Valgomas
Reikalauja apdorojimo
Nustatykite vietovę, kad matytumėte savo regiono duomenis.








Juodkotė ugniabudė (Flammulina velutipes) – vėlyvojo rudens ir žiemos grybas, vertinamas dėl atsparumo šalčiui. Kepurėlė yra gelsvai oranžinė ar rausvai ruda, lygi, drėgnu oru gleivėta. Kotas elastingas, viršuje gelsvas, o link pamato tamsiai rudas ar beveik juodas, padengtas aksominiu pūku. Ši rūšis auga grupėmis ant lapuočių medienos ir džiugina grybautojus net spaudžiant šaltukui.
Atpažinimas, buveinė ir svarbiausi skirtumai.
Grybautojas
Vaisiakūnio sandara
- Vaisiakūnio sandaros tipas
- Vaisiakūnio sandaros tipas: Kepurėlė.
Vaisiakūnio sandaros tipas: kotas.
Kepurėlė
- Kepurėlės forma
- jaunų vaisiakūnių: Kepurėlės forma: pusiau rutuliška.
Kepurėlės forma: išgaubtas arba plokščia. - Kepurėlės paviršiaus reljefas
- Kepurėlės paviršiaus reljefas: lygus.
Kepurėlės paviršiaus reljefas: vagotas (kartais). - Kepurėlės paviršiaus blizgesys
- Kepurėlės paviršiaus blizgesys: blizgus.
- Kepurėlės lipnumas ir gleivėtumas
- kai šlapias: Kepurėlės lipnumas ir gleivėtumas: lipnus, gleivėtas.
- Kepurėlės spalva
- Kepurėlės spalva: oranžinė (rūdžių atspalvis).
Kepurėlės spalva: medaus spalvos.
Kepurėlės spalva: oranžiškai geltona.
Kepurėlės spalva: gelsvai ruda.
Kepurėlės spalva: ochriškai geltona.
Kepurėlės spalva: oranžiškai rudas (kepurėlės centras).
Kepurėlės spalva: rausvai rudas (kepurėlės centras). - Kepurėlės krašto profilis
- subrendusių vaisiakūnių: Kepurėlės krašto profilis: aštrus.
- Kepurėlės krašto paviršiaus reljefas
- Kepurėlės krašto paviršiaus reljefas: peršviečiamai vagotas.
- Kepurėlės skersmuo
- Kepurėlės skersmuo – 10–120 mm.
Kepurėlės apačia
- Himenoforo tipas
- Himenoforo tipas: lakšteliai.
- Himenoforo spalva
- Himenoforo spalva: kreminis.
Himenoforo spalva: ochriškai geltona.
Himenoforo spalva: balsva.
senų vaisiakūnių: Himenoforo spalva: lašišos spalvos. - Lakštelių išsidėstymo tankis
- Lakštelių išsidėstymo tankis: retai išsidėstę.
Lakštelių išsidėstymo tankis: tankiai išsidėstę. - Lakštelių aukštis
- Lakštelių aukštis: 5–12 mm.
Kotas ir pamatas
- Koto forma
- Koto forma: cilindriškas.
Koto forma: suplotas.
Koto forma: siaurėjantis pagrindo link. - Koto spalva
- jaunų vaisiakūnių: Koto spalva: medaus spalvos.
Koto spalva: juodai rudas.
viršutinėje koto dalyje: Koto spalva: geltonas.
apatinėje koto dalyje: Koto spalva: rausvai rudas. - Koto paviršiaus danga
- Koto paviršiaus danga: zomšinis.
- Koto vidus
- Koto vidus: tuščiaviduris.
- Koto konsistencija
- Koto konsistencija: pluoštinis ir pluoštinis ir atsparus plyšimui.
- Koto ilgis
- Koto ilgis: 10–100 mm.
- Koto skersmuo
- Koto skersmuo: 2–20 mm.
Riedulys
- Žiedo buvimas
- Žiedo buvimas: be žiedo.
- Koto išlinkimas
- Koto išlinkimas: išlinkęs.
Trama
- Minkštimo spalva
- Minkštimo spalva: balsva arba gelsvas.
Minkštimo spalva: balsva arba kreminis. - Minkštimo elastingumas
- Minkštimo elastingumas: elastingas.
- Minkštimo kvapas
- Minkštimo kvapas: malonus.
