Nuodingas
Nustatykite vietovę, kad matytumėte savo regiono duomenis.










Melsvoji gleiviabudė (Stropharia caerulea) yra išskirtinės išvaizdos agarikoidinis grybas, atpažįstamas iš melsvai žalsvo ar turkio atspalvio kepurėlės, kuri vėliau blunka iki gelsvai rusvos. Grybas nedidelis ar vidutinio dydžio, dažnai aptinkamas vėlyvą rudenį derlingoje dirvoje, parkuose bei miško aikštelėse.
Atpažinimas, buveinė ir svarbiausi skirtumai.
Grybautojas
Vaisiakūnio sandara
- Vaisiakūnio sandaros tipas
- Vaisiakūnio sandaros tipas: Kepurėlė, kotas.
- Grybienos virvelės vaisiakūnio pamate
- Grybienos virvelės vaisiakūnio pamate: yra.
- Grybienos spalva vaisiakūnio pamate
- Grybienos spalva vaisiakūnio pamate: balsva.
Kepurėlė
- Kepurėlės forma
- jaunų vaisiakūnių: Kepurėlės forma: išgaubtas.
subrendusių vaisiakūnių: Kepurėlės forma: plokščia.
jaunų vaisiakūnių: Kepurėlės forma: varpiškas.
senų vaisiakūnių: Kepurėlės forma: išgaubtas.
jaunų vaisiakūnių: Kepurėlės forma: pusiau rutuliška.
subrendusių vaisiakūnių: Kepurėlės forma: išgaubtas. - Kepurėlės paviršiaus reljefas
- Kepurėlės paviršiaus reljefas: lygus.
- Kepurėlės danga
- Kepurėlės danga: dribsniuota (kepurėlės krašte, balta danga, išnykstantis).
- Kepurėlės lipnumas ir gleivėtumas
- Kepurėlės lipnumas ir gleivėtumas: lipnus.
kai šlapias: Kepurėlės lipnumas ir gleivėtumas: lipnus.
jaunų vaisiakūnių: Kepurėlės lipnumas ir gleivėtumas: gleivėtas. - Kepurėlės spalva
- jaunų vaisiakūnių: Kepurėlės spalva: melsvai žalia.
subrendusių vaisiakūnių: Kepurėlės spalva: blyškiai ochrinis.
subrendusių vaisiakūnių: Kepurėlės spalva: blyškiai geltonas.
subrendusių vaisiakūnių: Kepurėlės spalva: geltonai žalias.
Kepurėlės spalva: melsvai žalia.
Kepurėlės spalva: mėlyna.
Kepurėlės spalva: ochrinis.
kai sausas, senų vaisiakūnių: Kepurėlės spalva: blyškiai rudas. - Krašto padėtis
- Krašto padėtis: užsirietęs į vidų.
- Apvalkalo liekanos krašte
- jaunų vaisiakūnių: Apvalkalo liekanos krašte: su kabančiomis apdangalo liekanomis.
Apvalkalo liekanos krašte: su kabančiomis apdangalo liekanomis. - Kepurėlės skersmuo
- subrendusių vaisiakūnių: Kepurėlės skersmuo – 20–80 mm.
Kepurėlės skersmuo – 25–120 mm. - Kepurėlės centras
- Kepurėlės centras: su ryškiu gūbreliu.
- Galvutės spalvos kitimo su amžiumi kryptis
- Galvutės spalvos kitimo su amžiumi kryptis: šviesėja (nuo jauno iki subrendusio vaisiakūnio).
- Kepurėlės odelės lupamumas
- Kepurėlės odelės lupamumas: nulupama.
- Kepurėlės luobelės plėvelės atsparumas pažeidimams
- Kepurėlės luobelės plėvelės atsparumas pažeidimams: trapi.
- Kokybinis kepurėlės luobelės plėvelės storis
- Kokybinis kepurėlės luobelės plėvelės storis: plonas.
- Apvalkalo liekanų buvimas ant kepurėlės
- Apvalkalo liekanų buvimas ant kepurėlės: yra.
Kepurėlės apačia
- Himenoforo tipas
- Himenoforo tipas: lakšteliai.
Lakšteliai prie koto
- Himenoforo prisitvirtinimas prie koto
- Himenoforo prisitvirtinimas prie koto: priaugęs prie koto (lakšteliai).
- Himenoforo profilis ties kotu
- Himenoforo profilis ties kotu: išlinkęs ties kotu (lakšteliai).
- Bendras lakštelio profilis
- Bendras lakštelio profilis: pilvotas (lakšteliai).
- Himenoforo spalva
- Himenoforo spalva: pilkas.
Himenoforo spalva: purpuriškai rudas.
Himenoforo spalva: Melsvai žalias.
subrendusių vaisiakūnių: Himenoforo spalva: rudas. - Laisvojo lakštelių krašto makroskopinė sandara
- Laisvojo lakštelių krašto makroskopinė sandara: vientisi, lygiu kontūru.
- Lakštelio briaunos ir lakštelio paviršiaus spalvos santykis
- Lakštelio briaunos ir lakštelio paviršiaus spalvos santykis: tokios pat spalvos kaip lakštelio paviršius.
- Lakštelių išsidėstymo tankis
- Lakštelių išsidėstymo tankis: tankiai išsidėstę.
- Trumpųjų lakštelių buvimas
- Trumpųjų lakštelių buvimas: yra.
Kotas ir pagrindas
- Koto forma
- Koto forma: cilindriškas.
- Koto pagrindas
- Koto pagrindas: sustorėjusi.
- Koto spalva
- Koto spalva: Melsvai žalias.
virš žiedo: Koto spalva: balsva.
žemiau žiedo: Koto spalva: Melsvai žalias.
virš žiedo: Koto spalva: balsva.
žemiau žiedo: Koto spalva: Melsvai žalias. - Koto paviršiaus danga
- žemiau žiedo: Koto paviršiaus danga: žvynuota (balta danga).
žemiau žiedo: Koto paviršiaus danga: dribsniuota (balkšva danga). - Koto paviršiaus blizgumas
- Koto paviršiaus blizgumas: blizgus.
- Koto ornamentikos spalva
- Koto ornamentikos spalva: balsva.
- Koto vidus
- Koto vidus: pilnaviduris.
Koto vidus: tuščiaviduris. - Koto konsistencija
- Koto konsistencija: standus.
Koto konsistencija: trapus. - Koto ilgis
- Koto ilgis: 20–100 mm.
- Koto skersmuo
- Koto skersmuo: 2–12 mm.
Žiedas
- Žiedo buvimas
- Žiedo buvimas: yra.
Žiedo buvimas: yra.
