Valgomas
Nustatykite vietovę, kad matytumėte savo regiono duomenis.










Vėlyvoji šalmabudė (Sarcomyxa serotina) yra vėlyvojo rudens ir žiemos pradžios medienos grybas, anksčiau priskirtas skiautenėlių ar šalmabudžių genčiai. Vaisiakūniai vėduokliški, su trumpu šoniniu koteliu, žalsvų, gelsvų ar rusvų atspalvių kepurėle ir tankiais lakšteliais. Grybas auga grupėmis ant pūvančių ar pažeistų lapuočių medžių kamienų.
Atpažinimas, buveinė ir svarbiausi skirtumai.
Grybautojas
Vaisiakūnio sandara
- Vaisiakūnio sandaros tipas
- Vaisiakūnio sandaros tipas: Kepurėlė, kotas.
Kepurėlė
- Kepurėlės forma
- Kepurėlės forma: išgaubtas.
Kepurėlės forma: plokščia.
Kepurėlės forma: įdubęs.
jaunų vaisiakūnių: Kepurėlės forma: išgaubtas.
subrendusių vaisiakūnių: Kepurėlės forma: plokščia. - Kepurėlės danga
- jaunų vaisiakūnių: Kepurėlės danga: plikas.
kai sausas: Kepurėlės danga: veltiniškas. - Kepurėlės paviršiaus blizgesys
- kai šlapias: Kepurėlės paviršiaus blizgesys: blizgus.
- Kepurėlės lipnumas ir gleivėtumas
- kai šlapias: Kepurėlės lipnumas ir gleivėtumas: lipnus.
- Kepurėlės spalva
- Kepurėlės spalva: alyviškai rudas.
Kepurėlės spalva: geltonai žalias.
jaunų vaisiakūnių: Kepurėlės spalva: oranžinė.
subrendusių vaisiakūnių: Kepurėlės spalva: alyvinė.
Kepurėlės spalva: žalsvas.
Kepurėlės spalva: gelsvas.
jaunų vaisiakūnių: Kepurėlės spalva: oranžiškai geltona. - Krašto padėtis
- jaunų vaisiakūnių: Krašto padėtis: užsirietęs į vidų.
subrendusių vaisiakūnių: Krašto padėtis: tiesus. - Kepurėlės skersmuo
- Kepurėlės skersmuo – 20–130 mm.
- Kepurėlės centras
- Kepurėlės centras: Įdubęs.
- Kepurėlės kontūras
- Kepurėlės kontūras: pusapvalis arba kriauklės pavidalo.
Kepurėlės kontūras: inksto formos arba vėduokliškas. - Kepurėlės odelės lupamumas
- Kepurėlės odelės lupamumas: nulupama (sunkiai nusilupa, iš dalies).
Kepurėlės apačia
- Himenoforo tipas
- Himenoforo tipas: lakšteliai.
Lakšteliai prie koto
- Himenoforo prisitvirtinimas prie koto
- Himenoforo prisitvirtinimas prie koto: priaugęs prie koto (lakšteliai).
Himenoforo prisitvirtinimas prie koto: priaugęs prie koto (lakšteliai).
- Himenoforo nuaugimas kotu
- Himenoforo nuaugimas kotu: nuaugęs kotu (lakšteliai).
Himenoforo nuaugimas kotu: nuaugęs kotu (lakšteliai). - Himenoforo spalva
- subrendusių vaisiakūnių: Himenoforo spalva: kreminis.
subrendusių vaisiakūnių: Himenoforo spalva: balsva.
jaunų vaisiakūnių: Himenoforo spalva: gelsvai oranžinė. - Lakštelių šakojimasis
- Lakštelių šakojimasis: šakoti (dažnai).
- Natūrali lakštelio briaunos spalva
- Natūrali lakštelio briaunos spalva: rusvas.
- Lakštelių išsidėstymo tankis
- Lakštelių išsidėstymo tankis: tankiai išsidėstę.
- Trumpųjų lakštelių buvimas
- Trumpųjų lakštelių buvimas: yra.
Kotas ir pagrindas
- Koto padėtis
- Koto padėtis: šoninis.
- Koto forma
- Koto forma: siaurėjantis pagrindo link.
- Koto spalva
- Koto spalva: aukso geltonumo.
Koto spalva: oranžiškai geltona.
Koto spalva: balsva.
Koto spalva: gelsvas.
Koto spalva: oranžinis.
Koto spalva: geltonai žalias.
Koto spalva: alyviškai ochrinis.
Koto spalva: gelsvai oranžinė. - Koto paviršiaus reljefas
- viršutinėje koto dalyje: Koto paviršiaus reljefas: su sekliomis duobutėmis.
- Koto paviršiaus danga
- Koto paviršiaus danga: žvynuota.
Koto paviršiaus danga: plaukuotas (balkšva danga, ties koto pamatu). - Koto vidus
- Koto vidus: pilnaviduris.
- Koto ilgis
- Koto ilgis: 10–30 mm.
- Koto skersmuo
- Koto skersmuo: 10–30 mm.
- Duobučių buvimas ant koto
- Duobučių buvimas ant koto: yra (mažos, rausvai rudos, dažnai, žemiau lakštelių).
- Kokybinis santykinis koto ilgis
- Kokybinis santykinis koto ilgis: trumpas.
Trama
- Minkštimo spalva
- Minkštimo spalva: balsva.
Minkštimo spalva: gelsvas. - Minkštimo skonis
- Minkštimo skonis: silpnas.
Minkštimo skonis: kartus, silpnas.
Minkštimo skonis: kartus. - Minkštimo atsparumas lūžimui ar plyšimui
- Minkštimo atsparumas lūžimui ar plyšimui: atsparus lūžimui ar plyšimui.
- Tramos konsistencijos tipas
- Tramos konsistencijos tipas: mėsingas.
Tramos konsistencijos tipas: Guminis. - Pažeisto minkštimo spalva
- Pažeisto minkštimo spalva: spalva nesikeičia.
- Minkštimo kvapas
- šviežias egzempliorius: Minkštimo kvapas: neišsiskiriantis (minkštimas).
- Tramos skonio išskirtinumas
- Tramos skonio išskirtinumas: neišsiskiriantis.
- Minkštimo storio klasė
- Minkštimo storio klasė: storas (kepurėlės minkštimas).
Kur ir kada auga
- Buveinė
- Buveinė: lapuočių miškas, spygliuočių miškas, mišrus miškas arba parkas.
Buveinė: mišrus miškas.
Buveinė: užliejamasis miškas. - Substratas
- Substratas: gyva mediena.
Substratas: negyva mediena. - Vaisiakūnių augimo pobūdis
- Vaisiakūnių augimo pobūdis: persidengiantys.
Vaisiakūnių augimo pobūdis: kuokštais.
Vaisiakūnių augimo pobūdis: pavieniui.
Vaisiakūnių augimo pobūdis: pasklidusios grupės.
Vaisiakūnių augimo pobūdis: suaugę vaisiakūniai. - Aptikimo dažnumas
- Aptikimo dažnumas: nelabai dažnas.
- Derėjimo laikotarpis
- Vaisiakūniai pasirodo nuo rugsėjo iki gruodžio arba vasarį.
- Paplitimo sritis
- Paplitimo sritis: patvirtinta.
Valgomumas ir kulinarija
- Valgomumas
- Valgomas
Teisė
- Apsauga
- Rūšis neįtraukta į Lenkijos saugomų grybų rūšių sąrašą.
- Prekyba
- Rūšis neįtraukta į Lenkijos grybų, kuriais leidžiama prekiauti, sąrašą.
Su kuo galima supainioti
Pleurotus ostreatus
Svarbiausi skirtumai
Vėlyvasis švelnūnas (Sarcomyxa serotina, sin. Panellus serotinus) skiriasi alyvinių atspalvių buvimu ant kepurėlės, oranžinės spalvos redukuotu kotu, padengtu smulkiais rudais žvyneliais, ir gelsvai ochriniais lakšteliais, kurie ties kotu aiškiai baigiasi, užuot nuaugę kotu žemyn.
Panaši paprastoji kreivabudė (Pleurotus ostreatus) dera tuo pačiu laikotarpiu, bet skiriasi didesniais pilkų ir rudų atspalvių vaisiakūniais, grynai baltais lakšteliais bei geltonai alyvinių spalvų ir žvynelių ant koto nebuvimu.
FAQ
Kokiu metų laiku dažniausiai randama ši rūšis?
