Valgomas
Reikalauja apdorojimo
Žalias nuodingas
Nustatykite vietovę, kad matytumėte savo regiono duomenis.










Rausvoji musmirė (Amanita rubescens) – musmirinių šeimos grybas, išsiskiriantis gebėjimu parausti pažeidus jo minkštimą. Kepurėlė rusvai rausva, padengta pilkšvomis karpomis, kotas su ryškiu rumbuotu žiedu ir gumbiškai sustorėjusiu pamatu. Tai sąlyginai valgomas grybas, paplitęs Šiaurės pusrutulio miškuose ir sudarantis mikorizę su įvairiais medžiais. Žalias grybas yra toksiškas, todėl vartojamas tik kruopščiai termiškai apdorotas.
Atpažinimas, buveinė ir svarbiausi skirtumai.
Grybautojas
Vaisiakūnio sandara
- Vaisiakūnio sandaros tipas
- Vaisiakūnio sandaros tipas: Kepurėlė.
Vaisiakūnio sandaros tipas: kotas.
Kepurėlė
- Kepurėlės forma
- jaunų vaisiakūnių: Kepurėlės forma: pusiau rutuliška.
Kepurėlės forma: išgaubtas.
senų vaisiakūnių: Kepurėlės forma: plokščia.
jaunų vaisiakūnių: Kepurėlės forma: rutuliškas (beveik). - Kepurėlės paviršius
- Kepurėlės paviršius: sausas.
Kepurėlės paviršius: blizgus. - Kepurėlės paviršiaus reljefas
- Kepurėlės paviršiaus reljefas: karpotas.
- Kepurėlės spalva
- Kepurėlės spalva: rausvai rudas.
jaunų vaisiakūnių: Kepurėlės spalva: kūno spalvos.
Kepurėlės spalva: šviesiai rudas.
jaunų vaisiakūnių: Kepurėlės spalva: blyškiai rožinė. - Kepurėlės krašto kontūras
- senų vaisiakūnių: Kepurėlės krašto kontūras: banguotas.
- Kepurėlės krašto paviršiaus reljefas
- Kepurėlės krašto paviršiaus reljefas: lygus.
senų vaisiakūnių: Kepurėlės krašto paviršiaus reljefas: vagotas. - Kepurėlės skersmuo
- Kepurėlės skersmuo – 50–250 mm.
- Apvalkalo liekanų buvimas ant kepurėlės
- Apvalkalo liekanų buvimas ant kepurėlės: yra.
- Apvalkalo liekanų ant kepurėlės spalva
- Apvalkalo liekanų ant kepurėlės spalva: rausvai ruda.
Apvalkalo liekanų ant kepurėlės spalva: balsva.
Apvalkalo liekanų ant kepurėlės spalva: rausva. - Apvalkalo liekanų ant kepurėlės pavidalas
- Apvalkalo liekanų ant kepurėlės pavidalas: lopinėliai.
Kepurėlės apačia
- Himenoforo tipas
- Himenoforo tipas: lakšteliai.
Lakšteliai prie koto
- Himenoforo prisitvirtinimas prie koto
- Himenoforo prisitvirtinimas prie koto: laisvas nuo koto (lakšteliai).
Himenoforo prisitvirtinimas prie koto: priaugęs prie koto (lakšteliai).
- Himenoforo spalva
- Himenoforo spalva: baltas.
Himenoforo spalva: Rožinė. - Lakštelių spalva po pažeidimo
- Lakštelių spalva po pažeidimo: rausvai rudas (lakšteliai).
- Lakštelių išsidėstymo tankis
- Lakštelių išsidėstymo tankis: tankiai išsidėstę.
Kotas ir pamatas
- Koto forma
- Koto forma: cilindriškas.
- Koto pagrindas
- Koto pagrindas: gumbiškas.
- Koto spalva
- Koto spalva: baltas, rausvas arba gelsvas.
viršutinėje koto dalyje: Koto spalva: baltas.
apatinėje koto dalyje: Koto spalva: rausva arba rausvai rudas. - Koto paviršiaus reljefas
- Koto paviršiaus reljefas: lygus.
- Koto paviršiaus danga
- Koto paviršiaus danga: žvynuota (smulkūs žvyneliai).
Koto paviršiaus danga: plaukuotas. - Koto vidus
- jaunų vaisiakūnių: Koto vidus: pilnaviduris.
Koto vidus: užpildytas puriu minkštimu.
Koto vidus: tuščiaviduris. - Koto ilgis
- Koto ilgis: 60–180 mm.
- Koto skersmuo
- Koto skersmuo: 10–50 mm.
- Išnara
- Išnara: nėra (maišiška išnara).
Žiedas
- Žiedo buvimas
- Žiedo buvimas: yra.
- Žiedo forma
- Žiedo forma: nukaręs.
- Žiedo medžiagos sandara
- Žiedo medžiagos sandara: plėviškas.
- Žiedo padėtis
- Žiedo padėtis: viršutinėje koto dalyje.
- Žiedo išliekamumas
- Žiedo išliekamumas: ilgai išliekantis.
- Žiedo spalva
- Žiedo spalva: baltas.
Žiedo spalva: balsva arba gelsvas. - Žiedo paviršiaus reljefas
- Žiedo paviršiaus reljefas: vagota (viršutinis žiedo paviršius).
- Žiedo judrumas
- Žiedo judrumas: nejudrus.
Apvalkalas prie pagrindo
- Apdangalo sandara ties koto pagrindu
- Apdangalo sandara ties koto pagrindu: voleliai.
Trama
- Minkštimo spalva
- Minkštimo spalva: baltas.
- Minkštimo skonis
- Minkštimo skonis: malonus.
- Pažeisto minkštimo spalva
- Pažeisto minkštimo spalva: rausvas.
- Minkštimo kvapas
- Minkštimo kvapas: grybų, malonus.
Minkštimo kvapas: neišsiskiriantis.
Kur ir kada auga
- Buveinė
- Buveinė: lapuočių miškas, mišrus miškas arba spygliuočių miškas.
Buveinė: parkas. - Substratas
- Substratas: dirvožemis.
- Vaisiakūnių augimo pobūdis
- Vaisiakūnių augimo pobūdis: pavieniui arba grupėmis.
- Aptikimo dažnumas
- Aptikimo dažnumas: labai dažnas.
