Nuodingas
Nustatykite vietovę, kad matytumėte savo regiono duomenis.










Paprastoji šalmabudė (Mycena pura) – smulki, itin kintančios spalvos (nuo šviesiai violetinės, rausvos iki pilkšvos) miško grybų rūšis, pasižyminti išreikštu ridikų kvapu. Šis grybas plačiai paplitęs vidutinio klimato juostoje, auga grupėmis ant miško paklotės ir yra žinomas dėl savo nuodingumo bei gebėjimo kaupti muskariną.
Atpažinimas, buveinė ir svarbiausi skirtumai.
Grybautojas
Vaisiakūnio sandara
- Vaisiakūnio sandaros tipas
- Vaisiakūnio sandaros tipas: Kepurėlė.
Vaisiakūnio sandaros tipas: kotas. - Grybienos spalva vaisiakūnio pamate
- Grybienos spalva vaisiakūnio pamate: balsva.
Kepurėlė
- Kepurėlės forma
- Kepurėlės forma: varpiškas.
Kepurėlės forma: išgaubtas.
Kepurėlės forma: plokščia.
Kepurėlės forma: kūgiškas.
Kepurėlės forma: išgaubtas (suplokštėjęs profilis). - Kepurėlės paviršiaus reljefas
- Kepurėlės paviršiaus reljefas: lygus.
- Kepurėlės danga
- Kepurėlės danga: plikas.
- Kepurėlės paviršiaus blizgesys
- kai šlapias: Kepurėlės paviršiaus blizgesys: blizgus.
kai sausas: Kepurėlės paviršiaus blizgesys: matinis. - Kepurėlės spalva
- Kepurėlės spalva: vyno spalvos.
Kepurėlės spalva: pilkai violetinė.
jaunų vaisiakūnių: Kepurėlės spalva: alyvų spalvos.
jaunų vaisiakūnių: Kepurėlės spalva: purpurinis.
Kepurėlės spalva: balsva.
Kepurėlės spalva: gelsvas.
Kepurėlės spalva: rausva.
kai sausas: Kepurėlės spalva: balsva.
Kepurėlės spalva: rausvai ruda.
Kepurėlės spalva: blyškiai rožinė.
Kepurėlės spalva: baltas.
Kepurėlės spalva: geltonas.
Kepurėlės spalva: mėlyna.
Kepurėlės spalva: pilkas.
Kepurėlės spalva: violetinis.
Kepurėlės spalva: alyvų spalvos. - Kepurėlės krašto kontūras
- Kepurėlės krašto kontūras: banguotas.
- Kepurėlės krašto paviršiaus reljefas
- kai šlapias: Kepurėlės krašto paviršiaus reljefas: peršviečiamai vagotas.
- Kepurėlės skersmuo
- Kepurėlės skersmuo – 10–60 mm.
- Kepurėlės centras
- Kepurėlės centras: su ryškiu gūbreliu.
Kepurėlės centras: Įdubęs. - Kepurėlės higrofaniškumas
- Kepurėlės higrofaniškumas: higrofaninis.
Kepurėlės apačia
- Himenoforo tipas
- Himenoforo tipas: lakšteliai.
Lakšteliai prie koto
- Himenoforo prisitvirtinimas prie koto
- Himenoforo prisitvirtinimas prie koto: priaugęs prie koto (lakšteliai).
- Himenoforo profilis ties kotu
- Himenoforo profilis ties kotu: išlinkęs ties kotu (lakšteliai).
- Himenoforo nuaugimas kotu
- Himenoforo nuaugimas kotu: nuaugęs danteliu (lakšteliai).
- Himenoforo spalva
- Himenoforo spalva: balsva.
Himenoforo spalva: blyškiai rožinė.
Himenoforo spalva: violetinis. - Pilnų lakštelių skaičius
- Pilnų lakštelių skaičius: 20–40.
- Lakštelių anastomozės laipsnis
- Lakštelių anastomozės laipsnis: yra.
- Lakštelių išsidėstymo tankis
- Lakštelių išsidėstymo tankis: retai išsidėstę.
Lakštelių išsidėstymo tankis: glaudžiai išsidėstę.
Lakštelių išsidėstymo tankis: gana retai išsidėstę. - Lakštelių pločio klasė
- Lakštelių pločio klasė: platus.
Kotas ir pagrindas
- Koto forma
- Koto forma: cilindriškas.
Koto forma: suplotas. - Koto pagrindas
- Koto pagrindas: cilindriška.
Koto pagrindas: sustorėjusi. - Koto spalva
- Koto spalva: balsva.
Koto spalva: pilkai violetinė.
Koto spalva: Rožinė.
Koto spalva: violetinis.
Koto spalva: purpurinė. - Koto paviršiaus reljefas
- Koto paviršiaus reljefas: lygus.
- Koto paviršiaus danga
- Koto paviršiaus danga: plikas.
Koto paviršiaus danga: plaukuotas.
viršutinėje koto dalyje: Koto paviršiaus danga: miltuotas (balta danga).
viršutinėje koto dalyje: Koto paviršiaus danga: miltuotas.
apatinėje koto dalyje: Koto paviršiaus danga: plikas.
apatinėje koto dalyje: Koto paviršiaus danga: plaukuotas (balkšva danga).
Koto paviršiaus danga: plaušuota.
jaunų vaisiakūnių, apatinėje koto dalyje: Koto paviršiaus danga: Veltiniška (balta danga). - Koto vidus
- Koto vidus: tuščiaviduris.
- Koto ilgis
- Koto ilgis: 30–100 mm.
- Koto skersmuo
- Koto skersmuo: 2–8 mm.
- Koto minkštimo atsparumas lūžimui ar plyšimui
- Koto minkštimo atsparumas lūžimui ar plyšimui: trapus.
Koto minkštimo atsparumas lūžimui ar plyšimui: atsparus lūžimui ar plyšimui. - Koto išlinkimas
- Koto išlinkimas: tiesus.
Koto išlinkimas: išlinkęs.
Trama
- Minkštimo spalva
- Minkštimo spalva: pilkšvas.
Minkštimo spalva: balsva. - Minkštimo atsparumas lūžimui ar plyšimui
- Minkštimo atsparumas lūžimui ar plyšimui: trapus.
- Minkštimo kvapas
- Minkštimo kvapas: ridikėlių kvapo.
Minkštimo kvapas: ridikėlių kvapo, stiprus.
Minkštimo kvapas: nėra. - Minkštimo storio klasė
- Minkštimo storio klasė: plonas (kepurėlės minkštimas).
Minkštimo storio klasė: plonas.
Kur ir kada auga
- Buveinė
- Buveinė: spygliuočių miškas.
Buveinė: lapuočių miškas. - Substratas
- Substratas: nuokritos.
Substratas: dirvožemis. - Vaisiakūnių augimo pobūdis
- Vaisiakūnių augimo pobūdis: mažomis grupėmis.
Vaisiakūnių augimo pobūdis: pavieniui.
Vaisiakūnių augimo pobūdis: grupėmis.
Vaisiakūnių augimo pobūdis: kuokštais.
Vaisiakūnių augimo pobūdis: pasklidusios grupės. - Derėjimo laikotarpis
- Vaisiakūniai pasirodo nuo liepos iki spalio.
Vaisiakūniai pasirodo kartais gegužę. - Paplitimo sritis
- Potwierdzono występowanie w Polsce.
Valgomumas ir kulinarija
- Valgomumas
- Nuodingas
Teisė
- Apsauga
- Lenkijoje rūšiai netaikoma rūšinė apsauga.
- Prekyba
- Lenkijoje rūšimi neleidžiama prekiauti ar iš jos gaminti grybų produktų.
Su kuo galima supainioti
Mycena rosea
Svarbiausi skirtumai
Rausvoji šalmabudė (Mycena rosea) paprastai pasižymi stambesniais, masyvesniais vaisiakūniais su tolygiau skaisčiai rožine kepurėle, neturinčia melsvų ir violetinių atspalvių, būdingų Mycena pura. Jos kotas prie pagrindo būna aiškiau praplatėjęs. Šių taksonų mikroskopinės sandaros skirtumai yra nežymūs ir nepatikimi, todėl vien spalva ne visada leidžia vienareikšmiškai nuspręsti.
Marasmius oreades
Svarbiausi skirtumai
Pievinis mažūnis (Marasmius oreades) pasižymi kitokia kepurėlės spalva ir sandara, gerokai retesniais kitokios struktūros lakšteliais, elastingesniu, kietu kotu bei visišku ridikų kvapo nebuvimu.
FAQ
Ar Mycena pura yra valgomas grybas?
Ne, šis grybas yra nuodingas. Jo vartojimas gali sukelti nemalonius virškinimo trakto ir nervų sistemos sutrikimus.
Koks kvapas būdingas šiam grybui?
Grybas pasižymi labai aiškiu, aštriu šviežių ridikų arba ridikėlių kvapu, kuris jaučiamas perlaužus vaisiakūnį.
Kokiuose miškuose dažniausiai auga ši šalmabudė?
Ji aptinkama tiek spygliuočių, tiek lapuočių ir mišriuose miškuose, ant nukritusių lapų bei spyglių paklotės.
Kokiu metų laiku dygsta Mycena pura?
Vaisiakūniai gausiausiai pasirodo nuo liepos pabaigos iki lapkričio mėnesio, kartais iki pat pirmųjų šalnų.
Kokios spalvos būna Mycena pura kepurėlė?
Spalva labai kintanti: nuo švelniai rožinės ir violetinės iki pilkšvai alyvinės ar net balkšvos.
Ar nuodingos medžiagos suyra ilgai verdant šį grybą?
Ne, virimas ar kitoks buitinis terminis apdorojimas nepašalina visų toksinų, todėl grybas išlieka pavojingas.
Ar Mycena pura tinka audinių dažymui?
Taip, naudojant su kandikais galima nudažyti vilną švelniais gelsvais, rusvais ar pilkšvais tonais.
Ar šis grybas auga pavieniui, ar grupėmis?
Paprastai auga grupėmis, kartais sudaro didesnius būrelius ar net taisyklingas linijas miško paklotėje.
Ar Mycena pura auga tiesiai ant gyvų medžių kamienų?
Ne, ji auga ant žemės, miško paklotės, nukritusių spyglių, lapų ir smulkios pūvančios medienos.
Ar grybą galima naudoti džiovintoms dekoracijoms?