Vaisiakūniai pasirodo vėlų rudenį, nuo spalio pabaigos iki gruodžio ar net sausio per atlydžius.
Ar vėlyvoji šalmabudė gali augti ant spygliuočių?
Dažniausiai auga ant lapuočių, tačiau retais atvejais gali išaugti ir ant stambesnės spygliuočių medienos.
Ar galima šį grybą valgyti žalią?
Ne, žalias grybas sukelia virškinimo trakto sutrikimus ir turi nemalonų kartų skonį.
Koks terminis apdorojimas yra privalomas?
Būtina virti bent 15–20 minučių, o nuovirą išpilti, kad sumažėtų kartumas ir virškinimo rizika.
Kodėl Japonijoje šis grybas toks populiarus?
Populiarusis kulinarinis Japonijos „mukitake“ iš tiesų yra Sarcomyxa edulis. Pati S. serotina vadinama osomukitake ir dėl juntamo kartumo tokio populiarumo neturi.
Ar vėlyvoji šalmabudė bijo šalnų?
Ne, ši rūšis gerai pakenčia pirmąsias šalnas ir gali tęsti augimą temperatūrai pakilus virš nulio.
Kokius medžius šis grybas labiausiai mėgsta?
Grybas dažniausiai aptinkamas ant beržų, alksnių, bukų, ąžuolų ir klevų negyvos medienos.
Kokiomis spalvomis šis grybas dažo audinius?
Naudojant vilnos dažymui, gaunami švelnūs gelsvi, gelsvai žalsvi ir rusvi atspalviai.
Ar šio grybo skonis visada kartus?
Kartumas ryškesnis senuose vaisiakūniuose; jauni grybai po apvirimo būna švelnesnio skonio.
Ar ši rūšis ardo gyvus sveikus medžius?
Ne, ji auga ant jau pažeistos, džiūstančios ar mirusios medienos, kelmų ir virtuolių.
Mėgėjas
Pavadinimai ir istorija
- Obowiązująca nazwa krajowa
- śluzołycznik późny
- Obowiązująca nazwa taksonomiczna
- Sarcomyxa serotina (Pers.) V. Papp
- Inne nazwy krajowe
- łycznik późny, łyczak późny
- Dawne nazwy krajowe
- boczniak późny, bedłka późna
Stebėjimai namuose
Sporų atspaudas
- Reikalingos medžiagos
- šviežia, subrendusi kepurėlė, popieriaus lapas, stiklinė arba dubenėlis, vanduo
- Laikas
- 2–24 h
- Atlikimas
- Padėkite kepurėlę apatine puse ant popieriaus.
- Užlašinkite lašą vandens ant viršaus ir uždenkite.
- Po 2–24 valandų pakelkite kepurėlę ir apžiūrėkite nuosėdas.
Ko ieškoti
- Sporų atspaudo spalva
- Sporų atspaudo spalva: baltas.
Po mikroskopu
- Reikalingos medžiagos
- šviesinis mikroskopas, objektinis ir dengiamasis stikleliai, adata, vanduo, sporos iš atspaudo
- Atlikimas
- Adata perkelkite šiek tiek atspaudo ant stiklelio.
- Užlašinkite lašą vandens, uždenkite dengiamuoju stikleliu ir apžiūrėkite sporas.
Ko ieškoti
- Sporos forma
- Sporos forma: cilindriškas. Sporos forma: dešrelės formos. Sporos forma: cilindriškas. Sporos forma: inksto formos. Sporos forma: cilindriškas.
- Sporos paviršius
- Sporos paviršius: lygus.
- Sporos matmenys
- Ilgis 3,5–6,5 µm, plotis 0,75–2 µm.
Matmenis lyginkite sukalibravę mikroskopo skalę.
Ekologija ir paplitimas
- Lapuočiai medžiai aplinkoje
- Lapuočiai medžiai aplinkoje: Betula pendula, Fagus sylvatica ir Alnus glutinosa.
Lapuočiai medžiai aplinkoje: Betula pendula ir ąžuolas. - Spygliuočiai medžiai aplinkoje
- Spygliuočiai medžiai aplinkoje: Pinus sylvestris.
Spygliuočiai medžiai aplinkoje: Pinus sylvestris ir Picea abies. - Krūmai aplinkoje
- Krūmai aplinkoje: Corylus avellana.
- Mitybos būdas
- Mitybos būdas: saprotrofinis.
Nekulinarinis panaudojimas
Vėlyvoji šalmabudė tradiciškai naudojama tekstilės amatams kaip natūralus dažiklis. Dėl savo pigmentų vaisiakūniai, apdoroti atitinkamais kandikliais, dažo vilną ir šilką švelniais gelsvais, gelsvai žalsvais bei prislopintais rusvais atspalviais. Šiaurės Amerikos ir Skandinavijos amatininkų bendruomenėse šie grybai renkami būtent natūralių audinių dažymo eksperimentams. Taip pat vėlyvieji vaisiakūniai dėl kietos konsistencijos ir atsparumo trumpalaikiam šalčiui kartais buvo naudojami floristinėse vėlyvojo rudens ir žiemos kompozicijose ar natūralių amatų dirbiniuose kaip dekoratyvinis elementas.
Istorija ir kultūra
Japonijos kultūroje vėlyvieji medienos grybai, tradiciškai vadinti mukitake vardu, turi gilias istorines šaknis ir minimi Edo laikotarpio kronikose kaip vertingas vėlyvasis miško derlius Honšiū ir Hokaido regionuose. Nors šis kultūrinis vaidmuo bei ištvermės simbolika folklore istoriškai sieti su Sarcomyxa serotina plačiąja prasme (sensu lato), šiuolaikiniai taksonominiai tyrimai patikslino, kad tradicinis vertinamasis mukitake iš tiesų yra Sarcomyxa edulis. Tuo tarpu S. serotina Japonijoje pavadinta osomukitake ir dėl kartumo nėra taip vertinama. Vakarų kultūroje ir rašytiniuose šaltiniuose S. serotina ilgą laiką buvo traktuojama daugiausia taksonominiu požiūriu – XVIII ir XIX a. Europos gamtininkų darbuose ji buvo minima kaip vėlyvas miško medienos gyventojas, neturėjęs reikšmingesnio folkloro ar mitologinio statuso.
Valgomumas ir saugumas
Ši rūšis laikoma sąlyginai valgoma, tačiau jos vertinimas kulinarijoje priklauso nuo regiono ir vartojimo tradicijų. Žalias grybas netinkamas vartoti, nes sukelia virškinimo trakto negalavimus. Vaisiakūnius būtina gerai termiškai apdoroti – virti ne trumpiau kaip penkiolika–dvidešimt minučių ir nuovirą nupilti. Švieži ir ypač senesni vaisiakūniai pasižymi specifiniu kartumu bei kieta odele, kurią rekomenduojama pašalinti prieš gaminimą. Istoriškai plačiąja prasme (sensu lato) ši rūšis tapatinta su Japonijoje delikatesu laikomu „mukitake“, vertinamu dėl slidžios tekstūros sriubose. Vis dėlto šiuolaikiniai tyrimai atskyrė vertinamąją geltonąją formą kaip Sarcomyxa edulis (tikrąjį mukitake), o žalsvą karčią S. serotina pavadino osomukitake. Pati S. serotina dėl ryškaus kartumo vertinama menkiau, o Vakarų Europoje dažnai laikoma nevalgoma.
Buveinė ir paplitimas
Vėlyvoji šalmabudė aptinkama drėgnuose mišriuose ir lapuočių miškuose, parkuose bei paupių sąžalynuose. Pagrindinis šios rūšies substratas yra negyva, džiūstanti ar pažeista lapuočių mediena: beržai, alksniai, bukai, ąžuolai, klevai ir uosiai, rečiau stambesnė spygliuočių mediena. Vaisiakūniai dažniausiai išauga ant nuvirtusių rąstų, kelmų ar džiūstančių stovinčių kamienų, neretai formuodami viena virš kitos pasiskirsčiusias čerpiškas grupes. Ši rūšis plačiai paplitusi Šiaurės pusrutulio vidutinio ir vėsaus klimato zonose – Europoje, Šiaurės Azijoje ir Šiaurės Amerikoje. Pagrindinis augimo sezonas prasideda vėlų rudenį, spalio pabaigoje arba lapkritį, ir tęsiasi iki gruodžio ar net sausio mėnesio per atlydžius. Rūšis gerai pakenčia pirmąsias šalnas. Šiauriniuose Europos regionuose sezonas trunka trumpiau dėl ankstyvo gilaus įšalo, o švelnesnio jūrinio klimato kraštuose vaisiakūniai gali pasirodyti visą žiemą.