Minkštimo kvapas: žuvies. - Minkštimo skonio pobūdis
- Minkštimo skonio pobūdis: švelnus.
Kur ir kada auga
- Buveinė
- Buveinė: lapuočių miškas, medžių želdiniai tarp laukų, pakelė, parkas arba sodas.
- Substratas
- Substratas: negyva mediena.
Substratas: gyva mediena. - Vaisiakūnių augimo pobūdis
- Vaisiakūnių augimo pobūdis: kuokštais.
Vaisiakūnių augimo pobūdis: suaugę vaisiakūniai. - Aptikimo dažnumas
- Aptikimo dažnumas: dažnas.
- Derėjimo laikotarpis
- Vaisiakūniai pasirodo nuo rugsėjo iki balandžio.
- Paplitimo sritis
- Paplitimo sritis: patvirtinta.
- Substrato medienos forma
- Substrato medienos forma: kelmas.
Substrato medienos forma: šaka. - Substrato medienos grupė
- Substrato medienos grupė: lapuočių mediena.
Valgomumas ir virtuvė
- Valgomumas
- Valgomas
- Reikalingas apdorojimas
- Reikalauja apdorojimo
Teisė
- Apsauga
- Rūšis neįtraukta į Lenkijos saugomų grybų rūšių sąrašą.
- Prekyba
- Lenkijoje rūšimi leidžiama prekiauti ir iš jos gaminti grybų produktus.
Su kuo galima supainioti
Galerina marginata
Svarbiausi skirtumai
Mirtinoji kūgiabudė (Galerina marginata) yra mirtinai nuodinga. ČMS aprašyme ji išsiskiria labiau rūdžių spalvos vaisiakūniu ir kotu bei rudu sporų atspaudu; tekstas iš Arun taip pat nurodo žiedo buvimą ant jos koto. Žieminis kelmutis turi aksominį kotą be žiedo ir šviesų sporų atspaudą. 2 lapkričio 2015 m. šalia Pulko Grycas dokumentavo bendrą žieminio kelmučio augimą su kūgiabude, apibūdinta kaip Galerina sp.
Kuehneromyces mutabilis
Svarbiausi skirtumai
Kislioji kelmiukė (Kuehneromyces mutabilis) ant medienos auga kuokštais, tačiau išsiskiria žvynuotu kotu su aiškiai matomu žiedu, aštriu kvapu ir rudu sporų atspaudu. Žieminis kelmutis neturi žiedo nei žvynelių ant koto, jo kotą dengia tankus aksominis pūkas, o sporų atspaudas yra balkšvas.
Gymnopilus penetrans
Svarbiausi skirtumai
Dėmėtasis liepsnavagis (Gymnopilus penetrans) vėlyvą rudenį gausiai auga ant spygliuočių medienos, tačiau jo vaisiakūniai nesudaro glaudžiai suaugusių kuokštų. Jam būdinga plaušinga, sausa kepurėlė, padengta rūdžių spalvos dėmėmis, geltoni lakšteliai, rūdžių rudumo sporų atspaudas ir aksominio pūko nebuvimas ant koto.
FAQ
Kur dažniausiai auga juodkotė ugniabudė?
Šis grybas auga ant negyvos ar pažeistos lapuočių medienos: virtuolių, kelmų ir kamienų, ypač gluosnių, tuopų ir liepų.
Kuriuo metų laiku galima rasti šių grybų?
Juodkotė ugniabudė aptinkama vėlyvą rudenį ir žiemą per atlydžius, dažniausiai nuo spalio pabaigos iki kovo ar balandžio mėnesio.
Ar šis grybas yra valgomas?
Taip, juodkotė ugniabudė yra valgoma ir vertinama dėl subtilaus, malonaus skonio bei malonios tekstūros.
Kodėl maistui nenaudojami šio grybo kotai?
Kotai yra labai kieti, plaušingi ir sumedėję, todėl kulinarijoje dažniausiai vartojamos tik kepurėlės.
Ar juodkotę ugniabudę būtina termiškai apdoroti?
Taip, terminis apdorojimas yra būtinas, nes žalio grybo sudėtyje esantys baltymai gali sutrikdyti virškinimą.
Ar šis grybas auga spygliuočių miškuose?
Ant spygliuočių medienos juodkotė ugniabudė aptinkama labai retai, nes pirmenybę teikia lapuočiams.
