Valgomas
Nustatykite vietovę, kad matytumėte savo regiono duomenis.




Švelnioji kelmabudė (Hypholoma capnoides) – tamsiasporių plokštelėtųjų grybų rūšis, priklausanti gleivėtinių (Strophariaceae) šeimai. Grybas vertinamas dėl švelnaus, malonaus riešutų skonio ir gelsvai rudų kepurėlių, kurios vėlyvą rudenį tankiomis kupetomis auga ant spygliuočių medžių kelmų bei pūvančios medienos. Pagrindinis jos skiriamasis bruožas – šviesiai pilkos, vėliau dūminio melsvumo atspalvį įgyjančios plokštelės, neturinčios žalsvo tono, ir visiškas kartumo nebuvimas minkštime.
Atpažinimas, buveinė ir svarbiausi skirtumai.
Grybautojas
Vaisiakūnio sandara
- Vaisiakūnio sandaros tipas
- Vaisiakūnio sandaros tipas: Kepurėlė.
Vaisiakūnio sandaros tipas: kotas.
Kepurėlė
- Kepurėlės forma
- jaunų vaisiakūnių: Kepurėlės forma: pusiau rutuliška.
subrendusių vaisiakūnių: Kepurėlės forma: išgaubtas arba plokščia.
Kepurėlės forma: suplotas. - Kepurėlės paviršiaus reljefas
- Kepurėlės paviršiaus reljefas: lygus.
- Kepurėlės danga
- Kepurėlės danga: šilkinis.
- Kepurėlės spalva
- Kepurėlės spalva: geltonas.
Kepurėlės spalva: gelsvai ruda.
Kepurėlės spalva: oranžiškai rudas (kepurėlės centras).
Kepurėlės spalva: oranžiškai ochrinė.
Kepurėlės spalva: geltonas (kepurėlės krašte).
senų vaisiakūnių: Kepurėlės spalva: rūdžių spalvos. - Krašto padėtis
- jaunų vaisiakūnių: Krašto padėtis: užlinkęs į vidų.
Krašto padėtis: tiesus. - Kepurėlės krašto kontūras
- Kepurėlės krašto kontūras: banguotas.
- Kepurėlės krašto paviršiaus reljefas
- Kepurėlės krašto paviršiaus reljefas: lygus.
- Krašto danga
- Krašto danga: plikas.
- Apvalkalo liekanos krašte
- jaunų vaisiakūnių: Apvalkalo liekanos krašte: su apdangalo liekanomis.
Apvalkalo liekanos krašte: be apdangalo liekanų. - Kepurėlės skersmuo
- Kepurėlės skersmuo – 15–80 mm.
- Kepurėlės centras
- Kepurėlės centras: su ryškiu gūbreliu.
Kepurėlės apačia
- Himenoforo tipas
- Himenoforo tipas: lakšteliai.
Lakšteliai prie koto
- Himenoforo prisitvirtinimas prie koto
- Himenoforo prisitvirtinimas prie koto: priaugęs prie koto (lakšteliai).
- Himenoforo priaugimo plotis
- Himenoforo priaugimo plotis: plačiai priaugęs (lakšteliai).
- Natūrali lakštelio briaunos spalva
- Natūrali lakštelio briaunos spalva: balsva.
- Natūrali lakštelio paviršiaus spalva
- jaunų vaisiakūnių: Natūrali lakštelio paviršiaus spalva: balsva.
Natūrali lakštelio paviršiaus spalva: pilkas.
Natūrali lakštelio paviršiaus spalva: pilkai violetinė.
Natūrali lakštelio paviršiaus spalva: purpuriškai rudas. - Lakštelių išsidėstymo tankis
- Lakštelių išsidėstymo tankis: vidutiniškai tankūs.
Lakštelių išsidėstymo tankis: tankiai išsidėstę. - Trumpųjų lakštelių buvimas
- Trumpųjų lakštelių buvimas: yra (gausios).
