Valgomas
Reikalauja apdorojimo
Nustatykite vietovę, kad matytumėte savo regiono duomenis.










Jautakis baravykėlis (Suillus bovinus) – kazlėkų genties valgomasis grybas, liaudyje dažnai vadinamas jautakiu ar jaučiagrybiu. Pasižymi gelsvai ruda kepurėle ir stambiais kampuotais vamzdeliais. Auga didelėmis grupėmis smėlėtuose pušynuose, sudarydamas mikorizę su pušimis. Nors dėl minkštėjančios tekstūros kulinarijoje vertinamas nuosaikiau, yra tinkamas džiovinti, marinuoti ir virti.
Atpažinimas, buveinė ir svarbiausi skirtumai.
Grybautojas
Vaisiakūnio sandara
- Vaisiakūnio sandaros tipas
- Vaisiakūnio sandaros tipas: Kepurėlė, kotas.
- Grybienos spalva vaisiakūnio pamate
- Grybienos spalva vaisiakūnio pamate: Rožinė.
Kepurėlė
- Kepurėlės forma
- jaunų vaisiakūnių: Kepurėlės forma: išgaubtas.
subrendusių vaisiakūnių: Kepurėlės forma: plokščia arba įdubęs.
jaunų vaisiakūnių: Kepurėlės forma: pusiau rutuliška. - Kepurėlės paviršiaus reljefas
- Kepurėlės paviršiaus reljefas: lygus.
- Kepurėlės danga
- Kepurėlės danga: plikas.
- Kepurėlės paviršiaus blizgesys
- kai sausas: Kepurėlės paviršiaus blizgesys: blizgus.
- Kepurėlės lipnumas ir gleivėtumas
- kai šlapias: Kepurėlės lipnumas ir gleivėtumas: lipnus.
- Kepurėlės spalva
- Kepurėlės spalva: kūno spalvos.
Kepurėlės spalva: oranžiškai rudas.
Kepurėlės spalva: gelsvai rudas. - Krašto padėtis
- jaunų vaisiakūnių: Krašto padėtis: užsirietęs į vidų.
- Kepurėlės krašto kontūras
- senų vaisiakūnių: Kepurėlės krašto kontūras: banguotas.
- Kepurėlės skersmuo
- Kepurėlės skersmuo – 30–120 mm.
- Kepurėlės odelės prigludimas
- Kepurėlės odelės prigludimas: Prigludusi.
- Kepurėlių suaugimas
- Kepurėlių suaugimas: yra.
Kepurėlės apačia
- Himenoforo tipas
- Himenoforo tipas: vamzdeliai.
Vamzdeliai prie koto
- Himenoforo prisitvirtinimas prie koto
- Himenoforo prisitvirtinimas prie koto: priaugęs prie koto (vamzdeliai).
- Himenoforo priaugimo plotis
- Himenoforo priaugimo plotis: plačiai priaugęs (vamzdeliai).
- Himenoforo nuaugimas kotu
- Himenoforo nuaugimas kotu: nuaugęs kotu (vamzdeliai).
- Himenoforo atskiriamumas nuo kepurėlės
- Himenoforo atskiriamumas nuo kepurėlės: Sunkiai atskiriamas (vamzdeliai).
- Porų forma
- Porų forma: kampuoti ir netaisyklingas.
Porų forma: Pailgos ir Labirintiškos. - Natūrali porų spalva
- jaunų vaisiakūnių: Natūrali porų spalva: gelsvas.
senų vaisiakūnių: Natūrali porų spalva: Rusvai alyvuogių spalvos. - Porų dydis
- Porų dydis: Didelės.
- Natūrali vamzdelių spalva
- Natūrali vamzdelių spalva: pilkai geltonas.
Natūrali vamzdelių spalva: ochros spalvos.
Natūrali vamzdelių spalva: Alyvuogių žalumo ir rudumo.
Kotas ir pamatas
- Koto forma
- Koto forma: cilindriškas.
jaunų vaisiakūnių: Koto forma: buožiškas. - Koto pagrindas
- Koto pagrindas: siaurėjantis.
- Koto spalva
- Koto spalva: gelsvai rudas, oranžiškai rudas arba kūno spalvos.
- Koto paviršiaus reljefas
- Koto paviršiaus reljefas: lygus.
- Koto paviršiaus danga
- Koto paviršiaus danga: Veltiniška arba plaušuota.
- Koto paviršiaus blizgumas
- Koto paviršiaus blizgumas: matinis.
- Koto konsistencija
- Koto konsistencija: pluoštinis ir trapus.
- Koto ilgis
- Koto ilgis: 20–100 mm.
- Koto skersmuo
- Koto skersmuo: 5–20 mm.
Riedulys
- Žiedo buvimas
- Žiedo buvimas: be žiedo.
Trama
- Minkštimo spalva
- Minkštimo spalva: balsva, gelsvas arba rusvas.
po virimo: Minkštimo spalva: Raudonai violetinis arba Burokėlių violetinė.
išdžiovinus: Minkštimo spalva: Raudonai violetinis arba Burokėlių violetinė.
po marinavimo: Minkštimo spalva: Vario raudonumo. - Minkštimo skonis
- Minkštimo skonis: rūgštus, silpnas.
Minkštimo skonis: silpnas. - Minkštimo elastingumas
- Minkštimo elastingumas: elastingas.
- Minkštimo struktūra
- Minkštimo struktūra: kempiniškas.
- Tramos konsistencijos tipas
- Tramos konsistencijos tipas: Guminis.
- Minkštimo kvapas
- Minkštimo kvapas: vaisių, malonus.
Minkštimo kvapas: silpnas.
Kur ir kada auga
- Buveinė
- Buveinė: spygliuočių miškas, pamiškė, Miško laukymė arba pakelė.
- Substratas
- Substratas: dirvožemis.
- Vaisiakūnių augimo pobūdis
- Vaisiakūnių augimo pobūdis: grupėmis, kuokštais arba suaugę vaisiakūniai.
- Aptikimo dažnumas
- Aptikimo dažnumas: labai dažnas.
- Derėjimo laikotarpis
- Vaisiakūniai pasirodo nuo birželio iki spalio.
- Paplitimo sritis
- Paplitimo sritis: patvirtinta.
Valgomumas ir virtuvė
- Valgomumas
- Valgomas
- Reikalingas apdorojimas
- Reikalauja apdorojimo
Teisė
- Apsauga
- Rūšis neįtraukta į Lenkijos saugomų grybų rūšių sąrašą.
- Prekyba
- Lenkijoje rūšimi leidžiama prekiauti ir iš jos gaminti grybų produktus.
