Valgomas
Nevartoti su alkoholiu
Nustatykite vietovę, kad matytumėte savo regiono duomenis.










Buožėtoji tauriabudė išsiskiria buožės formos kotu, kuris yra aiškiai kempinėtas ir ties pagrindu smarkiai sustorėjęs. Kepurėlė yra 3–8 cm skersmens, iš pradžių iškili, vėliau plokštėja, o galiausiai tampa lėkštai įdubusi. Būna pilkai rudos, alyviškai rudos arba dūminės spalvos, tamsesniu viduriu. Lakšteliai tankūs, nuaugtiniai, nuo balsvų iki kremiškai geltonų. Minkštimas minkštas, vatiškas ir vandeningas, švelnaus skonio bei silpno, malonaus kvapo.
Atpažinimas, buveinė ir svarbiausi skirtumai.
Grybautojas
Vaisiakūnio sandara
- Vaisiakūnio sandaros tipas
- Vaisiakūnio sandaros tipas: Kepurėlė.
Vaisiakūnio sandaros tipas: kotas.
Kepurėlė
- Kepurėlės paviršiaus reljefas
- Kepurėlės paviršiaus reljefas: lygus.
Kepurėlės paviršiaus reljefas: raukšlėtas. - Kepurėlės danga
- Kepurėlės danga: plikas.
Kepurėlės danga: veltiniškas. - Kepurėlės spalva
- kai sausas: Kepurėlės spalva: blyškiai ochrinis (fono spalva).
Kepurėlės spalva: pilkas (fono spalva).
Kepurėlės spalva: pilkai rudas (fono spalva).
Kepurėlės spalva: alyvinė (fono spalva).
Kepurėlės spalva: rudas (fono spalva). - Kepurėlės krašto profilis
- Kepurėlės krašto profilis: aštrus.
- Kepurėlės skersmuo
- Kepurėlės skersmuo – 20–100 mm.
- Kepurėlės centras
- Kepurėlės centras: su ryškiu gūbreliu.
- Kepurėlės higrofaniškumas
- Kepurėlės higrofaniškumas: higrofaninis.
Kepurėlės apačia
- Himenoforo tipas
- Himenoforo tipas: lakšteliai.
Lakšteliai prie koto
- Himenoforo prisitvirtinimas prie koto
- Himenoforo prisitvirtinimas prie koto: priaugęs prie koto (lakšteliai).
Himenoforo prisitvirtinimas prie koto: priaugęs prie koto (lakšteliai).
- Himenoforo nuaugimas kotu
- Himenoforo nuaugimas kotu: nuaugęs kotu (lakšteliai).
Himenoforo nuaugimas kotu: nuaugęs kotu (lakšteliai). - Himenoforo spalva
- Himenoforo spalva: balsva.
Himenoforo spalva: kreminis.
Himenoforo spalva: gelsvas.
Himenoforo spalva: baltas.
Himenoforo spalva: kreminis.
senų vaisiakūnių: Himenoforo spalva: rusvas. - Lakštelių išsidėstymo tankis
- Lakštelių išsidėstymo tankis: glaudžiai išsidėstę.
Lakštelių išsidėstymo tankis: gana retai išsidėstę. - Lakštelių storis
- Lakštelių storis: storas.
- Lakštelių aukštis
- Lakštelių aukštis: 2–6 mm.
- Trumpųjų lakštelių buvimas
- Trumpųjų lakštelių buvimas: yra.
Kotas ir pamatas
- Koto forma
- Koto forma: cilindriškas.
Koto forma: buožiškas. - Koto pagrindas
- Koto pagrindas: buožiškas.
Koto pagrindas: gumbiškas.
Koto pagrindas: gumbiškas (dažnai).
jaunų vaisiakūnių: Koto pagrindas: gumbiškas (ryški). - Koto spalva
- Koto spalva: balsva arba kreminis.
Koto spalva: pilkas arba pilkai rudas.
Koto spalva: gelsvai rudas arba šviesiai rudas. - Koto paviršiaus danga
- Koto paviršiaus danga: plaušuota.
Koto paviršiaus danga: plikas arba plaukuotas. - Koto vidus
- subrendusių vaisiakūnių: Koto vidus: Kameruotas.
- Koto konsistencija
- Koto konsistencija: kempiniškas.
- Koto ilgis
- Koto ilgis: 25–100 mm.
- Koto skersmuo
- Koto skersmuo: 5–20 mm.
Žiedas
- Žiedo buvimas
- Žiedo buvimas: be žiedo.
Gumbas
- Gumbo ties koto pagrindu plotis
- Gumbo ties koto pagrindu plotis: iki 40 mm.
- Koto paviršiaus drėgnumas
- Koto paviršiaus drėgnumas: sausas.
Trama
- Minkštimo spalva
- Minkštimo spalva: baltas.
kai sausas: Minkštimo spalva: balsva.
kai šlapias: Minkštimo spalva: rusvai pilkas. - Minkštimo standumas
- Minkštimo standumas: minkštas.
- Minkštimo skonis
- Minkštimo skonis: silpnas.
- Pažeisto minkštimo spalva
- Pažeisto minkštimo spalva: spalva nesikeičia.
- Minkštimo kvapas
- Minkštimo kvapas: saldokas.
Minkštimo kvapas: vaisių.
Minkštimo kvapas: cheminis.
Minkštimo kvapas: neišsiskiriantis.
Kur ir kada auga
- Buveinė
- Buveinė: spygliuočių miškas, lapuočių miškas arba pamiškė.
Buveinė: spygliuočių miškas arba lapuočių miškas. - Substratas
- Substratas: nuokritos.
Substratas: dirvožemis arba nuokritos. - Vaisiakūnių augimo pobūdis
- Vaisiakūnių augimo pobūdis: grupėmis arba žiedais.
Vaisiakūnių augimo pobūdis: pavieniui, pasklidusios grupės arba grupėmis. - Aptikimo dažnumas
- Aptikimo dažnumas: dažnas.