Šaltiniai
- Karel Tejkal, Vladimír Sojka, Česká mykologická společnost: Sarcomyxa serotina
- MichaelKuo 2024, Panellusserotinus, owncollectionsHMK11131601/10292301
- OlariagaI., HuhtinenS., LæssøeT., PetersenJ.H., HansenK. 2020, StudiesinMycology96:155–184, DOI 10.1016/j.simyco.2020.05.003
- Gorczak et al. 2023. Obserwacje mykologiczne członków Sekcji Różnorodność i Ochrona Grzybów PTMyk. Część III. Przegląd Przyrodniczy XXXIV,3.
Tyrėjas
Valgomumas ir kulinarija
Ustalenia źródłowe: jadalność, spożycie i wykorzystanie
- Valgomumas
- Valgomas — źródło oznaczenia
Wojewoda W. 2003. Checklist of Polish larger Basidiomycetes. · Druk489/PDF491: NOTES, Edible. Šalies apžvalga ir autoriaus vertinimas, o ne toksikologinis eksperimentas.
Moksliniai pavadinimai ir taksonomija
- Galiojantis mokslinis pavadinimas
Sarcomyxa serotina (Pers.) V. Papp
Moksliniai pavadinimai ir taksonomija
Sarcomyxa serotina yra medieną ardantis grybas su šonine, kriauklės pavidalo kepurėle, literatūroje žinomas pavadinimu Panellus serotinus. Šią rūšį 1793 metais Christiaanas Hendrikas Persoonas aprašė kaip Agaricus serotinus. Senesnėse taksonominėse sampratose jis, be kita ko, buvo priskiriamas Pleurotus, Panus, Hohenbuehelia ir Panellus gentims.
Moksliniai pavadinimai ir taksonomija
W filogenetinėje revizijoje iš 2020 metų gentis Sarcomyxa buvo išskirta į atskirą, monotipinę šeimą Sarcomyxaceae (MycoBank MB831375). Ši šeima apima grybus su šoniniais, pleurotoidiniais vaisiakūniais, suželatinintais audinių sluoksniais, tankiais, kartais šakotais lakšteliais, baltu sporų anspaudu bei smulkiomis, cilindriškomis ar šiek tiek išlenktomis sporomis.
Moksliniai pavadinimai ir taksonomija
Mikologinėje literatūroje vartojami du derinio autorystės užrašymo variantai: Sarcomyxa serotina (Pers.) P. Karst. iš 1891 metų ir Sarcomyxa serotina (Pers.) V. Papp iš 2019 metų, o tai lemia nevienodas senųjų nomenklatūros taisyklių aiškinimas.
Taksono apimtis ir nustatymo apribojimai
Molekuliniai ir kultivavimo tyrimai parodė, kad Rytų Azijos grybai, anksčiau vadinti Panellus serotinus, skirstomi į dvi atskiras rūšis: geltonąjį tipą Sarcomyxa edulis (Japonijoje žinomą Mukitake pavadinimu) ir žalsvąjį Sarcomyxa serotina (vadinamą Osomukitake). Dėl šios priežasties ankstesnių azijinių pranešimų apie grybą Mukitake nereikėtų tiesiogiai taikyti europiniam vėlyvajam švelnūnui.
Taksono apimtis ir nustatymo apribojimai
Fitocheminiai tyrimai iš 2002–2022 metų buvo atliekami su medžiaga, apibrėžta senaisiais pavadinimais (Panellus serotinus, Hohenbuehelia serotina), kurie iš dalies galėjo apimti giminingas Rytų Azijos rūšis.
- Zakres ujęcia taksonomicznego
Profil obejmuje niezależne doniesienia pod nazwami Sarcomyxa serotina i Panellus serotinus. Bieżąca kombinacja nomenklatoryczna to Sarcomyxa serotina (Pers.) V. Papp, 2019 (IF556853). Europejskie opisy atlasowe oraz materiał opisany przez Kuo w 2024 roku z Kentucky i Pensylwanii zachowują osobny zakres. Japońskie S. edulis, historyczna nazwa mukitake, doświadczenia molekularne i krzyżowania kultur, a także materiały z upraw i badań klinicznych pozostają przypisane do swoich źródłowych taksonów i ograniczeń.
[28] [29] [30] [23] [24] [5]
Ekologija ir paplitimas
- Aptikimo dažnumas
- Lenkija: Aptikimo dažnumas: nelabai dažnas. [49]
Laboratorinė diagnostika
Dane ustrukturyzowane
Bazidės
Kaulocistidės
- Kaulocistidžių buvimas
- Kaulocistidžių buvimas: yra. [35]
Sagtelės
- Sagtys
- Sagtys: yra. [17]
Himenialinės cistidės
- Cistidžių buvimas himenyje
- Cistidžių buvimas himenyje: yra. [45]
- Nuosėdos ant cistidės paviršiaus
- Nuosėdos ant cistidės paviršiaus: yra (dažnai, ties viršūne). [34]
- Cistidės nuosėdų tirpumas
- KOH terpėje, 5 % koncentracija: Cistidės nuosėdų tirpumas: tirpus (ties viršūne). [34]
- Himeninės cistidės ilgis
- Himeninės cistidės ilgis: 35–60 µm. [25]
Himeninės cistidės ilgis: 25–33 µm. [45]
Himeninės cistidės ilgis: 25–40 µm. [25]
Himeninės cistidės ilgis: 30–38 µm. [45] - Himeninės cistidės optinė išvaizda
- Himeninės cistidės optinė išvaizda: hialininis. [38]
Himeninės cistidės optinė išvaizda: hialininis. [38] - Himeninės cistidės forma
- Himeninės cistidės forma: cilindriškas. [25]
Himeninės cistidės forma: verpstiškas. [25]
Himeninės cistidės forma: Butelio formos. [25]
Himeninės cistidės forma: verpstiškas. [25]
Himeninės cistidės forma: Butelio formos. [25]
Himeninės cistidės forma: cilindriškas. [25]
Himeninės cistidės forma: maišelio formos. [25]
Himeninės cistidės forma: cilindriškas (platūs). [38]
Himeninės cistidės forma: maišelio formos (beveik). [38] - Nurodytos himeninės cistidės sienelės storis
- Nurodytos himeninės cistidės sienelės storis: plonasienis. [38]
Nurodytos himeninės cistidės sienelės storis: plonasienis. [38]
Nurodytos himeninės cistidės sienelės storis: plonasienis. [45]
Nurodytos himeninės cistidės sienelės storis: storasienis. [45]
Nurodytos himeninės cistidės sienelės storis: plonasienis. [45]
Nurodytos himeninės cistidės sienelės storis: storasienis. [45]
Kiti laboratoriniai požymiai
- Minkštimo sluoksnio po odele suželatinėjimas
- Minkštimo sluoksnio po odele suželatinėjimas: želatinizuotas (po kepurėlės odele). [45]
- Minkštimo sluoksnio po odele storis
- Minkštimo sluoksnio po odele storis: 250–300 µm (po kepurėlės odele). [45]
- Oro grybienos vystymasis
- Oro grybienos vystymasis: vidutinis. [18]
- Kultūros augimo greitis
- Kultūros augimo greitis: 6–6,5 mm/day (šaltinyje nurodyta vertė). [18]
- Kultūros hifų plotis
- Kultūros hifų plotis: 2–6 µm (šaltinyje nurodyta vertė). [18]
Kepurėlės odelė
- Luobelės hifų orientacija
- Luobelės hifų orientacija: vertikalios (daugiau ar mažiau). [34]
- Kepurėlės odelės elementų plotis
- Kepurėlės odelės elementų plotis: 2,5–10 µm. [25]
- Odelės hifų įsiterpimas į želatininę medžiagą
- Odelės hifų įsiterpimas į želatininę medžiagą: yra (hipokutis). [38]
- Kepurėlės odelės sandara
- Kepurėlės odelės sandara: kutis. [25]
Kepurėlės odelės sandara: iksotrichoderma. [34] - Kepurėlės odelės galinės ląstelės viršūnės forma
- Kepurėlės odelės galinės ląstelės viršūnės forma: suapvalintas. [25]
Kepurėlės odelės galinės ląstelės viršūnės forma: buožiškas (beveik). [38] - Kepurėlės odelės galinės ląstelės ilgis
- Kepurėlės odelės galinės ląstelės ilgis: 40–130 µm. [34]
- Kepurėlės odelės galinės ląstelės forma
- Kepurėlės odelės galinės ląstelės forma: cilindriškas (beveik). [34]
Kepurėlės odelės galinės ląstelės forma: buožiškas (siauri). [34] - Kepurėlės odelės galinės ląstelės plotis
- Kepurėlės odelės galinės ląstelės plotis: 5–12 µm. [34]
- Kepurėlės odelės storis
- Kepurėlės odelės storis: 150–200 µm. [45]
Reakcijos su reagentais
Sporos
- Vidutinis sporos ilgio ir pločio santykis
- Vidutinis sporos ilgio ir pločio santykis: 4,2 (vidurkis). [47]
- Sporų spalva pro mikroskopą
- Sporų spalva pro mikroskopą: hialininis. [38]
- Sporos ilgis
- Sporos ilgis: 3,5–5,5 µm. [25]
Sporos ilgis: 4,5–5,5 µm. [22]
Sporos ilgis: 4–6,5 µm. [19]
Sporos ilgis: 5,1–6,2 µm. [45] - Lipidinių lašelių skaičius sporoje
- Lipidinių lašelių skaičius sporoje: 2 (apytikslis skaičius). [45]
Lipidinių lašelių skaičius sporoje: 1–4. [38] - Sporos ilgio ir pločio santykis
- Sporos ilgio ir pločio santykis: 3,7–4,8. [45]
- Sporos forma
- Sporos forma: cilindriškas. [25]
Sporos forma: dešrelės formos. [25]
Sporos forma: cilindriškas. [19]
Sporos forma: inksto formos. [19]
Sporos forma: cilindriškas. [22] - Sporos paviršius
- Sporos paviršius: lygus. [25]
Tyrimų medžiaga ir metodai
Požymių aprašymas — šaltinis ir apimtis
Medžiaga: HUS2: nuvirtęs Alnus hirsuta kamienas, Towada, Aomori,9 XI 2012, lentelė 1 spaudas 21/PDF3.
