Valgomas
Reikalauja apdorojimo
Nustatykite vietovę, kad matytumėte savo regiono duomenis.










Valgomoji voveraitė (Cantharellus cibarius) – voveraitinių šeimos grybas, vertinamas dėl malonaus vaisiško kvapo ir tvirtos tekstūros. Kepurėlė piltuvėliška, geltona arba oranžinė, apačioje turi klostes, kurios tolygiai pereina į kotą. Grybas retai kirmija, todėl yra vienas populiariausių renkamų laukinių grybų. Paplitęs šiauriniame pusrutulyje, auga spygliuočių bei mišriuose miškuose ir sudaro mikorizę su įvairiais medžiais.
Atpažinimas, buveinė ir svarbiausi skirtumai.
Grybautojas
Vaisiakūnio sandara
- Vaisiakūnio sandaros tipas
- Vaisiakūnio sandaros tipas: Kepurėlė.
Vaisiakūnio sandaros tipas: kotas.
Kepurėlė
- Kepurėlės forma
- Kepurėlės forma: išgaubtas.
Kepurėlės forma: plokščia.
Kepurėlės forma: įdubęs.
senų vaisiakūnių: Kepurėlės forma: piltuvėliškas. - Kepurėlės paviršius
- Kepurėlės paviršius: sausas.
- Kepurėlės paviršiaus reljefas
- Kepurėlės paviršiaus reljefas: lygus.
- Kepurėlės danga
- Kepurėlės danga: plikas.
jaunų vaisiakūnių: Kepurėlės danga: miltuotas (balkšva danga).
Kepurėlės danga: zomšinis. - Kepurėlės paviršiaus blizgesys
- Kepurėlės paviršiaus blizgesys: matinis.
- Kepurėlės spalva
- Kepurėlės spalva: šviesiai geltonas.
Kepurėlės spalva: geltonas.
Kepurėlės spalva: gelsvai oranžinė.
Kepurėlės spalva: ochriškai geltona.
Kepurėlės spalva: oranžinė.
Kepurėlės spalva: baltas. - Krašto padėtis
- jaunų vaisiakūnių: Krašto padėtis: užlinkęs į vidų.
- Kepurėlės krašto kontūras
- subrendusių vaisiakūnių: Kepurėlės krašto kontūras: banguotas.
Kepurėlės krašto kontūras: skiautėtas. - Krašto sutrūkinėjimai ir plyšimai
- senų vaisiakūnių: Krašto sutrūkinėjimai ir plyšimai: Suplėšytais kraštais.
- Kepurėlės skersmuo
- Kepurėlės skersmuo – 10–120 mm.
Kepurėlės apačia
- Himenoforo tipas
- Himenoforo tipas: Raukšlės arba klostės.
- Himenoforo spalva
- Himenoforo spalva: geltonas.
Himenoforo spalva: gelsvai oranžinė.
Himenoforo spalva: ochriškai geltona. - Himenoforo raukšlių storis
- Himenoforo raukšlių storis: storas.
- Himenoforo raukšlių šakojimasis
- Himenoforo raukšlių šakojimasis: šakotas.
- Himenoforo raukšlių skersinės jungtys
- Himenoforo raukšlių skersinės jungtys: yra.
Kotas ir pamatas
- Koto forma
- Koto forma: cilindriškas (netaisyklingas kontūras).
Koto forma: siaurėjantis pagrindo link. - Koto spalva
- Koto spalva: geltonas arba gelsvai oranžinė.
- Koto paviršiaus reljefas
- Koto paviršiaus reljefas: lygus.
- Koto vidus
- Koto vidus: pilnaviduris.
- Koto konsistencija
- Koto konsistencija: kietas.
Koto konsistencija: pluoštinis. - Koto ilgis
- Koto ilgis: 20–80 mm.
- Koto skersmuo
- Koto skersmuo: 5–20 mm.
- Koto išlinkimas
- Koto išlinkimas: išlinkęs.
Trama
- Minkštimo spalva
- Minkštimo spalva: balsva arba gelsvas.
Minkštimo spalva: baltas.
Minkštimo spalva: ochriškai geltona (kepurėlės minkštimas, po odele). - Minkštimo standumas
- Minkštimo standumas: standus.
- Minkštimo skonis
- Minkštimo skonis: rūgštus arba aštrus.
