Raganų ratai — kodėl grybai auga ratu?Žiedų žolėje paslaptis: kaip plečiasi požeminė grybiena ir kas iš tikrųjų formuoja raganų ratus

Turinys
Reguliaraus grybų žiedo vaizdas pievoje, miško laukymėje ar namų kiemo vejoje šimtmečius traukė žvilgsnį ir žadino žmonių vaizduotę. Seni liaudies padavimai tokių darinių atsiradimą priskyrė antgamtiniams reiškiniams — naktiniams miško elfų ar raganų šokiams, iš kur ir kilo tradicinis jų pavadinimas: raganų ratai. Iš tolo šis reiškinys atrodo neįprastai, nes vaisiakūniai tarsi dygsta išilgai nubrėžto apskritimo. Kai kuriais atvejais velėnoje galima pastebėti ir tamsesnės žolės juostą arba padžiūvusios augalijos zoną, nors pasitaiko ir taip, kad veja nerodo jokių matomų pokyčių.
Šiuolaikinė mikologija šį reiškinį paaiškina nesiremdama magija, atskleisdama natūralius biologinius procesus, vykstančius po žemės paviršiumi. Tai, ką matome paviršiuje — iš žemės dygstančias grybų kepurėles bei galimus velėnos pokyčius — yra tik išorinis gerokai didesnio organizmo veiklos požymis. Tikroji struktūra slypi dirvožemio ir paklotės sluoksnyje. Norint suprasti, kodėl grybai aplinkoje sudaro apskritimus ar lankus, reikia pažvelgti po žeme ir pasidomėti, kaip kintančioje aplinkoje vystosi ir funkcionuoja požeminė grybiena.
Kas slepiasi po žeme tarp vaisiakūnių?
Norint suprasti raganų rato prigimtį, reikia suvokti, kad paviršiuje matomi vaisiakūniai visų pirma yra dauginimosi struktūros, skirtos sporoms gaminti ir platinti. Pagrindinė grybo organizmo dalis yra vegetatyvinė grybiena — platus mikroskopinių, siūliškų hifų tinklas, peraugantis dirvožemį, paklotę ir organines liekanas. Papėdgrybių, formuojančių vaisiakūnių žiedus, atveju aktyvi grybiena paprastai būna dikariotinė, susiformavusi po suderinamų hifų susiliejimo. Iš tokio židinio kolonija plečiasi į išorę, nors šio augimo tempas atskirose atkarpose patiria natūralius svyravimus.
Kolonijai plečiantis, aktyvaus augimo zona dažniausiai susitelkia siauroje kraštinėje juostoje. Molekuliniai tyrimai, atlikti tiriant lauminio mažūnio žiedus, patvirtino, kad grybo genetinė medžiaga yra aiškiai sutelkta netoli aktyvaus fronto, po vaisiakūnių formavimosi zona. Žiedo vidus tebėra mokslinių diskusijų objektas: tyrėjai svarsto hipotezes apie laipsnišką senesnių hifų nykimą centre, tačiau tikslūs požeminiai procesai gali skirtis priklausomai nuo rūšies ir buveinės. Šis augimas nevyksta be perstojo — jis sustoja ir vėl atsinaujina priklausomai nuo drėgmės bei metų laiko.
Kodėl kartais matomas pilnas ratas, o kartais tik lankas?
Nors visuomenės sąmonėje įsitvirtinęs idealaus apskritimo vaizdinys, gamtoje labai dažnai stebimi nepilni dariniai: lankai, žiedo fragmentai, banguotos linijos ar pavienės vaisiakūnių grupės. Uždara, apskrita forma gali susidaryti tuomet, kai sąlygos substrate sudaro galimybes santykinai laisvam kolonijos plitimui visomis kryptimis nuo pradinio taško. Tam palanki, be kita ko, pakankama erdvė bei tolygesnis drėgmės ir maistinių medžiagų pasiskirstymas dirvožemyje.
Natūralioje aplinkoje substratas retai būna visiškai vienalytis. Įvairūs aplinkos elementai — pavyzdžiui, stambios medžių šaknys, rieduliai, sumindyti takai ar vietiniai dirvožemio struktūros skirtumai — gali daryti įtaką grybienos augimo greičiui ir vietiškai modifikuoti jos vystymąsi. Svarbu tai, kad lanko atsiradimas vietoj pilno rato nebūtinai reiškia fizinį požeminės grybienos nutrūkimą. Kartais požeminis frontas išlieka vientisas, tačiau mikroklimato sąlygos, drėgmė ar saulėtumas atitinkamą sezoną skatina vaisiakūnių mezgimąsi tik tam tikroje perimetro dalyje.
Iš kur atsiranda tamsesnės arba nykstančios žolės žiedas?
Raganų ratų buvimas vejose kartais tampa pastebimas dėl augalijos reakcijos, nors verta pabrėžti, kad daugelis kolonijų nesukelia jokių matomų velėnos spalvos pokyčių. Tais atvejais, kai modifikacijos vis dėlto pasireiškia, jos būna įvairios. Kartais stebima vešlesnės, tamsiai žalios žolės juosta, kitais atvejais susidaro nusilpusių ar padžiūvusių augalų zona, o kartais abu šie reiškiniai pasireiškia šalia vienas kito koncentriniu išsidėstymu. Šie skirtumai priklauso nuo grybo rūšies, substrato savybių ir esamo vandens balanso.
