Pereiti prie turinio
JakiToGrzyb

Boletus aereus

Boletus aereus

Valgomas
ValgomasOcena autora źródła.

Nustatykite vietovę, kad matytumėte savo regiono duomenis.

Vaisiakūnis susideda iš mėsingos kepurėlės ir koto, o kepurėlės apačią sudaro vamzdelinis himenoforas, užsibaigiantis poromis. Čekų atlase kepurėlė yra 50–200 mm skersmens, kotas – 50–100 mm ilgio ir 20–40 mm storio. Italų vadove nurodoma 5–25 cm kepurėlė bei 7–15 × 3–6 cm kotas. DGfM nurodo iki 25 cm kepurėlę ir iki 15 cm aukščio bei iki 5 cm storio kotą. Kepurėlė iš pradžių yra pusrutuliška, vėliau iškili arba pagalviška, o pagal itališką aprašymą pabaigoje paplokščia. Gali turėti nelygumų gūbrelių ir įdubimų pavidalu. Yra glausta ir stangri. Jaunų vaisiakūnių luobelė būna beveik juoda ir aksominė; su amžiumi gali tapti lygesnė ir blizgi. Paviršius sausas, smulkiai veltiniškas, su dažnai apsinešusia arba apšerkšnijusia zona ties kraštu. Kepurėlės spalva apima rudos ir juodai rudos spalvos atspalvius, kartais beveik juoda. Čekų atlasas mini ir alyvinius bei vario rudumo tonus; ISPRA aprašo riešutinius, gelsvai rusvus, varinius, sepijos ir alyviškai rudus atspalvius; lenkų atlasas nurodo nuo tamsiai raudonai rudos iki juodai rudos. Vamzdeliai po kepurėle pagal čekų atlasą yra 5–30 mm ilgio. Iš pradžių jie balti, o poros su amžiumi geltonuoja ir įgauna alyvinį atspalvį. DGfM aprašo perėjimą nuo baltos per kreminę iki žalsvai geltonos, o regioninėje katalonų apžvalgoje minimi balti arba pilkšvi vamzdeliai su smulkiomis baltomis poromis. Italų vadovas himenoforo rudavimą sieja su vaisiakūnio senatve ar irimu. ISPRA vadovas aprašo vamzdelius kaip tankiai išsidėsčiusius, laisvus ir nekeičiančius spalvos, o jų sluoksnį – kaip lengvai atsiskiriantį nuo baltos kepurėlės tramos. Poros yra mažos, cilindriškos ir tos pačios spalvos kaip vamzdeliai. Kotas jaunų vaisiakūnių būna statinaitės pavidalo arba išsipūtęs, su amžiumi tampa buožiškas, cilindriškas arba lieknesnis. Apatinė koto pusė būna ryškiai sustorėjusi ir pagal katalonų aprašymą jaunų vaisiakūnių gali būti platesnė už kepurėlę. Jo spalva paprastai yra ruda ir šviesesnė už kepurėlę; ISPRA aprašo perėjimą nuo šviesiai ochrinės iki rudos brendimo ir senėjimo metu. Kotas yra stangrus ir tvirtas. Jo paviršiuje yra subtilus tinklelis, vokiškame aprašyme šviesus rusvame fone. Tinklelio paplitimas varijuoja: ISPRA jį nurodo koto viršūnėje, kartais iki pusės jo ilgio, o lentelėje Beugelsdijko ir bendraautorių darbe aprašomas tinklelis ant viso koto. Trama yra balta, stangri ir tvirta; regioniniame katalonų aprašyme ji įvardyta kaip kieta. ISPRA pabrėžia baltumą tiesiai po kepurėlės luobele. Perpjaustyta trama nekeičia spalvos. Šviežias vaisiakūnis pasižymi švelniu grybų kvapu, kuris pagal čekų atlasą po džiovinimo pastebimai sustiprėja. ISPRA kvapą apibūdina kaip malonų, o skonį – kaip malonų ir salstelėjusį. Sporų antspaudas yra alyvinis. Sporos čekų atlase yra 12–18 × 4–6 µm, lygios ir pailgai elipsiškos iki verpstiškų. ISPRA nurodo 12–16 × 4–5 µm bei verpstišką formą stebint su KOH. Beugelsdijko ir bendraautorių mikroskopinėje apžvalgoje kepurėlės luobelės elementai siekia iki 11 µm plotį ir turi smulkių viduląstelinių grūdelių.

Atpažinimas, buveinė ir svarbiausi skirtumai.

Grybautojas

Vaisiakūnio sandara

Vaisiakūnio sandaros tipas
Vaisiakūnio sandaros tipas: Kepurėlė, kotas.