Žiedo buvimas: yra. - Žiedo išliekamumas
- Žiedo išliekamumas: nykstantis.
- Koto minkštimo atsparumas lūžimui ar plyšimui
- Koto minkštimo atsparumas lūžimui ar plyšimui: trapus.
Trama
- Minkštimo spalva
- Minkštimo spalva: baltas.
- Minkštimo atsparumas lūžimui ar plyšimui
- Minkštimo atsparumas lūžimui ar plyšimui: trapus.
- Minkštimo kvapas
- Minkštimo kvapas: grybų.
Minkštimo kvapas: neišsiskiriantis (minkštimas). - Tramos skonio išskirtinumas
- Tramos skonio išskirtinumas: neišsiskiriantis.
- Minkštimo skonio malonumo įvertinimas
- Minkštimo skonio malonumo įvertinimas: malonus.
Kur ir kada auga
- Buveinė
- Buveinė: lapuočių miškas.
Buveinė: mišrus miškas.
Buveinė: ganykla.
Buveinė: parkas.
Buveinė: pieva. - Substratas
- Substratas: dirvožemis.
Substratas: nuokritos. - Vaisiakūnių augimo pobūdis
- Vaisiakūnių augimo pobūdis: mažomis grupėmis.
- Aptikimo dažnumas
- Derėjimo laikotarpis
- Vaisiakūniai pasirodo nuo rugsėjo iki lapkričio.
- Paplitimo sritis
Valgomumas ir kulinarija
- Valgomumas
- Nuodingas
Teisė
- Prekyba
- Rūšis neįtraukta į Lenkijos grybų, kuriais leidžiama prekiauti, sąrašą.
- Apsauga
- Lenkijoje rūšiai netaikoma rūšinė apsauga.
Su kuo galima supainioti
FAQ
Ar melsvoji gleiviabudė yra mirtinai nuodinga?
Ne, mirtinų toksinų ji neturi, tačiau laikoma nevalgoma ir gali sudirginti skrandį.
Kuriuo metų laiku šis grybas dažniausiai dygsta?
Dažniausiai dygsta vėlyvą rudenį – nuo rugsėjo iki lapkričio mėnesio.
Kokiame substrate auga ši rūšis?
Auga ant derlingos, azotingos žemės, humuso, medienos drožlių ir perpuvusių lapų.
Ar melsvoji gleiviabudė sudaro mikorizę su medžiais?
Ne, ji yra saprotrofas ir medienos ar paklotės skaidytoja, o ne mikorizinis grybas.
Koks yra šio grybo skonis?
Grybas pasižymi prastu, šiek tiek karstelėjusiu, žolišku ir nemaloniu skoniu.
Ar galima melsvąją gleiviabudę valgyti žalią?
Griežtai ne, žalias grybas sukelia virškinimo sutrikimus ir pykinimą.
Ar ši rūšis dažna Lietuvoje?
Taip, Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse rudenį ji sutinkama gana dažnai.
Kam nenaudojant maistui tinka šis grybas?
Naudojamas amatams – natūralios vilnos dažymui bei edukacinėms demonstracijoms.
Kaip keičiasi kepurėlės spalva grybui senstant?
Melsvai turkio atspalvis su amžiumi blunka iki gelsvai rusvos ar ochrinės spalvos.
Kodėl senovėje žmonės šio grybo vengdavo?
Dėl neįprastos melsvos spalvos folklore jis buvo siejamas su raganavimu ir nuodais.
Mėgėjas
Pavadinimai ir istorija
- Obowiązująca nazwa krajowa
- pierścieniak niebieskawy
- Obowiązująca nazwa taksonomiczna
- Stropharia caerulea
- Inne nazwy krajowe
- pierścieniak modry
- Dawne nazwy krajowe
- łysiczka niebieskawa
Stebėjimai namuose
Sporų atspaudas
- Reikalingos medžiagos
- šviežia, subrendusi kepurėlė, popieriaus lapas, stiklinė arba dubenėlis, vanduo
- Laikas
- 2–24 h
- Atlikimas
- Padėkite kepurėlę apatine puse ant popieriaus.
- Užlašinkite lašą vandens ant viršaus ir uždenkite.
- Po 2–24 valandų pakelkite kepurėlę ir apžiūrėkite nuosėdas.
Ko ieškoti
- Sporų atspaudo spalva
- Sporų atspaudo spalva: rudas. Sporų atspaudo spalva: juoda.
- Sporų atspaudo atspalvis
- Sporų atspaudo atspalvis: purpuriškai juodas. Sporų atspaudo atspalvis: purpuriškai rudas.
Po mikroskopu
- Reikalingos medžiagos
- šviesinis mikroskopas, objektinis ir dengiamasis stikleliai, adata, vanduo, sporos iš atspaudo
- Atlikimas
- Adata perkelkite šiek tiek atspaudo ant stiklelio.
- Užlašinkite lašą vandens, uždenkite dengiamuoju stikleliu ir apžiūrėkite sporas.
Ko ieškoti
- Sporos forma
- Sporos forma: pailgai kiaušiniškas. Sporos forma: elipsoidiškas. Sporos forma: kiaušiniškas.
- Sporos paviršius
- Sporos paviršius: lygus.
- Sporos matmenys
- Ilgis 6,8–12,5 µm, plotis 4,1–6 µm.
Matmenis lyginkite sukalibravę mikroskopo skalę.
Ekologija ir paplitimas
- Dirvožemio reakcija
- Dirvožemio reakcija: šarminis.
- Dirvožemio derlingumas
- Dirvožemio derlingumas: derlingas.
- Humuso kiekis
- Humuso kiekis: humusinga.
- Lapuočiai medžiai aplinkoje
- Lapuočiai medžiai aplinkoje: bukas.
- Spygliuočiai medžiai aplinkoje
- Spygliuočiai medžiai aplinkoje: pušis.
- Aplink augantys žolinio ardo augalai
- Aplink augantys žolinio ardo augalai: Urtica dioica.
- Mitybos būdas
- Mitybos būdas: saprotrofinis.
Nekulinarinis panaudojimas
Nors melsvoji gleiviabudė nėra plačiai pritaikoma pramonėje, ši rūšis turi dokumentuotų pritaikymų natūralių pigmentų ir tekstilės dažymo srityje. Grybų entuziastai ir amatininkai naudoja melsvąsias gleiviabudes vilnos bei šilko pluoštams dažyti; priklausomai nuo naudojamų kandikų (pavyzdžiui, geležies ar alūno druskų), galima išgauti švelnius žalsvai pilkus, gelsvai rusvus ar prislopintus alyvinius tonus.