Su kuo galima supainioti
Suillus granulatus
Svarbiausi skirtumai
Grūdėtasis kazlėkas (Suillus granulatus) taip pat neturi žiedo ir auga po pušimis. Nuo tampriojo kazlėko jis skiriasi gerokai smulkesnėmis šviesiai geltonomis poromis ir smulkiais grūdeliais bei skysčio lašeliais koto viršūnėje. Tampriojo kazlėko poros gerokai platesnės, kampuotos ir netaisyklingos.
Suillus variegatus
Svarbiausi skirtumai
Margasis kazlėkas (Suillus variegatus) turi alyvuogių rudumo poras ir auga panašiose buveinėse, tačiau jo kepurėlės paviršius matinis, smulkiai grūdėtas, veltiniškai žvynuotas. Jo minkštimas ryškiai mėlynuoja, o tampriojo kazlėko kepurėlė drėgna būna lygi ir lipni, jos poros aiškiai panašios į sietą.
Suillus flavidus
Svarbiausi skirtumai
Gelsvasis kazlėkas, literatūroje dar vadinamas pelkiniu kazlėku (Suillus flavidus), nuo tampriojo kazlėko skiriasi gleivėtu žiedu ant koto. Lenkijoje Suillus flavidus taikoma dalinė teisinė apsauga.
Chalciporus piperatus
Svarbiausi skirtumai
Pipirinis baravykas (Chalciporus piperatus) kartais nurodomas kaip rūšis, kurią galima supainioti su tampriuoju kazlėku. Nors jis neturi nuodingų savybių, dėl aštraus, deginančio skonio maistui netinka.
FAQ
Ar jautakis baravykėlis yra valgomas grybas?
Taip, šis grybas yra valgomas. Nors jo kulinarinė vertė laikoma vidutine dėl greitai minkštėjančios tekstūros, jauni vaisiakūniai puikiai tinka maistui.
Ar būtina nulupti kepurėlės odelę prieš vartojimą?
Odelę nulupti rekomenduojama, ypač drėgnu oru surinktų grybų, nes gleivėtas sluoksnis jautresniems žmonėms gali sukelti virškinimo sutrikimų.
Ar galima jautakį baravykėlį valgyti žalią?
Žalio šio grybo valgyti negalima. Prieš vartojimą jį būtina termiškai apdoroti – virti, kepti ar troškinti, kad būtų išvengta skrandžio sudirginimo.
Kokie yra geriausi šio grybo apdorojimo būdai?
Grybas dažniausiai džiovinamas, marinuojamas arba verdamas mišiniuose su kitais grybais. Džiovinti vaisiakūniai suteikia malonų aromatą.
Kokiame miške ir prie kokių medžių auga ši rūšis?
Rūšis sudaro mikorizę išskirtinai su pušimis, todėl aptinkama smėlėtuose pušynuose, viržynuose ir sausuose spygliuočių miškuose.
Kada prasideda ir baigiasi šių grybų sezonas?
Vaisiakūniai masiškai dygsta nuo vasaros pabaigos iki vėlyvo rudens, dažniausiai nuo rugpjūčio iki spalio pabaigos ar lapkričio pradžios.
Kodėl kulinarijoje labiau vertinami jauni vaisiakūniai?
Senesnių grybų minkštimas tampa labai minkštas, vandeningas ir elastingas, todėl termiškai apdorojant praranda patrauklią struktūrą.
Ar jautakis baravykėlis tinka tekstilės dažymui?
Taip, šis grybas tradiciškai naudojamas vilnos dažymui. Priklausomai nuo kandiklio, gaunami šilti gelsvi, rusvi ar rusvai žalsvi atspalviai.
Iš kur kilo lotyniškas rūšies pavadinimas bovinus?
Lotyniškas žodis „bovinus“ reiškia „jaučio“ arba „galvijų“. Istoriškai šie gausiai dygstantys grybai buvo laikomi prastesniais, tinkamais galvijams šerti.
Kaip šis grybas vertinamas skirtingose šalyse?
Vidurio ir Rytų Europoje jis noriai renkamas ir marinuojamas, o kai kuriose Vakarų Europos šalyse laikomas menkaverčiu ir vartojamas retai.
Mėgėjas
Kepurėlės apačia
- Vamzdelių ilgis
- Vamzdelių ilgis: iki 10 mm.
Pavadinimai ir istorija
- Galiojantis nacionalinis pavadinimas
- Maślak sitarz
- Galiojantis taksonominis pavadinimas
- Suillus bovinus
- Kiti nacionaliniai pavadinimai
- gęsi pępek, ksitki, sitko, sitacz, sitaczek, siciak, siciarz, sitkarz, sitkowiak, sitkowiec, grzyb sitkowy, sitak, sitkówka, sitniak, sitnik, sitny, sitowiak, sitowiec, sitówka, sito, wolak, rzeszotnik, sitarz, krowiak, sitar, sitarek, sitarka, sitek, sitka, sitki
Stebėjimai namuose
Sporų atspaudas
- Reikalingos medžiagos
- šviežia, subrendusi kepurėlė, popieriaus lapas, stiklinė arba dubenėlis, vanduo
- Laikas
- 2–24 h
- Atlikimas
- Padėkite kepurėlę apatine puse ant popieriaus.
- Užlašinkite lašą vandens ant viršaus ir uždenkite.
- Po 2–24 valandų pakelkite kepurėlę ir apžiūrėkite nuosėdas.
Ko ieškoti
- Sporų atspaudo spalva
- Sporų atspaudo spalva: žalias. Sporų atspaudo spalva: rudas.
- Sporų atspaudo atspalvis
- Sporų atspaudo atspalvis: gelsvai alyvinis. Sporų atspaudo atspalvis: Šviesiai alyvuogių rudumo.
Po mikroskopu
- Reikalingos medžiagos
- šviesinis mikroskopas, objektinis ir dengiamasis stikleliai, adata, vanduo, sporos iš atspaudo
- Atlikimas
- Adata perkelkite šiek tiek atspaudo ant stiklelio.
- Užlašinkite lašą vandens, uždenkite dengiamuoju stikleliu ir apžiūrėkite sporas.
Ko ieškoti
- Sporos forma
- Sporos forma: Cilindriškai elipsoidinis. Sporos forma: elipsoidiškas. Sporos forma: pailgai elipsoidinis. Sporos forma: verpstiškas.
- Sporos paviršius
- Sporos paviršius: lygus.
- Sporos matmenys
- Ilgis 6,83–13 µm, plotis 2,75–5 µm.
Matmenis lyginkite sukalibravę mikroskopo skalę.
Ekologija ir paplitimas
- Dirvožemio reakcija
- Dirvožemio reakcija: rūgštus.