Kaip šis grybas vadinamas Rytų Azijoje?
Rytų Azijoje auginamas giminingas grybas (Flammulina filiformis) vadinamas enokitake arba enoki, o europinė juodkotė ugniabudė yra laukinė rūšis Flammulina velutipes.
Kam naudojamas po šių grybų auginimo likęs substratas?
Panaudotas auginimo substratas naudojamas dirvai gerinti ir kaip organinė komposto sudedamoji dalis.
Ar šaltis sunaikina augančius vaisiakūnius?
Ne, vaisiakūniai per didelius šalčius sušąla, o atlydžio metu atitirpsta ir gali toliau tęsti augimą.
Kokiose ne maisto prekėse naudojami šio grybo ekstraktai?
Grybo žaliava naudojama kosmetikos priemonėse, pavyzdžiui, drėkinamuosiuose veido kremuose ir serumuose.
Mėgėjas
Pavadinimai ir istorija
- Galiojantis nacionalinis pavadinimas
- Płomiennica zimowa
- Galiojantis taksonominis pavadinimas
- Flammulina velutipes
- Kiti nacionaliniai pavadinimai
- zimówka aksamitnotrzonowa, zimówka
Stebėjimai namuose
Sporų atspaudas
- Reikalingos medžiagos
- šviežia, subrendusi kepurėlė, popieriaus lapas, stiklinė arba dubenėlis, vanduo
- Laikas
- 2–24 h
- Atlikimas
- Padėkite kepurėlę apatine puse ant popieriaus.
- Užlašinkite lašą vandens ant viršaus ir uždenkite.
- Po 2–24 valandų pakelkite kepurėlę ir apžiūrėkite nuosėdas.
Ko ieškoti
- Sporų atspaudo spalva
- Sporų atspaudo spalva: baltas. Sporų atspaudo spalva: geltonas.
Po mikroskopu
- Reikalingos medžiagos
- šviesinis mikroskopas, objektinis ir dengiamasis stikleliai, adata, vanduo, sporos iš atspaudo
- Atlikimas
- Adata perkelkite šiek tiek atspaudo ant stiklelio.
- Užlašinkite lašą vandens, uždenkite dengiamuoju stikleliu ir apžiūrėkite sporas.
Ko ieškoti
- Sporos forma
- Sporos forma: elipsoidiškas. Sporos forma: cilindriškas.
- Sporos paviršius
- Sporos paviršius: lygus.
- Sporos matmenys
- Ilgis 6–9,5 µm, plotis 2,5–5 µm.
Matmenis lyginkite sukalibravę mikroskopo skalę.
Ekologija ir paplitimas
- Mitybos būdas
- Mitybos būdas: saprotrofinis.
Panaudojimas ne kulinarijoje
Nekulinarinis juodkotės ugniabudės naudojimas apima pramoninę mikokultūrą, švietimą ir kosmetikos gamybą. Viena žinomiausių šios rūšies pritaikymo sričių yra komercinis auginimo rinkinių ir micelio kultūrų tiekimas edukaciniais tikslais. Dėl greito augimo ir ryškios reakcijos į šviesą bei gravitaciją ši rūšis plačiai naudojama biologijos pamokose ir demonstraciniuose mokslo centruose kaip gyvasis organizmas grybų fiziologijai demonstruoti.
Kosmetikos pramonėje juodkotės ugniabudės vaisiakūniai naudojami odos priežiūros priemonių gamyboje. Rūšies masė įeina į drėkinamųjų losjonų, serumų ir veido kaukių sudėtį, kur vertinama dėl drėgmę išlaikančių savybių. Taip pat šis grybas pritaikomas namų sąlygomis gaminamiems natūraliems kosmetiniams užpilams ir odos tonikams.
Be to, ši rūšis pasitarnauja taikomojoje mikologijoje ir medžiagotyroje, kur jos gausus micelis bandomas kaip rišamoji medžiaga organinėms atliekoms sujungti kuriant tvarias izoliacines plokštes ir pakuotes. Žemės ūkyje panaudotas šių grybų auginimo substratas taikomas dirvožemio gerinimui ir natūraliam kompostavimui.
