Valgomas
Reikalauja apdorojimo
Žalias nuodingas
Nustatykite vietovę, kad matytumėte savo regiono duomenis.











Valgomasis briedžiukas (Morchella esculenta) – tai vertinamas, ankstyvo pavasario aukšliagrybis, pasižymintis būdinga išvaizda. Jo vaisiakūnis susideda iš kiaušiniškos arba rutuliškos kepurėlės, kurios spalva svyruoja nuo ochriškai geltonos iki rudos, padengtos giliomis duobutėmis, primenančiomis bičių korį. Kepurėlė pamate yra suaugusi su šviesiu, vagotu kotu, o visas vaisiakūnio vidus sudaro vieną tuščią kamerą. Grybas auga lapuočių miškuose, parkuose ir soduose. Lenkijoje jam taikoma dalinė apsauga; reikalauja terminio apdorojimo.
Atpažinimas, buveinė ir svarbiausi skirtumai.
Grybautojas
Vaisiakūnio sandara
- Vaisiakūnio sandaros tipas
- Vaisiakūnio sandaros tipas: Kepurėlė, kotas.
Kepurėlė
- Kepurėlės forma
- Kepurėlės forma: kūgiškas.
Kepurėlės forma: kiaušiniškas.
Kepurėlės forma: rutuliškas. - Kepurėlės paviršiaus reljefas
- Kepurėlės paviršiaus reljefas: duobėta, briaunota.
- Kepurėlės spalva
- Kepurėlės spalva: rudas.
Kepurėlės spalva: ochrinis.
Kepurėlės spalva: blyškiai kreminis.
Kepurėlės spalva: gelsvai ruda.
Kepurėlės spalva: baltas (briaunos viršūnė). - Krašto padėtis
- Krašto padėtis: užsirietęs į vidų.
- Kepurėlės skersmuo
- Kepurėlės skersmuo – 30–80 mm.
- Galvutės spalvos kitimo su amžiumi kryptis
- Galvutės spalvos kitimo su amžiumi kryptis: tamsėja (nuo jauno iki subrendusio vaisiakūnio).
Galvutės spalvos kitimo su amžiumi kryptis: šviesėja (nuo jauno iki subrendusio vaisiakūnio). - Kepurėlės aukštis
- Kepurėlės aukštis: 50–120 mm.
- Galvutės / kepurėlės vidus
- Galvutės / kepurėlės vidus: tuščiaviduris.
- Galvutės duobučių kontūras
- Galvutės duobučių kontūras: daugiakampis.
- Galvutės briaunelių derlingumas
- Galvutės briaunelių derlingumas: sterili.
- Galvutės suaugimas su kotu
- Galvutės suaugimas su kotu: apatinis pakraštys suaugęs su kotu.
Kepurėlės apačia
- Himenoforo tipas
- Himenoforo tipas: duobėtas.
Kotas ir pamatas
- Koto forma
- Koto forma: siaurėjantis į viršų.
- Koto spalva
- Koto spalva: baltas arba blyškiai kreminis.
- Koto paviršiaus reljefas
- Koto paviršiaus reljefas: lygus.
- Koto paviršiaus raštas
- apatinėje koto dalyje: Koto paviršiaus raštas: dėmėtas.
- Koto ornamentikos spalva
- apatinėje koto dalyje: Koto ornamentikos spalva: rudas.
- Koto vidus
- Koto vidus: tuščiaviduris.
- Koto ilgis
- Koto ilgis: 30–120 mm.
- Koto skersmuo
- Koto skersmuo: 15–60 mm (ties koto pamatu).
- Koto minkštimo atsparumas lūžimui ar plyšimui
- Koto minkštimo atsparumas lūžimui ar plyšimui: atsparus lūžimui ar plyšimui.
Trama
- Tramos konsistencijos tipas
- Tramos konsistencijos tipas: vaškiškas (kepurėlės minkštimas).
Kur ir kada auga
- Buveinė
- Buveinė: lapuočių miškas, parkas arba sodas.
Buveinė: lapuočių miškas arba sodas.
Buveinė: krūmynai, klinčių karjeras, vaismedžių sodas, nendryno pakraštys arba ruderalinė ar miesto buveinė. - Substratas
- Substratas: žievės mulčias.
- Vaisiakūnių augimo pobūdis
- Vaisiakūnių augimo pobūdis: pavieniui arba grupėmis.