Kotas ir pamatas
- Koto forma
- Koto forma: cilindriškas.
- Koto spalva
- viršutinėje koto dalyje: Koto spalva: balsva.
viršutinėje koto dalyje: Koto spalva: šviesiai geltonas.
viršutinėje koto dalyje: Koto spalva: kreminis.
apatinėje koto dalyje: Koto spalva: rūdiškai ruda.
subrendusių vaisiakūnių, apatinėje koto dalyje: Koto spalva: rūdiškai ruda.
subrendusių vaisiakūnių, apatinėje koto dalyje: Koto spalva: oranžiškai rudas. - Koto paviršiaus danga
- Koto paviršiaus danga: plaušuota.
- Koto vidus
- Koto vidus: tuščiaviduris.
- Koto konsistencija
- Koto konsistencija: pluoštinis ir atsparus plyšimui.
- Koto ilgis
- Koto ilgis: 40–100 mm.
- Koto skersmuo
- Koto skersmuo: 4–15 mm.
- Koto išlinkimas
- Koto išlinkimas: išlinkęs.
- Koto stambumas
- Koto stambumas: lieknas.
Trama
- Minkštimo spalva
- Minkštimo spalva: geltonos ochros spalvos (kepurėlės minkštimas).
Minkštimo spalva: rūdiškai ruda (koto minkštimas).
Minkštimo spalva: gelsvas (kepurėlės minkštimas).
Minkštimo spalva: tamsiai rudas (koto minkštimas). - Minkštimo kvapas
- Minkštimo kvapas: neišsiskiriantis (minkštimas).
Minkštimo kvapas: malonus (minkštimas). - Tramos skonio išskirtinumas
- Tramos skonio išskirtinumas: neišsiskiriantis.
Kur ir kada auga
- Substratas
- Substratas: negyva mediena.
- Vaisiakūnių augimo pobūdis
- Vaisiakūnių augimo pobūdis: kuokštais.
- Aptikimo dažnumas
- Aptikimo dažnumas: dažnas.
- Derėjimo laikotarpis
- Vaisiakūniai pasirodo nuo rugsėjo iki lapkričio.
Vaisiakūniai pasirodo nuo gruodžio iki vasario.
Vaisiakūniai pasirodo kovą. - Paplitimo sritis
- Substrato medienos irimo būklė
- Substrato medienos irimo būklė: yranti.
Substrato medienos irimo būklė: stipriai suirusi. - Substrato medienos forma
- Substrato medienos forma: kelmas.
Substrato medienos forma: rąstas.
Substrato medienos forma: šaka. - Substrato medienos grupė
- Substrato medienos grupė: spygliuočių mediena.
Substrato medienos grupė: lapuočių mediena.
Valgomumas ir virtuvė
- Valgomumas
- Valgomas
Teisė
- Apsauga
- Rūšis neįtraukta į Lenkijos saugomų grybų rūšių sąrašą.
- Prekyba
- Rūšis neįtraukta į Lenkijos grybų, kuriais leidžiama prekiauti, sąrašą.
Su kuo galima supainioti
Hypholoma fasciculare
Pagrindiniai skirtumai
Nuodinga puokštinė tamsialakštė (Hypholoma fasciculare) skiriasi sieros geltonumo ar alyvuogių rudumo lakšteliais, sieros geltonumo viršutine koto dalimi, žalsvais ar alyviniais atspalviais ant kepurėlės bei labai kartaus skonio taryba. Švelniosios tamsialakštės lakšteliai yra aguonų pilkumo be žalsvų atspalvių, o trama švelnaus skonio.
Galerina marginata
Pagrindiniai skirtumai
Mirtinai nuodinga mirtinoji kūgiabudė (Galerina marginata) ir jai artimos rūšys formuoja mažesnius, gerokai smulkesnius ir pastebimai trapesnius vaisiakūnius. Jų kepurėlės ir lakšteliai yra rūdžių rudumo, rūdžių oranžinės ar geltonai rudos spalvos, besiskiriantys nuo švelniosios tamsialakštės aguonų pilkumo lakštelių.