- Derėjimo laikotarpis
- Vaisiakūniai pasirodo nuo rugpjūčio iki lapkričio.
- Paplitimo sritis
- Paplitimo sritis: patvirtinta.
Valgomumas ir virtuvė
- Sąveika su kitomis medžiagomis
- Sąveika su kitomis medžiagomis: etilo alkoholis (viena nurodyta medžiaga, vaisiakūnis, taksonas šaltinyje: Ampulloclitocybe clavipes, netiesioginiai duomenys, šaltinyje patariama vengti derinio).
- Valgomumas
- Valgomas
- Alkoholis
- Nevartoti su alkoholiu
Teisė
- Apsauga
- Lenkijoje rūšiai netaikoma rūšinė apsauga.
- Prekyba
- Lenkijoje rūšimi neleidžiama prekiauti ar iš jos gaminti grybų produktų.
Su kuo galima supainioti
Clitocybe nebularis
Svarbiausi skirtumai
Jauni vaisiakūniai kartais painiojami su pilkąja tauriabude (Clitocybe nebularis). Clitocybe nebularis skiriasi kietesniu, stangriu minkštimu, rūgštoku kvapu ir lakšteliais, kurie patrynus lengvai atsiskiria nuo kepurėlės minkštimo. Ampulloclitocybe clavipes diagnostiniai požymiai yra minkštas, kempinėtas buožiškos formos koto pagrindas ir minkštas minkštimas; tačiau senesnių vaisiakūnių koto sustorėjimas būna mažiau pastebimas.
FAQ
Ar buožėtoji tauriabudė yra valgomas grybas?
Ji laikoma nevalgoma arba sąlygiškai valgoma, nes kartu su alkoholiu sukelia pavojingą apsinuodijimą. Dėl sveikatos sutrikimų rizikos nerekomenduojama jos rinkti kulinarijos tikslams.
Kodėl negalima šio grybo vartoti su alkoholiu?
Grybe yra junginių, blokuojančių alkoholį skaidantį fermentą, todėl organizme kaupiasi acetaldehidas. Tai sukelia kolapsą, staigų pulso padažnėjimą, dusulį ir stiprų vėmimą.
Kiek laiko suvalgius grybą reikia vengti alkoholio?
Alkoholio negalima gerti bent 3–5 dienas po valgio, taip pat ir prieš jį. Toksinai organizme išlieka ilgai ir sukelia nemalonius simptomus net išgėrus nedidelį kiekį svaigalų.
Pagal ką lengviausia atpažinti buožėtąją tauriabudę?
Būdingiausias jos bruožas – buožiškas kotas su minkštu, gumbiškai išsipūtusiu kempinėto minkštimo pagrindu. Ją taip pat išskiria nuaugtiniai, šviesūs lakšteliai ir pilkai ruda, įdubusi kepurėlė.
Su kokiais grybais galima supainioti šią rūšį?
Jį galima supainioti su pilkąja tauriabude arba vagotąja tauriabude. Kitos panašios tauriabudžių rūšys vis dėlto neturi taip ryškiai išsipūtusio, minkšto koto pagrindo su aiškia veltiniška struktūra apačioje.
Kokiuose miškuose ir kokiame substrate dažniausiai auga?
Auga daugiausia pušynuose bei eglynuose, rečiau mišriuose miškuose. Renkasi rūgštų, smėlingą dirvožemį, gausiai padengtą samanomis ir storu pūvančių pušų ar eglių spyglių sluoksniu.
Kada, kokiais mėnesiais, būna derėjimo pikas?
Didžiausias vaisiakūnių dygimas būna nuo rugsėjo iki spalio pabaigos. Pirmųjų egzempliorių galima rasti jau rugpjūtį, o esant švelniam rudeniui pavienių pasitaiko ir lapkritį.
Kokius simptomus sukelia apsinuodijimas išgėrus alkoholio?
Jis pasireiškia veido paraudimu, karščio bangomis, padažnėjusiu širdies plakimu ir kraujospūdžio kritimu. Taip pat atsiranda stiprūs galvos skausmai, svaigulys, pykinimas ir varginantis vėmimas.
Ar terminis apdorojimas neutralizuoja jame esančius toksinus?
Ne, virimas, kepimas ar džiovinimas nesunaikina medžiagų, reaguojančių su alkoholiu. Net ir kruopščiai nuplikius ar kelis kartus apvirus, grybas išlaiko savo toksiškas savybes.
Iš kur kilęs lotyniškas pavadinimas Ampulloclitocybe?
Gentinis pavadinimas kilęs iš lotyniško žodžio ampulla, reiškiančio butelį arba kolbą. Jis tiesiogiai nurodo į pūstą, buožišką kotą, kuris savo forma primena mažą buteliuką.
Mėgėjas
Pavadinimai ir istorija
- Obowiązująca nazwa krajowa
- Białolejkówka buławotrzonowa
- Obowiązująca nazwa taksonomiczna
- Ampulloclitocybe clavipes
- Dawne nazwy krajowe
- Lejkówka buławotrzonowa
Stebėjimai namuose
Sporų atspaudas
- Reikalingos medžiagos
- šviežia, subrendusi kepurėlė, popieriaus lapas, stiklinė arba dubenėlis, vanduo
- Laikas
- 2–24 h
- Atlikimas
- Padėkite kepurėlę apatine puse ant popieriaus.
- Užlašinkite lašą vandens ant viršaus ir uždenkite.
- Po 2–24 valandų pakelkite kepurėlę ir apžiūrėkite nuosėdas.
Ko ieškoti
- Sporų atspaudo spalva
- Sporų atspaudo spalva: baltas.
Po mikroskopu
- Reikalingos medžiagos
- šviesinis mikroskopas, objektinis ir dengiamasis stikleliai, adata, vanduo, sporos iš atspaudo
- Atlikimas
- Adata perkelkite šiek tiek atspaudo ant stiklelio.
- Užlašinkite lašą vandens, uždenkite dengiamuoju stikleliu ir apžiūrėkite sporas.