- Aptikimo dažnumas
- Aptikimo dažnumas: nelabai dažnas.
- Derėjimo laikotarpis
- Vaisiakūniai pasirodo nuo balandžio iki gegužės.
- Paplitimo sritis
Valgomumas ir virtuvė
- Valgomumas
- Valgomas
- Reikalingas apdorojimas
- Reikalauja apdorojimo
- Vartojimas žalių
- Žalias nuodingas
Su kuo galima supainioti
FAQ
Ar valgomasis briedžiukas yra valgomasis grybas?
Taip, tai puikus valgomasis grybas, pasižymintis švelniu skoniu ir aromatu. Tačiau jį būtina kruopščiai termiškai apdoroti, nes valgomas žalias arba nepakankamai išvirtas gali sukelti apsinuodijimą maistu.
Ar paprastąjį briedžiuką galima rinkti Lenkijos miškuose?
Lenkijoje paprastasis briedžiukas yra iš dalies saugomas. Rinkti miškuose draudžiama; leidžiama rinkti tik soduose, sklypuose ir dirbamuose plotuose augančius vaisiakūnius.
Kada ir kokiose vietose pasirodo paprastasis briedžiukas?
Vaisiakūniai išauga pavasarį, nuo balandžio iki gegužės. Jie aptinkami užliejamuose miškuose, paupių sąžalynuose, parkuose, taip pat soduose ir miesto želdynuose, ypač ant spygliuočių medžių žievės mulčio.
Kaip atpažinti paprastojo briedžiuko vaisiakūnį?
Jam būdinga ovali arba kūgiška gelsvai rudos ar ochros spalvos kepurėlė su netaisyklingomis įdubomis, primenančiomis bičių korį. Visas vaisiakūnis viduje yra visiškai tuščiaviduris.
Su kokiu nuodingu grybu galima supainioti briedžiuką?
Pavojingiausias antrininkas yra stipriai nuodingas valgomasis bobausis. Jo kepurėlė netaisyklingai raukšlėta, smegenų pavidalo, be briaunuotų duobučių, o koto vidus iš dalies kameriškas, pilnaviduris.
Ar paprastojo briedžiuko vidus yra tuščias?
Taip, būdingas briedžiuko bruožas yra tas, kad kepurėlė ir kotas sudaro vieną bendrą, nepadalytą, tuščią vidinę ertmę su plonomis ir trapiomis minkštimo sienelėmis.
Kaip briedžiukus paruošti vartojimui?
Prieš ruošiant juos reikia kruopščiai nuvalyti ir išplauti duobutėse susikaupusį smėlį. Briedžiukai yra puikaus skonio troškinti su sviestu arba kepti; jų negalima vartoti žalių.
Kodėl briedžiukai dažnai išauga ant žievės soduose?
Briedžiukai yra saprotrofiniai grybai ir noriai kolonizuoja substratus, kuriuose gausu yrančių organinių medžiagų. Šviežia spygliuočių žievė grybienai užtikrina tinkamą drėgmę ir maistines medžiagas.
Mėgėjas
Pavadinimai ir istorija
- Obowiązująca nazwa taksonomiczna
- Morchella esculenta
Stebėjimai namuose
Sporų atspaudas
- Reikalingos medžiagos
- šviežia, subrendusi kepurėlė, popieriaus lapas, stiklinė arba dubenėlis, vanduo
- Laikas
- 2–24 h
- Atlikimas
- Padėkite kepurėlę apatine puse ant popieriaus.
- Užlašinkite lašą vandens ant viršaus ir uždenkite.
- Po 2–24 valandų pakelkite kepurėlę ir apžiūrėkite nuosėdas.
Ko ieškoti
- Sporų atspaudo spalva
- Sporų atspaudo spalva: baltas. Sporų atspaudo spalva: geltonas.
- Sporų atspaudo atspalvis
- Sporų atspaudo atspalvis: kremiškai baltas. Sporų atspaudo atspalvis: blyškiai ochrinis.
Po mikroskopu
- Reikalingos medžiagos
- šviesinis mikroskopas, objektinis ir dengiamasis stikleliai, adata, vanduo, sporos iš atspaudo
- Atlikimas
- Adata perkelkite šiek tiek atspaudo ant stiklelio.
