Pereiti prie turinio
JakiToGrzyb

Boletus pinophilus

Boletus pinophilus

Valgomas
ValgomasOcena autora źródła.

Nustatykite vietovę, kad matytumėte savo regiono duomenis.

Pušyninio baravyko vaisiakūnis yra masyvios kepurėlės ir koto sandaros su vamzdeliniu himenoforu po kepurėle. Jis yra išskirtinai kresnas ir mėsingas, dažnai stambesnis nei tikrinio baravyko. Šie grybai auga pavieniui arba po kelis vienetus. Kepurėlė siekia nuo 50 iki 250–300 mm skersmens. Pasižymi tamsiai raudonai ruda, raudonmedžio arba tamsia kaštonine ruda spalva, kartais su violetiniu atspalviu. Jauna kepurėlė yra pusrutuliška, su užsirietusiu kraštu, padengtu švelniu apnašu, vėliau tampa išgaubta iki pagalviškos. Jos paviršius būna raukšlėtas, gūbriuotas, o kartais duobėtas. Luobelė gali būti švelniai zomšinė arba lygi; drėgnu oru tampa šiek tiek lipni, blizganti ir nežymiai išsikiša už kepurėlės krašto. Kraštas yra vienaspalvis, be geltonos zonos, nors jaunų egzempliorių būna šviesesnis – balkšvas, rausvas arba violetinis. Vamzdeliai yra iki 25 mm ilgio ir iškirptai priaugę prie koto. Iš pradžių balti arba kreminiai, su amžiumi tampa geltoni, o subrendusiuose vaisiakūniuose – alyviniai. Poros paspaudus spalvos nekeičia, o senesnių egzempliorių jų kraštai gali paruduoti. Kotas yra 60–150 mm ilgio ir 30–100 mm storio. Jis tvirtas, tankus ir stipriai mėsingas. Jaunas būna statinaitės formos arba rutuliškai kiaušiniškai gumbiškas, su amžiumi tampa cilindriškai buožiškas. Viršūnė būna balkšva, žemiau kotas yra nuo geltonai rudo iki šviesiai rudo, senesnių egzempliorių dažnai rausvas. Jį dengia tinklelis su balkšvomis akutėmis viršutinėje dalyje, žemyn ruduojantis, kartais siekiantis beveik koto pagrindą. Trama balta, kieta ir kompaktiška, po pačia kepurėlės luobele yra rausvo iki raudonai rudo atspalvio. Perpjovus nemėlynuoja ir netamsėja. Šviežių vaisiakūnių kvapas švelnus ir maloniai baravykinis, intensyvesnis išdžiovinus; skonis švelnus, grybinis. Sporų atspaudas yra nuo tamsiai alyvinio iki rudai alyvinio. Sporos po mikroskopu lygios, su matomais lašeliais, cilindriškai elipsiškos, siaurai elipsiškos iki verpstiškos formos. Sporų matmenys siekia 15,5–20 × 4,5–5,5 µm (pagal lenkų šaltinius) bei 12–17 × 4–6 µm (pagal čekų šaltinius). Kepurėlės luobelėje yra storas drebutinis sluoksnis su galiniais elementais, kurių plotis siekia iki 27 µm, ir raudonai rudu prisieniniu bei inkrustuojančiu pigmentu, tirpstančiu KOH.

Atpažinimas, buveinė ir svarbiausi skirtumai.

Grybautojas

Vaisiakūnio sandara

Vaisiakūnio sandaros tipas
Vaisiakūnio sandaros tipas: Kepurėlė, kotas.
Viso vaisiakūnio konsistencija
Viso vaisiakūnio konsistencija: mėsingas.

