Valgomas
Reikalauja apdorojimo
Nustatykite vietovę, kad matytumėte savo regiono duomenis.










Šilkinis balsvis (Leucoagaricus leucothites) – pievagrybinių šeimos saprotrofinis grybas, anksčiau priskirtas Lepiota ar Macrolepiota gentims. Pasižymi šilkiniu, balsvu ar kreminiu paviršiumi, auga atvirose erdvėse: parkuose, vejose, ganyklose nuo vasaros vidurio iki rudens pabaigos. Nors laikomas valgomu, dėl pavojaus supainioti su mirtinai nuodingomis baltomis musmirėmis reikalauja ypatingo atsargumo.
Atpažinimas, buveinė ir svarbiausi skirtumai.
Grybautojas
Vaisiakūnio sandara
- Vaisiakūnio sandaros tipas
- Vaisiakūnio sandaros tipas: Kepurėlė, kotas.
Kepurėlė
- Kepurėlės forma
- jaunų vaisiakūnių: Kepurėlės forma: pusiau rutuliška.
subrendusių vaisiakūnių: Kepurėlės forma: išgaubtas.
senų vaisiakūnių: Kepurėlės forma: išgaubtas. - Kepurėlės danga
- kai sausas: Kepurėlės danga: plikas.
kai sausas: Kepurėlės danga: žvynuota.
jaunų vaisiakūnių: Kepurėlės danga: veltiniškas. - Kepurėlės paviršiaus blizgesys
- Kepurėlės paviršiaus blizgesys: matinis.
kai šlapias: Kepurėlės paviršiaus blizgesys: blizgus. - Paviršiaus įtrūkimų raštas
- kai sausas: Paviršiaus įtrūkimų raštas: radialiai sutrūkinėjusi.
- Kepurėlės spalva
- senų vaisiakūnių: Kepurėlės spalva: rusvas.
Kepurėlės spalva: kreminis.
Kepurėlės spalva: pilkas.
Kepurėlės spalva: baltas.
Kepurėlės spalva: gelsvai rudas.
Kepurėlės spalva: pilkšvas.
Kepurėlės spalva: balsva. - Krašto padėtis
- jaunų vaisiakūnių: Krašto padėtis: užlinkęs į vidų.
subrendusių vaisiakūnių: Krašto padėtis: nulinkęs žemyn. - Kepurėlės krašto profilis
- Kepurėlės krašto profilis: aštrus.
- Apvalkalo liekanos krašte
- Apvalkalo liekanos krašte: su kabančiomis apdangalo liekanomis.
- Kepurėlės krašto išsikišimas už himenoforo
- Kepurėlės krašto išsikišimas už himenoforo: išsikišęs už himenoforo.
- Kepurėlės skersmuo
- Kepurėlės skersmuo – 35–150 mm.
- Kepurėlės centras
- subrendusių vaisiakūnių: Kepurėlės centras: plokščia.
subrendusių vaisiakūnių: Kepurėlės centras: Įdubęs. - Kepurėlės odelės lupamumas
- Kepurėlės odelės lupamumas: nulupama.
- Galvutės suaugimas su kotu
- Galvutės suaugimas su kotu: lizdinė jungtis.
Kepurėlės apačia
- Himenoforo tipas
- Himenoforo tipas: lakšteliai.
Lakšteliai prie koto
- Himenoforo prisitvirtinimas prie koto
- Himenoforo prisitvirtinimas prie koto: laisvas nuo koto (lakšteliai).
- Himenoforo spalva
- jaunų vaisiakūnių: Himenoforo spalva: baltas.
subrendusių vaisiakūnių: Himenoforo spalva: rausvas. - Lakštelių spalva po pažeidimo
- Lakštelių spalva po pažeidimo: spalva nesikeičia (lakšteliai).
- Laisvojo lakštelių krašto makroskopinė sandara
- Laisvojo lakštelių krašto makroskopinė sandara: dribsniškas.
Laisvojo lakštelių krašto makroskopinė sandara: vientisi, lygiu kontūru. - Natūrali lakštelio briaunos spalva
- subrendusių vaisiakūnių: Natūrali lakštelio briaunos spalva: baltas.
- Natūrali lakštelio paviršiaus spalva
- jaunų vaisiakūnių: Natūrali lakštelio paviršiaus spalva: baltas.
subrendusių vaisiakūnių: Natūrali lakštelio paviršiaus spalva: kreminis.
subrendusių vaisiakūnių: Natūrali lakštelio paviršiaus spalva: Rožinė. - Lakštelių išsidėstymo tankis
- Lakštelių išsidėstymo tankis: glaudžiai išsidėstę.
