Pereiti prie turinio
JakiToGrzyb

Helvella crispa

Helvella crispa

Valgomas
ValgomasOcena autora źródła.
Reikalauja apdorojimo
Reikalauja apdorojimoOcena autora źródła.

Nustatykite vietovę, kad matytumėte savo regiono duomenis.

Savotiškas aukšliagrybis su apoteciu, sudarytu iš netaisyklingos, balno pavidalo 2–7 cm pločio galvutės ir ryškaus, briaunoto koto. Viršutinis vaisingasis galvutės paviršius yra lygus, balkšvas, nuo kremiškai geltono iki purvinai ochrinio, su amžiumi ruduojantis, laisvu, užsirietusiu kraštu. Apatinė pusė sterili, smulkiai pūkuota, šviesiai ruda. Kotas yra 3–10 cm aukščio ir 1–3 cm storio, visiškai baltas, apačioje praplatėjęs, padengtas giliomis išilginėmis vagomis ir kameromis, viduje visiškai tuščiaviduris. Trama balkšva, galvutėje trapi, kote elastinga, silpno kvapo. Auga nuo rugpjūčio iki lapkričio lapuočių miškuose ir žolėtose pakelėse kalkingose dirvose. Žalias gali sukelti skrandžio apsinuodijimus.

Atpažinimas, buveinė ir svarbiausi skirtumai.

Grybautojas

Vaisiakūnio sandara

Vaisiakūnio sandaros tipas
Vaisiakūnio sandaros tipas: Kepurėlė, kotas.
Vaisiakūnio aukštis
Vaisiakūnio aukštis: 50–150 mm.

Kepurėlė

Krašto padėtis
Krašto padėtis: užsirietęs į vidų.
Krašto sujungimas su kotu
Krašto sujungimas su kotu: Laisvas nuo koto.
Kepurėlės skersmuo
Kepurėlės skersmuo – 20–70 mm.

Kepurėlės apačia

Himenoforo tipas
Himenoforo tipas: lygus.
Himenoforo spalva
Himenoforo spalva: baltas.

Kotas ir pamatas

Koto spalva
Koto spalva: baltas.
Koto paviršiaus reljefas
Koto paviršiaus reljefas: Briaunotas ir vagotas.
Koto vidus
Koto vidus: Kameruotas.
Koto ilgis
Koto ilgis: 30–100 mm.
Koto skersmuo
Koto skersmuo: 10–40 mm.

Trama

Minkštimo spalva
Minkštimo spalva: balsva.
Minkštimo skonis
Minkštimo skonis: silpnas.

Kur ir kada auga

Buveinė
Buveinė: lapuočių miškas.
Buveinė: parkas.
Buveinė: lapuočių miškas arba krūmynai.
Substratas
Substratas: dirvožemis.
Substratas: negyva mediena.
Vaisiakūnių augimo pobūdis
Vaisiakūnių augimo pobūdis: pavieniui.
Vaisiakūnių augimo pobūdis: grupėmis.
Derėjimo laikotarpis
Vaisiakūniai pasirodo nuo rugpjūčio iki lapkričio.
Paplitimo sritis
Paplitimo sritis: patvirtinta.

Valgomumas ir virtuvė

Valgomumas
Valgomas
Reikalingas apdorojimas
Reikalauja apdorojimo

Su kuo galima supainioti

FAQ

Ar garbanotoji alvytė yra valgoma?

Vertinimai skiriasi: dalis atlasų pripažįsta ją valgoma išvirus, tačiau kiti laiko nevalgoma arba įtartina dėl toksiško giromitrino buvimo rizikos.

Kaip atrodo garbanotosios alvytės kepurėlė?

Yra netaisyklingos, balno pavidalo arba raukšlėtos formos su 2–3 skiautėmis užsirietusiais kraštais. Spalva yra balkšvai kreminė, dramblio kaulo arba blyškiai gelsva.

Kuo pasižymi šio grybo kotas?

Kotas yra balkšvas, storas, giliai išilgai vagotas ir briaunotas, o viduje kameruotas ir tuščiaviduris. Pasiekia iki 10 cm aukštį.

Kokiose buveinėse ją galima sutikti?

Auga lapuočių ir mišriuose miškuose, pakelėse, proskynose ir parkuose, ypač kalkingose arba humusingose dirvose.

Kokiu laikotarpiu aptinkama garbanotoji alvytė?

Vaisiakūniai pasirodo daugiausia vėlyvą vasarą ir rudenį, paprastai nuo rugpjūčio iki lapkričio, dažniausiai po vieną arba mažomis grupėmis.

Su kokiomis rūšimis galima ją supainioti?

Ją galima supainioti su lanksčiąja alvyte (Helvella elastica) arba duobėtąja alvyte, kuri visgi išsiskiria gerokai tamsesne kepurėle.

Kokį kvapą ir skonį turi garbanotosios alvytės trama?

Trama yra plona, trapi, vaško konsistencijos, švelnaus skonio ir silpno, neišsiskiriančio kvapo.

Kokiai grybų šeimai priklauso garbanotoji alvytė?

Priklauso alvytinių (Helvellaceae) šeimai, ausūniečių (Pezizales) eilei, priklausančiai aukšliagrybiams (Ascomycota).

Ar terminis apdorojimas pašalina iš jos toksinus?

Tradiciškai buvo rekomenduojama virti, tačiau terminis apdorojimas nesuteikia garantijos, kad bus pašalintas galimas giromitrinas; kulinariniai aprašymai atlasuose nėra visiško saugumo įrodymas.

Koks yra šio grybo vaidmuo gamtoje?

Naujesni mikologiniai požiūriai (tarp jų ČMS) ją apibūdina kaip mikorizinę rūšį, sugyvenančią su miško medžiais, nors senesnėje literatūroje ji buvo laikoma saprotrofu.