Valgomas
Nustatykite vietovę, kad matytumėte savo regiono duomenis.








Piltuvėlinė voveraitė (Craterellus tubaeformis) – voveraitinių šeimos grybas, atpažįstamas iš piltuvėlio pavidalo gelsvai rudos kepurėlės ir ryškiai geltono ar gelsvo tuščiavidurio koto. Apatinė kepurėlės pusė padengta šakotomis, šviesiai pilkšvomis ar gelsvomis gyslomis, kurios primena lakštelius. Tai vertingas ir skanus vėlyvojo rudens valgomasis grybas, augantis didelėmis kolonijomis spygliuočių bei mišriuose miškuose.
Atpažinimas, buveinė ir svarbiausi skirtumai.
Grybautojas
Vaisiakūnio sandara
- Vaisiakūnio sandaros tipas
- Vaisiakūnio sandaros tipas: Kepurėlė, kotas.
Kepurėlė
- Kepurėlės forma
- Kepurėlės forma: piltuvėliškas.
jaunų vaisiakūnių: Kepurėlės forma: išgaubtas.
subrendusių vaisiakūnių: Kepurėlės forma: piltuvėliškas. - Kepurėlės danga
- Kepurėlės danga: žvynuota.
- Kepurėlės spalva
- Kepurėlės spalva: pilkai rudas.
Kepurėlės spalva: gelsvai ruda.
Kepurėlės spalva: tamsiai rudas. - Krašto padėtis
- jaunų vaisiakūnių: Krašto padėtis: užlinkęs į vidų.
- Kepurėlės krašto kontūras
- subrendusių vaisiakūnių: Kepurėlės krašto kontūras: banguotas.
- Krašto sutrūkinėjimai ir plyšimai
- subrendusių vaisiakūnių: Krašto sutrūkinėjimai ir plyšimai: Suplėšytais kraštais.
- Kepurėlės centras
- jaunų vaisiakūnių: Kepurėlės centras: Įdubęs.
- Galvutės / kepurėlės plotis
- Galvutės / kepurėlės plotis: 20–70 mm.
Kepurėlės apačia
- Himenoforo tipas
- Himenoforo tipas: Raukšlės arba klostės.
- Himenoforo spalva
- subrendusių vaisiakūnių: Himenoforo spalva: pilkas.
Himenoforo spalva: pilkai geltonas.
jaunų vaisiakūnių: Himenoforo spalva: geltonas.
jaunų vaisiakūnių: Himenoforo spalva: gelsvai oranžinė.
Kotas ir pagrindas
- Koto forma
- Koto forma: cilindriškas.
- Koto spalva
- Koto spalva: geltonas.
Koto spalva: geltonas, gelsvai oranžinė arba gelsvai ruda. - Koto vidus
- Koto vidus: tuščiaviduris.
- Koto ilgis
- Koto ilgis: 40–80 mm.
- Koto skersmuo
- Koto skersmuo: 3–10 mm.
Trama
- Minkštimo spalva
- Minkštimo spalva: gelsvas.
- Minkštimo kvapas
- Minkštimo kvapas: neišsiskiriantis (minkštimas).
- Tramos skonio išskirtinumas
- Tramos skonio išskirtinumas: neišsiskiriantis.
- Minkštimo storio klasė
- Minkštimo storio klasė: plonas.
Kur ir kada auga
- Buveinė
- Buveinė: spygliuočių miškas.
Buveinė: lapuočių miškas. - Substratas
- Substratas: dirvožemis ir Samanos.
Substratas: negyva mediena. - Vaisiakūnių augimo pobūdis
- Vaisiakūnių augimo pobūdis: grupėmis.
- Aptikimo dažnumas
- Aptikimo dažnumas: dažnas.
- Derėjimo laikotarpis
- Vaisiakūniai pasirodo balandį arba nuo liepos iki lapkričio.
- Paplitimo sritis
- Potwierdzono występowanie w Polsce.
Valgomumas ir kulinarija
- Valgomumas
- Valgomas
Teisė
- Apsauga
- Lenkijoje rūšiai netaikoma rūšinė apsauga.