Edukaciniuose projektuose ir gamtos pažinimo centruose šis grybas naudojamas kaip vizuali mokymo priemonė demonstruojant natūralią pigmentaciją bei pigmentų irimą grybams senstant. Taip pat melsvoji gleiviabudė kartais pasitelkiama sodininkystės parodose bei gyvose grybų ekspozicijose kaip dekoratyvus ir lankytojų dėmesį pritraukiantis eksponatas.
Istorija ir kultūra
Melsvoji gleiviabudė dėl savo neįprasto turkio ir melsvai žalio atspalvio ilgą laiką kėlė žmonių smalsumą ir prietarus. Senosios Europos folklore neįprastų spalvų grybai, ypač mėlyni ar žali, dažnai buvo siejami su raganavimu, nuodingais eliksyrais ar miško dvasiomis. Tikėta, kad tokios ryškios, nenatūraliai atrodančios spalvos rodo blogą antgamtišką kilmę, todėl kaimo gyventojai jų vengdavo.
Mikologinėje literatūroje ši rūšis ilgą laiką buvo painiojama su kita gimininga rūšimi Stropharia aeruginosa, ir tik XX a. antrojoje pusėje galutinai atskirta bei aprašyta kaip savarankiška rūšis. Šiaurės ir Vidurio Europos gamtos iliustracijose bei vėlyvojo romantizmo piešiniuose melsvosios gleiviabudės kartais vaizduotos kaip mistinių miško pasakų dekoracija, pabrėžianti rudens miško paslaptingumą ir irimą.
Valgomumas ir saugumas
Melsvoji gleiviabudė tradiciškai laikoma nevalgoma arba menkaverte dėl nemalonaus, šiek tiek kartoko ar žoliško skonio bei gleivėtos kepurėlės odelės. Nors mirtinai nuodingų toksinų joje nėra nustatyta, kai kurie šaltiniai nurodo galimą virškinimo trakto sudirginimo riziką, ypač suvalgius didesnį kiekį arba netinkamai apdorojus.
Žalias šis grybas neturi būti vartojamas jokiomis aplinkybėmis. Jei kulinarijoje eksperimentuojama, būtinas kruopštus terminis apdorojimas – ilgas virimas nupilant nuovirą ir odelės pašalinimas. Vis dėlto net ir po terminio apdorojimo skonis išlieka prastas, todėl daugelyje Europos šalių maistui šis grybas nerenkamas. Rytų Europoje kartais minimas kaip valgomas po virimo, tačiau vertinamas prastai ir kulinarijoje beveik neturi jokios paklausos.
Buveinė ir paplitimas
Melsvoji gleiviabudė aptinkama lapuočių ir mišriuose miškuose, parkuose, soduose, skveruose, pakelėse bei ganyklose. Ši rūšis yra saprotrofas, augantis ant derlingos, azotu turtingos žemės, humuso, pūvančių lapų paklotės, smulkintos medienos drožlių ar perpuvusio mėšlo likučių. Ji nesudaro mikorizės su konkrečiomis medžių rūšimis, tačiau dažniau aptinkama šalia bukų, ąžuolų, beržų bei dilgėlynuose.
Rūšis plačiai paplitusi vidutinių platumų Europoje, taip pat žinoma kai kuriuose Šiaurės Amerikos bei Azijos regionuose. Lietuvoje ir kaimyninėse Baltijos šalyse ji nėra reta. Vaisiakūniai dygsta nuo vėlyvos vasaros iki vėlyvo rudens, dažniausiai rugsėjo–lapkričio mėnesiais, pavieniui arba nedidelėmis grupėmis. Drėgnesnio jūrinio klimato kraštuose, pavyzdžiui, Vakarų Europoje, grybas gali būti randamas net gruodžio pradžioje, kol neprasideda stipresnės šalnos.
Šaltiniai
- atlas_stropharia_caerulea
- fn_stropharia_caerulea
- kreisel 1979
- retained-33133310d3cdf9dd
- Marek Snowarski, Stropharia caerulea — ocena atlasowa i bibliografia [134]
Tyrėjas
Valgomumas ir kulinarija
Ustalenia źródłowe: jadalność, spożycie i wykorzystanie
- Valgomumas
- Nuodingas — źródło oznaczenia
Oceny źródeł są rozbieżne: polski atlas podaje jadalność po usunięciu skórki, austriackie towarzystwo mykologiczne klasyfikuje gatunek jako trujący.
Źródło bez opisu bibliograficznego · Stropharia caerulea eilutė / giftig
- Valgomumas
- Valgomas
jadalny po usunięciu śluzowatej skórki; skórka może drażnić przewód pokarmowy
Marek Snowarski, Stropharia caerulea — ocena atlasowa i bibliografia [134] · valgomi ar nuodingi?
Moksliniai pavadinimai ir taksonomija
- Galiojantis mokslinis pavadinimas
Stropharia caerulea
Moksliniai pavadinimai ir taksonomija
Rūšies taksonominė padėtis mikologinėje sistematikoje grindžiama Hannso Kreiselo diagnoze, publikuota 1979 metais (Beihefte zur Sydowia 8: 229), kur rūšis buvo oficialiai aprašyta kaip Stropharia caerulea Kreisel. Holotipas surinktas 17 rugsėjo 1972 metais Vokietijos teritorijoje. Index Fungorum duomenų bazėje (įrašas 324292) šis pavadinimas nurodomas kaip galiojantis (current name), o rūšis priskirta gleiviabudinių (Strophariaceae) šeimai.
Moksliniai pavadinimai ir taksonomija
Gentinio ir rūšinio pavadinimo etimologija, literatūroje pateikiama „First Nature“ svetainės, kildinama iš klasikinės graikų ir lotynų kalbų: dėmuo strophos reiškia diržą arba juostą ir nurodo į žiedo buvimą ant koto, o rūšinis epitetas caerulea reiškia žydrą arba mėlyną spalvą, kas atspindi būdingą jaunų vaisiakūnių spalvą.
Moksliniai pavadinimai ir taksonomija
Austrijos mikologų draugijos sąraše prie šio taksono nurodomi pavadinimai Psilocybe caerulea ir Stropharia cyanea. Užrašas Stropharia cyanea sensu Tuomikoski et al., non Bolton išlaikytas kaip klaidingo pavadinimo taikymo kontekstas, be primestos taksonominės tapatybės. Blauer Träuschling ir Graublauer Träuschling užrašyti kaip įprasti vokiški pavadinimai su dokumentuota vartojimo vieta, nesuteikiant oficialaus ar regioninio statuso.
