Valgomas
Nustatykite vietovę, kad matytumėte savo regiono duomenis.

Karališkasis sviestbaravykis (Butyriboletus regius), anksčiau žinomas kaip karališkasis baravykas, yra retas baravykinių šeimos grybas. Kepurėlė yra rožinės, avietinės arba raudonai rožinės spalvos, iš pradžių pusiau rutuliška, vėliau iškili ar plokštėjanti. Vamzdeliai ir smulkios poros yra citrinos geltonumo, su amžiumi tampa alyviškai geltoni ir paspaudus nemėlynuoja. Kotas yra geltonas su subtiliu tinkleliu, o trama – stangri, gelsva, švelnaus skonio ir nekeičianti spalvos. Šilumamėgis, augantis po ąžuolais; Lenkijoje taikoma rūšies apsauga.
Atpažinimas, buveinė ir svarbiausi skirtumai.
Grybautojas
Vaisiakūnio sandara
- Vaisiakūnio sandaros tipas
- Vaisiakūnio sandaros tipas: Kepurėlė, kotas.
- Viso vaisiakūnio konsistencija
- Viso vaisiakūnio konsistencija: mėsingas.
Kepurėlė
- Kepurėlės forma
- jaunų vaisiakūnių: Kepurėlės forma: pusiau rutuliška.
subrendusių vaisiakūnių: Kepurėlės forma: išgaubtas. - Kepurėlės danga
- jaunų vaisiakūnių: Kepurėlės danga: veltiniškas.
subrendusių vaisiakūnių: Kepurėlės danga: plikas.
Kepurėlės danga: plaušuota. - Kepurėlės lipnumas ir gleivėtumas
- kai šlapias: Kepurėlės lipnumas ir gleivėtumas: lipnus.
- Kepurėlės spalva
- Kepurėlės spalva: rožinis.
Kepurėlės spalva: rausvas. - Krašto padėtis
- jaunų vaisiakūnių: Krašto padėtis: užsirietęs į vidų.
- Kepurėlės skersmuo
- Kepurėlės skersmuo – iki 200 mm.
Kepurėlės apačia
- Himenoforo tipas
- Himenoforo tipas: vamzdeliai.
- Porų forma
- Porų forma: apvalus.
- Natūrali porų spalva
- jaunų vaisiakūnių: Natūrali porų spalva: geltonas.
subrendusių vaisiakūnių: Natūrali porų spalva: gelsvai alyvinis. - Porų dydis
- Porų dydis: mažas.
- Natūrali vamzdelių spalva
- jaunų vaisiakūnių: Natūrali vamzdelių spalva: geltonas.
subrendusių vaisiakūnių: Natūrali vamzdelių spalva: gelsvai alyvinis.
Kotas ir pamatas
- Koto forma
- jaunų vaisiakūnių: Koto forma: statinaitės formos.
subrendusių vaisiakūnių: Koto forma: buožiškas.
subrendusių vaisiakūnių: Koto forma: cilindriškas.
jaunų vaisiakūnių: Koto forma: pilvotas. - Koto pagrindas
- Koto pagrindas: sustorėjusi.
Koto pagrindas: siaurėjantis. - Koto spalva
- Koto spalva: citrininės geltonos spalvos.
Koto spalva: ryškiai geltonas.
Koto spalva: geltonas. - Koto paviršiaus reljefas
- Koto paviršiaus reljefas: tinkliškas.
- Koto vidus
- Koto vidus: pilnaviduris.
- Koto ilgis
- Koto ilgis: 50–200 mm.
- Koto skersmuo
- Koto skersmuo: 15–65 mm.
- Koto tinklelio spalva
- Koto tinklelio spalva: geltonas.
Trama
- Minkštimo spalva
- Minkštimo spalva: citrininės geltonos spalvos.
Minkštimo spalva: ryškiai geltonas.
Minkštimo spalva: blyškiai rožinė (minkštimas ties koto pagrindu).
Minkštimo spalva: nešvariai rausvas (minkštimas ties koto pagrindu). - Minkštimo standumas
- Minkštimo standumas: kietas.