Ko ieškoti
- Sporos forma
- Sporos forma: elipsoidiškas. Sporos forma: rutuliškas (beveik). Sporos forma: elipsoidiškas. Sporos forma: kiaušiniškas. Sporos forma: pailgai elipsoidinis.
- Sporos paviršius
- Sporos paviršius: lygus. Sporos paviršius: lygus.
- Sporos matmenys
- Ilgis 5–10 µm, plotis 3–5 µm.
Matmenis lyginkite sukalibravę mikroskopo skalę.
Panaudojimas ne kulinarijoje
Virtuvėje šis grybas šiandien neturi jokio pritaikymo dėl apsinuodijimo rizikos ir minkšto, vandeningo bei menkaverčio skonio požiūriu minkštimo. Praeityje nežinantys rinkėjai jį retkarčiais virdavo ar marinuodavo. Šiuo metu jis visų pirma yra vertingas toksikologinių ir biocheminių tyrimų, nagrinėjančių acetaldehido dehidrogenazės slopinimo mechanizmus, objektas. Gamtoje jis atlieka saprotrofo funkciją – skaido spygliuočių paklotę ir praturtina miško dirvožemį vertingomis maistinėmis medžiagomis.
Istorija ir kultūra
Rūšį 1801 metais aprašė Christiaanas Hendrikas Persoonas, suteikęs jai Agaricus clavipes pavadinimą. Du šimtmečius šis grybas buvo priskiriamas tauriabudžių (Clitocybe) genčiai, kol 2002 metais mikologai jį perkėlė į atskirą Ampulloclitocybe gentį, atsižvelgdami į butelio formos kotą. Grybavimo kultūroje jis įsirėžė kaip medicininė mįslė: dešimtmečiais buvo laikomas saugiu, kol XX amžiuje nebuvo susietas su apsinuodijimais vartojant alkoholį, o tai visiems laikams pakeitė požiūrį į jo rinkimą.
Valgomumas ir saugumas
Ši rūšis laikoma sąlygiškai valgoma, tačiau kartu su alkoholiu pasižymi stipriu toksiškumu. Joje yra junginių, blokuojančių alkoholio skaidymą organizme ir sukeliančių disulfiramo tipo reakciją. Alkoholio vartojimas prieš valgį, jo metu arba praėjus iki kelių dienų po jo sukelia stiprų veido paraudimą, širdies plakimą, vėmimą bei staigų kraujospūdžio kritimą. Dėl šios rizikos šiuolaikiniai mikologai laiko šį grybą nevalgomu ir primygtinai nerekomenduoja jo rinkti.
Buveinė ir paplitimas
Buožėtoji tauriabudė auga spygliuočių ir mišriuose miškuose, dažniausiai pušynuose bei eglynuose, rečiau po beržais ar ąžuolais. Labiau mėgsta smėlingą, skurdų ir aiškiai rūgštų dirvožemį. Vaisiakūniai dygsta pavieniui arba grupėmis tarp samanų ir storo nukritusių spyglių sluoksnio, drėgnose miško vietose. Derėjimo sezonas prasideda vasaros pabaigoje, rugpjūtį, ir tęsiasi visą rudenį iki pat lapkričio, pasibaigdamas tik po pirmųjų stipresnių šalnų.
Tyrėjas
Valgomumas ir virtuvė
Ustalenia źródłowe: jadalność, spożycie i wykorzystanie
- Valgomumas
- Valgomas — źródło oznaczenia
ČMS — Ampulloclitocybe clavipes · Kuchyňské využití: reported edible; recommendation against consumption; warning about simultaneous alcohol
- Alkoholis
- Nevartoti su alkoholiu
ČMS — Ampulloclitocybe clavipes · Kuchyňské využití: reported edible; recommendation against consumption; warning about simultaneous alcohol
Moksliniai pavadinimai ir taksonomija
- Galiojantis mokslinis pavadinimas
Ampulloclitocybe clavipes
Ampulloclitocybe clavipes (Pers.) Redhead, Lutzoni, Moncalvo & Vilgalys został pierwotnie opisany w 1801 r. przez Christiaana Hendrika Persoona jako Agaricus clavipes, a w 1871 r. Paul Kummer przeniósł go do rodzaju lejkówka jako Clitocybe clavipes. Nowy rodzaj Ampulloclitocybe utworzyli w 2002 r. Scott Alan Redhead, François Lutzoni, Jean-Marc Moncalvo i Rytas Vilgalys, wyznaczając Agaricus clavipes na gatunek typowy. Wcześniejsza kombinacja i epitet gatunkowy odnosiły się bezpośrednio do tego samego taksonu.
[24] [11] [8] [14] [21] [17] [20]Taksono apimtis ir atpažinimo ribos
W analizie filogenetycznej Alfreda Vizziniego i współpracowników z 2024 r. rodzaj Ampulloclitocybe zaliczono do rodziny wodolubkowatych (Cuphophyllaceae), obok rodzajów Cantharocybe, Cuphophyllus, Hygrophorocybe oraz Spodocybe. Rodzinę tę opisano formalnie jako Cuphophyllaceae (Z.M. He & Zhu L. Yang) Vizzini, Consiglio & P. Alvarado, stat. nov. & comb. nov. (MB851145), podnosząc do rangi rodziny podrodzinę Cuphophylloideae z 2021 r. W starszych ujęciach oraz w części baz, takich jak Index Fungorum, takson bywa nadal klasyfikowany w rodzinie wodnichowatych (Hygrophoraceae) lub w tradycyjnie szeroko ujmowanych gąskowatych (Tricholomataceae).
[24] [11] [8] [14] [21] [17] [20]- Zakres ujęcia taksonomicznego
Źródłowy zakres Ampulloclitocybe clavipes (Pers.) Redhead, Lutzoni, Moncalvo & Vilgalys. Historyczna kombinacja Clitocybe clavipes zachowana w źródłach. Nie utożsamiono automatycznie odrębnego materiału oznaczonego Clitocybe squamulosoides; synonimia baz nie zastępuje weryfikacji granic materiału. Rodzinę przyjęto według Vizzini i in. 2024, zachowując Hygrophoraceae w oryginalnym wyniku GBIF oraz starsze przypisania w archiwum.