- Derėjimo laikotarpis
- Vaisiakūniai pasirodo nuo birželio iki lapkričio.
- Paplitimo sritis
- Paplitimo sritis: patvirtinta.
Valgomumas ir virtuvė
- Valgomumas
- Valgomas
- Reikalingas apdorojimas
- Reikalauja apdorojimo
- Vartojimas žalių
- Žalias nuodingas
Teisė
- Apsauga
- Rūšis neįtraukta į Lenkijos saugomų grybų rūšių sąrašą.
- Prekyba
- Rūšis neįtraukta į Lenkijos grybų, kuriais leidžiama prekiauti, sąrašą.
Su kuo galima supainioti
Amanita pantherina
Svarbiausi skirtumai
Margoji musmirė (Amanita pantherina) yra stipriai nuodingas grybas ir pats pavojingiausias taksonas, kurį galima supainioti su rausvąja musmire. Jos minkštimas nerausta ir išlieka nekintamai baltas, o viršutinis žiedo paviršius yra lygus, be rievėtumo. Margosios musmirės kepurėlės kraštas paprastai yra aiškiai rievėtas (išskyrus masyvų kalnų varietetą, nurodomą Snowarskio). Koto pamate yra ryškesnė, taurelės pavidalo išnara lygiu, neiškarpytu kraštu, o virš jos čekų atlasas pažymi žiediškai išsidėsčiusius žvynelius. Atpažinimui būtinas bendras visų vaisiakūnio sandaros požymių įvertinimas.
Amanita excelsa
Svarbiausi skirtumai
Pilkšvarudė musmirė (Amanita excelsa) savo išvaizda yra labai panaši. Ji išsiskiria nekintančiu, neraustančiu minkštimu bei nusmailėjusia, šakniška koto gumbelio pabaiga. Čekų atlase be to atkreipiamas dėmesys į rausvų atspalvių nebuvimą bei būdingą kvapą, primenantį žalias bulves arba tvankų rūsį.
Amanita muscaria
Svarbiausi skirtumai
Paprastoji musmirė (Amanita muscaria) yra nuodinga rūšis, kuri paprastai pasižymi intensyvesne, ryškesne kepurėlės spalva bei lygiu, nerievėtu viršutiniu žiedo paviršiumi. Išblukę ar netipiškai nusidažę vaisiakūniai reikalauja kruopštaus kitų morfologinių požymių patikrinimo.
Amanita franchetii
Svarbiausi skirtumai
Šiurkščioji musmirė (Amanita franchetii) yra retesnė ir silpnai nuodinga rūšis. Nuo rausvosios musmirės ji skiriasi gelsvu minkštimu (ypač matomu po kepurėlės luobele), visišku rausvų atspalvių nebuvimu bei tuo, kad lervų apgraužtos vietos įgyja rudą, o ne raudoną spalvą.
FAQ
Kodėl rausvoji musmirė gavo tokį pavadinimą?
Pažeidus, paspaudus ar perpjovus vaisiakūnį, jos baltas minkštimas reaguodamas su oru pamažu nusidažo rausva ar vyno raudonumo spalva.
Ar rausvoji musmirė yra valgoma žalia?
Ne, žalia rausvoji musmirė yra nuodinga; joje esantys toksinai suyra tik kruopščiai termiškai apdorojus grybą aukštoje temperatūroje.
Kokiame miške dažniausiai auga rausvoji musmirė?
Ji auga spygliuočių, lapuočių ir mišriuose miškuose po eglėmis, pušimis, ąžuolais, beržais bei bukais įvairios sudėties dirvose.
Kada dygsta rausvoji musmirė?
Dygimo sezonas tęsiasi nuo birželio iki spalio ar lapkričio pradžios, o dygimo pikas vidutinėse platumose stebimas vasaros pabaigoje.
Kokiose šalyse ši musmirė tradiciškai renkama maistui?
Ji yra populiarus ir tradiciškai renkamas grybas Čekijoje, Slovakijoje, Vokietijoje bei kai kuriuose Lenkijos regionuose.
Koks yra paruoštos rausvosios musmirės skonis?
Tinkamai termiškai apdorota rausvoji musmirė pasižymi maloniu, švelniu, šiek tiek salstelėjusiu skoniu ir tvirta tekstūra.
Ar rausvoji musmirė tinka vilnos dažymui?
Taip, amatininkystėje ji naudojama natūraliam vilnos dažymui, suteikiant audiniams rusvus, ochros bei prislopintus žemės atspalvius.
Ar ši rūšis tiko musėms nuodyti kaip paprastoji musmirė?
Ne, rausvojoje musmirėje nėra musėms toksiškų medžiagų, todėl bandymai ją naudoti kaip insekticidą buityje buvo neveiksmingi.
Kas pirmasis moksliškai aprašė šią rūšį?
Rūšies bazionimą ir dabartinį vardą Amanita rubescens 1797 m. veikale „Tentamen dispositionis methodicae fungorum“ oficialiai paskelbė Christiaan Hendrik Persoon.
Kokiuose aukščiuose kalnuose galima rasti šį grybą?
Kalnuotose Europos vietovėse rausvoji musmirė aptinkama iki maždaug 1200–1500 metrų aukščio virš jūros lygio.
Mėgėjas
Pavadinimai ir istorija
- Galiojantis nacionalinis pavadinimas
- Muchomor czerwieniejący
- Galiojantis taksonominis pavadinimas
- Amanita rubescens
- Kiti nacionaliniai pavadinimai
- Muchomor czerwonawy
Stebėjimai namuose
Sporų atspaudas
- Reikalingos medžiagos
- šviežia, subrendusi kepurėlė, popieriaus lapas, stiklinė arba dubenėlis, vanduo
- Laikas
- 2–24 h
- Atlikimas
- Padėkite kepurėlę apatine puse ant popieriaus.
- Užlašinkite lašą vandens ant viršaus ir uždenkite.
- Po 2–24 valandų pakelkite kepurėlę ir apžiūrėkite nuosėdas.
Ko ieškoti
- Sporų atspaudo spalva
- Sporų atspaudo spalva: baltas.
Po mikroskopu
- Reikalingos medžiagos
- šviesinis mikroskopas, objektinis ir dengiamasis stikleliai, adata, vanduo, sporos iš atspaudo
- Atlikimas
- Adata perkelkite šiek tiek atspaudo ant stiklelio.
