Valgomas
Nustatykite vietovę, kad matytumėte savo regiono duomenis.











Vaisiakūnis susideda iš mėsingos kepurėlės ir koto, o kepurėlės apačią sudaro vamzdelinis himenoforas, užsibaigiantis poromis. Čekų atlase kepurėlė yra 50–200 mm skersmens, kotas – 50–100 mm ilgio ir 20–40 mm storio. Italų vadove nurodoma 5–25 cm kepurėlė bei 7–15 × 3–6 cm kotas. DGfM nurodo iki 25 cm kepurėlę ir iki 15 cm aukščio bei iki 5 cm storio kotą. Kepurėlė iš pradžių yra pusrutuliška, vėliau iškili arba pagalviška, o pagal itališką aprašymą pabaigoje paplokščia. Gali turėti nelygumų gūbrelių ir įdubimų pavidalu. Yra glausta ir stangri. Jaunų vaisiakūnių luobelė būna beveik juoda ir aksominė; su amžiumi gali tapti lygesnė ir blizgi. Paviršius sausas, smulkiai veltiniškas, su dažnai apsinešusia arba apšerkšnijusia zona ties kraštu. Kepurėlės spalva apima rudos ir juodai rudos spalvos atspalvius, kartais beveik juoda. Čekų atlasas mini ir alyvinius bei vario rudumo tonus; ISPRA aprašo riešutinius, gelsvai rusvus, varinius, sepijos ir alyviškai rudus atspalvius; lenkų atlasas nurodo nuo tamsiai raudonai rudos iki juodai rudos. Vamzdeliai po kepurėle pagal čekų atlasą yra 5–30 mm ilgio. Iš pradžių jie balti, o poros su amžiumi geltonuoja ir įgauna alyvinį atspalvį. DGfM aprašo perėjimą nuo baltos per kreminę iki žalsvai geltonos, o regioninėje katalonų apžvalgoje minimi balti arba pilkšvi vamzdeliai su smulkiomis baltomis poromis. Italų vadovas himenoforo rudavimą sieja su vaisiakūnio senatve ar irimu. ISPRA vadovas aprašo vamzdelius kaip tankiai išsidėsčiusius, laisvus ir nekeičiančius spalvos, o jų sluoksnį – kaip lengvai atsiskiriantį nuo baltos kepurėlės tramos. Poros yra mažos, cilindriškos ir tos pačios spalvos kaip vamzdeliai. Kotas jaunų vaisiakūnių būna statinaitės pavidalo arba išsipūtęs, su amžiumi tampa buožiškas, cilindriškas arba lieknesnis. Apatinė koto pusė būna ryškiai sustorėjusi ir pagal katalonų aprašymą jaunų vaisiakūnių gali būti platesnė už kepurėlę. Jo spalva paprastai yra ruda ir šviesesnė už kepurėlę; ISPRA aprašo perėjimą nuo šviesiai ochrinės iki rudos brendimo ir senėjimo metu. Kotas yra stangrus ir tvirtas. Jo paviršiuje yra subtilus tinklelis, vokiškame aprašyme šviesus rusvame fone. Tinklelio paplitimas varijuoja: ISPRA jį nurodo koto viršūnėje, kartais iki pusės jo ilgio, o lentelėje Beugelsdijko ir bendraautorių darbe aprašomas tinklelis ant viso koto. Trama yra balta, stangri ir tvirta; regioniniame katalonų aprašyme ji įvardyta kaip kieta. ISPRA pabrėžia baltumą tiesiai po kepurėlės luobele. Perpjaustyta trama nekeičia spalvos. Šviežias vaisiakūnis pasižymi švelniu grybų kvapu, kuris pagal čekų atlasą po džiovinimo pastebimai sustiprėja. ISPRA kvapą apibūdina kaip malonų, o skonį – kaip malonų ir salstelėjusį. Sporų antspaudas yra alyvinis. Sporos čekų atlase yra 12–18 × 4–6 µm, lygios ir pailgai elipsiškos iki verpstiškų. ISPRA nurodo 12–16 × 4–5 µm bei verpstišką formą stebint su KOH. Beugelsdijko ir bendraautorių mikroskopinėje apžvalgoje kepurėlės luobelės elementai siekia iki 11 µm plotį ir turi smulkių viduląstelinių grūdelių.
Atpažinimas, buveinė ir svarbiausi skirtumai.
Grybautojas
Vaisiakūnio sandara
- Vaisiakūnio sandaros tipas
- Vaisiakūnio sandaros tipas: Kepurėlė, kotas.
Kepurėlė
- Kepurėlės forma
- jaunų vaisiakūnių: Kepurėlės forma: pusiau rutuliška.
subrendusių vaisiakūnių: Kepurėlės forma: išgaubtas.
Kepurėlės forma: pusiau rutuliška.
Kepurėlės forma: išgaubtas.
Kepurėlės forma: plokščia.
Kepurėlės forma: įdubęs. - Kepurėlės paviršiaus reljefas
- Kepurėlės paviršiaus reljefas: gumburėta.
subrendusių vaisiakūnių: Kepurėlės paviršiaus reljefas: lygus. - Kepurėlės danga
- jaunų vaisiakūnių: Kepurėlės danga: zomšinis.
Kepurėlės danga: miltuotas (kepurėlės krašte).
Kepurėlės danga: plikas. - Kepurėlės paviršiaus blizgesys
- subrendusių vaisiakūnių: Kepurėlės paviršiaus blizgesys: blizgus.