[4] [21]
Priskyrimo šeimai pagrindas ir vėlesnė vardų vartosena
Vizzini i in. (2024): Pełny artykuł podnosi Cuphophylloideae do rangi rodziny Cuphophyllaceae, MycoBank MB 851145. Wśród jej rodzajów wymieniono Ampulloclitocybe. Zakres rodziny obejmuje także Cantharocybe, Cuphophyllus, Hygrophorocybe i Spodocybe.
Merino i in. (2019): W opisie Infundibulicybe meridionalis autorzy porównują ten gatunek z A. clavipes, używając C. squamulosoides jako synonimu. Okaz JA-CUSSTA 9275 należy do I. meridionalis; nie jest materiałem C. squamulosoides poddanym w tej pracy odrębnej analizie. Użycie nazwy w porównaniu pozostaje czym innym niż rozstrzygnięcie kwestii molekularnej wskazanej przez Lodge i współautorów.
[24] [18] [16]Ekologija ir paplitimas
- Aptikimo dažnumas
- Lenkija: Aptikimo dažnumas: dažnas. [21]
Laboratorinė diagnostika
Dane ustrukturyzowane
Papėdgrūdžiai
Himenialinės cistidės
- Cistidžių buvimas himenyje
- Cistidžių buvimas himenyje: nėra. [8]
Kepurėlės odelė
Sporos
Tyrimų medžiaga ir metodai
- Šaltiniuose pateikti rezultatai — Sporos plotis
- 3–4 µm (skrajnie do 5 µm) [21]
3–3,5 µm [14]
4–5 µm [8]
Metody i zapisy źródłowe — Materiał opisany przez Kuo; wzmianki Herb. Kuo 09130405 i 09220406 nie przypisują poszczególnych wyników konkretnemu okazowi.
Liczba sterygm jednej podstawki; Długość podstawki; Kształt podstawki; Szerokość podstawki; Szerokość elementów skórki; Klasa ściany strzępki skórki; Organizacja skórki kapelusza; Długość zarodnika; Kształt zarodnika; Powierzchnia zarodnika; Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „Spores 6–10 x 3–3.5 µm; ellipsoid to egg-shaped or elongated-ellipsoid, occasionally with a narrowed end; smooth; hyaline in KOH; inamyloid. Basidia 27–36 x 6–7 µm; subclavate; 4-sterigmate. Pseudo cystidia scattered as “marginal cells” in some specimens; 22–26 x 10–15 µm; clavate to sphaeropedunculate; smooth; hyaline in KOH. Pileipellis a cutis of elements 5–12 µm wide, smooth, thin-walled, hyaline in KOH; clamp connections present.” [14]
Metody i zapisy źródłowe — Materiał opisu atlasowego ČMS; tożsamość materiału niepodana.
Obecność cystyd w hymenium; Długość zarodnika; Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „Výtrusy jsou oválné, 6–9 x 4–5 µm. Cystidy na lupenech chybí.” [8]
Metody i zapisy źródłowe — Zarodniki opisane w atlasie Snowarskiego; tożsamość materiału niepodana.
Barwa zarodnika w mikroskopie; Długość zarodnika; Kształt zarodnika; Powierzchnia zarodnika; Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „Zarodniki elipsoidalne (prawie kuliste), gładkie, bezbarwne, 5-6(7) x 3-4(5) µm.” [21]
Medžiaga 2024 m. filogenetinėje analizėje
Tabela 3: Analiza czterech markerów ITS, LSU, RPB2 i TEF1 obejmuje materiały A. clavipes oznaczone KUN-HKAS: 54426, TENN: DJL06TN40 oraz WTU: PBM 2474 / AFTOL-ID 542. Odpowiadające im numery GenBank są podane w tabeli źródłowej. Wiersze te nie są wyróżnione jako sekwencje wygenerowane w tej pracy. Tabela nie podaje krajów zbioru tych materiałów.
[24]Minkštimo aprašymai atlasuose
Lyon 1 i Nahuby: Karta Uniwersytetu Lyon 1 określa miąższ jako biały, miękki i higrofaniczny. Odrębny opis Nahuby wskazuje miąższ wodnisty i miękki, białawy w stanie suchym oraz brązowawoszary w stanie wilgotnym. To opisy atlasowe tkanki; Lyon nie podaje osobnych gatunkowych barw mokrego i suchego miąższu. Atlas Nahuby oznacza gatunek jako niejadalny, co zachowano jako ocenę tego źródła.
[17] [19]Paplitimo patikra — apimtis ir apribojimai
Materiał: Źródłowo oznaczona fotografia; jawna lokalizacja Kamionna, Beskid Wyspowy, woj. małopolskie. Oznaczenia nie potwierdzano niezależnie.
Zakres odczytu: Fragmenty źródeł.
Odczytano fragment źródła; pełny tekst i metody nie zostały zweryfikowane.
Data przeglądu: 27.10.2026.
[3]Apžvalgos apimtis
Prieš užbaigiant įrašą reikia papildyti arba patikrinti.
- Užregistruota šaltinio informacija laukia sprendimo.
- Atsiradus naujų šaltinių reikia patikrinti peržiūros metu aptiktą informaciją.
Informacija, kurią dar reikia patikslinti: 11
Teisinis pagrindas ir vertinimo apimtis
Taisyklės vietovei: Lenkija
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Z owocników wyizolowano pięć pochodnych kwasów tłuszczowych wykazujących właściwości inhibitorów dehydrogenazy aldehydowej (ALDH) w testach in vitro (Kawagishi i in., 2002). Trzy z nich stanowiły dotąd nieznane związki naturalne. Ich obecność wyjaśnia mechanizm biochemiczny zatruć po spożyciu grzyba z alkoholem, polegający na gwałtownym nagromadzeniu aldehydu octowego w organizmie.