Hypholoma lateritium
Pagrindiniai skirtumai
Nevalgoma plytinė tamsialakštė (Hypholoma lateritium) paprastai išaugina masyvesnius vaisiakūnius su ryškiai plytų raudonumo kepurėlės centru ir kartaus skonio trama.
Kuehneromyces mutabilis
Pagrindiniai skirtumai
Kislioji skujagalvė (Kuehneromyces mutabilis) mažiau patyrusių grybautojų kartais supainiojama su švelniąja tamsialakšte dėl panašios išvaizdos ir augimo gausiais kupstais ant pūvančios medienos.
Psathyrella piluliformis
Pagrindiniai skirtumai
Trapioji gleivabudė (Psathyrella piluliformis) gali priminti švelniąją tamsialakštę dėl augimo kupstais ant irstančios medienos, kas gamtoje kartais tampa klaidų priežastimi.
FAQ
Kur dažniausiai auga švelnioji kelmabudė?
Ši rūšis dažniausiai auga spygliuočių miškuose ant pūvančių pušų ir eglių kelmų, išvartų ar stambių šakų, paprastai formuodama tankias kupetas.
Kuriuo metų laiku šios kelmabudės dera gausiausiai?
Vaisiakūniai gausiausiai dera nuo rugsėjo iki vėlyvo rudens, lapkričio pabaigos, o švelnaus klimato zonose gali išlikti ir žiemos pradžioje.
Ar švelnioji kelmabudė yra valgomas grybas?
Taip, tai geras valgomasis grybas, pasižymintis švelniu, riešutus primenančiu skoniu ir maloniu kvapu, tačiau vartoti tinka tik po terminio apdorojimo.
Kokia pagrindinė rizika kyla renkant šiuos grybus maistui?
Didžiausia rizika kyla dėl galimo supainiojimo su panašiai atrodančiomis nuodingomis ar karčiomis kelmabudžių genties rūšimis, augančiomis ant tos pačios medienos.
Kodėl maistui rekomenduojama rinkti tik kepurėles?
Švelniosios kelmabudės kotai yra gana kieti, plaušingi ir sunkiai virškinami, todėl kulinariniam vartojimui geriausia atsirinkti tik minkštas kepurėles.
Ar švelniąsias kelmabudes saugu valgyti žalias?
Nors specifinių toksinų nenustatyta, pagal bendrą maisto tarnybų taisyklę laukinius grybus rekomenduojama termiškai apdoroti, nors tai nėra griežtas šios rūšies reikalavimas.
Kas ir kada pirmasis moksliškai aprašė šią rūšį?
Šią rūšį 1818 metais pirmasis moksliškai aprašė švedų mikologas Elias Magnus Friesas, o 1871 metais Paulis Kummeris ją priskyrė Hypholoma genčiai.
Kokiose Europos šalyse šis grybas labiausiai vertinamas?
Jis ypač vertinamas Šiaurės ir Rytų Europoje – Skandinavijos šalyse, Suomijoje, Lenkijoje ir Baltijos valstybėse, kur vertinamas kaip vėlyvas laimikis.
Kaip švelnioji kelmabudė naudojama tekstilės amatuose?
Amatininkai šiuos grybus naudoja natūraliam vilnos ir šilko dažymui, išgaudami ramius gelsvai rusvus, smėlinius ir švelnius žemės tonus.
Kaip šie grybai pritaikomi švietimo ir mokslo tikslais?
Jie naudojami kaip vaizdinė priemonė mikologinėse parodose, gamtos pažintiniuose takuose ir miškininkystės mokymuose, demonstruojant medienos ciklą.
