Nevalgomas
Nustatykite vietovę, kad matytumėte savo regiono duomenis.












Gražiakotis baravykas (Caloboletus calopus) yra baravykinių šeimos grybas. Jis išsiskiria šviesiai pilka, matine kepurėle bei citrinos geltonumo poromis, kurios palietus mėlynuoja. Masyvus kotas viršuje yra geltonas, o apatinėje dalyje karmino raudonumo, padengtas ryškiu tinkleliu. Minkštimas po pažeidimo greitai pamėlynuoja. Dėl stipraus kartumo vaisiakūnis yra nevalgomas ir silpnai nuodingas. Auga nuo vasaros iki rudens spygliuočių bei mišriuose miškuose, dažniausiai sutinkamas kalnų ir priekalnių rajonuose.
Atpažinimas, buveinė ir svarbiausi skirtumai.
Grybautojas
Vaisiakūnio sandara
- Vaisiakūnio sandaros tipas
- Vaisiakūnio sandaros tipas: Kepurėlė, kotas.
Kepurėlė
- Kepurėlės forma
- jaunų vaisiakūnių: Kepurėlės forma: pusiau rutuliška.
Kepurėlės forma: išgaubtas. - Kepurėlės paviršiaus reljefas
- subrendusių vaisiakūnių: Kepurėlės paviršiaus reljefas: lygus.
- Kepurėlės danga
- jaunų vaisiakūnių: Kepurėlės danga: zomšinis.
Kepurėlės danga: žvynuota (kepurėlės centras).
Kepurėlės danga: zomšinis. - Kepurėlės paviršiaus blizgesys
- Kepurėlės paviršiaus blizgesys: matinis.
- Paviršiaus įtrūkimų raštas
- kai sausas: Paviršiaus įtrūkimų raštas: suskilinėjusi netaisyklingais ploteliais.
- Kepurėlės spalva
- Kepurėlės spalva: smėlio spalvos.
Kepurėlės spalva: šviesiai rudas.
Kepurėlės spalva: pilkas.
Kepurėlės spalva: alyvinė.
Kepurėlės spalva: balsva. - Krašto padėtis
- Krašto padėtis: užsirietęs į vidų.
- Kepurėlės krašto išsikišimas už himenoforo
- Kepurėlės krašto išsikišimas už himenoforo: išsikišęs už himenoforo.
- Kepurėlės skersmuo
- Kepurėlės skersmuo – 30–200 mm.
Kepurėlės apačia
- Himenoforo tipas
- Himenoforo tipas: vamzdeliai.
Vamzdeliai prie koto
- Himenoforo profilis ties kotu
- Himenoforo profilis ties kotu: išlinkęs ties kotu (vamzdeliai).
- Pažeistų porų spalva
- Pažeistų porų spalva: Melsvai žalias.
Pažeistų porų spalva: mėlynas. - Natūrali porų spalva
- jaunų vaisiakūnių: Natūrali porų spalva: citrininės geltonos spalvos.
subrendusių vaisiakūnių: Natūrali porų spalva: alyvuogių spalvos.
Natūrali porų spalva: geltonas. - Porų dydis
- Porų dydis: mažas.
- Natūrali vamzdelių spalva
- jaunų vaisiakūnių: Natūrali vamzdelių spalva: citrininės geltonos spalvos.
subrendusių vaisiakūnių: Natūrali vamzdelių spalva: alyvuogių spalvos.
Natūrali vamzdelių spalva: geltonas.
Kotas ir pamatas
- Koto forma
- Koto forma: buožiškas.
Koto forma: statinaitės formos.
Koto forma: cilindriškas. - Koto spalva
- viršutinėje koto dalyje: Koto spalva: citrininės geltonos spalvos.
Koto spalva: raudonas.
subrendusių vaisiakūnių: Koto spalva: raudonas.
viršutinėje koto dalyje: Koto spalva: šviesiai geltonas.
vidurinėje koto dalyje: Koto spalva: raudonas.
apatinėje koto dalyje: Koto spalva: rausvai rudas.
apatinėje koto dalyje: Koto spalva: rausva. - Koto paviršiaus reljefas
- Koto paviršiaus reljefas: tinkliškas.