- Minkštimo skonis
- Minkštimo skonis: silpnas.
- Minkštimo kvapas
- Minkštimo kvapas: silpnas.
Minkštimo kvapas: grybų, silpnas.
Kur ir kada auga
- Buveinė
- Buveinė: lapuočių miškas.
- Substratas
- Substratas: dirvožemis.
- Vaisiakūnių augimo pobūdis
- Vaisiakūnių augimo pobūdis: pavieniui.
Vaisiakūnių augimo pobūdis: mažomis grupėmis.
Vaisiakūnių augimo pobūdis: suaugę vaisiakūniai. - Aptikimo dažnumas
- Aptikimo dažnumas: retas.
- Derėjimo laikotarpis
- Vaisiakūniai pasirodo nuo birželio iki lapkričio.
- Paplitimo sritis
Valgomumas ir virtuvė
- Valgomumas
- Valgomas
Su kuo galima supainioti
Butyriboletus appendiculatus
Svarbiausi skirtumai
Geltonrudis sviestbaravykis (Butyriboletus appendiculatus) skiriasi ruda kepurėlės spalva, priešingai nei rožinė karališkojo sviestbaravykio. Nors anksčiau B. regius buvo laikomas jo raudonąja atmaina arba porūšiu, šiuolaikinė taksonomija vienareikšmiškai juos laiko atskiromis rūšimis.
Butyriboletus fuscoroseus
Svarbiausi skirtumai
Rausvarudis sviestbaravykis (Butyriboletus fuscoroseus, anksčiau žinomas kaip Boletus pseudoregius) turi santūresnio rusvai rožinio, raudonai rudo arba purpuriškai rudo atspalvio kepurėlę. Apatiniame koto trečdalyje dažnai būna rožinė, oranžiškai raudona arba raudonai purpurinė zona, o jo trama, vamzdeliai, poros ir koto paviršius pažeisti aiškiai mėlynuoja. Koto pagrindas pjūvyje paprastai būna nuo rožinės iki šviesiai karmino spalvos.
Rubroboletus legaliae
Svarbiausi skirtumai
Rausvakepuris baravykas (Rubroboletus legaliae) jaunystėje turi pilkšvu pūkuotu apvalkalu padengtą kepurėlę, kuri tik su amžiumi atidengia rausvus ar purpuriškai raudonus tonus. Jo kotas yra raudonas, o jaunų vaisiakūnių poros yra raudonos arba oranžiškai raudonos, su amžiumi tampa beveik geltonos. Trama intensyviai mėlynuoja, o džiovinti vaisiakūniai skleidžia „Maggi“ prieskonių arba vaistinių gelsvių kvapą. Šios rūšies sporos yra platesnės ir siekia (4,5)5,0–6,0(7,0) µm.
Rubroboletus pulchrotinctus
Svarbiausi skirtumai
Rubroboletus pulchrotinctus išaugina balkšvą ar šviesiai pilką kepurėlę, dažnai su rožiniu atspalviu ties kraštu, o kartais ir visą rožinę. Poros ir kotas pasižymi gelsvai oranžiniais ar oranžiškai rožiniais atspalviais, o trama mėlynuoja. Tai rūšis, kurios paplitimas apsiriboja Viduržemio jūros regionu.
Rubroboletus satanas
Svarbiausi skirtumai
Nuodingasis baravykas velniūkštis (Rubroboletus satanas) turi nešvariai baltą, pilkšvą arba šiek tiek alyvinę kepurėlę bei masyvų, statinaitės pavidalo kotą, padengtą skaisčiai raudonu tinkleliu. Labai jaunų egzempliorių poros yra geltonos, su amžiumi tampa oranžinės, rausvos arba purpurinės, o šviesi trama perpjovus lėtai mėlynuoja. Šio grybo vartojimas sukelia stiprius virškinamojo trakto sutrikimus.
FAQ
Ar karališkasis sviestbaravykis yra valgomas grybas?