- Užlašinkite lašą vandens, uždenkite dengiamuoju stikleliu ir apžiūrėkite sporas.
Ko ieškoti
- Sporos forma
- Sporos forma: elipsoidiškas.
- Sporos paviršius
- Sporos paviršius: lygus.
Ekologija ir paplitimas
- Dirvožemio kalkingumas
- Dirvožemio kalkingumas: kalkingas.
- Dirvožemio turtingumas bazėmis
- Dirvožemio turtingumas bazėmis: bazių gausi.
- Lapuočiai medžiai aplinkoje
- Lapuočiai medžiai aplinkoje: ąžuolas, alksnis arba beržas.
Lapuočiai medžiai aplinkoje: alksnis arba beržas.
Lapuočiai medžiai aplinkoje: Fraxinus, Fraxinus excelsior, Carpinus betulus, Populus tremula, Salix caprea, Malus domestica, Aesculus hippocastanum arba Robinia pseudoacacia.
Lapuočiai medžiai aplinkoje: Fraxinus excelsior, Salix arba Ulmus glabra. - Spygliuočiai medžiai aplinkoje
- Spygliuočiai medžiai aplinkoje: eglė, maumedis arba tujos.
Spygliuočiai medžiai aplinkoje: eglė arba pušis.
Spygliuočiai medžiai aplinkoje: Pinus sylvestris.
Spygliuočiai medžiai aplinkoje: kėnis. - Krūmai aplinkoje
- Krūmai aplinkoje: lazdynas.
Krūmai aplinkoje: Pinus mugo.
Krūmai aplinkoje: Mahonia. - Mitybos būdas
- Mitybos būdas: saprotrofinis.
Panaudojimas ne kulinarijoje
Nekulinarinis valgomojo briedžiuko (Morchella esculenta) panaudojimas yra siauras ir daugiausia sutelktas istorinės tradicinės medicinos bei šiuolaikinės mikoterapijos srityse.
Tradicinėje kinų medicinoje džiovinti šios rūšies vaisiakūniai šimtmečius buvo naudojami kaip organizmą tonizuojanti ir stiprinanti žaliava. Iš jų buvo ruošiami nuovirai bei miltelių pavidalo preparatai, skiriami esant susilpnėjusiam virškinimui, gyvybinės energijos či sutrikimams, taip pat gleivių pertekliui ir dusuliui. Tuo tarpu Europos liaudies medicinoje, ypač rytų slavų kraštuose, briedžiukų spiritinės trauktinės istoriškai buvo laikomos tradicine priemone, padedančia gydyti regėjimo negalavimus bei bendrą nusilpimą po persirgtų infekcijų.
Šiais laikais ši rūšis kartais naudojama kaip maisto papildų, gyvybingumą palaikančių tonikų ir papildomosios medicinos preparatų, skirtų bendroms gyvybinėms jėgoms bei imunitetui stiprinti, sudedamoji dalis.
Tačiau ši rūšis neturi dokumentuotų amatinių ar techninių pritaikymų – dėl audinių specifikos ir patvarių dažiklių stokos ji nebuvo naudojama vilnai dažyti ar kaip pintis, taip pat neatliko jokio vaidmens šamanų ritualuose ar magijoje.
Istorija ir kultūra
Valgomasis briedžiukas (Morchella esculenta) užima išskirtinę vietą Europos ir Šiaurės Amerikos istorijoje bei kultūroje, jau šimtmečius būdamas pavasarinio gamtos atgimimo simboliu. Kaip vienas iš pirmųjų po žiemos pasirodančių grybų, liaudies tradicijoje jis buvo laikomas naujo vegetacijos ciklo pradžios ženklu. Renesanso žolynynuose, be kita ko, Jeronimo Boko (Hieronymus Bock) ir Pjetro Andrėjos Matiolio (Pietro Andrea Mattioli), jis aprašytas kaip nepaprastos formos ir didelės dvaro vertės grybas.
Ypatingas briedžiuko kultūrinės ir ekonominės reikšmės liudijimas buvo ankstyvųjų naujųjų laikų papročiai Vidurio Europoje, ypač vokiečių žemėse XVII ir XVIII amžiuje. Tarp gyventojų tuomet paplito stebėjimais patvirtintas įsitikinimas, kad ši rūšis masiniu būdu dera gaisravietėse. Tai paskatino rinkėjus sąmoningai padeginėti miško plotus, o tai privertė to meto valdžią leisti griežtus įsakus, draudžiančius kelti gaisrus „dėl briedžiukų“, grasinant kūno bausmėmis ir ištrėmimu.