Nuskaitymo apimtis: Visas tekstas.
Požymių aprašymas — šaltinis ir apimtis
Medžiaga: HUS1,HUS3,HUS4: nuvirtę Quercus crispula kamienai, Aomori, lentelė 1 spaudas 21/PDF3.
Peržiūros apimtis: Visas tekstas.
Bendri šaltinio nuskaitymo apribojimai
Apribojimai: Rezultatas išlaiko tikslią medžiagą ir šaltinio apimtį.
Požymių aprašymas — šaltinis ir apimtis
Medžiaga: Wojewodos lenkiškas suvestinis darbas 2003, spausdintas 489; negyvi lapuočių kamienai ir kelmai, taip pat paties autoriaus kolekcijos.
Skaitymo apimtis: Visas tekstas.
Apribojimai: Nuosavi rinkiniai ir cituojami stebėjimai nėra visiškai atskirti pagal medienos rūšį. Tikslūs pavadinimai Fagus sylvatica,Alnus incana,A.glutinosa,Betula,Populus tremula išsaugoti medžiagoje; prieinami naujojo lauko kodai taikomi gentims.
Mikroskopiniai duomenys — šaltinis ir apribojimai
Medžiaga: 50 natūraliai išsviestų žaliosios linijos S.serotina sporų, Aomori.
Skaitymo apimtis: Visas tekstas.
Apribojimai: Vidutinis Q4.2 nėra visų individualių Q rėžiai nei suapvalintų vidurkių santykis.
Gryna grybienos kultūra
- Eksperimentinio auginimo etapas
- Eksperimentinio auginimo etapas: Derėjimas (rezultatas gautas 1 iš 1 tirtų padermių). [47]
Archiwalny opis siedliska
Śluzołycznik późny to saprotrof rozwijający się na martwym drewnie drzew liściastych (pniach, kłodach i grubych gałęziach olch, brzóz, buków, dębów, wierzb, jesionów i drzew owocowych), rzadziej na osłabionych drzewach żywych lub drewnie iglastym, wywołujący białą zgniliznę drewna.
[25] [22] [19]- Šaltiniuose pateikti rezultatai — Himeninės cistidės ilgis
- Materiał badania: Exact source material and scope: ["Kuo2024 Kentucky/Pennsylvania HMK aggregate source description; exact anatomical target cheilocystidia", {}, null, null]. na ostrzu blaszki: 35–60 µm [25]
Materiał badania: Zielony S.serotina, wzorzec OB002 z27XI2012; tkanki utrwalone FAA. Opis mikroskopowy druk23. Materiał utrwalony (przygotowanie opisano w Metodach): na ostrzu blaszki: 25–33 µm [45]
Materiał badania: Zielony S.serotina, wzorzec OB002 z27XI2012; tkanki utrwalone FAA. Opis mikroskopowy druk23. Materiał utrwalony (przygotowanie opisano w Metodach): na powierzchni blaszki: 30–38 µm [45]
Materiał badania: Exact source material and scope: ["Kuo2024 Kentucky/Pennsylvania HMK aggregate source description; exact anatomical target pleurocystidia", {}, null, null]. na powierzchni blaszki: 25–40 µm [25] - Šaltiniuose pateikti rezultatai — Himeninės cistidės plotis
- Materiał badania: Exact source material and scope: ["Kuo2024 Kentucky/Pennsylvania HMK aggregate source description; exact anatomical target pleurocystidia", {}, null, null]. na powierzchni blaszki: 4–15 µm [25]
Materiał badania: Zielony S.serotina, wzorzec OB002 z27XI2012; tkanki utrwalone FAA. Opis mikroskopowy druk23. Materiał utrwalony (przygotowanie opisano w Metodach): na ostrzu blaszki: 5–10 µm [45]
Materiał badania: Zielony S.serotina, wzorzec OB002 z27XI2012; tkanki utrwalone FAA. Opis mikroskopowy druk23. Materiał utrwalony (przygotowanie opisano w Metodach): na powierzchni blaszki: 8–11 µm [45]
Materiał badania: Exact source material and scope: ["Kuo2024 Kentucky/Pennsylvania HMK aggregate source description; exact anatomical target cheilocystidia", {}, null, null]. na ostrzu blaszki: 7,5–15 µm [25] - Šaltiniuose pateikti rezultatai — Sporos ilgis
- Materiał badania: Zielony S.serotina, materiał Aomori; autorzy mierzyli50 naturalnie wyrzuconych zarodników w1000×. Nie żółty S.edulis. Materiał świeży (przygotowanie opisano w Metodach): 5,1–6,2 µm [45]
4–6,5 µm [19]
3,5–5,5 µm [25]
4,5–5,5 µm [22] - Šaltiniuose pateikti rezultatai — Lipidinių lašelių skaičius sporoje
- Materiał badania: Zielony S.serotina, naturalnie wyrzucone bazydiospory, Aomori; druk23: 油球は2つ程度. Liczba kropli lipidowych w zarodniku wynosi około 2. [45]
Materiał badania: Opis autora Kuo2024, HMK11131601/HMK10292301; rozpoznane krople olejowe w bazydiosporach. Liczba kropli lipidowych w zarodniku może wynosić od 1 do 4. [38] - Šaltiniuose pateikti rezultatai — Lipidinių kūnelių buvimas
- W zbiorach z Kentucky i Pensylwanii: stwierdzono obecność ciał lipidowych. [38]
W zielonym typie z Aomori: stwierdzono obecność ciał lipidowych. [45] - Šaltiniuose pateikti rezultatai — Sporos plotis
- 1–2 µm [19] [22]
Materiał badania: Zielony S.serotina, materiał Aomori; autorzy mierzyli50 naturalnie wyrzuconych zarodników w1000×. Nie żółty S.edulis. Materiał świeży (przygotowanie opisano w Metodach): 1,2–1,5 µm [45]
0,75–1,5 µm [25]
Metody i zapisy źródłowe — Diagnostyczne porównanie S.serotina, str4; opis uwzględnia materiał własny i wcześniejsze opisy, których wkładu nie rozdzielono ilościowo.
Pochodzenie materiału: Germany and cited earlier descriptions.
Orientacja strzępek skórki — zapis źródłowy: „Str4: more-or-less vertical; orientacja pionowa i osobny kwalifikator przybliżenia.” [34]
Kształt komórki końcowej skórki kapelusza — zapis źródłowy: „Str4: narrowly clavate; kształt maczugowaty i osobna wąska proporcja.” [34]
Metody i zapisy źródłowe — Dokumentowany opis zbiorów autora HMK11131601,HMK10292301; Kentucky/Pennsylvania. Nie utożsamiono ich z badaniem japońskim.