- Lakštelių pločio klasė
- Lakštelių pločio klasė: platus.
- Trumpųjų lakštelių buvimas
- Trumpųjų lakštelių buvimas: yra.
Kotas ir pagrindas
- Koto padėtis
- Koto padėtis: centrinis.
- Koto forma
- Koto forma: siaurėjantis į viršų.
- Koto pagrindas
- Koto pagrindas: sustorėjusi.
- Koto spalva
- jaunų vaisiakūnių: Koto spalva: baltas.
subrendusių vaisiakūnių: Koto spalva: rusvas. - Koto paviršiaus reljefas
- Koto paviršiaus reljefas: lygus.
- Koto paviršiaus danga
- Koto paviršiaus danga: šilkinis.
- Koto vidus
- subrendusių vaisiakūnių: Koto vidus: užpildytas puriu minkštimu.
Koto vidus: tuščiaviduris. - Koto konsistencija
- Koto konsistencija: trapus.
- Koto paviršiaus spalva po pažeidimo
- Koto paviršiaus spalva po pažeidimo: gelsvas (koto paviršius).
Koto paviršiaus spalva po pažeidimo: rusvas (koto paviršius). - Koto ilgis
- Koto ilgis: 40–110 mm.
- Koto skersmuo
- Koto skersmuo: 5–15 mm.
Žiedas
- Žiedo buvimas
- Žiedo buvimas: yra.
Žiedo buvimas: yra.
Žiedo buvimas: yra. - Žiedo forma
- Žiedo forma: manžetės formos.
- Žiedo medžiagos sandara
- Žiedo medžiagos sandara: plėviškas.
- Žiedo padėtis
- Žiedo padėtis: viršutinėje koto dalyje.
- Žiedo išliekamumas
- Žiedo išliekamumas: ilgai išliekantis.
Žiedo išliekamumas: ilgai išliekantis. - Žiedo spalva
- Žiedo spalva: baltas.
- Žiedo kraštas
- Žiedo kraštas: su dvigubu kraštu.
- Žiedo judrumas
- Žiedo judrumas: paslankus.
- Aprašomasis žiedo storis
- Aprašomasis žiedo storis: storas.
- Koto minkštimo atsparumas lūžimui ar plyšimui
- Koto minkštimo atsparumas lūžimui ar plyšimui: trapus.
- Koto atskyrimas nuo kepurėlės
- Koto atskyrimas nuo kepurėlės: lengvai atsiskiria.
- Koto skerspjūvis
- Koto skerspjūvis: apvalus.
- Išnara
- Išnara: nėra.
Trama
- Minkštimo spalva
- Minkštimo spalva: baltas (kepurėlės minkštimas).
- Minkštimo standumas
- Minkštimo standumas: minkštas (kepurėlės minkštimas).
- Minkštimo skonis
- Minkštimo skonis: silpnas.
Minkštimo skonis: saldus. - Pažeisto minkštimo spalva
- Pažeisto minkštimo spalva: spalva nesikeičia (kepurėlės minkštimas).
- Minkštimo kvapas
- Minkštimo kvapas: silpnas.
Minkštimo kvapas: grybų.
Minkštimo kvapas: anyžių kvapo.
Minkštimo kvapas: aitrus kvapas.
Minkštimo kvapas: neišsiskiriantis (minkštimas). - Tramos skonio išskirtinumas
- Tramos skonio išskirtinumas: neišsiskiriantis.
Kur ir kada auga
- Buveinė
- Buveinė: pieva.
Buveinė: parkas.
Buveinė: sodas. - Substratas
- Substratas: dirvožemis.
- Vaisiakūnių augimo pobūdis
- Vaisiakūnių augimo pobūdis: pavieniui.
Vaisiakūnių augimo pobūdis: pasklidusios grupės.
Vaisiakūnių augimo pobūdis: grupėmis. - Aptikimo dažnumas
- Aptikimo dažnumas: dažnas.
- Derėjimo laikotarpis
- Vaisiakūniai pasirodo nuo liepos iki lapkričio.
- Paplitimo sritis
Valgomumas ir kulinarija
- Valgomumas
- Valgomas
- Reikalingas apdorojimas
- Reikalauja apdorojimo
Teisė
- Apsauga
- Lenkijoje rūšiai netaikoma rūšinė apsauga.
- Prekyba
- Rūšis neįtraukta į Lenkijos grybų, kuriais leidžiama prekiauti, sąrašą.
Su kuo galima supainioti
FAQ
Ar šilkinis balsvis yra valgomas grybas?
Taip, šilkinis balsvis laikomas valgomu grybu, tačiau jį privaloma termiškai apdoroti ir rinkti tik ekologiškai švariose vietose.
