Nuodingas
Nustatykite vietovę, kad matytumėte savo regiono duomenis.












Amanita strobiliformis, arba kankorėžinė musmirė, yra reta, masyvi ir įspūdingos išvaizdos musmirių genties rūšis, atpažįstama iš stambių, kankorėžio žvynus primenančių karpų ant baltos ar pilkšvos kepurėlės. Tai šilumamėgis, kalkingų lapuočių miškų grybas, Europos šalyse dažnai saugomas ir vertinamas kaip išskirtinis miško biologinės įvairovės elementas.
Atpažinimas, buveinė ir svarbiausi skirtumai.
Grybautojas
Vaisiakūnio sandara
- Vaisiakūnio sandaros tipas
- Vaisiakūnio sandaros tipas: Kepurėlė, kotas.
Kepurėlė
- Kepurėlės forma
- Kepurėlės forma: pusiau rutuliška.
Kepurėlės forma: išgaubtas.
Kepurėlės forma: plokščia.
jaunų vaisiakūnių: Kepurėlės forma: pusiau rutuliška. - Kepurėlės paviršiaus reljefas
- Kepurėlės paviršiaus reljefas: karpotas.
- Kepurėlės spalva
- Kepurėlės spalva: balsva.
Kepurėlės spalva: pilkai geltonas.
Kepurėlės spalva: baltas.
Kepurėlės spalva: pilkšvas. - Kepurėlės krašto profilis
- Kepurėlės krašto profilis: aštrus.
- Kepurėlės krašto paviršiaus reljefas
- Kepurėlės krašto paviršiaus reljefas: vagotas.
Kepurėlės krašto paviršiaus reljefas: lygus. - Apvalkalo liekanos krašte
- Apvalkalo liekanos krašte: su kabančiomis apdangalo liekanomis.
Apvalkalo liekanos krašte: su apdangalo liekanomis. - Kepurėlės skersmuo
- Kepurėlės skersmuo – 50–250 mm.
- Kepurėlės centras
- Kepurėlės centras: plokščia.
subrendusių vaisiakūnių: Kepurėlės centras: Įdubęs. - Kepurėlės odelės lupamumas
- Kepurėlės odelės lupamumas: nulupama.
- Apvalkalo liekanų buvimas ant kepurėlės
- Apvalkalo liekanų buvimas ant kepurėlės: yra.
Kepurėlės apačia
- Himenoforo tipas
- Himenoforo tipas: lakšteliai.
Lakšteliai prie koto
- Himenoforo prisitvirtinimas prie koto
- Himenoforo prisitvirtinimas prie koto: priaugęs prie koto (lakšteliai).
subrendusių vaisiakūnių: Himenoforo prisitvirtinimas prie koto: laisvas nuo koto (lakšteliai).
subrendusių vaisiakūnių: Himenoforo prisitvirtinimas prie koto: laisvas nuo koto (lakšteliai).
- Himenoforo spalva
- Himenoforo spalva: baltas.
Himenoforo spalva: gelsvas. - Laisvojo lakštelių krašto makroskopinė sandara
- Laisvojo lakštelių krašto makroskopinė sandara: dribsniškas.
- Lakštelių išsidėstymo tankis
- Lakštelių išsidėstymo tankis: tankiai išsidėstę.
Lakštelių išsidėstymo tankis: tankiai išsidėstę.
Kotas ir pagrindas
- Koto forma
- Koto forma: cilindriškas.
- Koto pagrindas
- Koto pagrindas: gumbiškas.
Koto pagrindas: buožiškas.
Koto pagrindas: verpstiškas.
Koto pagrindas: ropės formos.
Koto pagrindas: cilindriška.
Koto pagrindas: ištįsęs šaknies pavidalu. - Koto spalva
- Koto spalva: baltas.
apatinėje koto dalyje: Koto spalva: pilkšvas.
apatinėje koto dalyje: Koto spalva: ochriškai rudas. - Koto paviršiaus danga
- Koto paviršiaus danga: plaušuota.
Koto paviršiaus danga: dribsniuota. - Koto vidus
- Koto vidus: pilnaviduris.
- Koto konsistencija
- Koto konsistencija: kietas.
- Koto paviršiaus spalva po pažeidimo
- Koto paviršiaus spalva po pažeidimo: rudas (koto paviršius).
- Koto ilgis
- Koto ilgis: 60–250 mm.
- Koto skersmuo
- Koto skersmuo: 15–40 mm.
- Išnara
- Išnara: nėra (maišiška išnara).
Žiedas
- Žiedo buvimas
- Žiedo buvimas: yra.
Žiedo buvimas: yra. - Žiedo forma
- Žiedo forma: nukaręs.
- Žiedo padėtis
- Žiedo padėtis: viršūninis.
- Žiedo išliekamumas
- Žiedo išliekamumas: nykstantis.
Žiedo išliekamumas: nykstantis. - Žiedo spalva
- Žiedo spalva: baltas.
- Žiedo paviršiaus reljefas
- Žiedo paviršiaus reljefas: vagota (viršutinis žiedo paviršius).
- Aprašomasis žiedo storis
- Aprašomasis žiedo storis: storas.
Gumbas
- Gumbo ilgis koto pamate
- Gumbo ilgis koto pamate: iki 80 mm.
- Gumbo ties koto pagrindu plotis
- Gumbo ties koto pagrindu plotis: iki 50 mm.
- Žiedo krašto kontūras
- Žiedo krašto kontūras: suplėšytas.
- Koto stambumas
- Koto stambumas: stambus.
- Koto padėtis substrato atžvilgiu
- Koto padėtis substrato atžvilgiu: iš dalies įsiskverbęs.
Apvalkalas ties pagrindu
- Apdangalo sandara ties koto pagrindu
- Apdangalo sandara ties koto pagrindu: juostos.
Apdangalo sandara ties koto pagrindu: voleliai.
Trama
- Minkštimo spalva
- Minkštimo spalva: baltas.
- Minkštimo standumas
- Minkštimo standumas: kietas.
- Minkštimo skonis
- Minkštimo skonis: silpnas.
- Minkštimo kvapas
- jaunų vaisiakūnių: Minkštimo kvapas: silpnas.
Minkštimo kvapas: neišsiskiriantis (minkštimas).
Kur ir kada auga
- Buveinė
- šiltose augavietėse: Buveinė: lapuočių miškas.
šiltose augavietėse: Buveinė: mišrus miškas.
šiltose augavietėse: Buveinė: parkas.
Buveinė: parkas. - Substratas
- Substratas: dirvožemis.
- Vaisiakūnių augimo pobūdis
- Vaisiakūnių augimo pobūdis: pavieniui.
