Valgomas
Nustatykite vietovę, kad matytumėte savo regiono duomenis.










Pušyninio baravyko vaisiakūnis yra masyvios kepurėlės ir koto sandaros su vamzdeliniu himenoforu po kepurėle. Jis yra išskirtinai kresnas ir mėsingas, dažnai stambesnis nei tikrinio baravyko. Šie grybai auga pavieniui arba po kelis vienetus. Kepurėlė siekia nuo 50 iki 250–300 mm skersmens. Pasižymi tamsiai raudonai ruda, raudonmedžio arba tamsia kaštonine ruda spalva, kartais su violetiniu atspalviu. Jauna kepurėlė yra pusrutuliška, su užsirietusiu kraštu, padengtu švelniu apnašu, vėliau tampa išgaubta iki pagalviškos. Jos paviršius būna raukšlėtas, gūbriuotas, o kartais duobėtas. Luobelė gali būti švelniai zomšinė arba lygi; drėgnu oru tampa šiek tiek lipni, blizganti ir nežymiai išsikiša už kepurėlės krašto. Kraštas yra vienaspalvis, be geltonos zonos, nors jaunų egzempliorių būna šviesesnis – balkšvas, rausvas arba violetinis. Vamzdeliai yra iki 25 mm ilgio ir iškirptai priaugę prie koto. Iš pradžių balti arba kreminiai, su amžiumi tampa geltoni, o subrendusiuose vaisiakūniuose – alyviniai. Poros paspaudus spalvos nekeičia, o senesnių egzempliorių jų kraštai gali paruduoti. Kotas yra 60–150 mm ilgio ir 30–100 mm storio. Jis tvirtas, tankus ir stipriai mėsingas. Jaunas būna statinaitės formos arba rutuliškai kiaušiniškai gumbiškas, su amžiumi tampa cilindriškai buožiškas. Viršūnė būna balkšva, žemiau kotas yra nuo geltonai rudo iki šviesiai rudo, senesnių egzempliorių dažnai rausvas. Jį dengia tinklelis su balkšvomis akutėmis viršutinėje dalyje, žemyn ruduojantis, kartais siekiantis beveik koto pagrindą. Trama balta, kieta ir kompaktiška, po pačia kepurėlės luobele yra rausvo iki raudonai rudo atspalvio. Perpjovus nemėlynuoja ir netamsėja. Šviežių vaisiakūnių kvapas švelnus ir maloniai baravykinis, intensyvesnis išdžiovinus; skonis švelnus, grybinis. Sporų atspaudas yra nuo tamsiai alyvinio iki rudai alyvinio. Sporos po mikroskopu lygios, su matomais lašeliais, cilindriškai elipsiškos, siaurai elipsiškos iki verpstiškos formos. Sporų matmenys siekia 15,5–20 × 4,5–5,5 µm (pagal lenkų šaltinius) bei 12–17 × 4–6 µm (pagal čekų šaltinius). Kepurėlės luobelėje yra storas drebutinis sluoksnis su galiniais elementais, kurių plotis siekia iki 27 µm, ir raudonai rudu prisieniniu bei inkrustuojančiu pigmentu, tirpstančiu KOH.
Atpažinimas, buveinė ir svarbiausi skirtumai.
Grybautojas
Vaisiakūnio sandara
- Vaisiakūnio sandaros tipas
- Vaisiakūnio sandaros tipas: Kepurėlė, kotas.
- Viso vaisiakūnio konsistencija
- Viso vaisiakūnio konsistencija: mėsingas.
Kepurėlė
- Kepurėlės forma
- jaunų vaisiakūnių: Kepurėlės forma: pusiau rutuliška.
subrendusių vaisiakūnių: Kepurėlės forma: išgaubtas. - Kepurėlės paviršiaus reljefas
- Kepurėlės paviršiaus reljefas: raukšlėtas.
subrendusių vaisiakūnių: Kepurėlės paviršiaus reljefas: raukšlėtas.
subrendusių vaisiakūnių: Kepurėlės paviršiaus reljefas: duobėta.
subrendusių vaisiakūnių: Kepurėlės paviršiaus reljefas: gumburėta. - Kepurėlės danga
- Kepurėlės danga: veltiniškas arba plikas.
subrendusių vaisiakūnių: Kepurėlės danga: plikas.
Kepurėlės danga: plikas.
jaunų vaisiakūnių: Kepurėlės danga: miltuotas. - Kepurėlės paviršiaus blizgesys
- kai šlapias, subrendusių vaisiakūnių: Kepurėlės paviršiaus blizgesys: blizgus.
- Kepurėlės lipnumas ir gleivėtumas
- kai šlapias: Kepurėlės lipnumas ir gleivėtumas: lipnus.
- Kepurėlės spalva
- subrendusių vaisiakūnių: Kepurėlės spalva: tamsiai rudas.
subrendusių vaisiakūnių: Kepurėlės spalva: rausvai rudas.
jaunų vaisiakūnių: Kepurėlės spalva: balsva (kepurėlės krašte).
Kepurėlės spalva: tamsiai rausvai rudas. - Krašto padėtis
- jaunų vaisiakūnių: Krašto padėtis: užsirietęs į vidų.
- Kepurėlės krašto išsikišimas už himenoforo
- subrendusių vaisiakūnių: Kepurėlės krašto išsikišimas už himenoforo: išsikišęs už himenoforo.
- Kepurėlės skersmuo
- Kepurėlės skersmuo – 50–300 mm.
- Kepurėlės spalvų zoniškumas
- Kepurėlės spalvų zoniškumas: be zoniškumo.
Kepurėlės apačia
- Himenoforo tipas
- Himenoforo tipas: vamzdeliai.
Vamzdeliai prie koto
- Himenoforo profilis ties kotu
- Himenoforo profilis ties kotu: išlinkęs ties kotu (vamzdeliai).
- Pažeistų porų spalva
- Pažeistų porų spalva: spalva nesikeičia.
- Natūrali porų spalva
- jaunų vaisiakūnių: Natūrali porų spalva: baltas.
subrendusių vaisiakūnių: Natūrali porų spalva: geltonas.
subrendusių vaisiakūnių: Natūrali porų spalva: alyvuogių spalvos. - Natūrali vamzdelių spalva
- jaunų vaisiakūnių: Natūrali vamzdelių spalva: kreminis.
subrendusių vaisiakūnių: Natūrali vamzdelių spalva: alyvuogių spalvos.
jaunų vaisiakūnių: Natūrali vamzdelių spalva: blyškiai geltonas.
jaunų vaisiakūnių: Natūrali vamzdelių spalva: baltas.
subrendusių vaisiakūnių: Natūrali vamzdelių spalva: geltonas.