Kepurėlė

Kepurėlės forma
jaunų vaisiakūnių: Kepurėlės forma: pusiau rutuliška.
subrendusių vaisiakūnių: Kepurėlės forma: išgaubtas.
Kepurėlės paviršiaus reljefas
Kepurėlės paviršiaus reljefas: raukšlėtas.
subrendusių vaisiakūnių: Kepurėlės paviršiaus reljefas: raukšlėtas.
subrendusių vaisiakūnių: Kepurėlės paviršiaus reljefas: duobėta.
subrendusių vaisiakūnių: Kepurėlės paviršiaus reljefas: gumburėta.
Kepurėlės danga
Kepurėlės danga: veltiniškas arba plikas.
subrendusių vaisiakūnių: Kepurėlės danga: plikas.
Kepurėlės danga: plikas.
jaunų vaisiakūnių: Kepurėlės danga: miltuotas.
Kepurėlės paviršiaus blizgesys
kai šlapias, subrendusių vaisiakūnių: Kepurėlės paviršiaus blizgesys: blizgus.
Kepurėlės lipnumas ir gleivėtumas
kai šlapias: Kepurėlės lipnumas ir gleivėtumas: lipnus.
Kepurėlės spalva
subrendusių vaisiakūnių: Kepurėlės spalva: tamsiai rudas.
subrendusių vaisiakūnių: Kepurėlės spalva: rausvai rudas.
jaunų vaisiakūnių: Kepurėlės spalva: balsva (kepurėlės krašte).
Kepurėlės spalva: tamsiai rausvai rudas.
Krašto padėtis
jaunų vaisiakūnių: Krašto padėtis: užsirietęs į vidų.
Kepurėlės krašto išsikišimas už himenoforo
subrendusių vaisiakūnių: Kepurėlės krašto išsikišimas už himenoforo: išsikišęs už himenoforo.
Kepurėlės skersmuo
Kepurėlės skersmuo – 50–300 mm.
Kepurėlės spalvų zoniškumas
Kepurėlės spalvų zoniškumas: be zoniškumo.

Kepurėlės apačia

Himenoforo tipas
Himenoforo tipas: vamzdeliai.

Vamzdeliai prie koto

Himenoforo profilis ties kotu
Himenoforo profilis ties kotu: išlinkęs ties kotu (vamzdeliai).
Pažeistų porų spalva
Pažeistų porų spalva: spalva nesikeičia.
Natūrali porų spalva
jaunų vaisiakūnių: Natūrali porų spalva: baltas.
subrendusių vaisiakūnių: Natūrali porų spalva: geltonas.
subrendusių vaisiakūnių: Natūrali porų spalva: alyvuogių spalvos.
Natūrali vamzdelių spalva
jaunų vaisiakūnių: Natūrali vamzdelių spalva: kreminis.
subrendusių vaisiakūnių: Natūrali vamzdelių spalva: alyvuogių spalvos.
jaunų vaisiakūnių: Natūrali vamzdelių spalva: blyškiai geltonas.
jaunų vaisiakūnių: Natūrali vamzdelių spalva: baltas.
subrendusių vaisiakūnių: Natūrali vamzdelių spalva: geltonas.

Kotas ir pamatas

Koto forma
jaunų vaisiakūnių: Koto forma: statinaitės formos.
subrendusių vaisiakūnių: Koto forma: buožiškas.
jaunų vaisiakūnių: Koto forma: rutuliškas arba kiaušiniškas.
subrendusių vaisiakūnių: Koto forma: cilindriškai buožiškas.
Koto spalva
jaunų vaisiakūnių, viršutinėje koto dalyje: Koto spalva: balsva.
apatinėje koto dalyje: Koto spalva: gelsvai ruda.
Koto spalva: šviesiai rudas.
Koto spalva: rausva.
subrendusių vaisiakūnių: Koto spalva: rausva.
Koto paviršiaus reljefas
viršutinėje koto dalyje: Koto paviršiaus reljefas: tinkliškas.
apatinėje koto dalyje: Koto paviršiaus reljefas: tinkliškas.
Koto konsistencija
Koto konsistencija: standus.
Koto ilgis
Koto ilgis: 60–150 mm.
Koto skersmuo
Koto skersmuo: 30–100 mm.
Koto tinklelio spalva
viršutinėje koto dalyje: Koto tinklelio spalva: balsva.
apatinėje koto dalyje: Koto tinklelio spalva: rusvas.