- Kepurėlės spalva
- Kepurėlės spalva: juodai rudas.
Kepurėlės spalva: rudas.
Kepurėlės spalva: tamsiai rudas.
Kepurėlės spalva: vario spalvos.
Kepurėlės spalva: lazdyno riešuto rudumo.
Kepurėlės spalva: alyviškai rudas.
Kepurėlės spalva: sepijos rudumo.
Kepurėlės spalva: gelsvai rudas.
Kepurėlės spalva: juosvas.
Kepurėlės spalva: tamsiai rausvai rudas.
Kepurėlės spalva: bronzos spalvos.
Kepurėlės spalva: kaštoninis.
Kepurėlės spalva: oranžiškai rudas.
jaunų vaisiakūnių: Kepurėlės spalva: juosvas. - Kepurėlės skersmuo
- Kepurėlės skersmuo – 50–250 mm.
Kepurėlės apačia
- Himenoforo tipas
- Himenoforo tipas: vamzdeliai.
Vamzdeliai prie koto
- Himenoforo prisitvirtinimas prie koto
- Himenoforo prisitvirtinimas prie koto: laisvas nuo koto (vamzdeliai).
Himenoforo prisitvirtinimas prie koto: priaugęs prie koto (vamzdeliai).
- Himenoforo atskiriamumas nuo kepurėlės
- Himenoforo atskiriamumas nuo kepurėlės: lengvai atskiriamas (vamzdeliai).
- Himenoforo spalva
- senų vaisiakūnių: Himenoforo spalva: rudas.
subrendusių vaisiakūnių: Himenoforo spalva: alyvuogių spalvos.
jaunų vaisiakūnių: Himenoforo spalva: balsva. - Porų forma
- Porų forma: apvalus.
- Natūrali porų spalva
- Natūrali porų spalva: baltas.
subrendusių vaisiakūnių: Natūrali porų spalva: alyvuogių spalvos.
jaunų vaisiakūnių: Natūrali porų spalva: baltas.
subrendusių vaisiakūnių: Natūrali porų spalva: geltonas. - Porų dydis
- Porų dydis: mažas.
- Natūrali vamzdelių spalva
- Natūrali vamzdelių spalva: pilkšvas.
Natūrali vamzdelių spalva: baltas.
Natūrali vamzdelių spalva: kreminis.
Natūrali vamzdelių spalva: žalsvai geltonas.
subrendusių vaisiakūnių: Natūrali vamzdelių spalva: sieros geltonumo. - Vamzdelių išsidėstymo tankis
- Vamzdelių išsidėstymo tankis: tankūs.
Kotas ir pamatas
- Koto forma
- jaunų vaisiakūnių: Koto forma: statinaitės formos.
subrendusių vaisiakūnių: Koto forma: buožiškas.
subrendusių vaisiakūnių: Koto forma: cilindriškas.
jaunų vaisiakūnių: Koto forma: pilvotas. - Koto pagrindas
- Koto pagrindas: sustorėjusi.
- Koto spalva
- Koto spalva: rudas.
Koto spalva: smėlinė.
Koto spalva: oranžiškai rudas.
Koto spalva: kaštonų rudumo.
Koto spalva: baltas.
Koto spalva: balsva.
jaunų vaisiakūnių: Koto spalva: šviesios ochros spalvos.
subrendusių vaisiakūnių: Koto spalva: rudas.
senų vaisiakūnių: Koto spalva: rudas. - Koto paviršiaus reljefas
- Koto paviršiaus reljefas: tinkliškas (tik koto viršūnėje).
Koto paviršiaus reljefas: tinkliškas (viršutinė koto pusė).
Koto paviršiaus reljefas: tinkliškas (viršutiniai du trečdaliai koto). - Koto vidus
- Koto vidus: pilnaviduris.
- Koto konsistencija
- Koto konsistencija: standus.
- Koto ilgis
- Koto ilgis: 50–150 mm.
- Koto skersmuo
- Koto skersmuo: 20–100 mm.
Žiedas
- Žiedo buvimas
- Žiedo buvimas: be žiedo.
Trama
- Minkštimo spalva
- Minkštimo spalva: baltas.
Minkštimo spalva: baltas (kepurėlės minkštimas, po odele).
Minkštimo spalva: nešvariai rausvas (kepurėlės minkštimas, po odele).
Minkštimo spalva: blyškiai rudas (kepurėlės minkštimas, po odele). - Minkštimo standumas
- Minkštimo standumas: standus.
Minkštimo standumas: kietas.
Minkštimo standumas: standus (kepurėlės minkštimas). - Minkštimo skonis
- Minkštimo skonis: saldus.
Minkštimo skonis: silpnas. - Tramos konsistencijos tipas
- Tramos konsistencijos tipas: mėsingas (kepurėlės minkštimas).
- Pažeisto minkštimo spalva
- Pažeisto minkštimo spalva: spalva nesikeičia.
Pažeisto minkštimo spalva: spalva nesikeičia. - Minkštimo kvapas
- Minkštimo kvapas: grybų, silpnas.
Minkštimo kvapas: žemės kvapo.
Kur ir kada auga
- Buveinė
- Buveinė: lapuočių miškas.
Buveinė: mišrus miškas.
Buveinė: spygliuočių miškas. - Substratas
- Substratas: dirvožemis.
- Vaisiakūnių augimo pobūdis
- Vaisiakūnių augimo pobūdis: pavieniui.
- Derėjimo laikotarpis
- Vaisiakūniai pasirodo nuo liepos iki spalio.
