 13–20 µm. [25]
Sporos ilgis: 12–17 µm. [12]
Sporos ilgis: 11,5–19,5 µm. [15]
Sporos ilgis: 13,5–16 µm. [19]
Sporos ilgis: 12–20 µm. [16]
Sporos ilgis: 13–15 µm. [18] - Sporos ilgio ir pločio santykis
- Sporos ilgio ir pločio santykis: 2,7–3,6. [19]
Sporos ilgio ir pločio santykis: 2,6–4,2. [15] - Sporos forma
- Sporos forma: pailgai elipsoidinis. [16]
Sporos forma: verpstiškas. [16]
Sporos forma: verpstiškas. [25]
Sporos forma: beveik verpstės formos. [18]
Sporos forma: verpstiškas. [19]
Sporos forma: verpstiškas. [12] - Sporos paviršius
- Sporos paviršius: lygus. [25]
Sporos paviršius: lygus. [18]
Sporos paviršius: lygus. [19]
Sporos paviršius: lygus. [12] - Sporos sienelės storis
- Sporos sienelės storis: storasienis. [19]
Tyrimų medžiaga ir metodai
- Šaltiniuose pateikti rezultatai — Kepurėlės odelės galinės ląstelės plotis
- Materiał badania: Named Boletus reticulatus account; original source material remains separate. Materiał suszony (przygotowanie opisano w Metodach): 3,5–5 µm [19]
Materiał badania: Named Boletus reticulatus account; original source material remains separate. do 20 µm [21] - Šaltiniuose pateikti rezultatai — Sporos ilgis
- Materiał badania: Named Boletus reticulatus account; original source material remains separate. 12–17 µm (skrajnie do 20 µm) [16]
Materiał badania: Named Boletus reticulatus account; original source material remains separate. 12–17 µm [12]
Materiał badania: Named Boletus reticulatus account; original source material remains separate. 11,5–19,5 µm [15]
Materiał badania: Named Boletus reticulatus account; original source material remains separate. 13–20 µm [25]
Materiał badania: Named Boletus reticulatus account; original source material remains separate. Materiał suszony (przygotowanie opisano w Metodach): 13,5–16 µm [19]
Materiał badania: Named Boletus reticulatus account; original source material remains separate. 13–15 µm [18] - Šaltiniuose pateikti rezultatai — Sporos plotis
- Materiał badania: Named Boletus reticulatus account; original source material remains separate. Materiał suszony (przygotowanie opisano w Metodach): 4,5–5,5 µm [19]
Materiał badania: Named Boletus reticulatus account; original source material remains separate. 4–5,5 µm [16]
Materiał badania: Named Boletus reticulatus account; original source material remains separate. 3,5–6 µm [25]
Materiał badania: Named Boletus reticulatus account; original source material remains separate. 4,5–5,5 µm [18]
Materiał badania: Named Boletus reticulatus account; original source material remains separate. 3,5–5,5 µm [15]
Materiał badania: Named Boletus reticulatus account; original source material remains separate. 4–6 µm [12]
Metody i zapisy źródłowe — Named Boletus reticulatus account; original source material remains separate.
Stan materiału: suszony.
Pochodzenie materiału: Six B.reticulatus collections in the Fennoscandian study; B.aff.reticulatus excluded..
Metoda źródłowa. Technika: mikroskopia świetlna (LM). Medium: pure water without softening or colouring media. Opis metody w źródle: Leitz Dialux, Pl Apo Oel100/1.32 oil objective, drawing tube2000×, measurements corrected to1/2µm. Mature spores from pore hymenium, stipe spores excluded. Mature caulocystidia from stem net. Pileipellis scalps at1/3radius from cap edge.