- Užlašinkite lašą vandens, uždenkite dengiamuoju stikleliu ir apžiūrėkite sporas.
Ko ieškoti
- Sporos forma
- Sporos forma: plačiai elipsoidiškas. Sporos forma: elipsoidiškas.
- Sporos paviršius
- Sporos paviršius: lygus.
- Sporos matmenys
- Ilgis 7–10,5 µm, plotis 5–7 µm.
Matmenis lyginkite sukalibravę mikroskopo skalę.
Ekologija ir paplitimas
- Mikorizės partneriai
- Bendras rūšies ryšys: Mikorizės partneriai: Pinus (bendras partnerių sąrašas).
Bendras rūšies ryšys: Mikorizės partneriai: Quercus (bendras partnerių sąrašas).
Bendras rūšies ryšys: Mikorizės partneriai: Betula (bendras partnerių sąrašas).
Bendras rūšies ryšys: Mikorizės partneriai: Fagus (bendras partnerių sąrašas). - Mitybos būdas
- Mitybos būdas: Mikorizinis.
Panaudojimas ne kulinarijoje
Nekulinarinis rausvosios musmirės (Amanita rubescens) naudojimas istoriškai ir šiais laikais yra labai ribotas, kadangi rūšis neturi stiprių insekticidinių ar pluoštinių savybių:
- Natūralus vilnos dažymas: Amatinėje tekstilėje džiovinti arba švieži rausvosios musmirės vaisiakūniai kartais naudojami natūraliam vilnos pluošto dažymui. Naudojant alūno kandiką gaunami šviesiai rusvi ir smėlio atspalviai, o naudojant geležies sulfatą – prislopinti tamsiai rudi bei pilkšvai rudi tonai.
- Edukacinė ir demonstracinė paskirtis: Mikologinėse parodose, botanikos soduose ir gamtosauginėse edukacijose vaisiakūniai naudojami kaip praktinė vaizdinė priemonė. Rūšis padeda praktiškai demonstruoti audinių oksidacinį rausvėjimą ir mokyti visuomenę apie genties morfologinę įvairovę.
- Istoriniai etnobotaniniai bandymai: Etnografiniuose šaltiniuose pažymima, kad kaimo vietovėse ši rūšis kartais būdavo eksperimentiškai bandoma kaip priemonė musėms vilioti, klaidingai tikintis panašaus poveikio kaip paprastosios musmirės, tačiau praktikoje šis taikymas nepasitvirtino.
Istorija ir kultūra
Rausvosios musmirės istorija mikologijos literatūroje siejama su XVIII amžiaus pabaiga. Rūšies bazionimą ir dabartinį mokslinį vardą Amanita rubescens 1797 metais veikale „Tentamen dispositionis methodicae fungorum“ oficialiai paskelbė Christiaanas Hendrikas Persoonas. Ilgą laiką ši rūšis Europos visuomenėje kėlė prietaringą baimę vien dėl priklausymo genčiai, tradiciškai tapatintai su mirtinai nuodingais miško grybais.
- Liaudies folkloras ir pavadinimai: Dėl gebėjimo pažeistose vietose parausti šis grybas įvairiose kalbose gavo su krauju ar rausvumu susijusius vardus (vokiškai Perlpilz, čekiškai muchomůrka růžovka, prancūziškai amanite rougissante). Slavų tautosakoje rausvėjimas buvo siejamas su miško dvasių prisilietimu ar „žaizdos kraujavimu“.
- Kultūrinis statusas: Vidurio Europos kultūroje ši rūšis užima unikalią vietą kaip įrodymas, kad ne visos musmirės yra pražūtingos. Čekijos ir Slovakijos grybavimo tradicijose ji minima XIX–XX a. regioninėje literatūroje kaip tradicinis kaimo bendruomenių vertinamas grybas, nors Vakarų Europoje dažnai laikyta tabu.
Valgomumas ir saugumas
Rausvoji musmirė yra sąlyginai valgomas grybas, reikalaujantis ypatingo atsargumo. Žalias arba nepakankamai termiškai apdorotas šis grybas yra nuodingas ir sukelia hemolizę bei sunkų virškinamojo trakto apsinuodijimą. Grybe esančios kenksmingos medžiagos suyra tik aukštoje temperatūroje, todėl būtinas išankstinis virimas ir nuoviro nupylimas arba ilgas kepimas aukštoje temperatūroje.
- Saugus vartojimas: Vartoti galima tik kruopščiai ir pilnai išvirtus ar iškeptus grybus. Vartojant žalią ar trumpai pakaitintą grybą kyla didelė intoksikacijos rizika. Be to, peraugę ir seni vaisiakūniai greitai genda ir tampa netinkami maistui.
- Skonis ir tradicijos: Tinkamai paruoštas grybas pasižymi švelniu, salstelėjusiu skoniu ir malonia tekstūra. Čekijoje, Slovakijoje, Vokietijoje ir kai kuriuose Lenkijos regionuose rausvoji musmirė yra tradiciškai renkama ir labai vertinama vietinių gyventojų. Priešingai, Jungtinėje Karalystėje, Šiaurės Amerikoje ir Skandinavijoje ji dažniausiai apskritai nevartojama maistui dėl baimės suklysti.
Buveinė ir paplitimas
Rausvoji musmirė (Amanita rubescens sensu stricto) natūraliai paplitusi Eurazijos vidutinio bei borealinio klimato juostose. Šiuolaikiniai filogenetiniai tyrimai atmeta natūralų šios rūšies paplitimą Amerikoje, atskirdami ją nuo Šiaurės Amerikos giminingų taksonų komplekso, nors neatmetami reti introdukuoti radiniai. Eurazijoje rūšis aptinkama įvairiuose miškuose: po eglėmis ir pušimis spygliuočių masyvuose bei po ąžuolais, bukais, beržais ar kaštonais lapuočių ir mišriuose miškuose. Rūšis toleruoja įvairias dirvožemio sąlygas – nuo smėlingų, rūgščių iki molingų ar humusingų miško dirvų.
- Sezonas: Vaisiakūniai dygsta nuo vasaros pradžios (birželio mėnesio) iki vėlyvo rudens (spalio ar lapkričio pradžios).