Ekologija ir paplitimas
- Aptikimo dažnumas
- Nyderlandai: Aptikimo dažnumas: dažnas. [11]
Laboratorinė diagnostika
Dane ustrukturyzowane
Bazidės
Sagtelės
- Sagtys
- Sagtys: yra. [9]
Himenialinės cistidės
- Himenialinės cistidės viršūnės forma
- Himenialinės cistidės viršūnės forma: su viršūnine išauga. [9]
- Himeninės cistidės turinio išvaizda
- Himeninės cistidės turinio išvaizda: aliejingas. [10]
- Himeninės cistidės turinio spalva
- Himeninės cistidės turinio spalva: žalsvas. [10]
- Himeninės cistidės ilgis
- Himeninės cistidės ilgis: 37,2–55,5 µm. [27]
- Himeninės cistidės forma
- Himeninės cistidės forma: verpstiškas. [9]
Himeninės cistidės forma: verpstiškas. [9]
Himeninės cistidės forma: maišelio formos. [10] - Himeninės cistidės plotis
- Himeninės cistidės plotis: 10,7–15,3 µm. [27]
Kiti laboratoriniai požymiai
Kepurėlės odelė
Sporos
- Bazidiosporos apendikso buvimas
- Bazidiosporos apendikso buvimas: yra. [27]
- Sporų spalva pro mikroskopą
- Sporų spalva pro mikroskopą: šviesiai rudas. [9]
Sporų spalva pro mikroskopą: pilkai geltonas. [2] - Dygimo poros buvimas
- Dygimo poros buvimas: nėra. [7]
Dygimo poros buvimas: yra. [10]
Dygimo poros buvimas: yra. [27] - Lašeliai sporos viduje
- Lašeliai sporos viduje: yra. [27]
- Sporos ilgis
- Sporos ilgis: 7,3–10,5 µm. [27]
Sporos ilgis: 7–9,5 µm. [7]
Sporos ilgis: 6,8–12,5 µm. [9]
Sporos ilgis: 7–9 µm. [2]
Sporos ilgis: 7–8,1 µm. [10] - Sporos ilgio ir pločio santykis
- Sporos ilgio ir pločio santykis: 1,58–1,83. [10]
Sporos ilgio ir pločio santykis: 1,4–2,3. [27] - Sporos forma
- Sporos forma: pailgai kiaušiniškas. [9]
Sporos forma: elipsoidiškas. [7]
Sporos forma: kiaušiniškas. [7] - Sporos paviršius
- Sporos paviršius: lygus. [9]
- Sporos sienelės storis
- Sporos sienelės storis: storasienis. [2]
Tyrimų medžiaga ir metodai
- Šaltiniuose pateikti rezultatai — Sporų skaičius ant bazidės
- Liczba zarodników na jednej podstawce wynosi 4. [27] [9]
- Šaltiniuose pateikti rezultatai — Sporos ilgis
- Materiał badania: Demetrio Merino Alcántara, Pirineos 2014-3, Micobotánica-Jaén X(3), 2015, PDF s. 218–221. Materiał JA-CUSSTA 8453, Francja, Akwitania, Urdós, Sansanet, 1236 m, na ziemi wśród mchów w buczynie, 8.10.2014; podpis zdjęć ma 20141007 i nie został użyty do zmiany daty kolekcji. Basidia N=7; zarodniki N=90; chryzocystydy N=11. Typowe zakresy zarodników 8,1–9,4 × 4,7–5,5 µm, skrajne 7,3–10,5 × 4,4–6,0 µm; Q typowo 1,5–1,9, skrajnie 1,4–2,3. Średnie 8,6 × 5,1 µm i Qe=1,7. Podstawki 27,2–28,7 × 7,41–8,0 µm, średnio 28,1 × 7,8 µm. Chryzocystydy typowo 37,9–43,5 × 10,74–14,1 µm, skrajnie 37,2–55,5 × 10,7–15,3 µm. Osobne liczebności nie stają się liczbą sterygm. 7,3–10,5 µm [27]
Materiał badania: Independent source report, not a merged collection or population. 7–9,5 µm [7]
Materiał badania: Independent source report, not a merged collection or population. 7–8,1 µm [10]
Materiał badania: Independent source report, not a merged collection or population. 6,8–11 µm (skrajnie do 12,5 µm) [9]
Materiał badania: Independent source report, not a merged collection or population. 7–9 µm [2] - Šaltiniuose pateikti rezultatai — Sporos ilgio ir pločio santykis
- Materiał badania: Independent source report, not a merged collection or population. 1,58–1,83 [10]
Materiał badania: Demetrio Merino Alcántara, Pirineos 2014-3, Micobotánica-Jaén X(3), 2015, PDF s. 218–221. Materiał JA-CUSSTA 8453, Francja, Akwitania, Urdós, Sansanet, 1236 m, na ziemi wśród mchów w buczynie, 8.10.2014; podpis zdjęć ma 20141007 i nie został użyty do zmiany daty kolekcji. Basidia N=7; zarodniki N=90; chryzocystydy N=11. Typowe zakresy zarodników 8,1–9,4 × 4,7–5,5 µm, skrajne 7,3–10,5 × 4,4–6,0 µm; Q typowo 1,5–1,9, skrajnie 1,4–2,3. Średnie 8,6 × 5,1 µm i Qe=1,7. Podstawki 27,2–28,7 × 7,41–8,0 µm, średnio 28,1 × 7,8 µm. Chryzocystydy typowo 37,9–43,5 × 10,74–14,1 µm, skrajnie 37,2–55,5 × 10,7–15,3 µm. Osobne liczebności nie stają się liczbą sterygm. 1,4–2,3 [27] - Šaltiniuose pateikti rezultatai — Sporos plotis
- Materiał badania: Demetrio Merino Alcántara, Pirineos 2014-3, Micobotánica-Jaén X(3), 2015, PDF s. 218–221. Materiał JA-CUSSTA 8453, Francja, Akwitania, Urdós, Sansanet, 1236 m, na ziemi wśród mchów w buczynie, 8.10.2014; podpis zdjęć ma 20141007 i nie został użyty do zmiany daty kolekcji. Basidia N=7; zarodniki N=90; chryzocystydy N=11. Typowe zakresy zarodników 8,1–9,4 × 4,7–5,5 µm, skrajne 7,3–10,5 × 4,4–6,0 µm; Q typowo 1,5–1,9, skrajnie 1,4–2,3. Średnie 8,6 × 5,1 µm i Qe=1,7. Podstawki 27,2–28,7 × 7,41–8,0 µm, średnio 28,1 × 7,8 µm. Chryzocystydy typowo 37,9–43,5 × 10,74–14,1 µm, skrajnie 37,2–55,5 × 10,7–15,3 µm. Osobne liczebności nie stają się liczbą sterygm. 4,4–6 µm [27]
Materiał badania: Independent source report, not a merged collection or population. 4,5–6 µm [2] [7]
Materiał badania: Independent source report, not a merged collection or population. 4,4–5,5 µm [9]
Materiał badania: Independent source report, not a merged collection or population. 4,1–4,8 µm [10]
Metody i zapisy źródłowe — Independent source report, not a merged collection or population.
