Valgomas
Reikalauja apdorojimo
Nustatykite vietovę, kad matytumėte savo regiono duomenis.

Savotiškas aukšliagrybis, kurio apotecis susideda iš tamsios, netaisyklingai balniškos 3–6 cm pločio kepurėlės ir šviesiai pilko, stipriai briaunoto koto. Viršutinis, vaisingas kepurėlės paviršius yra juodas arba tamsiai pilkas, lygus ar klostėtas, o jo kraštas keliuose taškuose priaugęs prie koto. Apatinė pusė yra sterili, lygi, tamsiai pilka. Kotas yra 4–15 cm ilgio ir 1,5–3 cm storio, nuo balkšvo iki pelenų pilkumo, kameriškas ir tuščiaviduris, padengtas giliomis išilginėmis vagelėmis ir besijungiančiomis aštriomis briaunomis. Trama balkšva, plona, kremzliška ir trapi, silpno kvapo. Auga nuo vasaros iki rudens ant plikos žemės lapuočių miškuose, parkuose ir prie miško kelių. Žalias sukelia skrandžio sutrikimus.
Atpažinimas, buveinė ir svarbiausi skirtumai.
Grybautojas
Vaisiakūnio sandara
- Vaisiakūnio sandaros tipas
- Vaisiakūnio sandaros tipas: Kepurėlė, kotas.
- Vaisiakūnio aukštis
- Vaisiakūnio aukštis: 50–120 mm.
Kepurėlė
- Krašto padėtis
- subrendusių vaisiakūnių: Krašto padėtis: nulinkęs žemyn.
- Krašto sujungimas su kotu
- subrendusių vaisiakūnių: Krašto sujungimas su kotu: vietomis priaugęs.
- Kepurėlės skersmuo
- Kepurėlės skersmuo – 20–70 mm.
- Kepurėlės aukštis
- Kepurėlės aukštis: 20–45 mm.
Kepurėlės apačia
- Himenoforo tipas
- Himenoforo tipas: lygus.
- Himenoforo spalva
- Himenoforo spalva: juodas.
Kotas ir pamatas
- Koto spalva
- Koto spalva: balsva.
Koto spalva: pilkšvas. - Koto paviršiaus reljefas
- Koto paviršiaus reljefas: Briaunotas ir su sekliomis duobutėmis.
- Koto paviršiaus danga
- Koto paviršiaus danga: plikas.
- Koto vidus
- Koto vidus: Kameruotas.
Koto vidus: tuščiaviduris. - Koto ilgis
- Koto ilgis: 30–150 mm.
- Koto skersmuo
- Koto skersmuo: 10–60 mm.
Trama
- Minkštimo spalva
- Minkštimo spalva: balsva.
Minkštimo spalva: pilkšvas.
Kur ir kada auga
- Buveinė
- Buveinė: lapuočių miškas.
Buveinė: pakelė. - Substratas
- Substratas: dirvožemis.
- Vaisiakūnių augimo pobūdis
- Vaisiakūnių augimo pobūdis: pavieniui.
Vaisiakūnių augimo pobūdis: grupėmis. - Derėjimo laikotarpis
- Vaisiakūniai pasirodo nuo kovo iki lapkričio.
- Paplitimo sritis
- Paplitimo sritis: patvirtinta.
Valgomumas ir virtuvė
- Valgomumas
- Valgomas
- Reikalingas apdorojimas
- Reikalauja apdorojimo
Su kuo galima supainioti
Helvella crispa
Pagrindiniai skirtumai
Duobėtoji alvytė (Helvella lacunosa) skiriasi aiškiai tamsesne, pelenų pilkumo, pilkai ruda iki beveik juosvos galvute ir pilku kotu.
Garbanotoji alvytė (Helvella crispa) skiriasi šviesia, nuo balkšvos iki kreminės galvute bei pūkuotu apatiniu apotecio paviršiumi su užsirietusiu, laisvu kraštu.