- Koto vidus
- Koto vidus: pilnaviduris.
- Koto ilgis
- Koto ilgis: 30–150 mm.
- Koto skersmuo
- Koto skersmuo: 10–50 mm.
- Koto tinklelio spalva
- Koto tinklelio spalva: blyškiai geltonas.
viršutinėje koto dalyje: Koto tinklelio spalva: geltonas.
vidurinėje koto dalyje: Koto tinklelio spalva: raudonas.
Trama
- Minkštimo spalva
- Minkštimo spalva: blyškiai šiaudų geltonumo (kepurėlės minkštimas).
Minkštimo spalva: blyškiai šiaudų geltonumo (koto minkštimas).
Minkštimo spalva: balsva.
Minkštimo spalva: blyškiai kreminis.
Minkštimo spalva: blyškiai geltonas.
Minkštimo spalva: nešvariai rausvas (minkštimas ties koto pagrindu). - Minkštimo standumas
- Minkštimo standumas: kietas ir standus.
- Minkštimo skonis
- Minkštimo skonis: kartus.
- Tramos konsistencijos tipas
- Tramos konsistencijos tipas: mėsingas.
- Pažeisto minkštimo spalva
- Pažeisto minkštimo spalva: baltas (kepurėlės minkštimas).
vėliau: Pažeisto minkštimo spalva: turkio mėlyna (kepurėlės minkštimas).
Pažeisto minkštimo spalva: baltas (koto minkštimas).
vėliau: Pažeisto minkštimo spalva: turkio mėlyna (koto minkštimas).
Pažeisto minkštimo spalva: mėlynas. - Minkštimo kvapas
- Minkštimo kvapas: grybų, stiprus.
Minkštimo kvapas: silpnas.
Kur ir kada auga
- Buveinė
- Buveinė: lapuočių miškas.
Buveinė: spygliuočių miškas. - Substratas
- Substratas: dirvožemis.
- Vaisiakūnių augimo pobūdis
- Vaisiakūnių augimo pobūdis: mažomis grupėmis.
Vaisiakūnių augimo pobūdis: pavieniui. - Aptikimo dažnumas
- Aptikimo dažnumas: retas.
- Derėjimo laikotarpis
- Vaisiakūniai pasirodo nuo birželio iki lapkričio.
- Paplitimo sritis
Valgomumas ir virtuvė
- Valgomumas
- Nevalgomas
Teisė
- Apsauga
- Lenkijoje gražiakotis baravykas nėra saugomas įstatymų nustatytos rūšių apsaugos.
- Prekyba
- Caloboletus calopus nėra įtrauktas į Lenkijos leidžiamų prekiauti ir perdirbti grybų sąrašą.
Su kuo galima supainioti

Boletus edulis
Pagrindiniai skirtumai
Supainiojimas su tikriniu baravyku (Boletus edulis) gamtoje galimas daugiausia tik paviršutiniškai pažvelgus iš viršaus į jaunus vaisiakūnius. Tikrinis baravykas išsiskiria ruda kepurėle, vamzdeliais nuo baltų iki geltonai žalių, kurie paspaudus nemėlynuoja, šviesiu kotu be ryškiai raudonos spalvos pėdsakų ir švelniu, maloniu skoniu.
Caloboletus radicans
Pagrindiniai skirtumai
Savo ruožtu šakniškojo kartbaravykio (Caloboletus radicans) kotas yra visas geltonas (be karmino raudonumo zonos)
Rubroboletus satanas
Pagrindiniai skirtumai
šėtoninio baravyko (Rubroboletus satanas) poros yra intensyviai kraujo raudonumo, o ne citriniškai geltonos.
FAQ
Ar gražiakotis baravykas yra valgomas grybas?
Ne, gražiakotis baravykas yra nevalgomas grybas dėl stipraus kartumo, o suvalgytas žalias arba nepakankamai išvirtas gali sukelti nemalonius virškinamojo trakto sutrikimus.