Liczba zarodników na jednej podstawce; Długość podstawki; Kształt podstawki; Szerokość podstawki; Długość kaulocystyd; Kształt kaulocystyd; Szerokość kaulocystyd; Długość komórki końcowej skórki kapelusza; Kształt komórki końcowej skórki kapelusza; Szerokość komórki końcowej skórki kapelusza; Barwa zarodnika w mikroskopie; Długość zarodnika; Iloraz długości i szerokości zarodnika; Kształt zarodnika; Powierzchnia zarodnika; Grubość ściany zarodnika; Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „Karstenia49:49 species5 Boletus reticulatus; methods p42, own rows Tables1–3 pp54–55. B.aff.reticulatus excluded.” [19]
Metody i zapisy źródłowe — Named Boletus reticulatus account; original source material remains separate.
Inkrustacja strzępek skórki; Organizacja skórki kapelusza; Długość zarodnika; Iloraz długości i szerokości zarodnika; Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „Species Description after the generic Boletus introduction; generic ring/solid-stem claims excluded.” [15]
Metody i zapisy źródłowe — Named Boletus reticulatus account; original source material remains separate.
Szerokość komórki końcowej skórki kapelusza — zapis źródłowy: „Beugelsdijk2008 Table2, B.reticulatus terminal elements, citing Van der Linde2004; not another Boletus row.” [21]
Metody i zapisy źródłowe — Named Boletus reticulatus account; original source material remains separate.
Identyfikacja kropli: nierozstrzygnięta.
Krople wewnątrz zarodnika; Długość zarodnika; Kształt zarodnika; Powierzchnia zarodnika; Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „Exact Aranzadi species account; method, N and individual material unreported. Guttules chemically unidentified.” [12]
Metody i zapisy źródłowe — Named Boletus reticulatus account; original source material remains separate.
Długość zarodnika; Kształt zarodnika; Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „Named Boletus reticulatus: Popis and Výskyt; compared species excluded.” [16]
Metody i zapisy źródłowe — Named Boletus reticulatus account; original source material remains separate.
Długość zarodnika; Kształt zarodnika; Powierzchnia zarodnika; Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „Named species account: Kapelusz / Cap, Rurki, Trzon, Miąższ, Wysyp, Zarodniki; PL and EN wording kept separate.” [25]
Metody i zapisy źródłowe — Named Boletus reticulatus account; original source material remains separate.
Długość zarodnika; Kształt zarodnika; Powierzchnia zarodnika; Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „Identification guide, named Summer Bolete, excluding compared taxa.” [18]
Paplitimo tikrinimas — apimtis ir ribos
Materiał: Pierwotne kolekcje autora atlasu na Dolnym Śląsku.
Zakres odczytu: Fragmenty źródeł.
Odczytano fragment źródła; pełny tekst i metody nie zostały zweryfikowane.
Data przeglądu: 21.10.2026.
Ograniczenia: Źródłowe oznaczenie i zakres pojęcia zachowano. Nie zadeklarowano nowego badania okazów ani odczytu wszystkich publikacji cytowanych przez źródło.
[25]- Medžiagos paruošimas mikroskopijai
- Materiał suszony. Mikroskop Leitz Dialux, obiektyw olejowy Pl Apo Oel 100/1,32 i tubus rysunkowy przy 2000×; pomiary korygowano do 0,5 µm. Dojrzałe zarodniki pobierano z hymenium porów, z wyłączeniem zarodników z trzonu. Dojrzałe kaulocystydy pobierano z siateczki trzonu, a skórkę kapelusza w odległości 1/3 promienia od brzegu. [19]
Apžvalgos apimtis
Prieš užbaigiant įrašą reikia papildyti arba suderinti.
- Paplitimo regionų paieška reikalauja suderinimo.
- Ankstesnių išvadų sąsajas reikia patikrinti iš naujo.
- Naujiems šaltiniams reikia suderinti peržiūros metu rastą informaciją.