Ar galima šį grybą valgyti žalią?
Ne, žalio šilkinio balsvio valgyti negalima. Nevirtas ar nepakankamai apdorotas grybas gali sukelti virškinimo trakto sutrikimų.
Kur dažniausiai auga šilkinis balsvis?
Jis auga atvirose vietose: miesto vejose, parkuose, soduose, ganyklose, pakelėse ir komposto krūvose, kur gausu humuso.
Kuriuo metų laiku pasirodo šie grybai?
Daugiausia vaisiakūnių išauga nuo liepos pabaigos iki spalio ar lapkričio mėnesio, ypač po gausių liūčių.
Ar šilkinis balsvis sudaro mikorizę su medžiais?
Ne, šis grybas yra saprotrofas – jis minta pūvančia organika dirvožemyje ir nėra susijęs su konkrečiais medžiais.
Kokiu skoniu pasižymi paruoštas šilkinis balsvis?
Jis turi švelnų, malonų, vos riešutinį poskonį ir subtilų grybų aromatą, todėl kulinarijoje vertinamas teigiamai.
Kodėl nerekomenduojama rinkti šių grybų miestuose?
Miesto vejose ir pakelėse augantys grybai linkę kaupti sunkiuosius metalus ir kitus aplinkos teršalus.
Ar šis grybas tinka vilnos dažymui?
Jis retai naudojamas dažymui, nes suteikia tik labai blankius, gelsvus ar pilkšvus atspalvius.
Kas pirmasis moksliškai aprašė šią rūšį?
Šią rūšį 1835 metais moksliškai aprašė italų mikologas Carlo Vittadini, pavadinęs Agaricus leucothites.
Ar seni šilkinio balsvio vaisiakūniai tinkami vartoti?
Ne, seni vaisiakūniai praranda skonines savybes, suminkštėja ir gali sukelti skrandžio negalavimus.
Mėgėjas
Pavadinimai ir istorija
- Obowiązująca nazwa krajowa
- czubnik pospolity
- Obowiązująca nazwa taksonomiczna
- Leucocoprinus leucothites
- Inne nazwy krajowe
- pieczareczka różowoblaszkowa, pieczareczka pospolita, czubówka biała, czubajka drobna, czubówka biaława
Stebėjimai namuose
Sporų atspaudas
- Reikalingos medžiagos
- šviežia, subrendusi kepurėlė, popieriaus lapas, stiklinė arba dubenėlis, vanduo
- Laikas
- 2–24 h
- Atlikimas
- Padėkite kepurėlę apatine puse ant popieriaus.
- Užlašinkite lašą vandens ant viršaus ir uždenkite.
- Po 2–24 valandų pakelkite kepurėlę ir apžiūrėkite nuosėdas.
Ko ieškoti
- Sporų atspaudo spalva
- Sporų atspaudo spalva: baltas. Sporų atspaudo spalva: rožinis.
- Sporų atspaudo atspalvis
- Sporų atspaudo atspalvis: baltas. Sporų atspaudo atspalvis: blyškiai rožinė.
Po mikroskopu
- Reikalingos medžiagos
- šviesinis mikroskopas, objektinis ir dengiamasis stikleliai, adata, vanduo, sporos iš atspaudo
- Atlikimas
- Adata perkelkite šiek tiek atspaudo ant stiklelio.
- Užlašinkite lašą vandens, uždenkite dengiamuoju stikleliu ir apžiūrėkite sporas.
Ko ieškoti
- Sporos forma
- Sporos forma: plačiai elipsoidiškas. Sporos forma: elipsoidiškas. Sporos forma: migdolo formos. Sporos forma: migdolo formos.
- Sporos paviršius
- Sporos paviršius: lygus. Sporos paviršius: lygus.
- Sporos matmenys
- Ilgis 6–11 µm, plotis 4–7 µm.
Matmenis lyginkite sukalibravę mikroskopo skalę.
Ekologija ir paplitimas
- Dirvožemio derlingumas
- Dirvožemio derlingumas: derlingas.
- Humuso kiekis
- Humuso kiekis: humusinga.
- Mitybos būdas
- Mitybos būdas: saprotrofinis.
Nekulinarinis panaudojimas
Nemaistinis šilkinio balsvio pritaikymas istoriškai buvo labai ribotas, nes rūšis neturi stiprių dažomųjų pigmentų ar pluoštinės medienos struktūros. Vis dėlto tradicinėje tekstilės dažymo praktikoje, naudojančioje natūralias gamtines medžiagas, perbrendę vaisiakūniai su kandikliais kartais buvo bandomi taikyti vilnos dažymui, suteikiant audiniams blankius gelsvus, pilkšvus ar kreminius atspalvius, nors komercinės reikšmės toks dažymas neįgijo.