Mėgėjas
Pavadinimai ir istorija
- Galiojantis nacionalinis pavadinimas
- Maślanka łagodna
- Galiojantis taksonominis pavadinimas
- Hypholoma capnoides
- Kiti nacionaliniai pavadinimai
- łysiczka łagodna
Stebėjimai namuose
Sporų atspaudas
- Reikalingos medžiagos
- šviežia, subrendusi kepurėlė, popieriaus lapas, stiklinė arba dubenėlis, vanduo
- Laikas
- 2–24 h
- Atlikimas
- Padėkite kepurėlę apatine puse ant popieriaus.
- Užlašinkite lašą vandens ant viršaus ir uždenkite.
- Po 2–24 valandų pakelkite kepurėlę ir apžiūrėkite nuosėdas.
Ko ieškoti
- Sporų atspaudo spalva
- Sporų atspaudo spalva: purpurinis. Sporų atspaudo spalva: violetinis. Sporų atspaudo spalva: rudas.
- Sporų atspaudo atspalvis
- Sporų atspaudo atspalvis: rusvai purpurinis. Sporų atspaudo atspalvis: tamsiai pilkai violetinis. Sporų atspaudo atspalvis: raudonai ruda.
Po mikroskopu
- Reikalingos medžiagos
- šviesinis mikroskopas, objektinis ir dengiamasis stikleliai, adata, vanduo, sporos iš atspaudo
- Atlikimas
- Adata perkelkite šiek tiek atspaudo ant stiklelio.
- Užlašinkite lašą vandens, uždenkite dengiamuoju stikleliu ir apžiūrėkite sporas.
Ko ieškoti
- Sporos forma
- Sporos forma: elipsoidiškas.
- Sporos paviršius
- Sporos paviršius: lygus.
- Sporos matmenys
- Ilgis 6–9 µm, plotis 4–5 µm.
Matmenis lyginkite sukalibravę mikroskopo skalę.
Ekologija ir paplitimas
- Mitybos būdas
- Mitybos būdas: saprotrofinis.
Panaudojimas ne kulinarijoje
Nekulinarinėje srityje švelnioji kelmabudė yra taikoma tradiciniame bei šiuolaikiniame amatininkystės sektoriuje – natūraliame tekstilės dažyme. Grybų entuziastai ir amatininkai šiuos vaisiakūnius naudoja vilnos, šilko ir kitų natūralių pluoštų dažymo vonioms ruošti. Priklausomai nuo naudojamų fiksatorių ir mirkymo trukmės, grybo pigmentai suteikia verpalams švelnius žemės atspalvius: gelsvai rusvus, smėlinius, pilkšvus ar prislopintus gelsvus tonus.
Kita svarbi šios rūšies panaudojimo sritis yra švietimas, miškininkystės mokymas ir parodų veikla. Švelniosios kelmabudės vaisiakūniai ir jų sankaupos ant kelmų dažnai naudojami gyvose mikologinėse ekspozicijose, miško pažintiniuose takuose bei gamtosauginiuose seminaruose. Jie tarnauja kaip vaizdinė demonstracinė medžiaga studentams, miškininkams ir visuomenei, supažindinant su spygliuočių medienos nykimo etapais bei miško biologine įvairove.
Be to, išdžiovinti vaisiakūniai istoriškai kartais būdavo naudojami herbarų rinkiniuose, muziejų fonduose ir gamtinėse floristinėse kompozicijose kaip ilgaamžis vizualinis elementas.
Istorija ir kultūra
Švelnioji kelmabudė Europos mikologijos istorijoje žinoma nuo XIX amžiaus pradžios. Pirmąjį mokslinį jos aprašymą 1818 metais pateikė švedų mikologijos pradininkas Elias Magnus Friesas, suteikęs jai dūminį atspalvį atspindintį lotynišką pavadinimą. Vėliau, 1871 metais, vokiečių mokslininkas Paulis Kummeris perkėlė šią rūšį į kelmabudžių (Hypholoma) gentį. Šie istoriniai darbai padėjo pagrindą tiksliam šios rūšies atskyrimui moksliniuose veikaluose.