- Regioniniai ypatumai: Vidurio ir Vakarų Europos lygumose didžiausias derėjimas stebimas liepos–rugsėjo mėnesiais, o pietiniuose regionuose (Viduržemio jūros baseine) dygimas persikelia į vėlyvą rudenį po gausesnių liūčių.
- Aukštuminis pasiskirstymas: Alpių, Karpatų ir kitų Europos kalnų grandinėse ši rūšis aptinkama nuo žemumų iki kalnų miškų juostos maždaug iki 1200–1500 metrų aukščio virš jūros lygio.
Tyrėjas
Valgomumas ir virtuvė
Šaltinio nustatymai: valgomumas, vartojimas ir naudojimas
- Valgomumas
- Valgomas — apibūdinimo šaltinis
ČMS — Amanita rubescens · Kulinarinis panaudojimas: po terminio apdorojimo valgoma; žalia nuodinga. Atskiras apdorojimo reikalavimo pažymėjimas lieka saugumo vertinime.
- Reikalingas apdorojimas
- Reikalauja apdorojimo
ČMS — Amanita rubescens · Kulinarinis panaudojimas: žalia nuodinga, termiškai apdorota valgoma.
- Vartojimas žalių
- Nuodingas
Materiał: surowy
ČMS — Amanita rubescens · Kulinarinis panaudojimas: žalia nuodinga.
Moksliniai pavadinimai ir taksonomija
- Galiojantis mokslinis pavadinimas
Amanita rubescens
Moksliniai pavadinimai ir taksonomija
Rausvoji musmirė turi mokslinį pavadinimą Amanita rubescens Pers. „Species Fungorum“ registras nurodo Christiaano Hendriko Persoono 1797 metų publikaciją leidinyje „Tentamen dispositionis methodicae fungorum“, p. 67. Gentis Amanita priklauso musmirinių (Amanitaceae) šeimai, agarikiečių (Agaricales) eilei, Agaricomycetidae poklasiui, papėdgrybių (Agaricomycetes) klasei, papėdgrybūnų (Basidiomycota) skyriui ir grybų (Fungi) karalystei.
Moksliniai pavadinimai ir taksonomija
Rūšies sinonimika apima 27 šių pavadinimų:
- Agaricus rubescens (Pers.) Fr., Systema Mycologicum (Lundae) 1: 18 (1821)
- Limacium rubescens (Pers.) J. Schröt., in Cohn, Krypt.-Fl. Schlesien (Breslau) 3.1(33–40): 531 (1889)
- Amplariella rubescens (Pers.) E.-J. Gilbert, in Bresadola, Iconogr. Mycol., Suppl. I (Milan) 27: 79 (1940)
- Agaricus verrucosus Bull., Herb. Fr. (Paris) 7: pl. 316 (1787) [1787-88]
- Amanita rubescens var. verrucosa Gillet, Les Hyménomycètes ou Description de tous les Champignons (Fungi) qui Croissent en France avec l'indication de leurs propriétés utiles ou vénéneuses (Alençon): 45 (1874) [1878]
- Amanita rubescens var. circinnata Pers., Syn. meth. fung. (Göttingen) 2: 255 (1801)
- Agaricus rubescens var. circinnata (Pers.) Weinm. [as 'circinata'], Hym. à Gast. Imp. Ross. Obs. (Petropoli): 7 (1836)
- Amanita rubens var. circinnata (Pers.) Sacc., Fl. ital. crypt., Hymeniales (Genoa) 1(14): 45 (1915)
- Amanita rubescens var. communis Alb. & Schwein., Consp. fung. (Leipzig): 144 (1805)
- Agaricus rubescens var. haematodes Pers., Mycologia Europaea (Erlanga) 3: 104 (1828)
- Agaricus magnificus Fr. [as 'magnifica'], Monogr. Hymenomyc. Suec. (Upsaliae) 1: 13 (1857)
- Amanita magnifica (Fr.) Gillet, Les Hyménomycètes ou Description de tous les Champignons (Fungi) qui Croissent en France avec l'indication de leurs propriétés utiles ou vénéneuses (Alençon): 23 (1874) [1878]
- Lepiota magnifica (Fr.) P. Karst., Bidr. Känn. Finl. Nat. Folk 32: 12 (1879)
- Amanita rubescens var. magnifica (Fr.) Rea, Brit. basidiomyc. (Cambridge): 104 (1922)
- Amanita rubens f. magnifica (Fr.) Veselý, Annls mycol. 31(4): 244 (1933)
- Amanita rubescens var. alutacea Gillet, Les Hyménomycètes ou Description de tous les Champignons (Fungi) qui Croissent en France avec l'indication de leurs propriétés utiles ou vénéneuses (Alençon): 45 (1874) [1878]
- Amanita rubescens f. alutacea (Gillet) Neville & Poumarat, Fungi europ. (Alassio) 9: 772 (2004)
- Amanita rubescens f. verrucosa (Gillet) A.G. Parrot, Bull. Soc. Mycol. France 81(4): 657 (1966) [1965]
- Amanita rubescens var. incarnata Gillet, Les Hyménomycètes ou Description de tous les Champignons (Fungi) qui Croissent en France avec l'indication de leurs propriétés utiles ou vénéneuses (Alençon): 45 (1874) [1878]
- Amanita rubescens var. annulosulfurea Gillet [as 'annulo-sulfurea'], Les Hyménomycètes ou Description de tous les Champignons (Fungi) qui Croissent en France avec l'indication de leurs propriétés utiles ou vénéneuses (Alençon): 45 (1874) [1878]
- Amanita rubescens f. annulosulphurea (Gillet) J.E. Lange, Dansk bot. Ark. 2(no. 3): 11 (1915)
- Amanita annulosulphurea (Gillet) Seyot, Les Amanites et la tribu des Amanitées: 51 (1930)
- Amanita rubens f. annulo-sulphurea (Gillet) Veselý, Annls mycol. 31(4): 244 (1933)
- Amanita rubescens var. alba Coker, J. Elisha Mitchell scient. Soc. 33(1-2): 62 (1917)
- Amanita rubescens f. alba (Coker) Sartory & L. Maire, Compendium Hymenomycetum, Amanita. Fascicle: 311 (1922)
- Amanita rubescens var. elegantissima Naveau, Natuurw. Tijdschr. 5: 76 (1923)
- Amanita rubescens f. elegantius Hruby, Hedwigia 70: 239 (1930)
Taksono apimtis ir nustatymo apribojimai
Pavadinimas Amanita rubescens istoriškai buvo vartojamas plačiąja prasme. Quintero-Corraleso ir bendraautorių 2024 m. filogenetiniai tyrimai atskiria Eurazijos Amanita rubescens sensu stricto nuo giminingų, atskirų Amerikos linijų grupės. Tikrosios rūšies ribose autoriai išskiria Europos bei Azijos populiacijas, pažymėdami, kad galimas jų pripažinimas atskiromis rūšimis reikalauja tolesnių tyrimų, o pats dviejų kladų nustatymas neįveda naujų rūšių pavadinimų.