- Minkštimo atsparumas lūžimui ar plyšimui
- Minkštimo atsparumas lūžimui ar plyšimui: trapus.
- Minkštimo elastingumas
- Minkštimo elastingumas: elastingas.
- Tramos konsistencijos tipas
- Tramos konsistencijos tipas: mėsingas.
- Minkštimo kvapas
- Minkštimo kvapas: vaisių, malonus.
- Minkštimo skonio pobūdis
- Minkštimo skonio pobūdis: švelnus.
Kur ir kada auga
- Buveinė
- Buveinė: spygliuočių miškas, lapuočių miškas arba mišrus miškas.
Buveinė: parkas, krūmynai arba pamiškė. - Substratas
- Substratas: dirvožemis.
- Vaisiakūnių augimo pobūdis
- Vaisiakūnių augimo pobūdis: grupėmis arba eilėmis.
- Aptikimo dažnumas
- Aptikimo dažnumas: labai dažnas.
- Derėjimo laikotarpis
- Vaisiakūniai pasirodo nuo gegužės iki lapkričio.
- Paplitimo sritis
- Paplitimo sritis: patvirtinta.
Valgomumas ir virtuvė
- Valgomumas
- Valgomas
- Reikalingas apdorojimas
- Reikalauja apdorojimo
- Kulinarinis įvertinimas
- Labai skanus
Teisė
- Apsauga
- Rūšis neįtraukta į Lenkijos saugomų grybų rūšių sąrašą.
- Prekyba
- Lenkijoje rūšimi leidžiama prekiauti ir iš jos gaminti grybų produktus.
Su kuo galima supainioti
Hygrophoropsis aurantiaca
Svarbiausi skirtumai
Netikroji voveraitė (Hygrophoropsis aurantiaca) skiriasi tikrais, plonais, tankiais aštriabriauniais lakšteliais, minkštu kepurėlės minkštimu bei dažnu augimu ant trūnijančios medienos ir spyglių paklotės; suvalgyta dideliais kiekiais gali sukelti virškinimo sutrikimus.
Hydnum repandum
Svarbiausi skirtumai
Raukšlėtasis dyglutis (Hydnum repandum) iš viršaus gali priminti voveraitę, tačiau po kepurėle turi aiškius, tankius, trapius dygliukus vietoje nuaugančių klosčių.
Valgomoji voveraitė (Cantharellus cibarius), paprastai vadinama voveraite, spalva bei mėsinga vaisiakūnio struktūra gali priminti raukšlėtąjį dyglutį ir neretai auga tose pačiose vietose. Skiriasi kepurėlės apačios sandara: voveraitė turi raukšles ir storas, šakotas klostes, tuo tarpu dyglutis turi aiškius, trapius dygliukus.
Cantharellus pallens
Svarbiausi skirtumai
Blyškioji voveraitė (Cantharellus pallens) paprastai yra masyvesnė, iš pradžių žymiai blyškesnė su balkšva apnaša, o jos klostės ties pačiu kepurėlės kraštu yra aiškiai šviesesnės nei centre.
Cantharellus amethysteus
Svarbiausi skirtumai
Ametistinė voveraitė (Cantharellus amethysteus) išsiskiria violetinių, alyvinių ar vyno raudonumo plaušelių ir žvynelių buvimu ant kepurėlės paviršiaus.
Infundibulicybe gibba
Svarbiausi skirtumai
Taurinė tauriabudė (Infundibulicybe gibba) turi plonus, balkšvus lakštelius ir šviesią, odiškai geltoną kepurėlę.
Hydnum rufescens
Svarbiausi skirtumai
Valgomoji voveraitė (Cantharellus cibarius), žiūrint iš viršaus, kepurėlės spalva ir paviršiumi gali priminti rausvėjantį dyglutį, ir abi rūšys pasitaiko tose pačiose miško radavietėse. Kepurėlės apačia leidžia iškart atskirti: valgomoji voveraitė formuoja storas, šakotiškai išsišakojusias klostes, tuo tarpu dyglutis turi trapius dygliukus.
FAQ
Kokiame miške dažniausiai auga valgomosios voveraitės?
Jos dažniausiai aptinkamos spygliuočių ir mišriuose miškuose po pušimis, eglėmis, beržais bei ąžuolais, smėlingame ir samanotame dirvožemyje.