Istorija ir kultūra
Juodkotė ugniabudė (Flammulina velutipes) ilgą laiką buvo siejama su Rytų Azijos auginimo tradicijomis, tačiau pagal Wang et al. (2018) tyrimus Rytų Azijoje auginami enoki grybai priklauso atskirai rūšiai — Flammulina filiformis. Būtent šios azijinės rūšies auginimas ant medienos Kinijoje siekia Tangų dinastijos laikus (apie VIII–IX a.), kur ji laikyta ilgaamžiškumo ir ištvermės simboliu. Japonijoje ši kultūra tradiciškai vadinta „enokitake“.
Europoje laukinės juodkotės ugniabudės suvokimas buvo kitoks. Žiemos miškas tradiciškai nelaikytas grybavimo vieta, todėl šaltuoju metu dygstantys grybai kėlė nuostabą. Mokslinėje Europos literatūroje rūšis aprašyta XVIII amžiuje. Vėlesnis komercinis azijinių F. filiformis formų išpopuliarėjimas pasaulyje suformavo baltų, siūliškų grybų įvaizdį, kuris skiriasi nuo Europoje laukinėje gamtoje sutinkamos tamsios, aksominės juodkotės ugniabudės.
Valgomumas ir saugumas
Juodkotė ugniabudė yra vertinamas valgomas grybas, pasižymintis švelniu skoniu ir subtiliu aromatu. Maistui renkami tik kepurėlių audiniai, nes kotai yra pernelyg kieti ir sumedėję.
Prieš vartojimą būtinas kruopštus terminis apdorojimas, padedantis išvengti virškinimo sutrikimų. Literatūroje aprašomas flammutoksinas turi citolitinį poveikį. Tyrimas su pelėmis, šertomis 50 °C temperatūroje 8 valandas džiovintais grybais, parodė nedidelius CK/CK-MB pokyčius vartojant dideles dozes be pastebimo audinių pažeidimo, tačiau jame nenaudota šviežia žaliava ir negalima atmesti toksinio poveikio ar hemolizės kitomis sąlygomis. Teiginiai apie garantuotą saugumą po fiksuoto virimo laiko nėra vienareikšmiškai pagrįsti, todėl žalių grybų valgyti nerekomenduojama. Rinkti galima tik šviežius vaisiakūnius, nepatyrusius pakartotinių atlydžių.
Svarbu atskirti europinę laukinę juodkotę ugniabudę nuo Rytų Azijoje masiškai auginamų enoki, kurie pagal Wang et al. (2018) sudaro atskirą rūšį Flammulina filiformis. Europoje vertinami būtent vėlyvą rudenį ir žiemą gamtoje renkami F. velutipes vaisiakūniai.
Buveinė ir paplitimas
Juodkotė ugniabudė yra vėsaus klimato saprotrofas, plačiai paplitęs Šiaurės pusrutulio vidutinių platumų ir borealiniuose miškuose – Europoje, Šiaurės Amerikoje bei Azijoje. Ji aptinkama drėgnuose lapuočių bei mišriuose miškuose, upių slėniuose, parkuose, soduose ir net miestų želdynuose.
Pagrindinis šios rūšies substratas yra negyva, džiūstanti ar pažeista lapuočių mediena: virtuoliai, kelmai, šakos ir seni kamienai. Dažniausiai ji auga ant gluosnių, tuopų, liepų, guobų, uosių, beržų bei vaismedžių, o ant spygliuočių pastebima itin retai. Vaisiakūniai paprastai formuojasi tankiomis kuokštinėmis grupėmis.
Vaisiakūnių dygimo sezonas pasižymi ypatingu atsparumu žemai temperatūrai. Vidurio ir Šiaurės Europoje jie pasirodo vėlyvą rudenį, dažniausiai spalio pabaigoje arba lapkritį, ir auga per visus atlydžius iki pat kovo ar balandžio mėnesio. Švelnesnio jūrinio klimato zonose dygimas tęsiasi visą žiemą be pertraukų, o atšiauresniuose žemyniniuose regionuose augimas sustoja per didelius šalčius ir vėl atsinaujina temperatūrai pakilus virš nulio.
Tyrėjas
Valgomumas ir virtuvė
Šaltinio nustatymai: valgomumas, vartojimas ir naudojimas
- Valgomumas
- Valgomas — apibūdinimo šaltinis
ČMS: Karel Tejkal, Vladimír Sojka — Flammulina velutipes · Kulinarinis naudojimas: puikus valgomasis grybas; renkamos kepurėlės.