Liczba zarodników na jednej podstawce — zapis źródłowy: „Podstawki czterozarodnikowe.” [9]
Kształt innych komórek ostrza blaszki — zapis źródłowy: „Inne maczugowate włoski/komórki ostrza bywają zmieszane z cheilochryzocystydami.” [9]
Liczebność chryzocystyd — zapis źródłowy: „Liczne pleurochryzocystydy, bez N lub przeniesienia na inne populacje.” [9]
Obecność chryzocystyd — zapis źródłowy: „Źródłowo nazwane cheilochryzocystydy.” [9]
Obecność chryzocystyd — zapis źródłowy: „Źródłowo nazwane pleurochryzocystydy.” [9]
Kształt szczytu cystydy hymenialnej — zapis źródłowy: „Pleurochryzocystydy z wyrostkiem.” [9]
Kształt cystydy hymenialnej — zapis źródłowy: „Wrzecionowate cheilochryzocystydy.” [9]
Kształt cystydy hymenialnej — zapis źródłowy: „Wrzecionowate pleurochryzocystydy.” [9]
Barwa zarodnika w mikroskopie — zapis źródłowy: „Jasnobrązowe w mikroskopie; nie utożsamiać z barwą wysypu.” [9]
Długość zarodnika — zapis źródłowy: „Długość 6.8–11 µm, sporadycznie do 12.5 µm.” [9]
Kształt zarodnika — zapis źródłowy: „Podłużnie jajowate zarodniki.” [9]
Powierzchnia zarodnika — zapis źródłowy: „Zarodniki gładkie.” [9]
Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „spore_width: 4.4–5.5 µm.” [9]
Rozdęcie strzępek tramy — zapis źródłowy: „Strzępki tramy mniej lub bardziej rozdęte; bez średnicy lub progu.” [9]
Metody i zapisy źródłowe — Demetrio Merino Alcántara, Pirineos 2014-3, Micobotánica-Jaén X(3), 2015, PDF s. 218–221. Materiał JA-CUSSTA 8453, Francja, Akwitania, Urdós, Sansanet, 1236 m, na ziemi wśród mchów w buczynie, 8.10.2014; podpis zdjęć ma 20141007 i nie został użyty do zmiany daty kolekcji. Basidia N=7; zarodniki N=90; chryzocystydy N=11. Typowe zakresy zarodników 8,1–9,4 × 4,7–5,5 µm, skrajne 7,3–10,5 × 4,4–6,0 µm; Q typowo 1,5–1,9, skrajnie 1,4–2,3. Średnie 8,6 × 5,1 µm i Qe=1,7. Podstawki 27,2–28,7 × 7,41–8,0 µm, średnio 28,1 × 7,8 µm. Chryzocystydy typowo 37,9–43,5 × 10,74–14,1 µm, skrajnie 37,2–55,5 × 10,7–15,3 µm. Osobne liczebności nie stają się liczbą sterygm.
Identyfikacja kropli: nierozstrzygnięta.
Metoda źródłowa. Technika: mikroskopia świetlna (LM). Medium: rojo congo SDS. Opis metody w źródle: Podpisy fotografii podstawek i zarodników na s. 219: rojo congo SDS, 600×; nie przypisano automatycznie medium i powiększenia pozostałym elementom.
Liczba zarodników na jednej podstawce; Długość podstawki; Szerokość podstawki — zapis źródłowy: „PDF s. 219, JA-CUSSTA 8453: Basidios ... tetraspóricos ... 27,2–28,7 × 7,41–8,0 µm; N=7.” [27]
Obecność wyrostka wnęki bazydiospory — zapis źródłowy: „PDF s. 219: apiculadas; bez dopowiadania położenia wyrostka.” [27]
Długość cystydy hymenialnej; Szerokość cystydy hymenialnej — zapis źródłowy: „PDF s. 219: Crisocistidios (37,2–)37,9–43,5(–55,5) × (10,7–)10,74–14,1(–15,3) µm; N=11. Pełny min–max z zachowaniem typowego zakresu i nieustalonego położenia.” [27]
Obecność pory rostkowej — zapis źródłowy: „PDF s. 219: con poro germinativo apical.” [27]
Krople wewnątrz zarodnika — zapis źródłowy: „PDF s. 219: gutuladas; skład kropli niepodany.” [27]
Długość zarodnika; Iloraz długości i szerokości zarodnika; Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „PDF s. 219: (7,3–)8,1–9,4(–10,5) × (4,4–)4,7–5,5(–6,0) µm; Q=(1,4–)1,5–1,9(–2,3), N=90. Pełny źródłowy min–max; typowe granice i średnie pozostają osobno.” [27]
Metody i zapisy źródłowe — La Valle del Metauro, karta Stropharia caerulea opracowana 16.05.2019, miejsce występowania: Monti del Furlo. Własny gatunkowy opis mikroskopowy w karcie; materiał bez numeru okazu, liczebności i podanego powiększenia. Clavati odnosi się do podstawek, nie do cystyd.
Kształt podstawki — zapis źródłowy: „Microscopia: Basidi clavati, tetrasporici.” [28]
Metody i zapisy źródłowe — Independent source report, not a merged collection or population.
Wygląd zawartości cystydy hymenialnej — zapis źródłowy: „Oleisty wygląd zawartości, nie chemiczna identyfikacja lipidów.” [10]
Barwa zawartości cystydy hymenialnej — zapis źródłowy: „Źródłowo zielonkawa zawartość, bez podanego medium.” [10]
Kształt cystydy hymenialnej — zapis źródłowy: „Flaschenförmig, utriform — źródłowo utriformiczne cheilocystydy; nie dopisano długiej szyjki.” [10]
Obecność pory rostkowej — zapis źródłowy: „T.Flammer, Mycopedia12202: wyraźny por kiełkowy w jego obserwacji; strona dostępna wyłącznie jako indeksowany tekst.” [10]
Długość zarodnika — zapis źródłowy: „Mycopedia:7,0–8,1µm, średnia7,6µm,22zarodniki z jednej obserwacji.” [10]
Iloraz długości i szerokości zarodnika — zapis źródłowy: „Mycopedia:Q1,58–1,83, średnieQ1,7,22zarodniki; nie obliczano nowej średniej z ilorazu średnich osi.” [10]
Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „Mycopedia:4,1–4,8µm, średnia4,5µm,22zarodniki.” [10]
Metody i zapisy źródłowe — Françoise Féréol, karta Stropharia caerulea, listopad 2020, PDF s. 2–5. Własne fotografie mikroskopowe autora; numer kolekcji i miejsce pobrania niepodane. S. caerulea rozpoznano na podstawie zgodnej barwy ostrza, obfitych chryzocystyd i nietrwałego pierścienia. Nie wykorzystano obok opisanego S. aeruginosa jako badanego gatunku.