[21] [13] [6] [7] [22] [23]Z hodowli grzybni wyizolowano meroterpenoidowe związki nazwane klawilaktonami A, B i C (Arnone i in., 1994). W testach laboratoryjnych metabolity te wykazały aktywność przeciwgrzybiczą i przeciwbakteryjną, a także właściwości hamujące kiełkowanie i wzrost siewek rzeżuchy (Lepidium sativum).
[21] [13] [6] [7] [22] [23]Badania nad klawilaktonami A, B i D oraz ich półsyntetycznymi pochodnymi wykazały zdolność do hamowania kinaz tyrozynowych (Cassinelli i in., 2000). Dla klawilaktonu D wyznaczono wartości IC₅₀ równe 2,8 µM wobec kinazy onkogennej Ret/ptc1, 5,5 µM wobec receptora naskórkowego czynnika wzrostu (EGFR), 81,3 µM wobec kinazy v-Abl oraz 128 µM wobec kompleksu kinazy p34cdc2.
[21] [13] [6] [7] [22] [23]Z 0,6 kg wysuszonych owocników pochodzących z chińskiego zbioru w Hotan wyekstrahowano octanem etylu 45 g surowego ekstraktu, z którego po chromatografii na żelu krzemionkowym (200–300 mesh) w układach gradientowych eter naftowy/EtOAc (30:1, 10:1, 5:1, 1:1) i CH₂Cl₂/MeOH (20:1, 10:1, 5:1, 1:1) wyodrębniono osiem frakcji. Z frakcji tych wyizolowano dwa nowe meroterpenoidy – klawipole A i B – oraz trzy klawilaktony: G, H i I (Sun i in., 2019).
[21] [13] [6] [7] [22] [23]Rozdział frakcji F3 prowadzono metodą HPLC w układzie CH₃CN/H₂O przy stosunku 60:49 (v/v). Frakcje F4–5 rozdzielono na złożu RP-C18 gradientem MeOH/H₂O (od 30:70 do 100:0) na pięć podfrakcji (a–e), z których podfrakcję d oczyszczano za pomocą HPLC w układzie CH₃CN/H₂O 45:55.
[21] [13] [6] [7] [22] [23]Z ekstraktu wyizolowano następujące ilości poszczególnych metabolitów o podanych czasach retencji:
- clavipol A (związek 1): 3 mg, czas retencji 15,5 min,
- clavipol B (związek 2): 2 mg, czas retencji 17,1 min,
- clavilactone G (związek 3): 2 mg, czas retencji 12,4 min,
- clavilactone H (związek 4): 2 mg, czas retencji 20 min,
- clavilactone I (związek 5): 3 mg, czas retencji 22,1 min.
Struktury cząsteczek ustalono na podstawie spektroskopii NMR (¹H 600 MHz, ¹³C 150 MHz w obecności TMS), HRESIMS, spektrometrii UV, FTIR oraz widm dichroizmu kołowego (CD). Klawipole zawierają dwunastoczłonowy makrocykliczny pierścień eterowy, natomiast klawilaktony charakteryzują się dziesięcioczłonowym szkieletem węglowym sprzężonym z ugrupowaniem hydrochinonowym i laktonowym. Konfigurację absolutną potwierdzono obliczeniami kwantowomechanicznymi widm ECD przy użyciu poziomów teorii MMFF94s, HF/6-31G(d), B3LYP/6-311+g(d, p) oraz APFD/6-311+g(2d, p) w metanolu.
[21] [13] [6] [7] [22] [23]Dane masowe i wyznaczone konfiguracje stereochemiczne związków:
- clavipol A (1): wzór sumaryczny C₁₆H₂₀O₃, jon [M−H]⁻ o m/z zmierzonym 259,1329 (obliczonym 259,1340), konfiguracja 10S wyznaczona na podstawie widma ECD,
- clavipol B (2): wzór sumaryczny C₁₇H₂₂O₃, jon [M−H]⁻ o m/z zmierzonym 273,1487 (obliczonym 273,1496), konfiguracja zgodna ze związkiem 1 na podstawie porównania ECD,
- clavilactone G (3): wzór sumaryczny C₁₆H₁₆O₆, jon [M−H]⁻ o m/z zmierzonym 303,0885 (obliczonym 303,0874), konfiguracja 6R, 7R, 8R, 9S,
- clavilactone H (4): wzór sumaryczny C₁₇H₁₈O₄, jon [M−H]⁻ o m/z zmierzonym 285,1132 (obliczonym 285,1132), konfiguracja 6S,
- clavilactone I (5): wzór sumaryczny C₁₇H₁₈O₅, jon [M−H]⁻ o m/z zmierzonym 301,1070 (obliczonym 301,1081), konfiguracja przypisana przez porównanie z klawilaktonem A.