Vaisiakūnių augimo pobūdis: mažomis grupėmis. - Aptikimo dažnumas
- Aptikimo dažnumas: nedažnas.
- Derėjimo laikotarpis
- Vaisiakūniai pasirodo nuo birželio iki rugpjūčio.
Vaisiakūniai pasirodo nuo birželio iki spalio. - Paplitimo sritis
- Paplitimo sritis: patvirtinta.
Valgomumas ir kulinarija
- Valgomumas
- Nuodingas
Teisė
- Apsauga
- Lenkijoje rūšiai netaikoma rūšinė apsauga.
- Prekyba
- Lenkijoje rūšimi neleidžiama prekiauti ar iš jos gaminti grybų produktų.
Su kuo galima supainioti
FAQ
Ar Amanita strobiliformis yra valgoma?
Ne, jos valgyti nerekomenduojama dėl toksiškumo rizikos, pavojaus supainioti su mirtinomis musmirėmis ir teisinės apsaugos.
Kokie medžiai yra pagrindiniai šios musmirės partneriai?
Ji sudaro mikorizę su ąžuolais, bukais, skroblais, kaštonais ir liepomis šiltesnėse vietovėse.
Koks dirvožemis yra būtinas kankorėžinei musmirei?
Būtinas šarminis, kalkingas, sunkus molio ar priemolio dirvožemis, kuris vasarą gerai įšyla.
Kuriuo metų laiku pasirodo šie grybai?
Vaisiakūniai dygsta nuo birželio pabaigos iki rugsėjo pabaigos, ypač po karštų vasaros audrų ir liūčių.
Ar kankorėžinė musmirė yra saugoma rūšis?
Taip, daugelyje Vidurio ir Rytų Europos valstybių ji yra įrašyta į Raudonąją knygą ir griežtai saugoma.
Iš kur kilęs rūšies pavadinimas strobiliformis?
Pavadinimas kilęs iš graikų ir lotynų kalbų žodžio, reiškiančio kankorėžio formą, dėl žvyniškų karpų ant kepurėlės.
Ar ši rūšis dažna Lietuvoje?
Lietuvoje ji yra itin reta, aptinkama tik pavieniais atvejais kalkingose, gerai įšylančiose ąžuolų augavietėse.
Kokie toksinai gali būti randami šiame grybe?
Grybe nustatyta iboteno rūgšties, muscimolo pėdsakų ir kitų nervų sistemą veikiančių junginių.
Ar ši musmirė buvo naudojama buityje?
Istoriškai kaimuose peraugę vaisiakūniai kartais būdavo mirkomi piene kaip priemonė musėms naikinti.
Kokią ekologinę būklę rodo šio grybo radavietė?
Tai geras kalkingų, senų ir mažai sutrikdytų ąžuolynų bei brandžių parkų ekologinės kokybės indikatorius.
Mėgėjas
Pavadinimai ir istorija
- Obowiązująca nazwa krajowa
- Muchomor szyszkowaty
- Obowiązująca nazwa taksonomiczna
- Amanita strobiliformis
- Pozostałe nazwy
- bedłka muchomor biały, muchomor samotny, bedłka samotna
Stebėjimai namuose
Sporų atspaudas
- Reikalingos medžiagos
- šviežia, subrendusi kepurėlė, popieriaus lapas, stiklinė arba dubenėlis, vanduo
- Laikas
- 2–24 h
- Atlikimas
- Padėkite kepurėlę apatine puse ant popieriaus.
- Užlašinkite lašą vandens ant viršaus ir uždenkite.
- Po 2–24 valandų pakelkite kepurėlę ir apžiūrėkite nuosėdas.
Ko ieškoti
- Sporų atspaudo spalva
- Sporų atspaudo spalva: baltas.
Po mikroskopu
- Reikalingos medžiagos
- šviesinis mikroskopas, objektinis ir dengiamasis stikleliai, adata, vanduo, sporos iš atspaudo
- Atlikimas
- Adata perkelkite šiek tiek atspaudo ant stiklelio.
- Užlašinkite lašą vandens, uždenkite dengiamuoju stikleliu ir apžiūrėkite sporas.
Ko ieškoti
- Sporos forma
- Sporos forma: elipsoidiškas. Sporos forma: plačiai elipsoidiškas. Sporos forma: elipsoidiškas. Sporos forma: pailgai elipsoidinis. Sporos forma: atvirkščiai kiaušiniškas. Sporos forma: elipsoidiškas. Sporos forma: pailgai elipsoidinis.
- Sporos paviršius
- Sporos paviršius: lygus. Sporos paviršius: lygus.
- Sporos matmenys
- Ilgis 8–16 µm, plotis 4,4–10,8 µm.
Matmenis lyginkite sukalibravę mikroskopo skalę.
Ekologija ir paplitimas
- Dirvožemio reakcija
- Dirvožemio reakcija: šarminis.
- Bendras dirvožemio sunkumas
- Bendras dirvožemio sunkumas: sunki.
- Dirvožemio kalkingumas
- Dirvožemio kalkingumas: kalkingas.
- Dirvožemio derlingumas
- Dirvožemio derlingumas: derlingas.
- Dirvožemio drėgmė
- Dirvožemio drėgmė: Drėgnas.
- Lapuočiai medžiai aplinkoje
- Lapuočiai medžiai aplinkoje: bukas.
Lapuočiai medžiai aplinkoje: ąžuolas.
Lapuočiai medžiai aplinkoje: liepa.
Lapuočiai medžiai aplinkoje: beržas.
Lapuočiai medžiai aplinkoje: Fagus sylvatica.
Lapuočiai medžiai aplinkoje: Quercus robur.
Lapuočiai medžiai aplinkoje: Tilia cordata.
Lapuočiai medžiai aplinkoje: Fraxinus excelsior.
Lapuočiai medžiai aplinkoje: Malus. - Spygliuočiai medžiai aplinkoje
- Spygliuočiai medžiai aplinkoje: Pseudotsuga menziesii.
- Krūmai aplinkoje
- Krūmai aplinkoje: Corylus avellana.
Krūmai aplinkoje: Pinus mugo. - Aplink augantys žolinio ardo augalai
- Aplink augantys žolinio ardo augalai: Aegopodium podagraria.
Aplink augantys žolinio ardo augalai: Alliaria petiolata.
Aplink augantys žolinio ardo augalai: Geranium robertianum.
Aplink augantys žolinio ardo augalai: Geum urbanum.
Aplink augantys žolinio ardo augalai: Dactylis glomerata.
Aplink augantys žolinio ardo augalai: Veronica chamaedrys. - Mikorizės partneriai
- Bendras rūšies ryšys: Mikorizės partneriai: Fagus (bendras partnerių sąrašas).