- Prekyba
- Lenkijoje rūšimi neleidžiama prekiauti ar iš jos gaminti grybų produktų.
FAQ
Ar piltuvėlinė voveraitė yra valgoma?
Taip, tai vertingas ir skanus valgomasis grybas, prieš vartojimą reikalaujantis terminio apdorojimo.
Kokiose buveinėse ji dažniausiai auga?
Dažniausiai auga drėgnuose, samanotuose spygliuočių miškuose, ypač eglynuose ir pelkių pakraščiuose.
Ar ši rūšis bijo šalnų?
Ne, piltuvėlinė voveraitė gerai pakenčia lengvas šalnas ir dygsta iki pat žiemos pradžios.
Ar grybas turi tikrus lakštelius?
Ne, apatinėje kepurėlės pusėje yra tik šakotos, lakštelius primenančios gyslos ar raukšlės.
Kodėl kotas yra tuščiaviduris?
Tai būdingas rūšies bruožas – elastingas, vamzdelio formos geltonas kotas yra tuščias viduje.
Kokiose šalyse ji labiausiai vertinama?
Ši rūšis ypač populiari Skandinavijoje (Suomijoje, Švedijoje), taip pat Prancūzijoje.
Kokia pagrindinė galima rizika vartojant šį grybą?
Užterštose vietovėse ši rūšis linkusi kaupti radiocezio izotopus ir sunkiuosius metalus.
Koks yra šio grybo skonio pobūdis?
Skonis švelnus, šiek tiek riešutinis, su subtiliu vaisių ir pipiriniu poskoniu.
Ar piltuvėlinę voveraitę galima džiovinti?
Taip, ji puikiai tinka džiovinimui ir išlaiko geras aromatines savybes.
Ar ji naudojama audiniams dažyti?
Taip, tekstilės amatuose iš šio grybo nuoviro gaunami gelsvi, rusvi ir žalsvi atspalviai.
Mėgėjas
Pavadinimai ir istorija
- Obowiązująca nazwa krajowa
- lejkowiec trąbkowy
- Obowiązująca nazwa taksonomiczna
- Craterellus tubaeformis (Fr.) Quél.
- Dawne nazwy krajowe
- pieprznik trąbkowy
Stebėjimai namuose
Sporų atspaudas
- Reikalingos medžiagos
- šviežia, subrendusi kepurėlė, popieriaus lapas, stiklinė arba dubenėlis, vanduo
- Laikas
- 2–24 h
- Atlikimas
- Padėkite kepurėlę apatine puse ant popieriaus.
- Užlašinkite lašą vandens ant viršaus ir uždenkite.
- Po 2–24 valandų pakelkite kepurėlę ir apžiūrėkite nuosėdas.
Ko ieškoti
- Sporų atspaudo spalva
- Sporų atspaudo spalva: baltas.
Po mikroskopu
- Reikalingos medžiagos
- šviesinis mikroskopas, objektinis ir dengiamasis stikleliai, adata, vanduo, sporos iš atspaudo
- Atlikimas
- Adata perkelkite šiek tiek atspaudo ant stiklelio.
- Užlašinkite lašą vandens, uždenkite dengiamuoju stikleliu ir apžiūrėkite sporas.
Ko ieškoti
- Sporos forma
- Sporos forma: elipsoidiškas.
- Sporos paviršius
- Sporos paviršius: lygus.
- Sporos matmenys
- Ilgis 9–12 µm, plotis 6,5–9 µm.
Matmenis lyginkite sukalibravę mikroskopo skalę.
Ekologija ir paplitimas
- Dirvožemio reakcija
- Dirvožemio reakcija: rūgštus.
- Dirvožemio derlingumas
- Dirvožemio derlingumas: Skurdus maisto medžiagų.
- Dirvožemio drėgmė
- Dirvožemio drėgmė: Drėgnas.
- Lapuočiai medžiai aplinkoje
- Lapuočiai medžiai aplinkoje: Fagus sylvatica.