- Paplitimo sritis
Valgomumas ir virtuvė
- Valgomumas
- Valgomas
Su kuo galima supainioti

Boletus edulis
Svarbiausi skirtumai
Tikrinis baravykas (Boletus edulis) išsiskiria lygia, drėgnomis sąlygomis riebia liečiant kepurėlės luobele, platesne šviesesnių ir tamsesnių rudos spalvos atspalvių palete bei balkšvu tinkleliu, paprastai esančiu viršutinėje koto pusėje (rečiau nusileidžiančiu žemiau). Mikroskopiškai galiniai kepurėlės luobelės elementai pas B. edulis yra 4–19 µm pločio, tuo tarpu pas B. aereus kepurėlė yra sausa, smulkiai veltiniška ir labai tamsi, nors atskiri nuspalvinimo požymiai gali persidengti.
Tamsiabrūvis baravykas (Boletus aereus) auga šiltuose lapuočių miškuose, daugiausia ąžuolynuose, taip pat kalkingose dirvose, rečiau po kaštonais. Turi labai tamsią, sausą, švelniai pūkuotą kepurėlę. Po mikroskopu galiniai jo luobelės elementai siekia iki 11 µm pločio ir turi smulkiagrūdį viduląstelinį pigmentą.

George Chernilevsky · Public domain
Bez zmian względem zachowanego oryginału.
Nuotraukos šaltinis · Public domainBoletus reticulatus
Svarbiausi skirtumai
Tamsiabrūvis baravykas (Boletus aereus) skiriasi nuo vasarinio baravyko tamsesne kepurėlės spalva bei rudai varinio tono kotu.

Boletus pinophilus
Svarbiausi skirtumai
Pušyninis baravykas (Boletus pinophilus) pasižymi raudonai ruda, kaštonine iki raudonmedžio atspalvio kepurėlės spalva, kurios paviršius dažnai raukšlėtas ir suželatinėjęs, storesniu tinkleliu ties koto viršūne bei platesniais kepurėlės luobelės elementais (iki 27 µm pločio), kurių rudas pigmentas tirpsta kalio hidrokside (KOH).
Tamsiabrūvis baravykas (Boletus aereus) pasižymi kepurėle be rausvų atspalvių, labai tamsiai rudos ar beveik juodai rudos spalvos, su sausu, smulkiai plaukuotu paviršiumi ir apšerkšnijusiu kraštu. Ant koto yra tamsiai rudas tinklelis, dengiantis beveik visą jo ilgį. Galiniai luobelės hifų elementai yra siauresni (iki 11 µm pločio) ir turi smulkių viduląstelinių pigmento grūdelių.
FAQ
Ar bronzinis baravykas Lenkijoje yra valgomas?
Tai valgomasis grybas, tačiau Lenkijoje labai retas ir šalies raudonajame sąraše pripažintas nykstančiu, todėl neturėtų būti renkamas iš natūralių augaviečių.
Kodėl bronzinis baravykas yra raudonajame sąraše?
Lenkijoje tai labai retas ir nykstantis grybas. Raudonasis sąrašas dokumentuoja rūšies grėsmės lygį, tačiau nėra tapatus teisinei rūšių apsaugai.
Po kokiais medžiais dažniausiai auga Boletus aereus?
Auga mikorizėje su lapuočiais medžiais, visų pirma su ąžuolais ir bukais, o Pietų Europoje tipiškas jo partneris taip pat yra valgomasis kaštainis.
Kokiais mėnesiais galima rasti šios rūšies vaisiakūnių?
Valstybinių miškų atlase Lenkijai nurodyti mėnesiai nuo gegužės iki rugsėjo. Kituose Europos regionuose pasirodymo laikas priklauso nuo vietos klimato.
Kaip atskirti bronzinį baravyką nuo tikrinio baravyko?
Jis išsiskiria aiškiai tamsesne, beveik rudai juoda kepurėle ir pomėgiu šiltiems ąžuolynams; tikrinis baravykas turi šviesesnę kepurėlę ir platesnį paplitimo arealą.
Ar perpjovus bronzinį baravyką pasikeičia jo minkštimo spalva?
Ne, jo minkštimas yra baltas, stangrus ir pažeistas ar perpjautas nei mėlynuoja, nei tamsėja, o tai skiria jį nuo daugelio maumedinių ar raudonųjų baravykų.
Ar galima šią rūšį supainioti su nuodingu grybu?
Jis kartais painiojamas su nevalgomuoju aitriuoju baravykūnu bei kitais baravykiniais grybais. Norint teisingai atskirti, reikia atidžiai įvertinti visus vaisiakūnio požymius.
Kur Europoje Boletus aereus renkamas labiausiai?
Jis tradiciškai renkamas Viduržemio jūros baseine – be kita ko, Italijoje, Ispanijoje ir Pietų Prancūzijoje, kur yra vertinamas valgomasis grybas.
Kokia yra bronzinio baravyko kepurėlės paviršiaus struktūra?
Kepurėlės paviršius yra matinis, sausas, aksominis arba smulkiai raukšlėtas, tamsiai rudų, bronzinių atspalvių, o kartais su rūdžių spalvos dėmėmis.
Kokią reikšmę Boletus aereus turi genetiniuose tyrimuose?
Šios rūšies pavyzdžiai DNR tyrimuose naudojami tiksliam evoliucinių linijų ir giminystės ryšių tarp Europos baravykų nustatymui.
Mėgėjas
Kepurėlės apačia
- Vamzdelių ilgis
- Vamzdelių ilgis: 5–30 mm.