Pochodzenie materiału: USA, Kentucky/Pennsylvania.
Metoda źródłowa. Technika: mikroskopia świetlna (LM). Medium: KOH. Opis metody w źródle: Microscopic Features: jawnie KOH przy bezbarwności zarodników i cystyd; stężenie oraz przygotowanie części pomiarowych niepodane.
Liczba zarodników na jednej podstawce — zapis źródłowy: „Microscopic Features: basidia4-sterigmate.” [38]
Wygląd optyczny cystydy hymenialnej — zapis źródłowy: „Microscopic Features: cheilo-cell hyaline in KOH.” [38]
Wygląd optyczny cystydy hymenialnej — zapis źródłowy: „Microscopic Features: pleuro-cell hyaline in KOH.” [38]
Kształt cystydy hymenialnej — zapis źródłowy: „Pleurocystidia broadly cylindric: kształt cylindryczny i odrębna proporcja broad.” [38]
Kształt cystydy hymenialnej — zapis źródłowy: „Pleurocystidia subutriform: bukłakowaty z osobnym kwalifikatorem przybliżenia.” [38]
Grubość ściany dokładnie określonej cystydy hymenialnej — zapis źródłowy: „Microscopic Features: cheilo-cell thin-walled; jakościowa grubość ściany, nie średnica komórki.” [38]
Grubość ściany dokładnie określonej cystydy hymenialnej — zapis źródłowy: „Microscopic Features: pleuro-cell thin-walled; jakościowa grubość ściany, nie średnica komórki.” [38]
Osadzenie strzępek skórki w substancji żelowej — zapis źródłowy: „Microscopic Features: subcutis a gelatinized layer in which the hyphae are difficult to isolate. Wyłącznie dolna warstwa, nie epikutis.” [38]
Barwa zarodnika w mikroskopie — zapis źródłowy: „Microscopic Features: hyaline in KOH. Medium jawnie źródłowe, nie potwierdzona próba chemiczna zmiany barwy.” [38]
Metody i zapisy źródłowe — MichaelKuo 2024, Panellusserotinus, owncollectionsHMK11131601/10292301
Szerokość podstawki — zapis źródłowy: „Podstawki lekko maczugowate; szerokość 3 µm; pełny wymiar: 25–28 × 3 µm.” [25]
Szerokość elementów skórki; Organizacja skórki kapelusza; Kształt wierzchołka komórki końcowej skórki kapelusza — zapis źródłowy: „Skórka typu cutis z miejscami skupionymi, wzniesionymi elementami przypominającymi trichodermę. Elementy szerokie na 2,5–10 µm, gładkie, bezbarwne do żółtawych w KOH; komórki końcowe z zaokrąglonym lub lekko maczugowatym szczytem. Warstwa pod skórką zżelatynizowana i słabo odgraniczona.” [25]
Długość zarodnika — zapis źródłowy: „Długość 3,5–5,5 µm; pełny pomiar długość × szerokość: 3,5–5,5 × 0,75–1,5 µm.” [25]
Kształt zarodnika — zapis źródłowy: „Zarodniki cylindryczne do lekko kiełbaskowatych.” [25]
Powierzchnia zarodnika — zapis źródłowy: „Gładka.” [25]
Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „Szerokość 0,75–1,5 µm; pełny pomiar długość × szerokość: 3,5–5,5 × 0,75–1,5 µm.” [25]
Metody i zapisy źródłowe — Zielony S.serotina OB-002, 27XI2012; opis druk23, tkanki utrwalone FAA według metod druk20.
Stan materiału: utrwalony.
Pochodzenie materiału: Japan, Aomori.
Zżelatynizowanie warstwy miąższu pod skórką — zapis źródłowy: „Druk23/PDF5: górna warstwa miąższu pod skórką — strzępki w zżelatynizowanej warstwie.” [45]
Grubość warstwy miąższu pod skórką — zapis źródłowy: „Druk23/PDF5: górna warstwa miąższu pod skórką 250–300µm, zżelatynizowane strzępki; nie grubość skórki.” [45]
Grubość ściany dokładnie określonej cystydy hymenialnej — zapis źródłowy: „Druk23/PDF5: cheilo-cell; 厚壁と薄壁が混在, komórki grubościenne i cienkościenne w tym materiale.” [45]
Grubość ściany dokładnie określonej cystydy hymenialnej — zapis źródłowy: „Druk23/PDF5: pleuro-cell; 厚壁と薄壁が混在, komórki grubościenne i cienkościenne w tym materiale.” [45]
Metody i zapisy źródłowe — Materiał opisowy atlasu Česká mykologická společnost, Sarcomyxa serotina; okaz i przygotowanie niepodane.
Pochodzenie materiału: Czech expert atlas; specimen geography unreported.
Obecność kaulocystyd — zapis źródłowy: „Popis: Cheilocystidy, pleurocystidy i kaulocystidy jsou přítomny; potwierdzona obecność kaulocystyd bez wymiarów.” [35]
Metody i zapisy źródłowe — Zielony S.serotina, wzorzec OB002 z27XI2012; tkanki utrwalone FAA. Opis mikroskopowy druk23.
Stan materiału: utrwalony.
Pochodzenie materiału: Japan, Aomori.
Metoda źródłowa. Technika: mikroskopia świetlna (LM). Opis metody w źródle: Druk20: tkanki wzorcowe utrwalone FAA; skrawki, światło; w zestawie metod woda,3%KOH,1%PhloxineB i cotton blue. Nie przypisano arbitralnie jednego medium do wszystkich pomiarów.
Obecność cystyd w hymenium — zapis źródłowy: „Druk23: jawnie opisane cheilocystydy i pleurocystydy.” [45]
Długość cystydy hymenialnej; Szerokość cystydy hymenialnej — zapis źródłowy: „Druk23/PDF5: cheilocystydy25–33×5–10µm.” [45]
Długość cystydy hymenialnej; Szerokość cystydy hymenialnej — zapis źródłowy: „Druk23/PDF5: pleurocystydy30–38×8–11µm.” [45]
Grubość skórki kapelusza — zapis źródłowy: „Druk23/PDF5: warstwa skórki150–200µm.” [45]
Metody i zapisy źródłowe — Niemiecki okaz HKAS56513, Hessen/Vogelberg, 19X2007, Z.L.Yang5015; Fig4 i opis str7.
Stan materiału: suszony.
Pochodzenie materiału: Germany.
Osad na powierzchni cystydy — zapis źródłowy: „Str7/Fig4: na szczytach cheilocystyd często inkrustacja.” [34]
Rozpuszczalność osadu cystydy — zapis źródłowy: „Str7/Fig4: osad na szczytach cheilocystyd rozpuszcza się w5%KOH.” [34]
Metody i zapisy źródłowe — Exact source material and scope: ["Kuo2024 Kentucky/Pennsylvania HMK aggregate source description; exact anatomical target cheilocystidia", {}, null, null]
Długość cystydy hymenialnej; Kształt cystydy hymenialnej; Szerokość cystydy hymenialnej — zapis źródłowy: „Cheilocystydy 35–60 × 7,5–15 µm, cylindryczne, wrzecionowate lub butelkowate, gładkie albo z inkrustacją, cienkościenne, bezbarwne w KOH.” [25]
Metody i zapisy źródłowe — Exact source material and scope: ["Kuo2024 Kentucky/Pennsylvania HMK aggregate source description; exact anatomical target pleurocystidia", {}, null, null]
Długość cystydy hymenialnej; Kształt cystydy hymenialnej; Szerokość cystydy hymenialnej — zapis źródłowy: „Pleurocystydy 25–40 × 4–15 µm, wrzecionowate, butelkowate, szeroko cylindryczne lub lekko workowate, gładkie, cienkościenne i bezbarwne w KOH.” [25]
Metody i zapisy źródłowe — Diagnostyczne porównanie S.serotina i własny materiał niemiecki HKAS56513; zakresy komórek nie zostały w publikacji rozdzielone jednoznacznie według wszystkich cytowanych kolekcji.
Stan materiału: suszony.
Pochodzenie materiału: Germany; diagnostic comparison also cites earlier European descriptions.
Organizacja skórki kapelusza — zapis źródłowy: „Str4: S.serotina ixotrichoderm; nie cutis i nie opis nowego gatunku.” [34]
Długość komórki końcowej skórki kapelusza; Szerokość komórki końcowej skórki kapelusza — zapis źródłowy: „Str4: terminal cells40–130×5–12µm; zakres diagnostycznego porównania.” [34]
Kształt komórki końcowej skórki kapelusza — zapis źródłowy: „Str4: subcylindrical; cylindryczne z osobnym określeniem nearly. Drugi wariant narrowly clavate czeka na proporcję narrow dla tego pola.” [34]
Metody i zapisy źródłowe — Kuo2024: opis i zbiory autora HMK11131601, HMK10292301 z Kentucky/Pennsylvania.