Šiuolaikiniame kontekste šilkinis balsvis kartais pasitelkiamas kaip bioindikatorius vertinant urbanizuotų teritorijų dirvožemio užterštumą. Kadangi vaisiakūniai efektyviai sugeria iš aplinkos tam tikras mineralines medžiagas, jie naudojami aplinkos kokybės stebėsenos programose miestų parkuose ir pakelėse. Be to, dėl estetinių savybių ir švarios baltos spalvos ši rūšis kartais naudojama edukacinėse ekspozicijose botanikos soduose bei mikologinėse parodose kaip vaizdinė priemonė supažindinant visuomenę su atvirų erdvių grybų įvairove.
Istorija ir kultūra
Šilkinis balsvis Europos mikologijos istorijoje užima svarbią vietą dėl savo ilgos taksonominės kaitos, atspindinčios XIX–XX a. sistematinės botanikos raidą. Pirmą kartą moksliškai aprašytas italų mikologo Carlo Vittadini 1835 metais kaip Agaricus leucothites, vėliau jis buvo priskiriamas Lepiota, Leucoagaricus ir Macrolepiota gentims, todėl senojoje gamtos mokslo literatūroje minimas įvairiais vardais.
Tradicinėje kaimo kultūroje ir tautosakoje ši rūšis neturėjo išskirtinio mistinio statuso ar gilių apeiginių tradicijų, tačiau dažnai minima XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios gamtininkų dienoraščiuose bei populiariuosiuose vadovuose kaip tipiškas parkų ir kultūrinių pievų grybas. Britų ir prancūzų gamtosauginėje literatūroje šilkinis balsvis neretai tapatinamas su urbanistinio kraštovaizdžio estetika – šviesios, elegantiškos „kepurėlės“ priemiesčių vejose simbolizavo gamtos veržlumą ir prisitaikymą prie žmogaus suformuotos aplinkos. Kai kuriose Vidurio Europos bendruomenėse šis grybas buvo žinomas kaip rudens pranašas, kurio pasirodymas parkuose žymėjo aktyviojo žemės ūkio sezono pabaigą.
Valgomumas ir saugumas
Šilkinis balsvis daugelyje mikologinių šaltinių nurodomas kaip valgomas, pasižymintis švelniu, maloniu riešutiniu skoniu bei silpnu grybų kvapu. Visgi kulinarinis vertinimas skirtingose šalyse skiriasi: Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje jis dažnai laikomas geru valgomu grybu, tuo tarpu kitur vertinamas atsargiau arba priskiriamas vidutinės vertės rūšims.
Pagrindinė šios rūšies vartojimo rizika kyla iš jos augimo vietų specifikos ir galimo jautrumo. Augdamas miesto vejose, pakelėse ar tręšiamose žemėse, šis grybas linkęs kaupti sunkiuosius metalus ir cheminius teršalus, todėl vartoti tinka tik švarioje aplinkoje išaugę egzemplioriai. Be to, kai kuriems asmenims net tinkamai paruoštas grybas gali sukelti individualų virškinimo trakto diskomfortą ar alergines reakcijas.
Saugiam vartojimui privalomas kruopštus terminis apdorojimas – žalio šio grybo valgyti negalima. Prieš galutinį ruošimą rekomenduojama vaisiakūnius apvirti ir nupilti nuovirą, kad sumažėtų virškinimo sutrikimų tikimybė. Maistui tinka tik jauni, stangrūs vaisiakūniai, nes seni egzemplioriai praranda skonio savybes ir gali sukelti virškinimo negalavimų.
Buveinė ir paplitimas
Šilkinis balsvis yra kosmopolitinė rūšis, aptinkama beveik visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Šis grybas plačiai paplitęs vidutinio klimato juostoje Šiaurės pusrutulyje – Europoje, Šiaurės Amerikoje, Azijoje, taip pat fiksuojamas Australijoje bei Pietų Amerikoje.
Rūšis vystosi antropogeninėse ir pusiau natūraliose atvirose buveinėse. Dažniausiai aptinkama miesto parkuose, vejose, skveruose, soduose, pakelėse, ganyklose, dirvonuose, komposto krūvose ir kultūrinėse pievose. Šis grybas yra saprotrofas, todėl gyvena dirvožemyje, kuriame gausu pūvančių organinių medžiagų ar humuso, ir nesudaro mikorizės su medžiais ar kitais sumedėjusiais augalais. Miško tankmėje pasitaiko retai, nebent šviesiose pamiškėse, kirtavietėse ar prie miško keliukų.