- Reikalingas apdorojimas
- Reikalauja apdorojimo
CILP — Grzyby polskich lasów, s.352 · p.352: žalias nuodingas, prieš vartojimą gerai išvirti. Bendroji etiketė reikalauja terminio apdorojimo; atskira apvirimo vandenyje kategorija nebuvo sukurta.
Moksliniai pavadinimai ir taksonomija
- Galiojantis mokslinis pavadinimas
Flammulina velutipes
Moksliniai pavadinimai ir taksonomija
Flammulina velutipes (Curtis) Singer priklauso Physalacriaceae šeimai ir Agaricales eilei. Taksono bazionimas yra Agaricus velutipes Curtis iš 1781 m. Pagal „Species Fungorum“, dabartinis derinys buvo paskelbtas leidinyje „Lilloa“ 22, p. 307, su data 1951 [1949]. Ankstesnėje mikologinėje literatūroje buvo vartojami, be kita ko, deriniai Gymnopus velutipes, Collybia velutipes, Pleurotus velutipes bei Myxocollybia velutipes.
Moksliniai pavadinimai ir taksonomija
Azijos grybai, tradiciškai vadinami enoki, reikalauja atskiro taksonominio vertinimo. Filogenetiniai tyrimai, kuriuos 2018 m. atliko Wang ir bendradarbiai, parodė, kad Rytų Azijoje auginamas enokitake atstovauja atskirą rūšį Flammulina filiformis, besiskiriančią nuo europinio Flammulina velutipes. Šis atskyrimas taip pat apėmė kamienus iš Japonijos ir Pietų Korėjos, kurių genomai anksčiau buvo aprašyti pavadinimu F. velutipes. Todėl ankstesnis šnekamasis pavadinimo enoki vartojimas nėra griežtas europinio žieminio kelmučio sinonimas.
Taksono apimtis ir nustatymo apribojimai
Grybai iš Flammulina genties sudaro išoriškai panašių rūšių grupę. Gryc, be kita ko, mini Flammulina elastica, F. fennae, F. populicola, F. rossica ir F. ononidis; ties F. elastica jis nurodo pastebimai didesnes sporas. Mikroskopiniai požymiai ir DNR tyrimai leidžia atskirti šiuos taksonus.
- Zakres ujęcia taksonomicznego
Flammulina velutipes (Curtis) Singer w europejskim ujęciu sensu stricto. Wang i in.2018 oddzielają wschodnioazjatyckie uprawne enoki jako F.filiformis; nie przypisano ich automatycznie temu rekordowi. Bas1983 forma velutipes jest odróżniona od formy longispora; jej odrębnych zakresów zarodników nie połączono. Historyczne opisy zbiorcze i nazwy zachowano przy ich własnych źródłach. Nie przyjęto, że każdy dawny zapis azjatycki lub amerykański oznacza dzisiejszy gatunek sensu stricto.
[13] [12]
Ekologija ir paplitimas
- Substrato medienos taksonas
- Substrato medienos taksonas: Alnus (dažniausiai). [14] [6]
Substrato medienos taksonas: Populus (dažniausiai). [14] [6]
Substrato medienos taksonas: Salix (dažniausiai). [14] [6]
Substrato medienos taksonas: Ulmus (dažniausiai). [14] [6]
Substrato medienos taksonas: Fagus (retai). [14] [6]
Substrato medienos taksonas: Picea (retai). [14] [6]
Substrato medienos taksonas: Fraxinus. [15] [6]
Substrato medienos taksonas: Sambucus. [15] [6]
Substrato medienos taksonas: Thuja (retai). [10] [5]
Laboratorinė diagnostika
Struktūrizuoti duomenys
Papėdgrūdžiai
- Sporų skaičius ant bazidės
- Sporų skaičius ant bazidės – 4. [11]
Himenialinės cistidės
Sporos
Tyrimų medžiaga ir metodai
Požymių aprašymas – šaltinis ir apimtis
Medžiaga: Vaisiakūnių minkštimas; atlasinis skonio aprašymas.
Skaitymo apimtis: Visas tekstas.
Apribojimai: Atlasinis aprašymas, be savarankiško skonio tyrimo.
Požymių aprašymas – šaltinis ir apimtis
Medžiaga: Tujų (Thuja) mediena kaip šaltinyje nurodytas substratas.