- Spygliuočiai medžiai aplinkoje
- Spygliuočiai medžiai aplinkoje: Picea abies ir Pinus sylvestris.
- Mikorizės partneriai
- Bendras rūšies ryšys: Mikorizės partneriai: Picea abies (bendras partnerių sąrašas).
Bendras rūšies ryšys: Mikorizės partneriai: Pinus sylvestris (bendras partnerių sąrašas). - Mitybos būdas
- Mitybos būdas: ektomikorizinis.
Nekulinarinis panaudojimas
Be kulinarijos, piltuvėlinė voveraitė pasižymi taikymu natūralių pluoštų dažymo amate. Grybo kepurėlėse ir kotuose esantys pigmentai leidžia nudažyti vilnos siūlus švelniai gelsvais, kreminiais, gelsvai žalsvais bei rusvais tonais. Naudojant alūno arba vario kandikus, tekstilės meistrai išgauna patvarias, natūralias žemės spalvas.
Šiaurės kraštų kaimo bendruomenėse džiovinti piltuvėlinės voveraitės vaisiakūniai istoriškai būdavo naudojami patalpų kvėpinimui, nes džiūdami skleidžia malonų, vos salstelėjusį aromatą. Dėl elastingos ir patvarios sudžiūvusios struktūros jie taip pat tarnaudavo tradicinių floristinių kompozicijų ir žiemos vainikų kūrimui. Kai kuriose bendruomenėse milteliai buvo naudojami kaip natūralus augalinis pabarstas buityje drėgmei sugerti mažuose induose.
Istorija ir kultūra
Piltuvėlinė voveraitė užima svarbią vietą Skandinavijos šalių kultūroje ir papročiuose. Suomijoje (vadinama „suppilovahvero“) ir Švedijoje („trattkantarell“) ji yra nacionalinis pasididžiavimas, glaudžiai susijęs su vėlyvojo rudens tradicijomis ir šiaurietišku gyvenimo būdu. Šiaurės tautų tautosakoje vėlyvas šių grybų pasirodymas simbolizuoja miško atsisveikinimą prieš žiemą, o jų gebėjimas atlaikyti šalnas buvo siejamas su atsparumu ir ištverme.
Istoriniuose šaltiniuose piltuvėlinė voveraitė ilgą laiką buvo minima bendrai su tikrąja voveraite, tačiau XVIII–XIX a. mikologijos darbuose jau atskiriama kaip savarankiškas vėlyvųjų miškų grybas. Centrinėje Europoje dėl gelsvai rudos spalvos ir vamzdiškos formos ji vadinta „trimito“ ar „piltuvėlio“ vardais ir sieta su rudens derliaus pabaigtuvių folkloru.
Valgomumas ir saugumas
Piltuvėlinė voveraitė yra vertinamas valgomasis grybas, pasižymintis puikiomis skonio savybėmis ir švelnia tekstūra. Grybas nėra toksiškas, tačiau žalias gali sukelti virškinimo diskomfortą jautresniems žmonėms, todėl prieš vartojimą rekomenduojamas pakankamas terminis apdorojimas. Tinkamas paruošimas apima virimą arba kepimą bent 10–15 minučių.
Rūšiai būdinga rizika yra susijusi su augimo aplinka: augdama drėgnose durpingose vietose, ji gali kaupti radioaktyvųjį cezį (ypač Černobylio zonos paveiktuose Europos regionuose) arba sunkiuosius metalus, todėl nerekomenduojama vartoti dideliais kiekiais iš žinomai užterštų teritorijų. Skonis švelnus, subtiliai riešutinis, su lengvu vaisių ir pipiriniu atspalviu. Šiaurės šalyse, ypač Suomijoje ir Švedijoje, ši rūšis laikoma vienu geriausių miško delikatesų, itin vertinama ir Prancūzijoje bei Vokietijoje.