Vidutinių platumų zonoje pagrindinis derėjimo sezonas prasideda liepos antroje pusėje ir tęsiasi iki spalio pabaigos ar lapkričio pradžios, priklausomai nuo pirmųjų stiprių šalnų. Šiltesnio klimato regionuose, pavyzdžiui, Viduržemio jūros baseine ar pietinėse JAV valstijose, vaisiakūniai gali formuotis net žiemos mėnesiais, jei pakanka drėgmės. Vėsesnio klimato šalyse aktyviausias augimas stebimas po gausių vėlyvos vasaros ir ankstyvo rudens liūčių.
Tyrėjas
Valgomumas ir kulinarija
Ustalenia źródłowe: jadalność, spożycie i wykorzystanie
- Valgomumas
- Valgomas — źródło oznaczenia
Źródło bez opisu bibliograficznego · Edibility: Edible, but caution is advised because of possible confusion with poisonous Amanitas. Some allergic reactions have also been reported. Valgomumo klasifikacija nepanaikina įspėjimų ir nesuteikia leidimo prekiauti.
- Reikalingas apdorojimas
- Reikalauja apdorojimo
Źródło bez opisu bibliograficznego · Toxicity — recommendation to try only well-cooked mushrooms
Moksliniai pavadinimai ir taksonomija
- Galiojantis mokslinis pavadinimas
Leucocoprinus leucothites
Moksliniai pavadinimai ir taksonomija
Rūšies nomenklatūrinis pagrindas yra diagnozė, kurią 1835 m. pateikė Carlo Vittadini pavadinimu Agaricus leucothites (basionimas). 1977 m. Salomon Wasser paskelbė taksono perkėlimą į gentį Leucoagaricus, sukurdamas kombinaciją Leucoagaricus leucothites (Vittad.) Wasser.
Moksliniai pavadinimai ir taksonomija
Šiuolaikiniai taksonominiai tyrimai lėmė tolesnes revizijas. 2023 m. Scott A. Redhead leidinyje Index Fungorum no. 551 (pozicija IF 900881, registro įrašas IF 355733) paskelbė naują kombinaciją Leucocoprinus leucothites (Vittad.) Redhead, nurodydamas gentį Leucocoprinus kaip tinkamesnę šiam taksonui, o Leucoagaricus leucothites yra ankstesnė jo kombinacija.
Moksliniai pavadinimai ir taksonomija
Leucoagaricus leucothites yra senesnė šios rūšies pavadinimo homotipinė kombinacija. Redhead 2023 m. paskelbė kombinaciją Leucocoprinus leucothites; šis pavadinimas priimtas dabartiniame registre, išsaugant senesnius pavadinimus ir jų šaltinius.
Ekologija ir paplitimas
- Aptikimo dažnumas
- Lenkija: Aptikimo dažnumas: dažnas. [3]
Laboratorinė diagnostika
Dane ustrukturyzowane
Bazidės
- Bazidės forma
- Bazidės forma: buožiškas. [23]
Sagtelės
- Sagtys
- Sagtys: nėra. [24]
Himenialinės cistidės
Kepurėlės odelė
- Kepurėlės odelės elementų plotis
- Kepurėlės odelės elementų plotis: 5–10 µm. [15]
- Kepurėlės odelės sandara
- Kepurėlės odelės sandara: trichoderma. [15]
- Kepurėlės odelės galinės ląstelės ilgis
- Kepurėlės odelės galinės ląstelės ilgis: 40–100 µm. [23]
- Kepurėlės odelės galinės ląstelės forma
- Kepurėlės odelės galinės ląstelės forma: cilindriškas. [23]
Kepurėlės odelės galinės ląstelės forma: verpstiškas. [23] - Kepurėlės odelės galinės ląstelės plotis
- Kepurėlės odelės galinės ląstelės plotis: 10–15 µm. [23]
Reakcijos su reagentais
- Reakcija į šarminius reagentus
- Reakcija į šarminius reagentus: spalva nesikeičia.