Skaitymo apimtis: Visas tekstas.
Apribojimai: Atlasinis paplitimo aprašymas, be savarankiško substrato prioritetų tyrimo. Šaltinyje nurodoma: „Žymiai rečiau aptinkama ant spygliuočių medžių (tiksliau – ant tujų)“. Palyginimas taikomas lapuočiams medžiams ir tujoms; Thuja rūšis nenurodyta.
Požymių aprašymas – šaltinis ir apimtis
Medžiaga: Šaltinyje nurodyta mediena ir jos botaninė tapatybė; ne mikorizės partneris.
Skaitymo apimtis: Visas tekstas.
Apribojimai: Atlasinis aprašymas; ne šeimininkų prioritetų tyrimas.
Požymių aprašymas – šaltinis ir apimtis
Medžiaga: Šaltinyje nurodyto šeimininko mediena; vaisiakūnių substratas, ne mikorizės partneris.
Skaitymo apimtis: Visas tekstas.
Apribojimai: Atlasinis arba šaltinio konkrečių rinkinių sąrašas; ne substrato prioritetų tyrimas.
- Šaltiniuose pateikti rezultatai — Sporos ilgio ir pločio santykis
- Materiał badania: Bas (1983) — wyłącznie forma velutipes, s. 62: 200 zarodników z 23 owocników z 20 kolekcji; nie forma longispora. Średnie ilorazy długości i szerokości zarodników z badanych kolekcji mogą wynosić od 1,85 do 2,3. [9]
Materiał badania: Waldemar Czerniawski — atlasowy iloraz Q; nie podano liczebności pomiarów, medium ani voucheru. 2–2,5 [8]
Metody i zapisy źródłowe — ČMS — opis gatunku Flammulina velutipes; mikroskopia zarodników, podstawek i cheilocystyd. Medium i N niepodane.
Liczba zarodników na jednej podstawce — zapis źródłowy: „Popis: Bazidie jsou 4výtrusé; atlasowy punkt4, nie N próby.” [11]
Kształt cystydy hymenialnej — zapis źródłowy: „Popis: Cheilocystidy ... válcovité; położenie na ostrzu blaszki zachowano rodzicem cheilocystidia.” [11]
Kształt cystydy hymenialnej — zapis źródłowy: „Popis: Cheilocystidy ... kyjovité; ten sam jawny rodzic cheilocystidia.” [11]
Kształt cystydy hymenialnej — zapis źródłowy: „Popis: Cheilocystidy ... oble vřetenovité; obłe wykończenie zachowane w źródle, nie dopisano innego kształtu.” [11]
Barwa zarodnika w mikroskopie — zapis źródłowy: „Popis: průsvitné.” [11]
Długość zarodnika — zapis źródłowy: „Popis: 6–9,5 × 3–5 µm; bez podanej liczby pomiarów.” [11]
Kształt zarodnika — zapis źródłowy: „Popis: oválné až mírně válcovité.” [11]
Kształt zarodnika — zapis źródłowy: „Popis: oválné až mírně válcovité; dosłowne mírně zachowane w opisie źródła.” [11]
Powierzchnia zarodnika — zapis źródłowy: „Popis: hladké.” [11]
Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „Popis: 6–9,5 × 3–5 µm.” [11]
Metody i zapisy źródłowe — Bas (1983) — wyłącznie forma velutipes, s. 62: 200 zarodników z 23 owocników z 20 kolekcji; nie forma longispora.
Metoda źródłowa. Technika: mikroskopia świetlna (LM). Opis metody w źródle: Bas (1983) s. 51: mierzono dojrzałe zarodniki osadzone na powierzchni kapelusza, porównane z blaszkami; obiektywy 100× lub 63×; co najmniej 10 zarodników/próbkę; pominięto kiełkujące. Medium nie podane.
Długość zarodnika — zapis źródłowy: „Bas1983 s.62, forma velutipes: [200/23/20]6–9.5×(2.5–)3–4(–5)µm. S.51:200 zarodników z23 owocników i20 kolekcji.” [9]
Iloraz długości i szerokości zarodnika — zapis źródłowy: „Bas1983 s.62: average Q(1.85–)2.0–2.3; s.51 średnia Q kolekcji po co najmniej10 zarodników. Nie Q z niezależnych skrajności.” [9]
Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „Bas1983 s.62, forma velutipes: pełne granice szerokości2.5–5µm; forma longispora jest osobna.” [9]
Metody i zapisy źródłowe — Waldemar Czerniawski — atlasowy iloraz Q; nie podano liczebności pomiarów, medium ani voucheru.