Buveinė ir paplitimas
Piltuvėlinė voveraitė plačiai paplitusi Šiaurės pusrutulio borealiniuose bei vidutinio klimato miškuose – visoje Šiaurės ir Vidurio Europoje, Šiaurės Amerikoje bei Šiaurės Azijoje. Rūšis teikia pirmenybę rūgštiems, drėgniems, samanotiems dirvožemiams, durpingoms vietovėms ir pelkėtų miškų pakraščiams. Ji formuoja mikorizę su įvairiais spygliuočiais medžiais, ypač paprastąja egle (Picea abies) ir pušimi (Pinus), tačiau gali augti ir po lapuočiais, pavyzdžiui, beržais ar bukais. Vaisiakūniai paprastai dygsta tarp gausių kiminų ir kitų samanų patalų, dažnai pasislėpę po spyglių danga didelėmis grupėmis.
Tai itin vėlyvas grybas. Pagrindinis sezonas Šiaurės ir Vidurio Europoje prasideda rugsėjo mėnesį ir tęsiasi iki pat lapkričio pabaigos ar gruodžio pradžios. Kadangi vaisiakūniai pasižymi atsparumu lengvoms šalnoms, jie sėkmingai išsilaiko net po pirmųjų šalčių. Švelnesnio klimato Vakarų Europoje derėjimas gali trukti iki sausio.
Šaltiniai
- Tejkal K. Myko atlas ČMS: Craterellus tubaeformis (liška nálevkovitá). Česká mykologická společnost.
- Svanberg I., Løvaas M., Ståhlberg S. 2025. How funnel chanterelle (Craterellus tubaeformis) became an urban forager favorite in Scandinavia. Journal of Ethnobiology and Ethnomedicine 21: 37. doi:10.1186/s13002-025-00789-x. CC BY 4.0.
- Wojewoda W. 2003. Checklist of Polish larger Basidiomycetes. W: Mirek Z. (red.) Biodiversity of Poland 7. W. Szafer Institute of Botany PAS, Kraków. s. 99 (PDF 101), hasło Cantharellus tubiformis.
Tyrėjas
Valgomumas ir kulinarija
Ustalenia źródłowe: jadalność, spożycie i wykorzystanie
- Valgomumas
- Valgomas — źródło oznaczenia
Wojewoda W. 2003. Checklist of Polish larger Basidiomycetes. W: Mirek Z. (red.) Biodiversity of Poland 7. W. Szafer Institute of Botany PAS, Kraków. s. 99 (PDF 101), hasło Cantharellus tubiformis. · p. 99 (PDF 101): „NOTES. Edible.“ — sąrašo autoriaus vertinimas, o ne besąlygiško saugumo įrodymas.
Moksliniai pavadinimai ir taksonomija
- Galiojantis mokslinis pavadinimas
Craterellus tubaeformis (Fr.) Quél.
Rūšies pavadinimai ir ribos
PTMyk 4/2025 rekomenduoja lenkišką pavadinimą „lejkowiec trąbkowy“ ir sieja jį su pavadinimu Craterellus tubaeformis (Fr.) Quél. Rekomendacijoje pažymėta, kad komisija nenustato dabartinės taksonominės padėties. Wojewoda (2003) nurodo senąjį lenkišką pavadinimą „pieprznik trąbkowy“. Išsaugotas GBIF atitikties rezultatas nurodo C. tubaeformis kaip priimtą pavadinimą ir Hydnaceae šeimą; jame nėra sinonimų sąrašo.
Senojo lenkiško pavadinimo kelias
Wojewoda (2003, p. 99) senąjį lenkišką pavadinimą „pieprznik trąbkowy“ priskiria Chełchowskiui (1898). Šiame darbe patvirtintas Wojewodos sąrašo turinys; Chełchowskio 1898 m. publikacija nebuvo skaityta.