Kada prasideda voveraičių dygimo sezonas?
Vidutinėse platumose sezonas prasideda birželio pabaigoje ir trunka iki vėlyvo rudens, dažniausiai iki spalio ar lapkričio mėnesio šalnų.
Ar galima valgyti žalias voveraites?
Žalių voveraičių valgyti nerekomenduojama; būtinas terminis apdorojimas, nes žalios jos yra sunkiai virškinamos ir gali sukelti pilvo skausmą.
Kodėl voveraitės retai būna sukirmijusios?
Dėl savo audinių struktūros ir specifinių natūralių medžiagų šis grybas yra atsparus vabzdžių lervoms bei parazitams.
Kaip voveraitės naudojamos tekstilės amatuose?
Jos naudojamos natūraliam vilnos dažymui, suteikiant audiniams geltonus, smėlio ar švelniai gelsvus atspalvius su alūno kandikais.
Kuo skiriasi voveraičių derėjimas Pietų ir Šiaurės Europoje?
Šiaurėje jos gausiausiai dygsta vasarą ir ankstyvą rudenį, o Pietų Europoje derėjimo pikas prasideda vėlyvą rudenį po gausių liūčių.
Kokiu liaudišku vardu voveraitė vadinama Švedijoje?
Švedijoje ši rūšis dažnai vadinama „miško auksu“ (*skogens guld*), pabrėžiant jos vertę šalies kultūrinėse tradicijose.
Ar voveraitės gali augti aukštikalnėse?
Taip, kalnuotuose regionuose voveraitės sutinkamos spygliuočių miškuose iki pat subalpinių zonų ribos.
Kam voveraitės buvo naudojamos senovės kaimo buityje?
Džiovinti vaisiakūniai buvo dedami tarp vilnonių audinių ir kailių, siekiant atbaidyti kandis bei kitus kenkėjus.
Koks yra virtos voveraitės skonio profilis?
Termiškai apdorota voveraitė pasižymi švelniu, riešutiniu ir subtiliai vaisišku aromatu be žaliam grybui būdingo aštrumo.
Mėgėjas
Pavadinimai ir istorija
- Galiojantis nacionalinis pavadinimas
- Pieprznik jadalny
- Galiojantis taksonominis pavadinimas
- Cantharellus cibarius
- Kiti nacionaliniai pavadinimai
- Kurka
Stebėjimai namuose
Sporų atspaudas
- Reikalingos medžiagos
- šviežia, subrendusi kepurėlė, popieriaus lapas, stiklinė arba dubenėlis, vanduo
- Laikas
- 2–24 h
- Atlikimas
- Padėkite kepurėlę apatine puse ant popieriaus.
- Užlašinkite lašą vandens ant viršaus ir uždenkite.
- Po 2–24 valandų pakelkite kepurėlę ir apžiūrėkite nuosėdas.
Ko ieškoti
- Sporų atspaudo spalva
- Sporų atspaudo spalva: baltas. Sporų atspaudo spalva: geltonas.
- Sporų atspaudo atspalvis
- Sporų atspaudo atspalvis: balkšvas. Sporų atspaudo atspalvis: gelsvas. Sporų atspaudo atspalvis: Šviesiai ochros geltonumo.
Po mikroskopu
- Reikalingos medžiagos
- šviesinis mikroskopas, objektinis ir dengiamasis stikleliai, adata, vanduo, sporos iš atspaudo
- Atlikimas
- Adata perkelkite šiek tiek atspaudo ant stiklelio.
- Užlašinkite lašą vandens, uždenkite dengiamuoju stikleliu ir apžiūrėkite sporas.
Ko ieškoti
- Sporos forma
- Sporos forma: elipsoidiškas. Sporos forma: elipsoidiškas. Sporos forma: elipsoidiškas. Sporos forma: inksto formos. Sporos forma: elipsoidiškas. Sporos forma: inksto formos (kartais).
- Sporos paviršius
- Sporos paviršius: lygus. Sporos paviršius: lygus. Sporos paviršius: lygus. Sporos paviršius: lygus.
- Sporos matmenys
- Ilgis 7–11 µm, plotis 4–6,5 µm.
- Sporos matmenys
- Ilgis 8,4–8,9 µm, plotis 4,6–5,2 µm.