Inkrustacja strzępek skórki — zapis źródłowy: „PDF s. 5: partiellement incrustées par un pigment pariétal ... pigment épipariétal incrusté sous forme de granules.” [29]
Osadzenie strzępek skórki w substancji żelowej — zapis źródłowy: „PDF s. 5: hyphes ... noyées dans la viscosité.” [29]
Kształt komórki końcowej skórki kapelusza — zapis źródłowy: „PDF s. 5: avec extrémités clavées; komórki końcowe strzępek skórki kapelusza.” [29]
Metody i zapisy źródłowe — Independent source report, not a merged collection or population.
Barwa zarodnika w mikroskopie — zapis źródłowy: „Atlas: zarodniki szarożółte w mikroskopii.” [2]
Długość zarodnika — zapis źródłowy: „Atlas: długość7–9µm.” [2]
Grubość ściany zarodnika — zapis źródłowy: „Atlas i oryginalna obserwacja Mycopedia: grube ściany zarodników.” [2]
Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „Atlas: szerokość4,5–6µm.” [2]
Metody i zapisy źródłowe — Independent source report, not a merged collection or population.
Obecność pory rostkowej — zapis źródłowy: „FN i atlas opisują brak poru kiełkowego; to źródłowy wariant, a nie rozstrzygnięcie biologicznej sprzeczności.” [7]
Długość zarodnika — zapis źródłowy: „FN: długość7–9,5µm.” [7]
Kształt zarodnika — zapis źródłowy: „FN: elipsoidalne do jajowatych; atlas: elipsoidalne.” [7]
Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „FN: szerokość4,5–6µm.” [7]
Valgomumas — atlasų vertinimai ir kelias iki šaltinių
Snowarski ir Gerhardt: Snowarski, vertindamas valgomumą nulupus gleivėtą odelę, išnaša [134] nukreipia į Gerhardtą (2006). Abejuose patikrintuose Gerhardto leidimuose — 2006 ir 2023 m., p. 326 — ties Stropharia caerulea nurodyta „Valgomas; žiūrėti viršuje“. Nuoroda veda į aukščiau esančią rekomendaciją nulupti odelę. Prie šio vertinimo nėra išnašos apie cheminę analizę, mitybos eksperimentą ar apsinuodijimo aprašymą. Patikrintose įžangose, paaiškinimuose ir prieduose nenurodytas konkretus tyrimas, pagrindžiantis šį vertinimą.
Skirtingi vertinimai: Markus Flück leidinyje Jaki to grzyb?, p. 303, melsvąją gleiviabudę (S. caerulea) apibūdina kaip nevalgomą, nenurodydamas toksino ar eksperimento. Austrijos mikologų draugija šią rūšį nurodo kaip nuodingą; originaliame lape toksino tipo ir papildomo pagrindimo laukai yra tušti. Tai yra apžvalgų autorių vertinimai, o ne čia pateikti vartojimo saugumo tyrimų rezultatai.
Taksonominė apimtis: Grünertų leksikone p. 129 vertinamas Stropharia aeruginosa valgomumas; S. caerulea (= cyanea) paminėtas prie galimų supainiojimų. Pirmosios rūšies valgomumo vertinimas nebuvo perkeltas antrajai. Vien panašumas ar istorinis pavadinimų siejimas nepakeičia konkrečios rūšies įrodymo.
Valgomumas — apžvalgos ir jų pagrindo apribojimai
Li ir bendraautorių apžvalga: Kartu su Li ir bendraautorių apžvalga (2021) pateiktoje suvestinėje, 2434 eilutėje, S. caerulea priskiriamas prie kategorijos E1 remiantis vienu šaltiniu: Gerhardt (2001), Der grosse BLV Pilzführer für unterwegs. Tai yra tikras teigiamas valgomumo vertinimas, pagrįstas atlasu. Patikrinti šio autoriaus lenkiški leidimai rūšį taip pat vertina kaip valgomą, tačiau prie įrašo neturi nuorodos į tyrimą. Nenustatyta, kad apžvalga ir Snowarski atspindėtų nepriklausomus eksperimentus.
„First Nature“ ir Šiaurės šalių ataskaita: „First Nature“ nerekomenduoja kulinarinio naudojimo, remdamasi pranešimais apie psichoaktyviąsias medžiagas bei kai kurių Stropharia sukeliamus negalavimus. Cituojamoje Andersson, Kristinsson ir Gry ataskaitoje pateiktos kitų šios genties rūšių analizės; jos suvestinėje nėra S. caerulea. Vadinasi, tai nėra šios rūšies cheminė analizė ar konkretaus apsinuodijimo ja aprašymas.
Kitos apžvalgos: „La Valle del Metauro“ pateikia vertinimą „nevalgomas“. AUSL Bolonijos atlasas nurodo galimą virškinimo trakto arba psichotropinį sindromą. Šiose ištraukose nepateikta patikimai nustatyto klinikinio atvejo ar toksino išskyrimo. Autorių nurodyta galimybė nevirto patvirtintu rūšies poveikiu.
Ankstesni cheminiai pranešimai — neišspręsta apimtis
Bibliografinis pėdsakas: Su senuoju pavadinimu Stropharia cyanea Samorini 1989 m. apžvalga mini pavienį teigiamą psilocibino rezultatą ir vėlesnius rezultatus, kurie jo nepatvirtino, nurodydama Margotą ir Watlingą (1981), DOI 10.1016/S 0007-1536(81)80077-0. Prieinama šio pirminio darbo santrauka neleidžia patikrinti lentelės, medžiagos tapatumo ir šio įrašo metodo. Visas originalas nebuvo gautas. Paminėjimas nebuvo užfiksuotas kaip psilocibino buvimo S. caerulea patvirtinimas.
Išvada: Patikrinti atlasai nenurodė tolesnio tyrimo, galutinai nustatančio valgomumą ar toksiškumą. Prieinamos cheminės analizės taip pat nėra vartojimo saugumo bandymai. Klausimas lieka nevienareikšmis; rezultatai ir priešingi vertinimai išsaugoti su šaltiniais.