Kaip atskirti gražiakotį baravyką nuo tikrinio baravyko?
Gražiakotis baravykas turi pilką kepurėlę, ryškiai geltonas ir mėlynuojančias poras bei raudoną koto apačią, tuo tarpu tikrinis baravykas turi rudą kepurėlę, nemėlynuojančius vamzdelius ir švelnų skonį.
Ar gražiakočio baravyko kartumas išnyksta išvirus?
Ne, medžiagos, atsakingos už kartų skonį (kalopinas ir dariniai), yra atsparios temperatūrai. Nei virimas, nei kepimas ar džiovinimas nepašalina kartumo iš vaisiakūnio.
Kodėl gražiakočio baravyko minkštimas mėlynuoja?
Minkštimo ir porų mėlynavimas po pažeidimo yra fenolinių pigmentų oksidacijos veikiant atmosferos deguoniui rezultatas. Tai visiškai natūrali šios rūšies reakcija.
Kokiuose miškuose ir buveinėse auga gražiakotis baravykas?
Auga daugiausia spygliuočių ir mišriuose žemutinės ir aukštutinės kalnų juostos miškuose, dažniausiai po eglėmis, kėniais bei bukais, rūgščiuose ir mažai kalkių turinčiuose dirvožemiuose.
Kada yra gražiakočio baravyko dygimo sezonas?
Lenkijos šaltiniuose jo sezonas apibūdinamas tiesiog kaip vasara ir ruduo, kalendoriuje nuo birželio iki lapkričio. Čia nenurodomos griežtos ribinės datos ar piko mėnuo.
Ar gražiakotis baravykas Lenkijoje yra saugomas teisės aktų?
Rūšis nėra saugoma griežta teisine apsauga, tačiau dėl retumo žemumose ir prisirišimo prie priekalnių miškų yra įtraukta į nykstančių grybų raudonuosius sąrašus.
Su kokiais grybais dažniausiai painiojamas gražiakotis baravykas?
Būna painiojamas su šakniniu baravyku, baravyku paąžuoliu bei dėmėtuoju baravyku. Jį išskiria citriniškai geltona koto viršūnė ir pelenų spalvos kepurėlė.
Mėgėjas
Kepurėlės apačia
- Vamzdelių ilgis
- Vamzdelių ilgis: 3–16 mm.
Pavadinimai ir istorija
- Galiojantis nacionalinis pavadinimas
- gorzkoborowik żółtopory
- Galiojantis taksonominis pavadinimas
- Caloboletus calopus
- Buvę nacionaliniai pavadinimai
- borowik żółtopory, grzyb pięknotrzonowy
Stebėjimai namuose
Sporų atspaudas
- Reikalingos medžiagos
- šviežia, subrendusi kepurėlė, popieriaus lapas, stiklinė arba dubenėlis, vanduo
- Laikas
- 2–24 h
- Atlikimas
- Padėkite kepurėlę apatine puse ant popieriaus.
- Užlašinkite lašą vandens ant viršaus ir uždenkite.
- Po 2–24 valandų pakelkite kepurėlę ir apžiūrėkite nuosėdas.
Ko ieškoti
- Sporų atspaudo spalva
- Sporų atspaudo spalva: rudas.
- Sporų atspaudo atspalvis
- Sporų atspaudo atspalvis: Alyvuogių atspalvio tabako rudumo. Sporų atspaudo atspalvis: alyviškai rudas.
Po mikroskopu
- Reikalingos medžiagos
- šviesinis mikroskopas, objektinis ir dengiamasis stikleliai, adata, vanduo, sporos iš atspaudo
- Atlikimas
- Adata perkelkite šiek tiek atspaudo ant stiklelio.
- Užlašinkite lašą vandens, uždenkite dengiamuoju stikleliu ir apžiūrėkite sporas.
Ko ieškoti
- Sporos forma
- Sporos forma: beveik verpstės formos. Sporos forma: verpstiškas.
- Sporos paviršius
- Sporos paviršius: lygus.
- Sporos matmenys
- Ilgis 12–16 µm, plotis 4,5–6 µm.