Sporos
- Bazidiosporos apendikso buvimas
- Bazidiosporos apendikso buvimas: yra. [23]
- Sporos viršūnėlės forma
- Sporos viršūnėlės forma: suapvalintas. [12]
- Sporų spalva pro mikroskopą
- Sporų spalva pro mikroskopą: hialininis. [6]
Sporų spalva pro mikroskopą: rausvai rudas. [6]
Sporų spalva pro mikroskopą: hialininis. [15]
Sporų spalva pro mikroskopą: gelsvas. [15] - Dygimo poros padėtis
- Dygimo poros padėtis: viršūninė. [30]
- Kokybinis dygimo poros dydis
- Kokybinis dygimo poros dydis: mažas. [6]
- Sporos ilgis
- Sporos ilgis: 6,5–8 µm. [30]
Sporos ilgis: 6,9–10,71 µm. [23]
Sporos ilgis: 7,2–10,4 µm. [10]
Sporos ilgis: 8–11 µm. [15]
Sporos ilgis: 6–8 µm. [13]
Sporos ilgis: 7–10 µm. [6] - Sporos ilgio ir pločio santykis
- Sporos ilgio ir pločio santykis: 1,39–1,88. [23]
- Sporų dekstrinoidinė reakcija
- Sporų dekstrinoidinė reakcija: dekstrinoidinė. [30]
- Sporos forma
- Sporos forma: plačiai elipsoidiškas. [30]
Sporos forma: elipsoidiškas. [23]
Sporos forma: migdolo formos. [15]
Sporos forma: migdolo formos. [13]
Himenoforo trama
- Himenoforo tramos tipas
- Himenoforo tramos tipas: netaisyklingas. [12]
Tyrimų medžiaga ir metodai
- Šaltiniuose pateikti rezultatai — Sporų skaičius ant bazidės
- Liczba zarodników na jednej podstawce wynosi 4. [23] [12]
- Šaltiniuose pateikti rezultatai — Sporos ilgis
- 8–11 µm [15]
7–10 µm [6]
6,9–10,71 µm [23]
6,5–8 µm [30]
7,2–10,4 µm [10]
6–8 µm [13] - Šaltiniuose pateikti rezultatai — Sporos plotis
- 4,74–6,05 µm [23]
5–6,5 µm [15]
4–4,75 µm [13]
4,5–5,5 µm [30]
5–7 µm [6]
4,9–6 µm [10]
Metody i zapisy źródłowe — Josep Torres, własna mikroskopia. Tabela pomiarów zarodników N=30, L 6,90–10,71 µm, W 4,74–6,05 µm, Q 1,39–1,88; średnie odpowiednio 8,30; 5,26; 1,60. Proza osobno podaje 7–10 × 4,5–6 µm. Wyniki tabeli nie zastępują oryginalnej prozy ani nie stają się obliczeniem z niezależnych skrajności.
Liczba zarodników na jednej podstawce; Długość podstawki; Szerokość podstawki — zapis źródłowy: „Basidios claviformes, 30–36 × 9–11 µm, tetraspóricos.” [23]
Obecność wyrostka wnęki bazydiospory — zapis źródłowy: „con un muy discreto apículo excéntrico en un extremo” [23]
Kształt podstawki — zapis źródłowy: „Basidios claviformes” [23]
Długość cystydy hymenialnej; Szerokość cystydy hymenialnej — zapis źródłowy: „Queilocistidios cilíndricos a claviformes, ligeramente sinuosos, hialinos, 35–60 × 7–15 µm. Dokładny rodzic cheilocystidia zachowuje położenie.” [23]
Kształt cystydy hymenialnej — zapis źródłowy: „Queilocistidios cilíndricos a claviformes” [23]
Długość komórki końcowej skórki kapelusza; Szerokość komórki końcowej skórki kapelusza — zapis źródłowy: „elementos terminales cilíndricos a ligeramente fusiformes, 40–100 × 10–15 µm” [23]
Kształt komórki końcowej skórki kapelusza — zapis źródłowy: „elementos terminales cilíndricos a ligeramente fusiformes; lekka wrzecionowatość pozostaje w opisie badania” [23]
Długość zarodnika; Iloraz długości i szerokości zarodnika; Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „Medidas del estudio, esporas N=30; L 6.90–10.71; W 4.74–6.05; Q 1.39–1.88. Zakres tabeli, bez dzielenia niezależnych skrajności.” [23]
Kształt zarodnika — zapis źródłowy: „Esporas elipsoidales” [23]
Metody i zapisy źródłowe — Buchalo i współautorzy (2009), Microstructures of vegetative mycelium of macromycetes in pure cultures, s. 65–66, gatunek nr 57. Wyniki TELEOMORPH zachowano odrębnie od hodowli wegetatywnej.
Liczba zarodników na jednej podstawce; Długość podstawki; Szerokość podstawki — zapis źródłowy: „s. 66 nr 57: Basidia 4-sterigmate, 25–40 × 9–10 µm, clavate” [12]
Typ tramy hymenoforu — zapis źródłowy: „s. 66 TELEOMORPH nr 57: Hymenophoral trama irregular” [12]
Kształt szczytu zarodnika — zapis źródłowy: „s. 65 nr 57: Basidiospores ... with rounded apex” [12]
Metody i zapisy źródłowe — Michael Kuo (2015). Opis i ilustracje z kolekcji Illinois, Michigan i Québec; Herb. Kuo 09129401, 09150720, 09201402. Brak ścisłego przypisania każdego pojedynczego pomiaru do jednego numeru okazu.