Ekologija ir paplitimas
Laboratorinė diagnostika
Dane ustrukturyzowane
Bazidės
Sagtelės
- Sagtys
- Sagtys: yra. [14]
Sporos
- Sporų spalva pro mikroskopą
- Sporų spalva pro mikroskopą: hialininis. [5]
- Sporos turinys
- Sporos turinys: grūdėtas. [14]
- Lašeliai sporos viduje
- Lašeliai sporos viduje: yra. [14]
- Sporos ilgio ir pločio santykis
- Sporos ilgio ir pločio santykis: 1,2–1,5. [14]
- Sporos forma
- Sporos forma: elipsoidiškas. [5]
- Sporos paviršius
- Sporos paviršius: lygus. [5]
Tyrimų medžiaga ir metodai
Metody i zapisy źródłowe — Źródłowy materiał: Hiszpania, Bizkaia, Gorliz, 150 m, z Quercus ilex, gleba kwaśna; zbiór i oznaczenie J. A. Muñoz, 2.10.2010. PL jest profilem opracowania, nie krajem zbioru.; Zarodniki tego samego materiału literaturowego z Gorliz (2.10.2010).
Materiał źródłowy: Zarodniki tego samego materiału literaturowego z Gorliz (2.10.2010).
Identyfikacja kropli: nierozstrzygnięta.
Długość podstawki; Szerokość podstawki — zapis źródłowy: „Basidios 80×10 µm” [14]
Kształt podstawki — zapis źródłowy: „claviformes” [14]
Zawartość zarodnika — zapis źródłowy: „con contenido granular o gutuladas” [14]
Krople wewnątrz zarodnika — zapis źródłowy: „con contenido granular o gutuladas; skład kropli nieustalony” [14]
Długość zarodnika; Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „Basidiósporas de 9,0–11,5 × 6,5–8,0 µm” [14]
Iloraz długości i szerokości zarodnika — zapis źródłowy: „Q = 1,2–1,5” [14]
Metody i zapisy źródłowe — Opis atlasowy gatunku dla Czech (myko.cz); materiał, liczba pomiarów i stan niepodane.
Barwa zarodnika w mikroskopie — zapis źródłowy: „průsvitné; medium niepodane” [5]
Długość zarodnika — zapis źródłowy: „Výtrusy jsou elipsoidní, 9–12 x 7–9 µm” [5]
Kształt zarodnika — zapis źródłowy: „elipsoidní” [5]
Powierzchnia zarodnika — zapis źródłowy: „hladké” [5]
Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „9–12 x 7–9 µm” [5]
Vaisiakūnio išvaizda
Kepurėlė giliai piltuviška, tamsiai ruda, 2–7 cm, apatinėje pusėje šviesiai pilkai gelsvos briaunelės ir raukšlės vietoj lakštelių; kotas tuščiaviduris, geltonas; trama plona (Svanberg ir kt. 2025). Koto ir sporų matmenys paimti iš papildomo atlaso myko.cz. Pradiniai koto ir sporų matmenys užrašyti iš atlaso myko.cz.; papildomi mikroskopiniai duomenys turi atskirus šaltinius prie rezultatų.
Elementinės sudėties tyrimas — medžiaga ir metodas
Falandysz ir bendraautoriai (2017) analizavo du jungtinius vaisiakūnių kompozitus: CT-1 iš Mojušo (2007; 54 vaisiakūniai) ir CT-2 iš Kartūzų (2008; 71 vaisiakūnių). Abi vietos yra Pamaryje. Išvalyta medžiaga išdžiovinta iki pastovios masės ir homogenizuota; elementai nustatyti ICP-DRC-MS metodu.
Etnomikologinis tyrimas — medžiaga ir apribojimai
Svanberg ir bendraautoriai (2025) tyrė rūšies rinkimo ir naudojimo istoriją Skandinavijoje. Jie naudojosi Švedijos ir Norvegijos spaudos archyvais, 2017 m. apklausa, kurioje dalyvavo 100 asmenys (56 moterys ir 44 vyrai), literatūra bei dalyvaujamaisiais stebėjimais ir pokalbiais su rinkėjais. Tai kokybinis tyrimas, be reprezentatyvios visos populiacijos apklausos.