Matmenis lyginkite sukalibravę mikroskopo skalę.
Ekologija ir paplitimas
- Dirvožemio reakcija
- Dirvožemio reakcija: neutrali.
Dirvožemio reakcija: šarminis.
Dirvožemio reakcija: rūgštus. - Mikorizės partneriai
- Bendras rūšies ryšys: Mikorizės partneriai: Fagus (bendras partnerių sąrašas).
Bendras rūšies ryšys: Mikorizės partneriai: Quercus (bendras partnerių sąrašas).
Bendras rūšies ryšys: Mikorizės partneriai: Pinus (bendras partnerių sąrašas).
Bendras rūšies ryšys: Mikorizės partneriai: Picea (bendras partnerių sąrašas). - Mitybos būdas
- Mitybos būdas: ektomikorizinis.
Istorija ir kultūra
Grakščiojo baravyko taksonominė ir rašytinė istorija siekia XVIII amžių ir yra svarbus Europos mikologijos raidos skyrius. Ankstyvas šio grybo atvaizdavimas pasirodė Jacobo Christiano Schaefferio 1770 metų ikonografijoje, o tai yra vienas seniausių dokumentuotų šio taksono ikonografinių liudijimų. Formalų mokslinį rūšies aprašymą 1801 metais pavadinimu Boletus calopus paskelbė Christiaanas Hendrikas Persoonas. Šį pavadinimą 1821 metais fundamentaliame veikale Systema Mycologicum vėliau sankcionavo Elias Friesas, o tai beveik dviem šimtmečiams įtvirtino šio taksono vietą klasikinėje mikologinėje literatūroje.
Naujaisiais laikais filogenetinių baravykinių šeimos tyrimų pažanga lėmė gilią tradicinės Boletus genties reviziją. 2014 metais italų mikologas Alfredo Vizzini sukūrė naują nomenklatūrinį derinį, perkeldamas rūšį į naujai išskirtą Caloboletus gentį. Ši rūšis mokslo istorijoje įsitvirtino kaip pavyzdinis kepurėtųjų grybų sistematikos evoliucijos pavyzdys – nuo senųjų XVIII a. graviūrų bei klasikinių morfologinių aprašymų iki šiuolaikinių molekulinių analizių.
Valgomumas ir saugumas
Gražiatkotis baravykas (Caloboletus calopus) yra nevalgomas grybas, o žalias arba nepakankamai termiškai apdorotas – silpnai nuodingas. Jo vartojimas sukelia virškinamojo trakto sutrikimus, tokius kaip pykinimas, pilvo spazmai ir vėmimas, nors ir nesukelia ilgalaikių vidaus organų pažeidimų.
Pagrindinė kliūtis vartojimui yra jo skonis. Trama iš pirmo ragavimo gali pasirodyti švelni, tačiau vos po kelių sekundžių atsiskleidžia intensyvus, veriantis ir išliekantis kartumas, primenantis pelyną. Grybo kvapas silpnas, silpnai rūgštokas arba nemalonus. Šis kartumas yra visiškai termostabilus – jokie pirminio apdorojimo metodai, įskaitant ilgą apvirimą, vandens nupylimą, džiovinimą ar šarminimą, nepašalina karčiųjų junginių. Net nedidelė vaisiakūnio dalis, pridėta į patiekalą, paverčia jį netinkamu valgyti.
Dėl šios priežasties saugaus ir patenkinamo vartojimo sąlygų nėra. Visose Europos šalyse, įskaitant Lenkiją, Vokietiją ir Italiją, ši rūšis visuotinai klasifikuojama kaip nevalgomas grybas ir grybautojų visiškai apeinama.
Buveinė ir paplitimas
Grakštusis baravykas (Caloboletus calopus) aptinkamas spygliuočių, mišriuose bei lapuočių miškuose. Būdamas ektomikorizinis grybas, jis sudaro ryšius su spygliuočiais medžiais, visų pirma su paprastąja egle (Picea abies) ir paprastuoju kėniu (Abies alba), taip pat su lapuočiais, ypač su paprastuoju buku (Fagus sylvatica). Auga įvairiuose dirvožemiuose, vystydamasis tiek rūgščiame substrate, tiek kitomis edafinėmis sąlygomis, be pagrindo jam priskirti griežtą vieno tipo substrato pasirinkimą.