Metoda źródłowa. Technika: mikroskopia świetlna (LM). Medium: KOH. Opis metody w źródle: Autor podaje medium KOH; stężenie, czas i przygotowanie nie są określone.
Szerokość elementów skórki — zapis źródłowy: „cylindric, occasionally septate elements 5–10 µm wide” [15]
Organizacja skórki kapelusza — zapis źródłowy: „Pileipellis a collapsing trichoderm” [15]
Barwa zarodnika w mikroskopie — zapis źródłowy: „hyaline to yellowish in KOH” [15]
Długość zarodnika; Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „Spores 8–11 × 5–6.5 µm” [15]
Kształt zarodnika — zapis źródłowy: „amygdaliform to subellipsoid; nie utożsamiono subellipsoid z osobnym nowym elipsoidalnym etapem” [15]
Grubość ściany zarodnika — zapis źródłowy: „thick-walled” [15]
Metody i zapisy źródłowe — Independent source report; no merged specimens or geographic inference.
Metoda źródłowa. Technika: mikroskopia świetlna (LM). Medium: an iodine solution. Opis metody w źródle: Source reports spores in transmitted light and red-brown in an iodine solution; concentration and preparation are unreported.
Barwa zarodnika w mikroskopie — zapis źródłowy: „Beaty: zarodniki bezbarwne w świetle przechodzącym; barwa wysypu jest odrębną obserwacją.” [6]
Barwa zarodnika w mikroskopie — zapis źródłowy: „red-brown in an iodine solution” [6]
Obecność pory rostkowej — zapis źródłowy: „Beaty: mały por kiełkowy.” [6]
Jakościowa wielkość pory rostkowej — zapis źródłowy: „with a small germ pore” [6]
Długość zarodnika — zapis źródłowy: „Beaty: zarodniki długości7–10µm.” [6]
Powierzchnia zarodnika — zapis źródłowy: „Beaty, Spores: smooth; independent source report.” [6]
Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „Beaty: zarodniki szerokości5–7µm.” [6]
Metody i zapisy źródłowe — Independent source report; no merged specimens or geographic inference.
Obecność pory rostkowej; Położenie pory rostkowej — zapis źródłowy: „Apikalny por kiełkowy.” [30]
Długość zarodnika — zapis źródłowy: „spore_length: 6.5–8 µm.” [30]
Reakcja dekstrynoidalna zarodników — zapis źródłowy: „dextrinoid” [30]
Kształt zarodnika — zapis źródłowy: „Zarodniki szeroko elipsoidalne.” [30]
Powierzchnia zarodnika — zapis źródłowy: „Zarodniki gładkie.” [30]
Grubość ściany zarodnika — zapis źródłowy: „Zarodniki cienkościenne.” [30]
Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „spore_width: 4.5–5.5 µm.” [30]
Metody i zapisy źródłowe — One source-reported Polish collection BGF0017126; dimensions and means remain in the original source. No invented number of measured spores.
Długość zarodnika — zapis źródłowy: „GRej364317:7,2–10,4µm, średnia długości8,5µm, jedna kolekcja.” [10]
Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „GRej364317:4,9–6,0µm, średnia szerokości5,5µm, jedna kolekcja.” [10]
Metody i zapisy źródłowe — Dizkırıcı, Kalmer i Acar (2019), Mantar Dergisi 10(2):143–150, DOI 10.30708/mantar.590274. Leucoagaricus leucothites: Bingöl, Turcja; materiał przechowywany w VANF, sekwencja ITS MN134033. Tabela 2, wyłącznie kolumna tego gatunku.
Długość zarodnika; Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „s. 147 tabela 2: L. leucothites, Spores 6–8 × 4–4.75 µm” [13]
Kształt zarodnika — zapis źródłowy: „s. 147 tabela 2, L. leucothites: amygdaliform” [13]
Paplitimo patikra — apimtis ir apribojimai
Medžiaga: Zbiór pod historyczną nazwą używaną w atlasie; nie zmieniono istniejącego ujęcia gatunku ani nie rozstrzygnięto typów synonimów.
Peržiūros apimtis: Šaltinių fragmentai.
Perskaitytas šaltinio fragmentas; visas tekstas ir metodai nebuvo patikrinti.
Peržiūros data: 21.10.2026.
Apribojimai: Šaltinio nustatymas ir sąvokos apimtis išsaugoti. Nedeklaruotas naujas pavyzdžių tyrimas ar visų šaltinyje cituojamų publikacijų perskaitymas.