FAQ
Ar dviskiaurė alvytė yra valgomas grybas?
Vertinimai skiriasi: tokie atlasai kaip grzyby.pl ar ČMS (sensu lato) nurodo ją kaip valgomą, tačiau kiti šaltiniai įspėja apie giromitrino riziką ir nerekomenduoja vartoti.
Kaip atrodo dviskiaurės alvytės kepurėlė?
Kepurėlė yra balniškai išlenkta, raukšlėta, su netaisyklingomis skiautėmis, kurių spalva svyruoja nuo pelenų pilkumo per tamsiai rudą iki juodos.
Kuo pasižymi jos kotas?
Kotas yra nuo pilko iki juosvo, būdingai briaunotas, išilgai vagotas, o skerspjūvyje – kameriškas ir tuščiaviduris.
Kur dažniausiai auga dviskiaurė alvytė?
Auga ant žemės lapuočių ir spygliuočių miškuose, prie miško takų, parkuose, dažnai smėlingame ar drėgname dirvožemyje.
Kada dera dviskiaurė alvytė?
Vaisiakūniai dažniausiai auga nuo vasaros iki vėlyvo rudens (nuo liepos iki lapkričio), retkarčiais ir pavasarį.
Kuo skiriasi dviskiaurė alvytė nuo garbanotosios alvytės?
Skiriasi visų pirma spalva: dviskiaurės kepurėlė ir kotas yra nuo pilkos iki juodos spalvos, o garbanotoji yra kremiškai balta arba blyškiai geltona.
Kokie yra galimo apsinuodijimo šiuo grybu simptomai?
Patekus toksinams gali pasireikšti pykinimas, vėmimas ir pilvo skausmai, o sunkesnių apsinuodijimų giromitrinu atveju – kepenų pažeidimas. Atlasų vertinimai tokios rizikos neatmeta.
Kokios konsistencijos yra dviskiaurės alvytės trama?
Trama yra plona, trapi, elastingai vaškiška, pilkšva, be aiškaus skonio ir neutralaus kvapo.
Kuriai sistematiniai grupei priklauso dviskiaurė alvytė?
Ji priklauso alvytinių (Helvellaceae) šeimai ir aukšliagrybių (Ascomycota) skyriui, kuriame sporos formuojasi aukšlių viduje.
Kokią ekologinę funkciją atlieka dviskiaurė alvytė?
Pagal ČMS tai tikriausiai mikorizinis grybas, sudarantis ryšius su medžiais, nors literatūroje kartais priskiriamas ir saprotrofams, skaidantiems paklotę.
Mėgėjas
Pavadinimai ir istorija
- Obowiązująca nazwa krajowa
- piestrzyca zatokowata
- Obowiązująca nazwa taksonomiczna
- Helvella lacunosa Afzel.
Stebėjimai namuose
Sporų atspaudas
- Reikalingos medžiagos
- šviežia, subrendusi kepurėlė, popieriaus lapas, stiklinė arba dubenėlis, vanduo
- Laikas
- 2–24 h
- Atlikimas
- Padėkite kepurėlę apatine puse ant popieriaus.
- Užlašinkite lašą vandens ant viršaus ir uždenkite.
- Po 2–24 valandų pakelkite kepurėlę ir apžiūrėkite nuosėdas.
Ko ieškoti
- Sporų atspaudo spalva
- Sporų atspaudo spalva: baltas.
Po mikroskopu
- Reikalingos medžiagos
- šviesinis mikroskopas, objektinis ir dengiamasis stikleliai, adata, vanduo, sporos iš atspaudo
- Atlikimas
- Adata perkelkite šiek tiek atspaudo ant stiklelio.
- Užlašinkite lašą vandens, uždenkite dengiamuoju stikleliu ir apžiūrėkite sporas.
Ko ieškoti
- Sporos forma
- Sporos forma: elipsoidiškas. Sporos forma: elipsoidiškas.