- Zakres ujęcia taksonomicznego
Amanita rubescens Pers. według dokładnego zaakceptowanego dopasowania GBIF7496350. Europejskie ujęcie gatunku; północnoamerykańskie szerokie opisy rubescens s.l. pozostają przy swoich źródłach. Wzmianka o synonimii nie scala odrębnych wpisów rejestru ani nie potwierdza tożsamości molekularnej dawnych kolekcji.
[19]
Ekologija ir paplitimas
- Aptikimo dažnumas
- Lenkija: Aptikimo dažnumas: labai dažnas. [20]
Laboratorinė diagnostika
Struktūrizuoti duomenys
Kiti laboratoriniai požymiai
- Ląstelių tipai bendrajame apvalkale
- Ląstelių tipai bendrajame apvalkale: sferocistos (vyrauja). [7]
Ląstelių tipai bendrajame apvalkale: siūliški hifai (iš dalies). [7] - Bendrojo apvalkalo rutuliškų ląstelių skersmuo
- Bendrojo apvalkalo rutuliškų ląstelių skersmuo: iki 80 µm (sferocista). [7]
- Bendrojo apvalkalo hifo plotis
- Bendrojo apvalkalo hifo plotis: iki 7 µm. [7]
Sporos
Tyrimų medžiaga ir metodai
Metody i zapisy źródłowe — Gatunkowy opis mikroskopii A. rubescens według cms.
Metody i zapisy źródłowe — Gatunkowy opis mikroskopii A. rubescens według barakaldo.
Atlaso diapazonai ir reakcijos po pažeidimo
Lopai po lietaus: Zarzyńskis aprašo baltus lopus ant kepurėlės kaip apvalkalo liekanas ir nurodo, kad lietus gali juos dalinai nuplauti. Šaltinis mini lopus, nesuteikdamas jiems atskiros karpelių savybės.
Matmenų intervalas: ČMS nurodo kepurėlę 50–200 mm bei kotą 60–180 × 15–50 mm. Snowarskis nurodo atitinkamai 50–250 mm ir 100–150 × 10–30 mm. Makroskopiniuose laukuose įrašyti pilni min–max: 50–250 mm, 60–180 mm ir 10–50 mm. Originalūs intervalai išlaikyti atskirai šaltiniuose; tai nėra nei vidurkiai, nei pagrindas vertinti masę.
Raudonavimo laikas: Snowarskis minkštimo raudonavimą aprašo kaip lėtą, kartais ryškų tik po kelių valandų. Pažeisti lakšteliai paruduoja–paraudonuoja po kelių ar keliolikos minučių. Zarzyńskis aprašo minkštimą kaip raustantį labai greitai, ypač koto pamate. Šie aprašomieji laikai lieka prie savo šaltinių; iš jų nenustatytas išgalvotas skaitinis minimumas ar maksimumas ir jie nepriskirti pačiai preparato terpei.
Paviršius ir vidus: Kepurėlės kraštas yra nerievėtas Snowarskio ir Barakaldo aprašyme, tuo tarpu ČMS leidžia nežymų rievėtumą seniems vaisiakūniams. Šie variantai užfiksuoti su tinkamu amžiaus intervalu. Rausvai rudi lopai priklauso apvalkalo liekanoms, o ne kepurėlės fono spalvai. Maišelio pavidalo išnaros nebuvimas nereiškia, kad prie koto pagrindo nėra apvalkalo volelių.
Atlaso mikroskopijos diapazonas
Sporos: ČMS aprašo sporas kaip bespalves, plačiai elipsoidines, lygias, plonasienes ir amiloidines, 7–10,5 × 5–7 µm. Barakaldo nurodo 7,5–10 × 5,5–7 µm bei Q = 1,2–1,7. Kiekviena ašis, Q ir forma išlaiko atskirą rezultatą bei tikslų šaltinį. Atlasai nenurodo imties dydžio, konkrečios kolekcijos, terpės ar aparatūros, todėl šie parametrai neprirašyti.
Bendrasis apvalkalas: Barakaldo aprašo sferocistų iki 80 µm persvarą ir negausius siūliškus hifus iki 7 µm pločio. Rezultatai priskirti bendrajam apvalkalui ir konkretiems jo elementams. Šie matmenys neperkelti bazidėms, luobelės ląstelėms ar visam apvalkalo sluoksniui. Nenurodytos apatinės ribos nepakeistos nuliu.
Lenkijos radiniai ir kalendorius
Įvardytos vietos: Šešios Snowarskio radinių kortelės nurodo Odros slėnį ir Oborniki Śląskie apylinkes Žemutinėje Silezijoje, Bialske kalnus bei Zatvarnicos apylinkes Bieszczaduose. Parašai dokumentuoja, be kita ko, pavienius ir grupinius vaisiakūnius, radavietes po ąžuolais, skroblu ir eglėmis. Tai nėra pilnas rūšies paplitimo Lenkijoje žemėlapis.
Datos ir sezonas: Prie fotografijų matomos datos 24 liepos 1999, 3 liepos 1999, 15 rugpjūčio 2000 ir 22 birželio 2009. Jos nesutapatintos su atskiru rinkimo datos lauku, kurio nenustatyta. Dviejose kortelėse fotografijų kodai skiriasi nuo parašų datų. Reguliarus Lenkijos sezonas VI–XI paimtas iš Zarzyńskio sutartinių ženklų spausdintame puslapyje 293; Snowarski ir Wojewoda nurodo VI–X. Gegužės mėnesio ČMS stebėjimas susijęs su Čekija, o ne su Lenkijos kalendoriumi.