Matmenis lyginkite sukalibravę mikroskopo skalę.
Ekologija ir paplitimas
- Dirvožemio reakcija
- Dirvožemio reakcija: rūgštus.
- Dirvožemio granuliometrinė sudėtis
- Dirvožemio granuliometrinė sudėtis: smėlingas.
- Mikorizės partneriai
- Bendras rūšies ryšys: Mikorizės partneriai: Pinus (bendras partnerių sąrašas).
Bendras rūšies ryšys: Mikorizės partneriai: Picea (bendras partnerių sąrašas).
Bendras rūšies ryšys: Mikorizės partneriai: Quercus (bendras partnerių sąrašas).
Bendras rūšies ryšys: Mikorizės partneriai: Carpinus (bendras partnerių sąrašas). - Mitybos būdas
- Mitybos būdas: ektomikorizinis.
Panaudojimas ne kulinarijoje
Valgomoji voveraitė istoriškai ir šiais laikais randama įvairiose nekulinarinėse taikymo srityse, daugiausia tekstilės amatuose ir tradicinėje liaudies buityje:
- Vilnos ir audinių dažymas: Tradiciniame tekstilės amatininkystės mene voveraitės naudojamos kaip natūralus dažiklis. Verdant vaisiakūnius su vilnos pluoštu kartu su alūno kandiku gaunami švelnūs geltoni, smėlio ir šviesiai ochriniai atspalviai, o naudojant geležies priedus – prislopinti žalsvai rudi tonai.
- Liaudies buitis ir kenkėjų atbaidymas: Tradicinėse kaimo bendruomenėse džiovintos voveraitės ar jų milteliai būdavo dedami į kailių bei vilnonių drabužių spintas, siekiant apsaugoti audinius nuo kandžių ir vabzdžių lervų.
- Kosmetikos priemonės: Šiuolaikinėje natūralios kosmetikos gamyboje voveraičių nuoviras arba komponentai naudojami plaukų priežiūros losjonuose ir kondicionieriuose, siekiant stiprinti plaukų šaknis ir suteikti blizgesio, taip pat odos tonikuose dėl raminamojo poveikio.
Istorija ir kultūra
Valgomoji voveraitė Europos kultūroje turi ilgą istoriją. Nors senovės graikų ir romėnų raštuose ji tiesiogiai retai išskiriama, nuo XVIII amžiaus ji tapo prancūzų aristokratijos virtuvės ir dvarų kultūros simboliu. Botanikos literatūroje šią rūšį 1753 metais aprašė Carlas Linnaeusas, suteikęs jai Agaricus chantarellus vardą, o Elias Friesas vėliau priskyrė Cantharellus genčiai.
- Simbolika ir folkloro motyvai: Daugelyje slavų, germanų ir baltų kalbų grybo pavadinimas siejamas su lape (lietuviškai „voveraitė“ siejasi su vovere, rusiškai „lisička“ – su lape) dėl būdingos gelsvai rusvos spalvos ir grakščios formos.
- Kultūrinė reikšmė: Švedijoje voveraitė liaudyje dažnai vadinama „miško auksu“ (skogens guld), pabrėžiant jos ypatingą statusą nacionalinėje kultūroje ir tradicijose. Vidurio bei Rytų Europos kaimo bendruomenėse voveraičių prekyba istoriškai buvo svarbus sezoninis pajamų šaltinis, giliai įsišaknijęs vietos tapatybėje ir folkloro dainose.
Valgomumas ir saugumas
Valgomoji voveraitė yra vertinamas valgomasis grybas. Žalias grybas pasižymi aitroku, pipiriniu poskoniu ir kietesne tekstūra, todėl prieš vartojimą būtinas kruopštus terminis apdorojimas – virimas arba kepimas. Šviežių ar nepakankamai apdorotų voveraičių valgymas jautresniems žmonėms gali sukelti virškinimo sutrikimus, sunkumo jausmą ar pilvo pūtimą, kadangi jų ląstelių sienelės yra sunkiai virškinamos.
- Saugus vartojimas: Vartojimui tinka tik sveiki, neapdžiūvę ir nepradėję pūti vaisiakūniai. Termiškai apdorojus, aitrumas išnyksta, atsiskleidžia švelnus, riešutinis bei šiek tiek vaisinis aromatas.