Daugelyje šalių jis laikomas puikiu valgomu grybu, tačiau Lenkijoje jam taikoma griežta rūšies apsauga. Dėl retumo ir teisinio draudimo jo negalima nei rinkti, nei naikinti.
Ar pažeista karališkojo baravyko trama mėlynuoja?
Ne. Karališkojo sviestbaravykio trama perpjovus iš esmės nekeičia spalvos ir lieka gelsva. Ryškaus tramos mėlynavimo nebuvimas yra esminis požymis, skiriantis jį nuo geltonrudžio baravyko.
Kuo karališkasis sviestbaravykis skiriasi nuo geltonrudžio baravyko?
Karališkasis sviestbaravykis turi rožinę kepurėlę, o jo trama ir poros nemėlynuoja. Geltonrudis sviestbaravykis (B. appendiculatus) turi rudą arba ochrinę kepurėlę, o poros ir trama palietus mėlynuoja.
Kokios spalvos yra karališkojo sviestbaravykio poros ir vamzdeliai?
Vamzdeliai ir poros nuo pat jaunystės yra intensyviai citrinos geltonumo, su amžiumi tamsėja iki auksiškai geltonų arba gelsvai alyvinių. Poros yra smulkios, apvalios ir paspaudus pirštu nekeičia spalvos į mėlyną.
Kokiuose miškuose ir kokiame dirvožemyje auga ši rūšis?
Auga šiltuose lapuočių miškuose, daugiausia ąžuolynuose ir bukvietėse, rečiau po valgomaisiais kaštonais. Reikalauja neutralios arba šarminės reakcijos substrato, ypač šiltuose kalkinguose dirvožemiuose.
Kaip atrodo karališkojo sviestbaravykio kotas?
Kotas yra masyvus, iš pradžių pilvotas, su amžiumi buožiškas, šviesiai geltonos arba chromo geltonumo spalvos. Paviršiuje turi subtilų geltoną tinkleliuką, o ties pagrindu būna nusėtas rausvomis dėmelėmis.
Kuriuo laikotarpiu pasirodo šio baravyko vaisiakūniai?
Karališkojo sviestbaravykio vaisiakūniai pasirodo šiltesniais metų mėnesiais, paprastai nuo birželio iki rugsėjo arba spalio pradžios, daugiausia po gausių liūčių karščių laikotarpiais.
Kodėl pavadinimas Boletus regius buvo pakeistas į Butyriboletus regius?
Filogenetiniai tyrimai parodė sviestbaravykių grupės atskirtumą nuo tikrųjų baravykų (Boletus sensu stricto). 2014 metais mikologai oficialiai išskyrė Butyriboletus gentį.
Mėgėjas
Kepurėlės apačia
- Porų skersmuo
- subrendusių vaisiakūnių: Porų skersmuo: iki 1 mm.
- Vamzdelių ilgis
- subrendusių vaisiakūnių: Vamzdelių ilgis: 10–25 mm.
Pavadinimai ir istorija
- Obowiązująca nazwa krajowa
- masłoborowik królewski
- Obowiązująca nazwa taksonomiczna
- Butyriboletus regius (Krombh.) D. Arora & J.L. Frank
- Pozostałe nazwy
- borowik królewski, borowik żółtobrązowy królewski, borowik żółtobrązowy podgat. królewski
Stebėjimai namuose
Sporų atspaudas
- Reikalingos medžiagos
- šviežia, subrendusi kepurėlė, popieriaus lapas, stiklinė arba dubenėlis, vanduo
- Laikas
- 2–24 h
- Atlikimas
- Padėkite kepurėlę apatine puse ant popieriaus.
- Užlašinkite lašą vandens ant viršaus ir uždenkite.
- Po 2–24 valandų pakelkite kepurėlę ir apžiūrėkite nuosėdas.
Ko ieškoti
- Sporų atspaudo spalva
- Sporų atspaudo spalva: rudas. Sporų atspaudo spalva: žalias.
- Sporų atspaudo atspalvis
- Sporų atspaudo atspalvis: alyviškai rudas. Sporų atspaudo atspalvis: alyvinė. Sporų atspaudo atspalvis: alyviškai rudas.