Kotas ir pamatas
- Koto forma
- jaunų vaisiakūnių: Koto forma: statinaitės formos.
subrendusių vaisiakūnių: Koto forma: buožiškas.
jaunų vaisiakūnių: Koto forma: rutuliškas arba kiaušiniškas.
subrendusių vaisiakūnių: Koto forma: cilindriškai buožiškas. - Koto spalva
- jaunų vaisiakūnių, viršutinėje koto dalyje: Koto spalva: balsva.
apatinėje koto dalyje: Koto spalva: gelsvai ruda.
Koto spalva: šviesiai rudas.
Koto spalva: rausva.
subrendusių vaisiakūnių: Koto spalva: rausva. - Koto paviršiaus reljefas
- viršutinėje koto dalyje: Koto paviršiaus reljefas: tinkliškas.
apatinėje koto dalyje: Koto paviršiaus reljefas: tinkliškas. - Koto konsistencija
- Koto konsistencija: standus.
- Koto ilgis
- Koto ilgis: 60–150 mm.
- Koto skersmuo
- Koto skersmuo: 30–100 mm.
- Koto tinklelio spalva
- viršutinėje koto dalyje: Koto tinklelio spalva: balsva.
apatinėje koto dalyje: Koto tinklelio spalva: rusvas.
Trama
- Minkštimo spalva
- Minkštimo spalva: baltas.
Minkštimo spalva: rausvai rudas (kepurėlės minkštimas, po odele). - Minkštimo standumas
- Minkštimo standumas: standus.
- Pažeisto minkštimo spalva
- Pažeisto minkštimo spalva: spalva nesikeičia.
- Minkštimo kvapas
- Minkštimo kvapas: grybų, silpnas.
Kur ir kada auga
- Buveinė
- Buveinė: spygliuočių miškas.
Buveinė: mišrus miškas.
Buveinė: lapuočių miškas. - Substratas
- Substratas: dirvožemis.
- Vaisiakūnių augimo pobūdis
- Vaisiakūnių augimo pobūdis: pavieniui.
Vaisiakūnių augimo pobūdis: mažomis grupėmis. - Derėjimo laikotarpis
- Vaisiakūniai pasirodo nuo birželio iki rugsėjo.
- Paplitimo sritis
Valgomumas ir virtuvė
- Valgomumas
- Valgomas
Su kuo galima supainioti

Boletus edulis
Svarbiausi skirtumai
Pušyninis baravykas (Boletus pinophilus) pasižymi tamsia, raudonai ruda arba beveik juodai ruda kepurėle ir auga daugiausia kartu su pušimis. Mikroskopinėje sandaroje išsiskiria stora, suželatinėjusia luobele bei galiniais elementais, kurių plotis siekia iki 27 µm, turinčiais raudonai rudą prisieninį inkrustuojantį pigmentą, tirpstantį kalio hidrokside (KOH).
Tikrinio baravyko (Boletus edulis) kepurėlė būna nuo šviesiai rudos iki tamsiai rudos spalvos atspalvių, kartais su gelsvu ar rausvu tonu, tačiau jos paviršius yra plikas, riebokšnis, o koto tinklelis dažniausiai smulkus ir apribotas viršutine dalimi. Mikroskopiškai B. edulis luobelės galiniai elementai yra 4–19 µm pločio, o pigmentas yra ląstelių viduje. Rausvo atspalvio buvimas ir pušų kaimynystė nėra išskirtiniai B. pinophilus bruožai, nes B. edulis taip pat auga pušynuose ant neturtingo, rūgštaus smėlio.

George Chernilevsky · Public domain
Bez zmian względem zachowanego oryginału.
Nuotraukos šaltinis · Public domainBoletus reticulatus
Svarbiausi skirtumai
Vasarinis baravykas (Boletus reticulatus) išsiskiria sausa, aksomine nuo vidutiniškai geltonai rudos iki raudonai rudos spalvos kepurėle, kuri senesnių vaisiakūnių dažnai būdingai sutrūkinėja. Per visą koto ilgį matomas ryškus, iškilus tinklelis. Mikroskopiniame vaizde luobelės galiniai elementai siekia iki 20 µm pločio ir turi smulkių viduląstelinio pigmento grūdelių. Ši rūšis auga daugiausia po ąžuolais, molingoje arba smėlingo molio dirvoje, be kita ko, parkuose ir pakelėse.
Pušyninis baravykas (Boletus pinophilus) nuo vasarinio baravyko skiriasi gerokai tamsesne kepurėle su ryškiu, giliu raudonai rudu arba raudonmedžio atspalviu.

Boletus aereus
Svarbiausi skirtumai
Pušyninis baravykas (Boletus pinophilus) pasižymi raudonai ruda, kaštonine iki raudonmedžio atspalvio kepurėlės spalva, kurios paviršius dažnai raukšlėtas ir suželatinėjęs, storesniu tinkleliu ties koto viršūne bei platesniais kepurėlės luobelės elementais (iki 27 µm pločio), kurių rudas pigmentas tirpsta kalio hidrokside (KOH).
Tamsiabrūvis baravykas (Boletus aereus) pasižymi kepurėle be rausvų atspalvių, labai tamsiai rudos ar beveik juodai rudos spalvos, su sausu, smulkiai plaukuotu paviršiumi ir apšerkšnijusiu kraštu. Ant koto yra tamsiai rudas tinklelis, dengiantis beveik visą jo ilgį. Galiniai luobelės hifų elementai yra siauresni (iki 11 µm pločio) ir turi smulkių viduląstelinių pigmento grūdelių.
FAQ
Ar pušyninį baravyką galima vartoti žalią?
Valgyti žalią grybą vienareikšmiškai nerekomenduojama remiantis bendromis PSSE rekomendacijomis dėl miško grybų. Būtinas terminis apdorojimas, o džiovinimas tėra konservavimo metodas.
Po kokiais medžiais dažniausiai auga pušyninis baravykas?
Tyrimuose jis siejamas beveik vien su pušimi (Pinus), retai – su egle (Picea). Kuneo šaltiniai nurodo spygliuočių ir lapuočių miškus be konkrečių medžių genčių įrodymų.
Kokiais mėnesiais Lenkijoje galima rasti pušyninį baravyką?