Przypisanie sygnałów NMR dla związków 1 (clavipol A) i 2 (clavipol B) w CDCl₃:
- C-1: δC 151,6 (1); δC 151,6 (2),
- C-2: δH 6,56 dd (J = 3; 8,4 Hz), δC 115,3 (1); δH 6,64 dd (J = 3; 8,4 Hz), δC 114,7 (2),
- C-3: δH 6,60 d (J = 8,4 Hz), δC 115,8 (1); δH 6,69 d (J = 8,4 Hz), δC 111,3 (2),
- C-4: δC 147,1 (1); δC 151,4 (2),
- C-5: δC 127,4 (1); δC 129,9 (2),
- C-6: δH 3,04 dd (J = 8,4; 16,8 Hz; proton b) i 3,34 dd (J = 7,2; 16,8 Hz; proton a), δC 25,7 (1); δH 3,03 dd (J = 8,4; 16,8 Hz; proton b) i 3,39 dd (J = 7,2; 16,8 Hz; proton a), δC 25,9 (2),
- C-7: δH 5,74 t (J = 7,2 Hz), δC 126,6 (1); δH 5,73 t (J = 7,2 Hz), δC 127,2 (2),
- C-8: δC 135,7 (1); δC 135,3 (2),
- C-9: δH 2,36 t (J = 12 Hz; proton b) i 2,71 dd (J = 4,2; 12 Hz; proton a), δC 48,6 (1); δH 2,35 t (J = 12 Hz; proton b) i 2,71 dd (J = 4,2; 11,4 Hz; proton a), δC 48,7 (2),
- C-10: δH 4,68 m, δC 66,0 (1); δH 4,68 m, δC 66,0 (2),
- C-11: δH 5,56 d (J = 10,2 Hz), δC 135,4 (1); δH 5,57 d (J = 10,2 Hz), δC 135,3 (2),
- C-12: δC 136,5 (1); δC 136,6 (2),
- C-13: δH 4,46 d (J = 12,6 Hz; proton b) i 4,64 d (J = 12,6 Hz; proton a), δC 76,2 (1); δH 4,47 d (J = 12,6 Hz; proton b) i 4,66 d (J = 12,6 Hz; proton a), δC 76,2 (2),
- C-14: δH 7,23 d (J = 3 Hz), δC 117,8 (1); δH 7,30 d (J = 3 Hz), δC 118,0 (2),
- C-15: δH 1,56 s, δC 13,4 (1); δH 1,56 s, δC 13,4 (2),
- C-16: δH 1,24 s, δC 16,1 (1); δH 1,23 s, δC 16,1 (2),
- Grupa metoksylowa OCH₃: brak w związku 1; δH 3,78 s, δC 56,1 w związku 2.
Przypisanie sygnałów NMR dla klawilaktonów G (3, w CD₃OD), H (4, w CDCl₃) i I (5, w CDCl₃):
- C-1: δC 151,0 (3); δC 149,1 (4); δC 148,9 (5),
- C-2: δH 6,77 d (J = 8,4 Hz), δC 118,9 (3); δH 6,79 d (J = 8,4 Hz), δC 117,2 (4); δH 6,83 d (J = 9 Hz), δC 117,5 (5),
- C-3: δH 6,66 d (J = 8,4 Hz), δC 115,7 (3); δH 6,75 d (J = 8,4 Hz), δC 111,1 (4); δH 6,75 d (J = 9 Hz), δC 110,8 (5),
- C-4: δC 151,0 (3); δC 153,1 (4); δC 153,1 (5),
- C-5: δC 120,8 (3); δC 120,5 (4); δC 122,4 (5),
- C-6: δH 6,30 s, δC 77,1 (3); δH 6,84 s, δC 76,1 (4); δH 6,37 s, δC 74,6 (5),
- C-7: δH 4,02 s, δC 64,7 (3); δH 6,80 s, δC 149,7 (4); δH 4,01 s, δC 63,8 (5),
- C-8: δC 62,8 (3); δC 129,2 (4); δC 61,8 (5),
- C-9: δH 3,47 dd (J = 3; 12 Hz), m, δC 71,3 (3); δH 1,87 m (b) i 2,74 m (a), δC 25,6 (4); δH 1,27 m (b) i 2,73 m (a), δC 25,3 (5),
- C-10: δH 2,27 m (b) i 2,85 m (a), δC 33,4 (3); δH 1,97 m (b) i 2,23 m (a), δC 24,9 (4); δH 2,18 m (b) i 2,48 m (a), δC 22,7 (5),
- C-11: δH 5,27 t (J = 7,8 Hz), δC 119,8 (3); δH 5,12 t (J = 7,8 Hz), δC 121,4 (4); δH 5,27 t (J = 8,4 Hz), δC 122,4 (5),
- C-12: δC 141,7 (3); δC 140,1 (4); δC 137,8 (5),
- C-13: δH 3,02 d (J = 15,6 Hz; b) i 3,69 d (J = 15,6 Hz; a), δC 28,5 (3); δH 2,58 d (J = 15 Hz; b) i 3,32 d (J = 15 Hz; a), δC 27,0 (4); δH 3,09 d (J = 15,6 Hz; b) i 3,693 d (J = 15,6 Hz; a), δC 27,9 (5),
- C-14: δC 128,1 (3); δC 128,0 (4); δC 128,4 (5),
- C-15: δH 1,56 s, δC 22,1 (3); δH 1,59 s, δC 22,1 (4); δH 1,56 s, δC 21,6 (5),
- C-16: δC 172,8 (3); δC 175,2 (4); δC 172,8 (5),
- Grupa metoksylowa OCH₃: brak w związku 3; δH 3,83 s, δC 57,1 w związku 4; δH 3,80 s, δC 56,8 w związku 5.
Właściwości fizykochemiczne wyizolowanych metabolitów obejmują skręcalność właściwą [α]²⁵D wyznaczoną w metanolu, maksima absorpcji UV w metanolu (wartości λmax w nm oraz log ε) oraz pasma absorpcji w podczerwieni FTIR mierzone w pastylkach KBr (cm⁻¹). W opisie metod związek 5 scharakteryzowano jako żółty proszek, natomiast w tekście artykułu jako żółtą substancję amorficzną.
[21] [13] [6] [7] [22] [23]Parametry fizykochemiczne wyizolowanych związków:
- Związek 1 (clavipol A): bezbarwny proszek; [α]²⁵D = +18,6 (c = 0,11, MeOH); UV λmax (log ε): 204 (3,54), 291 (3,2) nm; IR (KBr): 3417, 2917, 2851, 1596, 1385, 1118, 768, 544 cm⁻¹;
- Związek 2 (clavipol B): bezbarwny proszek; [α]²⁵D = +18,0 (c = 0,10, MeOH); UV λmax (log ε): 203 (3,3), 290 (3,1) nm; IR (KBr): 3418, 2914, 2849, 1593, 1383, 1115, 763, 546 cm⁻¹;
- Związek 3 (clavilactone G): żółty proszek; [α]²⁵D = +50,8 (c = 0,10, MeOH); UV λmax (log ε): 235 (3,91), 310 (3,52) nm; IR (KBr): 3440, 2944, 1776, 1487, 1419, 1233, 1210, 802 cm⁻¹;
- Związek 4 (clavilactone H): żółty proszek; [α]²⁵D = -21,8 (c = 0,06, MeOH); UV λmax (log ε): 209 (3,91), 281 (3,52) nm; IR (KBr): 3370, 2925, 2853, 1743, 1599, 1453, 1267, 1076, 807 cm⁻¹;
- Związek 5 (clavilactone I): żółty proszek; [α]²⁵D = +90,5 (c = 0,12, MeOH); UV λmax (log ε): 236 (3,7), 310 (3,56) nm; IR (KBr): 3435, 2930, 1749, 1487, 1260, 1152, 1021, 800 cm⁻¹.