- Vartojimo pomėgiai: Prancūzijoje, Vokietijoje ir Skandinavijos šalyse voveraitė laikoma aukščiausios kategorijos delikatesu ir yra vienas labiausiai komerciškai perkamų miško grybų. Rytų Europoje bei Baltijos šalyse ji vertinama dėl tvirtumo, universalumo ir ilgo išsilaikymo po surinkimo. Šiaurės Amerikoje susidomėjimas šia rūšimi auga gurmaniškoje gastronomijoje.
Buveinė ir paplitimas
Valgomoji voveraitė plačiai paplitusi Eurazijos ir Šiaurės Amerikos vidutinių bei borealiniuose platumų miškuose. Ji sutinkama spygliuočių, lapuočių ir mišriuose miškuose, kur sudaro simbiozę su pušimis, eglėmis, ąžuolais, bukais bei beržais. Grybiena geriausiai vystosi rūgščiuose, pralaidžiuose, smėlinguose ar durpinguose dirvožemiuose, dažnai padengtuose samanų sluoksniu arba spyglių paklote.
- Sezonas: Pirmieji vaisiakūniai vidutinėse platumose pasirodo birželio pabaigoje ir dygsta iki pat vėlyvo rudens – spalio ar net lapkričio mėnesio, jei neprasideda stiprios šalnos.
- Arealas: Rūšis aptinkama nuo Skandinavijos šiaurės iki Pietų Europos kalnų, taip pat plačiame Rytų Europos bei Sibiro taigos ruože.
- Regioniniai skirtumai: Pietų Europoje, kur vasaros sausos ir karštos, pagrindinis derėjimas prasideda rudenį prasidėjus lietums, o Šiaurės ir Vidurio Europoje dygimo pikas stebimas nuo liepos iki rugsėjo. Drėgnose kalnų zonose voveraitės aptinkamos aukštikalnių spygliuočių miškuose iki pat subalpinės juostos.
Tyrėjas
Valgomumas ir virtuvė
Šaltinio nustatymai: valgomumas, vartojimas ir naudojimas
- Valgomumas
- Valgomas — apibūdinimo šaltinis
ČMS — Cantharellus cibarius · Kulinarinis panaudojimas: vertingas valgomasis grybas.
- Kulinarinis įvertinimas
- Labai skanus
Zarzyński 2021, druk 336–337 · Leidinys 336: labai skani valgoma rūšis.
- Reikalingas apdorojimas
- Reikalauja apdorojimo
Źródło bez opisu bibliograficznego · Grybų paruošimas maistui: laukiniai grybai nevartojami žali; būtinas apdorojimas priklauso nuo rūšies. Bendra taisyklė valgomai laukinei rūšiai; be reikalavimo apvirti vandenyje.
Źródło bez opisu bibliograficznego · Bendra taisyklė laukiniams valgomiems grybams; ne rūšinis laikas/temperatūra ir ne boiling_required.
Moksliniai pavadinimai ir taksonomija
- Galiojantis mokslinis pavadinimas
Cantharellus cibarius
Moksliniai pavadinimai ir taksonomija
Cantharellus cibarius Fr. buvo aprašytas veikale Systema Mycologicum 1821 metais. „Index Fungorum“ duomenų bazėje šis pavadinimas turi sankcionuoto pavadinimo statusą ir yra klasifikuojamas dygliagrybinių (Hydnaceae) šeimoje, voveraitiniečių (Cantharellales) eilėje bei papėdgrybių (Agaricomycetes) klasėje. Europos taksonominėse revizijose ir regioniniuose atlasuose tradiciškai priskiriamas voveraitinių (Cantharellaceae) šeimai.
Moksliniai pavadinimai ir taksonomija
Rūšies lektotipas yra iliustracija iš Bulliard'o darbo (Herbier de la France, 1781–1782), kurią 2000 metais nurodė Eyssartier ir Buyckas. Šiuolaikinė molekulinė interpretacija pagrįsta Švedijos epitipu BIO-Fungi 10986 (izoepitipas UPS F575623, ITS seka KR677501), surinktu po paprastąja egle Upsalos apylinkėse 2005 metais.