Šiaurės ir Rytų Europos šalių kaimiškosiose bendruomenėse ši kelmabudė turėjo praktinės ir kultūrinės reikšmės kaip vėlyvojo sezono grybas. Švedijos, Suomijos ir Lenkijos miškinguose regionuose ji buvo žinoma kaip ištvermingas miško turtas, pasirodantis tuomet, kai dauguma kitų vertinamų miško gėrybių jau sunykusios. Liaudies tradicijose šie grybai buvo vadinami dūminiais ar švelniaisiais kelmučiais, pabrėžiant jų skiriamąjį bruožą – kartumo nebuvimą, priešingai nei kitų panašių miško grybų.
Kultūrinėje tradicijoje ši rūšis dažnai simbolizavo vėlyvąjį rudens dosnumą ir gamtos gyvybingumą artėjant žiemos šalčiams. Jos gebėjimas gausiai derėti ant apsnigtų ar apšerkšnijusių kelmų atsispindi vietos pasakojimuose ir regioniniuose gamtos aprašuose kaip atsparumo simbolis.
Valgomumas ir saugumas
Švelnioji kelmabudė yra vertinamas valgomasis grybas, pasižymintis švelniu, riešutus primenančiu skoniu ir maloniu aromatu. Jos minkštimas stangrus ir nekartus. Šiaurės ministrų tarybos rizikos vertinime nurodoma, kad pranešimų apie apsinuodijimus šia rūšimi nebuvo ir joje nenustatyta jokių natūralių toksinų, keliančių pavojų žmogaus sveikatai.
Pagrindinė rizika vartojant šį grybą kyla dėl galimo supainiojimo su nuodingomis ar karčiomis medieną ardančiomis rūšimis, augančiomis toje pačioje aplinkoje. Taip pat seni ar šalčio pažeisti vaisiakūniai gali sukelti antrinių virškinimo sutrikimų.
Pagal bendrą Danijos maisto tarnybos taisyklę, laukinius grybus prieš vartojimą rekomenduojama termiškai apdoroti. Tačiau šis patarimas yra bendra prevencinė priemonė, o ne įrodytas specifinis šios rūšies toksikologinis mechanizmas, ne privaloma griežta virimo procedūra ir ne absoliuti saugumo garantija. Vartojimui labiausiai tinka jaunos kepurėlės, nes kotai yra kietesni.
Vartojimo įpročiai Europoje skiriasi: Skandinavijoje ir Suomijoje grybas labai vertinamas, tuo tarpu Lenkijoje dėl tradicijos stokos jis renkamas retai, o Pietų Europoje renkamas retai arba visai nerenkamas.
Buveinė ir paplitimas
Švelnioji kelmabudė yra plačiai paplitusi Šiaurės pusrutulio vidutinių platumų ir borealiniame miškų dirže. Rūšis natūraliai aptinkama didžiojoje Europos dalyje, Šiaurės Amerikoje bei šiaurinėje Azijoje. Europoje ji ypač dažna spygliuočių miškų zonoje – nuo Skandinavijos ir Baltijos šalių iki Vidurio Europos kalnynų bei Alpių regiono.
Pagrindinė šios rūšies buveinė – spygliuočių ir mišrūs miškai, kuriuose gausu negyvos medienos. Grybas auga ant pūvančių spygliuočių medžių kelmų, išvartų, stambių šakų bei po žeme paslėptų šaknų. Dažniausias substratas yra paprastosios pušies (Pinus sylvestris) ir paprastosios eglės (Picea abies) mediena, kiek rečiau – kėnių ar maumedžių liekanos. Lapuočių mediena kolonizuojama itin retai. Vaisiakūniai paprastai formuojasi didelėmis, glaudžiomis kupetomis.