Bendras rūšies ryšys: Mikorizės partneriai: Quercus (bendras partnerių sąrašas). - Mitybos būdas
- Mitybos būdas: ektomikorizinis.
Nekulinarinis panaudojimas
Kankorėžinė musmirė neturi plataus praktinio pritaikymo, o jos naudojimas griežtai ribojamas dėl retumo ir apsaugos statuso. Istorinėse Europos kaimo tradicijose, panašiai kaip ir paprastosios musmirės atveju, peraugę vaisiakūniai kartais būdavo mirkomi piene ar pasaldintame vandenyje ir statomi ant palangių kaip natūralus insekticidas musėms ir kitiems vabzdžiams atbaidyti bei naikinti. Amatų srityje, pavyzdžiui, augaliniame audinių dažyme, senos kepurėlės su kandikais gali suteikti nebent blankius pilkšvai rusvus ar gelsvus atspalvius, tačiau dėl rūšies retumo ši praktika niekada nebuvo plačiai išvystyta. Kai kuriuose istoriniuose sodininkystės aprašuose minima, kad šių grybų atsiradimas parkuose buvo naudojamas kaip natūralus indikatorius, rodantis aukštą kalkių kiekį ir gerą dirvožemio drenažą planuojant lepių dekoratyvinių medžių sodinimą.
Istorija ir kultūra
Amanita strobiliformis istorijoje ir kultūroje visada buvo labiau estetinio susižavėjimo ir gamtosaugos, o ne buitinio vartojimo objektas. Dėl savo neįprastos formos, primenančios didžiulį pušies ar kedro kankorėžį, ji buvo aprašyta ankstyvųjų Europos mikologų dar XVIII–XIX amžių sandūroje ir dažnai vaizduojama botanikos iliustracijose kaip gamtos keistenybė. Istoriniuose Europos dvarų parkuose ši musmirė buvo laikoma prestižiniu elementu, rodančiu dirvožemio turtingumą ir senų medynų ilgaamžiškumą. Kai kuriose Europos tautose stambūs balti vaisiakūniai buvo apipinti mistiniais pasakojimais apie „požemio dvasias“ ar miško sargus, pasirodančius po vasaros audrų. Šiuolaikinėje gamtosauginėje kultūroje ši musmirė tapo reliktinių kalkingų ąžuolynų ir sengirių apsaugos simboliu, naudojamu edukacinėse programose apie nykstančias grybų buveines.
Valgomumas ir saugumas
Nors kai kuriuose senuose šaltiniuose ši rūšis nurodoma kaip valgoma po terminio apdorojimo, šiuolaikinėje praktikoje jos vartoti primygtinai nerekomenduojama arba draudžiama. Vaisiakūniuose aptinkama kintančių iboteno rūgšties ir muscimolo koncentracijų ar panašių neurotoksinių junginių, galinčių sukelti nervų sistemos sutrikimus, haliucinacijas, sumišimą ir virškinimo negalavimus. Be to, egzistuoja didžiulė rizika mirtinai supainioti šį grybą su kitomis mirtinai nuodingomis baltomis musmirėmis. Skonio požiūriu grybas apibūdinamas kaip neturintis ryškių kulinarinių savybių, turintis silpną žemės ar ridikų kvapą. Nors Lenkijoje ir Čekijoje kankorėžinė musmirė yra įtraukta į raudonuosius sąrašus, nacionalinė teisinė rūšies apsauga jai ten nėra taikoma. Vis dėlto tam tikrose saugomose teritorijose gali galioti vietiniai rinkimo ribojimai, o dėl sveikatos rizikos šio grybo vartojimas maistui nerekomenduojamas.
Buveinė ir paplitimas
Kankorėžinė musmirė yra šilumamėgė (termofilinė) rūšis, paplitusi daugiausia Vidurio, Pietų ir Vakarų Europoje. Šiaurinėje Europos dalyje, įskaitant Baltijos regioną, ji yra reta ir aptinkama tik ypatingomis mikroklimato sąlygomis. Šis grybas formuoja mikorizę su plačialapiais medžiais, ypač su paprastaisiais ąžuolais, bukais, skroblais, kaštonais ir liepomis. Esminis substrato reikalavimas – šarminis, kalkingas, sunkus molio ar priemolio dirvožemis, gerai įšylantis vasaros metu. Grybas dažniausiai aptinkamas šviesiuose ąžuolynuose, miško pakraščiuose, kalkingose kalvose, senuose parkuose, botanikos soduose ir alėjose, kur mažai tankios žolės. Sezonas tęsiasi nuo vasaros vidurio iki ankstyvo rudens, paprastai nuo birželio pabaigos ar liepos iki rugsėjo pabaigos. Masinis vaisiakūnių pasirodymas labai priklauso nuo vasaros karščių ir stiprių perkūnijų liūčių; sausomis vasaromis grybas gali visai nepasirodyti kelerius metus.
Tyrėjas
Valgomumas ir kulinarija
Ustalenia źródłowe: jadalność, spożycie i wykorzystanie
- Valgomumas
- Nuodingas — źródło oznaczenia
Oceny źródeł są rozbieżne: polski atlas przywołuje ocenę „trujący”, austriackie towarzystwo mykologiczne podaje „jadalny”.
GRej: Amanita strobiliformis · Valgomumas / Lenkijos atlasas nurodo Wojewodos vertinimą 2003: nuodingas; kiti šaltiniai prieštaringi
- Valgomumas
- Valgomas
essbar
Źródło bez opisu bibliograficznego · Amanita strobiliformis eilutė
Moksliniai pavadinimai ir taksonomija
- Galiojantis mokslinis pavadinimas
Amanita strobiliformis
- Ankstesni moksliniai pavadinimai
- Agaricus strobiliformis Paulet ex Vittad.
Amanita solitaria f.strobiliformis (Paulet ex Vittad.) Cetto
Amanita solitaria var.strobiliformis (Paulet ex Vittad.) Costantin et L.M.Dufour
Armillaria strobiliformis (Paulet ex Vittad.) Locq.
Hypophyllum strobiliforme (Paulet ex Vittad.) Paulet
Lepidella strobiliformis (Paulet ex Vittad.) E.J.Gilbert & Kühner[20] [24] [33]
Moksliniai pavadinimai ir taksonomija
Kankorėžinė musmirė priklauso musmirinių (Amanitaceae) šeimai. Index Fungorum ji nurodoma pavadinimu Amanita strobiliformis (Paulet ex Vittad.) Bertill., paskelbtu 1866 metais. Rūšies bazionimas yra Agaricus strobiliformis Paulet ex Vittad. iš 1835 metų.