Lenkijos klimato sąlygomis šios rūšies derėjimo laikotarpis dokumentuojamas nuo birželio iki rugsėjo (VI–IX), priklausomai nuo drėgmės ir temperatūros.
Koks pušyninio baravyko skonis?
Pasižymi maloniu skoniu ir nelabai stipriu šviežio minkštimo kvapu. Jo minkštimas yra baltas ir perpjovus nekeičia spalvos.
Kodėl pušyninis baravykas kartais vadinamas „porcino rosso“?
Itališkas pavadinimas „porcino rosso“ nurodo būdingą šios rūšies kepurėlės raudonmedžio arba raudonai rudą atspalvį.
Kokiame dirvožemyje ši rūšis auga labiausiai?
Dažnai aptinkamas smėlinguose ir rūgščiuose dirvožemiuose, būdinguose pušynams, tačiau įsikuria ir kitokio tipo miško paklotėse.
Ar pušyninis baravykas kaupia sunkiuosius metalus?
Moksliniuose tyrimuose skelbti šios rūšies vaisiakūnių gyvsidabrio koncentracijos matavimai, rodantys jo pasisavinimą iš dirvožemio, nedarant apibendrinimų dėl klinikinių padarinių.
Ar pušyninis baravykas Lenkijoje yra saugoma rūšis?
Lenkijoje rūšies apsauga jam netaikoma. Jis neįtrauktas į Aplinkos ministro potvarkyje nurodytą griežtai ar iš dalies saugomų grybų sąrašą.
Kada oficialiai paskelbtas pavadinimas Boletus pinophilus?
Oficialus rūšies pavadinimas Boletus pinophilus mikologinėje literatūroje paskelbtas 1973 metais.
Kodėl nerekomenduojama rinkti senų šio grybo vaisiakūnių?
Senuose, peraugusiuose vaisiakūniuose vyksta natūralūs audinių irimo procesai, o jų vartojimas kelia nespecifinių skrandžio negalavimų riziką.
Mėgėjas
Kepurėlės apačia
- Vamzdelių ilgis
- Vamzdelių ilgis: iki 25 mm.
Stebėjimai namuose
Sporų atspaudas
- Reikalingos medžiagos
- šviežia, subrendusi kepurėlė, popieriaus lapas, stiklinė arba dubenėlis, vanduo
- Laikas
- 2–24 h
- Atlikimas
- Padėkite kepurėlę apatine puse ant popieriaus.
- Užlašinkite lašą vandens ant viršaus ir uždenkite.
- Po 2–24 valandų pakelkite kepurėlę ir apžiūrėkite nuosėdas.
Ko ieškoti
- Sporų atspaudo spalva
- Sporų atspaudo spalva: žalias.
- Sporų atspaudo atspalvis
- Sporų atspaudo atspalvis: tamsių alyvuogių spalvos. Sporų atspaudo atspalvis: rudai alyvinis.
Po mikroskopu
- Reikalingos medžiagos
- šviesinis mikroskopas, objektinis ir dengiamasis stikleliai, adata, vanduo, sporos iš atspaudo
- Atlikimas
- Adata perkelkite šiek tiek atspaudo ant stiklelio.
- Užlašinkite lašą vandens, uždenkite dengiamuoju stikleliu ir apžiūrėkite sporas.
Ko ieškoti
- Sporos forma
- Sporos forma: Cilindriškai elipsoidinis.
- Sporos paviršius
- Sporos paviršius: lygus.
- Sporos matmenys
- Ilgis 12–21 µm, plotis 3,5–6,5 µm.
Matmenis lyginkite sukalibravę mikroskopo skalę.
Ekologija ir paplitimas
- Dirvožemio reakcija
- Dirvožemio reakcija: rūgštus.
- Dirvožemio granuliometrinė sudėtis
- Dirvožemio granuliometrinė sudėtis: smėlingas.
- Dirvožemio derlingumas
- Dirvožemio derlingumas: Skurdus maisto medžiagų.
Istorija ir kultūra
Pušyninis baravykas užima svarbią vietą Europos grybavimo tradicijose, būdamas daugelio regionų kulinarinės ir miško kultūros elementu. Italų tradicijoje jis šnekamojoje kalboje kartais vadinamas „porcino rosso“, o tai nurodo į jo kepurėlės raudonai rudą, raudonmedžio spalvą, vizualiai išskiriančią jį iš kitų baravykų.
Mikologinės taksonomijos istorijoje šio grybo statusas daugelį metų buvo diskusijų ir sisteminių pokyčių objektas. Nors XIX amžiuje šis taksonas buvo aprašytas kaip tikrinio baravyko atmaina, oficialus rūšies pavadinimas Boletus pinophilus buvo paskelbtas 1973 metais. Šie pokyčiai atspindėjo laipsnišką morfologinių ir ekologinių kriterijų tikslinimą, kurį atliko šilų grybus tyrinėjantys mikologai.
Susidomėjimas šia rūšimi mikologinėje ir regioninėje literatūroje pirmiausia buvo susijęs su charakteringa jos išvaizda bei glaudžiu ryšiu su pušynų buveinėmis. Šis grybas išlieka atpažįstamu Europos gamtos paveldo elementu, vertinamu mikologijos entuziastų dėl masyvios išvaizdos ir specifinių buveinės reikalavimų.
Valgomumas ir saugumas
Pušyninis baravykas yra vertinamas valgomasis grybas. Remiantis Kuneo provincijos aprašymu, jis pasižymi maloniu skoniu, nelabai stipriu šviežio minkštimo kvapu ir baltu minkštimu, kuris perpjovus nekeičia spalvos. Maistui vartojami tik sveiki vaisiakūniai. Kaip ir kitų miško grybų atveju, senų ar gendančių vaisiakūnių vartojimas kelia nespecifinių virškinimo trakto negalavimų riziką.
Mokslinėse publikacijose užfiksuotas šios rūšies gebėjimas kaupti mikroelementus, įskaitant gyvsidabrį, o tai yra vaisiakūnių cheminės sudėties biomonitoringo tyrimų objektas, nedarant tiesioginių išvadų apie klinikinę riziką.