Ne, išdžiūvęs vaisiakūnis tampa itin trapus, susiraukšlėja ir praranda bet kokią estetinę išvaizdą.
Mėgėjas
Pavadinimai ir istorija
- Obowiązująca nazwa taksonomiczna
- Mycena pura
Stebėjimai namuose
Sporų atspaudas
- Reikalingos medžiagos
- šviežia, subrendusi kepurėlė, popieriaus lapas, stiklinė arba dubenėlis, vanduo
- Laikas
- 2–24 h
- Atlikimas
- Padėkite kepurėlę apatine puse ant popieriaus.
- Užlašinkite lašą vandens ant viršaus ir uždenkite.
- Po 2–24 valandų pakelkite kepurėlę ir apžiūrėkite nuosėdas.
Ko ieškoti
- Sporų atspaudo spalva
- Sporų atspaudo spalva: baltas.
Po mikroskopu
- Reikalingos medžiagos
- šviesinis mikroskopas, objektinis ir dengiamasis stikleliai, adata, vanduo, sporos iš atspaudo
- Atlikimas
- Adata perkelkite šiek tiek atspaudo ant stiklelio.
- Užlašinkite lašą vandens, uždenkite dengiamuoju stikleliu ir apžiūrėkite sporas.
Ko ieškoti
- Sporos forma
- Sporos forma: pailgai elipsoidinis. Sporos forma: elipsoidiškas. Sporos forma: cilindriškas. Sporos forma: pailgai elipsoidinis. Sporos forma: cilindriškas (beveik).
- Sporos paviršius
- Sporos paviršius: lygus. Sporos paviršius: lygus. Sporos paviršius: lygus. Sporos paviršius: lygus.
- Sporos matmenys
- Ilgis 5–10 µm, plotis 2,5–5,2 µm.
Matmenis lyginkite sukalibravę mikroskopo skalę.
Ekologija ir paplitimas
- Mitybos būdas
- Mitybos būdas: saprotrofinis.
Nekulinarinis panaudojimas
Nors Mycena pura nėra plačiai pritaikoma pramonėje ar amatuose, egzistuoja keletas specifinių jos panaudojimo sričių už kulinarijos ribų. Tekstilės entuziastai ir natūralių amatų meistrai šį grybą yra išbandę vilnos ir natūralių audinių dažymui. Dėl vaisiakūniuose esančių natūralių pigmentų, priklausomai nuo naudojamo kandiko ir apdorojimo būdo, pavyksta išgauti švelnius rusvus, gelsvai pilkus ar pastelinio atspalvio tonus, nors ryškios violetinės spalvos pluošte išlaikyti nepavyksta.
Be dažymo, Mycena pura kartais naudojama edukaciniais ir demonstravimo tikslais gamtos pažinimo centruose bei parodose, kur eksponuojama kaip pavyzdys, iliustruojantis grybų kvapo savybes – būtent išskirtinį ridikų aromatą, leidžiantį lankytojams praktiškai susipažinti su jusliniu grybų vertinimu. Dėl trapumo grybas netinka floristinėms džiovintoms kompozicijoms ar ilgesniam saugojimui. Istoriniuose liaudies medicinos ar buities šaltiniuose duomenų apie tvarsčių gamybą, ugnies skėlimą ar smilkalų naudojimą nėra užfiksuota, todėl dažymas ir edukacinė veikla išlieka pagrindinėmis dokumentuotomis nemaitinėmis sritimis.
Istorija ir kultūra
Paprastoji šalmabudė mikologinėje literatūroje minima nuo XVIII amžiaus pabaigos, kai ją pirmą kartą aprašė vokiečių gamtininkas Christianas Hendrikas Persoonas. Dėl savo charakteringos violetinės spalvos ir formos ji dažnai buvo vaizduojama XIX amžiaus Europos iliustruotuose botanikos atlasuose kaip tipiškas smulkiosios miško floros pavyzdys. Istoriniuose šaltiniuose rūšis minima tiriant miško paklotės įvairovę ir ankstyvąją grybų klasifikaciją.
Folkloro ir etnomikologijos požiūriu ši rūšis neturėjo tokio ryškaus kultinio ar mitologinio statuso kaip stambesni nuodingi grybai, tačiau Vakarų Europos kaimo tradicijose smulkios violetinės šalmabudės kartais būdavo siejamos su paslaptingomis miško dvasiomis ar raganų burtais dėl savo polinkio dygti taisyklingais ratais ir netikėto atsiradimo po liūčių. Literatūroje ir gamtos eseistikoje Mycena pura neretai minima kaip rudens miško melancholijos simbolis, įkūnijantis trapų, efemerišką gamtos grožį, kuris pasirodo nukritusių lapų fone vėstant orams. Šiuolaikinėje kultūroje ji atpažįstama kaip klasikinė akademinė rūšis, atspindinti biologinį kintamumą.
Valgomumas ir saugumas
Paprastoji šalmabudė yra laikoma nuodingu grybu, todėl jos vartoti griežtai nerekomenduojama. Pagrindinė su šia rūšimi susijusi rizika kyla dėl joje esančių toksinų, sukeliančių virškinamojo trakto sutrikimus ir parasimpatinės nervų sistemos stimuliaciją. Apsinuodijimo simptomai pasireiškia pykinimu, vėmimu, gausiu prakaitavimu, seilėtekiu, pilvo diegliais bei regėjimo sutrikimais.
Rūšies skonis ir kvapas yra specifiniai, aštroki, aiškiai primenantys žalius ridikėlius, todėl net ir nesant toksiškumo kulinariškai šis grybas nėra patrauklus. Joks įprastas namų sąlygomis atliekamas terminis apdorojimas – nei ilgas virimas, nei vandens nupylimas ar kepimas – nepašalina visų toksinių junginių, todėl saugaus paruošimo būdo maistui nėra. Daugumoje Europos šalių šis grybas oficialiuose šaltiniuose priskiriamas prie nevalgomų ar pavojingų nuodingų grybų, o kulinarijoje praktiškai niekur nenaudojamas. Net regionuose, kur tradiciškai verdami aštraus skonio grybai, ši šalmabudė yra atmetama dėl menkos maistinės vertės ir realaus pavojaus sveikatai.
Buveinė ir paplitimas
Paprastoji šalmabudė yra viena iš plačiausiai paplitusių šalmabučių rūšių, aptinkama visoje Europoje, Šiaurės Amerikoje, Azijoje bei Šiaurės Afrikoje. Ji auga įvairaus tipo miškuose: spygliuočių (ypač eglynuose ir pušynuose), lapuočių (ąžuolynuose, buvynuose, beržynuose) ir mišriuose medynuose. Pagrindinis šios rūšies substratas yra miško paklotė – nukritę lapai, spygliai, smulki sumedėjusi mediena bei humusingas dirvožemis, rečiau randama samanose ar senose durpėse. Ši rūšis nėra griežtai pririšta prie vienos medžių rūšies, tačiau gausiausiai dygsta po bukais, ąžuolais, eglėmis ir pušimis.
Vaisiakūniai formuojasi nuo vasaros vidurio iki vėlyvo rudens, dažniausiai nuo liepos pabaigos iki lapkričio mėnesio, o esant švelniam klimatui – net iki gruodžio pradžios. Regioniniai skirtumai lemia vaisiakūnių pasirodymo laiką: šiauriniuose kraštuose bei kalnuotose vietovėse derėjimas prasideda anksčiau ir baigiasi su pirmosiomis stipriomis šalnomis, o Vidurio ir Vakarų Europoje pagrindinis pikas fiksuojamas spalio mėnesį. Pietiniuose regionuose rūšis labiau prisitaiko prie drėgnesnių vėlyvo rudens periodų.
Tyrėjas
Valgomumas ir kulinarija
Ustalenia źródłowe: jadalność, spożycie i wykorzystanie
- Valgomumas
- Nuodingas — źródło oznaczenia
Česká mykologická společnost. Mycena pura — helmovka ředkvičková. Myko atlas. · Kulinarinis panaudojimas: šaltinio autorius nurodo, kad rūšis yra šiek tiek nuodinga; tai nėra teiginys apie surinkto egzemplioriaus identifikavimą.
Moksliniai pavadinimai ir taksonomija
- Galiojantis mokslinis pavadinimas
Mycena pura
Moksliniai pavadinimai ir taksonomija
Paprastoji šalmabudė (Mycena pura (Pers.) P. Kumm.) Lenkijos ir Čekijos mikologinėje literatūroje bei NCBI duomenų bazėje priskiriama šalmabudinių (Mycenaceae) šeimai. NCBI duomenų bazėje nurodyti kombinacijos metai 1871 bei bazionimas Agaricus purus Pers. 1794. Ankstesnis taksono priskyrimas baltikinių (Tricholomataceae) šeimai, aptinkamas, be kita ko, Kuo 2010 metų sampratoje, buvo nulemtas kitokio, tradicinio pievagrybiečių šeimų skirstymo.
Moksliniai pavadinimai ir taksonomija
Nomenklatūrinė kombinacija Prunulus purus (Pers.) Murrill 1916 pasirodo čekų literatūroje ir „Species Fungorum“ sisteminiame medyje prie genties Prunulus su sinonimo statusu. 2026 metų leidinyje vartojamas pavadinimas Prunulus purus, nurodant sekcijos Calodontes perkėlimą. Atlaso traktuotėje išlaikomas tradicinis pavadinimas Mycena pura, paliekant galutinės gentinės priklausomybės klausimą atvirą.
Moksliniai pavadinimai ir taksonomija
Mikologinėje literatūroje prie paprastosios šalmabudės sinonimų priskiriami, be kita ko: Agaricus ianthinus Fr. 1821, Agaricus pseudopurus Cooke 1882, Agaricus purpureus Bolton 1788, Agaricus purpureus Pers. 1801, Agaricus purus Pers. 1794, Mycena ianthina (Fr.) P. Kumm. 1871, Mycena pseudopura (Cooke) Sacc. 1887, Mycena pura f. pura (Pers.) P. Kumm. 1871, Mycenula pura (Pers.) P. Karst. 1889, Poromycena pseudopura (Cooke) Singer 1945 bei Prunulus purus (Pers.) Murrill 1916.