- Dirvožemio granuliometrinė sudėtis
- Dirvožemio granuliometrinė sudėtis: smėlingas.
- Dirvožemio derlingumas
- Dirvožemio derlingumas: Skurdus maisto medžiagų.
- Dirvožemio drėgmė
- Dirvožemio drėgmė: sausas.
- Mikorizės partneriai
- Bendras rūšies ryšys: Mikorizės partneriai: Pinus (bendras partnerių sąrašas).
- Mitybos būdas
- Mitybos būdas: Mikorizinis.
Panaudojimas ne kulinarijoje
Nekulinarinis jautakio baravykėlio naudojimas labiausiai siejamas su natūralių dažiklių gamyba ir tradicine tekstilės amatininkyste. Šios rūšies vaisiakūniai, ypač subrendę ir pasižymintys stipria pigmentacija, nuo seno naudojami vilnos, lino bei šilko verpalams dažyti. Grybų nuoviras suteikia pluoštui patvarius, gamtinius tonus. Priklausomai nuo naudojamo kandiklio, gaunama plati spalvinė gama: be priedų vilna įgauna kreminį ar rusvai gelsvą atspalvį, alūnas padeda išgauti šiltą geltoną arba ochros spalvą, o geležies sulfatas nudažo verpalus tamsiai alyvinių, samanų ar pilkšvai rudų atspalvių tonais. Dėl to grybą itin vertina tradicinių amatų puoselėtojai Šiaurės ir Vidurio Europoje.
Be tekstilės dažymo, praeityje išdžiovinti ir sutrinti peraugę šių grybų vaisiakūniai kai kuriuose kaimo regionuose buvo naudojami kaip natūrali pigmentinė masė medinių buities daiktų bei rankdarbių tonavimui. Taip pat istoriniuose šaltiniuose minima, kad gausių derlių metais perbrendę, maistui netinkami grybai buvo renkami ir džiovinami kaip papildomas pašarų priedas naminiams gyvuliams, ypač kiaulėms ir raguočiams. Šiais laikais ši rūšis kartais naudojama edukacinėse dirbtuvėse, demonstruojant tvarius grybų dažymo būdus.
Istorija ir kultūra
Jautakis baravykėlis turi gilias istorines ir kultūrines šaknis Europos mikologijoje ir kaimo folklore. Rūšies mokslinį pavadinimą 1753 metais suteikė garsus švedų gamtininkas Carlas Linnaeusas veikale „Species Plantarum“, pavadindamas jį Boletus bovinus. Epitetas „bovinus“ tiesiogiai susijęs su jaučiais ar galvijais. Šis pavadinimas atspindėjo to meto valstiečių požiūrį: dėl gausaus dygimo ir minkštėjančios konsistencijos grybas neretai buvo laikomas „prasčiokišku“, tinkamu labiau gyvuliams šerti nei ponų stalui. Panaši prasmė atsispindi ir lietuviškuose liaudiškuose varduose, tokiuose kaip „jautakis“, „jaučiagrybis“ ar „karvialiežuvis“, kurie kilo iš asociacijų su jaučio akimis ar galvijų liežuvio forma bei spalva.
Kultūrinėse tradicijose šis grybas simbolizavo rudens dosnumą ir miško prieinamumą kiekvienam. Kadangi jis dygsta didžiuliais būriais, kaimo bendruomenėse jis buvo siejamas su gamtos gausa sunkmečiu, kai prastesnio derliaus metais reikėdavo papildyti maisto atsargas. Įvairiuose Vidurio Europos kraštų pasakojimuose jautakis laikytas ištikimu pušynų palydovu, pasirodančiu kartu su viržių žydėjimu. Etnografinėje literatūroje jautakis dažnai minimas kaip vargingesnių kaimo gyventojų maisto šaltinis, neturėjęs aristokratiškos reputacijos, tačiau užtikrindavęs stabilų ir gausų miško kraitį.
Valgomumas ir saugumas
Jautakis baravykėlis yra valgomasis grybas, kurio kulinarinė vertė vertinama vidutiniškai. Jo skonis švelnus, vos rūgštelėjęs ar neutralus, o kvapas silpnas. Jaunų grybų minkštimas yra elastingas ir standus, tačiau bręsdamas greitai tampa minkštas ir akytai vandeningas. Dėl to maistui rekomenduojama naudoti tik jaunus, neperaugusius vaisiakūnius.
Saugumo sumetimais grybą būtina termiškai apdoroti – žalias jis netinkamas vartoti ir gali sudirginti skrandį. Taip pat patariama nulupti gleivėtą kepurėlės odelę, nes drėgnu oru sukauptos gleivės jautresniems žmonėms sukelia virškinimo diskomfortą. Po trumpo apvirimo grybai tinka marinavimui, troškinimui ar džiovinimui. Džiovinti vaisiakūniai gerai išlaiko aromatą.
Kulinariniai pomėgiai skirtingose šalyse skiriasi. Vidurio ir Rytų Europoje, ypač Lenkijoje ir Baltijos šalyse, jis noriai renkamas ir marinuojamas, ypač mišiniuose. Priešingai, dalyje Vakarų Europos kraštų dėl vandeningos tekstūros šis grybas laikomas menkaverčiu ir virtuvėje naudojamas retai.
Buveinė ir paplitimas
Jautakis baravykėlis yra plačiai paplitęs šiauriniame pusrutulyje, ypač vidutinio ir borealinio klimato zonose visoje Europoje ir Šiaurės Azijoje. Rūšis taip pat introdukuota kai kuriuose kituose žemynuose kartu su sodinamomis pušų plantacijomis. Vidurio ir Šiaurės Rytų Europos regione, įskaitant Lietuvą ir Lenkiją, tai yra viena iš dažniausiai aptinkamų kazlėkų genties rūšių.
Grybo buveinė glaudžiai susijusi su spygliuočių miškais. Tai yra griežtas ektomikorizinis grybas, sudarantis simbiozę su dvyspyglėmis pušimis, dažniausiai paprastąja pušimi (Pinus sylvestris). Rūšis teikia pirmenybę rūgštiems, smėlingiems, maistinėmis medžiagomis neturtingiems dirvožemiams. Dažniausios radavietės yra šviesūs pušų jaunuolynai, sausi smėlingi šilai, viržynai, miško laukymės, kvartalinių linijų pakraščiai bei durpynų pakraščiai, kur pušys auga kartu su viržiais ar samanomis.