Valgyti žalią pušyninį baravyką vienareikšmiškai nerekomenduojama remiantis bendrosiomis sanitarinėmis gairėmis (PSSE) dėl miško grybų, nepriskiriant šiai rūšiai ypatingo toksinio poveikio ir nesuteikiant saugumo garantijų suvalgius žalią vaisiakūnį. Prieš vartojimą jį būtina tinkamai termiškai apdoroti (pvz., virti, troškinti ar kepti). Be to, kulinarinio apdorojimo procesą reikėtų atskirti nuo konservavimo metodų – džiovinimas yra tik vaisiakūnių konservavimo būdas, o ne paruošimas tiesioginiam vartojimui. Italų tradicijoje, kur jis kartais vadinamas „porcino rosso“, dėl standžios minkštimo struktūros yra naudojamas kulinarijoje.
Buveinė ir paplitimas
Pušyninis baravykas yra ektomikorizinis grybas, pirmiausia susijęs su pušimi (Pinus). Išsamūs mikologiniai tyrimai (Beugelsdijk et al. 2008) nurodo, kad ši rūšis auga beveik vien tik kartu su pušimis, rečiau – su eglėmis (Picea), ant skurdžių, rūgščių smėlio dirvožemių. Savo ruožtu oficialiame Italijos Kuneo provincijos aprašyme vaisiakūniai fiksuojami tiek spygliuočių, tiek lapuočių miškuose, tačiau nepateikiama įrodymų dėl konkrečių medžių šeimininkų genčių.
Daugiausia aptinkamas pušynuose bei spygliuočių ir mišriuose miškuose. Rūšies geografinis arealas apima Europą. Šiaurės ir Vidurio Europoje, įskaitant Lenkiją, fiksuojamas žemumose ir aukštumose, o pietinėje žemyno dalyje, be kita ko, auga priekalnių ir kalnų vietovėse spygliuočių bei lapuočių medynuose.
Lenkijos klimato sąlygomis literatūroje dokumentuotas vaisiakūnių pasirodymo laikotarpis apima mėnesius nuo birželio iki rugsėjo (VI–IX), priklausomai nuo palankių temperatūros ir drėgmės sąlygų tam tikrą sezoną.
Šaltiniai
- Snowarski M. Atlas grzybów Polski: Boletus pinophilus (borowik sosnowy). Page generated 2026-09-01; content changed 2025-10-19.
- Tejkal K. Česká mykologická společnost: Boletus pinophilus — hřib borový.
- Beugelsdijk D.C.M. et al. (2008). A phylogenetic study of Boletus section Boletus in Europe. Persoonia20:1–7. DOI 10.3767/003158508X283692.
Tyrėjas
Valgomumas ir virtuvė
Ustalenia źródłowe: jadalność, spożycie i wykorzystanie
- Valgomumas
- Valgomas — źródło oznaczenia
Snowarski M. Atlas grzybów Polski: Boletus pinophilus (borowik sosnowy). Page generated 2026-09-01; content changed 2025-10-19. · jadalne czy trujące? / Jadalny; edible and choice
Moksliniai pavadinimai ir taksonomija
Borowik sosnowy (Boletus pinophilus Pilát & Dermek) należy do królestwa Fungi, typu Basidiomycota, podklasy Agaricomycetidae, klasy Agaricomycetes, rzędu Boletales oraz rodziny Boletaceae. Rejestr Species Fungorum uznaje tę nazwę za bieżącą, a numer rekordu nomenklatorycznego w bazie Index Fungorum to 309751.
[2] [3]Nazwę Boletus pinophilus utworzono w 1973 r. jako nową nazwę (nomen novum) dla grzyba określanego wcześniej jako Boletus pinicola w ujęciu wywodzącym się od Boletus edulis var. pinicola Vittad. 1835. Zmiana ta wynikała z kolizji ze starszą nazwą Boletus pinicola Sw. 1810, odnoszącą się do innej linii taksonomicznej związanej z rodzajem Fomitopsis. Zbieżność samego epitetu gatunkowego nie oznacza powiązania tych grzybów. Publikację nomenklatoryczną przygotował Albert Pilát, natomiast formalne autorstwo nazwy przypisane jest duetowi Pilát & Dermek.
[3] [4]Rejestr Species Fungorum wymienia w synonimii tego gatunku następujące nazwy oraz kombinacje historyczne:
| Nazwa i autorstwo | Rok w rejestrze | Publikacja |
|---|---|---|
| Boletus edulis var. pinicola Vittad. | 1835 | Descr. fung. mang. Italia: 168 |
| Boletus pinicola (Vittad.) A. Venturi | 1863 | I Miceti dell’Agro Bresciano: tab. 46 |
| Boletus aestivalis var. pinicola (Vittad.) Sacc. | 1910 | Syll. Fung. 19: 154 |
| Boletus pinicola (Vittad.) Rea | 1922 | Brit. basidiomyc.: 567 |
| Boletus edulis f. pinicola (Vittad.) Vassilkov | 1966 | C. r. Soc. Phys. Hist. nat. Genève: 14 |
| Dictyopus edulis var. fuscoruber Forq. | 1890 (1889) | C. r. Assoc. Franç. Avancem. Sci. 18(2): 511 |
| Boletus pinophilus var. fuscoruber (Forq.) Cetto | 1987 | Enzyklopädie der Pilze 1: 529 |
| Boletus pinophilus f. fuscoruber (Forq.) Estadès & Lannoy | 2001 | Docums Mycol. 31 (no 121): 60 |
| Boletus pinophilus var. viridicaerulescens Estadès & Lannoy | 2001 | Docums Mycol. 31 (no 121): 60 |
| Boletus pinophilus f. frondosophilus Klofac & Krisai | 2018 | Österr. Z. Pilzk. 27: 262 |
Taksono apimtis ir atpažinimo ribos
Badania filogenetyczne Beugelsdijka i współpracowników z 2008 r. rozgraniczyły cztery europejskie linie ewolucyjne: Boletus pinophilus, Boletus edulis, Boletus aereus oraz Boletus reticulatus. Analiza sekwencji ITS1–5.8S–ITS2 oraz fragmentu genu Gapdh objęła matrycę o długości 1356 pozycji (860 dla ITS i 496 dla Gapdh), z których 96 stanowiło pozycje informatywne parsymonijnie. Test jednorodności partycji dał wynik P = 0,56. W uzyskanych drzewach filogenetycznych B. pinophilus tworzył odrębną linię siostrzaną względem B. edulis. Na poziomie badanych markerów nie stwierdzono zróżnicowania genetycznego na linii północ–południe.
[7]W analizie filogenetycznej z 2008 r. uwzględniono m.in. szwedzkie kolekcje B. pinophilus: okaz SvdL12 (numery GenBank: ITS EU417865, Gapdh EU417903) oraz okaz SvdL18 (ITS EU417866, Gapdh EU417902). Jako przypuszczalnego partnera mikoryzowego wskazano dla nich rodzaj Pinus.