Moksliniai pavadinimai ir taksonomija
Senesnėje mikologinėje literatūroje šis taksonas būdavo klasifikuojamas kaip Amanita solitaria f. strobiliformis, Amanita solitaria var. strobiliformis, Armillaria strobiliformis bei Hypophyllum strobiliforme. Dalyje senųjų Europos veikalų buvo vartojamas pavadinimas Amanita solitaria, kuriuo vis dėlto naujesniuose tyrimuose suprantamas atskiras taksonas, tapatinamas su ežiuotąja musmire (Amanita echinocephala).
- Zakres ujęcia taksonomicznego
Amanita strobiliformis sensu rekordu IF153038
[24]
Ekologija ir paplitimas
- Aptikimo dažnumas
- Lenkija: Aptikimo dažnumas: nedažnas. [23]
Laboratorinė diagnostika
Dane ustrukturyzowane
Bazidės
Sagtelės
Kiti laboratoriniai požymiai
- Kitų lakštelio briaunos ląstelių forma
- Kitų lakštelio briaunos ląstelių forma: buožiškas. [34]
Kepurėlės odelė
Sporos
- Vidutinis sporos ilgio ir pločio santykis
- Vidutinis sporos ilgio ir pločio santykis: 1,53 (vidurkis). [45]
- Bazidiosporos apendikso buvimas
- Bazidiosporos apendikso buvimas: yra. [45]
- Sporų spalva pro mikroskopą
- Sporų spalva pro mikroskopą: hialininis. [23]
Sporų spalva pro mikroskopą: hialininis. [34]
Sporų spalva pro mikroskopą: gelsvas. [34]
Sporų spalva pro mikroskopą: hialininis. [45] - Sporos turinys
- Sporos turinys: grūdėtas. [45]
- Sporos ilgis
- Sporos ilgis: 10–14,5 µm. [20]
Sporos ilgis: 10–14,5 µm. [34]
Sporos ilgis: 10–13 µm. [28]
Sporos ilgis: 9–14 µm. [25]
Sporos ilgis: 8–16 µm. [45]
Sporos ilgis: 10–12 µm. [23] - Sporos ilgio ir pločio santykis
- Sporos ilgio ir pločio santykis: 1,25–2,07. [45]
Sporos ilgio ir pločio santykis: 1,34–1,63 (rinkinių vidurkių intervalas). [45]
Sporos ilgio ir pločio santykis: 1,4–1,6 (rinkinių vidurkių intervalas). [34]
Sporos ilgio ir pločio santykis: 1,3–1,8. [34] - Sporos forma
- Sporos forma: elipsoidiškas. [23]
Sporos forma: plačiai elipsoidiškas. [23]
Sporos forma: elipsoidiškas. [34]
Sporos forma: pailgai elipsoidinis. [34]
Sporos forma: atvirkščiai kiaušiniškas. [34]
Sporos forma: elipsoidiškas. [45]
Sporos forma: pailgai elipsoidinis. [45]
Himenoforo trama
- Himenoforo tramos tipas
- Himenoforo tramos tipas: bilateralinė. [34]
Tyrimų medžiaga ir metodai
Mikroskopiniai duomenys — šaltinis ir apribojimai
Medžiaga: RET&CRC, savi bazidiosporų stebėjimai, pirminis composite[50/3/3].
Nuskaitymo apimtis: Visas tekstas.
Apribojimai: L'=11.4 µm beiW'=7.5 µm lieka vidurkiais, neimituojant kraštutinių ašių intervalų.
Archiwalny opis siedliska
Na Łotwie grzyb występuje rzadko w parkach i alejach na siedliskach antropogenicznych, głównie w rejonie Siguldy i w Semigalii.
[25]W monitorowanych populacjach w Siguldzie owocniki pojawiały się w przedziale od lipca do października.
[27]- Šaltiniuose pateikti rezultatai — Sporos ilgis
- 10–12 µm [23]
10–14,5 µm [20]
10–13 µm [28]
9–14 µm [25]
10–13,5 µm (skrajnie do 14,5 µm) [34]
8,8–14,3 µm (skrajnie 8–16 µm) [45] - Šaltiniuose pateikti rezultatai — Sporos ilgio ir pločio santykis
- 1,3–1,8 [34]
Średnie ilorazy długości i szerokości zarodników z badanych kolekcji mogą wynosić od 1,4 do 1,6. [34]
Średnie ilorazy długości i szerokości zarodników z badanych kolekcji mogą wynosić od 1,34 do 1,63. [45]
1,28–1,87 (skrajnie 1,25–2,07) [45] - Šaltiniuose pateikti rezultatai — Sporos plotis
- 8–9 µm [28]
7–9,5 µm [20]
7–8,5 µm (skrajnie do 9,5 µm) [34]
6,4–8,9 µm (skrajnie 4,4–10,8 µm) [45]
7–9 µm [25]
7,5–9 µm [23]
Metody i zapisy źródłowe — Bas1969 s.519–522: europejskie kolekcje A.strobiliformis wymienione na s.520, opis i ryc.303–305. Źródłowy zapis pomiarowy[110/13]; nie dopisano liczebności innych komórek, medium ani krajuPL. Około20 dalszych zbiorów porównano z opisem, co nie oznacza20 nowych prób pomiarowych.
Identyfikacja kropli: nierozstrzygnięta.
Układ strzępek skórki — zapis źródłowy: „Bas1969 s.520: interwoven hyphae; brak nazwy cutis w tym źródle.” [34]
Liczba zarodników na jednej podstawce; Długość podstawki; Szerokość podstawki — zapis źródłowy: „Bas1969 s.520: basidia50–65×10–14µm,4-spored,clampless.” [34]
Kształt innych komórek ostrza blaszki — zapis źródłowy: „Bas1969 s.520: marginal tissue made up of ellipsoid,piriform,and clavate cells. Zapisana maczugowata możliwość; pozostałe kształty i wymiary są w dokumentacji. Nie utożsamiono tych komórek z cheilocystydami.” [34]
Typ tramy hymenoforu — zapis źródłowy: „Bas1969 s.520: trama of gills bilateral.” [34]
Szerokość elementów skórki — zapis źródłowy: „Bas1969 s.520: pileipellis interwoven hyphae2–7µm wide.” [34]
Osadzenie strzępek skórki w substancji żelowej — zapis źródłowy: „Bas1969 s.520: distinctly gelatinized near surface; cel to wyłącznie strzępki przy powierzchni.” [34]
Barwa zarodnika w mikroskopie — zapis źródłowy: „Bas1969 s.520: colourless or somewhat yellowish. Barwa w mikroskopie, nie barwa wysypu.” [34]
Krople wewnątrz zarodnika — zapis źródłowy: „Bas1969 s.520: refractive-guttulate contents; obecność kropel, bez identyfikacji chemicznej oleju.” [34]
Długość zarodnika; Iloraz długości i szerokości zarodnika; Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „Bas1969 s.520: spores10–13.5(–14.5)×7–8.5(–9.5)µm; Q1.3–1.8; nie wyznaczono Q z nieparowanych granic.” [34]
Iloraz długości i szerokości zarodnika — zapis źródłowy: „Bas1969 s.520: averages1.4–1.6. Zakres średnich, nie min–max wszystkich zarodników.” [34]
Kształt zarodnika — zapis źródłowy: „Bas1969 s.520: ellipsoid to elongate,sometimes obovoid. Częstotliwość ostatniej formy pozostaje przy źródle, nie rozszerza pozostałych kształtów.” [34]
Grubość ściany zarodnika — zapis źródłowy: „Bas1969 s.520: thin-walled.” [34]
Metody i zapisy źródłowe — RET iCRC: wyłącznie composite of data from all material revised byRET&CRC,[50/3/3]. To autorskie obserwacje udostępnione w koncie taksonu, odrębne od cytowanej monografii Basa. Źródło nie wskazujeN dla innych komórek ani medium. BORE41 iBORE42 to niedojrzały materiał, co autorzy wyraźnie zastrzegają.