Geografiniu požiūriu rūšis yra plačiai paplitusi Europoje, kur fiksuojama daugelyje Vidurio ir Pietų Europos šalių, šiaurėje siekdama pietinius Skandinavijos regionus. Molekuliniai tyrimai (be kita ko, Zhao ir kt.) parodė, kad Azijos taksonai, anksčiau priskirti šiai rūšiai, atstovauja atskiroms evoliucinėms linijoms, nors išvada apie atskirtumą neturėtų būti apibendrinama visiems pasauliniams įrašams už Europos žemyno ribų.
Lenkijoje suvestinėse dokumentuotas vaisiakūnių pasirodymo laikotarpis apima periodą nuo birželio iki lapkričio (VI–XI), o tai yra vietinis stebėjimų diapazonas, kurio nereikėtų tiesiogiai tapatinti su fenologiškai suvienodintu sezonu visoje Europoje.
Šaltiniai
- fn_calopus
- src-atlas-calopus
Tyrėjas
Valgomumas ir virtuvė
Šaltinio nustatymai: valgomumas, vartojimas ir naudojimas
- Valgomumas
- Nevalgomas — apibūdinimo šaltinis
caloboletus calopus · Culinary Notes, first paragraph; exact subject Caloboletus calopus; clause “this bolete is not edible”
Moksliniai pavadinimai ir taksonomija
- Galiojantis mokslinis pavadinimas
Caloboletus calopus
Gatunek został zdiagnozowany naukowo w 1801 roku przez Christiaana Hendrika Persoona jako Boletus calopus. W 2014 roku włoski mykolog Alfredo Vizzini, w oparciu o badania filogenetyczne wykazujące odrębność linii borowików o gorzkim miąższu i specyficznej budowie anatomicznej, przeniósł ten gatunek do nowo utworzonego rodzaju Caloboletus jako Caloboletus calopus.
- Zakres ujęcia taksonomicznego
C. calopus według obserwacji brytyjskiego autora; zasięg siedliska nie utożsamiony z Polską
[6]
Ekologija ir paplitimas
Laboratorinė diagnostika
Tyrimų medžiaga ir metodai
- Šaltiniuose pateikti rezultatai — Sporos ilgis
- Materiał badania: Named-species literature description; the two source contexts are independent. 12–16 µm [9] [5]
- Šaltiniuose pateikti rezultatai — Sporos plotis
- Materiał badania: Named-species literature description; the two source contexts are independent. 4,5–5,5 µm [9]
Materiał badania: Named-species literature description; the two source contexts are independent. 4,5–6 µm [5]
Metody i zapisy źródłowe — Named-species literature description; the two source contexts are independent.
Metody i zapisy źródłowe — Named-species literature description; the two source contexts are independent.
Długość zarodnika — zapis źródłowy: „Atlas: zarodniki długości12–16µm.” [9]
Kształt zarodnika — zapis źródłowy: „Atlas: zarodniki wrzecionowate.” [9]
Powierzchnia zarodnika — zapis źródłowy: „Atlas: zarodniki gładkie.” [9]
Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „Atlas: zarodniki szerokości4,5–5,5µm.” [9]
Paplitimo patikrinimas — apimtis ir apribojimai
Materiał: Zrewidowana obserwacja z Beskidu Makowskiego; geograficznie przypisano tylko nazwany region.
Zakres odczytu: Fragmenty źródeł.
Odczytano fragment źródła; pełny tekst i metody nie zostały zweryfikowane.
Data przeglądu: 21.10.2026.
Ograniczenia: Źródłowe oznaczenie i zakres pojęcia zachowano. Nie zadeklarowano nowego badania okazów ani odczytu wszystkich publikacji cytowanych przez źródło.
[7]Aprašo apimtis
Prieš užbaigiant įrašą reikia papildyti arba suderinti.
- Paplitimo regionų paieška reikalauja suderinimo.