[7]Skórka kapelusza charakteryzuje się grubą galaretowatą warstwą. Jej elementy końcowe osiągają do 27 µm szerokości. W ścianach komórkowych oraz w postaci inkrustacji występuje czerwonobrązowy pigment, który ulega rozpuszczeniu wodorotlenkiem potasu (KOH).
[7]- Zakres ujęcia taksonomicznego
Boletus pinophilus w odrębnym ujęciu wskazanego atlasu i zachowanych źródeł rekordu. Starsze nazwy i źródłowe oznaczenia pozostają zachowane; nie wykonano rewizji typów, sekwencji ani ponownej identyfikacji dawnych okazów. Dane gatunków podobnych nie są danymi tego taksonu.
[5]
Laboratorinė diagnostika
Dane ustrukturyzowane
Kepurėlės odelė
Sporos
Tyrimų medžiaga ir metodai
- Šaltiniuose pateikti rezultatai — Sporos ilgis
- Materiał badania: B. pinophilus species synopsis; individual analysed collection unreported. 15,5–20 µm [5]
Materiał badania: B. pinophilus species synopsis; individual analysed collection unreported. 13–21 µm [1]
Materiał badania: B. pinophilus species synopsis; individual analysed collection unreported. 12–17 µm [6] - Šaltiniuose pateikti rezultatai — Sporos plotis
- Materiał badania: B. pinophilus species synopsis; individual analysed collection unreported. 4–6 µm [6]
Materiał badania: B. pinophilus species synopsis; individual analysed collection unreported. 4,5–5,5 µm [5]
Materiał badania: B. pinophilus species synopsis; individual analysed collection unreported. 3,5–6,5 µm [1]
Metody i zapisy źródłowe — B. pinophilus species synopsis; individual analysed collection unreported.
Pochodzenie materiału: nieokreślona w źródle.
Identyfikacja kropli: nierozstrzygnięta.
Inkrustacja strzępek skórki; Barwa pigmentu skórki — zapis źródłowy: „Pigment czerwonobrązowy, ścienny i inkrustujący.” [7]
Szerokość komórki końcowej skórki kapelusza — zapis źródłowy: „Końcowe elementy skórki do27µm w tabeli syntezy morfologicznej.” [7]
Metody i zapisy źródłowe — B. pinophilus species synopsis; individual analysed collection unreported.
Pochodzenie materiału: nieokreślona w źródle.
Identyfikacja kropli: nierozstrzygnięta.
Inkrustacja strzępek skórki; Organizacja skórki kapelusza; Długość zarodnika; Iloraz długości i szerokości zarodnika; Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „Boletus pinophilus: spores 13.0–21.0 × 3.5–6.5 µm, ratio 2.7–4.3; pileipellis trichodermium, hyphae not incrusted.” [1]
Metody i zapisy źródłowe — B. pinophilus species synopsis; individual analysed collection unreported.
Pochodzenie materiału: nieokreślona w źródle.
Identyfikacja kropli: nierozstrzygnięta.
Krople wewnątrz zarodnika — zapis źródłowy: „W zarodnikach obecne krople; liczba i podłoże preparatu niewskazane.” [5]
Długość zarodnika — zapis źródłowy: „Zarodniki15.5–20µm; atlas polski.” [5]
Kształt zarodnika — zapis źródłowy: „Cylindryczno-elipsoidalne; atlas polski.” [5]
Powierzchnia zarodnika — zapis źródłowy: „Zarodniki gładkie w źródle polskim.” [5]
Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „Zarodniki4.5–5.5µm; atlas polski.” [5]
Metody i zapisy źródłowe — B. pinophilus species synopsis; individual analysed collection unreported.
Pochodzenie materiału: nieokreślona w źródle.
Identyfikacja kropli: nierozstrzygnięta.
Długość zarodnika — zapis źródłowy: „Zarodniki12–17µm; atlas czeski.” [6]
Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „Zarodniki4–6µm; atlas czeski.” [6]
Paplitimo patikra — apimtis ir apribojimai
Materiał: Udokumentowana obserwacja z województwa łódzkiego; nie użyto daty zbioru jako sezonu.
Zakres odczytu: Fragmenty źródeł.
Odczytano fragment źródła; pełny tekst i metody nie zostały zweryfikowane.
Data przeglądu: 21.10.2026.
Ograniczenia: Źródłowe oznaczenie i zakres pojęcia zachowano. Nie zadeklarowano nowego badania okazów ani odczytu wszystkich publikacji cytowanych przez źródło.
[5]Apžvalgos apimtis
Prieš užbaigiant įrašą reikia papildyti arba suderinti.
- Paplitimo regionų paieška reikalauja suderinimo.
- Ankstesnių išvadų sąsajas reikia patikrinti iš naujo.
- Naujiems šaltiniams reikia suderinti peržiūros metu rastą informaciją.
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Badania składu biochemicznego dojrzałych owocników zebranych w 2017 r. w pobliżu Bataku w bułgarskich Rodopach Zachodnich (Dospatliev i wsp., 2023) objęły analizę podstawowych składników odżywczych, profilu lipidowego oraz pierwiastków w porównaniu z pieprznikiem jadalnym (Cantharellus cibarius) i lejkkowcem dętym (Craterellus cornucopioides).
[8]Analizy laboratoryjne obejmowały standaryzowane metody badania żywności, spektrometrię absorpcji atomowej (AAS) oraz ICP do oznaczania pierwiastków, a także chromatografię gazową (GC) dla kwasów tłuszczowych i steroli oraz rozdział chromatograficzny ze spektrofotometrią dla fosfolipidów. Wyniki opracowano statystycznie za pomocą analizy wariancji ANOVA i testu Duncana (p < 0,05).