Po mikroskopu
- Reikalingos medžiagos
- šviesinis mikroskopas, objektinis ir dengiamasis stikleliai, adata, vanduo, sporos iš atspaudo
- Atlikimas
- Adata perkelkite šiek tiek atspaudo ant stiklelio.
- Užlašinkite lašą vandens, uždenkite dengiamuoju stikleliu ir apžiūrėkite sporas.
Ko ieškoti
- Sporos forma
- Sporos forma: verpstiškas. Sporos forma: cilindriškas. Sporos forma: verpstiškas. Sporos forma: verpstiškas.
- Sporos paviršius
- Sporos paviršius: lygus. Sporos paviršius: lygus. Sporos paviršius: lygus.
- Sporos matmenys
- Ilgis 10–17,5 µm, plotis 3–5 µm.
Matmenis lyginkite sukalibravę mikroskopo skalę.
Ekologija ir paplitimas
- Mikorizės partneriai
- Bendras rūšies ryšys: Mikorizės partneriai: Quercus (bendras partnerių sąrašas).
Bendras rūšies ryšys: Mikorizės partneriai: Fagus (bendras partnerių sąrašas).
Istorija ir kultūra
Karališkasis baravykas užima ypatingą vietą Europos taksonomijos istorijoje dėl savo būdingos, ryškios spalvos. Rūšį 1832 m. pirmą kartą aprašė čekų gydytojas ir mikologas Julius Vincenz von Krombholz grybams skirtame veikale Boletus regius pavadinimu. Epitetas „regius“ nurodė karališką vaisiakūnių išvaizdą, kas atsispindėjo tradiciniuose Europos regioniniuose pavadinimuose, tokiuose kaip prancūzų „bolet royal“ ar čekų „hřib královský“.
Lūžiu šiuolaikinėje rūšies taksonominėje sampratoje tapo molekuliniai ir filogenetiniai tyrimai. 2014 m. David Arora ir Jonathan L. Frank vadinamųjų sviestinių baravykų grupei sukūrė naują Butyriboletus gentį, perkeldami šią rūšį į naują kombinaciją Butyriboletus regius. Tame pačiame darbe tyrėjai įrodė Europos taksono savarankiškumą ir atskyrė nuo jo Šiaurės Amerikos rūšis, kurios anksčiau būdavo klaidingai sutapatinamos arba aprašomos karališkojo baravyko vardu.
Europos mikologinėje literatūroje nuo XIX a. šis grybas išlieka vienu labiausiai atpažįstamų šiltų lapuočių miškų baravykinių atstovų, aprašomu daugiausia paplitimo retumo ir buveinių apsaugos poreikio kontekste.
Valgomumas ir saugumas
Karališkasis baravykas literatūroje aprašomas kaip valgomasis grybas, pasižymintis švelniu skoniu ir subtiliu aromatu, tačiau teisiniais ir gamtosaugos sumetimais nerenkamas. Kalbant apie galimą vartojimą maistui, nurodomas išankstinio terminio apdorojimo reikalavimas, nepriskiriant rūšiai šaltiniuose nedokumentuotų konkrečių simptomų pavartojus žalios būklės.
Lenkijoje ši rūšis yra griežtai saugoma. 2014 m. spalio 9 d. Aplinkos ministro potvarkyje dėl grybų rūšių apsaugos (Dz.U. z 2014 r. poz. 1408) 1 priedo 7 punkte ji tiksliai nurodyta pavadinimu „Boletus appendiculatus ssp. regius (Krombh.) Konr. – borowik żółtobrązowy podgat. królewski“. Iš šių teisės aktų kyla draudimas rinkti, naikinti ir žaloti vaisiakūnius natūraliose augavietėse vykdant įprastą grybavimą, nors Gamtos apsaugos įstatymo 56 straipsnyje numatyta galimybė priimti sprendimus dėl nukrypimo nuo šių draudimų.