Mikroskopija: Gorlizo medžiaga 2010
Medžiaga ir rezultatai: Šaltinio sporos yra 9–11,5 × 6,5–8 µm, Q 1,2–1,5; buožiškos bazidės, kurių nurodyti matmenys 80 × 10 µm. Autorius nurodo keturias sterigmas; jų skaičius netapatintas su įrodytu sporų skaičiumi ant bazidės. Aprašyme nurodytas grūdėtas sporų turinys arba lašeliai, nenustačius jų sudėties. Hifų sistema aprašyta kaip monomitinė, o subhimenio hifų plotis – iki 12 µm, nenurodant apatinės ribos. Sagtelės aprašytos bazidėse ir subhimenio hifuose, ne visuose audiniuose. Medžiaga: Gorlizas, Biskaja, Ispanija, 150 m, 2.10.2010, su Quercus ilex, leg./det. J. A. Muñoz. Nenurodytas gausumas ir paruošimo detalės. Tai yra šio šaltinio rezultatai; atskiras 80 × 10 nepateiktas kaip ištirtas kintamumo intervalas.
Palyginimai ČMS atlase
Atlasas myko.cz pavadinimu Craterellus aurora aprašo vaisiakūnius, pasižyminčius ryškesnėmis geltonai oranžinėmis spalvomis ir beveik lygiu himenoforu jaunystėje. Pagal šį šaltinį C. cinereus vaisiakūniai yra nuo pilkų iki pilkai rudų, be geltonų atspalvių. Šaltinyje vartoti pavadinimai išsaugoti; C. aurora nebuvo automatiškai sutapatintas su C. lutescens ir iš to nepadaryta išvada apie bendrą paplitimą Lenkijoje.
Panašios rūšys ir aprašyti supainiojimai
Svanberg ir bendraautoriai (2025) nurodo, kad C. lutescens turi plokštesnes, silpniau išreikštas briauneles ir mažiau ryškų jų atskyrimą nuo koto. Jie aprašo supainiojimus su mirtinai nuodingu Cortinarius rubellus Švedijoje ir Norvegijoje, taip pat kai jis auga tarp piltuvėlio vaisiakūnių. Jie taip pat mini Leotia lubrica, kuri atskiriama pagal drebultinę konsistenciją. Tai šaltinių aprašymų ir praneštų supainiojimų apžvalga; patys šie punktai nėra atpažinimo veiksmingumo testas.
Paplitimo patikra — apimtis ir apribojimai
Medžiaga: Opublikowana obserwacja fotograficzna z jawnym krajem i miejscem w opisie źródłowym.
Peržiūros apimtis: Pilnas tekstas.
Peržiūros data: 23.10.2026.
Apribojimai: Autoriaus apibūdinimas ir matomų požymių atitiktis; be naujo pavyzdžio patikrinimo, DNR ir išsamios paplitimo peržiūros.
Parengimo apimtis
Reikalaujamos patikros yra užskaitytos.
Teisinis pagrindas ir vertinimo apimtis
Analitiniai rezultatai
Elementinės sudėties tyrimas — dviejų mėginių rezultatai
Elementinės sudėties tyrimas — dviejų mėginių rezultatai: Lentelėje 2 abiem kompozitams pateikti 18 elementų nustatymai mg/kg sausosios masės. CT-1 ir CT-2 rezultatai yra atitinkamai: kadmis 0,75 ir 0,44; švinas 0,72 ir 0,64; arsenas 0,19 ir 0,29; varis 39 ir 35; cinkas 72 ir 56. Tai yra šių dviejų mėginių rezultatai, o ne visai rūšiai būdingas intervalas ar bet kurio rinkinio saugumo įvertinimas.
Li — CT-1 ir CT-2: Li: CT-1 (Mojušas 2007) 0,041; CT-2 (Kartūzai 2008) 0,030 mg/kg sausosios masės.
V — CT-1 ir CT-2: V: CT-1 (Mojušas 2007) 0,18; CT-2 (Kartūzai 2008) 0,10 mg/kg sausosios masės.
Cr — CT-1 ir CT-2: Cr: CT-1 (Mojušas 2007) 0,12; CT-2 (Kartūzai 2008) 0,081 mg/kg sausosios masės.
Mn — CT-1 ir CT-2: Mn: CT-1 (Mojušas 2007) 46; CT-2 (Kartūzai 2008) 39 mg/kg sausosios masės.