[8]Podstawowy skład chemiczny owocników borowika sosnowego z Rodopów:
| Składnik | Wynik | Jednostka | Mianownik | n w tabeli | Litera porównania |
|---|---|---|---|---|---|
| Woda | 90,4 ± 1,22 | % | świeża masa | 3 | b |
| Tłuszcz surowy | 4,42 ± 0,07 | % | sucha masa | 3 | a |
| Białko ogólne | 22,82 ± 0,59 | % | sucha masa | 3 | a |
| Węglowodany ogółem | 66,81 ± 0,63 | % | sucha masa | 3 | b |
| Cukry rozpuszczalne | 6,98 ± 0,16 | % | sucha masa | 3 | a |
| Skrobia | 18,25 ± 0,11 | % | sucha masa | 3 | a |
| Włókno surowe | 7,49 ± 0,04 | % | sucha masa | 3 | a |
| Popiół | 5,95 ± 0,09 | % | sucha masa | 3 | a |
| Energia ogółem | 1687,23 ± 0,53 | kJ/100 g | sucha masa | 3 | a |
Zawartość makro- i mikroelementów oraz metali w suchej masie owocników (mg/kg s.m.):
| Składnik | Wynik | Jednostka | Mianownik | n w tabeli | Litera porównania |
|---|---|---|---|---|---|
| N | 36517,33 ± 945,43 | mg/kg | sucha masa | 15 | a |
| P | 7347,93 ± 807,51 | mg/kg | sucha masa | 15 | a |
| K | 30555,6 ± 2735,73 | mg/kg | sucha masa | 15 | a |
| Na | 94,75 ± 23,57 | mg/kg | sucha masa | 15 | a |
| Ca | 256,96 ± 50,86 | mg/kg | sucha masa | 15 | a |
| Mg | 647,26 ± 98,79 | mg/kg | sucha masa | 15 | a |
| Fe | 98,42 ± 32,56 | mg/kg | sucha masa | 15 | a |
| Pb | 0,58 ± 0,29 | mg/kg | sucha masa | 15 | a |
| Cd | 0,61 ± 0,21 | mg/kg | sucha masa | 15 | a |
| Ni | 0,59 ± 0,11 | mg/kg | sucha masa | 15 | a |
| Mn | 10,42 ± 1,57 | mg/kg | sucha masa | 15 | a |
| Co | 0,26 ± 0,08 | mg/kg | sucha masa | 15 | a |
| Cu | 23,67 ± 6,15 | mg/kg | sucha masa | 15 | a |
| Zn | 69,01 ± 6,29 | mg/kg | sucha masa | 15 | a |
Zawartość głównych frakcji lipidowych:
| Składnik | Wynik | Jednostka | Mianownik | n w tabeli | Litera porównania |
|---|---|---|---|---|---|
| Substancje niezmydlające się | 10,1 ± 0,2 | % | frakcja oleju glicerydowego | 3 | a |
| Substancje niezmydlające się | 0,5 ± 0,01 | % | suchy ekstrakt według opisu autorów | 3 | a |
| Sterole ogółem | 7,3 ± 0,3 | % | frakcja oleju glicerydowego | 3 | a |
| Sterole ogółem | 0,3 ± 0,01 | % | suchy ekstrakt według opisu autorów | 3 | a |
| Fosfolipidy ogółem | 9,3 ± 0,4 | % | frakcja oleju glicerydowego | 3 | a |
| Fosfolipidy ogółem | 0,4 ± 0,02 | % | suchy ekstrakt według opisu autorów | 3 | a |
Profil kwasów tłuszczowych we frakcji triacylogliceroli (TAG):
| Składnik | Wynik | Jednostka | Mianownik | n w tabeli | Litera porównania |
|---|---|---|---|---|---|
| Kwas dekanowy C10:0 | 0,1 ± 0,05 | % | profil kwasów tłuszczowych frakcji TAG | 3 | a |
| Kwas laurynowy C12:0 | 0,1 ± 0,02 | % | profil kwasów tłuszczowych frakcji TAG | 3 | a |
| Kwas tridekanowy C13:0 | nie zidentyfikowano | % | profil kwasów tłuszczowych frakcji TAG | 3 | — |
| Kwas mirystynowy C14:0 | 0,2 ± 0,05 | % | profil kwasów tłuszczowych frakcji TAG | 3 | a |
| Kwas pentadekanowy C15:0 | 0,2 ± 0,03 | % | profil kwasów tłuszczowych frakcji TAG | 3 | b |
| Kwas palmitynowy C16:0 | 14,6 ± 0,2 | % | profil kwasów tłuszczowych frakcji TAG | 3 | c |
| Kwas palmitooleinowy C16:1 | 0,5 ± 0,03 | % | profil kwasów tłuszczowych frakcji TAG | 3 | a |
| Kwas heptadekanowy C17:0 | 0,2 ± 0,02 | % | profil kwasów tłuszczowych frakcji TAG | 3 | a |
| Kwas heptadecenowy C17:1 | 0,1 ± 0,01 | % | profil kwasów tłuszczowych frakcji TAG | 3 | a |
| Kwas stearynowy C18:0 | 4,2 ± 0,2 | % | profil kwasów tłuszczowych frakcji TAG | 3 | c |
| Kwas oleinowy C18:1 | 52,6 ± 0,5 | % | profil kwasów tłuszczowych frakcji TAG | 3 | b |
| Kwas linolowy C18:2 | 25,8 ± 0,6 | % | profil kwasów tłuszczowych frakcji TAG | 3 | a |
| Kwas linolenowy C18:3 | 0,8 ± 0,1 | % | profil kwasów tłuszczowych frakcji TAG | 3 | a |
| Kwas eikozanowy C20:0 | 0,4 ± 0,1 | % | profil kwasów tłuszczowych frakcji TAG | 3 | b |
| Kwas eikozadienowy C20:2 | 0,2 ± 0,05 | % | profil kwasów tłuszczowych frakcji TAG | 3 | a |
| Kwas arachidonowy C20:4 | nie zidentyfikowano | % | profil kwasów tłuszczowych frakcji TAG | 3 | — |
| Kwas behenowy C22:0 | nie zidentyfikowano | % | profil kwasów tłuszczowych frakcji TAG | 3 | — |
Skład frakcji steroli (udział w całkowitej sumie steroli):
| Składnik | Wynik | Jednostka | Mianownik | n w tabeli | Litera porównania |
|---|---|---|---|---|---|
| Cholesterol | 4 ± 0,2 | % | suma steroli | 3 | a |
| Brassikasterol | 0,9 ± 0,1 | % | suma steroli | 3 | c |
| Kampesterol | 5,7 ± 0,1 | % | suma steroli | 3 | a |
| Stigmasterol | 15,2 ± 0,3 | % | suma steroli | 3 | b |
| Ergosterol | 66,8 ± 0,5 | % | suma steroli | 3 | b |
| β-sitosterol | 6,1 ± 0,1 | % | suma steroli | 3 | b |
| Δ5-awenasterol | 0,5 ± 0,1 | % | suma steroli | 3 | a |
| Δ7-stigmasterol | 0,8 ± 0,1 | % | suma steroli | 3 | a |
Skład frakcji fosfolipidów (udział w całkowitej sumie fosfolipidów):
| Składnik | Wynik | Jednostka | Mianownik | n w tabeli | Litera porównania |
|---|---|---|---|---|---|
| Lizofosfatydylocholina | 8,9 ± 0,2 | % | suma fosfolipidów | 3 | a |