Taksono apimtis ir identifikavimo apribojimai
Harderio ir bendradarbių 2013 metų filogenetiniai tyrimai su Mycena pura medžiaga iš Europos ir Šiaurės Amerikos atskleidė 11 atskirų evoliucinių linijų buvimą. Kartu su šešiomis anksčiau aprašytomis sekcijos rūšimis ir trimis linijomis iš Ekvadoro iš viso išskirti 20 filogenetiniai vienetai. Daugeliui šių linijų nenustatyta aiškių morfologinių, ekologinių ar fenologinių skirtumų, todėl lauko sąlygomis šias linijas reprezentuojantys vaisiakūniai lieka neatskiriami.
Taksono apimtis ir identifikavimo apribojimai
2013 metų molekulinėje revizijoje ištirta 45 vidinės grupės kolekcijų taikant ITS regiono bei genų, koduojančių elongacijos faktorių 1α (tEF) ir RNR polimerazės II subvienetą (RPB1), sekvenavimą, kaip išorinę grupę naudojant Mycena rubromarginata. Klonų sekvenavimas patvirtino didelį pavienių izoliatų sekų homogeniškumą.
Taksono apimtis ir identifikavimo apribojimai
Komplekso Mycena pura filogenetinėje analizėje naudotų lokusų charakteristika:
- ITS lokusas: 45 vidinės grupės sekų, 645 lygiavimo pozicijų, sekų ilgis 593–616 bp, 156 kintamų vietų, 83 parsimonijai informatyvios vietos.
- tEF lokusas: 45 sekų, 423 lygiavimo pozicijos, sekų ilgis 404–412 bp, 150 kintamų vietų, 86 informatyvių vietų.
- RPB1 lokusas: 45 sekų, 492 lygiavimo pozicijos, sekų ilgis 475–482 bp, 102 kintamos vietos, 46 informatyvių vietų.
Taksono apimtis ir identifikavimo apribojimai
Filogenetiniai medžiai sudaryti taikant didžiausio tikėtinumo metodus RAxML programoje su GTRGAMMA evoliucijos modeliu ir „bootstrap“ testu (1000 pakartojimų). Rūšių riboms nustatyti taikytas genealoginio filogenetinių rūšių atpažinimo (GCPSR) metodas, parodęs medžių topologijų atitikimą baltymus koduojantiems žymenims (tEF ir RPB1).
Taksono apimtis ir identifikavimo apribojimai
ILD testas parodė reikšmingą neatitikimą tarp ITS medžio ir baltymus koduojančių genų medžių (p = 0,001), esant visiškam atitikimui tarp tEF ir RPB1 (p = 0,49). ITS kintamumas atskirų linijų viduje siekė 0–3,7%, o tarp linijų – 0,4–8,8%. Standartinis 3% ITS sekų skirtumo slenkstis sujungė evoliuciškai skirtingas linijas į pavienius OTU, o tai rodo, kad vien ITS žymens nepakanka patikimam rūšių atskyrimui šioje grupėje.
Taksono apimtis ir identifikavimo apribojimai
Šaknų DNR aplinkos tyrimai buvo pagrįsti ITS2 regiono amplifikacija, naudojant pradmenis ITS7A ir ITS4, bei sekvenavimu 454 GS FLX Titanium technologija iš mėginių, išskirtų iš po stereomikroskopu išvalytų ektomikorizinių galiukų.
Taksono apimtis ir identifikavimo apribojimai
Neapdorotų nuskaitymų bioinformatinis apdorojimas vykdytas paketais QIIME ir VSEARCH, taikant kokybinį filtravimą Phred 25, OTU grupavimą esant 97% sekų panašumui ir amplikonų sekų variantų (ASV) kūrimą UNOISE algoritmu su taksonominio priskyrimo patikimumo slenksčiu ≥ 0,95.
Taksono apimtis ir identifikavimo apribojimai
Genties Mycena etaloninis sekų rinkinys apėmė 576 sekas, reprezentuojančias 136 rūšis, įskaitant etaloninę seką Mycena pura EU517504, kurios ilgis 628 bp. Analizė patvirtino, kad aplinkos šaknų pavyzdžių priskyrimas konkrečioms komplekso linijoms susiduria su apribojimais dėl žemos standartinio ITS brūkšninio kodo skiriamosios gebos.
- Zakres ujęcia taksonomicznego
Wpis Mycena pura (Pers.) P.Kumm. zgodny z dokładnym zaakceptowanym dopasowaniem GBIF2527219 i Index Fungorum188082. Zachowano osobno zakresy atlasów i badań kompleksu. Mycena rosea pozostaje odrębnym wpisem; wyników rodzaju Mycena nie przeniesiono na ten gatunek, a historycznej kombinacji Prunulus purus nie uznano za aktualną bez potwierdzenia.
[5] [19]
Prunulus purus — kombinacija ir registrų sampratos
Pavadinimo data ir pagrindas: Prunulus purus (Pers.) Murrill yra 1916 metais publikuota kombinacija, pagrįsta Agaricus purus Pers. (1794). Wang ir kt. (2026) ją vartoja 2 lentelėje, rakte ir diskusijoje; jie nepublikuoja jai naujo akto, identifikatoriaus ar tipo paskyrimo.
Registrai: Species Fungorum ir su juo susijęs Index Fungorum 503491 vaizdas kaip galiojantį pavadinimą nurodo Mycena pura (Pers.) P. Kumm. MycoBank 503491 nurodo Prunulus purus bei Mycena pura kaip homotipinį sinonimą. MycoBank žyma Unchecked reiškia įrašo peržiūrą, o atskiras nomenklatūrinis statusas yra Legitimate. Tai nėra trys nepriklausomi taksonominiai sprendimai.
Lyginamoji medžiaga ir tipas: Wang 2 lentelėje pateikti P. cf. purus VIII (CBH402, Danija) bei P. purus (IS10/11/2000, JAV). Jokia eilutė nėra pažymėta kaip tipas. Bazionimo 144144 įraše tipifikacija nurodyta kaip nenurodyta. Naujos kiniškos kitų rūšių kolekcijos ir jų metodai nebuvo priskirti šioms eilutėms ar rakto P. purus rėžiams.
Šaltinių dokumentacija
Šaltinio išvados: Išsaugotame ČMS įraše vartojamas pavadinimas Mycena pura (Pers.) P. Kumm. 1871 ir Mycenaceae šeima. Tai yra atlaso panaudotos nomenklatūros įrašas. Jis nesudaro atskiro protologo ar tipo skaitymo ir nereiškia naujų rūšies ribų priėmimo komplekse.
Šaltinių dokumentacija
Šaltinio išvados: Aronsenas mini aštuonias Maaso Geesteranuso išskirtas formas ir Harderio 2010 m. tyrimą, kuriame spalvinės M. pura atmainos negavo palaikymo kaip atskiros rūšys, nors buvo nustatyti skirtingi kladai. M. diosma ir M. rosea šioje analizėje buvo atskiri. Tai atlaso aprašymas apie 2010 m. tyrimą; jis nepakeičia vėlesnės trijų lokusų filogenetikos iš 2013 m. ir nesuteikia naujo statuso visoms spalvinėms formoms.
Šaltinių dokumentacija
Šaltinio išvados: ČMS pastaboje vartojamas Mycena pura (Pers.) P. Kumm. 1871, Mycenaceae šeima ir čekiškas pavadinimas helmovka ředkvičková. Atlaso priimti sinonimai lieka šaltinio sąrašu, be nepriklausomo protologų ir tipų patikrinimo.
Šaltinių dokumentacija
Šaltinio išvados: Harderis ir bendraautoriai (2013) palygino ITS, tEF ir RPB1. Medžiagą sudarė 46 vaisiakūnių kartu su outgroup, o lygiavimo lentelę – 45 ingroup sekų. Buvo nustatyta 11 M. pura komplekso linijų Europoje ir Šiaurės Amerikoje bei trys Ekvadoro; 20 visos analizės linijų taip pat apima šešias kitas įvardytas rūšis. ITS gebėjo ir sujungti skirtingas linijas, ir išskirti vieną, todėl Lenkijos pavyzdžiai nebuvo priskirti I–XI linijoms remiantis spalva ar vien tik atlaso pavadinimu.
Šaltinių dokumentacija
Šaltinio nustatyti faktai: Harderio 2023 analizėje buvo lyginamos Mycena etaloninės sekos iš GenBank ir UNITE; dalis viešų apibrėžčių pripažinta klaidingomis. Nuoroda M. pura EU517504 leido atvaizduoti ITS1 ir ITS2. Rezultatai taikomi autorių apibrėžtai medžiagai ir naudotai etaloninei bazei, be automatinės visų atlaso vaisiakūnių pavadinimų revizijos.
Šaltinių dokumentacija
Šaltinio nustatyti faktai: Kuo 2010 m. gruodį aprašė Šiaurės Amerikos platųjį Mycena pura požiūrį ir prognozavo jo atskyrimą DNR tyrimais. Rausvi egzemplioriai kartais buvo vadinami M. rosea. Istorinė antraštė Tricholomataceae ir platus pavadinimo vartojimas lieka šio šaltinio bruožu; jie nekeičia dabartinės kortelės šeimos ir nepatvirtina visų rausvų egzempliorių tapatumo.
Šaltinių dokumentacija
Šaltinio nustatyti faktai: Pastaba iš Kuo 2010 išlaiko platų pavadinimo Mycena pura vartojimą Šiaurės Amerikos medžiagai ir senoms rausvoms formoms, vadintoms M. rosea. Šios kortelės taksonominė apimtis yra istorinė; ji nebuvo panaudota kaip dabartinės sinonimikos ar visų komplekso formų identifikavimo įrodymas.
Šaltinių dokumentacija
Šaltinio nustatyti faktai: NCBI Taxonomy išsaugotame taxid 153505 rodmenyje nurodo Mycena pura, bazionimą Agaricus purus Pers.1794, Mycenaceae šeimą ir anglišką pavadinimą lilac bonnet. NCBI pažymi, kad nėra nomenklatūrinis autoritetas. Rodmuo dokumentuoja pavadinimo vartojimą sekų registre; tai nėra protologo ar tipinės medžiagos rodmuo.
Šaltinių dokumentacija
Šaltinio nustatyti faktai: Vokietijos Rote-Liste-Zentrum vertinimas taikomas tiksliai Mycena pura var. pura ir vartoja pavadinimą Rettich-Helmling. Atmainos apimtis išlaikyta; ji nebuvo išplėsta visiems taksonams, išskiriamiems iš pura komplekso, nei bet kuriam vokiškam bendriniam pavadinimui.