Identyfikacja kropli: nierozstrzygnięta.
Obecność wyrostka wnęki bazydiospory — zapis źródłowy: „RET&CRC: apiculus sublateral,cylindric; obecność wyrostka, bez nadania niepodanej długości.” [45]
Barwa zarodnika w mikroskopie — zapis źródłowy: „RET&CRC: hyaline,colorless.” [45]
Zawartość zarodnika — zapis źródłowy: „RET&CRC: contents multiguttulate to granular; ziarnista możliwość, nie ornamentacja powierzchni.” [45]
Krople wewnątrz zarodnika — zapis źródłowy: „RET&CRC: contents multiguttulate to granular; liczne krople bez potwierdzenia ich składu.” [45]
Długość zarodnika; Iloraz długości i szerokości zarodnika; Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „RET&CRC composite[50/3/3]: (8–)8.8–14.3(–16)×(4.4–)6.4–8.9(–10.8)µm; Q(1.25–)1.28–1.87(–2.07).” [45]
Iloraz długości i szerokości zarodnika — zapis źródłowy: „RET&CRC: zakres średnich Q1.34–1.63; odrębny od zakresu obserwowanychQ.” [45]
Kształt zarodnika — zapis źródłowy: „RET&CRC: ellipsoid to occasionally elongate. Kwalifikator occasionally dotyczy tylko wydłużonej możliwości i pozostaje w opisie źródła.” [45]
Powierzchnia zarodnika — zapis źródłowy: „RET&CRC: smooth.” [45]
Grubość ściany zarodnika — zapis źródłowy: „RET&CRC: thin-walled.” [45]
Metody i zapisy źródłowe — GRej / Atlas grzybów Polski: Amanita strobiliformis
Długość zarodnika — zapis źródłowy: „Pełny źródłowy pomiar długość × szerokość; pierwsza oś: 10–12×7,5–9µm.” [23]
Kształt zarodnika — zapis źródłowy: „Szerokoelipsoidalne/eliptyczne.” [23]
Powierzchnia zarodnika — zapis źródłowy: „Gładkie.” [23]
Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „Pełny źródłowy pomiar długość × szerokość; druga oś: 10–12×7,5–9µm.” [23]
Metody i zapisy źródłowe — Věra Svobodová, BOTANY.cz: A.strobiliformis
Metody i zapisy źródłowe — Inita Dāniele, Diāna Meiere, Edgars Mūkins: Latvijas Sarkanā grāmata, ocena 2023
Taksono pavadinimai ir tapatybė
Lenkiškas pavadinimas: Wojewoda (2003) dokumentuoja pavadinimą „muchomor szyszkowaty” bei istorinius „bedłka muchomor biały”, „muchomor samotny” ir „bedłka samotna”, nukreipdamas atitinkamai į Jundziłłą (1830), Błońskį (1890) ir Chełchowskį (1898). Įrašas perskaitytas kontroliniame sąraše; senųjų pirmspaudžių negauta. Todėl istoriniai pavadinimai turi vartosenos patvirtinimą nomenklatūros veikale, o ne tiesioginio perskaitymo iš XIX amžiaus deklaraciją.
Moksliniai pavadinimai: Bas (1969), remdamasis tirtomis Europos kolekcijomis, priima Amanita strobiliformis ir laiko Amanita pellita ta pačia rūšimi. Dokumentuoja derinius Lepidella strobiliformis ir Armillaria strobiliformis. Pavadinimas Amanita solitaria buvo vartojamas įvairiomis reikšmėmis: jo vartojimas šiai rūšiai tarp dalies Europos autorių yra klaidingai pritaikytas pavadinimas, o ne universalus sinonimas. Prie šio įrašo neprijungta nei ežiuotoji musmirė, nei japoniškas A. ibotengutake.
Mikroskopija: Europos Baso monografija
Medžiaga: Perskaitytas A. strobiliformis įrašas 1969 metų monografijos 519–522 puslapiuose bei 303–305 pav. Aprašymas grindžiamas išvardytomis Europos kolekcijomis; autorius taip pat palygino apie 20 kitų rinkinių. Įrašas [110/13] prie sporų išsaugotas dokumentacijoje. Šie skaičiai nepriskirti bazidijėms ar briaunos ląstelėms ir neperimtas gretimo A. cinereopannosa aprašymas.
Rezultatai: Sporos yra 10–13,5(–14,5) × 7–8,5(–9,5) µm; Q yra 1,3–1,8, o nurodyti vidurkių rėžiai yra 1,4–1,6. Jos yra elipsoidinės ar pailgos, kartais atvirkščiai kiaušiniškos, plonasienės ir amiloidinės; turinyje yra šviesą lūžtančių lašelių. Bazidijės yra 50–65 × 10–14 µm ir ketursporės. Briaunos audinyje yra elipsoidinių, kriaušiškų ir buožiškų ląstelių, apie 15–40 × 12–20 µm, kurios lengvai subliūkšta; autorius jų nevadina cheilocistidėmis.
Audiniai ir sąlygos: Lakštelių trama yra bilateralinė. Joje yra išsklaidytų išsipūtusių galinių ląstelių, subrendusių vaisiakūnių iki 100 × 50 µm. Odelės hifai yra 2–7 µm pločio ir persipynusio išsidėstymo; prie paviršiaus jie aiškiai panirę į želatininę masę. Jų purvinai gelsva spalva nustatyta šarminiame tirpale, kuris nebuvo įvardytas. Apvalkalo liekanose ant kepurėlės yra šakotų 3–10 µm hifų ir gausių išsipūtusių ląstelių. Koto trama turi didelių išilginių galinių ląstelių iki 350 × 35 µm ir negausių aliejingų hifų. Sagčių nebuvimas prie bazidijų bei jų nepastebėjimas tirtuose audiniuose turi atskiras taikymo sritis.