Aktywność cytotoksyczną wyizolowanych związków zbadano testem MTT wobec ludzkich linii nowotworowych HeLa (rak szyjki macicy), SGC7901 (rak żołądka) oraz SHG44 (glejak) w podłożu DMEM na płytkach 96-dołkowych przy gęstości 6×10⁴ komórek/ml. Związki rozpuszczano w DMSO i inkubowano przez 48 godzin w 37 °C w atmosferze 5% CO₂, wykonując pomiary w trzech powtórzeniach dla każdego stężenia. Następnie dodawano 10 µl roztworu MTT na 4 godziny, kryształy formazanu rozpuszczano w DMSO, a absorbancję mierzono przy 570 nm. Substancją referencyjną była cisplatyna.
[21] [13] [6] [7] [22] [23]Wartości IC₅₀ (średnia ± odchylenie standardowe w µM) w teście cytotoksyczności MTT:
- Clavipol A (1): HeLa 63,2 ± 0,43; SGC7901 44,1 ± 0,5; SHG44 >100;
- Clavipol B (2): HeLa 38,6 ± 1,3; SGC7901 51,2 ± 0,7; SHG44 >100;
- Clavilactone G (3): HeLa >100; SGC7901 62,2 ± 0,4; SHG44 >100;
- Clavilactone H (4): HeLa 23,5 ± 0,4; SGC7901 14,5 ± 1,2; SHG44 53,9 ± 2,4;
- Clavilactone I (5): HeLa >100; SGC7901 84,2 ± 3,1; SHG44 >100;
- Kontrola (cisplatyna): HeLa 2,7 ± 0,04; SGC7901 1,1 ± 0,05; SHG44 1,8 ± 0,03.
Spośród zbadanych metabolitów najsilniejszą aktywnością cytotoksyczną odznaczał się klawilakton H (związek 4), uzyskując w teście in vitro IC₅₀ równe 14,5 ± 1,2 µM wobec komórek raka żołądka SGC7901 oraz 23,5 ± 0,4 µM wobec linii HeLa. Wartości oznaczone jako >100 µM określają górną granicę zakresu pomiarowego testu.
[21] [13] [6] [7] [22] [23]W publikacji Sun i in. (2019) występują następujące rozbieżności w danych liczbowych i opisowych:
- Dla związku 1 podano wzór sumaryczny C₁₆H₂₀O₃ i 16 pozycji w tabeli, natomiast w tekście artykułu wspomniano o 20 sygnałach węglowych, choć łączna liczba opisanych typów atomów węgla wynosi 16;
- Dla protonu H-6 związku 1 tekst artykułu podaje stałą sprzężenia J = 7,2 Hz przy δ 3,04 ppm oraz J = 8,4 Hz przy δ 3,34 ppm, podczas gdy w tabeli 1 wartości te przypisano odwrotnie (odpowiednio 8,4 Hz i 7,2 Hz); sprzężenie geminalne 16,8 Hz jest zgodne w obu miejscach;
- Dla grupy metoksylowej związku 2 tekst podaje przesunięcie δH 3,83 ppm, a tabela 1 wartość 3,78 ppm;
- Dla grupy metoksylowej związku 4 tekst podaje δC 53,1 ppm, a tabela 2 wartość 57,1 ppm;
- Dla związku 5 tekst podaje sygnały metoksylowe δH 3,83 ppm i δC 57,1 ppm, natomiast tabela 2 podaje δH 3,80 ppm i δC 56,8 ppm;
- Dla związku 4 w tekście podano jon ujemny [M−H]⁻ o m/z 285,1132, natomiast w rozdziale metodologicznym wskazano tryb (+)HRESIMS;
- Pasmo drgań grupy karbonylowej w widmie IR związku 4 wynosi 1714 cm⁻¹ według tekstu artykułu oraz 1743 cm⁻¹ według rozdziału metodycznego;
- Pasmo drgań grupy hydroksylowej w widmie IR związku 5 podano jako 3436 cm⁻¹ w tekście oraz 3435 cm⁻¹ w rozdziale metodologicznym;
- W tabeli 2 przy pozycji 13 związku 5 wydrukowano wartość δH 3,693 ppm;
- W metodyce rozdziału chromatograficznego skład eluentu CH₃CN/H₂O wydrukowano w proporcji 60:49 (v/v).
W 2026 r. zespół pod kierunkiem Suna opisał kolejne meroterpenoidy o układzie pierścieni 6/10/5/3: nowe klawilaktony R i S oraz znany wcześniej klawilakton E, których struktury ustalono za pomocą HR-ESI-MS, jedno- i dwuwymiarowego NMR oraz ECD. W testach in vitro klawilakton S wykazał wartości IC₅₀ równe 19,2 µM wobec linii HGC-27 oraz 24,8 µM wobec linii A549. Klawilakton R określono jako słabo aktywny, a dla klawilaktonu E odnotowano IC₅₀ >50 µM wobec obu linii komórkowych.
[21] [13] [6] [7] [22] [23]Ekologiniai tyrimai
Fenologija regioniniuose aprašuose — JAV Vidurio Vakarai
Midwest: Kuo i Methven w Mushrooms of the Midwest (2014, s. 101) opisują owocnikowanie pod koniec lata i jesienią. Jest to zakres regionalnego opracowania Midwest, a nie odrębna ocena dla całych Stanów Zjednoczonych.