Šaltinių dokumentacija
Šaltinio nustatyti faktai: Lenkų Snowarskio atlasas vartoja pavadinimą Mycena pura, grzybówka fioletowawa arba grzybówka czysta, ir Mycenaceae šeimą. Baltus individus aprašo kaip f. alba, turinčius neaiškią sistematinę vertę. Pavadinimų ir bibliografijos suvestinė yra atlaso pozicija, be naujo rango priskyrimo kiekvienai spalvinei formai.
Šaltinių dokumentacija
Šaltinio nustatyti faktai: Visas išsaugotas atlaso HTML vartoja Mycena pura, grzybówka fioletowawa ir grzybówka czysta; prie baltos f. alba nurodo neaiškią sistematinę vertę. Kortelėje atskiriamas savas aprašymas nuo bibliografijoje cituojamų vertinimų. Pakeista puslapio data ir HTML sugeneravimo data nebuvo panaudotos kaip surinkimo data.
Šaltinių dokumentacija
Šaltinio nustatyti faktai: Nuskaitytame Species Fungorum medyje genčiai Prunulus eilutė Prunulus purus (Pers.) Murrill 1916 turi statusą Synonym ir šeimą Mycenaceae, tuo tarpu dalis naujų taksonų iš 2025–2026 m. turi statusą Accepted. Tikslinio įrašo 503491 neatverta. Pati medžio eilutė neišsprendžia nei šio įrašo accepted name, nei ginčo su šiuolaikine publikacija.
Šaltinių dokumentacija
Šaltinio nustatyti faktai: Prieinamuose Wango ir bendraautorių fragmentuose (2026), Journal of Fungi 12(3):172, pavartotas pavadinimas Prunulus purus ir nurodytas pakeitimas dėl Calodontes iš 2025 m. Neperskaityta visa publikacija nei cituojamas darbas iš 2025 m. Pavadinimas išsaugotas kaip šaltinio vartosena, reikalaujanti nomenklatūros patikros; naujų kiniškų taksonų metodai nepriskirti M. pura ir aktyvus rūšies ID nebuvo automatiškai pakeistas.
Laboratorinė diagnostika
Dane ustrukturyzowane
Bazidės
Kaulocistidės
- Kaulocistidžių ilgis
- Kaulocistidžių ilgis: 25–72 µm. [17]
- Kaulocistidžių buvimas
- Kaulocistidžių buvimas: yra. [17]
- Kaulocistidžių forma
- Kaulocistidžių forma: verpstiškas. [17]
Kaulocistidžių forma: buožiškas. [17]
Kaulocistidžių forma: cilindriškas (beveik). [17] - Kaulocistidžių plotis
- Kaulocistidžių plotis: 9–15 µm. [17]
Himenialinės cistidės
- Himenialinės cistidės paviršius
- Himenialinės cistidės paviršius: lygus. [17]
- Cheilocistidžių išsidėstymas
- Cheilocistidžių išsidėstymas: juosta. [17]
- Kartu aprašytų himenijaus cistidžių ilgis
- Kartu aprašytų himenijaus cistidžių ilgis: 40–70 µm. [24]
- Kartu aprašytų himenijaus cistidžių plotis
- Kartu aprašytų himenijaus cistidžių plotis: 10–20 µm. [24]
- Himenialinės cistidės viršūnės forma
- Himenialinės cistidės viršūnės forma: suapvalintas. [17]
- Himeninės cistidės ilgis
- Himeninės cistidės ilgis: 25–75 µm. [17]
- Himeninės cistidės forma
- Himeninės cistidės forma: verpstiškas. [17]
Himeninės cistidės forma: buožiškas. [17]
Himeninės cistidės forma: cilindriškas (beveik). [17] - Himeninės cistidės plotis
- Himeninės cistidės plotis: 11–18 µm. [17]
Kiti laboratoriniai požymiai
- Koto žievės hifų plotis
- Koto žievės hifų plotis: 2–4 µm. [17]
Kepurėlės odelė
- Kepurėlės odelės elementų plotis
- Kepurėlės odelės elementų plotis: 2–5 µm. [17]
Sporos
- Vidutinis sporos ilgio ir pločio santykis
- Vidutinis sporos ilgio ir pločio santykis: 1,7 (apytikslė vertė, vidurkis). [17]
- Sporų spalva pro mikroskopą
- Sporų spalva pro mikroskopą: hialininis. [27]
- Sporos ilgis
- Sporos ilgis: 6–9,5 µm. [9]
Sporos ilgis: 5–8,5 µm. [27]
Sporos ilgis: 6–9,5 µm. [17]
Sporos ilgis: 6–10 µm. [24]
Sporos ilgis: 6–8 µm. [19] - Sporos ilgio ir pločio santykis
- Sporos ilgio ir pločio santykis: 1,4–2,1. [17]
- Sporos forma
- Sporos forma: pailgai elipsoidinis. [27]
Sporos forma: elipsoidiškas. [19]
Sporos forma: cilindriškas. [19]
Sporos forma: pailgai elipsoidinis. [24]
Sporos forma: cilindriškas (beveik). [24]
Tyrimų medžiaga ir metodai
Mikroskopiniai duomenys — šaltinis ir apribojimai
Medžiaga: Šaltinyje aprašytos sporos Mycena pura; šalia vidutinio Q nenurodytas nei imties dydis, nei dokumentinis pavyzdys.
Nuskaitymo apimtis: Visas tekstas.
Apribojimai: Apytikris vidurkis, nurodytas šaltinio autoriaus; jis nebuvo apskaičiuotas iš nepriklausomai aprašytų intervalo ribų.
Izotopinė analizė — metodas
Grybų medžiagos izotopiniai tyrimai buvo atliekami su mėginiais, džiovintais 70°C temperatūroje 12–36 valandų, homogenizuotais ir analizuotais alavo kapsulėse elementų analizatoriumi Costech ECS4010, sujungtu su masių spektrometru DELTAplusXP. Matavimai apėmė izotopinius santykius δ¹³C ir δ¹⁵N bei procentinį anglies ir azoto kiekį, kalibruotus pagal tarptautinius VPDB ir AIR standartus.
Izotopinių šaltinių palyginimas — apribojimai
Ekologinėje literatūroje apie Mycena šaknų ryšius pastebėta neatitikimų dėl tirtų beržų įvardijimo (Betula pendula lentelių suvestinėse, palyginti su Betula pubescens metodiniame aprašyme) ir izotopinių verčių vienetų (% žymėjimas tekste, palyginti su promilėmis ‰ grafikuose), atsirandančių dėl pirminių šaltinių įrašų skirtumų.
- Šaltiniuose pateikti rezultatai — Sporų skaičius ant bazidės
- Liczba zarodników na jednej podstawce wynosi 4. [24] [19] [17]
- Šaltiniuose pateikti rezultatai — Sporos ilgis
- 6–9,5 µm [17]
5–8,5 µm [27]
6–10 µm [24]
Materiał badania: Klucz Wang i in. (2026), terminalny wynik P. purus w punkcie 12; M. pura według powiązania homotypicznego. Wiersz P. roseus kończy się oddzielnie w punkcie 10. 6–9,5 µm [9]
6–8 µm [19] - Šaltiniuose pateikti rezultatai — Sporos plotis
- Materiał badania: Klucz Wang i in. (2026), terminalny wynik P. purus w punkcie 12; M. pura według powiązania homotypicznego. Wiersz P. roseus kończy się oddzielnie w punkcie 10. 4–5,2 µm [9]
2,5–4 µm [27]
4–5,2 µm [17]
3,5–5 µm [19]
3–4 µm [24]
Metody i zapisy źródłowe — Opis zarodników w atlasie specjalistycznym dla północnej Europy; źródło nie wskazuje mierzonej kolekcji ani okazu.
Powierzchnia cystydy hymenialnej — zapis źródłowy: „Cheilocystidia smooth.” [17]
Liczba zarodników na jednej podstawce — zapis źródłowy: „Basidia 4-spored.” [17]
Długość podstawki; Szerokość podstawki — zapis źródłowy: „Basidia 27–30 × 6–8 µm.” [17]
Kształt podstawki — zapis źródłowy: „Basidia clavate.” [17]
Długość kaulocystyd; Obecność kaulocystyd; Szerokość kaulocystyd — zapis źródłowy: „Caulocystidia 25–72 × 9–15 µm.” [17]
Kształt kaulocystyd — zapis źródłowy: „Caulocystidia fusiform, clavate to subcylindrical.” [17]
Organizacja cheilocystyd — zapis źródłowy: „Cheilocystidia forming a sterile band.” [17]
Kształt szczytu cystydy hymenialnej — zapis źródłowy: „Cheilocystidia apically broadly rounded.” [17]
Długość cystydy hymenialnej; Szerokość cystydy hymenialnej — zapis źródłowy: „Cheilocystidia 25–75 × 11–18 µm.” [17]
Kształt cystydy hymenialnej — zapis źródłowy: „Cheilocystidia fusiform, clavate, subcylindrical.” [17]
Szerokość elementów skórki — zapis źródłowy: „Hyphae of the pileipellis 2–5 µm wide.” [17]
Obecność pleurocystyd — zapis źródłowy: „Pleurocystidia similar.” [17]
Długość zarodnika; Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „Spores 6–9.5 x 4–5.2 µm.” [17]
Iloraz długości i szerokości zarodnika — zapis źródłowy: „Q 1.4–2.1.” [17]
Powierzchnia zarodnika — zapis źródłowy: „Spores smooth.” [17]
Szerokość strzępek kory trzonu — zapis źródłowy: „Hyphae of the cortical layer of the stipe 2–4 µm wide.” [17]
Metody i zapisy źródłowe — Mikroskopowy opis atlasowy; określonego okazu ani kolekcji nie wskazano.
Liczba zarodników na jednej podstawce — zapis źródłowy: „Bazidie jsou 4výtrusé.” [19]
Długość zarodnika; Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „Spory 6–8 × 3,5–5 µm.” [19]
Kształt zarodnika — zapis źródłowy: „Výtrusy jsou elipsoidní až válcovité. ” [19]
Powierzchnia zarodnika — zapis źródłowy: „Výtrusy hladké.” [19]
Metody i zapisy źródłowe — Północnoamerykański atlasowy opis zarodników; pięć identyfikatorów okazów Herb. Kuo wymieniono na stronie, ale nie powiązano ich z tymi wymiarami.