Pavadinimai ir istorija
- Obowiązująca nazwa taksonomiczna
- Boletus aereus
- Pozostałe nazwy
- borowik ciemnobrązowy
Stebėjimai namuose
Sporų atspaudas
- Reikalingos medžiagos
- šviežia, subrendusi kepurėlė, popieriaus lapas, stiklinė arba dubenėlis, vanduo
- Laikas
- 2–24 h
- Atlikimas
- Padėkite kepurėlę apatine puse ant popieriaus.
- Užlašinkite lašą vandens ant viršaus ir uždenkite.
- Po 2–24 valandų pakelkite kepurėlę ir apžiūrėkite nuosėdas.
Ko ieškoti
- Sporų atspaudo spalva
- Sporų atspaudo spalva: žalias. Sporų atspaudo spalva: rudas.
- Sporų atspaudo atspalvis
- Sporų atspaudo atspalvis: alyvinė. Sporų atspaudo atspalvis: alyviškai rudas.
Po mikroskopu
- Reikalingos medžiagos
- šviesinis mikroskopas, objektinis ir dengiamasis stikleliai, adata, vanduo, sporos iš atspaudo
- Atlikimas
- Adata perkelkite šiek tiek atspaudo ant stiklelio.
- Užlašinkite lašą vandens, uždenkite dengiamuoju stikleliu ir apžiūrėkite sporas.
Ko ieškoti
- Sporos forma
- Sporos forma: pailgai elipsoidinis. Sporos forma: verpstiškas. Sporos forma: verpstiškas. Sporos forma: beveik verpstės formos.
- Sporos paviršius
- Sporos paviršius: lygus. Sporos paviršius: lygus.
- Sporos matmenys
- Ilgis 10,5–19 µm, plotis 3,5–7 µm.
Matmenis lyginkite sukalibravę mikroskopo skalę.
Ekologija ir paplitimas
- Lapuočiai medžiai aplinkoje
- Lapuočiai medžiai aplinkoje: ąžuolas.
Lapuočiai medžiai aplinkoje: bukas.
Lapuočiai medžiai aplinkoje: valgomasis kaštainis. - Spygliuočiai medžiai aplinkoje
- Spygliuočiai medžiai aplinkoje: kėnis.
- Mikorizės partneriai
- Bendras rūšies ryšys: Mikorizės partneriai: Quercus (bendras partnerių sąrašas).
Bendras rūšies ryšys: Mikorizės partneriai: Fagus (bendras partnerių sąrašas). - Grybai aplinkoje
- Grybai aplinkoje: Boletus reticulatus.
Istorija ir kultūra
Bronzinį baravyką 1789 metais pirmą kartą moksliškai aprašė prancūzų botanikas ir mikologas Pierre'as Bulliard'as veikale „Herbier de la France“ (385 lentelė). Vėliau, 1821 metais, rūšies pavadinimą patvirtino Elias Friesas. Taksonomijos istorijoje šio grybo statusas buvo interpretuojamas įvairiai – ankstesniuose mikologiniuose sąvaduose jis kartais buvo laikomas tikrinio baravyko (Boletus edulis) atmaina, ką nurodo ir Władysławas Wojewoda (2003).
Lotyniškas rūšies epitetas „aereus“ kilęs iš žodžio, reiškiančio „žalvarinis“ arba „bronzinis“, o tai tiesiogiai nurodo į būdingą tamsią kepurėlės spalvą. Iš šio apibūdinimo kilo tradicinis, istorinis lenkiškas pavadinimas „borowik spiżowy“, taip pat prancūziškas liaudiškas pavadinimas „cèpe bronzé“. Viduržemio jūros baseino šalyse, ypač Italijoje, šis grybas vietos tradicijose jau seniai žinomas plačiai vartojamu pavadinimu „porcino nero“ (juodasis baravykas), skiriančiu jį nuo šviesesnės spalvos formų.
Valgomumas ir saugumas
Bronzinis baravykas yra valgomasis grybas, vertinamas dėl tankaus, stangraus minkštimo bei malonaus aromato ir skonio. Kaip ir kiti baravykai, prieš vartojimą jis reikalauja tinkamo terminio apdorojimo, pavyzdžiui, virimo, troškinimo ar kepimo. Taip pat reikėtų vengti senų, peraugusių ar supelijusių egzempliorių.
Ši rūšis labai populiari Pietų Europoje, ypač Italijoje (kur tradiciškai žinoma kaip „porcino nero“) bei Ispanijoje. Tačiau Lenkijoje padėtis visiškai kitokia – šis grybas yra itin retas ir tradiciškai priskiriamas E kategorijai (nykstantys) makrogrybų raudonajame sąraše. Reikia tiesiogiai patikslinti dažną klaidą: Boletus aereus nėra įtrauktas į šalies teisiškai saugomų grybų rūšių sąrašus – nei į griežtai, nei į iš dalies saugomų (Aplinkos ministro įsakymas, Dz.U. 2014 poz. 1408, 1 ir 2 priedai). Nepaisant to, kad šiame įsakyme nėra formalaus draudimo, didžiulis šios rūšies retumas ir aukšta grėsmės kategorija visiškai pateisina vienareikšmišką rekomendaciją palikti visus rastus vaisiakūnius natūralioje augavietėje, nerenkant jų kulinarijos tikslams.