Kepurėlė

Kepurėlės forma
jaunų vaisiakūnių: Kepurėlės forma: pusiau rutuliška.
subrendusių vaisiakūnių: Kepurėlės forma: išgaubtas.
Kepurėlės forma: pusiau rutuliška.
Kepurėlės forma: išgaubtas.
Kepurėlės forma: plokščia.
Kepurėlės forma: įdubęs.
Kepurėlės paviršiaus reljefas
Kepurėlės paviršiaus reljefas: gumburėta.
subrendusių vaisiakūnių: Kepurėlės paviršiaus reljefas: lygus.
Kepurėlės danga
jaunų vaisiakūnių: Kepurėlės danga: zomšinis.
Kepurėlės danga: miltuotas (kepurėlės krašte).
Kepurėlės danga: plikas.
Kepurėlės paviršiaus blizgesys
subrendusių vaisiakūnių: Kepurėlės paviršiaus blizgesys: blizgus.
Kepurėlės spalva
Kepurėlės spalva: juodai rudas.
Kepurėlės spalva: rudas.
Kepurėlės spalva: tamsiai rudas.
Kepurėlės spalva: vario spalvos.
Kepurėlės spalva: lazdyno riešuto rudumo.
Kepurėlės spalva: alyviškai rudas.
Kepurėlės spalva: sepijos rudumo.
Kepurėlės spalva: gelsvai rudas.
Kepurėlės spalva: juosvas.
Kepurėlės spalva: tamsiai rausvai rudas.
Kepurėlės spalva: bronzos spalvos.
Kepurėlės spalva: kaštoninis.
Kepurėlės spalva: oranžiškai rudas.
jaunų vaisiakūnių: Kepurėlės spalva: juosvas.
Kepurėlės skersmuo
Kepurėlės skersmuo – 50–250 mm.

Kepurėlės apačia

Himenoforo tipas
Himenoforo tipas: vamzdeliai.

Vamzdeliai prie koto

Himenoforo prisitvirtinimas prie koto
Himenoforo prisitvirtinimas prie koto: laisvas nuo koto (vamzdeliai).
Himenoforo prisitvirtinimas prie koto: priaugęs prie koto (vamzdeliai).
Himenoforo atskiriamumas nuo kepurėlės
Himenoforo atskiriamumas nuo kepurėlės: lengvai atskiriamas (vamzdeliai).
Himenoforo spalva
senų vaisiakūnių: Himenoforo spalva: rudas.
subrendusių vaisiakūnių: Himenoforo spalva: alyvuogių spalvos.
jaunų vaisiakūnių: Himenoforo spalva: balsva.
Porų forma
Porų forma: apvalus.
Natūrali porų spalva
Natūrali porų spalva: baltas.
subrendusių vaisiakūnių: Natūrali porų spalva: alyvuogių spalvos.
jaunų vaisiakūnių: Natūrali porų spalva: baltas.
subrendusių vaisiakūnių: Natūrali porų spalva: geltonas.
Porų dydis
Porų dydis: mažas.
Natūrali vamzdelių spalva
Natūrali vamzdelių spalva: pilkšvas.
Natūrali vamzdelių spalva: baltas.
Natūrali vamzdelių spalva: kreminis.
Natūrali vamzdelių spalva: žalsvai geltonas.
subrendusių vaisiakūnių: Natūrali vamzdelių spalva: sieros geltonumo.
Vamzdelių išsidėstymo tankis
Vamzdelių išsidėstymo tankis: tankūs.

Kotas ir pamatas

Koto forma
jaunų vaisiakūnių: Koto forma: statinaitės formos.
subrendusių vaisiakūnių: Koto forma: buožiškas.
subrendusių vaisiakūnių: Koto forma: cilindriškas.
jaunų vaisiakūnių: Koto forma: pilvotas.
Koto pagrindas
Koto pagrindas: sustorėjusi.
Koto spalva
Koto spalva: rudas.
Koto spalva: smėlinė.
Koto spalva: oranžiškai rudas.
Koto spalva: kaštonų rudumo.
Koto spalva: baltas.
Koto spalva: balsva.
jaunų vaisiakūnių: Koto spalva: šviesios ochros spalvos.
subrendusių vaisiakūnių: Koto spalva: rudas.
senų vaisiakūnių: Koto spalva: rudas.
Koto paviršiaus reljefas
Koto paviršiaus reljefas: tinkliškas (tik koto viršūnėje).
Koto paviršiaus reljefas: tinkliškas (viršutinė koto pusė).
Koto paviršiaus reljefas: tinkliškas (viršutiniai du trečdaliai koto).
Koto vidus
Koto vidus: pilnaviduris.
Koto konsistencija
Koto konsistencija: standus.
Koto ilgis
Koto ilgis: 50–150 mm.
Koto skersmuo
Koto skersmuo: 20–100 mm.