Pochodzenie materiału: USA, Kentucky/Pennsylvania.
Kształt wierzchołka komórki końcowej skórki kapelusza — zapis źródłowy: „Microscopic Features: terminal cells with rounded or subclavate apices. Zapis dotyczy szczytu komórki, niemal maczugowaty.” [38]
Metody i zapisy źródłowe — Karel Tejkal, Vladimír Sojka, Česká mykologická společnost: Sarcomyxa serotina
Kształt zarodnika — zapis źródłowy: „Zarodniki cylindryczne lub wąsko nerkowato wygięte.” [19]
Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „Szerokość 1–2 µm; pełny pomiar długość × szerokość: 4–6,5 × 1–2 µm.” [19]
Metody i zapisy źródłowe — Marek Snowarski, Panellus serotinus Tx570
Metody i zapisy źródłowe — Zielony S.serotina, materiał Aomori; autorzy mierzyli50 naturalnie wyrzuconych zarodników w1000×. Nie żółty S.edulis.
Stan materiału: świeży.
Pochodzenie materiału: Japan, Aomori.
Metoda źródłowa. Technika: mikroskopia świetlna (LM). Opis metody w źródle: Druk20: naturalnie wyrzucone zarodniki; woda lub odczynnik Melzera;50 zarodników,1000×. Źródło nie przypisuje każdego wymiaru do osobnego medium.
Długość zarodnika; Iloraz długości i szerokości zarodnika; Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „Druk23/PDF5: zielony S.serotina,50 naturalnie wyrzuconych zarodników; dokładny podany zakres.” [45]
Metody i zapisy źródłowe — Opis autora Kuo2024, HMK11131601/HMK10292301; rozpoznane krople olejowe w bazydiosporach.
Pochodzenie materiału: USA, Kentucky/Pennsylvania.
Identyfikacja kropli: lipidowa (potwierdzona).
Liczba kropli lipidowych w zarodniku — zapis źródłowy: „Microscopic Features: spores with1–4 oil droplets.” [38]
Obecność ciał lipidowych — zapis źródłowy: „Microscopic Features: spores with1–4 oil droplets, źródłowo rozpoznany olej.” [38]
Metody i zapisy źródłowe — Zielony S.serotina, naturalnie wyrzucone bazydiospory, Aomori; druk23: 油球は2つ程度.
Pochodzenie materiału: Japan, Aomori.
Identyfikacja kropli: lipidowa (potwierdzona).
Liczba kropli lipidowych w zarodniku — zapis źródłowy: „Druk23/PDF5: 油球は2つ程度, około2 krople oleju.” [45]
Obecność ciał lipidowych — zapis źródłowy: „Druk23/PDF5: rozpoznane olejowe ciała lipidowe.” [45]
Rūšies pavadinimai ir atpažinimo ribos
Nomenklatūra: Lenkijos grybų lenkiškos nomenklatūros komisijos rekomenduojamas pavadinimas yra „śluzołycznik późny“. Rekomendacijoje iš 31 gruodžio 2025 nurodytas šio pavadinimo vartojimas Karasińskio ir bendraautorių 2015 metais. Wojewoda mini „łycznik późny“, o istoriškai taip pat „bedłka późna“ ir „boczniak późny“. Dabartinė mokslinė kombinacija yra Sarcomyxa serotina (Pers.) V. Papp, paskelbta 2019 metais, IF556853; ankstesnės kombinacijos lieka šio įrašo istoriniais pavadinimais.
Dvi rūšys senuoju pavadinimu: Saito ir bendraautoriai palygino rinkinius iš Aomori: geltonasis HUP tipas atitiko S. edulis, žaliasis HUS — S. serotina. Mikroskopiniai stebėjimai, sekos ir kultūrų suderinamumo bandymai pagrindžia jų atskyrimą. Todėl senasis azijinis „Panellus serotinus“ ar maistinis pavadinimas „mukitake“ nėra automatiškai laikomi šiandieninio europinio S. serotina požymių ar valgomumo patvirtinimu. Kartu darbas patvirtina tikrojo S. serotina buvimą ir Japonijoje.
Europinė medžiaga: Cai ir bendraautoriai į tyrimą įtraukė vokišką egzempliorių HKAS56513, kurį 19 spalio 2007 Hesene, Vogelberge, 500 m aukštyje surinko Z. L. Yangas. Šio egzemplioriaus sekos sudaro liniją S. serotina. Dviejų naujų kiniškų rūšių aprašymai iš to paties leidinio nebuvo perkelti vėlyvajam tamsiasluoksniui. Autorių saviti lyginamieji požymiai ir cituoti ankstesni aprašymai lieka atskirti.
Medžiaga ir mikroskopiniai matavimai
Amerikietiškos kolekcijos: Kuo aprašo savo kolekcijas HMK11131601 ir HMK10292301 iš Kentukio bei Pensilvanijos. Sporos šiame aprašyme yra 3,5–5,5×0,75–1,5 mikrometro, bazidės 25–28×3 mikrometrų ir su keturiomis sterigmomis. Cheilocistidės 35–60×7,5–15 mikrometrų ir pleurocistidės 25–40×4–15 mikrometrų išlaiko atskirą anatominę padėtį. Autoriaus nurodytas KOH yra bespalviškumo stebėjimo terpė; jos koncentracija nenustatyta.
Japoniška žalioji linija: Saito ir bendraautoriai matavo 50 natūraliai išsviestų sporų esant 1000× didinimui. Žaliajam S. serotina jie nurodė 5,1–6,2×1,2–1,5 mikrometro, vidutinį ilgį 5,7 ir plotį 1,4 mikrometro, Q 3,7–4,8 bei vidutinį Q 4,2. Matmenys patikrinti puslapio atvaizde, nes teksto ištraukimas iškraipė skaitmenis. Pavyzdinio egzemplioriaus OB 002 audiniai fiksuoti FAA; šis preparatas nebuvo sutapatintas su šviežiai išsviestomis sporomis.
Cistidės ir kepurėlės sluoksniai: Japoniškoje medžiagoje cheilocistidės buvo 25–33×5–10 mikrometrų, o pleurocistidės 30–38×8–11 mikrometrų. Abiejose grupėse autoriai aprašė plonasienes ir storasienes ląsteles. Odelė buvo 150–200 mikrometrų storio, žemiau esantis želatinizuotas sluoksnis 250–300 mikrometrų. Tai skirtingi sluoksniai ir skirtingi matavimai. Cai ir bendraautorių palyginimas taksonui S. serotina aprašo iksotrichodermą bei galines ląsteles 40–130×5–12 mikrometrų, siaurai buožiškas iki beveik cilindriškų; jų kryptis yra daugmaž vertikali.
Sienelių ir nuosėdų elgsena: Cai ir bendraautorių originaliame piešinyje pavaizduotos vokiško HKAS56513 cheilocistidės su dažnomis nuosėdomis viršūnėse, tirpiomis 5%KOH. Kuo nurodo sagteles, bet vienareikšmiškai neapibrėžia tikslios jų vietos kiekviename audinyje. Jo aprašyme sporų sienelių amiloidiškumas priklauso nuo to, ar jos lieka prie bazidės, ar neseniai atsiskyrė. Tai nėra viso vaisiakūnio amžius ar įrodymas, kad visos sporos visada yra neamiloidinės.
Paplitimo patikra — apimtis ir apribojimai
Medžiaga: Dwa polskie okazy S.serotina: Bolechowo 11XI 2022 WA0000162883, Goleniów 28XI 2020 WA0000162882; krajowa lista Wojewody zawiera też jego własne kolekcje KRAM.
Peržiūros apimtis: Visas tekstas.
Peržiūros data: 19.10.2026.
Apribojimai: Morfologinis nustatymas, be Lenkijos pavyzdžių DNR sekų deklaravimo. Rinkimo data nėra vaisiakūnių formavimosi laikotarpis.
Paplitimo patikra — apimtis ir apribojimai
Medžiaga: Wojewoda 2003 relacjonuje stwierdzenia ze Szczecina pod źródłową nazwą Panellus serotinus.
Peržiūros apimtis: Šaltinių fragmentai.
Perskaitytas šaltinio fragmentas; visas tekstas ir metodai nebuvo patikrinti.