Buveinė ir paplitimas
Bronzinis baravykas yra šilumamėgė rūšis, auganti visų pirma vidutinių platumų ir Viduržemio jūros regiono lapuočių miškuose. Mikorizinius ryšius mezga daugiausia su lapuočiais medžiais, ypač su ąžuolais (Quercus), rečiau su bukais ar kaštonais. Kaip rodo Beugelsdijko ir kt. tyrimai (2 lentelė), šios rūšies buveinėms būdingas sunkus, molingas ir dažnai šiek tiek kalkingas dirvožemis. Nors paprastai jis siejamas su šiltais ąžuolynais, Lenkijos regioninis katalogas dokumentuoja ir du pavyzdinius rugpjūčio mėnesio vaisiakūnių aptikimo mišriuose šiluose atvejus.
Vaisiakūnių pasirodymo laikas literatūroje, priklausomai nuo šaltinio, nurodomas įvairiai. Kortelės lentelėje pateikiamas laikotarpis nuo liepos iki spalio (VII–X), o Valstybinių miškų atlase nurodomi mėnesiai nuo gegužės iki rugsėjo (V–IX). Šiltesniuose Pietų Europos regionuose palankios temperatūros sąlygos gali sudaryti galimybę ankstyvai vaisiakūnių formavimosi pradžiai ir tęstis iki vėlyvo rudens, o Lenkijoje kiekvienas užfiksuotas atvejis yra retenybė.
Tyrėjas
Valgomumas ir virtuvė
Ustalenia źródłowe: jadalność, spożycie i wykorzystanie
- Valgomumas
- Valgomas — źródło oznaczenia
Źródło bez opisu bibliograficznego · jadalne czy trujące? / Jadalny
Moksliniai pavadinimai ir taksonomija
- Galiojantis mokslinis pavadinimas
Boletus aereus
- Ankstesni moksliniai pavadinimai
- Boletus aereus f. citrinus Camello & De la Peña
Boletus aereus var. cepa (Thore) DC.
Boletus aereus var. cravetta (Bellardi) DC.
Boletus aereus var. leucoporus Pers.
Boletus cepa Thore
Boletus cravetta Bellardi
Boletus edulis f. aereus (Bull.) Vassilkov
Dictyopus aereus (Bull.) Quél.
Suillus aereus (Bull.) Kuntze
Tubiporus aereus (Bull.) P. Karst.
Tubiporus edulis subsp. aereus (Bull.) Maire[10]
Borowik ciemnobrązowy nosi ważną nazwę naukową Boletus aereus Bull. Według Species Fungorum bazuje ona na rycinie 385 w 9. tomie Herbier de la France, opublikowanej w 1789 r. Pod względem pozycji systematycznej rodzaj Boletus należy do rodziny borowikowatych (Boletaceae), rzędu borowikowców (Boletales), podklasy pieczarkopodobnych (Agaricomycetidae), klasy pieczarniaków (Agaricomycetes), gromady podstawczaków (Basidiomycota) i królestwa grzybów (Fungi).
[10] [2]W literaturze mykologicznej odnotowano następujące historyczne kombinacje oraz synonimy taksonomiczne (dwa identycznie brzmiące zapisy Boletus edulis f. aereus odnoszą się do odrębnych pozycji bibliograficznych):
| Zapis nazwy | Publikacja |
|---|---|
| Tubiporus aereus (Bull.) P. Karst. | Bidr. Känn. Finl. Nat. Folk 37:5 (1882) |
| Dictyopus aereus (Bull.) Quél. | Enchiridion Fungorum:159 (1886) |
| Suillus aereus (Bull.) Kuntze | Revis. gen. pl. 3(3):535 (1898) |
| Tubiporus edulis subsp. aereus (Bull.) Maire | Mém. Soc. Sci. Nat. Maroc 45:87 (1937) |
| Boletus edulis f. aereus (Bull.) Vassilkov | Compl. Fl. Champ. Supér. Maroc:32 (1955) |
| Boletus edulis f. aereus (Bull.) Vassilkov | Belyi Grib:19 (1966) |
| Boletus cravetta Bellardi | Append. Flor. Pedemont.:73 (1792) |
| Boletus aereus var. cravetta (Bellardi) DC. | Fl. franç. 5/6:42 (1815) |
| Boletus cepa Thore | Essai Chloris Dép. Landes:482 (1803) |
| Boletus aereus var. cepa (Thore) DC. | Fl. franç. 5/6:42 (1815) |
| Boletus aereus var. leucoporus Pers. | Mycologia Europaea 2:138 (1825) |
| Boletus aereus f. citrinus Camello & De la Peña | Tarrelos 19:35 (2017) |
Taksono apimtis ir atpažinimo ribos
Badania molekularne Beugelsdijka i współpracowników z 2008 r. wykazały odrębność czterech europejskich linii ewolucyjnych odpowiadających gatunkom Boletus aereus, Boletus edulis, Boletus pinophilus oraz Boletus reticulatus na podstawie sekwencji regionu ITS1–5.8S–ITS2 oraz genu dehydrogenazy aldehydu 3-fosfoglicerynowego (GAPDH). Dwie próby Boletus aereus z Holandii oznaczono symbolami SvdL49 i SvdL94; zarejestrowano dla nich sekwencje ITS (odpowiednio EU417844 i EU417845) oraz GAPDH (EU417876 i EU417877), przy czym domniemanym partnerem mikoryzowym w obu stanowiskach był dąb (Quercus). Analiza filogenetyczna objęła 31 taksonów, 1356 pozycji sekwencji i 96 pozycji informatywnych dla parsymonii. Wyniki te potwierdzają status europejskiego materiału badawczego, nie rozstrzygają jednak granic zmienności taksonu w skali globalnej ani relacji z Boletus mamorensis.