Mikroskopija: nuosavi Tullosso ir Rodríguez Caycedo stebėjimai
Atskiri rezultatai: „Amanitaceae“ paskyroje atskiriamas cituojamas Baso aprašymas nuo nuosavos RET ir CRC serijos. Nuosavam rinkiniui [50/3/3] nurodyta (8–)8,8–14,3(–16) × (4,4–)6,4–8,9(–10,8) µm ir Q (1,25–)1,28–1,87(–2,07). Vidurkių Q intervalas yra 1,34–1,63, o bendras vidurkis Q′ – 1,53. Vidurkiai L′ 11,4 µm ir W′ 7,5 µm lieka vidurkiais; jie nepaversti ašių ribomis. Autoriai aprašo adaksialinės pusės suplokštėjimą ar įdubimą, kartais susiaurėjimą link viršūnės ir cilindrinę, beveik šoninę hilumo išaugą.
Apribojimai: Svetainėje pateikiami autoriniai stebėjimai ir kolekcijų sąrašas, tačiau nenurodomas išsamus metodas kiekvienam požymiui. Autoriai aiškiai pažymi rinkinių BORE 41 ir BORE 42 nebrandumą; antrame jie nerado brandžių bazidžių, o pirmame rado dešimt sporų. Medžiagos nebrandumas nepaverstas kiekvienos aprašytos sporos sąlyga, o cituojami Baso skaičiai nenukopijuoti kaip antras nepriklausomas tyrimas.
Lenkija: paplitimas ir derėjimas
Ilgalaikis tyrimas: Friedrich (2013) pateikia stebėjimus iš Dendrologijos sodo Ščecine, vykdytus 1997–2012 metais. Iš viso suskaičiuoti 347 vaisiakūniai dvylikoje vienos didelės radavietės taškų. Ankstyviausias stebėjimas užfiksuotas birželio 13, o vėlyviausias – spalio 7. Lenkijos radavietėms autorius nurodo birželio–spalio mėnesių intervalą; tai yra kortelėje nurodytų mėnesių pagrindas, nepakeičiant jų užsienio terminais.
Vietiniai rezultatai: Liepos mėnesį užfiksuota 53 %, o rugpjūtį – 30 % vaisiakūnių. Nuo užuomazgos vystymosi iki džiūvimo ar nykimo pradžios paprastai praeidavo septynios dienos (nurodytas intervalas – šešios–devynios dienos); sausuoju laikotarpiu taip pat stebėtas vystymasis, trukęs iki dvylikos dienų. Apie 16 % vaisiakūnių augo poromis. Sraigės pažeidė 56, o žmonės – 52 vaisiakūnius. Tai yra šios radavietės ir šio laikotarpio rezultatai, jų neapibendrinant visai Lenkijai.
Paplitimas: Darbe aprašomos penkios naujos radavietės iš 2007–2011 metų ir apibendrinamos 22 tuo metu žinomos radavietės 19 ATPOL kvadratuose. Šie skaičiai rodo 2013 metų publikacijos būklę, o ne dabartinį išsamų registrą. Autorius istorinį pranešimą iš Elbingo, kurio pavyzdys neprieinamas, atskiria nuo savo paties stebėjimų. Rūšies buvimas Lenkijoje turi dokumentuotą lauko pagrindą.
Buveinė ir augalai: stebėjimų apimtis
Medynas ir žolinė danga: Friedrich užfiksavo radavietes parkuose, dendrologijos soduose ir bukynuose. Be kitų, jis mini paprastąjį buką, paprastąjį ąžuolą, mažalapę liepą, paprastąjį uosį ir didžiąją pocūgę. Pirmojoje radavietėje buvo įvairi žolinė danga, apimanti garšvą, vaistinę česnakūnę, kvapųjį snaputį, miesto džiugutę, paprastąją šunažolę ir paprastąją veroniką. Pateikti ir kiti tiksliai įvardyti augalai. Jų buvimas medyne ar žolinėje dangoje nėra savarankiškas mikorizės su kiekvienu iš šių taksonų įrodymas.
Dirvožemis ir poveikis: Ščecino radavietės yra antropogeniniuose, kalciu turtinguose dirvožemiuose. Nurodytas pH KCl intervalas 7,0–7,3 nurodo į atskirą dirvožemių tyrimą, o ne į naują nustatymą šiame darbe. Jis nebuvo pakeistas nauju nuosavu matavimu. Atskira Baso paskyra nurodo sunkius kalkingus dirvožemius. Lenkijos atlasas taip pat aprašo drėgnas, derlingas vietas ir šarminius dirvožemius; tai yra atlaso vertinimai, o ne bendras dirvožemio eksperimentas. Vaisiakūnių šienavimas ir naikinimas buvo faktiškai stebėti.
Sidabras ir selenas: pirminiai nustatymai
Medžiaga ir metodas: Borovička ir bendraautoriai (2007) tyrė 26 šiuolaikinius A. strobiliformis mėginius iš devynių radaviečių bei vieną herbariumo medžiagą, atskirai nuo kitų musmirių. Jie taikė instrumentinę neutronų aktyvacinę analizę, o atrinktus mėginius patikrino ICP-MS metodu. Rezultatai pateikiami sausajai masei; jie nebuvo perskaičiuoti į šviežią masę ar mitybos rekomendacijas.
Rezultatai ir apribojimai: 1 lentelėje A. strobiliformis mėginiai turi 8,50–1253 mg Ag/kg sausosios masės ir 6,52–36,8 mg Se/kg sausosios masės. Intervalas nustatytas tik iš 27 šios rūšies eilučių, išsaugant atskirus mėginius, datas ir vietas. Bendra informacija apie būdingus 200–700 mg Ag/kg apima dvi rūšis ir nėra visas šio įrašo intervalas. Dalis ICP-MS ir neutronų analizės rezultatų neatitikimų autorių buvo siejama su sidabro chlorido nusėdimu. Didelė akumuliacija nėra praktinio sidabro išgavimo, veiksmingos remediacijos ar vartojimo saugumo įrodymas.
Sidabras: rezultato priklausomybė nuo analizinio metodo
Metodų palyginimas: Synková ir Borovička (2025) palygino vieno archyvinio mėginio A. strobiliformis B-1513 nustatymus. Dešimčiai trumpos neutronų analizės pakartojimų jie gavo 736 ± 6 mg Ag/kg sausosios masės, o ilgos – 714 ± 9 mg/kg. Po mineralizacijos azoto rūgštimi HR-ICP-MS rezultatas buvo 26,2 ± 8 mg/kg; po mineralizacijos vandenilio chlorido ir azoto rūgščių mišiniu – 9,42 ± 19 mg/kg. Tai skirtingos procedūros tam pačiam mėginiui, o ne rūšies sidabro kiekio min–max.