Co — CT-1 ir CT-2: Co: CT-1 (Mojušas 2007) 0,076; CT-2 (Kartūzai 2008) 0,046 mg/kg sausosios masės.
Ni — CT-1 ir CT-2: Ni: CT-1 (Mojušas 2007) 0,45; CT-2 (Kartūzai 2008) 0,41 mg/kg sausosios masės.
Cu — CT-1 ir CT-2: Cu: CT-1 (Mojušas 2007) 39; CT-2 (Kartūzai 2008) 35 mg/kg sausosios masės.
Zn — CT-1 ir CT-2: Zn: CT-1 (Mojušas 2007) 72; CT-2 (Kartūzai 2008) 56 mg/kg sausosios masės.
As — CT-1 ir CT-2: As: CT-1 (Mojušas 2007) 0,19; CT-2 (Kartūzai 2008) 0,29 mg/kg sausosios masės.
Rb — CT-1 ir CT-2: Rb: CT-1 (Mojušas 2007) 320; CT-2 (Kartūzai 2008) 350 mg/kg sausosios masės.
Sr — CT-1 ir CT-2: Sr: CT-1 (Mojušas 2007) 1,1; CT-2 (Kartūzai 2008) 0,86 mg/kg sausosios masės.
Ag — CT-1 ir CT-2: Ag: CT-1 (Mojušas 2007) 0,55; CT-2 (Kartūzai 2008) 0,096 mg/kg sausosios masės.
Cd — CT-1 ir CT-2: Cd: CT-1 (Mojušas 2007) 0,75; CT-2 (Kartūzai 2008) 0,44 mg/kg sausosios masės.
Ba — CT-1 ir CT-2: Ba: CT-1 (Mojušas 2007) 2,2; CT-2 (Kartūzai 2008) 1,4 mg/kg sausosios masės.
Pb — CT-1 ir CT-2: Pb: CT-1 (Mojušas 2007) 0,72; CT-2 (Kartūzai 2008) 0,64 mg/kg sausosios masės.
Cs — CT-1 ir CT-2: Cs: CT-1 (Mojušas 2007) 2,2; CT-2 (Kartūzai 2008) 2,5 mg/kg sausosios masės.
Tl — CT-1 ir CT-2: Tl: CT-1 (Mojušas 2007) 0,094; CT-2 (Kartūzai 2008) 0,066 mg/kg sausosios masės.
U — CT-1 ir CT-2: U: CT-1 (Mojušas 2007) 0,0020; CT-2 (Kartūzai 2008) 0,0030 mg/kg sausosios masės.
Ekologiniai tyrimai
Paplitimas ir derėjimas Lenkijoje
Nacionalinis sąrašas nurodo rūšį kaip dažną Lenkijoje, įvairiuose miškuose, ant dirvožemio tarp samanų, kartais ant pūvančios medienos, šalia eglės, pušies ir buko, su vaisiakūniais balandį bei nuo liepos iki lapkričio. Rinkiniai iš Pamario (Mojušas 2007, Kartūzai 2008) buvo analizuoti chemiškai. Skandinavijos ir Čekijos mėnesiai nebuvo perkelti į Lenkiją.
Istorinis grėsmės įvertinimas Lenkijoje
Wojewoda (2003, p. 99) klasifikavo rūšį Lenkijoje kaip nekeliančią grėsmės. Tai istorinė informacija iš 2003 m. sąrašo; ji nereiškia naujo grėsmės įvertinimo 2026 m. ar teisinės apsaugos nebuvimo įrodymo.
Šaltinio pastaba apie kritulius ir derėjimą
Ekologijos apžvalgoje Svanberg ir bendraautoriai (2025) nurodo derėjimą nuo rugpjūčio iki lapkričio, kartais vėliau, o esant lietingiems orams – jau liepą. Tai literatūrinis aprašymas su nuoroda 25, be kiekybinės kritulių ir derliaus priklausomybės. Jis nepakeičia Lenkijos Wojewodos duomenų ir nebuvo paverstas sukalibruota prognozinio žemėlapio taisykle.