Lenkų regioninėje tradicijoje briedžiukas pasirodydavo vaizdingais liaudiškais pavadinimais, tokiais kaip „zmarszcz“ ar „kołpak“, tapdamas senojo miško folkloro dalimi. O Jungtinėse Amerikos Valstijose susiformavo stipri briedžiukų ieškotojų kultūra (morel hunting), apimanti kasmetinius vietos festivalius, muges bei iš kartos į kartą perduodamus papročius ir bendruomenės pasakojimus.
Valgomumas ir saugumas
Valgomasis briedžiukas (Morchella esculenta) yra visuotinai pripažįstamas vienu iš iškiliausių valgomųjų grybų pasaulyje. Visgi žalias arba nepakankamai išvirtas jis yra nuodingas – jame yra termolabilių toksinų, pasižyminčių hemoliziniu ir virškinimo traktą dirginančiu poveikiu. Atskira rizika yra vadinamasis neurologinis sindromas (pasireiškiantis, be kita ko, raumenų drebuliu, galvos svaigimu ir pusiausvyros sutrikimais), kuris susijęs ne su nepakankamu terminiu apdorojimu, o su per didelio grybų kiekio vartojimu.
Saugaus vartojimo sąlyga – besąlygiškas kruopštus vaisiakūnių terminis apdorojimas ir saikas nustatant suvalgomų porcijų dydį. Būtina gerai apvirti nupilant nuovirą arba ilgai troškinti ar kepti; puikių rezultatų duoda ir džiovinimas, kuris veiksmingai neutralizuoja termolabilias kenksmingas medžiagas. Be to, jautriems asmenims nerekomenduojama briedžiukų patiekalų derinti su per dideliu alkoholio kiekiu.
Trama pasižymi puikiu, išskirtiniu skoniu – ji gili, sviestiškai riešutinė, su aiškiu miško aromatu ir salstelėjusio umami nata. Kvapas intensyvus, pikantiškas ir malonus.
Grybas sulaukia didžiulio pripažinimo tarptautinėje gastronomijoje. Prancūzijoje ir Šveicarijoje jis sudaro absoliutų aukštosios virtuvės kanoną, o Šiaurės Amerikoje pavasarinis briedžiukų rinkimas yra puoselėjama kulinarinė tradicija. Lenkijoje teisėtai jis renkamas tik soduose, sodininkystės ūkiuose, miško medelynuose bei želdynuose.
Buveinė ir paplitimas
Paprastasis briedžiukas (Morchella esculenta) siaurąja taksonomine prasme (filogenetinė linija Mes-8) paplitęs Europoje bei Azijos vidutinių platumų juostoje. Šiuolaikiniai molekuliniai tyrimai parodė, kad ankstesni pranešimai apie platų jo paplitimą Šiaurės Amerikoje rėmėsi apibendrinamuoju pavadinimo vartojimu; Šiaurės Amerikos populiacijos priklauso atskiriems taksonams, iš kurių vienas yra Morchella americana (Mes-4). Lenkijoje ši rūšis yra reta ir iš dalies saugoma, išskyrus egzempliorius, augančius soduose, daržininkystės ūkiuose, miško medelynuose ir želdynuose.
Natūrali paprastojo briedžiuko aplinka – drėgni lapuočių bei mišrūs miškai, ypač paupių uosynai-guobynai ir tuopynai, paupių krūmynai, taip pat drėgnos laukymės ir medynų pamiškės. Ši rūšis noriai įsikuria ir sinantropinėse buveinėse: miesto parkuose, soduose, daržuose ir kapinėse, dažnai pasirodydama žieve mulčiuotose lysvėse. Mėgsta derlingus, humusingus, neutralios arba šarminės reakcijos dirvožemius, įskaitant upių aliuvį ir rendzinas. Pasižymi ryškiu ryšiu su paprastuoju uosiu, guobomis, tuopomis bei senais vaismedžiais.
Vaisiakūnių dygimo sezonas yra trumpas ir tenka pavasario mėnesiams. Vidurio Europoje, įskaitant Lenkiją ir Čekiją, vaisiakūniai paprastai pasirodo nuo balandžio iki gegužės (IV–V), priklausomai nuo temperatūros ir drėgmės dinamikos.