Nors istoriškai kai kuriuose Pietų Europos regionuose (pvz., Italijoje) vietomis buvo laikomas valgomuoju grybu, šiais laikais dėl itin didelio retumo ir apsaugos statuso daugelyje Europos šalių jo rinkimas gamtoje nevykdomas.
Buveinė ir paplitimas
Karališkasis baravykas – šilumamėgis mikorizinis grybas, susijęs su lapuočiais medžiais ir sudarantis simbiozę daugiausia su ąžuolais (Quercus) bei bukais (Fagus), rečiau – su valgomuoju kaštonu ar skroblu. Įsikuria šiltuose, šviesiuose lapuočių miškuose, visų pirma ąžuolynuose ir šilumamėgiuose bukynuose. Pirmenybę teikia laidžiam, humusingam, kalcio karbonato turtingam neutralios arba šarminės reakcijos substratui, dažniausiai saulėtuose šlaituose ir kalvose.
Geografinis paplitimas apima Europą, daugiausia šiltesnius jos pietinius ir centrinius regionus. Lenkijoje priskiriamas prie didžiausių mikologinių retenybių ir yra žinomas tik iš labai negausių istorinių bei šiuolaikinių pranešimų.
Vidurio Europai suvestinėse dokumentuoti vaisiakūnių stebėjimo laikotarpiai skiriasi: Lenkijoje jie fiksuoti nuo birželio iki lapkričio (VI–XI), tuo tarpu Čekijoje stebėjimų diapazonas apima mėnesius nuo gegužės iki rugsėjo (V–IX). Vaisiakūnių pasirodymas griežtai priklauso nuo pakankamos drėgmės ir aukštos dirvožemio temperatūros.
Tyrėjas
Valgomumas ir virtuvė
Ustalenia źródłowe: jadalność, spożycie i wykorzystanie
- Valgomumas
- Valgomas — źródło oznaczenia
Źródło bez opisu bibliograficznego · Kuchyňské využití / jadalny
Moksliniai pavadinimai ir taksonomija
- Galiojantis mokslinis pavadinimas
Butyriboletus regius (Krombh.) D. Arora & J.L. Frank
- Ankstesni moksliniai pavadinimai
- 1832 — Boletus regius Krombh.
1882 — Tubiporus regius (Krombh.) P. Karst.
1886 — Dictyopus appendiculatus var. regius (Krombh.) Quél.
1888 — Dictyopus regius (Krombh.) Quél.
1891 — Boletus appendiculatus var. regius (Krombh.) Costantin & L.M. Dufour
1898 — Suillus regius (Krombh.) Kuntze
1903 — Boletus subtomentosus subsp. cerasinus C. Martín
1925 — Boletus appendiculatus subsp. regius (Krombh.) Konrad
1965 — Boletus regius var. peltereaui J. Blum
2007 [2006] — Boletus regius f. aureus M. Lamb. & Estadès
2016 — Butyriboletus regius f. aureus (M. Lamb. & Estadès) Klofac[4] [11]
Masłoborowik królewski nosi nazwę naukową Butyriboletus regius (Krombh.) D. Arora & J.L. Frank. Należy do rodziny borowikowatych (Boletaceae) w rzędzie borowikowców (Boletales). Krombholz opisał go w 1832 roku pod nazwą Boletus regius. David Arora i Jonathan L. Frank przenieśli ten gatunek do rodzaju Butyriboletus w 2014 roku; nową kombinację opublikowano na stronie 466 czasopisma „Mycologia”, z rejestracją w MycoBank pod numerem MB803323.
[11] [4]W synonimice taksonomicznej według Species Fungorum znajdują się m.in.: Boletus regius Krombh. (1832), Tubiporus regius (Krombh.) P. Karst. (1882), Dictyopus appendiculatus var. regius (Krombh.) Quél. (1886), Dictyopus regius (Krombh.) Quél. (1888), Boletus appendiculatus var. regius (Krombh.) Costantin & L.M. Dufour (1891), Suillus regius (Krombh.) Kuntze (1898), Boletus appendiculatus subsp. regius (Krombh.) Konrad (1925), Boletus subtomentosus subsp. cerasinus C. Martín (1903), Boletus regius var. peltereaui J. Blum (1965), Boletus regius f. aureus M. Lamb. & Estadès (publikacja z 2007 roku oznaczona rokiem 2006) oraz Butyriboletus regius f. aureus (M. Lamb. & Estadès) Klofac (2016).