Vaisiagūžiai dažniausiai pasirodo nuo rugsėjo pradžios ir dera iki vėlyvo rudens, neretai iki lapkričio pabaigos ar gruodžio. Švelnesnio klimato Vakarų ir Vidurio Europos regionuose bei pajūrio zonose vaisiakūnių galima rasti ir besniegėmis žiemos dienomis. Šaltesniuose šiauriniuose kraštuose ir aukštikalnėse sezonas prasideda anksčiau – rugpjūčio gale, o baigiasi sulig pirmaisiais pastoviais šalčiais.
Tyrėjas
Valgomumas ir virtuvė
Šaltinio nustatymai: valgomumas, vartojimas ir naudojimas
- Valgomumas
- Valgomas — apibūdinimo šaltinis
Karel Tejkal, ČMS, Hypholoma capnoides — třepenitka maková · Kuchyňské využití — rūšies valgomumo įvertinimas.
Moksliniai pavadinimai ir taksonomija
- Galiojantis mokslinis pavadinimas
Hypholoma capnoides
Moksliniai pavadinimai ir taksonomija
Galiojantis taksonominis rūšies mokslinis pavadinimas yra Hypholoma capnoides (Fr.) P. Kumm., kurį 1871 m. veikale Führer in die Pilzkunde paskelbė Paulas Kummeris. Taksonas priklauso Hypholoma genčiai, glotniagalvinių (Strophariaceae) šeimai, agarikiečių (Agaricales) eilei, papėdgrybių (Agaricomycetes) klasei ir papėdgrybūnų (Basidiomycota) skyriui. Basionimas yra Agaricus capnoides Fr., kurį 1818 m. antrajame Observationes mycologicae tome aprašė Elias Fries.
Moksliniai pavadinimai ir taksonomija
Mikologinėje literatūroje pasirodė visa eilė nomenklatūrinių kombinacijų, įskaitant Naematoloma capnoides (Fr.) P. Karst. (1879 m.), Geophila capnoides (Fr.) Quél. (1886 m.), Dryophila capnoides (Fr.) Quél. (1888 m.) bei Psilocybe capnoides (Fr.) Noordel. (1995 m.). XIX amžiuje taksonas kartais buvo priskiriamas ir kartaus kelmabudžio atmainai: kaip Dryophila fascicularis var. capnoides (Fr.) Quél. 1888 m. ir Hypholoma fasciculare var. capnoides (Fr.) Costantin & L.M. Dufour 1891 m. Istoriniai siūlymai sujungti šiuos pavadinimus nekeičia fakto, kad šiuolaikiniu požiūriu Hypholoma capnoides ir nuodingoji Hypholoma fasciculare yra atskiros rūšys.
- Zakres ujęcia taksonomicznego
Hypholoma capnoides (Fr.) P. Kumm. w ujęciu GBIF i Species Fungorum. Wyniki źródłowe zachowują zakres własnego oznaczenia, kraju i materiału.
[3]
Ekologija ir paplitimas
Laboratorinė diagnostika
Struktūrizuoti duomenys
Sporos
Tyrimų medžiaga ir metodai
Metody i zapisy źródłowe — ČMS, Karel Tejkal — atlasowy opis zarodników maślanki łagodnej.
Obecność pory rostkowej — zapis źródłowy: „Popis: výrazný klíční pór.” [10]
Długość zarodnika; Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „Popis: 6–8,5 × 4–5 µm.” [10]
Kształt zarodnika — zapis źródłowy: „Popis: eliptické.” [10]
Grubość ściany zarodnika — zapis źródłowy: „Popis: tlustostěnné.” [10]
Metody i zapisy źródłowe — Marek Snowarski, grzyby.pl — atlasowy opis zarodników maślanki łagodnej.
Paplitimo patikra — apimtis ir apribojimai
Medžiaga: 0066-2023-0187 (03.06.2023)
Skaitymo apimtis: Šaltinių fragmentai.
Perskaitytas šaltinio fragmentas; visas tekstas ir metodai nebuvo patikrinti.