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Ergönül i współpracownicy w 2013 roku zbadali profil kwasów tłuszczowych owocników Boletus reticulatus pochodzących z pasma Ilgaz w Turcji (stanowisko N41°03′ E33°41′, okaz zielnikowy fungarium nr 1091). Badanie przeprowadzono na wysuszonych owocnikach metodą chromatografii gazowej z detektorem płomieniowo-jonizacyjnym (GC-FID). Uzyskane wartości reprezentują udział procentowy poszczególnych kwasów w oznaczonym profilu kwasów tłuszczowych, a nie zawartość w świeżej masie grzyba.
[17]Analiza chromatograficzna profilu kwasów tłuszczowych suszonych owocników Boletus reticulatus (okaz 1091) wykazała następujący skład (ND – nie oznaczono):
- kwas masłowy (C4:0): 0,06%
- kwas kapronowy (C6:0): 0,17%
- kwas kaprylowy (C8:0): 0,18%
- kwas kaprynowy (C10:0): 0,20%
- kwas undekanowy (C11:0): 0,87%
- kwas laurynowy (C12:0): 0,06%
- kwas tridekanowy (C13:0): 0,02%
- kwas mirystynowy (C14:0): 0,37%
- kwas mirystoleinowy (C14:1): 0,11%
- kwas pentadekanowy (C15:0): 0,37%
- kwas pentadecenowy (C15:1): ND
- kwas palmitynowy (C16:0): 11,26%
- kwas palmitoleinowy (C16:1): 0,75%
- kwas margarynowy (C17:0): 0,28%
- kwas heptadecenowy (C17:1): 0,99%
- kwas stearynowy (C18:0): 5,84%
- kwas oleinowy trans (C18:1): 0,12%
- kwas oleinowy cis (C18:1): 37,61%
- kwas linolowy trans (C18:2): 0,02%
- kwas linolowy cis (C18:2): 36,60%
- kwas linolenowy (C18:3): ND
- kwas gamma-linolenowy (C18:3): 0,31%
- kwas arachidowy (C20:0): 0,58%
- kwas eikozenowy (C20:1): 0,50%
- kwas eikozadienowy (C20:2): 0,34%
- kwas heneikozanowy (C21:0): 0,30%
- kwas cis-11,14,17-eikozatrienowy n-3 (C20:3): 0,04%
- kwas arachidonowy (C20:4): 0,11%
- kwas cis-8,11,14-eikozatrienowy n-6 (C20:3): ND
- kwas behenowy (C22:0): 0,08%
- kwas eikozapentaenowy (C20:5): 0,45%
- kwas erukowy (C22:1): 0,27%
- kwas dokozadienowy (C22:2): 0,23%
- kwas trikozanowy (C23:0): 0,03%
- kwas lignocerynowy (C24:0): 0,51%
- kwas nerwonowy (C24:1): ND
- kwas dokozaheksaenowy (C22:6): 0,32%
W badanym materiale dominował kwas oleinowy w konfiguracji cis (37,61%), a kolejnym pod względem ilości był kwas linolowy cis (36,60%). Udział kwasu palmitynowego wyniósł 11,26%, a kwasu stearynowego 5,84%. Łączne udziały frakcji wynosiły: nasycone kwasy tłuszczowe 21,14%, jednonienasycone 40,34% oraz wielonienasycone 38,40%. W próbie Boletus reticulatus odnotowano zatem przewagę kwasu oleinowego nad linolowym, co stanowi wyjątek od ogólnego wniosku abstraktu, w którym autorzy przypisali dominację kwasu linolowego wszystkim sześciu badanym gatunkom.
[17]Pomiary chromatograficzne wykonano w trzech powtórzeniach analitycznych, uzyskując błąd standardowy (SE) poniżej 5%. W publikacji nie podano liczby niezależnych prób biologicznych ani daty zebrania okazu 1091. Wyniki te obrazują skład chemiczny badanej partii suszu i nie były przedmiotem badań klinicznych pod kątem wpływu na organizm człowieka.