Vaisiakūnių dygimo sezonas prasideda vasaros pabaigoje ir tęsiasi iki vėlyvo rudens. Pirmieji grybai pasirodo rugpjūčio mėnesį, o didžiausia dygimo banga stebima nuo rugsėjo pradžios iki spalio vidurio. Esant švelniam rudeniui, pavieniai ar grupiniai vaisiakūniai išlieka aktyvūs iki lapkričio pradžios, kol pasirodo pirmosios stiprios šalnos. Grybai paprastai auga didelėmis kolonijomis ar glaudžiomis grupėmis.
Tyrėjas
Valgomumas ir virtuvė
Šaltinio nustatymai: valgomumas, vartojimas ir naudojimas
- Valgomumas
- Valgomas — apibūdinimo šaltinis
Marek Snowarski, Suillus bovinus, grzyby.pl · Valgomi ar nuodingi: valgomas.
- Reikalingas apdorojimas
- Reikalauja apdorojimo
DGfM Positivliste der Speisepilze, 2024 · p.1: pakankamas sąrašo rūšių kaitinimas; p.11: įrašasSuillus bovinus. Be reikalavimo apvirti vandenyje.
Moksliniai pavadinimai ir taksonomija
- Galiojantis mokslinis pavadinimas
Suillus bovinus
- Ankstesni moksliniai pavadinimai
- 1753 — Boletus bovinus L.
1760 — Boletus aestivus Schlotterb.
1783 — Agaricus bovinus (L.) Lam.
1792 — Boletus bovinus var. aestivus (Schlotterb.) J.F. Gmel.
1825 — Boletus mitis Pers.
1882 — Boletus bovinus subsp. mitis (Pers.) P. Karst.
1886 — Viscipelles bovina (L.) Quél.
1888 — Ixocomus bovinus (L.) Quél.
1888 — Ixocomus mitis (Pers.) Quél.
1926 — Boletus bovinus var. congoensis Beeli
1942 — Suillus bovinus var. mitis (Pers.) Beneš
1951 [1950] — Boletus bovinus var. viridocaerulescens A. Pearson
1951 — Boletus congoensis (Beeli) Heinem.
1962 [1961] — Suillus bovinus var. viridocaerulescens (A. Pearson) Singer
1987 — Mariaella bovina (L.) Šutara[7]
Nazwy naukowe i taksonomia
Według bazy Species Fungorum obowiązującą nazwą naukową gatunku jest Suillus bovinus (L.) Roussel, opublikowana w 1796 roku w Flora Calvados na stronie 34. Nazwę tę utworzono w oparciu o bazonim Boletus bovinus L., opisany w dziele Species Plantarum (tom 2, strona 1177) z 1753 roku. Taksonomicznie grzyb należy do rodzaju Suillus, rodziny Suillaceae, rzędu Boletales, podklasy Agaricomycetidae, klasy Agaricomycetes oraz typu Basidiomycota w królestwie Fungi.
Nazwy naukowe i taksonomia
W rejestrach mykologicznych zachowano 15 nazw synonimicznych o zróżnicowanych rangach i datach publikacji:
- Boletus bovinus L., Sp. pl. 2: 1177 (1753)
- Agaricus bovinus (L.) Lam., Encycl. Méth. Bot. 1(1): 52 (1783)
- Viscipelles bovina (L.) Quél., Enchiridion Fungorum in Europa media et praesertim in Gallia Vigentium: 157 (1886)
- Ixocomus bovinus (L.) Quél., Fl. mycol. France (Paris): 413 (1888)
- Mariaella bovina (L.) Šutara, Česká Mykol. 41(2): 76 (1987)
- Boletus aestivus Schlotterb., Acta Helv. Phys.-math. 4: 54, tab. 5:2 (1760)
- Boletus bovinus var. aestivus (Schlotterb.) J.F. Gmel., Syst. Nat., Edn 13 2(2): 1432 (1792)
- Boletus mitis Pers., Mycologia Europaea (Erlanga) 2: 129 (1825)
- Boletus bovinus subsp. mitis (Pers.) P. Karst., Bidr. Känn. Finl. Nat. Folk 37: 10 (1882)
- Ixocomus mitis (Pers.) Quél., Fl. mycol. France (Paris): 414 (1888)
- Suillus bovinus var. mitis (Pers.) Beneš, Mykologický Sborník 22: 57 (1942)
- Boletus bovinus var. congoensis Beeli, Bull. Soc. R. Bot. Belg. 58: 210 (1926)
- Boletus congoensis (Beeli) Heinem., Bull. Jard. bot. État Brux. 21: 331 (1951)
- Boletus bovinus var. viridocaerulescens A. Pearson, Trans. Br. mycol. Soc. 33(3-4): 314 (1951) [1950]
- Suillus bovinus var. viridocaerulescens (A. Pearson) Singer [jako 'viridicaerulescens'], Sydowia 15(1-6): 82 (1962) [1961]
Zestawienie to odzwierciedla ujęcie formalnego rejestru nomenclaturowego; poszczególne nazwy nie zawsze funkcjonowały historycznie w tożsamym zakresie, a opisane odmiany nie posiadają odrębnego potwierdzenia molekularnego.
Nazwy naukowe i taksonomia
W literaturze mykologicznej spotyka się rozbieżne zapisy autorstwa nazwy. Rejestr Species Fungorum wskazuje kombinację Suillus bovinus (L.) Roussel z 1796 roku. W czeskim atlasie mykologicznym ČMS podawany jest zapis Suillus bovinus (Pers.) Roussel 1898, który występuje również w polskim urzędowym wykazie grzybów dopuszczonych do obrotu handlowego. Z kolei w atlasie Snowarskiego obok formy (L.) Roussel pojawia się także zapis (L.) Kuntze.
Zakres taksonu i ograniczenia oznaczania
We wstępnym opisie rodzaju Suillus Assyov podaje obecność pełnego trzonu, jednak cechy tej nie wyszczególniono osobno w monograficznym opisie samego Suillus bovinus. Stanowi to ogólną charakterystykę rodzaju.
- Zakres ujęcia taksonomicznego
Suillus bovinus (L.) Roussel według dokładnego zaakceptowanego dopasowania GBIF i odczytanego archiwalnego wykazu Species Fungorum. Rozbieżne autorstwa w atlasie ČMS oraz polskim wykazie prawnym zachowano literalnie przy tych źródłach; nie nadpisują autorstwa zaakceptowanej nazwy. Wykaz historycznych synonimów nie scala odrębnych wpisów katalogu ani odmian.