Liczba zarodników na jednej podstawce — zapis źródłowy: „Basidia 4-spored.” [24]
Długość wspólnie opisanych cystyd hymenialnych; Szerokość wspólnie opisanych cystyd hymenialnych — zapis źródłowy: „Cheilo- and pleurocystidia 40–70 × 10–20 µm; joint source range.” [24]
Długość zarodnika; Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „Spores 6–10 x 3–4 µ.” [24]
Kształt zarodnika — zapis źródłowy: „Spores long-elliptical or nearly cylindrical.” [24]
Powierzchnia zarodnika — zapis źródłowy: „Spores smooth.” [24]
Metody i zapisy źródłowe — Klucz Wang i in. (2026), terminalny wynik P. purus w punkcie 12; M. pura według powiązania homotypicznego. Wiersz P. roseus kończy się oddzielnie w punkcie 10.
Pochodzenie materiału: Lokalizacji dwóch porównawczych sekwencji z tabeli 2 nie przypisano pomiarom klucza.
Obecność pleurocystyd — zapis źródłowy: „Pleurocystidia present.” [9]
Długość zarodnika; Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „basidiospores 6–9.5 × 4–5.2 μm.” [9]
Metody i zapisy źródłowe — Mikroskopowy opis atlasowy grzybówki czystej; konkretny okaz/kolekcja niepowiązane z podanym zakresem zarodników.
Barwa zarodnika w mikroskopie — zapis źródłowy: „Zarodniki bezbarwne.” [27]
Długość zarodnika; Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „Zarodniki 5–8,5 × 2,5–4 µm.” [27]
Kształt zarodnika — zapis źródłowy: „Zarodniki wydłużone, elipsoidalne.” [27]
Powierzchnia zarodnika — zapis źródłowy: „Zarodniki gładkie.” [27]
Išsamus M. pura komplekso tyrimų nuskaitymas
Medžiaga ir žymenys: Harder ir kt. (2013) palygino ITS, tEF ir RPB1. Visas straipsnis bei trys oficialūs priedai apima genų medžius, 46 kolekcijų duomenis, jų požymius ir OTU klasterius. Linijos I–XI apima 26 kolekcijų eilučių; sąraše nėra lenkiškos medžiagos.
3 lentelės rodmenys: 770 puslapyje homoplazijos indeksai užrašyti su ± ženklu. ITS1 vertė yra 0,304744 ± 0,064488, o ITS2 – 0,723595 ± 0,234375. Kitos trys eilutės ir originalios lentelės atvaizdas išsaugoti prie šaltinio. Lentelėje antrasis skaičius neapibrėžtas nei kaip SD, nei kaip SE; jam tokia reikšmė nepriskirta.
Priskyrimo apimtis: Tai tyrime apibrėžtos komplekso linijos, o ne parengti dabartinio nominalaus įrašo atitikmenys. Linija V buvo traktuojama kaip M. luteovariegata. Atskirų pavyzdžių, šalių ir OTU klasterių savybės išsaugotos prie jų šaltinio etikečių; jos neperkeltos į bendruosius M. pura požymius.
Wang rakto reikšmės: Sporos ir pleurocistidžių buvimas aprašyti P. purus rakto galutiniame 12 punkte. Tai nėra sekų lentelės eilutė P. cf. purus VIII. Raktas šioms reikšmėms nepriskiria konkretaus pavyzdžio ar preparato; joms neperkelti naujų kiniškų kolekcijų metodai.
Aronseno atlasinis palyginimas
Atlaso autoriaus pastebėjimas: Aronsenas savo patirtimi pagrįstame palyginime aprašo Mycena rosea kaip masyvesnę, daugmaž vienodai rausvos spalvos ir su praplatėjusiu koto pagrindu, palyginti su M. pura. Šio pastebėjimo priskyrimas autoriui išsaugotas; tai nėra naujas sprendimas dėl rūšių ribų.
Šaltinių dokumentacija
Šaltinio išvados: Lenkiškame atlaso Mycena pura įraše aprašytos dvi pasirinktos kolekcijos: spalvotoji iš Lodzės vaivadijos, Radomsko apskrities, ir f. alba iš Kačavos prieškalnių. Vietos ir asmenų detalių šiame įraše neišsaugota. M. rosea palyginta kaip masyvesnė, paprastai šviesiai rausva ir su ryškesniu gūbreliu, o M. pelianthina išskirta tamsesne lakštelių briauna. Forma alba turi neaiškią sistematinę vertę. Kepurėlė aprašyta kaip paprastai be gūbrelio arba su silpnu gūbreliu; šis apibūdinimas netaikomas kotui.
Šaltinių dokumentacija
Šaltinio išvados: ČMS įraše iš 2026 m. spalio 28 d. fiksuojamas dažnas bukas gūbrelis kepurėlės centre ir galimybė supainioti nuodingus Mycena pura grupės atstovus su Laccaria amethystea. Tai čekų atlaso traktuotė, atskirta nuo lenkiško aprašymo, kuriame nurodomas paprastai silpnas gūbrelis arba jo nebuvimas. Tai nėra konkrečios nuotraukos identifikavimas ar kepurėlės požymio perkėlimas kotui.
Šaltinių dokumentacija
Šaltinio išvados: Aronsenas rūšies Mycena pura kotą aprašo kaip kietą, o Lenkijos ir Čekijos atlasai jį apibūdina kaip trapų. Mikroskopiniame įraše išsaugotos sporos 6–9,5 × 4–5,2 µm, Q 1,4–2,1, vidutiniškai apie 1,7; bazidės 27–30 × 6–8 µm, cheilocistidės 25–75 × 11–18 µm ir kaulocistidės 25–72 × 9–15 µm. Imties dydžio ir vienetinės imties nuorodos nėra. Matmenys lieka Šiaurės Europos atlaso duomenimis, o ne vienu nauju lauko bandiniu.
Šaltinių dokumentacija
Šaltinio išvados: Aronsenas išskiria M. diosma pagal tamsesnius, nuo rudai violetinių iki violetinių lakštelius ir salstelėjusį kvapą su medinės cigarų dėžutės nata, kuris pažeidus pereina į ridikų. M. dura aprašo kaip tankiai kupstinę, su tamsia jauna kepurėle, baltu kietu kotu ir nevienalyte lakštelių briauna. Prie M. sororia nurodo spalvos skirtumus ir didesnes sporas, tačiau laiko šį pavadinimą nomen dubium tolesniems tyrimams. Palyginimai lieka priskirti atlaso autoriui.
Šaltinių dokumentacija
Šaltinio išvados: ČMS pastaboje nurodoma kepurėlė 20–60 mm, kotas 30–80 × 3–8 mm ir sporos 6–8 × 3,5–5 µm. Lakšteliai aprašyti kaip reti, platūs, įlinkę arba su danteliu. Tai atskiri atlaso rėžiai, nenurodant matavimų skaičiaus ir terpės; jie nebuvo sujungti su Aronseno ar Lenkijos atlaso rėžiais.
Šaltinių dokumentacija
Šaltinio išvados: ČMS kortelėje išvardytos trys Mycena pura radinių antraštės: 0066-2020-0227 ir 0066-2020-0228 iš 2020 m. spalio 25 d. Vidurio Čekijos krašte bei 0066-2020-0194 iš 2020 m. spalio 17 d. Ūsčio krašte. Tai antraštės su numeriu, data ir regionu, be išsamių atskirų pavyzdžių metrikų. Kortelėje aptariamos klaidos M. pura grupėje, įskaitant su lakuote; įrašai nėra molekulinė nustatymų revizija.
Šaltinių dokumentacija
Šaltinio išvados: Šis išsaugotas konteineris sujungia Harderio darbo apie šaknis fragmentus iš 2023 m., šaltinių paieškos įrašus ir filogenetikos fragmentus iš 2013 m. Tai nėra vienas išsamus straipsnis iš 2013 m. Nurodyti kodai, medžiai, izotopai ir pavyzdžiai išsaugoti prie atitinkamo darbo, nejungiant abiejų tyrimų medžiagos ir nepriskiriant vieno straipsnio metodų kitam.
Mišraus archyvo aprėptis
Šaltinio išvados: Iliustracijos ir parašai išsaugotuose paieškos rezultatuose yra paimti iš įvairių publikacijų. Izotopinės genčių diagramos nėra visų Mycena rūšių matavimai, o pura komplekso medžio fragmentai nėra naujas Lenkijos stebėjimas. Įraše išsaugomas tikslus konteineris ir atskirų darbų autorystė, užuot aprašius jį kaip originalų PDF.
Šaltinių dokumentacija
Šaltinio išvados: Perskaitytuose Harderio fragmentuose išsaugoti analizuotos medžiagos kodai, tarp jų CBH367, CBH371, CBH166 ir CBH358, bei skirtumas tarp suderinamų tEF/RPB1 medžių ir nesuderinamų ITS rezultatų. Senajame 3 lentelės išraše ženklas tarp verčių buvo pažeistas. Dabartinis viso PDF nuskaitymas vizualiai patvirtino ±; neapibrėžties tipas nebuvo spėjamas. M. luteovariegata ir jos tipinė medžiaga lieka lyginamuoju taksonu, o ne M. pura matavimu. Fragmentai ir surastas visas PDF išsaugoti kaip skirtingi to paties darbo artefaktai, o ne nepriklausomi tyrimai.
Nuskaityta homoplazijos indeksų lentelė
Šaltinio išvados: Visame Harderio 2013 PDF 3 lentelėje 770 puslapyje pateikti homoplazijos indeksai: ITS1 0,304744 ± 0,064488; ITS2 0,723595 ± 0,234375; tEF intronai 0,290758 ± 0,0463272; tEF egzonai 0,410317 ± 0,0993787; pirmasis RPB1 intronas 0,054876 ± 0,0083381. Ženklas ± patvirtintas lentelės atvaizde, neįvardijant antrojo parametro SD ar SE, kurio lentelė nenurodo. Šie duomenys aprašo žymenų analizę, o ne sporų matmenis.
Šaltinių dokumentacija
Šaltinio nustatyti faktai: Harder 2013 parodo Mycena pura komplekso identifikavimo vien pagal spalvą ir ITS žymenį apribojimus. Naujo M. luteovariegata, jo geltonos spalvos ir matavimų aprašymas nėra M. pura aprašymas. Kitam taksonui nurodyti matmenys nebuvo priskirti šios kortelės rūšies požymiams.