[15]Fenologija regioniniuose aprašuose — Slovakija
Słowacja: Atlas Nahuby podaje kalendarz sierpień–listopad. W opisie słownym wskazuje zarazem okres od końca września do pierwszych większych mrozów; ta fraza nie wyznacza osobnego końcowego miesiąca.
[19]Buveinė ir paplitimas
Buveinė, regionas ir sezonas
Gatunek rośnie na ziemi i na opadłej ściółce, preferując lasy iglaste (przede wszystkim pod sosnami i świerkami), rzadziej pojawia się w lasach liściastych lub na ich obrzeżach. Bywa również spotykany na suchych, kamienistych stanowiskach leśnych.
[21] [8] [14] [17] [12] [22]Sposób odżywiania nie został jednoznacznie ustalony – w literaturze takson bywa klasyfikowany jako saprotrof rozkładający ściółkę leśną lub jako potencjalny grzyb mikoryzowy związany z drzewami iglastymi. Gatunek udaje się również utrzymywać w sztucznej hodowli laboratoryjnej.
[21] [8] [14] [17] [12] [24]Ampulloclitocybe clavipes występuje w strefie umiarkowanej Europy, Azji, Ameryki Północnej oraz w Australii. W Europie Środkowej, w tym w Polsce i Czechach, uchodzi za grzyb częsty lub dość pospolity. W Ameryce Północnej bywa rzadszy lub nieobecny w niższych partiach Gór Skalistych oraz w południowo-zachodnich stanach USA.
[21] [8] [14] [17] [12] [22]Potwierdzony zasięg występowania
Wszystkie obszary potwierdzone w zapisanych danych źródłowych.
| Kraj | Regiony i stanowiska | Owocnikowanie | Šaltiniai |
|---|---|---|---|
| Kinija | Nie ustalono regionów w zapisanych danych | Nie ustalono |
|
| Čekija | Nie ustalono regionów w zapisanych danych | Nie ustalono |
|
| Lenkija | Mažosios Lenkijos vaivadija | VIII–XI |
|
| Slovakija | Nie ustalono regionów w zapisanych danych | VIII–XI |
|
| Jungtinės Valstijos | Nie ustalono regionów w zapisanych danych | Nie ustalono |
|
Šaltiniai
- Commons ImageInfo — źródłowe metadane fotografii
- Dokładne dopasowanie Ampulloclitocybe clavipes
- nr46.legal.verification.20261027
- Arnone A., Cardillo R., Meille S.V., Nasini G., Tolazzi M. 1994. Secondary mould metabolites. Part 47. Isolation and structure elucidation of clavilactones A–C, new metabolites from the fungus Clitocybe clavipes. Journal of the Chemical Society, Perkin Transactions 1:2165–2168. DOI 10.1039/P19940002165
- Cassinelli G., Lanzi C., Pensa T. i in. 2000. Clavilactones, a novel class of tyrosine kinase inhibitors of fungal origin. Biochemical Pharmacology 59(12): 1539–1547. DOI 10.1016/S0006-2952(00)00278-1
- Karel Tejkal, Česká mykologická společnost: Ampulloclitocybe clavipes / strmělka kyjonohá
- Rozporządzenie Ministra Środowiska 9.10.2014; Dz.U. 2014 poz. 1408
- Tekst jednolity rozporządzenia Ministra Zdrowia; Dz.U. 2026 poz. 258
- Index Fungorum, Record 374059: Ampulloclitocybe clavipes
- Izabela Kałucka 2009. Macrofungi in the secondary succession on the abandoned farmland near the Białowieża old-growth forest. Monographiae Botanicae 99:1–156. DOI 10.5586/mb.2009.001
- Kawagishi H., Miyazawa T., Kume H., Arimoto Y., Inakuma T. 2002. Aldehyde dehydrogenase inhibitors from the mushroom Clitocybe clavipes. Journal of Natural Products 65(11): 1712–1714. DOI 10.1021/np020200j
- Michael Kuo, April 2021 species account
- Kuo, Michael, and Andrew S. Methven. 2014. Mushrooms of the Midwest. University of Illinois Press. Ampulloclitocybe clavipes, p. 101, Ecology.
- Lodge i in. (2014). Molecular phylogeny, morphology, pigment chemistry and ecology in Hygrophoraceae. DOI 10.1007/s13225-013-0259-0.
- Université Claude Bernard Lyon 1, Base de données de champignons: Ampulloclitocybe clavipes
- Merino, Sánchez i Bouziane (2019). Estudio de la micobiota del suroeste de España I. Micobotánica-Jaén XIV(4).
- Nahuby.sk, Atlas húb, Ampulloclitocybe clavipes (Pers.) Redhead, Lutzoni, Moncalvo & Vilgalys, entry ID660.
- Redhead, Lutzoni, Moncalvo & Vilgalys 2002. Phylogeny of agarics: Partial systematics solutions for core omphalinoid genera in the Agaricales (Euagarics). Mycotaxon 83:19–57
- Marek Snowarski atlas species page
- Sun Z., Xu X., Liang H., Xia X., Ma G., Shi L. 2019. Five New Meroterpenoids from the Fruiting Bodies of the Basidiomycete Clitocybe clavipes with Cytotoxic Activity. Molecules 24:4015. DOI 10.3390/molecules24224015
- Sun Z., Wu Q., Liu M., Lei Q., Sun Z., Wu H., Ma G., Hu X., Shi L., Xu X. 2026. Two new meroterpenoids with 6/10/5/3 tetracyclic skeleton from the fungus Ampulloclitocybe clavipes. Natural Product Research, 27 June 2026, online ahead of print, pp.1–8. DOI 10.1080/14786419.2026.2692569
- Vizzini A., Alvarado P., Consiglio G., Marchetti M., Xu J. 2024. Family matters inside the order Agaricales: systematic reorganization and classification of incertae sedis clitocyboid, pleurotoid and tricholomatoid taxa based on an updated 6-gene phylogeny. Studies in Mycology 107:67–148. DOI 10.3114/sim.2024.107.02