[15]
Ekologija ir paplitimas
- Aptikimo dažnumas
- Lenkija: Aptikimo dažnumas: labai dažnas. [8]
Laboratorinė diagnostika
Struktūrizuoti duomenys
Papėdgrūdžiai
Sagtelės
Himenialinės cistidės
Kepurėlės odelė
- Kepurėlės odelės hifų išsidėstymas
- Kepurėlės odelės hifų išsidėstymas: Lygiagrečios. [1]
Kepurėlės odelės hifų išsidėstymas: persipynę. [1] - Kepurėlės odelės elementų forma
- Kepurėlės odelės elementų forma: cilindriškas. [1]
- Kepurėlės odelės elementų plotis
- Kepurėlės odelės elementų plotis: 3–5 µm. [1]
- Odelės hifo pertvaros
- Odelės hifo pertvaros: su pertvaromis. [1]
- Odelės hifų inkrustacija
- Odelės hifų inkrustacija: yra. [1]
- Odelės hifų įsiterpimas į želatininę medžiagą
- Odelės hifų įsiterpimas į želatininę medžiagą: yra. [1]
Sporos
- Bazidiosporos apendikso buvimas
- Bazidiosporos apendikso buvimas: yra. [1]
- Bazidiosporos apikulo padėtis
- Bazidiosporos apikulo padėtis: Ne centre. [1]
- Sporų spalva pro mikroskopą
- Sporų spalva pro mikroskopą: blyškiai geltonas. [1]
- Lašeliai sporos viduje
- Lašeliai sporos viduje: yra. [1]
- Sporos ilgio ir pločio santykis
- Sporos ilgio ir pločio santykis: 2,28–3,09. [1]
- Sporos forma
- Sporos forma: Cilindriškai elipsoidinis. [1]
Sporos forma: elipsoidiškas. [8]
Sporos forma: pailgai elipsoidinis. [3]
Sporos forma: verpstiškas. [3] - Sporos paviršius
- Sporos paviršius: lygus. [1]
- Sporos sienelės storis
- Sporos sienelės storis: storasienis. [1]
Tyrimų medžiaga ir metodai
Metody i zapisy źródłowe — Materiał opisany przez źródło fungipedia-micro-1752.
Identyfikacja kropli: nierozstrzygnięta.
Układ strzępek skórki — zapis źródłowy: „More or less parallel to interwoven.” [1]
Liczba zarodników na jednej podstawce — zapis źródłowy: „4-spored basidia; unconditioned count.” [1]
Położenie wyrostka wnęki bazydiospory — zapis źródłowy: „Eccentric apiculus at one end.” [1]
Obecność wyrostka wnęki bazydiospory — zapis źródłowy: „Minute apiculus.” [1]
Długość podstawki — zapis źródłowy: „Basidia20–25µm.” [1]
Kształt podstawki — zapis źródłowy: „Basidia clavate.” [1]
Szerokość podstawki — zapis źródłowy: „Basidia4–6µm.” [1]
Obecność cystyd w hymenium — zapis źródłowy: „Cheilocystidia and pleurocystidia described.” [1]
Długość cystydy hymenialnej — zapis źródłowy: „cheilocystidia40–60µm.” [1]
Długość cystydy hymenialnej — zapis źródłowy: „pleurocystidia40–60µm.” [1]
Kształt cystydy hymenialnej — zapis źródłowy: „Cheilocystidia and pleurocystidia cylindrical-clavate.” [1]
Szerokość cystydy hymenialnej — zapis źródłowy: „cheilocystidia5–7µm.” [1]
Szerokość cystydy hymenialnej — zapis źródłowy: „pleurocystidia5–7µm.” [1]
Kształt elementów skórki kapelusza — zapis źródłowy: „Pileipellis composed of cylindrical hyphae.” [1]
Szerokość elementów skórki — zapis źródłowy: „Pileipellis hyphae3–5µm; generic-element width, source-described elements are hyphae.” [1]
Przegrody strzępki skórki — zapis źródłowy: „Hyphae septate, simple septa.” [1]
Inkrustacja strzępek skórki — zapis źródłowy: „Often with surface encrustations; source frequency retained in original text.” [1]
Osadzenie strzępek skórki w substancji żelowej — zapis źródłowy: „Upper layer widely spaced by gelatinisation.” [1]
Barwa zarodnika w mikroskopie — zapis źródłowy: „Pale yellow under microscope; medium not stated.” [1]
Krople wewnątrz zarodnika — zapis źródłowy: „Oil droplets inside spores.” [1]
Długość zarodnika — zapis źródłowy: „Study measurements, record1752/summary2171, n=30 SPORES; (6.83, 10.48); raw_data and source summary. No medium stated.” [1]
Iloraz długości i szerokości zarodnika — zapis źródłowy: „Study measurements, record1752/summary2171, n=30 SPORES; (2.28, 3.09); raw_data and source summary. No medium stated.” [1]
Kształt zarodnika — zapis źródłowy: „Spores cylindrical-ellipsoidal.” [1]
Powierzchnia zarodnika — zapis źródłowy: „Smooth spores.” [1]
Grubość ściany zarodnika — zapis źródłowy: „Thick-walled spores.” [1]
Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „Study measurements, record1752/summary2171, n=30 SPORES; (2.75, 3.51); raw_data and source summary. No medium stated.” [1]
Metody i zapisy źródłowe — Materiał opisany przez źródło src-snowarski-bovinus.
Metody i zapisy źródłowe — Materiał opisany przez źródło src-cms-bovinus.
Identyfikacja kropli: nierozstrzygnięta.
Kształt zarodnika — zapis źródłowy: „Podlouhle elipsoidní až vřetenovité.” [3]
Materiał i rozmieszczenie polskich kolekcji
Badanie Saby, Falandysza i Nnoroma obejmuje 586 owocników z 13 miejsc w Polsce, zebranych w latach 1993–2013. Wymieniono: Puszcza Darżlubska; Nadmorski Park Krajobrazowy; Dolina Studnicy, Kępice; Sulęczyno; Bory Tucholskie: Łuby; Bory Tucholskie: Osowo Leśne; Bory Tucholskie: Lubichowo; Bory Tucholskie, zbiór 2011/2013; Kaszuny; Szczytno; Wieczfnia Kościelna; Lipowiec Kościelny; Ciechocinek. Źródło grupuje je jako Pomorze, Warmię i Mazury, Mazowsze oraz Kujawy. Są to miejsca pobrania materiału do badania, a nie pełna mapa zasięgu ani podstawa do wyliczenia regularnego sezonu. Grzyby.pl dodatkowo pokazuje kolekcję z lasów milickich. Istniejące identyfikatory regionów Pomorza i Warmii/Mazur są związane z innymi, ściśle nazwanymi zakresami źródeł; nie przypisano do nich nowych stanowisk z domysłu.
Weryfikacja występowania — zakres i ograniczenia
Materiał: Suillus bovinus: krajowy opis atlasowy i materiały z 13 nazwanych stanowisk badaniaHg.