Moksliniai pavadinimai ir taksonomija
Rūšies sinonimikoje yra, be kita ko, senosios kombinacijos Craterellus cibarius (Fr.: Fr.) Quél. bei Alectorolophoides cibarius (Fr.: Fr.) Earle, taip pat formos ir varietetai, įtraukti į tipą 2017 metų revizijoje: C. cibarius var. atlanticus Romagn., C. cibarius var. inodorus Velen., C. cibarius f. pallidus R. Schulz, C. cibarius var. salmoneus L. Corb. bei Cantharellus parviluteus Fern. Sas., Pérez-de-Greg. & Eyssart. Prie istorinių pavadinimų taip pat priskiriami Agaricus chantarellus L., Merulius chantarellus (L.) Scop., Cantharellus flavescens Lam. bei neteisėti Cantharellus edulis Pers. ir Cantharellus vulgaris Gray.
Moksliniai pavadinimai ir taksonomija
Atlasiniuose traktavimuose prie sinonimų būdavo priskiriami tokie pavadinimai kaip C. alborufescens, C. neglectus, C. rufipes bei C. edulis Sacc. Tačiau šiuolaikiniai molekuliniai tyrimai Cantharellus alborufescens laiko savarankiška rūšimi, o pavadinimą rufipes sieja su ametistine voveraite (Cantharellus amethysteus).
Moksliniai pavadinimai ir taksonomija
Anglakalbėje literatūroje ši rūšis įvardijama pavadinimais „Chanterelle“ bei „Yellow Chanterelle“.
Taksono apimtis ir nustatymo apribojimai
Bazidės yra ilgos ir siauros, 76–104 × 8–9,5 µm dydžio, dažniausiai penkiasporės arba šešiasporės. Kepurėlės luobelės hifai yra cilindriški, storasieniai (sienelės 1–1,5 µm), (3)5–8(10) µm pločio, su geltonu turiniu. Visuose vaisiakūnio audiniuose yra gausių sagčių.
Taksono apimtis ir nustatymo apribojimai
Šiuolaikinė taksonomija remiasi kelių genų filogenetine ITS2, LSU, RPB2 ir TEF-1 žymenų analize, patvirtinančia Europos Cantharellus cibarius klados atskirtumą nuo ne europinių formų.
- Zakres ujęcia taksonomicznego
Cantharellus cibarius Fr. według dokładnego zaakceptowanego dopasowania GBIF5249504. Europejskie ujęcie gatunku zgodne z rewizją Olariagi i in.2017; starsze szerokie opisy pozaeuropejskie pozostają przy swoich źródłach. Wzmianka o synonimii nie scala odrębnych wpisów rejestru ani nie potwierdza tożsamości molekularnej dawnych kolekcji.
[14]
Ekologija ir paplitimas
- Aptikimo dažnumas
- Lenkija: Aptikimo dažnumas: labai dažnas. [15]
Laboratorinė diagnostika
Struktūrizuoti duomenys
Papėdgrūdžiai
Sagtelės
- Sagtys
- Sagtys: yra. [16]
Kiti laboratoriniai požymiai
Kepurėlės odelė
Sporos
- Sporų spalva pro mikroskopą
- Sporų spalva pro mikroskopą: hialininis. [8]
Sporų spalva pro mikroskopą: hialininis. [15] - Sporos turinys
- Sporos turinys: grūdėtas. [15]
- Sporos ilgis
- Sporos ilgis: 7–11 µm. [15]
Sporos ilgis: 8–10 µm. [6]
Sporos ilgis: 8,4–8,9 µm (rinkinių vidurkių intervalas). [16]
Sporos ilgis: 7–10 µm. [8]
Sporos ilgis: 7,5–10 µm. [16] - Sporos ilgio ir pločio santykis
- Sporos ilgio ir pločio santykis: 1,7–1,8. [6]
Sporos ilgio ir pločio santykis: 1,74–1,8 (rinkinių vidurkių intervalas). [16] - Sporos forma
- Sporos forma: elipsoidiškas. [8]
Sporos forma: elipsoidiškas. [15]
Sporos forma: elipsoidiškas. [6]
Sporos forma: inksto formos. [6]
Sporos forma: elipsoidiškas. [16]
Sporos forma: inksto formos (kartais). [16]
Tyrimų medžiaga ir metodai
Požymių aprašymas – šaltinis ir apimtis
Medžiaga: Vaisiakūnio minkštimas atlasiniame aprašyme; šaltinis nenurodo bandinio ar sensorinės procedūros.