Peržiūros data: 21.10.2026.
Apribojimai: Šaltinio nustatymas ir sąvokos apimtis išsaugoti. Nedeklaruotas naujas pavyzdžių tyrimas ar visų šaltinyje cituojamų publikacijų perskaitymas.
Grybienos grynoji kultūra — medžiaga ir apribojimai
Medžiaga: Žaliosios linijos S.serotina HUS1,HUS4, PDA23°C, tamsa; metodai spaudas 20, rezultatai spaudas 23.
Peržiūros apimtis: Visas tekstas.
Apribojimai: Neperkelti geltonosios linijos HUP/S.edulis parametrai. Vatiškumas atitinka vieną apibrėžimą 綿毛状; sinonimai nebuvo dauginami kaip atskiri rezultatai. やや発達する yra kokybinis orinės grybienos vystymosi apibūdinimas be kiekybinio slenksčio.
Grybienos grynoji kultūra — rezultatų protokolas
Kultivavimo sąlygos: PDA terpėje, 23 laipsnių Celsijaus temperatūroje, tamsoje. Rezultatai šiomis sąlygomis:
Oravaisinė grybiena yra vidutiniškai išsivysčiusi.
Kultūros augimo greitis gali būti nuo 6 iki 6,5 milimetro per parą.
Kultūros hifų plotis gali būti nuo 2 iki 6 mikrometrų.
Kultivavimo sąlygos: PDA terpėje, pradžioje. Rezultatai šiomis sąlygomis:
Druk23/PDF5: reversas pradžioje gelsvai baltas 3A2.
Kultivavimo sąlygos: PDA terpėje. Rezultatai šiomis sąlygomis:
Druk23/PDF5: viršutinis baltas paviršius vietomis blyškiai geltonas 3A3; pasiskirstymas ir blyškumas atskirai.
Kolonijos augimas yra netaisyklingas.
Kultivavimo sąlygos: PDA terpėje, senstančioje kultūroje. Rezultatai šiomis sąlygomis:
Druk23/PDF5: reversas vėliau kartais blyškiai geltonas 3A3; dažnis netaikomas baltam viršutiniam paviršiui.
Grybienos grynoji kultūra — medžiaga ir apribojimai
Medžiaga: Patvirtinta žaliojo S. serotina HUS1 ir HUS4 linija, PDA, 23°C tamsoje; atskiras auginimas ant pjuvenų substrato HUS1, spausdinti rezultatai 24 ir 3B pav.
Skaitymo apimtis: Visas tekstas.
Apribojimai: Tai nėra auginimo Lenkijoje ar tinkamumo maistui įrodymas.
Grybienos grynoji kultūra — rezultatų protokolas
Kultivavimo sąlygos: PDA terpėje. Rezultatai šiomis sąlygomis:
Viršutinis kolonijos paviršius baltas; vietomis šviesiai geltonas yra atskiras rezultatas, reikalaujantis pasiskirstymo nustatymo.
- Medžiagos paruošimas mikroskopijai
- Materiał utrwalony. [45]
Protokół dla opisanych obserwacji: Druk20: tkanki wzorcowe utrwalone FAA; skrawki, światło; w zestawie metod woda,3%KOH,1%PhloxineB i cotton blue. Nie przypisano arbitralnie jednego medium do wszystkich pomiarów. [45]
Materiał świeży. Druk20: naturalnie wyrzucone zarodniki; woda lub odczynnik Melzera;50 zarodników,1000×. Źródło nie przypisuje każdego wymiaru do osobnego medium. [45]
Parengimo apimtis
Reikalaujamos patikros yra suderintos.
Teisinis pagrindas ir vertinimo apimtis
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Cheminiais tyrimais iš grybo išskirti sfingoidinės struktūros ceramidai.
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Iš vaisiakūnių išskirtas šakotas polisacharidas (NTHSP-A1), kurio molekulinė masė 8,09 kDa, sudarytas iš gliukozės, manozės, galaktozės ir arabinozės liekanų.
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Iš džiovintų kultivuotų vaisiakūnių išskirtos vandenyje tirpios polisacharidų frakcijos (NHSP), kurių terminis stabilumas siekia 250°C.
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Laboratoriniuose tyrimuose su gyvūnų modeliais šio grybo polisacharidų frakcijos, skiriamos 100–400 mg/kg kūno masės dozėmis, pasižymėjo gliukozės kiekį kraujyje mažinančiu poveikiu.
Valgomumas ir nuomonių apie toksiškumą kilmė
Kas iš tikrųjų patvirtinta: Wojewoda rūšį apibūdina kaip valgomą, o ČMS atlasas išlaiko prastesnės kokybės valgomumo įvertinimą. Tai dokumentuoti autorių vertinimai, o ne kontroliuojami ilgalaikio vartojimo saugumo tyrimai. Prieštaringi skonio vertinimai taip pat susiję su konkrečia medžiaga ir asmenimis. Peržiūrėtoje medžiagoje nerasta vienareikšmio eksperimento, įrodančio europinio S. serotina kancerogeniškumą; tokio įrodymo nebuvimas nėra visiško saugumo įrodymas.
Patikrinta nuorodų grandinė: Kunze, Neubauer ir Förster atsekė Gminderio nuomonę iki Hahno įrašo iš 2002 metų. Hahnas atpasakojo Andersson pokalbį su Steglichu, kuriame pats nedalyvavo. Straipsnio autoriai aprašo ryšį su Flammeriu ir toksikologu Siegmaru Berndtu; Steglicho atsakymo jie negavo. Šioje patikrintoje grandinėje nenurodytas pirminis konkrečios rūšies kancerogeniškumo tyrimas. Tai nuomonės pagrindimo tyrimas ir tiesioginiai autorių stebėjimai, o ne pakaitinis toksikologinis eksperimentas.
Išvadų ribos: Vietinis atlasas atkartoja prielaidą apie kancerogeninių medžiagų pėdsakus, kartu aprašydamas savo paties ankstesnį vartojimą maistui. Šios nuomonės pakartojimas neprideda naujo eksperimento prie šaltinių grandinės. Taip pat istorinis azijinis „mukitake“ vartojimas, ekstraktų tyrimai ir patentai nenulemia šiandieninio Lenkijos taksono klinikinio saugumo. Jie nepaversti nei apsinuodijimo įrodymu, nei saugumo įrodymu.
Analitiniai rezultatai
Ankstesni Azijos biocheminiai tyrimai
Polisacharidai ir ikiklinikiniai modeliai: Darbe iš 2012 metų tirti vaisiakūniai iš Deogyusan Korėjoje bei kultūra IUM-3346, istoriškai apibrėžti kaip Panellus serotinus. Palygintos trys ekstrakcijos frakcijos, β-gliukano nustatymai bei ląstelių tyrimai ir pelių navikinis modelis. Frakcijose buvo atitinkamai 28,52; 22,92 ir 27,03 gramo β-gliukano 100 gramų frakcijos; tai nėra kiekis 100 gramų šviežio grybo. Šis rezultatas nėra žmonių gydymo tyrimas ar valgomumo testas. Darbe neišspręstas vėlesnis kultūros priskyrimas prie S. serotina arba S. edulis.
Fermento slopinimas: Tyrime iš 2015 metų nagrinėjami 55 grybienos kultūrų kartu su terpe ekstraktai. PSE medžiagai senuoju pavadinimu Panellus serotinus nurodyta 6,3 ± 3,2% tirozinazės slopinimo esant 10 miligramo ekstrakto mililitre. Už šį poveikį atsakinga medžiaga nenustatyta. Tai laboratorinis Korėjos kultūros ekstrakto rezultatas; ne odos šviesinimo, vaistinio pritaikymo ar vaisiakūnio sudėties įrodymas. Tapatumas dabartiniame suskirstyme S. edulis/S. serotina lieka neišspręstas.
Sterolis iš japoniškos medžiagos: Yaoita ir bendraautoriai 2002 metais iš istorinio japoniško P. serotinus išskyrė junginį numeris 1 ir spektroskopiniais metodais nustatė jo struktūrą. Likusių septynių tame pačiame darbe aprašytų junginių negalima automatiškai priskirti šiam grybui: jie susiję su Pleurotus eryngii. Straipsnyje nėra rūšinio kancerogeniškumo testo, o japoniška medžiaga, pavadinta „mukitake“, reikalauja pakartotinio šiuolaikinės tapatybės patikrinimo.