[4]Laboratorinė diagnostika
Dane ustrukturyzowane
Kepurėlės odelė
Sporos
Tyrimų medžiaga ir metodai
- Šaltiniuose pateikti rezultatai — Sporos ilgis
- Materiał badania: Source-described Boletus aereus spores. 13–16 µm [15]
Materiał badania: Source-described Boletus aereus spores. 14–17 µm [17]
Materiał badania: Source-described Boletus aereus spores. 12–18 µm [1]
Materiał badania: Source-described Boletus aereus spores. 10,5–19 µm [13]
Materiał badania: Source-described Boletus aereus spores. 12–16 µm [3] - Šaltiniuose pateikti rezultatai — Sporos plotis
- Materiał badania: Source-described Boletus aereus spores. 4–5,5 µm [15]
Materiał badania: Source-described Boletus aereus spores. 4–6 µm [1]
Materiał badania: Source-described Boletus aereus spores. 4–5 µm [3]
Materiał badania: Source-described Boletus aereus spores. 3,5–7 µm [13]
Materiał badania: Source-described Boletus aereus spores. 4,5–6 µm [17]
Metody i zapisy źródłowe — Boletus aereus pileipellis elements in Beugelsdijk2008 Table2
Szerokość elementów skórki; Ziarnistości wewnątrz elementów skórki — zapis źródłowy: „Pileipellis elements up to11µm wide, with fine intracellular grains; exact aereus Table2 row.” [4]
Metody i zapisy źródłowe — Source-described Boletus aereus cap cuticle
Metody i zapisy źródłowe — Source-described Boletus aereus spores
Długość zarodnika; Kształt zarodnika; Powierzchnia zarodnika; Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „S01 describes dimensions, elongate-ellipsoid to fusiform shape and smooth surface; technique, preparation, N and measurement extent unreported.” [1]
Metody i zapisy źródłowe — Source-described Boletus aereus spores
Długość zarodnika; Kształt zarodnika; Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „S03 PDF69 recommends observation in KOH (da osservare con KOH); it does not document an actually performed preparation or measurement protocol.” [3]
Metody i zapisy źródłowe — Source-described Boletus aereus spores
Długość zarodnika; Iloraz długości i szerokości zarodnika; Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „Source species description, collection, preparation, technique, N and measurement extent unreported.” [13]
Metody i zapisy źródłowe — Source-described Boletus aereus spores
Długość zarodnika; Kształt zarodnika; Powierzchnia zarodnika; Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „Source identification guide; photographed spores do not establish specimen linkage, full method or N.” [15]
Metody i zapisy źródłowe — Source-described Boletus aereus spores
Długość zarodnika; Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „Species key result; method, preparation, specimen linkage, N and measurement extent unreported.” [17]
Paplitimo patikra — apimtis ir apribojimai
Materiał: Udokumentowany polski zbiór z województwa lubelskiego.
Zakres odczytu: Fragmenty źródeł.
Odczytano fragment źródła; pełny tekst i metody nie zostały zweryfikowane.
Data przeglądu: 21.10.2026.
Ograniczenia: Źródłowe oznaczenie i zakres pojęcia zachowano. Nie zadeklarowano nowego badania okazów ani odczytu wszystkich publikacji cytowanych przez źródło.
[2]Apžvalgos apimtis
Prieš užbaigiant įrašą reikia papildyti arba suderinti.
- Paplitimo regionų paieška reikalauja suderinimo.
- Ankstesnių išvadų sąsajas reikia patikrinti iš naujo.
- Naujiems šaltiniams reikia suderinti peržiūros metu rastą informaciją.
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
W badaniach składu chemicznego prowadzonych w 2020 r. przez Zhanga i współpracowników wykorzystano owocniki pozyskane od Teng Hui Agriculture w Kunming (prowincja Junnan, Chiny), oznaczone taksonomicznie przez prof. Li Yu z Rolniczego Uniwersytetu w Jilin. Próbki wysuszono w temperaturze 60 ± 2 °C i rozdrobniono do frakcji przechodzącej przez sito o gęstości 60 mesh.
[6]W analizach biochemicznych zawartość cukrów ogółem wyznaczono metodą fenolowo-siarkową, cukry redukujące oznaczono odczynnikiem kwasu 3,5-dinitrosalicylowego (DNS), białko ogólne metodą Kjeldahla, a tłuszcz surowy ekstrakcją Soxhleta. Profil aminokwasowy zbadano na analizatorze L8900 po 22-godzinnej hydrolizie w 6 M HCl w 110 ± 1 °C. Pierwiastki mineralne analizowano metodą optycznej spektrometrii emisyjnej ze wzbudzeniem w plazmie indukcyjnie sprzężonej (ICP-OES), a profil kwasów tłuszczowych techniką chromatografii gazowej sprzężonej ze spektrometrią mas (GC-MS QP2010). Flawonoidy i triterpeny oznaczano kolorymetrycznie, mannitol jodometrycznie, witaminy i nukleotydy metodą HPLC, sterole spektrofotometrycznie w UV, a polifenole metodą Folina–Ciocalteu.