Šaltiniai
Tyrėjas
Valgomumas ir virtuvė
Ustalenia źródłowe: jadalność, spożycie i wykorzystanie
- Valgomumas
- Valgomas — źródło oznaczenia
Źródło bez opisu bibliograficznego · reads[0], first-nature Morchella esculenta / L128; L143–145 Toxicity
- Vartojimas žalių
- Nuodingas
Materiał: surowy
Źródło bez opisu bibliograficznego · reads[0], first-nature Morchella esculenta / L128; L143–145 Toxicity
- Reikalingas apdorojimas
- Reikalauja apdorojimo
Wynika z potwierdzonej toksyczności materiału surowego.
Źródło bez opisu bibliograficznego · reads[0], first-nature Morchella esculenta / L128; L143–145 Toxicity
Moksliniai pavadinimai ir taksonomija
- Galiojantis mokslinis pavadinimas
Morchella esculenta
Smardz jadalny został formalnie zdiagnozowany w nowoczesnej nomenklaturze mykologicznej przez Christiaana Hendrika Persoona w 1794 roku jako Morchella esculenta, w oparciu o wcześniejszy bazonim Karola Linneusza Phallus esculentus z 1753 roku. Nazwa rodzajowa wywodzi się ze staroniemieckich określeń grzybów workowych, natomiast epitet gatunkowy esculenta oznacza po łacinie „jadalna”. Współczesna taksonomia smardzów przeszła głęboką rewolucję dzięki badaniom filogenetycznym opartym na wielu loci (m.in. RPB1, RPB2, TEF1, ITS i 28S). Zespół Richarda i współpracowników (2015) wykazał, że tradycyjne, oparte wyłącznie na wyglądzie ujęcie rodzaju Morchella maskowało ogromną liczbę odrębnych linii ewolucyjnych. W samej Europie i Ameryce Północnej badacze wyróżnili kilkadziesiąt genealogicznych gatunków smardzów, wskazując na zjawisko ewolucyjnego zastoju cech morfologicznych połączonego ze znaczną plastycznością kształtu i barwy apotecjum. Z tego względu dawne oznaczenia terenowe określane mianem „smardza jadalnego” często stanowiły agregat blisko spokrewnionych taksonów.
Taksono apimtis ir nustatymo apribojimai
Szczegółowe badania czeskich kolekcji muzealnych i świeżych owocników przeprowadzone przez I. Petrželovą i M. Sochora (2019) wykazały, że linia filogenetyczna Mes-8 odpowiada właściwemu Morchella esculenta. Badacze zaobserwowali jednak, że historyczne oznaczenia morfologiczne w zielnikach bywały mylące – spośród okazów Mes-8 część była dawniej opisywana jako M. crassipes lub M. vulgaris, z kolei okaz oznaczony pierwotnie makroskopowo jako M. esculenta po sekwencjonowaniu okazał się odrębnym gatunkiem Morchella americana (Mes-4). Wskazuje to, że zmienność barwowa i wielkościowa smardzów może utrudniać ich bezbłędne rozróżnienie w obrębie samego rodzaju bez analizy mikroskopowej i genetycznej.
Ekologija ir paplitimas
Laboratorinė diagnostika
Dane ustrukturyzowane
Aukšliai
- Sporų skaičius aukšlyje
- Sporų skaičius aukšlyje: 8. [2]
- Mikroskopinė aukšlio spalva
- Mikroskopinė aukšlio spalva: hialininis. [7]
- Bendras aukšlio ilgis
- Bendras aukšlio ilgis: 260 µm. [7]
- Aukšlių buvimas
- Aukšlių buvimas: yra. [7]
- Aukšlio forma
- Aukšlio forma: cilindriškas. [7]
- Aukšlio plotis
- Aukšlio plotis: 20 µm. [7]
DNR sekos
- Seka
M. esculenta; ITS rDNA; MW307504; O-309188
- Seka
M. esculenta; ITS rDNA; MW307506; O-257281
- Seka
M. esculenta; ITS rDNA; MW307507; O-257283
- Seka
M. esculenta; ITS rDNA; MW307508; O-257282
- Seka
M. esculenta; ITS rDNA; MW307509; O-65772
- Seka
M. esculenta; ITS rDNA; MW307510; O-66421
- Seka
M. esculenta; ITS rDNA; MW307511; O-71623
- Seka
M. esculenta; ITS rDNA; MW307512; O-86558
- Seka
M. esculenta; ITS rDNA; MW307513; O-90177
- Seka
M. esculenta; ITS rDNA; MW307514; O-270132
- Seka
M. esculenta; ITS rDNA; MW307515; O-291103
- Seka
M. esculenta; ITS rDNA; MW307516; O-257280
- Seka
M. esculenta; ITS rDNA; MW307517; O-370360
Sporos
Tyrimų medžiaga ir metodai
Metody i zapisy źródłowe — Broad yellow-morel group identification guide, without specified specimen or collection.