Reikšmė: Sunkiai tirpaus AgCl nusėdimas gali stipriai sumažinti nustatymo rezultatą. Jo buvimas patvirtintas elektronine mikroskopija ir rentgeno spindulių difrakcija. Teisingas pamatinės medžiagos rodmuo pats savaime negarantavo tikslumo šiai grybų matricai. Analitinių pakartojimų skaičius, neapibrėžties tipas ir procedūros išlaikyti atskirai nuo vaisiakūnių skaičiaus. Darbe plėtojamas matavimo metodas, nepatvirtinant gydomojo taikymo.
Metalų surišimo ir pernašos mechanizmai
Metalotioneinai: Osobová ir bendraautoriai (2011) tyrė jaunus vaisiakūnius iš Prahos-Klyčovo, saugomą pavyzdį PRM 857486 ir grybienos kultūras. Vaisiakūniuose buvo 500–550 mg Ag/kg sausosios masės. Chromatografinės analizės ir masių spektrometrija parodė metalotioneinus; trys izoformos AsMT1 a, AsMT1 b ir AsMT1 c turi po 34 aminorūgščių liekanas. Vaisiakūnyje aptiktas Ag–AsMT1 a kompleksas. Tiesioginis HTML įrašas buvo neprieinamas; medžiaga, metodai ir rezultatai perskaityti pilname tekste per žiniatinklio įrankį ir išsaugota pažymėta skaitymo pastaba.
Pernešėjai: Beneš ir bendraautoriai (2018) apibūdino AsCRD1 ir AsCCC2, atitinkamai 1097 ir 978 aminorūgščių liekanų. Funkciją jie taip pat tyrė po ekspresijos mielėse Saccharomyces cerevisiae: mielėse gautas rezultatas nebuvo priskirtas visam vaisiakūniui. A. strobiliformis grybienoje ekspozicija su 5 µM vario arba sidabro buvo susijusi su transkriptų AsCRD1 kiekio padidėjimu, atitinkamai 8,7 ir 4,5 kartų. Esant 50 µM sidabro, radialinis augimas buvo apribotas maždaug 70 %. Kolonijų rudos zonos buvo stebimos, tačiau jų spalvos aiškinimas melaninu lieka autorių interpretacija. Tai ląsteliniai ir kultūrų tyrimų rezultatai, be klinikinio ar lauko įdiegimo.
Polisacharidų ekstraktai: tyrimo santraukos perskaitymas
In vitro rezultatai: Karaman ir bendraautoriai: internetinė publikacija 2018, žurnalo tomas iš 2019 metų. Santraukoje nurodytas α- ir β-gliukanų buvimas PSH ekstrakte. Hidroksilo radikalų surišimui pranešta apie IC50 11,86 ± 0,59 µg/ml, o po išgryninimo – 7,27 ± 0,31 µg/ml. Geležies jonų redukcijos rezultatas buvo atitinkamai 174,11 ± 8,70 ir 197,68 ± 9,47 mg askorbo rūgšties ekvivalento/g sausosios masės. Aktyvumas acetilcholinesterazei tirtas in solid; nurodytos masės 10 ir 0,1 µg nėra fermento slopinimo procentas.
Skaitymo lygis: Perskaityta santrauka ir metaduomenys, be išsamių metodų, mėginio duomenų ir priedo. Reikšmė ± nepažymėta kaip standartinis nuokrypis be autoriaus paaiškinimo. Prieinamas Janjušević disertacijos aprašymas iš 2017 metų rodo ankstesnę platesnę ekstraktų tyrimų programą, tačiau visas disertacijos failas nebuvo prieinamas. Šios publikacijos nelaikytos nepriklausomu to paties rezultato pakartojimu. Ekstrakto aktyvumas neįrodo gydomojo poveikio, veiksmingumo žmogui ar vaisiakūnio vartojimo saugumo.
Valgomumas, pranešimas apie apsinuodijimą ir senieji pavadinimai
Skirtingi vertinimų pagrindai: Wojewoda (2003) rūšį apibūdina kaip nuodingą; Lenkijos atlasas cituoja šį vertinimą ir pažymi prieštaringą informaciją apie valgomumą. Tai apžvalginių darbų vertinimai, prie šio teiginio nenurodant konkretaus toksikologinio tyrimo. BfR ataskaitoje už 2010 metus užfiksuotas pranešimo gavimas, apimantis A. strobiliformis. Fragmente nenurodyti simptomai, kiekis, paruošimas, identifikuotas pavyzdys ar patvirtintas mechanizmas. Pavienis pranešimas neišplėtotas į apsinuodijimo sindromo charakteristiką.
Japoniškas pavadinimo vartojimas: Takemoto ir bendraautoriai (1964) aprašė iboteno rūgšties išskyrimą iš grybo, Japonijoje vadinamo ibotengutake ir užrašomo kaip A. strobiliformis. Oda ir bendraautoriai (2002) išskyrė A. ibotengutake; perskaityta santrauka sieja šį liaudišką pavadinimą su nauja, nuodinga rūšimi. Vien istorinio pavadinimo sutapimas nebuvo panaudotas cheminiams rezultatams iš Japonijos priskirti europiniam A. strobiliformis. Nebuvo gautas nei visas Odos darbo tekstas, nei pakartotinis medžiagos nustatymas iš 1964 metų. Tai priskyrimo apribojimas, neteigianti analitinio toksinų nebuvimo.
Panaudojimas: tyrimas, patentas ir reali praktika
Paieškos apimtis: Išnagrinėti techniniai, vaistažolių, medicininiai, prieskoniniai, dažymo ir tradiciniai panaudojimai. Patvirtinti metalų akumuliacijos ir ekstraktų aktyvumo tyrimai, be patvirtinto vaistinio preparato ar lauko remediacijos įdiegimo įrodymų. Nerasta perskaitytos, specifinės vaistažolių ar dažymo praktikos dokumentacijos europinei rūšiai. Paieškos rezultatas nepateiktas kaip įrodymas, kad tokia praktika niekada neegzistavo.
Prieskonių patentas: 1969 metų patentas US3466175A mini istorinį A. strobiliformis kaip iboteno rūgšties šaltinį ir nurodo į japonų darbus (Takemoto). Tai patentinio pasiūlymo dokumentas dėl prieskoninių ingredientų, o ne pardavimo, patvirtinimo ar maisto saugos įrodymas. Dėl japoniškos medžiagos tapatumo problemos tai nebuvo priskirta kaip patvirtintas europinės rūšies kulinarinis panaudojimas ir nebuvo pateikta vartojimo instrukcija.