- Sporos paviršius
- Sporos paviršius: lygus.
- Sporos matmenys
- Ilgis 10–20 µm, plotis 9–13 µm.
Matmenis lyginkite sukalibravę mikroskopo skalę.
Panaudojimas ne kulinarijoje
Šiais laikais dviskiaurė alvytė randa nišinį pritaikymą tekstilės rankdarbiuose ir mėgėjiškame vilnos dažyme (mikodažyme). Vaisiakūnių ekstraktai, priklausomai nuo naudotų metalo kandikų (pvz., kalio alūno ar geležies sulfato), leidžia ant natūralių pluoštų išgauti prislopintus smėlio, pelenų pilkumo bei dūminių, alyvinių rudų atspalvius. Dėl riboto žaliavos prieinamumo ir vidutinio pigmentų patvarumo tai yra išskirtinai pomėgio ir dirbtuvių praktika, neturinti komercinės reikšmės.
Kita šiuolaikinė panaudojimo sritis – gamtosauginis švietimas ir muzeologija. Užkonservuoti ar išdžiovinti vaisiakūniai tarnauja kaip eksponatai grybų parodose bei didaktinė priemonė miškininkystės edukacijoje aukšliagrybių morfologinei įvairovei pristatyti.
Etnomikologiniuose ir istoriniuose šaltiniuose nėra liudijimų apie ankstesnį dviskiaurės alvytės naudojimą liaudies medicinoje, žaizdų tvarstymui, namų amatuose ar tikėjimuose bei ritualinėse apeigose. Ši rūšis nebuvo tradicinės žolininkystės domėjimosi objektas ir senojoje kultūroje jai nebuvo priskiriamos jokios apčiuopiamos gydomosios ar žaliavinės savybės.
Istorija ir kultūra
Dviskiaurės alvytės tyrimų istorija siekia XVIII amžių, o epitipo nustatymas 2017 metais leido tiksliai susieti pavadinimą su Europos populiacijų genetiniu profiliu.
Buvęs valgomojo bobausio priskyrimas Helvella genčiai daugelį metų kėlė nesusipratimų dėl alvyčių toksiškumo laipsnio.
Istorinės radavietės, užfiksuotos Lenkijos kraštovaizdžio parkuose, iliustruoja ilgalaikius floristinius aukšliagrybių tyrimus šalyje.
Valgomumas ir saugumas
Tradiciniuose atlasuose grybas būdavo laikomas valgomu po virimo, tačiau šiuolaikinė literatūra nerekomenduoja jo rinkti dėl menkos kulinarinės vertės, nenustatyto toksikologinio profilio bei skrandžio sutrikimų rizikos.
Žali vaisiakūniai gali sukelti virškinamojo trakto apsinuodijimus. Dviskiaurė alvytė kartais painiojama su kitomis tamsiomis alvytėmis.
Kai kuriems žmonėms suvalgius virtos garbanotosios alvytės (Helvella crispa) taip pat pasireiškė pykinimas ir galvos svaigimas. Aprašytas atvejis buvo susijęs su patiekalu, paruoštu greitpuodyje.
Buveinė ir paplitimas
Duobėtoji alvytė aptinkama lapuočių, spygliuočių ir mišriuose miškuose, taip pat miesto parkuose, krūmynuose ir miško proskynų pakraščiuose. Pasirodo drėgnuose, smėlinguose, humusinguose ir kalkinguose dirvožemiuose, dažnai tarp nukritusių lapų ar samanose. Ši rūšis taip pat sutinkama senose gaisravietėse ir laužavietėse. Sudaro mikorizinius ryšius su lapuočiais ir spygliuočiais medžiais, dažniausiai su ąžuolais, bukais, pušimis ir eglėmis.
Geografinis paplitimas apima šiaurės pusrutulio vidutinio klimato zoną, įskaitant beveik visą Europą. Lenkijoje tai vietinė rūšis, plačiai paplitusi žemumose, aukštumų juostoje ir priekalnių rajonuose, nors atskirose radavietėse paprastai auga išsisklaidžiusi.