Peržiūros data: 11.11.2026.
Apribojimai: Apimtis tik pagal įrašytą šaltinį.
Paplitimo patikra — apimtis ir apribojimai
Medžiaga: 0071-2025-0081 (20.10.2025)
Skaitymo apimtis: Šaltinių fragmentai.
Perskaitytas šaltinio fragmentas; visas tekstas ir metodai nebuvo patikrinti.
Peržiūros data: 11.11.2026.
Apribojimai: Apimtis tik pagal įrašytą šaltinį.
Aprašo apimtis
Reikalingos patikros suderintos.
Teisinis pagrindas ir vertinimo apimtis
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Laboratoriniuose tyrimuose, kuriuos 2009 m. paskelbė Nenadas Keča, buvo bandomi saprotrofinių ir antagonistinių grybų konkurenciniai gebėjimai prieš penkias patogenines kelmučių (Armillaria) rūšis. Lėkšteliniame eksperimente, be kita ko, dalyvavo Hypholoma capnoides, Hypholoma fasciculare, Phlebiopsis gigantea, Pleurotus ostreatus, taip pat Trichoderma viride, Trichothecium roseum ir Penicillium sp.
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Eksperimente naudoti atskiri kelmučių izoliatai, paimti Serbijoje 2004 m. spalį: Armillaria mellea nuo bekotio ąžuolo (Košutnjak), Armillaria gallica nuo burgundinio ąžuolo (Cer), Armillaria ostoyae nuo grybienos lopinio ant paprastosios eglės (Kopaonik), Armillaria cepistipes nuo eglės (Golija) ir Armillaria tabescens nuo vengrinio ąžuolo (Bojčin). Kelmučių apibūdinimai patikrinti naudojantis raktais ir kryžminant su anksčiau identifikuotais izoliatais.
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Hypholoma kamienai buvo išskirti ant 2 % MEA mitybinės terpės, išskyrimą patvirtinant grybienos virvelių buvimu. Sąveikos bandymai atlikti ant salyklo agaro terpės (20 g salyklo ekstrakto ir 20 g agaro) su 10 pakartojimais. 10 × 10 mm matmenų grybienos fragmentai išdėstyti maždaug 2 cm atstumu, o greičiau auganti konkurentų grybiena papildomai įsėta praėjus 2 savaitėms po kelmučių pasėjimo. Pirmosios dvi Armillaria augimo savaitės nebuvo įskaičiuotos į augimą mišrioje kultūroje. Lėkštelės inkubuotos tamsoje 22°C temperatūroje, o vertinimai atlikti kas savaitę 7 savaičių laikotarpį (maždaug 45 dienų).
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Mišriose kultūrose su Hypholoma capnoides užfiksuotas kelmučių grybienos linijinio augimo sulėtėjimas (mm/7 d.): A. cepistipes – nuo 4,2 monokultūroje iki 3,1 mišrioje sistemoje (nurodyta reikšmė 74 %), A. gallica – nuo 4,1 iki 2,8 (68 %), A. mellea – nuo 4,8 iki 2,2 (56 %), A. ostoyae – nuo 4,2 iki 2,5 (48 %), o A. tabescens – nuo 4,3 iki 3,3 (76 %). Dispersinėje analizėje reikšmingumo lygmuo p < 0,01 buvo taikomas palyginimams atskirose viso eksperimento su septyniais konkurentais eilutėse, o ne atskiriems poriniams bandymams išskirtinai su H. capnoides, su diferenciacija pagal Dankano testą (p < 0,05) skirtingoms raidėms ties vidurkiais visoje eksperimento schemoje.
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Publikacijos tekste autorius nurodė, kad Hypholoma capnoides sumažino Armillaria ostoyae augimą 52 %, tuo tarpu lentelės suvestinėje pateikta 48 % reikšmė (sumažėjus nuo 4,2 iki 2,5 mm), o serbų kalbos santraukoje 52 % reikšmė minima kaip vidutinis sumažėjimas. Panašiai ir su A. mellea – išspausdintas santykis 56 % skiriasi nuo paprasto matavimo verčių dalmens (2,2 / 4,8).