| Lizofosfatydyloetanoloamina | 8,1 ± 0,2 | % | suma fosfolipidów | 3 | a |
| Sfingomielina | 9,9 ± 0,1 | % | suma fosfolipidów | 3 | b |
| Fosfatydyloinozytol | 8,9 ± 0,1 | % | suma fosfolipidów | 3 | c |
| Fosfatydylocholina | 8,8 ± 0,2 | % | suma fosfolipidów | 3 | a |
| Fosfatydyloetanoloamina | 14 ± 0,3 | % | suma fosfolipidów | 3 | b |
| Monofosfatydyloglicerol | nie zidentyfikowano | % | suma fosfolipidów | 3 | — |
| Difosfatydyloglicerol | 8,3 ± 0,1 | % | suma fosfolipidów | 3 | a |
| Kwasy fosfatydowe | 33,1 ± 0,5 | % | suma fosfolipidów | 3 | a |
Udział wybranych kwasów tłuszczowych w poszczególnych frakcjach lipidowych:
| Składnik | Wynik | Jednostka | Mianownik | n w tabeli | Litera porównania |
|---|---|---|---|---|---|
| Jednonienasycone kwasy tłuszczowe TAG | 53,2 | % | frakcja kwasów tłuszczowych TAG | nie podano | — |
| Wielonienasycone kwasy tłuszczowe TAG | 26,8 | % | frakcja kwasów tłuszczowych TAG | nie podano | — |
| Kwas oleinowy PI | 40,6 | % | frakcja kwasów tłuszczowych PI | nie podano | — |
| Kwas palmitynowy PI | 36,1 | % | frakcja kwasów tłuszczowych PI | nie podano | — |
| Kwas stearynowy PI | 11,5 | % | frakcja kwasów tłuszczowych PI | nie podano | — |
| Kwas linolowy PI | 6,4 | % | frakcja kwasów tłuszczowych PI | nie podano | — |
| Nasycone kwasy tłuszczowe PI | 51,2 | % | frakcja kwasów tłuszczowych PI | nie podano | — |
| Nasycone kwasy tłuszczowe PE | 55,0 | % | frakcja kwasów tłuszczowych PE | nie podano | — |
W analizie głównych składowych (PCA) profile lipidowe charakteryzowały się wyjaśnieniem 68% zmienności przez pierwszą oś oraz 32% przez drugą oś. Sterole stanowiły około 72% frakcji niezmydlającej się. We frakcjach fosfolipidowych odnotowano wzrost udziału kwasu palmitynowego w szeregu PC < PI < PA < PE (p < 0,05), któremu towarzyszył spadek udziału kwasu oleinowego z 40,6% do 25,8%.
[8]Wyniki badań biochemicznych charakteryzują profil odżywczy owocników z bułgarskich Rodopów i potwierdzają ich wysokie walory konsumpcyjne.
[8]Analiza substancji lotnych świeżych owocników B. pinophilus zebranych w listopadzie 2013 r. w Beypınar (Turcja, prowincja Kırklareli, 733 m n.p.m.) przeprowadzona metodą chromatografii gazowej sprzężonej ze spektrometrią mas (GC-MS) pozwoliła na identyfikację związków tworzących profil zapachowy grzyba w porównaniu z B. edulis. Udziały poszczególnych substancji wyrażono jako procent powierzchni pików w całkowitym prądzie jonowym (TIC).
[10] [11]Skład frakcji lotnej świeżych owocników B. pinophilus według analizy GC-MS:
| Przypisanie w publikacji | Udział TIC, % | RT w tabeli | RI w tabeli |
|---|---|---|---|
| 2-Propenoic acid | 1,95 | 2.147 | 685 |
| 1,3-Octadiene | 1,75 | 2.438 | 988 |
| 2-Fluoro-5-trifluoromethylbenzoic acid, propyl ester | nd | 3.010 | 847 |
| 4-Penten-2-ol, 4 methyl | nd | 3.996 | 973 |
| Hexanal | 0,47 | 4.008 | 801 |
| Tricosanoic acid | 0,18 | 4.656 | 2731 |
| D-Norpropoxyphene | nd | 6.091 | 2240 |
| 1-Chloro-decane | 0,11 | 6.190 | 1250 |
| 3-Methyl-1-butanol | 0,7 | 6.459 | 736 |
| 1,2-Ethanedithiol | nd | 6.511 | 746 |
| 3-Octanone | 7,43 | 6.617 | 983 |
| Octanal | 0,37 | 7.200 | 1075 |
| 1-Octen-3-one | 5,8 | 7.544 | 956 |
| 2-Chloro-pentane | 0,35 | 7.749 | 1331 |
| 1-Hepten-3-one | nd | 8.233 | 1465 |
| Formic acid, ethenyl ester | nd | 8.420 | 989 |
| Octen-1-ol, acetate | nd | 8.851 | 1110 |
| Nonanal | 0,16 | 9.178 | 1106 |
| (E)-2-Octenal | 6,79 | 9.412 | 1151 |
| 5-Methyl-1-heptanol | 0,3 | 9.452 | 1053 |
| Benzene, 1,4-dichloro | nd | 10.048 | 839 |
| 3-Flouro-benzenamine | 0,39 | 10.106 | 1026 |
| Cyclooctanone | 0,2 | 10.229 | 746 |
| Phosphonic acid, methyl-, dioctyl ester | nd | 10.287 | 1165 |
| Isoprophyl5,11-dihydroxy-3,7,11trimethyl-2-dodecenoate | nd | 10.474 | 1334 |
| 1-Octen-3-ol | 55,97 | 10.777 | 998 |
| 1,7,7-Trimethyl-heptane-2-one | 2,04 | 11.378 | 1031 |
| 2,4-Octadienal | 0,14 | 12.294 | 1653 |
| 2-Octen-1-ol | 13,55 | 14.027 | 1610 |
| 4-(Benzoylmethyl)-6-methyl-2H-1,4-benzoxazin-3-one | nd | 15.037 | — |
| 4-Hexenoic acid, 6-hydroxy-4-methyl-, methyl ester | nd | 15.235 | 480 |
| 1,1,1,5,5,5-Hexafluoro-4-oxo-2-pentene-2-amine | nd | 15.626 | — |
| 1,2-Dimethyl-3,5-diphenyl-1H-Pyrazolium | nd | 16.140 | — |
| Cyclohexanemethyl propanoate | 0,1 | 22.173 | 744 |
| 3-Methyl-1-octyn-3-ol | 0,22 | 22.290 | 942 |
| 3-Methyl-3-hexanethiol | 0,46 | 22.833 | 988 |
| Pentanoic acid | 0,16 | 23.195 | 927 |
Głównymi składnikami aromatu były: 1-octen-3-ol (55,97%), 2-octen-1-ol (13,55%), 3-octanone (7,43%), (E)-2-octenal (6,79%) oraz 1-octen-3-one (5,80%). W tabeli 2 publikacji z 2015 r. zamieniono wartości 5,80 i 6,79 przypisane dwóm ostatnim związkom, lecz tabela 1, abstrakt i opis wyników podają wartości zgodne z zestawieniem. Do pozostałych zidentyfikowanych związków należały m.in. 1,7,7-trimethylheptan-2-one (2,04%), 2-propenoic acid (1,95%) oraz 1,3-octadiene (1,75%).