Perskaitymo apimtis: Šaltinių fragmentai.
Perskaitytas šaltinio fragmentas; visas tekstas ir metodai nebuvo patikrinti.
Archiwalny opis siedliska
Gatunek tworzy ektomikoryzę z wieloma drzewami leśnymi, wyrastając na kwaśnych glebach w lasach liściastych, iglastych i mieszanych. Występuje pod sosnami, świerkami, brzozami, dębami, bukami, kasztanami i olszami.
W Europie jest szeroko rozprzestrzeniony w strefie umiarkowanej, a w cieplejszych rejonach południa występuje w wilgotnych mikrosiedliskach leśnych i mszystych.
Archiwalny opis siedliska
W Europie Środkowej sezon owocnikowania trwa zasadniczo od czerwca do listopada.
Archiwalny opis siedliska
Zbiory materiałów referencyjnych i obserwacje fenologiczne w Europie potwierdzają regularne pojawianie się owocników w okresie od maja do października w lasach iglastych i liściastych.
Główny wysyp owocników w Europie Środkowej i Północnej przypada na okres od lipca do października.
- Šaltiniuose pateikti rezultatai — Sporos ilgis
- Materiał badania: Opis mikroskopii C. cibarius według olariaga. Statystyki zarodników: siedem kolekcji, po 25 dobrze rozwiniętych wolnych zarodników w widoku bocznym z każdej kolekcji. Preparat: KOH 5%; szerokość końcowych elementów skórki także mierzono w KOH 5%. Wartości skrajne w oryginale podano w nawiasach. Średnie długości zarodników z badanych kolekcji mogą wynosić od 8,4 do 8,9 mikrometra. [16]
8–10 µm [6]
7–11 µm [15]
7–10 µm [8]
7,5–10 µm [16] - Šaltiniuose pateikti rezultatai — Sporos ilgio ir pločio santykis
- Materiał badania: Opis mikroskopii C. cibarius według olariaga. Statystyki zarodników: siedem kolekcji, po 25 dobrze rozwiniętych wolnych zarodników w widoku bocznym z każdej kolekcji. Preparat: KOH 5%; szerokość końcowych elementów skórki także mierzono w KOH 5%. Wartości skrajne w oryginale podano w nawiasach. Średnie ilorazy długości i szerokości zarodników z badanych kolekcji mogą wynosić od 1,74 do 1,8. [16]
Materiał badania: Opis mikroskopii C. cibarius według barakaldo. 1,7–1,8 [6] - Šaltiniuose pateikti rezultatai — Sporos plotis
- 4–6 µm [16]
4–6,5 µm [8] [15]
4,5–6 µm [6]
Materiał badania: Opis mikroskopii C. cibarius według olariaga. Statystyki zarodników: siedem kolekcji, po 25 dobrze rozwiniętych wolnych zarodników w widoku bocznym z każdej kolekcji. Preparat: KOH 5%; szerokość końcowych elementów skórki także mierzono w KOH 5%. Wartości skrajne w oryginale podano w nawiasach. Średnie szerokości zarodników z badanych kolekcji mogą wynosić od 4,6 do 5,2 mikrometra. [16]
Metody i zapisy źródłowe — Opis mikroskopii C. cibarius według olariaga. Statystyki zarodników: siedem kolekcji, po 25 dobrze rozwiniętych wolnych zarodników w widoku bocznym z każdej kolekcji. Preparat: KOH 5%; szerokość końcowych elementów skórki także mierzono w KOH 5%. Wartości skrajne w oryginale podano w nawiasach.
Vaisiakūnių matmenys ir vystymasis
Atlasiniai intervalai: ČMS nurodo kepurėlę 10–60(100) mm bei kotą 20–80 × 5–20 mm. Snowarski nurodo 10–100(120) mm bei 30–70 × 7–20 mm. Pilni intervalai laukuose sudaro 10–120 mm, 20–80 mm ir 5–20 mm. Olariagos revizija aprašo kepurėles 14–80 mm ir kotus 35–50 × 8–15 mm; tai yra jos medžiagos rezultatai, o ne visų atlasinių aprašymų apribojimas.