[17]Buveinė ir paplitimas
Buveinė, teritorija ir sezonas
Borowik usiatkowany rośnie na ziemi, pojedynczo lub w grupach. Występuje przede wszystkim w ciepłych lasach liściastych i mieszanych. W Czechach spotykany jest również w zadrzewieniach przydrożnych oraz na groblach stawów rybnych, natomiast Beugelsdijk i współpracownicy odnotowali występowanie na dość suchych poboczach dróg i w parkach z dębami.
[16] [25] [20] [21] [18]Gatunek tworzy ektomikoryzę z drzewami. W atlasach grzybów jako partnerów wymienia się dęby i buki, a także lipy, graby oraz kasztany z rodzaju Castanea. First Nature wspomina ponadto o sporadycznym notowaniu pod świerkami. W Puszczy Knyszyńskiej Gryc obserwował owocniki głównie w dojrzałych drzewostanach dębowo-grabowych, a także w płatach świerkowych z domieszką drzew liściastych. Obecność owocnika w sąsiedztwie danego drzewa opisuje warunki stanowiska, nie stanowi jednak bezpośredniego dowodu laboratoryjnego potwierdzającego strukturę mikoryzy na korzeniach.
[18] [16] [25] [12] [22] [20]Zakres drzew mikoryzowych bywa różnie ujmowany: w publikacji filogenetycznej z 2008 roku autorzy ograniczyli gospodarzy Boletus reticulatus wyłącznie do dębów (Quercus), wiążąc holenderski okaz SvdL79 z dębem. Inne publikacje wskazują również buka (Fagus). Stanowiska udokumentowane w zbiorach Aranzadi obejmują: okaz ARAN08027 zebrany 5 sierpnia 2017 roku w Leitza-Leitzalarrea-Insusu w Nawarze pod Quercus rubra na kwaśnym podłożu (UTM 30TWN8874, 43.1144409° N, 1.9097333° W) oraz okaz A3043040 z 3 lipca 2004 roku w Ataun-Intxusburu w prowincji Gipuzkoa, zebrany na glebie pod Fagus sylvatica (UTM 30TWN6854).
[21] [13] [14]Wymagania glebowe borowika usiatkowanego różnią się w doniesieniach z poszczególnych regionów: Snowarski podaje gleby o odczynie zbliżonym do obojętnego, Aranzadi notuje suche podłoża krzemionkowe, a publikacja z 2008 roku wskazuje glinę lub piasek z domieszką gliny. Gryc przytacza obiegową opinię atlasową o unikaniu podłoży wapiennych. Dane te pochodzą z różnych stanowisk i nie pozwalają na wyznaczenie jednej uniwersalnej wartości pH dla całego gatunku.
[25] [12] [21] [22]Według atlasu Lasów Państwowych borowik usiatkowany występuje na obszarze Europy oraz w Japonii.
[20]W Wielkiej Brytanii i Irlandii First Nature określa borowika usiatkowanego jako grzyb rzadki, wskazując jednocześnie na jego częstsze pojawianie się na południu Europy, zwłaszcza w południowo-zachodniej Francji oraz w rejonach Portugalii. Czeski atlas odnotowuje wyższą liczebność stanowisk w cieplejszych rejonach Czech.
[18] [16]W ujęciu europejskim ramy sezonu owocnikowania są zróżnicowane: czeski atlas notuje zbiory od maja do listopada. Na Wyspach Brytyjskich First Nature wskazuje okres od czerwca do października, wspominając zarazem, że w południowej Europie owocniki mogą pojawiać się aż do lutego. Z kolei hiszpańskie opracowania Aranzadi określają porę występowania ogólnie jako wiosnę i lato.
[16] [18] [12]Potwierdzony zasięg występowania
Wszystkie obszary potwierdzone w zapisanych danych źródłowych.
| Kraj | Regiony i stanowiska | Owocnikowanie | Šaltiniai |
|---|---|---|---|
| Lenkija | Žemutinė Silezija — šaltinio įvardyta apimtis | V–VIII |
|