Parengimo apimtis
Reikalaujamos patikros yra suderintos.
Teisinis pagrindas ir vertinimo apimtis
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Pateiktame pakete esančiuose biocheminiuose ir analitiniuose tyrimuose nustatyti Leucoagaricus leucothites ėminių parametrai:
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Maistinė vertė ir pagrindinės maistinės medžiagos (ėminiai iš šiaurės rytų Portugalijos, Pereira et al. 2012)
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Tiriant šviežius vaisiakūnius nustatytas 85,29 ± 1,00 g/100 g šviežios masės drėgnumas. Perskaičiavus į sausąją medžiagą nustatyta: pelenai 26,46 ± 0,01 g/100 g s. m., bendrieji baltymai 20,51 ± 0,47 g/100 g s. m., žali riebalai 1,10 ± 0,15 g/100 g s. m. ir bendrieji angliavandeniai (apskaičiuoti pagal skirtumą, įskaitant skaidulines medžiagas) 51,93 ± 0,53 g/100 g s. m. Laisvųjų cukrų profilyje pagrindinę frakciją sudarė manitolis (13,33 ± 2,77 g/100 g s. m.), greta kurio nustatyta trehalozė (3,21 ± 0,70 g/100 g s. m.).
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Ekstraktų antioksidacinis aktyvumas in vitro (Aslim & Öztürk 2011)
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Mėgintuvėlių tyrimuose su vaisiakūnių etanoliniu ekstraktu nustatytas DPPH laisvųjų radikalų surišimo gebėjimas, siekiantis 71% esant 10 mg/mL koncentracijai, ir geležies(II) Fe²⁺ jonų surišimo gebėjimas, siekiantis 82% esant 15 mg/mL koncentracijai. Ištirtos fenolinės frakcijos matavimo tirpale katechino koncentracija siekė 288 mg/L. Ši vertė taikoma bandomajam tirpalui, o ne šviežiam vaisiakūniui; laboratoriniai tyrimai neįrodo teigiamo poveikio žmogaus sveikatai suvalgius grybą.
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Kadmio kaupimasis miesto teritorijoje (Ankara, 2020)
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Darbe, kuriame analizuotas metalų kiekis 15 grybų rūšių, surinktų didelio eismo intensyvumo Ankaros universiteto miestelio teritorijoje, nustatyta, kad Leucoagaricus leucothites vaisiakūniai kaupia kadmį. Paskelbtoje santraukoje nepateikiama absoliuti skaitinė kadmio koncentracijos vertė šiai rūšiai, o tyrime keltas kobalto kaupimosi klausimas buvo susijęs su kita rūšimi (Armillaria mellea). Šis rezultatas rodo gebėjimą absorbuoti sunkiuosius metalus iš užteršto dirvožemio transporto zonose ir nėra pačios rūšies bendro toksiškumo įrodymas.
Buveinė ir paplitimas
Buveinė, paplitimas ir sezonas
Paprastoji šilkabudė yra antžeminis saprotrofinis grybas, augantis derlinguose, turtinguose humuso ir organinių medžiagų substratuose. Tipinės augavietės yra antropogeniniai ir pusiau natūralūs žolynai: gyvenviečių vejos, miesto želdynai, parkai, vaismedžių sodai, pakelės, laukų ežios, ganyklos ir ganomos pievos, taip pat praretinti miško pakraščiai.
Potwierdzony zasięg występowania
Wszystkie obszary potwierdzone w zapisanych danych źródłowych.
| Kraj | Regiony i stanowiska | Derėjimas | Šaltiniai |
|---|---|---|---|
| Jungtinė Karalystė | Nie ustalono regionów w zapisanych danych | VI–X |
|
| Airija | Nie ustalono regionów w zapisanych danych | VI–X |
|
| Lenkija | Lodzės vaivadija | VII–XI |
|
Šaltiniai
- archive-leucoagaricus-leucothites-profile
- kpng3
- Pierwotny zapis źródłowy — P0: leucoagaricus_leucothites
- redhead 2023
- src-beaty-ubc
- src-eli-protection-2014
- src-eli-trade-2026
- src-gis-trade
- src-grej-364317
- w10-nr6-buhalo 2009
- w10-nr6-dizkirici 2019
- w10-nr6-kuo 2015
- w10-nr6-legal-verification-20261017
- w10-nr6-ncbi
- w10-nr6-protection-eli
- w10-nr6-protection-pl 2014
- w10-nr6-torres
- w10-nr6-torres-clamps
- w10-nr6-trade-base-eli
- w10-nr6-trade-eli 2026
- w10-nr6-trade-pl 2026
- wood_stevens