Šaltiniuose nurodyti ryšiai su medžių šaknimis
Morfotipas H43: Universiteto kortelė H43 priskiria EU346872 seką, kurios ilgis 423 bazių porų, taksonui Amanita rubescens iš Hainicho Vokietijoje. Nurodo Fagus sylvatica, Tilia sp. ir Carpinus betulus bei apytikslę vietą 51°10′N,10°50′E ir 350 m aukštį. Tai konkretaus šaknų morfotipo įrašas, o ne vaisiakūnio dydžio intervalas ar pilnas visų rūšies partnerių sąrašas. Didinimai 16× ir 20× susiję su fotografijomis, o ne su šaknų ar ląstelių dydžiu.
Šiuolaikinės rūšies sampratos apimtis
Kompleksas rubescens: Quintero-Corrales ir bendraautoriai(2024) komplekse išskyrė atskiras linijas ir nurodė dvi A. rubescens s.s. populiacijas: Europos ir Azijos. Jie konstatavo natūralaus jo paplitimo Amerikoje nebuvimą. Perskaityta šio darbo santrauka ir pilna metrika, o ne visas tekstas. Senesni amerikietiški aprašymai nebuvo automatiškai sujungti su europiniais matavimais ar partnerių sąrašu.
Lenkiški pavadinimai: Wojewoda(2003), leidinys 50, prie to paties rūšies pavadinimo mini muchomor czerwieniejący ir muchomor czerwonawy. Registras ir šiuolaikinis Snowarskio atlasas naudoja pirmąjį pavadinimą.
Mikorizės tyrimas Hainiche
Medžiaga ir identifikavimas: Lang ir bendraautoriai(2011) tyrė ektomikorizines šaknų viršūnėles mišriame Hainicho miške. DNR išskyrimui buvo jungiama 10–20 vieno morfotipo viršūnėlės, naudotas „DNeasy Mini Plant“ rinkinys, o ITS amplifikuotas pradmenimis ITS5/ITS4 ir sekvenuotas. Lentelėje 1 morfotipas, priskirtas A. rubescens, siejamas su seka EU346872. Šaknų morfotipas ir seka nėra visų tirtų vaisiakūnių aprašymas.
Dalis ant įvairių medžių šaknų: Lentelėje 1 taksonams Fagus,Tilia ir Carpinus nurodytos santykinės dalys 0,05%(SE0,03),0,07%(SE0,04) ir 3,68%(SE2,30). Tai vidutinės dalys mikorizinių bendrijų tyrime, o ne pavienio matavimo min–max intervalas. Jos neperkeltos į derėjimo dažnumą, grybo masę ar visuotinį medžio pasirinkimą.
Rubescenslizinas ir toksikologinių įrodymų apimtis
Baltymo rezultatas ir maistas: Išlikęs Seegerio, Odenthalio ir Mengso(1981) įrašas dokumentuoja darbą apie toksinį rubescenslizino poveikį pelėms ir žiurkėms. Prieinamas įrašas apima metriką ir indeksavimą; jame nėra santraukos ar pilno protokolo. Neišskaitytos dozės iš antrinių santraukų neperkeltos į naujus skaitinius laukus.
Kaitinimas: ČMS termiškai neapdorotus vaisiakūnius aprašo kaip nuodingus ir nurodo rubescenslizino termolabilumą. DGfM 2019 m. atsakyme, leidinys 185, aptariami termolabilūs hemolizinai, termiškai neapdorotų ir nepakankamai pakaitintų vaisiakūnių rizika bei gerai išvirtų toleravimas. Taip pat minima eksperimentinė LD50 pelėms apie 0,3 mg/kg. Tai nėra vaisiakūnių dozė žmogui ar konkretaus minučių skaičiaus bei patiekalo ruošimo temperatūros patvirtinimas.
Paplitimo patikrinimas — apimtis ir apribojimai
Medžiaga: Wpis krajowego wykazu i źródłowe karty polskich znalezisk.
Perskaitymo apimtis: Šaltinių fragmentai.
Perskaitytas šaltinio fragmentas; visas tekstas ir metodai nebuvo patikrinti.
Peržiūros data: 05.11.2026.
Apribojimai: Tai nėra visų radaviečių sąrašas ar savarankiškas egzempliorių peratpažinimas.
Paplitimo patikrinimas — apimtis ir apribojimai
Medžiaga: Pięć kart znalezisk Snowarskiego z jawną nazwą Dolny Śląsk.
Perskaitymo apimtis: Šaltinių fragmentai.
Perskaitytas šaltinio fragmentas; visas tekstas ir metodai nebuvo patikrinti.
Peržiūros data: 05.11.2026.
Apribojimai: Šaltinio regioninis teiginys; ne pilnas radaviečių rinkinys ir ne savarankiškas peratpažinimas. Nenustatytas atskiras regioninis sezonas vien iš parašų datų.
Aprašo apimtis
Prieš užbaigiant įrašą reikia papildyti arba suderinti.
- Užregistruota šaltinio informacija laukia sprendimo.
Informacija, kurią dar reikia patikslinti: 2
Teisinis pagrindas ir vertinimo apimtis
Taisyklės vietovei: Lenkija
Apsaugos informacijos pagrindas
Amanita rubescens nėra įtrauktas į reglamento2014/1408 grybų rūšių apsaugos priedus. Tai nepanaikina vietovės apribojimų ar nuosavybės teisės.
Prekybos informacijos pagrindas
Amanita rubescens nėra įtrauktas į grybų, kuriuos leidžiama teikti į rinką arba naudoti perdirbtų produktų gamybai, sąrašo 1 priedą tekste jednolitym2026/258. Tai nereiškia draudimo rinkti savoms reikmėms.
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Termiškai neapdorotų vaisiakūnių toksiškumas literatūroje siejamas su termolabilaus komponento, pasižyminčio hemoliziniu poveikiu ir vadinamo rubescenslizinu, sukeliančio eritrocitų irimą, buvimu. Šis junginys suyra veikiamas aukštos temperatūros.
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Rompos, Bielawskio ir Falandyszo 2008 m. darbe ištirtas bendrojo gyvsidabrio kiekis 45 vaisiakūniuose, apibrėžtuose kaip Amanita rubescens, bei dirvožemio mėginiuose, paimtuose tiesiai po šiais vaisiakūniais (iš 0–10 cm sluoksnio). Medžiaga surinkta trijuose Pamario vaivadijos rajonuose (po 15 egzempliorius iš kiekvienos vietos): Łapine (Kolbudų valsčius, 2007 m.), Pajūrio kraštovaizdžio parke prie Vladislavovo (2006 m.) bei Trimiesčio kraštovaizdžio parke prie Gdynės (2006 m.).