Mikroskopija — išsaugota medžiaga ir šaltinių nesutapimai
Merino (2015): Aprašymas ir nuotraukos yra susiję su JA-CUSSTA 8453 kolekcija iš Sansanet Prancūzijoje. Pateikti atskiri 90 sporų, 7 basidijų ir 11 chrizocistidžių matavimai. Autorius aprašo viršūninę dygimo porą, o kiti darbai nurodo, kad jos nėra arba nėra aiškios poros. Atskirų kolekcijų rezultatai lieka atskirti.
Féréol (2020) ir „La Valle del Metauro“ (2019): Féréol aprašo šviesos mikroskopiją, įskaitant preparatus amoniakiniame Kongo raudonajame ir vandenyje, be kolekcijos numerio; nurodo ploną sporos sienelę, kitaip nei ankstesniuose darbuose. „La Valle del Metauro“ aprašo buožiškas, keturspores basidijas, nenurodydamas matavimų skaičiaus. Šie skirtumai nebuvo automatiškai priskirti amžiui ar drėgnumui.
Valgomumas ir saugumas
Mėlynosios gleiviabudės valgumas lieka neišspręstas. Turimi tyrimai neišsprendžia jos vartojimo saugumo. Šaltinių autoriai pateikia nevienodus vertinimus: nuo valgomos nulupus odelę iki nevalgomos arba nuodingos.
Citavimo grandinė ir įrodymų nepriklausomumas
Patikrinta seka: Snowarski → išnaša [134] → Gerhardt (2006), p. 326 → vertinant valgomumą nenurodytas joks tyrimas ar eksperimento aprašymas.
Teiginio statusas: Pirminis įrodymas nepasiektas. Valgomumas nulupus odelę patikrintoje šaltinių sekoje lieka nepatvirtintas tyrimais. Tačiau patvirtinta, kad Gerhardt iš tiesų pateikia tokį vertinimą. Nenustatyta, kad vertinimas būtų klaidingas ar kad autorius nebūtų turėjęs asmeninės patirties.
Nepriklausomumas: Snowarskio pakartotas Gerhardto vertinimas nėra antras nepriklausomas patvirtinimas. Priklausomos citatos išsaugotos kaip viena seka. Išvada taikoma šiam teiginiui ir patikrintoms ištraukoms, o ne visos knygoje pateiktos informacijos patikimumui.
Paplitimo patikra — apimtis ir apribojimai
Medžiaga: Polskie kolekcje autora atlasu; nie przypisano obcego sezonu Polsce.
Peržiūros apimtis: Šaltinių fragmentai.
Perskaitytas šaltinio fragmentas; visas tekstas ir metodai nebuvo patikrinti.
Peržiūros data: 21.10.2026.
Apribojimai: Šaltinio nustatymas ir sąvokos apimtis išsaugoti. Nedeklaruotas naujas pavyzdžių tyrimas ar visų šaltinyje cituojamų publikacijų perskaitymas.
Parengimo apimtis
Reikalaujamos patikros yra suderintos.
Teisinis pagrindas ir vertinimo apimtis
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Biocheminėje ir chemotaksonominėje literatūroje rūšis Stropharia caerulea buvo tyrimų objektas vertinant galimą indolo alkaloidų buvimą. Tyrimų grupės: Borovička, Oborník, Stříbrný, Noordeloos, Parra Sánchez, Gryndler (2015) darbe, publikuotame žurnale Persoonia (34: 1–9, DOI: 10.3767/003158515X685283, straipsnis pavadinimu Phylogenetic and chemical studies in the potential psychotropic species complex of Psilocybe atrobrunnea with taxonomic and nomenclatural notes), vienas Stropharia caerulea egzempliorius (herbariumo vaučeris PRM 921876) buvo įtrauktas į analizę kaip neigiama kontrolė (Table 2).
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Analitinė procedūra apėmė išvalytus, liofilizuotus vaisiakūnius. 10 mg susmulkintos sausos biomasės mėginys buvo ekstrahuojamas 0,5 ml metanolio ultragarso vonelėje 30 minučių, po to gautas ekstraktas analizuotas dujų chromatografijos-masių spektrometrijos (GC-MS) metodu. Tiriamame kontroliniame mėginyje PRM 921876 psilocino ar psilocibino buvimo nenustatyta. Kartu leidinio autoriai pažymėjo, kad kiekybinio psilocino ir psilocibino kiekio nustatymo biomasei atlikti nebuvo įmanoma, nes disponuota vos keliais mikrogramais etaloninių medžiagų. Šis apribojimas buvo susijęs su analitinių etalonų prieinamumu ir nėra tapatus metodo aptikimo ribos nenustatymui.
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Šis rezultatas taikomas tik vieninteliam ištirtam herbariumo egzemplioriui ir nesuteikia pagrindo daryti apibendrintų išvadų apie visišką veikliųjų medžiagų nebuvimą šios rūšies populiacijose, toksikologinio saugumo garantijų ar priskirti kokių nors rekreacinių žymų. Kultivavimo tyrimai, aprašyti tame pačiame darbe (augimas 25°C temperatūroje 4 savaites 8 kolbose), buvo atlikti su Psilocybe atrobrunnea bei Psilocybe serbica rūšimis, o ne Stropharia caerulea.
Psilocibinas ir psilocinas — Borovička ir bendraautoriai (2015)
Medžiaga: Ištirta kolekcija Stropharia caerulea PRM 921876, panaudota kaip neigiama kontrolė. Vaisiakūniai nuvalyti, po surinkimo užšaldyti ir liofilizuoti.
Metodas ir rezultatas: 10 miligramų sausos, sumaltos į miltelius medžiagos mėginys ekstrahuotas 0,5 mililitro metanolio 30 minučių ultragarso vonelėje. Po derivatizacijos atlikta dujų chromatografija su masių spektrometrija. Neigiamose kontrolėse, įskaitant šią kolekciją, psilocibino ir psilocino neaptikta; teigiamose kontrolėse junginiai aptikti.
Apribojimai: Rezultatas taikomas nurodytai medžiagai ir dviem junginiams. Tai nėra valgymo saugumo tyrimas, jis neatmeta kitų toksinų ir nepatvirtina visų psichoaktyviųjų medžiagų nebuvimo visoje rūšyje. Autoriai kiekybiškai nenustatė junginių dėl riboto etalonų kiekio. Kitų Psilocybe kultūros iš šio darbo nėra susijusios su S. caerulea.
Analitiniai rezultatai
Elementinė sudėtis — Atasoy ir Yıldız (2022)
Medžiaga ir metodas: AKATA 7397 medžiaga surinkta 2020 m. spalio 25 d. Azdavay, Turkijoje, ir identifikuota Ankaros universitete. Mėginiai džiovinti 105 laipsnių Celsijaus temperatūroje 24 valandas, mineralizuoti azoto rūgštimi ir vandenilio peroksidu, o elementai nustatyti atominės absorbcijos metodu. Trys pakartojimai taikomi analitiniam mėginio nustatymui.