Žiedas

Žiedo buvimas
Žiedo buvimas: be žiedo.

Trama

Minkštimo spalva
Minkštimo spalva: baltas.
Minkštimo spalva: baltas (kepurėlės minkštimas, po odele).
Minkštimo spalva: nešvariai rausvas (kepurėlės minkštimas, po odele).
Minkštimo spalva: blyškiai rudas (kepurėlės minkštimas, po odele).
Minkštimo standumas
Minkštimo standumas: standus.
Minkštimo standumas: kietas.
Minkštimo standumas: standus (kepurėlės minkštimas).
Minkštimo skonis
Minkštimo skonis: saldus.
Minkštimo skonis: silpnas.
Tramos konsistencijos tipas
Tramos konsistencijos tipas: mėsingas (kepurėlės minkštimas).
Pažeisto minkštimo spalva
Pažeisto minkštimo spalva: spalva nesikeičia.
Pažeisto minkštimo spalva: spalva nesikeičia.
Minkštimo kvapas
Minkštimo kvapas: grybų, silpnas.
Minkštimo kvapas: žemės kvapo.

Kur ir kada auga

Buveinė
Buveinė: lapuočių miškas.
Buveinė: mišrus miškas.
Buveinė: spygliuočių miškas.
Substratas
Substratas: dirvožemis.
Vaisiakūnių augimo pobūdis
Vaisiakūnių augimo pobūdis: pavieniui.
Derėjimo laikotarpis
Vaisiakūniai pasirodo nuo liepos iki spalio.

Valgomumas ir virtuvė

Valgomumas
Valgomas

Su kuo galima supainioti

1 / 3

FAQ

Ar bronzinis baravykas Lenkijoje yra valgomas?

Tai valgomasis grybas, tačiau Lenkijoje labai retas ir šalies raudonajame sąraše pripažintas nykstančiu, todėl neturėtų būti renkamas iš natūralių augaviečių.

Kodėl bronzinis baravykas yra raudonajame sąraše?

Lenkijoje tai labai retas ir nykstantis grybas. Raudonasis sąrašas dokumentuoja rūšies grėsmės lygį, tačiau nėra tapatus teisinei rūšių apsaugai.

Po kokiais medžiais dažniausiai auga Boletus aereus?

Auga mikorizėje su lapuočiais medžiais, visų pirma su ąžuolais ir bukais, o Pietų Europoje tipiškas jo partneris taip pat yra valgomasis kaštainis.

Kokiais mėnesiais galima rasti šios rūšies vaisiakūnių?

Valstybinių miškų atlase Lenkijai nurodyti mėnesiai nuo gegužės iki rugsėjo. Kituose Europos regionuose pasirodymo laikas priklauso nuo vietos klimato.

Kaip atskirti bronzinį baravyką nuo tikrinio baravyko?

Jis išsiskiria aiškiai tamsesne, beveik rudai juoda kepurėle ir pomėgiu šiltiems ąžuolynams; tikrinis baravykas turi šviesesnę kepurėlę ir platesnį paplitimo arealą.

Ar perpjovus bronzinį baravyką pasikeičia jo minkštimo spalva?

Ne, jo minkštimas yra baltas, stangrus ir pažeistas ar perpjautas nei mėlynuoja, nei tamsėja, o tai skiria jį nuo daugelio maumedinių ar raudonųjų baravykų.

Ar galima šią rūšį supainioti su nuodingu grybu?

Jis kartais painiojamas su nevalgomuoju aitriuoju baravykūnu bei kitais baravykiniais grybais. Norint teisingai atskirti, reikia atidžiai įvertinti visus vaisiakūnio požymius.

Kur Europoje Boletus aereus renkamas labiausiai?

Jis tradiciškai renkamas Viduržemio jūros baseine – be kita ko, Italijoje, Ispanijoje ir Pietų Prancūzijoje, kur yra vertinamas valgomasis grybas.

Kokia yra bronzinio baravyko kepurėlės paviršiaus struktūra?

Kepurėlės paviršius yra matinis, sausas, aksominis arba smulkiai raukšlėtas, tamsiai rudų, bronzinių atspalvių, o kartais su rūdžių spalvos dėmėmis.

Kokią reikšmę Boletus aereus turi genetiniuose tyrimuose?

Šios rūšies pavyzdžiai DNR tyrimuose naudojami tiksliam evoliucinių linijų ir giminystės ryšių tarp Europos baravykų nustatymui.