- Ankstesnių išvadų sąsajas reikia patikrinti iš naujo.
- Naujiems šaltiniams reikia suderinti peržiūros metu rastą informaciją.
Teisinis pagrindas ir vertinimo apimtis
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Badania chemiczne i farmakologiczne owocników gorzkoborowika żółtoporego pozwoliły zidentyfikować kluczowe związki odpowiedzialne za jego właściwości smakowe oraz reakcje barwne:
Związki odpowiedzialne za gorycz (kalopiny i cyklokalopiny): W 2002 roku zespół Vereny Hellwig wyizolował z owocników Boletus calopus grupę unikalnych związków seskwiterpenowych o szkielecie laktonowym, nazwanych kalopinami i cyklokalopinami. Główną substancją wywołującą intensywną gorycz miąższu jest O-acetylocyklokalopina A (O-acetylcyclocalopin A), której towarzyszą w mniejszych stężeniach kalopina i jej inne pochodne. Związki te charakteryzują się bardzo niskim progiem wyczuwalności smaku gorzkiego u ludzi oraz wysoką stabilnością termiczną, przez co tradycyjne zabiegi kulinarne nie usuwają goryczy.
Pochodne kwasu pulwinowego i reakcja sinienia: Owocniki zawierają barwniki polifenylowe wywodzące się z kwasu pulwinowego, w tym kwas wariegatowy, kwas kserokomowy oraz kwas atromentowy. W nienaruszonym miąższu związki te są bezbarwne lub żółtawe, lecz pod wpływem uszkodzenia komórek i kontaktu z tlenem atmosferycznym enzymy z grupy oksydaz utleniają je do chinonodioksanów o intensywnie błękitnej barwie, co odpowiada za szybkie sinienie rurek i miąższu. W badaniach laboratoryjnych in vitro (Huang i in. 2009) związki te testowano pod kątem hamowania ludzkich enzymów cytochromu P450, wykazując hamowanie izoenzymu CYP3A4 w warunkach probówkowych (wartości IC50 odpowiednio 65,1 µM dla kwasu atromentowego, 2,2 µM dla wariegatowego i 2,4 µM dla kserokomowego). Wyniki te dotyczą jednak wyłącznie izolowanych enzymów w laboratorium i nie oznaczają wpływu spożycia grzyba na metabolizm leków u człowieka.
Badania ekstraktów komórkowych i aktywność antyoksydacyjna: W badaniach laboratoryjnych (Morel i in. 2018) cztery ekstrakty z owocników (cykloheksanowy, chloroformowy, etanolowy i wodny) badano pod kątem wpływu na proliferację komórek linii HCT116 oraz aktywności zmiatania wolnych rodników (test DPPH). W teście hamowania proliferacji komórek HCT116 ekstrakty nie wykazały istotnej aktywności (wszystkie wartości IC50 przekraczały 100 µg/mL), natomiast w teście DPPH najwyższą aktywność antyoksydacyjną wykazała frakcja chloroformowa (EC50 = 0,14 mg/mL). W dyskusji publikacji autorzy odnotowali brak ogólnej toksyczności i gorzki smak tego gatunku jako cechę ograniczającą jego wykorzystanie.
Buveinė ir paplitimas
Patvirtintas paplitimo arealas
Visos sritys patvirtintos išsaugotuose šaltinio duomenyse.
| Šalis | Regionai ir radavietės | Derėjimas | Šaltiniai |
|---|---|---|---|
| Lenkija | Mažosios Lenkijos vaivadija | VI–XI |
|
Šaltiniai
- Paweł Zarzyński 2021, Grzyby polskich lasów, CILP, s.94; ISBN978-83-65659-43-9.
- NDFF Verspreidingsatlas: Caloboletus calopus
- archive-caloboletus-calopus-profile
- Weryfikacja polskiej ochrony i handlu Caloboletus calopus, 16.10.2026
- fn_calopus
- kpng_calopus
- Pierwotny zapis źródłowy — P0: caloboletus_calopus
- src-atlas-calopus
- ELI, DU/2026/258
- ELI, DU/2014/1408