[6]Główne składniki odżywcze i witaminy w wysuszonych owocnikach (Main components, %):
| Składnik | Zawartość (%) |
|---|---|
| Cukry ogółem (Total sugar) | 30,60 |
| Mannitol | 17,90 |
| Popiół ogólny (Total ash) | 5,60 |
| Białko (Protein) | 24,30 |
| Triterpeny ogółem (Total triterpenes) | 1,44 |
| Flawonoidy ogółem (Total flavonoids) | 0,23 |
| Cukry redukujące (Reducing sugar) | 4,80 |
| Nukleotydy (Nucleotide) | nie wykryto (ND) |
| Tłuszcz surowy (Crude fat) | 12,20 |
| Sterole (Sterols) | 1,40 |
| Polifenole (Polyphenols) | 2,03 |
| Witamina A | nie wykryto (ND) |
| Witamina B1 | nie wykryto (ND) |
| Witamina B2 (×10⁻³) | 1,71 |
| Witamina B3 (×10⁻²) | 4,16 |
| Witamina B6 | nie wykryto (ND) |
| Witamina C | nie wykryto (ND) |
| Witamina D2 | nie wykryto (ND) |
| Witamina D3 | nie wykryto (ND) |
| Witamina E | nie wykryto (ND) |
Profil aminokwasowy suszu (Amino acid, %):
| Aminokwas | Zawartość (%) |
|---|---|
| Kwas asparaginowy (Asp) | 0,32 |
| Izoleucyna (Iso) | 0,18 |
| L-Treonina (Thr) | 0,21 |
| Leucyna (Leu) | 0,30 |
| Seryna (Ser) | 0,19 |
| Tyrozyna (Tyr) | 0,16 |
| Kwas glutaminowy (Glu) | 0,39 |
| Fenyloalanina (Phe) | 0,18 |
| Glicyna (Gly) | 0,30 |
| Lizyna (Lys) | 0,16 |
| Alanina (Ala) | 0,26 |
| Histydyna (His) | 0,16 |
| Cystyna (Cys) | 0,03 |
| Arginina (Arg) | 0,17 |
| Walina (Val) | 0,15 |
| Prolina (Pro) | 0,15 |
| Metionina (Met) | 0,60 |
Zawartość pierwiastków mineralnych w badanym materiale (Minerals, %):
| Pierwiastek | Zawartość (%) |
|---|---|
| Rtęć (Hg) (×10⁻⁵) | 8,76 |
| Mangan (Mn) (×10⁻³) | 2,38 |
| Ołów (Pb) (×10⁻⁵) | 2,32 |
| Chrom (Cr) (×10⁻⁴) | 2,27 |
| Selen (Se) (×10⁻⁴) | 6,81 |
| Wapń (Ca) (×10⁻²) | 1,83 |
| Arsen (As) (×10⁻⁵) | 6,58 |
| Miedź (Cu) (×10⁻³) | 2,70 |
| Kadm (Cd) (×10⁻⁵) | 8,32 |
| Sód (Na) (×10⁻²) | 2,56 |
| Cynk (Zn) (×10⁻²) | 1,02 |
| Potas (K) | 1,74 |
| Żelazo (Fe) (×10⁻²) | 3,78 |
Profil kwasów tłuszczowych w badanym suszu (Fatty acid, %):
| Kwas tłuszczowy | Zawartość (%) |
|---|---|
| Kwas kaprynowy (C10:0) | nie wykryto (ND) |
| Kwas γ-linolenowy (C18:3n6) | nie wykryto (ND) |
| Kwas undekanowy (C11:0) | nie wykryto (ND) |
| Kwas arachidowy (C20:0) (×10⁻³) | 5,44 |
| Kwas laurynowy (C12:0) (×10⁻⁴) | 3,60 |
| Kwas paullinowy (C20:1) (×10⁻³) | 7,34 |
| Kwas tridekanowy (C13:0) | nie wykryto (ND) |
| Kwas eikozadienowy (C20:2) (×10⁻³) | 3,62 |
| Kwas mirystynowy (C14:0) (×10⁻³) | 6,63 |
| Kwas eikozatrienowy (C20:3n3) (×10⁻⁴) | 9,78 |
| Kwas mirystoleinowy (C14:1n5) | nie wykryto (ND) |
| Kwas dihomo-γ-linolenowy (C20:3n6) | nie wykryto (ND) |
| Kwas pentadekanowy (C15:0) (×10⁻²) | 1,73 |
| Kwas arachidonowy (C20:4n6) (×10⁻³) | 2,71 |
| Kwas cis-10-pentadecenowy (C15:1n5) | nie wykryto (ND) |
| Kwas eikozapentaenowy (C20:5n3) | nie wykryto (ND) |
| Kwas heksadekanowy / palmitynowy (C16:0) | 0,96 |
| Kwas heneikozanowy (C21:0) (×10⁻³) | 1,58 |
| Kwas palmitooleinowy (C16:1n7) | 0,03 |
| Kwas dokozanowy / behenowy (C22:0) (×10⁻²) | 1,53 |
| Kwas heptadekanowy (C17:0) | 0,01 |
| Kwas erukowy (C22:1n9) (×10⁻³) | 1,87 |
| Kwas heptadecenowy (C17:1n7) | 0,01 |
| Ester metylowy kwasu cis-13,16-dokozadienowego (C22:2) | nie wykryto (ND) |
| Kwas stearynowy (C18:0) | 0,18 |
| Kwas dokozaheksaenowy (C22:6n3) | nie wykryto (ND) |
| Kwas oleinowy (C18:1n9) | 1,23 |
| Kwas trikozanowy (C23:0) (×10⁻³) | 1,72 |
| Kwas elaidynowy (C18:1n9t) | nie wykryto (ND) |
| Kwas lignocerynowy / tetrakozanowy (C24:0) (×10⁻²) | 1,85 |
| Kwas linolowy (C18:2n6c) | 2,66 |
| Kwas nerwonowy (C24:1n9) (×10⁻³) | 6,74 |
| Kwas translinolowy (C18:2n6t) | nie wykryto (ND) |
| Kwas kaprylowy / oktanowy (C8:0) | nie wykryto (ND) |
| Kwas α-linolenowy (C18:3n3) | nie wykryto (ND) |
W publikacji Zhanga i współpracowników odnotowano rozbieżność w podawanych stężeniach witamin B2 i B3: tabela 1 wymienia witaminę B2 z wartością 1,71 przy mnożniku ×10⁻³ w kategorii procentowej oraz witaminę B3 z wartością 4,16 przy mnożniku ×10⁻², podczas gdy w tekście wyników podano odpowiednio 0,02% i 0,42%.