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Kontakto zonoje su Hypholoma capnoides kelmučių kolonijos ribojo rizomorfų formavimąsi arba visiškai sustabdė jų augimą, o švelniosios kelmabudės grybiena peraugdavo patogeno kolonijas. Pati Hypholoma mišrioje sistemoje formavo mažiau grybienos virvelių, demonstruodama pagreitėjusį augimo tempą. Jautrumo indeksas nustatytas kaip Is 2 genčiai Hypholoma ir Is 1 genčiai Armillaria.
Buveinė ir paplitimas
Buveinė, paplitimas ir sezonas
Švelnioji kelmabudė yra saprotrofas, besivystantis ant negyvos medienos. Dažniausiai auga ant pūvančios spygliuočių medienos, ypač eglių – ant kelmų, nuvirtusių kamienų, šakų, taip pat ant paslėptų medienos liekanų ir šaknų. Rečiau aptinkama ant lapuočių medienos.
Buveinė, paplitimas ir sezonas
Lenkijoje ši rūšis aptinkama dažnai ir laikoma įprasta, o Vidurio Europoje pasitaiko gausiai. Vaisiakūniai paprastai sudaro tankius, kartais gausius kerus.
Buveinė, paplitimas ir sezonas
Rūšis yra plačiai paplitusi Šiaurės pusrutulio vidutinio klimato juostoje: aptinkama Europoje (be kita ko, Didžiojoje Britanijoje, Skandinavijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje ir Rusijoje), Azijoje bei Šiaurės Amerikoje. Ji taip pat buvo įvežta į Pietų Ameriką, kur užregistruota Venesueloje.
Buveinė, paplitimas ir sezonas
Čekijoje švelnioji kelmabudė dera beveik ištisus metus, visų pirma nuo rugsėjo iki lapkričio. Radiniai buvo dokumentuoti, be kita ko, 2023 m. birželio 3 d. Vidurio Čekijos krašte ir 2025 m. spalio 20 d. Pietų Čekijos krašte.
Buveinė, paplitimas ir sezonas
Nenado Kečos atliktuose Serbijos miško mikocenozių tyrimuose Hypholoma capnoides dažniausiai buvo registruojama ant spygliuočių kelmų, o gimininga Hypholoma fasciculare daugiausia apgyvendino lapuočių medynus.
Patvirtintas paplitimo arealas
Visos sritys patvirtintos išsaugotuose šaltinio duomenyse.
| Šalis | Regionai ir radavietės | Derėjimas | Šaltiniai |
|---|---|---|---|
| Čekija | Vidurio Čekijos kraštas; Pietų Čekijos kraštas | V, X–XI |
|
| Lenkija | Palenkės vaivadija; Žemutinė Silezija — šaltinio įvardyta apimtis | III, IX–XI |
|
Šaltiniai
- GBIF Backbone: dokładne dopasowanie Hypholoma capnoides
- hypholoma_capnoides.law.PL.protection
- hypholoma_capnoides.law.PL.trade
- ČMS — 0066-2023-0187 (03.06.2023)
- ČMS — 0071-2025-0081 (20.10.2025)
- Karel Tejkal, ČMS, Hypholoma capnoides — třepenitka maková
- Nenad Keča 2009, In vitro interactions between Armillaria species and potential biocontrol fungi, Glasnik Šumarskog fakulteta100:129–142, DOI 10.2298/GSF0900129K
- Species Fungorum, Hypholoma capnoides, rekord 159037
- Marek Snowarski, Hypholoma capnoides — maślanka łagodna/łysiczka łagodna
- Paweł Zarzyński 2021, Grzyby polskich lasów, CILP, Łysiczka łagodna(maślanka łagodna), druk242–243