[11]Taksono apimtis ir nustatymo ribos
Epitet regius bywał historycznie odnoszony także do innych grzybów, w tym Butyriboletus fuscoroseus, Rubroboletus legaliae oraz pokrewnych taksonów spoza Europy. Z tego względu dawne oznaczenia jako „Boletus regius” w publikacjach z Ameryki Północnej lub Azji nie mogą być automatycznie utożsamiane z europejskim masłoborowikiem królewskim, jego zasięgiem czy regionalnym wykorzystaniem.
[7] [4]W obrębie gatunku wyróżniano formę żółtą, opisaną jako Butyriboletus regius f. aureus. Janda i współautorzy uznają jej rangę taksonomiczną za niepewną: może stanowić skrajny wariant barwny, a na niemal wszystkich obserwowanych żółtych kapeluszach stwierdzano ślady różu lub czerwieni. Żółte fragmenty powierzchni kapelusza obserwowano również pod osłaniającymi go liśćmi.
[7] [11]W opisach masłoborowika królewskiego występują rozbieżności dotyczące obecności szarych tonów. O ile polskie źródła mówią o barwie płoworóżowej lub różowej z fioletem, o tyle wzmianki o odcieniach szaroróżowych lub szaroczerwonych są przez część badaczy kwestionowane jako wynik pomylenia z Butyriboletus roseogriseus lub Rubroboletus legaliae. Obecność szarości na kapeluszu nie jest cechą typową dla tego gatunku.
[7] [12]- Zakres ujęcia taksonomicznego
European Butyriboletus regius in the focal species treatment of Janda, Kříž & Kolařík2019 and the accepted combination of Arora & Frank2014. Historical combinations preserve nomenclatural context; data of other Butyriboletus species and historical North-American misapplications are not transferred.
[7] [4]
Ekologija ir paplitimas
Laboratorinė diagnostika
Dane ustrukturyzowane
Papėdgrūdžiai
Kepurėlės odelė
- Kepurėlės odelės elementų plotis
- Kepurėlės odelės elementų plotis: 2,5–8 µm. [7]
Sporos
- Bazidiosporos apendikso buvimas
- Bazidiosporos apendikso buvimas: yra. [7]
- Sporų spalva pro mikroskopą
- Sporų spalva pro mikroskopą: gelsvas. [7]
Sporų spalva pro mikroskopą: gelsvai ruda. [12] - Sporos ilgis
- Sporos ilgis: 10,5–16 µm. [5]
Sporos ilgis: 10–16 µm. [6]
Sporos ilgis: 10,5–17,5 µm. [7]
Sporos ilgis: 13–17 µm. [12] - Sporos ilgio ir pločio santykis
- Sporos ilgio ir pločio santykis: 2,7–4,3. [5]
- Sporos forma
- Sporos forma: verpstiškas. [7]
Sporos forma: cilindriškas. [7]
Sporos forma: verpstiškas. [12]
Sporos forma: verpstiškas. [6] - Sporos paviršius
- Sporos paviršius: lygus. [7]
Sporos paviršius: lygus. [12]
Sporos paviršius: lygus. [6] - Sporos sienelės storis
- Sporos sienelės storis: plonasienis. [12]
Tyrimų medžiaga ir metodai
- Šaltiniuose pateikti rezultatai — Sporos ilgis
- Materiał badania: Exact focal species source account; named specimens and pooled sample limits remain source-specific. No universal collection assignment. 10–16 µm [6]
Materiał badania: Exact focal species source account; named specimens and pooled sample limits remain source-specific. No universal collection assignment. 13–17 µm [12]
Materiał badania: Exact focal species source account; named specimens and pooled sample limits remain source-specific. No universal collection assignment. Materiał suszony (przygotowanie opisano w Metodach): 12–16 µm (skrajnie 10,5–17,5 µm) [7]
Materiał badania: Exact focal species source account; named specimens and pooled sample limits remain source-specific. No universal collection assignment. 10,5–16 µm [5] - Šaltiniuose pateikti rezultatai — Sporos plotis
- Materiał badania: Exact focal species source account; named specimens and pooled sample limits remain source-specific. No universal collection assignment. 3–5 µm [5] [6]
Materiał badania: Exact focal species source account; named specimens and pooled sample limits remain source-specific. No universal collection assignment. Materiał suszony (przygotowanie opisano w Metodach): 4–5 µm [7]
Materiał badania: Exact focal species source account; named specimens and pooled sample limits remain source-specific. No universal collection assignment. 4–5 µm [12]
Metody i zapisy źródłowe — Exact focal species source account; named specimens and pooled sample limits remain source-specific. No universal collection assignment.