[10]Wyraźna dominacja alifatycznych związków ośmiowęglowych (C8) odpowiada za typowy, intensywny grzybowy aromat świeżego owocnika borowika sosnowego.
[10]Buveinė ir paplitimas
Buveinė, regionas ir sezonas
Borowik sosnowy jest grzybem ektomikoryzowym związanym przede wszystkim z sosnami, zwłaszcza z sosną zwyczajną (Pinus sylvestris). Występuje na glebach ubogich, kwaśnych i piaszczystych, wyrastając bezpośrednio z ziemi. W runie towarzyszą mu często śmiałek pognieciony (Deschampsia flexuosa) oraz chrobotki (Cladonia).
[4] [5] [7]W Czechach owocniki pojawiają się od maja przez całe lato i jesień, niekiedy aż do listopada przy sprzyjających warunkach termicznych. Wcześniejsze opracowania Piláta z 1973 r. podawały przedział od maja do września. Lokalnie grzyb ten bywa liczny, choć w wielu rejonach pozostaje rzadki lub w ogóle nie występuje.
[4] [6]Zestawienie wybranych europejskich stanowisk i kolekcji badawczych:
| Miejsce | Data podana w źródle | Rodzaj zapisu |
|---|---|---|
| Czechy, Bělá koło Semil | 14 V 1950 | Nejdlová; typ PR608363; bór sosnowy |
| Czechy, Konstantinovy Lázně | 3 VII 1963 | A. Pilát; czysty bór sosnowy; figura 1 w opisie z 1973 r. |
| Polska, Łódzkie, Pawlikowice 2 km NW, DD95 | 14 X 2017 | GRej 307426; Beata Łyszkowska; 1 owocnik z ziemi; las mieszany |
| Polska, Łódzkie, Pawlikowice 2 km NW, DD95 | 14 X 2018 | GRej 320351; Beata Łyszkowska; 2 sąsiadujące owocniki; las mieszany |
| Polska, Mazowieckie, Osówiec Szlachecki 1 km N, EC25 | 13 IX 2020 | GRej 335617; Romuald Tomaszewski; 2 owocniki z ziemi; nasadzenie sosnowe |
| Czechy, Plzeňský kraj | 18 VIII 2023 | CMS0066-2023-0246 |
| Czechy, Plzeňský kraj | 17 VIII 2023 | CMS0071-2023-0086 |
| Czechy, Středočeský kraj | 21 V 2022 | CMS0087-2022-0076 |
| Czechy, Jihočeský kraj | 27 IX 2020 | CMS0071-2020-0247 |
| Czechy, Plzeňský kraj | 5 IX 2020 | CMS0071-2020-0189 |
| Czechy, Vysočina | 27 IX 2018 | CMS0066-2018-0113 |
| Finlandia, Salo, Tuohittu, Tuohitunnummi | 30 IX 2020 | Jukka Vauras; 2 owocniki; GBIF 3441186229 / FinBIF JX.1160813#20 |
| Bułgaria, Batak, zachodnie Rodopy | 2017 | Materiał badań biochemicznych; 41°46′02,6″N 24°08′48,4″E |
| Turcja, Beypınar, Kırklareli, Marmara | XI 2013 | Materiał analizy aromatu; 41°48′35″N 27°33′33″E; 733 m n.p.m. |
Potwierdzony zasięg występowania
Wszystkie obszary potwierdzone w zapisanych danych źródłowych.
| Kraj | Regiony i stanowiska | Owocnikowanie | Šaltiniai |
|---|---|---|---|
| Lenkija | Lodzės vaivadija | VI–IX |
|
Šaltiniai
- B. pinophilus — species account, Boris Assyov
- Species Fungorum: Boletus pinophilus Pilát & Dermek, record 309751, current synonymy
- Index Fungorum: Boletus pinophilus, name record 309751
- Pilát A. (1973). Boletus pinophilus nomen novum pro Boletum pinicolam (Vittadini 1835) Venturi 1863. Česká Mykologie 27(1): 6–8.
- Snowarski M. Atlas grzybów Polski: Boletus pinophilus (borowik sosnowy). Page generated 2026-09-01; content changed 2025-10-19.
- Tejkal K. Česká mykologická společnost: Boletus pinophilus — hřib borový.
- Beugelsdijk D.C.M. et al. (2008). A phylogenetic study of Boletus section Boletus in Europe. Persoonia20:1–7. DOI 10.3767/003158508X283692.
- Dospatliev L., Petkova Z., Antova G., Angelova-Romova M., Ivanova M., Mustafa S. (2023). Proximate composition of wild edible mushrooms from the Batak Mountain, Bulgaria. JMBFS12(6):e4718. DOI 10.55251/jmbfs.4718.
- FinBIF / Atlas of Finnish Fungi via GBIF occurrence3441186229; Jukka Vauras; occurrence http://tun.fi/JX.1160813#20.
- Bozok F., Zarifikhosroshahi M., Kafkas E., Taşkın H., Büyükalaca S. (2015). Comparison of Volatile Compounds of Fresh Boletus edulis and B.pinophilus in Marmara Region of Turkey. NBHA43(1): 192–195. DOI 10.15835/nbha4319731.
- NBHA publisher metadata for Bozok et al. 2015, article9731