Paplitimo patikra — apimtis ir apribojimai
Medžiaga: Polska; Szczecin 1997–2012 oraz 5 nowych stanowisk 2007–2011.
Skaitymo apimtis: Visas tekstas.
Peržiūros data: 18.10.2026.
Apribojimai: 22 yra skaičius, žinomas 2013 metais, o ne dabartinis išsamus sąrašas; DNR trūkumas neslepiamas kaip molekulinis patvirtinimas.
Paplitimo patikra — apimtis ir apribojimai
Medžiaga: Pierwotna obserwacja autora atlasu w Kotlinie Kłodzkiej.
Peržiūros apimtis: Šaltinių fragmentai.
Perskaitytas šaltinio fragmentas; visas tekstas ir metodai nebuvo patikrinti.
Peržiūros data: 21.10.2026.
Apribojimai: Šaltinio nustatymas ir sąvokos apimtis išsaugoti. Nedeklaruotas naujas pavyzdžių tyrimas ar visų šaltinyje cituojamų publikacijų perskaitymas.
Parengimo apimtis
Reikalaujamos patikros yra suderintos.
Teisinis pagrindas ir vertinimo apimtis
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Rūšis pasižymi išskirtiniu gebėjimu bioakumuliuoti sidabrą (Ag). Analitiniuose tyrimuose vaisiakūniuose nustatyta 200–700 mg Ag/kg sausosios masės eilės koncentracija, o didžiausios vertės siekė 1253 mg/kg dirvožemiuose, kuriuose buvo vos 1 mg Ag/kg.
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Rūšyje identifikuotos specifinės metalotioneinų (metalus rišančių baltymų) izoformos, pažymėtos kaip AsMT1a, AsMT1b ir AsMT1c, sudarytos iš 34 aminorūgščių, atsakingos už sidabro surišimą grybo audiniuose.
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Laboratoriniuose bandymuose su mielių kultūromis baltymo AsMT1 ekspresija užtikrino apsaugą nuo toksinio kadmio ir vario poveikio, o auginama A. strobiliformis grybiena, paveikta sidabro jonais, demonstravo 17 kartų padidėjusį šio peptido mRNR lygį.
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Šios rūšies mėginių metodiniuose tyrimuose parodyta, kad skirtingi mineralizacijos ir spektrometrijos metodai (INAA, ICP-OES, HR-ICP-MS) duoda nevienodus sidabro nustatymo rezultatus dėl cheminių reiškinių, vykstančių tirpinant mėginius.
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Mineralizacijos azoto rūgštimi metu vaisiakūniuose esantis sidabras iš dalies nusėda netirpaus sidabro chlorido (AgCl) pavidalu, o tai gali sumažinti analizių rezultatus taikant metodus, reikalaujančius mėginių ištirpinimo.
Ekologiniai tyrimai
Šaltinių dokumentacija
Šaltinio nustatyti faktai: „Mykoweb“ nurodo, kad Amanita strobiliformis pasitaiko nedažnai ir yra lapuočių medžių, visų pirma bukų ir ąžuolų, mikorizinis simbiontas. Išlikusiame fragmente nenurodoma nei šalis, nei tikslesnė šio vertinimo teritorija. Todėl dažnumo apibūdinimas lieka priskirtas šio šaltinio aprėpčiai; iš svetainės kalbos nebuvo išvesta Čekija, o nedažnas paplitimas nesutapatintas su teisine apsauga.
Šaltinių dokumentacija
Šaltinio nustatyti faktai: Lenkijos atlasiniame Amanita strobiliformis aprašyme nurodomos šiltos, drėgnos ir derlingos radavietės lapuočių bei mišriuose miškuose ir parkuose, šarminiuose dirvožemiuose. Paprastai nurodomi bukai, tačiau taip pat pažymimi vaisiakūniai po auginamomis kalninėmis pušimis. Informacija apie auginimą taikoma lydinčiajam augalui, o ne grybo auginimui ar mikorizinio šeimininko patvirtinimui. Sezonas „vasarą“ įrašytas atskirai, aiškiai perskaičiavus patvirtintą kalendorių į VI–VIII.
Buveinė ir paplitimas
Potwierdzony zasięg występowania
Wszystkie obszary potwierdzone w zapisanych danych źródłowych.
| Kraj | Regiony i stanowiska | Derėjimas | Šaltiniai |
|---|---|---|---|
| Lenkija | Klodzko duburys | VI–X |
|
Šaltiniai
- AG-METHOD-2025
- FRIEDRICH-2013
- MT-2011
- Mykoweb.cz: Amanita strobiliformis
- BfR, Cases of Poisoning Reported by Physicians 2010
- Borovička J., Řanda Z., Jelínek E., Kotrba P., Dunn C.E. 2007; Mycological Research111:1339–1344; DOI 10.1016/j.mycres.2007.08.015 (także [30])
- Věra Svobodová, BOTANY.cz: A.strobiliformis
- Minister Środowiska, Dz.U. 2014 poz. 1408, rozporządzenie w sprawie ochrony gatunkowej grzybów
- Minister Zdrowia, Dz.U. 2026 poz. 258, tekst jednolity rozporządzenia dotyczącego grzybów dopuszczonych do obrotu
- GRej / Atlas grzybów Polski: Amanita strobiliformis
- Index Fungorum record153038
- Inita Dāniele, Diāna Meiere, Edgars Mūkins: Latvijas Sarkanā grāmata, ocena 2023
- E.Mūkins i obserwatorzy, senes.lv: datowane stanowiska A.strobiliformis
- src-stuttgart 2020
- Nr 22 — aktualne polskie wykazy prawne 18.10.2026
- Synková and Borovička 2025, silver determination methods comparison
- Karaman etal 2019 primary abstract and bibliographic metadata via EuropePMC
- Bas 1969, Morphology and subdivision of Amanita; account A.strobiliformis pp519–523 (także [34])
- Official API current protection status
- Official API current consolidated trade status
- Official API parent regulation with current consolidated version link
- Snowarski, Polish atlas and GRej observations
- Oda etal 2002, A.ibotengutake distinct species, abstract
- US3466175A, historical seasoning patent, not evidence of safe European species use
- Janjušević 2017, primary thesis repository record
- Takemoto etal 1964, historical name use in Japan; do not equate with European taxon
- Two P1B-1-ATPases of Amanita strobiliformis 2018, primary paper
- Tulloss, Amanitaceae taxonomic account: original observations distinguished from Bas 1969
- Wojewoda 2003, Polish checklist and historical Polish names