Paplitimo patikrinimas — apimtis ir apribojimai
Materiał: Polski zbiór pod źródłowym morfologicznym ujęciem M. esculenta sensu lato, zgodnie z zachowanym konceptem.
Zakres odczytu: Fragmenty źródeł.
Odczytano fragment źródła; pełny tekst i metody nie zostały zweryfikowane.
Data przeglądu: 21.10.2026.
Ograniczenia: Źródłowe oznaczenie i zakres pojęcia zachowano. Nie zadeklarowano nowego badania okazów ani odczytu wszystkich publikacji cytowanych przez źródło.
[3]Apžvalgos apimtis
Prieš užbaigiant įrašą reikia papildyti arba suderinti.
- Paplitimo regionų paieška reikalauja suderinimo.
- Ankstesnių nustatymų sąsajos reikalauja pakartotinio patikrinimo.
- Naujiems šaltiniams reikia suderinti peržiūros metu rastą informaciją.
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Polisacharyd FMP-1: Z owocników Morchella esculenta wyizolowano i oczyszczono strukturalnie rozpuszczalny w wodzie heteropolisacharyd oznaczony jako FMP-1 (Cai et al. 2018). Związek ten charakteryzuje się średnią masą cząsteczkową wynoszącą około 4,7 × 10³ Da (4,7 kDa), a w jego skład monosacharydowy wchodzą mannoza, glukoza oraz galaktoza. W laboratoryjnych testach chemicznych in vitro wykazano właściwości antyoksydacyjne frakcji FMP-1 polegające na zmiataniu wolnych rodników: wyznaczona wartość IC₅₀ (stężenie powodujące 50% inhibicji) wynosiła 74,26 µg/mL dla rodnika hydroksylowego, 119,32 µg/mL dla rodnika DPPH oraz 161,49 µg/mL dla anionorodnika ponadtlenkowego. W biologicznym modelu in vivo z użyciem zarodków danio pręgowanego (Danio rerio) zaobserwowano działanie ochronne FMP-1 przed uszkodzeniami oksydacyjnymi wywołanymi przez związek modelowy AAPH. Wyniki te opisują właściwości wyizolowanego biopolimeru w układach laboratoryjnych i nie stanowią dowodu działania terapeutycznego po spożyciu owocników przez ludzi.
Frakcje polisacharydowe z dziko rosnących owocników: W badaniach nad okazami M. esculenta zebranymi ze stanowisk naturalnych w prowincji Chajber Pasztunchwa w Pakistanie (Badshah et al. 2021) przeprowadzono ekstrakcję polisacharydów w warunkach laboratoryjnych przy użyciu gorącej wody w temperaturze 80 °C przez 1–2 godziny (co stanowi procedurę analityczną, a nie zalecenie kulinarne). Uzyskane frakcje poddano testom aktywności zmiatania rodników (DPPH, ABTS, CUPRAC) oraz testom hamowania kluczowych enzymów: acetylocholinoesterazy (AChE), butyrylocholinoesterazy (BChE) i tyrozynazy. Zaobserwowano umiarkowane, zależne od stężenia hamowanie badanych enzymów in vitro. Podobnie jak w przypadku innych testów biochemicznych, wyniki te dokumentują aktywność ekstraktów w warunkach probówkowych i nie przekładają się na kliniczne efekty lecznicze w organizmie człowieka.