Nors pagrindinis derėjimo sezonas Vidurio Europoje trunka nuo vėlyvos vasaros iki vėlyvo rudens (paprastai nuo rugpjūčio iki lapkričio, didžiausias intensyvumas – rugsėjį ir spalį), plačiąja prasme (sensu lato) pavieniai vaisiakūniai sutinkami jau nuo vėlyvo pavasario, nuo gegužės ir birželio. Vėsesnio klimato sąlygomis sezoną užbaigia ankstyvos lapkričio šalnos, o šiltesniuose Pietų Europos ir Viduržemio jūros baseino regionuose rūšies fenologija pasislenka – vaisiakūnių ten galima rasti ir žiemos mėnesiais, iki ankstyvo pavasario.
Šaltiniai
Tyrėjas
Valgomumas ir virtuvė
Ustalenia źródłowe: jadalność, spożycie i wykorzystanie
- Valgomumas
- Valgomas
Źródło bez opisu bibliograficznego · jadalne czy trujące? — Jadalna.
Źródło oznaczenia.
Źródło bez opisu bibliograficznego · jadalne czy trujące? — Jadalna.
- Reikalingas apdorojimas
- Reikalauja apdorojimo
Źródło bez opisu bibliograficznego · druk144: H. lacunosa; druk145/PDF145: In conclusione ... dopo completa cottura ... La prebollitura ... facoltativa.
Moksliniai pavadinimai ir taksonomija
- Galiojantis mokslinis pavadinimas
Helvella lacunosa Afzel.
- Ankstesni moksliniai pavadinimai
- Costapeda lacunosa (Afzel.) Falck
Helvella nigricans Schaeff.[13]
- Zakres ujęcia taksonomicznego
Helvella lacunosa Afzel., current IF147441 and narrow European Skrede2017/2020 concept, epitype H407. Independent Polish atlas observations retain their source identifications, without a new molecular reidentification. Czech explicitly sensu-lato group, WestAmerican complex, folk taxa, historical misapplications and specimen H059 phenotype are not merged into one material or an unqualified narrow species result.
[9] [13] [1]
Laboratorinė diagnostika
Dane ustrukturyzowane
Aukšliai
Kiti laboratoriniai požymiai
Sporos
- Sporos paviršius
- Sporos paviršius: lygus. [8]
Tyrimų medžiaga ir metodai
Metody i zapisy źródłowe — Exact source material and scope: ["Narrow Skrede2017 H.lacunosa, epitypeH407; independent named Polish atlas reports are not freshly reidentified. Exact source src-skrede-2017-current-20261006", {}, null, null]
Wygięcie wstawki; Przegrody wstawki — zapis źródłowy: „Parafizy proste, septowane, z maczugowatymi wierzchołkami; prawie bezbarwne do jasnobrązowych niżej, bardziej brązowe ku górze.” [13]
Metody i zapisy źródłowe — Exact source material and scope: ["Skrede2017 narrow paraphyses, distinct shaft/apex, sample number unknown", {}, null, null]
Szerokość wstawki — zapis źródłowy: „Szerokość parafiz niżej 3–4 µm; maczugowate wierzchołki 6–8 µm.” [13]
Metody i zapisy źródłowe — Exact source material and scope: ["Narrow European primary material", {}, null, null]
Długość zarodnika — zapis źródłowy: „Długość 17–19 µm; pełna para wymiarów zarodnika 17–19 × 9–11,5 µm, H. lacunosa sensu stricto, rewizja 2017.” [13]
Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „Szerokość 9–11,5 µm; pełna para wymiarów zarodnika 17–19 × 9–11,5 µm, H. lacunosa sensu stricto, rewizja 2017.” [13]
Metody i zapisy źródłowe — Exact source material and scope: ["Polish atlas source-identified H.lacunosa, not new DNA identification; exact published axis", {}, null, null]