Šaltinių dokumentacija
Šaltinio nustatyti faktai: Harder 2023 sujungia šaknų sekų analizę su atskirai surinktų vaisiakūnių izotopiniais matavimais. Vaisiakūniai, lapai ir dirvožemio mėginiai buvo džiovinami 12–36 valandų 70°C temperatūroje ir analizuojami Costech ECS 4010/DELTAplusXP sistema VPDB ir AIR atžvilgiu. Medžiaga apėmė Norvegijos radavietes, įskaitant Finse ir Vettakollåsen, bei Gribskov Danijoje. Dvi kolekcijos, pažymėtos M. pura iš Finse, turėjo profilius, artimus mikoriziniams grybams; patys izotopai neparodo konkretaus partnerio ar abipusių medžiagų mainų.
Šaltinių dokumentacija
Šaltinio nustatyti faktai: Harderio 2023 pastaboje atskirai išlaikyti šaknų ir vaisiakūnių mėginiai, naudoti 2015–2016 metų izotopinei analizei. M. pura aptikimas, viršijantis 10%, buvo susijęs su vienu Bistorta vivipara, tuo tarpu dvi vaisiakūnių kolekcijos iš Finse turėjo izotopinį profilį, artimą mikoriziniams. Tai dvi medžiagų rūšys; jos nebuvo sujungtos į vieną įrodytą simbiotinę porą.
Šaltinių dokumentacija
Šaltinio nustatyti faktai: Kuo nurodo herbariumo kolekcijas 08170306, 10300401, 11050402, 10120903 ir 09241101, be tikslių jų vietų puslapio tekste. Plačiajam kompleksui jis nurodo silpnai arba vidutiniškai amiloidines sporas, kartais neamiloidines subrendus, ir neigiamą arba žalsvai geltoną KOH reakciją ant kepurėlės. Jis nenurodo KOH koncentracijos nei vienareikšmio amiloidiškumo reagento. Neatitikimas su Aronseno amiloidinėmis sporomis lieka priskirtas šaltiniams.
Šaltinių dokumentacija
Šaltinio nustatyti faktai: Kuo pastaboje nurodomos penkios puslapyje aptartos herbariumo kolekcijos, tačiau be tikslių vietų ir matavimų skaičiaus. Kompleksui išlaikytos 6–10 × 3–4 µm sporos, silpnas arba vidutinis amiloidiškumas arba amiloidiškumo nebuvimas subrendus bei neigiama arba žalsvai geltona KOH reakcija ant kepurėlės. KOH koncentracija ir amiloidiškumo bandymo reagentas lieka nenurodyti; rezultatai nebuvo sujungti su Aronseno Šiaurės Europos mikroskopija.
Šaltinių dokumentacija
Šaltinio nustatyti faktai: Atlaso pastaboje išlaikytos dvi pasirinktos kolekcijos Mycena pura bei kepurėlės 10–50(60) mm, kotelio 30–70 × 2–5 mm ir sporų 5–8,5 × 2,5–4 µm intervalai. Matavimų skaičius ir mikrometrijos terpė nenurodyti, o paslėptas GRej registras nebuvo nuskaitytas. Matmenys ir pasirinkti apibrėžimai netampa nepriklausoma pavyzdžių revizija ar išsamiu radaviečių sąrašu.
Šaltinių dokumentacija
Šaltinio nustatyti faktai: Dvi pasirinktos kolekcijos visame atlase yra janow.190929-JN-19-09-128, spalvinė forma iš Radomsko valsčiaus Radomsko apskrityje, bei jsb.161019-19102016-8JS, f. alba iš Kačavos prieškalnių (Pogórze Kaczawskie). Atlasas palygina M. rosea kaip didesnę ir labiau rausvą, M. pelianthina pagal tamsesnę lakštelių briauną bei nurodo supainiojimus su lislėmis ir išblukusiais mažūnais. Išlaikyti šaltinio apibrėžimai ir vietovės, be nepriklausomos šių kolekcijų taksonominės revizijos.
Šaltinių dokumentacija
Šaltinio išvados: Aronsen aprašo lakštelius, kartais nuaugančius trumpu danteliu, o senesnių vaisiakūnių – skersai sujungtus iš nugarinės pusės; jų briauna yra išgaubta ir tos pačios spalvos. Sporas apibūdina kaip pip-shaped, lygias ir amiloidines. Lakštelių trama Melzerio reagente įgauna rusvai vyninę spalvą; tai nėra sporų ar cistidžių reakcijos aprašymas. Sagteles nurodo visuose audiniuose. Tai yra atlasinio aprašymo profilis, nepriskiriant mėginio konkrečiai šaliai.
Šaltinių dokumentacija
Šaltinio išvados: Kuo kartu aprašo cheilocistides ir pleurocistides: nuo retų ir išsibarsčiusių iki gausių, 40–70 × 10–20 µm matmenų, verpstiškai pilvotas, plačiai verpstiškas arba maišiškas. Tai yra bendras abiejų tipų cistidžių aprašymas plačiu atlasiniu požiūriu; jis nebuvo padalytas į dvi nepriklausomas matavimų serijas ar į šalies medžiagos profilius.
Šaltinių dokumentacija
Šaltinio išvados: ČMS minkštimą apibūdina kaip ploną, vandeningą ir trapų. Tame pačiame aprašyme tiek kvapas, tiek skonis yra aiškiai ridikiški. Vandeningumas nebuvo sutapatintas su drebutiškumu, o skonis nebuvo perkeltas į kvapo lauką.
Šaltinių dokumentacija
Šaltinio išvados: Lenkiškame aprašyme nurodoma, kad drėgna kepurėlė yra persišviečiančiai dryžuota nuo krašto iki 1/3. Tai yra optinio efekto aprėptis esant tam tikram drėgnumui, o ne fizinių griovelių gylis ar ilgis.
Paplitimo patikra — apimtis ir apribojimai
Medžiaga: Ogólny opis występowania gatunku i sezonu w Czechach oraz trzy datowane znaleziska w atlasie ČMS. Dat pojedynczych zbiorów nie uznano za zwykły sezon.
Skaitymo apimtis: Visas tekstas.
Peržiūros data: 28.10.2026.
Paplitimo patikra — apimtis ir apribojimai
Medžiaga: Dwa znaleziska atlasu ČMS z kraju środkowoczeskiego z 25 października 2020 roku; identyfikatory 0066-2020-0227 i 0066-2020-0228.
Skaitymo apimtis: Visas tekstas.
Peržiūros data: 28.10.2026.
Parengimo apimtis
Reikalaujamos patikros yra suderintos.
Teisinis pagrindas ir vertinimo apimtis
Taisyklės vietovei: Lenkija
Informacijos apie apsaugą pagrindas
Patikrinti pavadinimai nefigūruoja šio teisės akto grybų rūšių apsaugos sąrašuose.
Informacijos apie prekybą pagrindas
Patikrintų rūšies pavadinimų ir jos kombinacijų nerasta sąrašo, leidžiančio prekiauti grybais arba gaminti jų perdirbinius, 1 priede. Išvada taikoma tik šiam sąrašui.
Šaltinių dokumentacija
Šaltinio išvados: Nei rūšis, nei patikrintos kombinacijos: Mycena pura, Prunulus purus, Agaricus purus, grzybówka czysta, grzybówka fioletowawa, nerastos išsamiuose griežtai ir iš dalies saugomų makrogrybų sąrašuose. Tai nenustato bendrosios rinkimo teisės. Raudonasis sąrašas ir rūšių apsauga yra atskiri dalykai. Konkrečios vietovės sąlygos ir kitų šalių įstatymai nebuvo tikrinami. Išsaugota įrašo pastaba nurodo tą patį teisės aktą, kurio originalus PDF lieka duomenų bazėje; tai nėra nepriklausomas teisinis pagrindas.
Šaltinių dokumentacija
Šaltinio nustatyti faktai: Rūšis ar patikrinti deriniai nerasti visose 72 priedo Nr. 1 pozicijose. Valgomumas ar kitos rūšies įrašymas nesuteikia teisinio pagrindo prekiauti šiuo taksonu. Tai dalykinis pagrindas ir bendrieji teisės akto reikalavimai, be konkrečios partijos sertifikavimo, pardavėjo leidimų ar visų sąlygų įvykdymo įrodymų. Išsaugota nuskaitymo pastaba nurodo tą patį teisės aktą, kurio originalus PDF lieka duomenų bazėje; tai nėra nepriklausomas teisinis pagrindas.
Šaltinių dokumentacija
Šaltinio nustatyti faktai: Rote-Liste-Zentrum kortelėje pateikiamas Dämmricho ir bendraautorių 2016 m. vertinimas: Mycena pura var. pura Vokietijoje nėra nykstanti ir yra labai dažna, su abiem stabiliomis tendencijomis; nacionalinė atsakomybė nebuvo įvertinta. Raudonasis sąrašas yra grėsmės vertinimas, o ne rūšių apsaugos teisės aktas, leidimas rinkti ar nauja stebėsena iš 2026 m.
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
1976 metų Stadelmanno, Müllerio ir Eugsterio tyrimuose Mycena pura buvo priskirta prie grybų grupės, turinčios nedidelius muskarino stereoizomerų kiekius – iki 2 mg 100 g sausosios masės. Tuomet tirtame mėginyje epi-allo-muskarino buvimo neužfiksuota.
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
1997 metais Becker, Erkel, Anke ir Sterner iš Mycena pura micelio kultūros išskyrė purachinono rūgštį (noriliudalano seskviterpeninę rūgštį). Šis junginys, esant 380 µM koncentracijai, indukavo 30–40% žmogaus leukemijos ląstelių linijos HL-60 ląstelių diferenciaciją, o mažesniu mastu – ir linijos U-937 ląstelių. Iš micelio taip pat išskirtas strobilurinas D.
Šaltinių dokumentacija
Šaltinio išvados: Beckeris ir bendraautoriai (1997) perskaitytoje santraukoje aprašo purakvinoninę rūgštį, išskirtą iš Mycena pura grybienos kultūros. Esant 380 µM koncentracijai, gauta 30–40% HL-60 ląstelių diferenciacija, o poveikis U-937 buvo mažesnis. Taip pat išskirtas strobilurinas D. Išsaugotoje santraukoje nenurodyta padermė, ekspozicijos laikas, imties dydis ar visi metodai; tai yra junginio ir ląstelių linijų rezultatas, nepriskiriant klinikinio veiksmingumo vaisiakūniams.