Zakres odczytu: Fragmenty źródeł.
Odczytano fragment źródła; pełny tekst i metody nie zostały zweryfikowane.
Data przeglądu: 02.11.2026.
Ograniczenia: Nazwy historycznych krain źródła nie są automatycznie granicami współczesnych województw.
Weryfikacja występowania — zakres i ograniczenia
Materiał: 13 nazwanych miejsc pobrania materiału — Saba, Falandysz i Nnorom 2016, Table 1.
Zakres odczytu: Fragmenty źródeł.
Odczytano fragment źródła; pełny tekst i metody nie zostały zweryfikowane.
Data przeglądu: 02.11.2026.
Ograniczenia: Table 1 zawiera 14 wierszy rocznych dla 13 miejsc,1993–2013; brak miesięcy,dni,GPS i granic współczesnych województw.
Aprašo apimtis
Reikalingos patikros suderintos.
Teisinis pagrindas ir vertinimo apimtis
Taisyklės vietovei: Lenkija
Informacijos apie apsaugą pagrindas
Blyškusis baravykėlis nėra įtrauktas į nacionalinius saugomų grybų rūšių sąrašus pagal reglamentą 2014/1408. Teritoriniai ir nuosavybės apribojimai lieka atskiru klausimu.
Informacijos apie prekybą pagrindas
Blyškųjį baravykėlį leidžiama tiekti rinkai arba naudoti grybų produktų gamybai Lenkijoje. Galioja reglamento sąlygos, įskaitant šviežių laukinių grybų sertifikatą prekyboje.
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Najważniejsze substancje i ich działanie
Badania zawartości rtęci opublikowane w 2016 roku objęły 586 owocników Suillus bovinus zebranych w latach 1993–2013 na 13 stanowiskach w Polsce. Analizowano zdrowe, dojrzałe owocniki oraz próbki wierzchniej warstwy gleby (0–10 cm). W zależności od serii badano pojedyncze owocniki lub próby zbiorcze, dzieląc je na kapelusze (ze skórką) i trzony bądź analizując całe owocniki.
Najważniejsze substancje i ich działanie
Owocniki oczyszczano nożem z tworzywa sztucznego, krojono, suszono w suszarce elektrycznej w temperaturze 65°C do uzyskania stałej masy i homogenizowano w porcelanowym moździerzu. Próbki gleby suszono wstępnie w temperaturze pokojowej, a następnie dosuszano w 65°C do stałej masy, rozcierano i przesiewano przez plastikowe sito o oczkach 2 mm. Wszystkie stężenia pierwiastka podawano w przeliczeniu na suchą masę (mg/kg s.m.).
Najważniejsze substancje i ich działanie
Rtęć całkowitą oznaczano techniką spektrometrii absorpcji atomowej zimnych par (CV-AAS) z automatycznym analizatorem Nippon Instruments MA-2000 po bezpośredniej desorpcji termicznej i zatężaniu par na pułapce ze złotej wełny. W metodyce pracy wskazano długość fali 296 nm oraz użycie roztworów wzorcowych 1,0 mg/mL przygotowanych z roztworu 10 mg/mL (objętości 100, 150 i 200 µL). Granica wykrywalności metody wynosiła 0,003 mg Hg/kg s.m., a granica oznaczalności 0,005 mg Hg/kg s.m.
Najważniejsze substancje i ich działanie
Kontrola analityczna obejmowała próbę ślepą i certyfikowane materiały odniesienia badane co 3–5 próbek. Dla materiału CS-M-1 (sproszkowany Suillus bovinus z Instytutu Chemii i Techniki Jądrowej w Warszawie) wartość deklarowana wynosiła 0,174 ± 0,018 mg Hg/kg s.m., a uzyskana w pomiarach 0,185 ± 0,011 mg/kg s.m. (n = 13). Dla materiału CS-M-2 (Agaricus campestris) wartości te wynosiły odpowiednio 0,164 ± 0,004 mg/kg i 0,165 ± 0,005 mg/kg s.m. (n = 8).
Najważniejsze substancje i ich działanie
Wyniki zawartości rtęci w owocnikach i glebie przedstawia poniższa tabela (stężenia Hg w mg/kg suchej masy; Q oraz BCF bezwymiarowe; format wartości: średnia ± SD / zakres / mediana):
| Stanowisko, rok; próby / owocniki | Hg kapelusze | Hg trzony | Hg gleba | Q kapelusz/trzon | BCF kapelusze | BCF trzony | Całe owocniki i BCF całości |
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Puszcza Darżlubska, 2003; 15 / 15 | 0.79 ± 0.4 / 0.30–1.7 / 0.66 | 0.51 ± 0.22 / 0.14–0.88 / 0.43 | 0.017 ± 0.003 / 0.011–0.021 / 0.019 | 1.7 ± 1.1 / 1.0–5.3 / 1.4 | 45 ± 20 / 19–96 / 40 | 29 ± 11 / 7.2–49 / 28 | — |
| Nadmorski Park Krajobrazowy, 2006; 15 / 79 | 0.10 ± 0.06 / 0.015–0.26 / 0.11 | 0.083 ± 0.028 / 0.048–0.14 / 0.082 | 0.016 ± 0.007 / 0.0083–0.035 / 0.013 | 1.3 ± 0.6 / 0.17–2.5 / 1.4 | 8.1 ± 4.9 / 1.2–17 / 8.4 | 5.9 ± 1.9 / 1.9–9.5 / 6.1 | — |
| Dolina Studnicy, Kępice, 2003; 14 / 106 | 0.41 ± 0.30 / 0.098–1.3 / 0.37 | 0.20 ± 0.14 / 0.041–0.59 / 0.17 | 0.025 ± 0.011 / 0.0069–0.048 / 0.023 | 2.2 ± 0.8 / 0.67–4.0 / 2.1 | 19 ± 16 / 2.4–64 / 16 | 9.4 ± 7.5 / 1.1–30 / 7.7 | — |