[6]W badaniach Alaimo i współpracowników z 2018 r. przeanalizowano zawartość 28 pierwiastków w owocnikach Boletus aereus i Clitopilus prunulus zebranych na 11 niezanieczyszczonych stanowiskach na Sycylii. U borowika ciemnobrązowego mediany stężeń wynosiły: dla potasu 31 290 µg/g w kapeluszach i 24 009 µg/g w trzonach, a dla cynku odpowiednio 107 µg/g i 57 µg/g. Szereg malejący najobficiej występujących pierwiastków określono jako K > Na > Ca > Mg > Fe > Al > Rb > Zn.
[12]W materiale z Sycylii większość analizowanych pierwiastków kumulowała się silniej w kapeluszach niż w trzonach. Skład mineralny grzybów rosnących na podłożu wulkanicznym różnił się od próbek zebranych na podłożu osadowym, natomiast odczyn gleby (pH) nie wykazał istotnego statystycznie wpływu w badanym zbiorze. W porównaniu międzygatunkowym rosnący na tych samych stanowiskach Clitopilus prunulus akumulował 2–4 razy więcej Co, Cr, Fe, Mg, Mo, Pb, U i V, podczas gdy Boletus aereus zawierał wyższe stężenia Cu, Se i Tl.
[12]Buveinė ir paplitimas
Buveinė, regionas ir sezonas
Borowik ciemnobrązowy jest gatunkiem ciepłolubnym. W Czechach rośnie w ciepłych lasach liściastych oraz na groblach stawów, najczęściej pod dębami, rzadziej pod bukami, wykazując preferencję do podłoży o charakterze wapiennym. W Polsce opisywany jest w ciepłych lasach liściastych, mieszanych, a także w świerczynach, na glebach gliniastych i wapiennych; tworzy związki mikoryzowe przede wszystkim z dębami oraz jodłami, a w cieplejszych rejonach południowej Europy także z kasztanem jadalnym.
[1] [2]We Włoszech podręcznik ISPRA wiąże występowanie gatunku wyłącznie z lasami liściastymi: przede wszystkim dąbrowami, w dalszej kolejności drzewostanami z kasztanem jadalnym (Castanea sativa), a znacznie rzadziej buczynami. W strefie śródziemnomorskiej mikoryzę tworzy także z dębem ostrolistnym (Quercus ilex), dębem korkowym (Quercus suber) oraz krzewami z rodzaju Cistus i gatunkami Erica arborea oraz Arbutus unedo. Stanowiska koncentrują się głównie w piętrze podgórskim.
[3]W materiale europejskim analizowanym przez Beugelsdijka i współpracowników owocniki zbierano w sąsiedztwie dębów, na ciężkich, gliniastych i często umiarkowanie wapiennych glebach, m.in. na przydrożach i w parkach. W Niemczech DGfM podaje występowanie w suchych do świeżych lasach liściastych, parkach i na cmentarzach, na podłożu gliniastym, marglistym lub wapiennym. Gatunek uznawany jest tam za rzadki, spotykany częściej w południowej części kraju.
[4] [11]W Katalonii borowik ciemnobrązowy notowany jest w odmiennym typie siedliska – pod dębami korkowymi na podłożach krzemianowych, a także pod dębami ostrolistnymi i innymi gatunkami dębów. Regionalne opracowanie wskazuje występowanie przede wszystkim w nadmorskiej części prowincji Girona, natomiast w środkowej Katalonii gatunek należy do rzadkości.
[7]Pora owocnikowania różni się w zależności od szerokości geograficznej i strefy klimatycznej. W Polsce owocniki pojawiają się od lipca do października, w Czechach od maja do października, a w Niemczech od lipca do września. W cieplejszym klimacie śródziemnomorskim (ISPRA) sezon trwa od maja do grudnia, a na Sycylii tradycyjny zbiór dokumentowano od wiosny do jesieni.
[2] [1] [3] [11] [5]W Czechach odnotowano trzy datowane stanowiska w kraju środkowoczeskim (Středočeský kraj): 8 lipca 2022 r. (nr wpisu 0087-2022-0102), 14 lipca 2022 r. (0087-2022-0096) oraz 13 września 2022 r. (0066-2022-0167).
[1]Potwierdzony zasięg występowania
Wszystkie obszary potwierdzone w zapisanych danych źródłowych.
| Kraj | Regiony i stanowiska | Owocnikowanie | Šaltiniai |
|---|---|---|---|
| Čekija | Nie ustalono regionów w zapisanych danych | V–X | |
| Vokietija | Nie ustalono regionów w zapisanych danych | VII–IX | |
| Jungtinė Karalystė | Nie ustalono regionów w zapisanych danych | VIII–X |
|
| Airija | Nie ustalono regionów w zapisanych danych | VIII–X |
|
| Italija | Nie ustalono regionów w zapisanych danych | V–XII |
|
| Lenkija | Liublino vaivadija | VII–X |
|