Šaltinių dokumentacija
Šaltinio nustatyti faktai: Stadelmanno ir bendraautorių santraukoje (1976) Mycena pura minimas tarp taksonų su nedideliais stereomerinių muskarinų kiekiais. Riba ≤2 mg/100 g sausos masės nurodyta tirtų grybų grupei, o ne kaip atskiro mėginio M. pura rezultatas; todėl ji nepriskirta rūšiai kaip koncentracija ar saugi dozė. epi-allo neaptikimas taip pat taikomas tirtai grupei. Išsamių metodų, vaučerio ir imties dydžio išlikusioje santraukoje nėra.
Analitiniai rezultatai
Atskiri šaltinio analitiniai rezultatai
Izotopinių ir šaknų rezultatų apimtis
Šaltinio nustatyti faktai: Šaknų rezultatas M. pura, viršijantis 10%, buvo susijęs su vienu Bistorta vivipara individu. Darbe nebuvo tiesiogiai nustatyta, ar kiekvienas izotopiškai tirtas vaisiakūnis buvo laisvai gyvenantis, ar susijęs su augalu. Pavadinimo Betula pendula lentelėse ir B. pubescens tekste neatitikimas išlieka aiškus. Tiesioginio konkrečios mikorizės stebėjimo nebuvimas nebuvo paverstas jos nebuvimo įrodymu.
Matavimo ir identifikavimo apribojimai
Šaltinio nustatyti faktai: Pastaboje išlaikomas neatitikimas tarp ženklo % izotopiniame tekste ir ‰ 4 brėžinio ašyje bei beržo pavadinimų skirtumas lentelėse ir metoduose. Priedų rodmenų trūkumas ir tiesioginio konkretaus šaknų partnerio stebėjimo nebuvimas nebuvo pakeisti spėlionėmis. Mėginių duomenys ir kokybinis izotopų palyginimas išlaikomi šio darbo apimtyje.
Ekologiniai tyrimai
Genties Mycena izotopiniai profiliai
Statistiniuose modeliuose, analizuojančiuose makrogrybų izotopinę sudėtį, gentis Mycena ir geografinė vieta paaiškino atitinkamai 48% ir 8,1% δ¹⁵N kintamumo (R² = 0,56) bei 51,4% ir 11,7% δ¹³C kintamumo (R² = 0,66). Šie modeliai atspindi trofinių profilių diferenciaciją paklotės grybų populiacijose.
Aptikimas šaknyse Harderio tyrime
Rezultato apimtis ir apribojimas: Harderis ir bendraautoriai medžiagai, darbe įvardytai kaip Mycena pura, nurodė aptikimą vieno Bistorta vivipara individo šaknų mėginiuose, kurio dalis viršijo 10%. Šiame tyrime tai nebuvo dažnas rezultatas šaknų mėginiuose. Autoriai negalėjo tiesiogiai nustatyti, ar kiekvienas izotopinėje analizėje naudotas vaisiakūnis buvo laisvai gyvenantis, ar susijęs su augalu. Rezultatas nebuvo užfiksuotas kaip patvirtinta mikorizė ar bendras M. pura šeimininkų sąrašas.
Šaltinių dokumentacija
Šaltinio išvados: Lenkijos atlasas rūšiai Mycena pura nurodo lapuočių ir spygliuočių miškų paklotę bei vietas ne miške, paprastai po kelis vaisiakūnius kartu. Laikotarpis nurodytas „nuo (gegužės) liepos iki spalio“, dažniau aptinkamas nuo vėlyvos vasaros iki vėlyvo rudens. Gegužė šaltinyje išskirta skliausteliuose, o kokybinis „dažniau“ nesudaro atskiros skaitinės gausumo viršūnės. Dvi pasirinktos kolekcijos neapibrėžia sezono ar populiacijos gausumo.
Šaltinių dokumentacija
Šaltinio išvados: Aronsenas aprašo Mycena pura kaip išsklaidytą lapuočių humuse ir ant spyglių, lapuočių bei spygliuočių miškuose ir atviresnėse viržynėse. Nurodo vasarą–rudenį ir dažną paplitimą atlaso apimamame regione. Tai Šiaurės Europos veikalo aprėptis; ji nebuvo pakeista Lenkijos mėnesiais, o viržis nebuvo laikomas įrodytu mikoriziniu partneriu.
Šaltinių dokumentacija
Šaltinio išvados: ČMS išsaugotame įraše Čekijai nurodo liepos–lapkričio sezoną ir labai dažną Mycena pura paplitimą. Tai atlaso vertinimas Čekijai; jis nekeičia Lenkijos sezono ir nėra identifikuotų radaviečių skaičius. Trys atskiri pranešimai apie radinius šioje pastaboje nebuvo perskaityti.
Šaltinių dokumentacija
Šaltinio išvados: Fragmentas, susijęs su Harderiu 2023, rodo medžiagą iš tokių vietų kaip Finse, ir atskiria vaisiakūnių izotopinį profilį nuo sekų aptikimo šaknyse. Šie duomenys nepatvirtina, kad kiekvienas paminėtas šeimininkas turėjo Mycena pura arba kad pasirinktas vaisiakūnis augo mikorizėje. Fragmentai apie kompleksą iš 2013 m. lieka atskira taksonomine ir geografine aprėptimi.
Šaltinių dokumentacija
Šaltinio nustatyti faktai: Harderio tyrimo apimtis apima Mycena pura komplekso medžiagą iš Europos ir Šiaurės Amerikos bei atskiras Ekvadoro linijas. Tai šaltinyje apibrėžtos ir sekvenuotos plataus komplekso kolekcijos. Jos nebuvo visos sutapatintos su siaurąja prasme suprantama Europos rūšimi ir geltonosios, pievinės M. luteovariegata ekologija nebuvo perkelta į M. pura.
Šaltinių dokumentacija
Šaltinio nustatyti faktai: Harderio 2023 izotopiniai mėginiai paimti iš kelių skirtingų vietų Norvegijoje ir Danijoje, su atskirais augalų ir dirvožemio mėginiais. M. pura Gribskove ir Finse neturėjo vienodo profilio. Tekste izotopų vertės užrašytos ženklu %, o grafiko ašys pažymėtos ‰; šis neatitikimas skaitiniuose duomenyse nebuvo suvienodintas. Pagal jį nebuvo pridėta nauja bendra rūšies buveinės pirmenybė.
Šaltinių dokumentacija
Šaltinio nustatyti faktai: Harderio 2023 tyrimas apima Mycena genties sekas dešimties tirtų augalų šaknyse, tačiau genties rezultatas nebuvo visas priskirtas M. pura. Dėl M. pura užfiksuotas vienas aiškus Bistorta vivipara rezultatas. Izotopinė medžiaga iš Norvegijos ir Danijos automatiškai nepatvirtina M. pura buvimo visose šaknyse, radavietėse ar mikorizinio ryšio su kiekvienu paminėtu medžiu.
Šaltinių dokumentacija
Šaltinio nustatyti faktai: Kuo Šiaurės Amerikos kortelė iš 2010 m. aprašo paklotės skaidymą, daugiausia po spygliuočiais medžiais, taip pat lapuočiais, ir pasirodymą nuo pavasario iki rudens, Kalifornijoje taip pat ir žiemą. Informacija lieka prie autoriaus vartojamo plataus komplekso. Ji nepakeičia Lenkijos sezono ir neįrodo, kad visos šios kolekcijos priklauso dabartiniam Europos M. pura sensu stricto.
Šaltinių dokumentacija
Šaltinio nustatyti faktai: Vokietijos vertinimas iš 2016 m. apibūdina Mycena pura var. pura kaip labai dažną ir išlaiko stabilias tendencijas. Tai kokybinis nacionalinis nurodyto taksono vertinimas, be koordinačių sąrašo ar radaviečių skaičiaus. Jis nebuvo perkeltas dažnumui Lenkijoje apibūdinti ar traktuojamas kaip naujas stebėjimas puslapio nuskaitymo dieną.
Šaltinių dokumentacija
Šaltinio nustatyti faktai: Lenkų atlasas apibūdina Mycena pura kaip dažną, augančią ant paklotės ir paprastai po kelis kartu, lapuočių ir spygliuočių miškuose bei ne miškuose. Išlaikytos dvi pasirinktos kolekcijos yra autoriaus panaudoti pavyzdžiai; jos nenurodo visos rūšies arealo ar populiacijos gausumo. Tai atlaso rodmuo, atskirtas nuo kitų šalių nacionalinių vertinimų.
Šaltinių dokumentacija
Šaltinio išvados: ČMS atlaso radinių antraštėse nurodyti Vidurio Čekijos kraštas ir Ūsčio kraštas Čekijoje. Išsaugoti šių rinkinių numeriai ir datos pateikti atskiroje medžiagos dokumentacijoje. Regionai nebuvo pakeisti kitais geografiniais identifikatoriais; pavieniai radiniai neapibrėžia pilno Čekijos sezono.
Buveinė ir paplitimas
Buveinė, paplitimo sritis ir metų laikas
Rūšis vystosi ant nukritusių lapų, spyglių bei humuso lapuočių, spygliuočių ir mišriuose miškuose. Vaisiakūniai išauga pavieniui, išsibarstę, grupėmis arba nedideliais kuokštais. Aptinkama taip pat miškų pakraščiuose, krūmynuose, o Šiaurės Europos sąlygomis – ir atviruose viržynuose. Kaip saprotrofas skaido augalų liekanas miško paklotėje, nerodydamas glaudaus mikorizinio ryšio su viena medžių rūšimi.
Buveinė, paplitimo sritis ir metų laikas
Vidurio Europos sąlygomis paprastoji šalmabudė yra dažnas grybas. Lenkijoje pagrindinis derėjimo laikotarpis trunka nuo liepos iki spalio (su sporadiškais radiniais, fiksuojamais nuo gegužės), o gausiausias pasirodymas – nuo vėlyvos vasaros iki vėlyvo rudens. Čekijoje vaisiakūniai randami nuo liepos iki lapkričio. Šiaurės Europoje pasirodo vasarą ir rudenį, o Šiaurės Amerikoje auga nuo pavasario iki rudens, švelnesnio klimato regionuose, pavyzdžiui, Kalifornijoje, – ir žiemos mėnesiais.