Kultūros ir patikrinti techninio pritaikymo rezultatai
Kolonijos augimas ir spalva: Patvirtintoje žaliojoje linijoje S. serotina ištirtos HUS-1 ir HUS-4 kultūros ant PDA 23°C temperatūroje tamsoje. Nurodytas prieaugis 6–6,5 milimetro per parą; hifai buvo 2–3 mikrometrų pločio, kraštutiniais atvejais 6 mikrometrų, ir su sagtelėmis. Kolonija buvo vatinė arba pūkuota, netaisyklinga, balta su šviesiai geltonomis vietomis. Reversas, iš pradžių gelsvai baltas, vėliau galėjo šviesiai pagelsti. Šie požymiai nebuvo priskirti vaisiakūnio minkštimui ar paviršiui.
Sėkmingas derėjimas: Tame pačiame darbe ant pjuvenų substrato gauti tikrojo žaliojo S. serotina, padermė HUS-1, vaisiakūniai. Rezultatą patvirtina tekstas ir nuotrauka 3 B, o ne vien ketinimas atlikti auginimą. Geltona padermė, atskirai parodyta nuotraukoje 3 A, yra S. edulis. Eksperimentinė vaisiakūnių auginimo galimybė nereiškia patvirtinto komercinio auginimo Lenkijoje ar vartojimo saugumo įrodymo.
Technologinė atranka su neigiamu rezultatu: Liaud ir bendraautoriai 2014 metais atrankai panaudojo 66 padermių. Panellus serotinus BRFM 1284 neaugo pakankamai ir nerūgštino tiriamos skystos gliukozės terpės; jis buvo pašalintas iš tolesnės eksperimento dalies. Šis rezultatas nebuvo pateiktas kaip efektyvios organinių rūgščių ar etanolio gamybos patvirtinimas. Nesėkmė vienoje eksperimento schemoje neįrodo augimo neįmanomumo bet kokiomis sąlygomis.
Fermentai ir patentas: Jeon ir Ka 2014 metais tyrė kultūrų iš Korėjos miškų augimą ir ekstraląstelinį fermentų aktyvumą. Tai darbas apie celiulazę ir lakazę, o ne apie etanolio gamybą; sena azijietiška apibrėžties apimtis reikalauja atsargumo. Taip pat rastas patentas EP 0413053 A 1, tačiau patento publikacija nėra įdiegimo, klinikinio veiksmingumo ar maisto saugos patvirtinimas. Peržiūrėtuose šaltiniuose nepatvirtintas joks atskiras žolininkystės, prieskonių ar dažymo panaudojimas šiuolaikiškai apibrėžtam Lenkijos S. serotina.
Ekologiniai tyrimai
Radavietės Lenkijoje ir vaisiakūnių formavimasis
Radavietės su pavyzdžiais: Gorczako ir bendraautorių 2023 metų suvestinėje yra dvi radavietės Goleniuvo lygumoje: Bolechowo, 11 lapkričio 2022, juodalksnio kamienas, pavyzdys WA 0000162883; bei Goleniów, 28 lapkričio 2020, karpotojo beržo rąstas, pavyzdys WA 0000162882. Rinko ir nustatė Marcin Lożek. Autoriai aprašė mišrųjį mišką; medžiai ir krūmai jo sudėtyje yra radavietės aplinka, o ne automatiškai mikorizės šeimininkai.
Šalies sezonas: Wojewoda Lenkijai nurodo rugsėjį–gruodį bei vasarį. Vasaris išlaikytas kaip atskiras mėnuo, neprirašant sausio ir neišvedant sezono vien tik iš pavienių pavyzdžių datų. Vietinė studija iš Knyšino girios nurodo pagrindinį laikotarpį rugsėjį ir spalį; tai nėra įrodymas, kad vaisiakūniai nepasirodo vėliau. Čekiški ir japoniški terminai nepakeičia Lenkijos duomenų.
Substratas ir dažnumas: Rūšis dokumentuojama ant lapuočių medienos, ypač buko, taip pat alksnio, beržo ir drebulės. Wojewoda mini ir spygliuočių bei mišriuosius miškus, kas neįrodo kiekvieno šių miškų medžio naudojimo kaip substrato; įrašą apie pušies kelmus jis pats pažymi kaip tikėtiną klaidą. Jo šalies masto įvertinimas „nelabai dažnas“ yra iš 2003 metų ir nėra šiuolaikinis populiacijos gausumo matavimas. Rezultatai iki šiol nebuvo patvirtinti visų šalies pavyzdžių pakartotiniu DNR identifikavimu.
Buveinė ir paplitimas
Potwierdzony zasięg występowania
Wszystkie obszary potwierdzone w zapisanych danych źródłowych.
| Kraj | Regiony i stanowiska | Derėjimas | Šaltiniai |
|---|---|---|---|
| Lenkija | Ščecinas | II, IX–XII |
|
Šaltiniai
- E-Flora BC Atlas
- Wood-decaying strains study (także [36])
- Pacific Forestry Centre herbarium record
- UkrBIN record 314923
- W2-SEROTINA-NAMES
- Kuo 2024 — obecność sprzążek, ogólny źródłowy zakres tkanek owocnika.
- Śluzołycznik późny — uzupełnienie źródłowych cech, własnych określeń i warunków nr29.
- Karel Tejkal, Vladimír Sojka, Česká mykologická společnost: Sarcomyxa serotina (także [35])
- Minister Środowiska, Dz.U. 2014 poz. 1408, rozporządzenie w sprawie ochrony gatunkowej grzybów
- Minister Zdrowia, Dz.U. 2026 poz. 258, tekst jednolity rozporządzenia dotyczącego grzybów dopuszczonych do obrotu
- Marek Snowarski, Panellus serotinus Tx570
- PTMyk, KPNGRekomendacja6(2025)
- KunzeA., NeubauerC., FoersterH. 2012, DieMärvomgiftigenMuschelseitlingundeineFragedesgutenGeschmacks, DerTintling1:41–48
- MichaelKuo 2024, Panellusserotinus, owncollectionsHMK11131601/10292301
- LiX., WangL., WangZ. 2017, IJBiolMacromol98:59–66, DOI 10.1016/j.ijbiomac.2016.12.089/PMID28069348
- LiuQ., WuJ., WangP., LuY., BanX. 2022, FrontPharmacol13:883653, DOI 10.3389/fphar.2022.883653
- NCBITaxonomy40488
- OlariagaI., HuhtinenS., LæssøeT., PetersenJ.H., HansenK. 2020, StudiesinMycology96:155–184, DOI 10.1016/j.simyco.2020.05.003
- SaitoT., TonouchiA., HaradaY. 2014, JJMycology55(2), DOI 10.18962/jjom.jjom.H25-13
- YaoitaY., KohataR., KakudaR., MachidaK., KikuchiM. 2002, CPB50(5): 681–684, DOI 10.1248/cpb.50.681
- Evaluation of the Antioxidant Activities and Tyrosinase Inhibitory Property from Mycelium Culture Extracts. 2015.
- Immunomodulating and Antitumor Activities of Panellus serotinus Polysaccharides. 2012.
- Cai Q., Lin W.F., Liu J.W., Zhou Y., Yang Z.L. 2023. Two new species of Sarcomyxa (Agaricales) from China. Mycological Progress22:38. DOI 10.1007/s11557-023-01883-8.
- Grzyby Puszczy Knyszyńskiej — Panellus serotinus; local observations.
- Kuo M. 2024 (June). Panellus serotinus. Original documented HMK collections.
- Liaud et al. 2014. Exploring fungal biodiversity: organic acid production by 66 strains of filamentous fungi. Fungal Biology and Biotechnology 1:1.
- Papp V. 2019. Index Fungorum419:1; IF556853.
- EP0413053A1. Process for producing useful substance from edible basidiomycete mycelium. Patent publication,1991.
- Gorczak et al. 2023. Obserwacje mykologiczne członków Sekcji Różnorodność i Ochrona Grzybów PTMyk. Część III. Przegląd Przyrodniczy XXXIV,3.
- ELI status act DU/2014/1408.
- Saito T., Tonouchi A., Harada Y. 2014. Biological characteristics and molecular phylogenetic analysis of Sarcomyxa edulis comb. nov. and S. serotina. doi:10.18962/jjom.jjom.H25-13.
- Śluzołycznik późny — źródłowo rozdzielony materiał i warunki wyniku.
- ELI status act DU/2026/258.
- Wojewoda W. 2003. Checklist of Polish larger Basidiomycetes.
- Yaoita et al. 2002. New Sterols from Two Edible Mushrooms, Pleurotus eryngii and Panellus serotinus. Chemical and Pharmaceutical Bulletin 50:551–553.