Stan materiału: suszony.
Pochodzenie materiału: Czech Republic; macroscopic observations on fresh fruitbodies and microscopic preparations from dried material..
Metoda źródłowa. Technika: mikroskopia świetlna (LM). Opis metody w źródle: Olympus CX21/CX31/CX41, oil-immersion1000×; mounts in ammoniacal Congo Red,5%KOH,Melzer and water. Exact medium of ordinary spore colour is unreported. Spore sizes: at least20 per fruitbody, several fruitbodies/localities; main90%range with parenthesised extremes. This N does not apply to basidia or hyphae.
Liczba zarodników na jednej podstawce — zapis źródłowy: „Mostly4-spored basidia, not an assertion of every basidium or sample size.” [7]
Obecność wyrostka wnęki bazydiospory; Kształt podstawki; Inkrustacja strzępek skórki; Organizacja skórki kapelusza; Barwa zarodnika w mikroskopie; Kształt zarodnika; Powierzchnia zarodnika — zapis źródłowy: „Focal species description; exact named anatomical target, no other taxa or collection inference.” [7]
Długość podstawki; Szerokość podstawki; Szerokość elementów skórki; Długość zarodnika; Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „Original independent numerical result; source bounds and qualifications retained in the primary source and this study.” [7]
Metody i zapisy źródłowe — Exact focal species source account; named specimens and pooled sample limits remain source-specific. No universal collection assignment.
Inkrustacja strzępek skórki; Organizacja skórki kapelusza — zapis źródłowy: „Focal species description; exact named anatomical target, no other taxa or collection inference.” [5]
Długość zarodnika; Iloraz długości i szerokości zarodnika; Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „Original independent numerical result; source bounds and qualifications retained in the primary source and this study.” [5]
Metody i zapisy źródłowe — Exact focal species source account; named specimens and pooled sample limits remain source-specific. No universal collection assignment.
Barwa zarodnika w mikroskopie; Kształt zarodnika; Powierzchnia zarodnika; Grubość ściany zarodnika — zapis źródłowy: „Focal species description; exact named anatomical target, no other taxa or collection inference.” [12]
Długość zarodnika; Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „Original independent numerical result; source bounds and qualifications retained in the primary source and this study.” [12]
Metody i zapisy źródłowe — Exact focal species source account; named specimens and pooled sample limits remain source-specific. No universal collection assignment.
Długość zarodnika; Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „Original independent numerical result; source bounds and qualifications retained in the primary source and this study.” [6]
Kształt zarodnika; Powierzchnia zarodnika — zapis źródłowy: „Focal species description; exact named anatomical target, no other taxa or collection inference.” [6]
Paplitimo tikrinimas — apimtis ir ribos
Materiał: Opublikowane polskie stanowisko pod źródłową nazwą Boletus regius. Zachowano poziom odczytu atlasowego odsyłacza do publikacji.
Zakres odczytu: Fragmenty źródeł.
Odczytano fragment źródła; pełny tekst i metody nie zostały zweryfikowane.
Data przeglądu: 21.10.2026.