Iloraz długości i szerokości zarodnika — zapis źródłowy: „Atlas Grzybiarze, Budowa mikroskopowa: Q=2–2,5. Źródłowy iloraz zarodnika, nie średnia Q kolekcji.” [8]
Paplitimo patikrinimas — apimtis ir apribojimai
Medžiaga: Źródłowo nazwany obszar: Polska — dane ogólne.
Peržiūros apimtis: Šaltinių ištraukos.
Perskaityta šaltinio ištrauka; visas tekstas ir metodai nebuvo patikrinti.
Peržiūros data: 10.11.2026.
Apribojimai: Atlasinis apibūdinimas; be koordinačių ir viso sezono spėliojimo pagal pavienius pavyzdžius.
Paplitimo patikrinimas — apimtis ir apribojimai
Medžiaga: Źródłowo nazwany obszar: Czechy — dane ogólne.
Peržiūros apimtis: Visas tekstas.
Peržiūros data: 10.11.2026.
Apribojimai: Atlasinis apibūdinimas; be koordinačių ir viso sezono spėliojimo pagal pavienius pavyzdžius.
Paplitimo patikrinimas — apimtis ir apribojimai
Medžiaga: Źródłowo nazwany obszar: województwo pomorskie.
Peržiūros apimtis: Šaltinių ištraukos.
Perskaityta šaltinio ištrauka; visas tekstas ir metodai nebuvo patikrinti.
Peržiūros data: 10.11.2026.
Apribojimai: Atlasinis apibūdinimas; be koordinačių ir viso sezono spėliojimo pagal pavienius pavyzdžius.
Paplitimo patikrinimas — apimtis ir apribojimai
Medžiaga: Źródłowo nazwany obszar: kraj środkowoczeski.
Peržiūros apimtis: Visas tekstas.
Peržiūros data: 10.11.2026.
Apribojimai: Atlasinis apibūdinimas; be koordinačių ir viso sezono spėliojimo pagal pavienius pavyzdžius.
Paplitimo patikrinimas — apimtis ir apribojimai
Medžiaga: Źródłowo nazwany obszar: kraj pilzneński.
Peržiūros apimtis: Visas tekstas.
Peržiūros data: 10.11.2026.
Apribojimai: Atlasinis apibūdinimas; be koordinačių ir viso sezono spėliojimo pagal pavienius pavyzdžius.
Aprašo apimtis
Prieš užbaigiant įrašą reikia papildyti arba suderinti.
- Naujiems šaltiniams reikia suderinti peržiūros metu rastą informaciją.
Teisinis pagrindas ir vertinimo apimtis
Taisyklės vietovei: Lenkija
Apsaugos informacijos pagrindas
Nėra įtrauktas į grybų rūšių apsaugos reglamento priedus (Dz.U.2014poz.1408). Lieka galioti atskiri apribojimai dėl teritorijos ir kitų teisės aktų.
Prekybos informacijos pagrindas
Leidžiama prekiauti arba naudoti grybų produktų gamybai: priedo 1 poz.47 i69 vientisojo teksto Dz.U.2026poz.258 pateikia du lenkiškus tos pačios rūšies pavadinimus. Nė viena iš šių pozicijų neapriboja jos auginimu. Galioja kiti reglamento reikalavimai.
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Filogenetinė Flammulina genties revizija, kurią 2018 m. paskelbė Wang ir bendradarbiai, apėmė 81 grybų kolekcijų iš Rytų Azijos, Europos ir Šiaurės Amerikos. Remiantis žymenų ITS, tef1-α, rpb2, HD1-A, mikrosatelitinių žymenų (SSR) sekomis bei haplotipų tinklo analize, išskirtos 12 filogenetinės rūšys. Vykdant šiuos tyrimus azijinis enokitake buvo išskirtas kaip atskiras taksonas Flammulina filiformis, o Šiaurės Europoje aprašyta rūšis Flammulina finlandica.