| Sulęczyno, 2006; 15 / 48 | 0.15 ± 0.05 / 0.10–0.31 / 0.13 | 0.091 ± 0.03 / 0.039–0.16 / 0.095 | 0.025 ± 0.006 / 0.015–0.033 / 0.026 | 1.8 ± 0.8 / 0.96–3.5 / 1.5 | 6.4 ± 2.2 / 4.2–10 / 5.8 | 3.8 ± 1.4 / 1.5–6.2 / 3.6 | — |
| Bory Tucholskie, Łuby, 1993; 1 / 25 | — | — | — | — | — | — | Hg: 0.23; BCF: — |
| Bory Tucholskie, Osowo Leśne, 2006; 15 / 68 | — | — | 0.015 ± 0.004 / 0.0095–0.021 / 0.015 | — | — | — | Hg: 0.21 ± 0.03 / 0.13–0.25 / 0.22; BCF: 14 ± 2 / 10–19 / 14 |
| Bory Tucholskie, Lubichowo, 2007; 13 / 27 | 0.28 ± 0.11 / 0.16–0.60 / 0.26 | 0.17 ± 0.07 / 0.063–0.29 / 0.15 | 0.021 ± 0.016 / 0.0090–0.065 / 0.015 | 1.8 ± 0.6 / 1.1–3.5 / 1.6 | 18 ± 10 / 4.2–38 / 19 | 11 ± 7 / 2.7–23 / 10 | — |
| Bory Tucholskie, 2011; 1 / 60 | — | — | — | — | — | — | Hg: 0.17; BCF: — |
| Bory Tucholskie, 2013; 1 / 62 | — | — | — | — | — | — | Hg: 0.15; BCF: — |
| Kaszuny, 2003; 14 / 14 | 0.33 ± 0.19 / 0.20–0.78 / 0.28 | 0.16 ± 0.10 / 0.070–0.49 / 0.15 | 0.025 ± 0.003 / 0.018–0.031 / 0.025 | 2.0 ± 0.7 / 1.4–4.2 / 1.9 | 13 ± 8 / 4.2–3.1 / 11 | 6.6 ± 4.2 / 3.0–19 / 5.5 | — |
| Szczytno, 2003; 14 / 14 | 0.20 ± 0.04 / 0.13–0.26 / 0.22 | 0.10 ± 0.04 / 0.043–0.15 / 0.088 | 0.031 ± 0.019 / 0.012–0.073 / 0.021 | 2.2 ± 0.6 / 1.4–3.5 / 2.0 | 8.6 ± 3.8 / 3.3–14 / 9.3 | 4.4 ± 1.9 / 1.3–7.9 / 4.7 | — |
| Gmina Kościelna Wieczfnia, 2006; 14 / 15 | 0.11 ± 0.03 / 0.056–0.18 / 0.11 | 0.083 ± 0.030 / 0.055–0.17 / 0.080 | 0.017 ± 0.014 / 0.006–0.62 / 0.013 | 1.3 ± 0.2 / 0.95–1.8 / 1.3 | 9.4 ± 5.6 / 1.4–20 / 7.1 | 7.3 ± 4.7 / 1.0–15 / 5.2 | — |
| Lipowiec Kościelny, 2006; 15 / 20 | 0.38 ± 0.18 / 0.19–0.99 / 0.37 | 0.16 ± 0.13 / 0.07–0.61 / 0.15 | 0.027 ± 0.012 / 0.01–0.04 / 0.03 | 2.6 ± 0.6 / 1.6–4.0 / 2.5 | 19 ± 14 / 8.0–50 / 12 | 7.4 ± 5.4 / 2.4–19 / 5.1 | — |
| Ciechocinek, 2004; 15 / 33 | 0.26 ± 0.06 / 0.20–0.38 / 0.24 | 0.18 ± 0.04 / 0.12–0.25 / 0.17 | 0.026 ± 0.004 / 0.018–0.032 / 0.026 | 1.5 ± 0.3 / 1.1–2.2 / 1.5 | 10 ± 3 / 6.7–16 / 9.2 | 6.8 ± 2.0 / 4.1–10 / 6.6 | — |
Najważniejsze substancje i ich działanie
Średnie stężenia rtęci w kapeluszach wahały się od 0,10 ± 0,06 do 0,79 ± 0,40 mg/kg s.m., a w trzonach od 0,083 ± 0,028 do 0,51 ± 0,22 mg/kg s.m. Iloraz stężeń kapelusz/trzon (Q) wynosił średnio od 1,3 ± 0,2 do 2,6 ± 0,6 (zakres dla pojedynczych par od 0,17 do 5,3). Współczynniki biokoncentracji (BCF) wynosiły dla kapeluszy 6,4 ± 2,2 do 45 ± 20, a dla trzonów 3,8 ± 1,4 do 29 ± 11. Przy niskim poziomie rtęci w podłożu nie stwierdzono statystycznie istotnej korelacji pomiędzy stężeniem pierwiastka w glebie a jego zawartością w owocnikach.
Najważniejsze substancje i ich działanie
W publikacji źródłowej odnotowano niespójności edycyjne: w tabeli 1 dla kapeluszy z Kaszun wydrukowano nielogiczny, odwrócony zakres BCF (4,2–3,1), a dla gleby z gminy Kościelna Wieczfnia podano zakres 0,006–0,62 mg/kg przy średniej 0,017 ± 0,014 mg/kg. Ponadto w tekście pracy podano ogólne stwierdzenie, że wszystkie stężenia były poniżej 1 mg/kg, co koliduje z maksymalnymi wartościami kapeluszy sięgającymi 1,3 i 1,7 mg/kg. Odnotowano także wzmiankę o maksymalnej medianie gleby 0,26 mg/kg, podczas gdy w tabeli mediany gleb nie przekraczały 0,03 mg/kg.
Najważniejsze substancje i ich działanie
W pracy Saby i współpracowników z 2016 roku do szacowania ryzyka przywołano kilka wariantów wartości odniesienia: PTWI 0,004 mg/kg m.c./tydzień i dawkę referencyjną RfD 0,0003 mg/kg m.c./dzień, wartość RfDo 0,0005 mg/kg m.c./dzień, a w części dyskusyjnej PTWI 0,0043 mg/kg m.c./tydzień (odpowiadające 0,00061 mg/kg m.c./dzień). W modelach spożycia przyjęto dwa scenariusze: 100 g świeżych grzybów dziennie dla osoby o masie 30 kg oraz 300 g dziennie dla osoby o masie 70 kg, przy ekspozycji przez 365 dni w roku przez okres 70 lat (dla dzieci wzmiankowano 30 lat), a także model porcji 300 g (90% wody) u osoby o masie 60 kg.
Najważniejsze substancje i ich działanie
Dla porcji 300 g kapeluszy autorzy oszacowali pobranie rtęci na 0,0033 mg z grzybów z terenu gminy Kościelna Wieczfnia oraz 0,024 mg z Puszczy Darżlubskiej. W tekście wskazano Kościelną Wieczfnię jako stanowisko o najniższej średniej w kapeluszach (0,11 mg/kg), mimo że w tabeli 1 dla Nadmorskiego Parku Krajobrazowego podano 0,10 mg/kg. Wyliczone pobranie odpowiadało 1,4–10% dawki referencyjnej, odnosząc się zarazem do tygodniowej wartości 0,24 mg Hg przy hipotetycznym założeniu braku rtęci z innych źródeł pokarmowych.