Ograniczenia: Źródłowe oznaczenie i zakres pojęcia zachowano. Nie zadeklarowano nowego badania okazów ani odczytu wszystkich publikacji cytowanych przez źródło.
[12]- Medžiagos paruošimas mikroskopijai
- Materiał suszony. Mikroskopy Olympus CX21/CX31/CX41, powiększenie 1000× z immersją olejową; preparaty w amoniakalnej czerwieni Kongo, 5% KOH, odczynniku Melzera i wodzie. Dokładnego medium zwykłej barwy zarodników nie podano. Mierzono co najmniej 20 zarodników na owocnik, z kilku owocników i stanowisk; podano główny zakres 90% oraz skrajności w nawiasach. Tej liczebności nie przypisano podstawkom ani strzępkom. [7]
Apžvalgos apimtis
Prieš užbaigiant įrašą reikia papildyti arba suderinti.
- Paplitimo regionų paieška reikalauja suderinimo.
- Ankstesnių išvadų sąsajas reikia patikrinti iš naujo.
- Naujiems šaltiniams reikia suderinti peržiūros metu rastą informaciją.
Buveinė ir paplitimas
Buveinė, teritorija ir sezonas
Masłoborowik królewski rośnie na ziemi w ciepłych, dobrze naświetlonych lasach liściastych, zwłaszcza w prześwietlonych dąbrowach, na nasłonecznionych zboczach, groblach stawowych oraz ciepłolubnych murawach leśnych. Preferuje podłoża o odczynie zasadowym, bogate w węglan wapnia, chociaż powierzchniowa warstwa gleby bywa w jego siedliskach zakwaszona. W Europie Środkowej tworzy mikoryzę z dębami, rzadziej z bukami, a w cieplejszych rejonach południa Europy także z kasztanem jadalnym.
[7]W Czechach gatunek ten jest bardzo rzadki i spotykany głównie na nizinach oraz pogórzach w ciepłolubnych dąbrowach na wapieniu. Owocniki pojawiają się od maja do września lub początku października. W fitosocjologii czeskiej grzyb ten jest uważany za gatunek wskaźnikowy dla środkowoeuropejskich grądów subkontynentalnych (Galio-Carpinetum) oraz lasów dębowych typu lasostepowego.
[7] [6]W analizach genetycznych wykorzystywano europejskie zbiory masłoborowika królewskiego z Włoch (region Lacjum, pod Quercus cerris oraz w drzewostanie mieszanym z dębem, bukiem i kasztanem), Bułgarii (Kostinbrod, pod dębami) oraz topotyp z Pragi-Točnej w Czechach (znaleziony pod dębem i lipą). Obecność określonych gatunków drzew w otoczeniu znaleziska nie oznacza jednak automatycznie potwierdzonej mikoryzy ze wszystkimi z nich.
[4] [7]W Hiszpanii, w regionie Estremadury, masłoborowik królewski owocuje jesienią w lasach kasztana jadalnego (Castanea sativa), dębu korkowego (Quercus suber) oraz dębu pirenejskiego (Quercus pyrenaica). W dąbrowach dębu pirenejskiego bywa lokalnie spotykany dość często i owocuje obficie, co kontrastuje z jego wybitną rzadkością w Europie Środkowej.
[9]W Macedonii Północnej gatunek rośnie na wysokościach od 400 do 1600 m n.p.m. w starych, widnych lasach liściastych na podłożu wapiennym, towarzysząc dębom, bukom i kasztanom. Owocniki pojawiają się nieregularnie od połowy wiosny do połowy jesieni, zazwyczaj nielicznie, z wyraźniejszym pojawem w wilgotniejszych sezonach letnich.
[10]Potwierdzony zasięg występowania
Wszystkie obszary potwierdzone w zapisanych danych źródłowych.
| Kraj | Regiony i stanowiska | Owocnikowanie | Šaltiniai |
|---|---|---|---|
| Čekija | Nie ustalono regionów w zapisanych danych | V–IX |
|
| Lenkija | Pakarpatės vaivadija | VI–XI |
|