Rezultatai: Miligramais vienam kilogramui sausosios medžiagos, kaip vidurkis ± standartinis nuokrypis, nurodyta: geležis 50,2 ± 0,3; chromas 13,1 ± 2,5; cinkas 138,6 ± 1,2; švinas 20,4 ± 4,8; selenas 1,08 ± 0,01.
Apribojimai: Rezultatai apibūdina šią kolekciją ir su aplinka susijusį metalų kaupimąsi. Jie nenustato pačios rūšies toksino ir saugumo nulupus odelę. Etiketė „nevalgomas“ 1 lentelėje paimta iš Phillipso atlaso (2013), o ne iš šio eksperimento. Tekste deklaruotas RSD, mažesnis nei 10 procentų, nesutampa su visais vidurkiais ir nuokrypiais lentelėje; išsaugotos originalios vertės.
Ekologiniai tyrimai
Dokumentuoti mokslinių tyrimų taikymai ir techniniai pasiūlymai
Medžiagos skaidymas — Donnelly ir Boddy (1997): Izoliatas S. caerulea iš vaisiakūnio, rasto tarp dilgėlių Jungtinėje Karalystėje, buvo panaudotas eksperimentams su buko mediena ir dilgėlių šakniastiebiais. Tirta grybienos tinklo raida ir išteklių įsisavinimas. Tai yra rūšies panaudojimas kaip eksperimentinio modelio, be įrodyto užteršto dirvožemio valymo taikymo.
Augimas ant morkų šalutinių produktų — Juhrich ir bendraautoriai (2025): Rūšis buvo įtraukta į grybienos augimo atranką ant oranžinių ir juodųjų morkų terpių. Po 14 dienų užfiksuota atitinkamai 1,5 ± 0,5 bei 1,2 ± 0,5 centimetro. Tolesnis baltymų ir produktų optimizavimas buvo atliekamas su Pleurotus djamor; šie rezultatai nebuvo priskirti gleiviabudei. Pats augimas nepatvirtina maisto saugumo.
Stametso patentas (2004): Paraiškoje US20040211721A1 S. caerulea minimas tarp siūlomų grybų mikofiltracijai ir mikoremediacijai. Patikrintoje ištraukoje nepateikta eksperimento, patvirtinančio šios rūšies efektyvumą ar pritaikymą praktikoje. Tai išsaugota kaip techninis pasiūlymas, atskirtas nuo patvirtinto taikymo.
Buveinė ir paplitimas
Buveinė, paplitimo sritis ir metų laikas
Savo ruožtu britų šaltiniai („First Nature“) rūšį apibūdina kaip saprotrofą, besivystantį ant žolių liekanų ir lapų paklotės ganyklose bei pamiškėse. Jungtinės Karalystės ir Airijos klimato sąlygomis reguliarus derėjimas vyksta nuo liepos iki spalio (mėnesiai 7–10), o Pietų Europoje gali tęstis net trimis mėnesiais ilgiau.
Potwierdzony zasięg występowania
Wszystkie obszary potwierdzone w zapisanych danych źródłowych.
| Kraj | Regiony i stanowiska | Derėjimas | Šaltiniai |
|---|---|---|---|
| Jungtinė Karalystė | Nie ustalono regionów w zapisanych danych | VII–X |
|
| Airija | Nie ustalono regionów w zapisanych danych | VII–X |
|
| Lenkija | Žemutinė Silezija — šaltinio įvardyta apimtis | IX–XI |
|
Šaltiniai
- archive-stropharia-caerulea-profile
- atlas_stropharia_caerulea
- Ewald Gerhardt (2006), Grzyby. Wielki ilustrowany przewodnik, Klub dla Ciebie, s. 326; ISBN 83-7404-513-2
- Ewald Gerhardt (2023), Grzyby. Wielki ilustrowany przewodnik, Molpharma, s. 326
- Markus Flück, Jaki to grzyb?, Delta W-Z, przekład H. Terpińskiej-Ostrowskiej; oryginał 1995, s. 303
- Helmut i Renate Grünert, Grzyby. Leksykon przyrodniczy, Świat Książki, przekład i adaptacja J. Kozłowskiej, s. 129
- fn_stropharia_caerulea
- kpng6
- kreisel 1979
- mycopedia_stropharia_caerulea
- NDFF Verspreidingsatlas — Stropharia caerulea
- src-eli-protection-2014
- src-eli-trade-2026
- Muhammet Atasoy, Dilek Yıldız (2022), Evaluation of Trace Metal Contents in Mushroom Samples from Azdavay District, Kastamonu, Turkey, Mugla Journal of Science and Technology 8(1): 76–80
- Österreichische Mykologische Gesellschaft, Speisewert von Pilzen
- AUSL Bologna, Atlante dei funghi velenosi, s. 304
- Borovička i in. (2015), Persoonia 34:1–9, DOI 10.3767/003158515X685283
- Juhrich i in. (2025), Journal of Agricultural and Food Chemistry 73:33156–33166, DOI 10.1021/acs.jafc.5c11223
- Donnelly, Boddy (1997), Resource acquisition by the mycelial-cord-former Stropharia caerulea: effect of resource quantity and quality, FEMS Microbiology Ecology 23:195–205
- Pat O’Reilly, First Nature, Stropharia caerulea
- w10-nr7-legal-verification
- Li i in. (2021), zestawienie jadalności, wiersz 2434; DOI 10.1111/1541-4337.12708
- Demetrio Merino Alcántara (2015), Micobotánica-Jaén X(3), s. 218–221
- La Valle del Metauro (2019), Stropharia caerulea
- Françoise Féréol (2020), Stropharia caerulea, Mycocharentes
- Christer Andersson, Jakob Kristinsson, Jørn Gry, TemaNord 2008:606, wyd. 2009; ISBN 978-92-893-1836-5
- ÖMG, oryginalna tabela Speisewert, 29.07.2020, wiersz 1670
- Paul Stamets, zgłoszenie patentowe US20040211721A1 (2004)
- w10-nr7-protection-eli
- w10-nr7-protection-pl 2014
- Marek Snowarski, Stropharia caerulea — ocena atlasowa i bibliografia [134] (także [37])
- Marek Snowarski, bibliografia atlasu, pozycja [134], PBL984
- Przegląd dowodów jadalności i toksyczności, 17.10.2026
- w10-nr7-trade-eli 2026
- w10-nr7-trade-pl 2026
- w2-culture7-name-readback