Trama

Minkštimo spalva
Minkštimo spalva: baltas.
Minkštimo spalva: rausvai rudas (kepurėlės minkštimas, po odele).
Minkštimo standumas
Minkštimo standumas: standus.
Pažeisto minkštimo spalva
Pažeisto minkštimo spalva: spalva nesikeičia.
Minkštimo kvapas
Minkštimo kvapas: grybų, silpnas.

Kur ir kada auga

Buveinė
Buveinė: spygliuočių miškas.
Buveinė: mišrus miškas.
Buveinė: lapuočių miškas.
Substratas
Substratas: dirvožemis.
Vaisiakūnių augimo pobūdis
Vaisiakūnių augimo pobūdis: pavieniui.
Vaisiakūnių augimo pobūdis: mažomis grupėmis.
Derėjimo laikotarpis
Vaisiakūniai pasirodo nuo birželio iki rugsėjo.

Valgomumas ir virtuvė

Valgomumas
Valgomas

Su kuo galima supainioti

1 / 3

FAQ

Ar pušyninį baravyką galima vartoti žalią?

Valgyti žalią grybą vienareikšmiškai nerekomenduojama remiantis bendromis PSSE rekomendacijomis dėl miško grybų. Būtinas terminis apdorojimas, o džiovinimas tėra konservavimo metodas.

Po kokiais medžiais dažniausiai auga pušyninis baravykas?

Tyrimuose jis siejamas beveik vien su pušimi (Pinus), retai – su egle (Picea). Kuneo šaltiniai nurodo spygliuočių ir lapuočių miškus be konkrečių medžių genčių įrodymų.

Kokiais mėnesiais Lenkijoje galima rasti pušyninį baravyką?

Lenkijos klimato sąlygomis šios rūšies derėjimo laikotarpis dokumentuojamas nuo birželio iki rugsėjo (VI–IX), priklausomai nuo drėgmės ir temperatūros.

Koks pušyninio baravyko skonis?

Pasižymi maloniu skoniu ir nelabai stipriu šviežio minkštimo kvapu. Jo minkštimas yra baltas ir perpjovus nekeičia spalvos.

Kodėl pušyninis baravykas kartais vadinamas „porcino rosso“?

Itališkas pavadinimas „porcino rosso“ nurodo būdingą šios rūšies kepurėlės raudonmedžio arba raudonai rudą atspalvį.

Kokiame dirvožemyje ši rūšis auga labiausiai?

Dažnai aptinkamas smėlinguose ir rūgščiuose dirvožemiuose, būdinguose pušynams, tačiau įsikuria ir kitokio tipo miško paklotėse.

Ar pušyninis baravykas kaupia sunkiuosius metalus?

Moksliniuose tyrimuose skelbti šios rūšies vaisiakūnių gyvsidabrio koncentracijos matavimai, rodantys jo pasisavinimą iš dirvožemio, nedarant apibendrinimų dėl klinikinių padarinių.

Ar pušyninis baravykas Lenkijoje yra saugoma rūšis?

Lenkijoje rūšies apsauga jam netaikoma. Jis neįtrauktas į Aplinkos ministro potvarkyje nurodytą griežtai ar iš dalies saugomų grybų sąrašą.

Kada oficialiai paskelbtas pavadinimas Boletus pinophilus?

Oficialus rūšies pavadinimas Boletus pinophilus mikologinėje literatūroje paskelbtas 1973 metais.

Kodėl nerekomenduojama rinkti senų šio grybo vaisiakūnių?

Senuose, peraugusiuose vaisiakūniuose vyksta natūralūs audinių irimo procesai, o jų vartojimas kelia nespecifinių skrandžio negalavimų riziką.