Buveinė, paplitimo sritis ir metų laikas
Lenkijos herbariumų kolekcijos dokumentuoja rūšies paplitimą, be kita ko, Kudłata Wieś vietovėje Radomsko apskrityje (Jaceko Nowickio 2019 m. rinkinys) ir Przeździedza apylinkėse Kačavos prieškalnėse (Jaceko Sobońo rinkinys, Błažejaus Gierczyko nustatytas kaip balta forma f. alba). Čekijos teritorijoje, be kita ko, dokumentuotos 2020 m. spalio radavietės Vidurio Čekijos ir Ūsčio kraštuose.
Buveinė, paplitimo sritis ir metų laikas
2023 metų Arkties ir borealinių augalų šaknų mikobiomo tyrimuose Mycena genties grybų sekos aptiktos devynių iš dešimties analizuotų augalų rūšių šaknyse. Sekos, atitinkančios Mycena pura, sudarė daugiau nei 10% nuskaitymų viename gyvavedžio rūgties (Bistorta vivipara) šaknų mėginyje. Tiksliam endofitinių ryšių ir vidinių šaknų audinių kolonizacijos laipsnio išaiškinimui reikalingi tolesni tiesioginiai mikroskopiniai tyrimai ir ląstelių vidaus vizualizacija.
Buveinė, paplitimo sritis ir metų laikas
Augalų šaknų aplinkos sekvenavimo suvestinė iš Mycena genties grybų ekologijos tyrimų:
- Regionas ITS1: Bistorta vivipara (519 mėginių, 803 649 OTU nuskaitymų, 908 621 ASV nuskaitymų); Dryas octopetala (22 mėginiai, 39 880 OTU nuskaitymų, 43 286 ASV nuskaitymų); Salix polaris (20 mėginių, 30 069 OTU nuskaitymų, 33 141 ASV nuskaitymų).
- Regionas ITS2: Arctostaphylos alpina (10 mėginių, 59 829 OTU nuskaitymų, 61 703 ASV nuskaitymai); Arctostaphylos uva-ursi (76 mėginių, 241 418 OTU nuskaitymų, 247 091 ASV nuskaitymų); Betula nana (8 mėginių, 49 927 OTU nuskaitymų, 51 182 ASV nuskaitymai); Betula pendula / pubescens (81 mėginių, 90 214 OTU nuskaitymų, 93 429 ASV nuskaitymų); Pinus sylvestris (41 mėginių, 212 577 OTU nuskaitymų, 219 124 ASV nuskaitymai); Salix herbacea (7 mėginių, 25 298 OTU nuskaitymų, 25 497 ASV nuskaitymų); Cassiope tetragona (15 mėginių, 313 627 OTU nuskaitymų, 385 763 ASV nuskaitymai).
Buveinė, paplitimo sritis ir metų laikas
Aplinkos analizėse iš viso aptikta 1193 OTU ir 2272 ASV ITS1 regione bei 1032 OTU ir 1559 ASV ITS2 regione visiems reprezentuojamiems grybams. Pati Mycena gentis buvo reprezentuojama 20 OTU ITS1 ir 21 OTU ITS2. Šių grybų sekų dalis tarp atskirų augalų šeimininkų buvo labai kintanti – paprastojoje pušyje (Pinus sylvestris) ji buvo minimali, o tai patvirtina siauros specializacijos šeimininkui nebuvimą.
Buveinė, paplitimo sritis ir metų laikas
Analizuota šaknų medžiaga ITS1 regionui apėmė, be kita ko, Bistorta vivipara pavyzdžius iš Finsės plynaukštės Norvegijoje (59 pavyzdžių iš liepos 2008 m. ir 51 iš liepos 2011 m.), 146 pavyzdžių iš Špicbergeno (Svalbardo) iš rugpjūčio 2009–2010 m., B. vivipara, Dryas octopetala ir Salix polaris pavyzdžius iš Blomsterdaleno iš liepos 2011 m., taip pat kolekcijas iš Škotijos, Austrijos, Islandijos ir Jan Majeno salos iš 2008–2014 m.
Buveinė, paplitimo sritis ir metų laikas
Šaknų rinkiniai, analizuoti pagal ITS2 regioną, apėmė paprastosios pušies mėginius iš Škotijos (2011 m. liepa–rugsėjis), Cassiope tetragona iš Endaleno slėnio Svalbarde (2013 m. rugpjūtis), taip pat meškauogių, beržo keružio, žolinio gluosnio ir beržo iš Škotijos (dokumentacijoje įvardyto kaip Betula pendula arba Betula pubescens) mėginius, surinktus 2008–2012 metais.
Buveinė, paplitimo sritis ir metų laikas
Stabiliųjų izotopų žymenų analizė pas Mycena pura parodė kintamumą priklausomai nuo mėginių kilmės. Egzemplioriai iš Finsės regiono pasižymėjo reikšmingai didesnėmis δ¹⁵N vertėmis, palyginti su kitomis šalmabudėmis (p < 0,0001), ir šiek tiek didesnėmis δ¹³C vertėmis (p = 0,02), tuo tarpu Svalbardo ir Vetakoleno medžiaga rodė tipišką saprotrofinį profilį. Savo ruožtu Gribskovo miško Danijoje mėginiai pagal izotopinę sudėtį artėjo prie ektomikorizinių grybų. M. pura δ¹⁵N vertės svyravo nuo 1,7 iki 12,6 (publikacijoje nurodoma % arba ‰), o tai rodo rūšies trofinį lankstumą.
Buveinė, paplitimo sritis ir metų laikas
Laboratoriniai eksperimentai su Mycena pura grybienos kultūra (kamienas Finse1) parodė abipusių elementų mainų su šaknų struktūromis galimybę – įskaitant radioizotopo ³²P pernašą į augalų audinius ir grįžtamąjį anglies ¹⁴C įsisavinimą. Šis reiškinys aiškinamas kaip saprotrofinių šalmabudžių gebėjimas fakultatyviai kolonizuoti senstančias šaknų zonas sutrikdymo sąlygomis arba skurdžiose buveinėse.
Buveinė, paplitimo sritis ir metų laikas
Mycena pura derėjimo fenologija pagal atskirus geografinius regionus:
- Lenkija: sporadiškai gegužę, reguliariai nuo liepos iki spalio (gausiausiai nuo vėlyvos vasaros iki vėlyvo rudens).
- Čekija: nuo liepos iki lapkričio.
- Šiaurės Europa: vasaros ir rudens mėnesiais.
- Šiaurės Amerika: nuo pavasario iki rudens, o šiltesnėse klimato juostose (pvz., Kalifornijoje) – taip pat ir žiemą.
Potwierdzony zasięg występowania
Wszystkie obszary potwierdzone w zapisanych danych źródłowych.
| Kraj | Regiony i stanowiska | Derėjimas | Šaltiniai |
|---|---|---|---|
| Čekija | Vidurio Čekijos kraštas | VII–XI |
|
| Lenkija | Lodzės vaivadija | V, VII–X |
|
Šaltiniai
- mycena_pura.close58.46.exact-results
- Harder et al. 2013, Fungal Biology117:764–775, DOI 10.1016/j.funbio.2013.09.004
- Rozporządzenie Ministra Środowiska z 9 października 2014 r. w sprawie ochrony gatunkowej grzybów. Dz.U. 2014 poz. 1408.
- Wykaz grzybów dopuszczonych do obrotu lub produkcji przetworów — tekst jednolity. Dz.U. 2026 poz. 258.
- GBIF Backbone Taxonomy — dokładne dopasowanie Mycena pura, identyfikator 2527219.
- Marek Snowarski — Mycena pura. Odczyt atlasu grzyby.pl z 28 października 2026 r.
- Przegląd polskich wykazów prawnych pod kątem Mycena pura i jej nazw.
- Česká mykologická společnost — zachowany odczyt strony Mycena pura.
- Opracowanie pełnych źródeł Harder 2013 i Wang 2026 oraz rejestrów nazw.
- Harder (2013) — pełny odczyt artykułu, tabel i dodatków.
- Harder i in. (2013), oficjalny dodatek mmc1.
- Harder i in. (2013), oficjalny dodatek mmc2.
- Harder i in. (2013), oficjalny dodatek mmc3.
- Index Fungorum i MycoBank503491 — rzeczywisty odczyt Chrome 30.10.2026.
- Species Fungorum, Agaricus purus Pers., rekord 144144.
- Species Fungorum, rekord 503491 — Prunulus purus (Pers.) Murrill (1916), Current name Mycena pura.
- Arne Aronsen. Mycena pura. The Mycenas of Northern Europe.
- U. Becker, G. Erkel, T. Anke, O. Sterner 1997. Puraquinonic acid, a new inducer of differentiation of mammalian cells from Mycena pura (Pers. ex Fr.) Kumm. Natural Product Letters 9(3): 229–236. DOI 10.1080/10575639708048319
- Česká mykologická společnost. Mycena pura — helmovka ředkvičková. Myko atlas.
- Rozporządzenie Ministra Środowiska 9.10.2014; Dz.U. 2014 poz. 1408
- Tekst jednolity rozporządzenia Ministra Zdrowia; Dz.U. 2026 poz. 258
- Christoffer Bugge Harder et al. 2023. Mycena species can be opportunist-generalist plant root invaders. Environmental Microbiology 25:1875–1893. DOI 10.1111/1462-2920.16398
- Michael Kuo (2010). Mycena pura. MushroomExpert.Com.
- NCBI Taxonomy, Mycena pura (Pers.) P. Kumm. 1871, taxid 153505
- Rote-Liste-Zentrum, Mycena pura var. pura, Rettich-Helmling, ocena Dämmrich et al. 2016
- Marek Snowarski. Mycena pura — grzybówka fioletowawa. Atlas grzybów Polski, grzyby.pl.
- Species Fungorum, Prunulus, TreeOfLife, GenusRecordID 18371, odczyt 06.10.2026
- René J. Stadelmann, E. Müller, C. H. Eugster 1976. Über die Verbreitung der stereomeren Muscarine innerhalb der Ordnung der Agaricales. Helvetica Chimica Acta 59(7): 2432–2436, 03.11.1976. DOI 10.1002/hlca.19760590718
- Rui Wang et al. 2026, Journal of Fungi 12(3): 172, DOI 10.3390/jof12030172, opracowanie Prunulus