Najważniejsze substancje i ich działanie
W tabeli 2 publikacji zestawiono szacowane wartości dziennego pobrania (EDI) oraz ilorazu zagrożenia (THQ) dla scenariusza umiarkowanego ALC (100 g/dzień, 30 kg m.c.) i wysokiego HLC (300 g/dzień, 70 kg m.c.). Jednostkę EDI wydrukowano w publikacji jako µg/kg świeżej masy/dzień; opis obliczeń odwołuje się także do masy ciała. THQ jest bezwymiarowe:
| Miejsce | EDI ALC | EDI HLC | THQ ALC | THQ HLC |
|---|---|---|---|---|
| Puszcza Darżlubska | 0.0003–0.0005 | 0.000128–0.000728 | 0.00019–0.00113 | 0.000257–0.001457 |
| Nadmorski Park Krajobrazowy | 0.000005–0.000086 | 0.000006–0.000011 | 0.000009–0.000173 | 0.000013–0.000223 |
| Dolina Studnicy, Kępice | 0.000001–0.000043 | 0.000042–0.000055 | 0.000065–0.000866 | 0.000083–0.001114 |
| Sulęczyno | 0.000003–0.000010 | 0.000004–0.000013 | 0.000066–0.000206 | 0.000085–0.000265 |
| Osowo Leśne | 0.000004–0.000008 | 0.000005–0.000010 | 0.000086–0.000166 | 0.000111–0.000214 |
| Lubichowo | 0.000005–0.000200 | 0.000006–0.000025 | 0.000106–0.000399 | 0.000137–0.000514 |
| Kaszuny | 0.000006–0.000260 | 0.000008–0.000033 | 0.000133–0.000519 | 0.000171–0.000668 |
| Szczytno | 0.000004–0.000008 | 0.000005–0.000011 | 0.000086–0.000173 | 0.000111–0.000223 |
| Gmina Kościelna Wieczfnia | 0.000018–0.000060 | 0.000024–0.000077 | 0.000037–0.000119 | 0.000047–0.000154 |
| Lipowiec Kościelny | 0.000063–0.000330 | 0.000081–0.000420 | 0.000126–0.000659 | 0.000163–0.000848 |
| Ciechocinek | 0.000006–0.000126 | 0.000085–0.000016 | 0.000133–0.000253 | 0.000171–0.000325 |
Najważniejsze substancje i ich działanie
Wyliczone wskaźniki THQ kształtowały się poniżej 1, przy czym w tabeli źródłowej dla Ciechocinka odnotowano odwrócony zapis zakresu EDI HLC (0,000085–0,000016). Badania dotyczyły oznaczenia rtęci całkowitej i nie obejmowały bezpośredniej analizy form chemicznych (specjacji); informacje o dominacji form nieorganicznych i niższym udziale metylortęci przytoczono za literaturą przedmiotu.
Najważniejsze substancje i ich działanie
W literaturze odnotowano podwyższone stężenia rtęci u innych gatunków maślaków z terenów zanieczyszczonych hutnictwem miedzi i rtęci (region Spiszu na Słowacji): 5,7 mg/kg s.m. u Suillus granulatus, 4,8 mg/kg u Suillus grevillei i 5,8 mg/kg u Suillus luteus. U węgierskich okazów Suillus granulatus stwierdzono 2,5 mg/kg s.m. pomimo braku lokalnych źródeł skażenia przemysłowego. Wyniki te dotyczą jednak innych taksonów, a w badaniach polskiego sitarza ze stanowisk o niskim zanieczyszczeniu podłoża nie zaobserwowano istotnej zależności akumulacji od stężeń w glebie.
Buveinė ir paplitimas
Siedlisko, obszar i pora roku
W Czechach gatunek ten rośnie obficie pod sosnami, w borach iglastych i sztucznych nasadzeniach na ubogich, kwaśnych piaskach, wchodząc w relacje mikoryzowe z drzewostanem sosnowym.
Siedlisko, obszar i pora roku
Gatunek jest szeroko rozprzestrzeniony w Europie i strefie umiarkowanej półkuli północnej, a na półkuli południowej został odnotowany m.in. w Nowej Zelandii.
Siedlisko, obszar i pora roku
W Czechach sezon owocnikowania przypada na okres od sierpnia do października. W bazie ČMS opublikowano udokumentowane znaleziska terenowe: okaz 0013-2012-0001 z 23 września 2012 r. (Středočeský kraj), 0066-2022-0171 z 17 września 2022 r. (Středočeský kraj) oraz 0188-2022-0035 z 30 października 2022 r. (Královehradecký kraj).
Siedlisko, obszar i pora roku
Maślakowi sitarzowi bardzo często towarzyszy klejówka różowa (Gomphidius roseus), która według obserwacji terenowych wyrasta wyłącznie w sąsiedztwie tego gatunku. Przypuszcza się, że klejówka pasożytuje na grzybni sitarza; w badaniach laboratoryjnych stwierdzono, że strzępki klejówki oplatają korzenie sosen, lecz nie wnikają do wnętrza ich tkanek.
Patvirtintas paplitimo arealas
Visos sritys patvirtintos išsaugotuose šaltinio duomenyse.
| Šalis | Regionai ir radavietės | Derėjimas | Šaltiniai |
|---|---|---|---|
| Lenkija | Puszcza Darżlubska; Nadmorski Park Krajobrazowy; Dolina Studnicy, Kępice; Sulęczyno; Bory Tucholskie: Łuby; Bory Tucholskie: Osowo Leśne; Bory Tucholskie: Lubichowo; Bory Tucholskie; Kaszuny; Szczytno; Wieczfnia Kościelna; Lipowiec Kościelny; Ciechocinek | VI–X |
|
Šaltiniai
- Fungipedia microscopy record by Josep Torres
- B. Assyov, Suillus bovinus, boletales.com
- Karel Tejkal, Česká mykologická společnost, Suillus bovinus
- Obwieszczenie MZ 13.02.2026 Dz.U. 2026 poz. 258 (taip pat [11])
- Saba, Falandysz & Nnorom (2016), Mercury bioaccumulation by Suillus bovinus
- Species Fungorum — Suillus bovinus (L.) Roussel, 1796; RecordID 356928
- Marek Snowarski, Suillus bovinus, grzyby.pl
- Paweł Zarzyński (2021), Grzyby polskich lasów
- protection-2014.pdf
- suillus_bovinus.gbif.exact
- Marek Snowarski — Suillus bovinus, grzyby.pl