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Taksonų atskyrimas turi esminę reikšmę biocheminių ir taikomųjų tyrimų interpretavimui: rezultatai, paskelbti po buvusia plačia etikete Flammulina velutipes, nebūtinai taikomi laukinei europinei juodkotei ugniabudei. Zarzyńskio publikacijoje paminėtos priskiriamos priešvėžinės savybės taikomos auginamai azijinei rūšiai Flammulina filiformis.
Buveinė ir paplitimas
Buveinė, paplitimas ir sezonas
Snowarskio aprašyme substratas daugiausia yra gluosnių, alksnių, tuopų ir guobų mediena, rečiau buko, labai retai eglės. Gryc šiaurės rytų Lenkijoje žieminius kelmučius stebi ypač prie vandens ant gluosnių, taip pat ant tuopų, rečiau miško gilumoje. ČMS nurodo beržą, buką, tuopą, alksnį, uosį ir gluosnį.
Buveinė, paplitimas ir sezonas
Čekijos Respublikoje pagrindinis derėjimo laikotarpis apima mėnesius nuo lapkričio iki kovo. Lauko stebėjimai taip pat dokumentuoja ankstyvus pasirodymus, įskaitant patvirtintą radavietę iš 7 spalio 2024 m. Vidurio Čekijos krašte.
Buveinė, paplitimas ir sezonas
Žieminio kelmučio vaisiakūniai gali išgyventi užšalimą ir atitirpę toliau vystytis, ką aprašo Snowarskis ir ČMS. Zarzyńskis taip pat pažymi galimybę vaisiakūniams formuotis net po sniego danga.
Buveinė, paplitimas ir sezonas
Jungtinėje Karalystėje, įskaitant Vakarų Sasekso grafystę, žieminis kelmutis yra plačiai paplitęs miškuose, parkuose, rezervatuose, kapinėse, senose gyvatvorėse ir sodo malkų krūvose. Ten jis apgyvendina, be kita ko, guobos, uosio, buko ir ąžuolo medieną, derėdamas nuo vėlyvo rudens iki ankstyvo pavasario, įskaitant reguliarų derėjimą gruodį ir sausį.
Buveinė, paplitimas ir sezonas
Vakarų Sasekso miškų ir parkų ekosistemose žieminis kelmutis atlieka svarbų vaidmenį negyvos medienos skaidymo procesuose ir organinių medžiagų apykaitoje. Žiemos mėnesiais jis taip pat yra maisto šaltinis bestuburiams, aktyviems šaltuoju metų laiku.
Patvirtintas paplitimo arealas
Visos sritys patvirtintos išsaugotuose šaltinio duomenyse.
| Šalis | Regionai ir radavietės | Derėjimas | Šaltiniai |
|---|---|---|---|
| Čekija | Vidurio Čekijos kraštas; Pilzeno kraštas | XI–III |
|
| Lenkija | Pamario vaivadija | IX–IV |
|
Šaltiniai
- flammulina_velutipes.PL.law.protection.pdf
- flammulina_velutipes.PL.law.trade.pdf
- CILP: żywotniki jako rzadziej wskazane podłoże płomiennicy
- Odrębne źródłowe opisy podłoża i smaku; wspólny kontekst atlasu
- Waldemar Czerniawski — Atlas Grzybiarze, Flammulina velutipes
- Bas 1983 — Flammulina in western Europe, Persoonia12:51–66
- CILP — Grzyby polskich lasów, s.352
- ČMS: Karel Tejkal, Vladimír Sojka — Flammulina velutipes (taip pat [18])
- Species Fungorum — Flammulina
- GBIF Backbone — exact accepted Flammulina velutipes
- Marek Snowarski — Atlas grzybów Polski, pełna karta Tx833; osobisty odczyt w zalogowanym Chrome
- Naturalis — Interactive Guide, Flammulina velutipes
- Wang i in. 2018: Phylogeny and species delimitation of Flammulina
- Nicki Keeley, Arun District Council 18.02.2026, Wild Wednesday — Velvet Shank
- Mirosław Gryc, Grzyby Puszczy Knyszyńskiej, Flammulina velutipes — płomienica zimowa
- Species Fungorum, Flammulina velutipes (Curtis) Singer 1951, rekord 330940
- Marek Snowarski, Flammulina velutipes — płomiennica zimowa
- Paweł Zarzyński 2021, Grzyby polskich lasów, CILP, ISBN978-83-65659-43-9