Paskatinto žolės augimo zona paprastai siejama su organinės medžiagos skaidymu veikiant grybų fermentams, kas šaknų zonoje gali atpalaiduoti pasisavinamus azoto junginius. Savo ruožtu žolės nykimas ar džiūvimas kai kuriais atvejais aiškinamas vandens stresu, kai tankiai susipynę hifai suteikia substratui hidrofobinių savybių, trukdančių kritulių vandeniui skverbtis gilyn į dirvožemio profilį. Mokslinėje literatūroje taip pat tiriamas grybų išskiriamų metabolitų galimas poveikis augalams, tačiau atskirų mechanizmų reikšmė ir paplitimas vis dar lieka tyrimų objektas.
Kokios rūšys sudaro raganų ratus?
Apskritų darinių formavimas nėra bruožas, būdingas tik nedaugeliui organizmų. Mikologinėje literatūroje aprašyta daugiau nei šimtas grybų taksonų, kuriems nustatytas raganų ratų ar lankų susidarymas. Tarp jų yra tiek saprotrofinių rūšių, skaidančių negyvas augalų liekanas velėnoje ar paklotėje, tiek mikorizę su medžiais sudarančių grybų. Pastarųjų atveju vaisiakūnių išsidėstymą miško paklotėje papildomai gali koreguoti medžių partnerių šaknų pasiskirstymas.
Stebimų ratų dydžiai ir jų derėjimo trukmė labai skiriasi priklausomai nuo konkretaus organizmo biologijos bei buveinės pobūdžio. Vejose ir miško laukymėse galima aptikti įvairaus masto darinių — nuo nedidelių sankaupų iki plačių, daugelio metrų skersmens žiedų. Tarp gausios šią savybę turinčių grybų grupės verta paminėti tris skirtingus pavyzdžius, minimus mokslinėje literatūroje ir šiam reiškiniui skirtoje edukacinėje medžiagoje.
- Lauminis mažūnis (Marasmius oreades) — Nedidelis pievų grybas tampriu kotu ir blyškiai ochrinės spalvos kepurėle, žinomas dėl ratų formavimo vejoje ir ganyklose. Priklausomai nuo sąlygų velėnoje, gali sukelti žolės džiūvimo juostą, tamsesnės žalumos zoną arba nesukelti jokių pastebimų pokyčių.
- Stambioji taurena (Infundibulicybe geotropa) — Stambus grybas piltuvėliška kepurėle su nedideliu gumbeliu viduryje, randamas miško laukymėse, pamiškėse ir krūmynuose. Mikologinėje literatūroje minimas kaip rūšies, miško paklotėje formuojančios vaisiakūnių ratus ar lankus, pavyzdys.
- Dirvinis pievagrybis (Agaricus arvensis) — Didelis antžeminis grybas šviesia kepurėle ir anyžių kvapu, aptinkamas, be kita ko, pievose bei ganyklose. Tai lauko tyrimuose dokumentuotas rūšies pavyzdys, kurios žiedai stebėti atvirose vietovėse kartu su nevienodu poveikiu dirvožemiui ir velėnai.
Ar skersmuo leidžia nustatyti rato amžių?
Apie raganų ratus sklando populiari nuomonė, kad kolonijos amžių galima lengvai apskaičiuoti padalijus žiedo spindulį iš pastovaus metinio prieaugio greičio. Tuo remiantis ankstesniuose darbuose kai kuriems įspūdingiems ratams buvo priskiriamas daugelio šimtmečių amžius. Vis dėlto šiuolaikinės biologijos žinios rodo, kad paviršiuje matomas rato dydis tėra apytikris vaisiakūnių išaugimo vietų stebėjimas. Tai nėra tiesioginis visos požeminės grybienos apimties atspindys ar tikslus datavimo įrankis.
Metinis grybienos fronto judėjimo greitis patiria didelių svyravimų priklausomai nuo aplinkos veiksnių. Atmosferos kritulių kiekis, periodinės sausros, temperatūros svyravimai bei substrato nevienalytiškumas lemia tai, kad vienais sezonais prieaugis gali būti ryškus, o kitais — pastebimai sulėtėti ar laikinai sustoti. Dėl to pastovaus augimo greičio prielaida yra toli siekiantis supaprastinimas, o amžiaus skaičiavimas vien pagal matomo rato geometriją išlieka labai nepatikimas.
Raganų ratai parodo, kaip požeminė grybų biologija sąveikauja su supančia aplinka, kraštovaizdyje sukurdama būdingus erdvinius darinius. Nors senosios legendos juose ieškojo antgamtinių jėgų, mokslinis paaiškinimas yra ne mažiau intriguojantis. Gamtoje stebėdami vaisiakūnių žiedą ar lanką, matome išorinį organizmo, palankiais laikotarpiais besivystančio dirvožemyje, pėdsaką, primenantį apie gamtos procesų sudėtingumą ir natūralų kintamumą.
Šaltiniai ir literatūra
- Varšuvos universiteto botanikos sodas — Fascinuojantys grybai
- Karališkoji sodininkystės draugija — Raganų ratai vejoje
- Viskonsino-Medisono universiteto sodininkystė — Raganų ratai
- PMC13483757 — Tyrimai apie Marasmius oreades kolonijų biologiją ir struktūrą