Buveinė ir paplitimas
Buveinė, paplitimas ir sezonas
Smardz jadalny jest gatunkiem saprotroficznym, choć bywa opisywany jako wchodzący w fakultatywne związki mikoryzowe lub asocjacje korzeniowe z roślinami drzewiastymi. W Europie Środkowej owocnikuje wiosną – w analizie 47 czeskich i słowackich kolekcji Mes-8 (M. esculenta) badanych przez Petrželovą i Sochora (2019) owocniki pojawiały się głównie od połowy kwietnia do początku maja, sporadycznie do połowy maja. Siedliskiem były przede wszystkim naturalne i półnaturalne lasy liściaste, w tym lasy łęgowe i wilgotne nadrzeczne doliny, a także zarośla nadrzeczne i skraje lasów. W badanych stanowiskach owocniki najczęściej notowano w pobliżu jesionów (Fraxinus), głogów (Crataegus), drzew pestkowych z rodzaju śliwa (Prunus), dębów (Quercus) oraz klonów (Acer), choć bliskość tych drzew stanowi obserwację ekologiczną ze stanowisk, a nie definitywny dowód obligatoryjnego partnerstwa mikoryzowego. W Polsce smardze jadalne spotyka się zarówno na naturalnych stanowiskach w dolinach rzecznych i lasach liściastych, jak i w siedliskach antropogenicznych – parkach miejskich, zieleńcach, ogrodach działkowych, sadach oraz na klombach ściółkowanych korą drzew iglastych, gdzie mogą pojawiać się masowo przez 1–2 sezony po wysypaniu świeżej kory.
Potwierdzony zasięg występowania
Wszystkie obszary potwierdzone w zapisanych danych źródłowych.
| Kraj | Regiony i stanowiska | Derėjimas | Šaltiniai |
|---|---|---|---|
| Čekija | Nie ustalono regionów w zapisanych danych | IV–V |
|
| Lenkija | Sončo duburys | IV–V |
|
Medžiagos
Herbariumo kolekcijos
- Kolekcija
Norvegija; Østfold, Fredrikstad, Kråkerøy, Holt; 1997-05-20
[8]- O-257289
Norvegija; Østfold, Fredrikstad, Kråkerøy, Holt; 1998-05-20
[8]- O-257290
Norvegija; Østfold, Fredrikstad, Kråkerøy, Holt; 1998-05-20
[8]- O-257292
Norvegija; Østfold, Fredrikstad, Kråkerøy, Holt; 2001-05-20
[8]- O-257291
Norvegija; Buskerud, Øvre Eiker, Vestfossen, Hamre Nature Reserve; May-1998
[8]- O-257287
Norvegija; Buskerud, Nedre Eiker, Krokstadelva, Enga 5; 1995-06-03
[8]- O-309188
Norvegija; Vestfold, Tønsberg, Nordbyen 24; 2016-05-08
[8]- Kolekcija
Norvegija; Telemark, Bamble, Tangvall; 2017-05-12
[8]- O-257281
Norvegija; Telemark, Porsgrunn, Klepp; 2019-06-13
[8]- O-257283
Norvegija; Telemark, Porsgrunn, Versvika; 2019-06-02
[8]- O-257282
Norvegija; Telemark, Tokke, Rui-Nord; 2019-06-03
[8]- O-65772
Norvegija; Hedmark, Ringsaker, Ringsaker church; 2003-03-05
[8]- O-66421
Norvegija; Oslo, Tåsen; 2003-05-12
[8]- O-71623
Norvegija; Oslo, Hovedøya; 1997-06-01
[8]- O-86558
Norvegija; Vestfold, Sande Bjerkøya; 1989-05-13
[8]- O-90177
Norvegija; Oslo, Hovedøya; 1988-05-19
[8]- O-270132
Norvegija; Oslo, Ekeberg, Sjømannskolen; 2000-05-15
[8]- O-291103
Norvegija; Buskerud, Nedre Eiker, Mjøndalen, Vikkollveien 34; 2010-05-21
[8]- O-257280
Norvegija; Buskerud, Lier, S of Gjellebekk nature protection area; 2020-05-28
[8]- O-370360
Norvegija; Telemark, Porsgrunn; 2007-07-05
[8]- TRH-3181
Norvegija; Nordland, Rana, Hammanes; 1979-06-10
[8]- TRH-3184
Norvegija; Sør-Trøndelag, Trondheim, Byåsen, Steinbeget; 1964-05-26
[8]
Šaltiniai
- NDFF Verspreidingsatlas: Morchella esculenta
- fn_esculenta
- Pierwotny zapis źródłowy — P0: morchella_esculenta
- ptmyk_morels
- retained-ea0aba9d69ab5133
- weholt 2021