Buveinė atlaso aprašyme
Atlasas myko.cz aprašo augimą spygliuočių ir lapuočių miškuose, ypač po eglėmis ir bukais, rūgščiuose dirvožemiuose, nuo vidutinio aukščio vietovių aukštyn. Jame nenurodyta skaitinė aukščio riba. Išvardyti medžiai apibūdina radaviečių aplinką; šis paminėjimas pats savaime nepatvirtina mikorizės.
Buveinė ir paplitimas
Potwierdzony zasięg występowania
Wszystkie obszary potwierdzone w zapisanych danych źródłowych.
| Kraj | Regiony i stanowiska | Derėjimas | Šaltiniai |
|---|---|---|---|
| Čekija | Pilzeno kraštas; Vidurio Čekijos kraštas; Pietų Čekijos kraštas | VIII–XI |
|
| Vokietija | Nie ustalono regionów w zapisanych danych | Nie ustalono |
|
| Ispanija | Biskaja — šaltinyje įvardyta teritorija (Gorlisas) | Nie ustalono |
|
| Prancūzija | Nie ustalono regionów w zapisanych danych | Nie ustalono |
|
| Norvegija | Nie ustalono regionów w zapisanych danych | Nie ustalono | |
| Lenkija | Pamarė — šaltinyje įvardyta teritorija (Mojuša, Kartūzai) | IV, VII–XI |
|
| Švedija | Nie ustalono regionów w zapisanych danych | Nie ustalono |
Šaltiniai
- API ELI Sejmu: metadane Dz.U. 2014 poz. 1408 (status: obowiązujący, IN_FORCE).
- API ELI Sejmu: metadane Dz.U. 2026 poz. 258 (status: obowiązujący, IN_FORCE).
- Falandysz J., Chudzińska M., Barałkiewicz D., Drewnowska M., Hanć A. 2017. Toxic elements and bio-metals in Cantharellus mushrooms from Poland and China. Environmental Science and Pollution Research 24: 11472–11482. doi:10.1007/s11356-017-8554-z. PMC5393068. CC BY 4.0.
- GBIF Backbone Taxonomy: species/match Craterellus tubaeformis (usageKey 2554536), odczyt API.
- Tejkal K. Myko atlas ČMS: Craterellus tubaeformis (liška nálevkovitá). Česká mykologická společnost.
- Rozporządzenie Ministra Środowiska z dnia 9 października 2014 r. w sprawie ochrony gatunkowej grzybów (Dz.U. 2014 poz. 1408), pełny tekst PDF z załącznikami.
- Polskie Towarzystwo Mykologiczne 2025. Rekomendacja 4/2025 Komisji ds. Polskiego Nazewnictwa Grzybów (KPNG): lista polskich nazw grzybów, s. 13.
- Svanberg I., Løvaas M., Ståhlberg S. 2025. How funnel chanterelle (Craterellus tubaeformis) became an urban forager favorite in Scandinavia. Journal of Ethnobiology and Ethnomedicine 21: 37. doi:10.1186/s13002-025-00789-x. CC BY 4.0.
- Obwieszczenie Ministra Zdrowia z dnia 13 lutego 2026 r. — tekst jednolity rozporządzenia w sprawie grzybów dopuszczonych do obrotu lub produkcji przetworów grzybowych (Dz.U. 2026 poz. 258), pełny tekst PDF.
- Wojewoda W. 2003. Checklist of Polish larger Basidiomycetes. W: Mirek Z. (red.) Biodiversity of Poland 7. W. Szafer Institute of Botany PAS, Kraków. s. 99 (PDF 101), hasło Cantharellus tubiformis.
- Lejkowiec trąbkowy — zestawienie przepisów o ochronie i obrocie w Polsce (stan na 23.10.2026)
- Wikimedia Commons — oryginalne odpowiedzi API, autorzy, licencje i opisy lokalizacji.
- Muñoz J. A. Craterellus tubaeformis. Sociedad Micológica Barakaldo, Fichas Micológicas n.º 244, aktualizacja 21.09.2018. Oryginalna karta, s. 1.