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Kepurėlės ir kotai rinkimo metu buvo atskiriami, mechaniškai plastmasiniu peiliu nuvalomi nuo paklotės likučių bei smėlio, džiovinami elektrinėje džiovyklėje iki pastovios masės, sutrinami porcelianinėje grūstuvėje ir uždaromi naujuose polietileniniuose maišeliuose. Dirvožemio mėginiai (apie 100 g) buvo imami plastikine mentele, išvalomi nuo akmenukų, organinių liekanų bei bestuburių, po to džiovinami ore kambario temperatūroje kelias savaites ir persijojami per plastikinį sietą su 1 mm akutėmis. Prieš pat analizę dirvožemis buvo papildomai džiovinamas 40 °C temperatūroje 48–72 valandas.
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Bendrojo gyvsidabrio nustatymai atlikti šaltųjų garų atominės absorbcijos spektrometrijos (CV-AAS) metodu su amalgamacija ant aukso vilnos, naudojant „Nippon Instruments Corporation“ (Takatsuki, Japonija) MA-2000 gyvsidabrio analizatorių. Analitinė kontrolė vykdyta naudojant sertifikuotas biologines etalonines medžiagas.
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Gyvsidabrio kiekio vaisiakūniuose ir dirvožemyje rezultatai bei biokoncentracijos koeficientų vertės iš Pamario tyrimų pateikti lentelėje (Hg koncentracijos µg/g sausosios masės; HgK/HgT ir BCF bedimensiai; vertės pateiktos kaip vidurkis ± sklaida, skliausteliuose intervalas ir mediana):
| Vieta, metai, vaisiakūnių skaičius | Hg: kepurėlė | Hg: kotas | Hg: dirvožemis | HgK/HgT | Kepurėlės BCF | Koto BCF |
|---|---|---|---|---|---|---|
| Łapino, gm. Kolbudy, 2007; n=15 | 0,46 ± 0,53 (0,098–2,1; 0,29) | 0,27 ± 0,29 (0,077–1,2; 0,15) | 0,040 ± 0,023 (0,016–0,099; 0,035) | 1,6 ± 0,3 (0,87–2,4; 1,6) | 11 ± 7 (3,0–31; 9,5) | 6,2 ± 3,6 (2,3–17; 6,1) |
| Władysławowo, NPK, 2006; n=15 | 0,72 ± 0,72 (0,23–3,2; 0,57) | 0,42 ± 0,29 (0,14–1,3; 0,37) | 0,032 ± 0,024 (0,0096–0,089; 0,024) | 1,7 ± 0,80 (0,85–4,0; 1,5) | 39 ± 55 (3,7–225; 24) | 21 ± 23 (3,4–95; 15) |
| Gdynia, TPK, 2006; n=15 | 0,93 ± 0,83 (0,25–3,1; 0,52) | 0,65 ± 0,72 (0,17–2,7; 0,30) | 0,075 ± 0,051 (0,030–0,20; 0,057) | 1,6 ± 0,33 (1,2–2,3; 1,6) | 15 ± 11 (1,8–43; 13) | 10 ± 9 (1,2–34; 6,7) |
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Visoje tirtoje Pamario medžiagoje gyvsidabrio koncentracija kepurėlėse siekė 0,098–3,2 µg/g sausosios masės, o kotuose 0,077–2,7 µg/g s. m. Vidutiniškai kepurėlėse nustatyta apie 50 % didesnė metalo koncentracija nei kotuose (HgK/HgT santykis pavieniams vaisiakūniams siekė 0,85–4,0). Kepurėlių biokoncentracijos koeficiento (BCF) medianos buvo 9,5–24 ribose, o kotų – 6,1–15, o didžiausios individualios BCF vertės siekė atitinkamai 225 ir 95.
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
2008 m. darbo santraukose vidutinė gyvsidabrio koncentracija dirvožemyje bendrai nurodyta 0,032–0,040 µg/g sausosios masės ribose, tuo tarpu išsamioje rezultatų lentelėje Gdynės radavietei užfiksuota vertė 0,075 µg/g s. m. Lentelės aprašymuose vertė po ženklo ± lenkiškame tekste pažymėta kaip vidurkio standartinė paklaida, o angliškame – kaip standartinis nuokrypis (SD).
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Ankstesnių literatūros duomenų apie gyvsidabrio kiekį Amanita rubescens suvestinė (µg/g sausosios masės):
| Vieta ir metai | n | Kepurėlė | Kotas | Visas vaisiakūnis | Pozicija darbo bibliografijoje |
|---|---|---|---|---|---|
| Suomija, Äetsä, 1979 | 3 | — | — | 0,067 ± 0,025 (0,040–0,090) | 26 |
| Suomija, pietrytinė dalis, Mikkeli, 1979 | nenurodyta | — | — | 0,64 | 27 |
| Lenkija, Gubino apylinkės, 1994 | 16 | 0,99 ± 0,85 (0,21–3,1); 0,82 | 0,52 ± 0,54 (0,11–2,3); 0,40 | — | 15, 16 |
| Lenkija, TPK, Niedźwiednik, 1996 | 15 | 0,83 ± 1,0 (0,26–3,6); 0,94 | 0,47 ± 0,46 (0,12–1,8); 0,50 | — | 14 |
| Čekija, užterštos radavietės, 1987–1989 | 8 | — | — | 2,4 ± 1,2 (maks. 3,8) | 21 |
| Čekija, České Budějovice, 1986–1987 | 12 | — | — | 0,61 ± 0,33 (0,28–1,3) | 25 |
| Čekija, pietinė dalis, 1994–1996 | 21 | — | — | 1,2 ± 0,9 (0,23–4,2) | 22 |
| Čekija, įvairūs rajonai, p. 1996 | nenurodyta | — | — | Dubi: 0,58 ± 0,20; Chocen: 1,1 ± 0,30; Zbiroh: 2,1 ± 0,90 | 4 |
| Čekija, České Budějovice, 1997–2000 | 15 | — | — | 1,5 ± 1,2 (0,25–4,0) | 37 |
| Čekija, p. 2004 | nenurodyta | — | — | 1,3 ± 0,10 – 1,4 ± 0,1 | 33 |
| Vokietija, pietiniai rajonai, p. 1976 | 13 | — | — | 0,57 (0,27–0,92) | 34 |
| Prancūzija, 1975 | 6 | — | — | 0,69–13 | 32 |
| Slovėnija, Turjak, p. 1979 | 1 | — | — | 5,3 | 3 |
| Slovėnija, šiaurinė dalis, 1998–2001 | 2 | — | — | 1,0 | 31 |
| Italija, Toskana, 1981–1982 | nenurodyta | — | — | 0,73 | 2 |
| Italija, Reggio Emilia, p. 2006 | nenurodyta | — | — | 3,8–3,8 | 5 |
| Turkija, rytinis Juodosios jūros regionas, 1997 | nenurodyta | — | — | 0,80 ± 0,31 | 35 |
| Turkija, Yeşilyurt, p. 1998 | nenurodyta | — | — | 0,40 | 39 |
| Turkija, rytinis Juodosios jūros regionas, 2000 | 6 | — | — | 0,42 ± 0,08 (0,32–2,1); 0,72 | 7 |
| Turkija, rytinis Juodosios jūros regionas, p. 2001 | nenurodyta | — | — | 0,23 ± 0,07 | 6 |
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Istoriniuose duomenyse užfiksuoti neįprasti įrašai, be kita ko, intervalas 3,8–3,8 Reggio Emiliai bei verčių rinkinys 0,42 ± 0,08 esant intervalui 0,32–2,1 ir medianai 0,72 tyrime iš Turkijos 2000 m. Literatūroje taip pat diskutuota apie prancūzų 1989–1990 m. pranešimą apie koncentraciją, siekiančią 57 µg/g s. m. Paryžiaus regione, kurią vėlesni autoriai pripažino mažai tikėtina.