Długość zarodnika — zapis źródłowy: „Polski atlas: pełna para 10–20 × 10–13 µm; czeski sensu lato: 15–20 × 9–12 µm. Długość jest pierwszą osią każdej odrębnej pary; metody atlasów niepodane.” [8]
Szerokość zarodnika — zapis źródłowy: „Polski atlas: pełna para 10–20 × 10–13 µm; czeski sensu lato: 15–20 × 9–12 µm. Szerokość jest drugą osią każdej odrębnej pary; metody atlasów niepodane.” [8]
Metody i zapisy źródłowe — Exact source material and scope: ["Source-specific ascospore shape src-skrede-2017-current-20261006", {}, null, null]
Kształt zarodnika — zapis źródłowy: „Wąskoelipsoidalne w europejskiej rewizji.” [13]
Metody i zapisy źródłowe — Exact source material and scope: ["Source-specific ascospore shape src-grzyby-current-20261006", {}, null, null]
Kształt zarodnika — zapis źródłowy: „Polski atlas: krótkoelipsoidalne; czeski sensu lato: owalne. Metody preparatów niepodane.” [8]
Metody i zapisy źródłowe — Exact source material and scope: ["Narrow Skrede2017 H.lacunosa, epitypeH407; independent named Polish atlas reports are not freshly reidentified. Exact source src-grzyby-current-20261006", {}, null, null]
Powierzchnia zarodnika — zapis źródłowy: „Zarodniki gładkie w atlasach polskim i czeskim sensu lato; nie podano metody preparatu.” [8]
Paplitimo patikrinimas — apimtis ir apribojimai
Materiał: Polska lista gatunków i wskazany wpis atlasowy, z zachowaniem pojęcia nazwy autora.
Zakres odczytu: Fragmenty źródeł.
Odczytano fragment źródła; pełny tekst i metody nie zostały zweryfikowane.
Data przeglądu: 09.11.2026.
Ograniczenia: Odczytano atlas i jego informację o czekliście; nie zadeklarowano niezależnego odczytu całej czeklisty Chmiel 2006 ani badań molekularnych.
[4]Materiał: Published collections of the named Helvella in Grzędy protective unit, Biebrza National Park, August 2012.
Zakres odczytu: Pełny tekst.
Data przeglądu: 09.11.2026.
Ograniczenia: Names and identifications remain those of the 2012 authors; no modern molecular reidentification of these vouchers is asserted. The study reports morphological/microscopic identification generally. Molecular identification is not assigned to either focal Helvella record. Individual collection dates are not converted into the complete fruiting season. The official geographic reference establishes location only, not fungal occurrence or legal collection permission.
[5] [6]Apžvalgos apimtis
Privalomos patikros atliktos.
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Buveinė ir paplitimas
Potwierdzony zasięg występowania
Wszystkie obszary potwierdzone w zapisanych danych źródłowych.
| Kraj | Regiony i stanowiska | Derėjimas | Šaltiniai |
|---|---|---|---|
| Lenkija | Palenkės vaivadija | III–XI |
|
Šaltiniai
- W2-LACUNOSA-VERIFICATION
- Gierczyk/Rejowski, Helvella lacunosa (także [8])
- Kujawa et al. 2012, Preliminary studies of fungi in the Biebrza National Park (NE Poland). II. Macromycetes, Acta Mycologica 47(2): 235–264
- review20261109.grzedy-geography
- Chmiel2019AnnotatedCatalogueRoztocze
- IndexFungorum147441
- ČMS, KarelTejkal, Helvella lacunosa
- Nguyen, Landeros, Garibay-Orijel, Hansen, Vellinga 2013;Mycologia105:1275–1286
- RegionePiemonte 2021, guida commestibilità
- Skrede, Carlsen, Schumacher 2017;Persoonia39:201–253
- Skrede, BallesterGonzalvo, Mathiesen, Schumacher 2020;FSE6:65–93