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Svarstymuose apie akumuliaciją iškelta prielaida, kad esant didesnėms gyvsidabrio koncentracijoms substrate, biokoncentracijos efektyvumas sumažėja. Taip pat aptarta galima sporų brendimo ir išsibarstymo įtaka gyvsidabrio kiekio santykiui kepurėlėje ir kote. Publikacijoje paminėtos senosios 2003 m. reglamento ribos siekė 0,05 mg/kg šviežiems grybams bei 0,5 mg/kg džiovintiems.
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Grybas pasižymi savybe kaupti gyvsidabrį iš aplinkos. Vaisiakūniai iš stipriai užterštų radaviečių pasižymi padidėjusiu šio elemento kiekiu, kas atmeta rinkimą antropogeniškai užterštose teritorijose.
Buveinė ir paplitimas
Buveinė, paplitimas ir sezonas
Čekijoje grybas yra dažnas lapuočių, spygliuočių ir mišriuose miškuose, taip pat parkuose ir pakelės želdiniuose, nuo žemumų iki aukštesnių kalnų vietovių. Pagrindinis derėjimo laikotarpis tenka birželiui–lapkričiui. Vaisiakūniai pasirodo ir sausesniais laikotarpiais.
Buveinė, paplitimas ir sezonas
Čekijos atlase užfiksuoti šie datuoti lauko stebėjimai: 25 gegužės 2024 (Vidurio Čekijos kraštas); 17 rugsėjo 2022 (Vidurio Čekijos kraštas); 6 liepos 2021 (Vidurio Čekijos kraštas); 28 birželio 2020 (Pietų Čekijos kraštas); 30 birželio 2018 (Vidurio Čekijos kraštas); 26 birželio 2018 (Vidurio Čekijos kraštas).
Buveinė, paplitimas ir sezonas
Senesni šaltiniai nurodydavo platų arealą, apimantį Europą, Šiaurės Ameriką ir Šiaurės Afriką. 2024 m. molekuliniai tyrimai susiaurina natūralų Amanita rubescens sensu stricto paplitimą iki Eurazijos teritorijos, atskirdami Šiaurės Amerikos linijas. Filogenetinėje diskusijoje nurodytas netolygus teritorijos ištyrimas (įskaitant du ištirtus mėginius iš Tuniso) bei aiškios mėginių ėmimo spragos tarp Europos ir Rytų Azijos.
Buveinė, paplitimas ir sezonas
2024 m. analizės parodė Europos klados buvimą Kolumbijoje (mėginiai F415 ir F416), kas remiantis Vargaso ir bendradarbių duomenimis interpretuota kaip introdukcija, užvežta su pušų sodinukais. Panašūs europiniai haplotipai nustatyti Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje remiantis Lebel ir bendraautorių publikacija.
Patvirtintas paplitimo arealas
Visos sritys patvirtintos išsaugotuose šaltinio duomenyse.
| Šalis | Regionai ir radavietės | Derėjimas | Šaltiniai |
|---|---|---|---|
| Lenkija | Žemutinė Silezija — šaltinio įvardyta apimtis | VI–XI |
|
Šaltiniai
- 2014/1408
- 2026/258
- Sociedad Micológica Barakaldo — Amanita rubescens
- Zarzyński 2021, druk292–293
- ČMS — Amanita rubescens (taip pat [27])
- DGfM-Mitteilungen 2019/1, p.185
- Göttingen — H43
- GBIF exact Amanita rubescens
- Snowarski — zalogowany odczyt pełnej karty
- Sześć indywidualnych kart znalezisk Snowarskiego
- Lang et al. 2011, Mycorrhiza21:297–308, DOI 10.1007/s00572-010-0338-y
- Quintero-Corrales et al. 2024, DOI 10.1080/00275514.2024.2355276
- Seeger, Odenthal, Mengs 1981, DOI 10.1016/0041-0101(81)90045-3
- Wojewoda 2003, druk50
- C.A.Quintero-Corrales, M.Vega, A.Ramírez-Terrazo, B.Águila, R.Garibay-Orijel 2024. Downfall of an empire… Mycologia116(5): 642–649 DOI 10.1080/00275514.2024.2355276
- M.Rompa, L.Bielawski, J.Falandysz 2008. Zawartość i biokoncentracja rtęci u muchomora czerwonawego(Amanita rubescens)zPolskiPółnocnej. Roczn.PZH59(2): 139–146
- Species Fungorum, Amanita rubescens, RecordID 172799
- Paweł Zarzyński 2021. Grzyby polskich lasów, CILP ISBN978-83-65659-43-9 s.292–293