Forma ir paviršius: Snowarski aprašo iš pradžių gūbriuotą, vėliau iškilią kepurėlę, senesnių – paplokščią ir galiausiai beveik piltuvėlišką. Zarzyński nurodo piltuvėlišką senesnių vaisiakūnių formą. ČMS aprašo sausą paviršių su balkšva apnaša jaunystėje, o Olariagos revizija rūšies ribose leidžia kolekcijas su balkšva ar sidabriška danga. Tai nėra klosčių virtimas lakšteliais.
Kvapas ir skonis: Snowarski kvapą aprašo kaip malonų, vaisišką ir aštroką (prieskoninį), galintį priminti pipirus. Skonis yra švelnus, rūgštokas iki aštroko. Prieskoninis kvapo pobūdis nesutapatintas su skoniu ar pokyčiu, sukeltu mikroskopinės terpės.
Europos revizijos medžiaga ir metodas
Bandinys ir preparatas: Olariaga ir bendraautoriai matavo po 25 gerai išsivysčiusių, laisvų sporų iš kiekvienos kolekcijos, iš šono ir KOH 5 %. Eilutei C. cibarius n=7 reiškia septynias kolekcijas. Sporų matmenys nurodyti kaip (7,5)8–9,5(10) × 4–5,5(6) µm; pilni kraštutiniai intervalai sudaro 7,5–10 × 4–6 µm. Skaičiai apie 300,117 ir 53 susiję su skirtingais viso daugelio rūšių tyrimo etapais, o ne C. cibarius egzempliorių skaičiumi.
Vidurkiai ir luobelės elementai: Kolekcijų vidurkių intervalai sudaro Lm=8,4–8,9 µm, Wm=4,6–5,2 µm ir Qm=1,74–1,80. Tai nėra pavienių sporų kraštutiniai matavimai. Bazidės yra 76–104 × 8–9,5 µm ir dažniausiai turi 5–6 sporas. Cilindriniai luobelės hifai yra (3)5–8(10) µm pločio, o sienelės 1–1,5 µm. Autoriai aprašo gausias sagtis visuose tirtuose audiniuose. Aparatūra ir kalibracija neprirašytos.
Atlasiniai aprašymai: ČMS nurodo sporas 7–10 × 4–6,5 µm; Snowarski 7–11 × 4–6,5 µm, bespalves, lygias, elipsoidines, su grūdėtu turiniu. Barakaldo nurodo 8–10 × 4,5–6 µm, Q=1,7–1,8 bei bazides iki 100 ×10 µm, su 4–6 sterigmomis. Nenurodytos apatinės bazidžių ribos nepakeistos nuliu. Sterigmų skaičius ir sporų skaičius yra atskiri duomenys.
Lenkijos radavietės ir sezonas
Įvardytos vietos: Keturios perskaitytos Snowarskio kortelės nurodo Oborniki Śląskie apylinkes, Miličo miškus Žemutinėje Silezijoje bei Koščiežynos apylinkes. Aprašomas, be kita ko, žolėtas ąžuolynas, radavietė po bukais ir jaunas pušynas. Tai radinių kontekstai, o ne savarankiški mikorizės su kiekvienu paminėtu medžiu įrodymai.
Parašų datos ir kalendorius: Prie nuotraukų nurodyta 13 birželio 1999,15 liepos 2000,5 liepos 1998 ir 2 rugpjūčio 2005. Dviejose kortelėse nuotraukų kodai skiriasi nuo parašų datų; jiems nesuteiktas patvirtintų rinkimo datų statusas. Reguliarus Lenkijos sezonas įrašytas atskirai iš šaltinių: VI–X pas Snowarskį, V–XI pas Zarzyńskį bei VI–XI pas Wojewodą. Į Lenkijos profilį neperkeltas sezonas iš Ispanijos ar Čekijos.
Rūšies sampratos apimtis
Pavadinimas ir šeima: GBIF patvirtina tikslų priimtą Cantharellus cibarius Fr. atitikimą ir Hydnaceae šeimą. Senesnis Snowarskio atlasas naudoja Cantharellaceae. Olariaga ir bendraautoriai nagrinėja Europos kolekcijas kelių genų požiūriu ir siūlo Švedijos epitipą, BIO-Fungi 10986, su ITS kodu KR677501. Platūs istoriniai aprašymai iš kitų žemynų nesutapatinti automatiškai su šia medžiaga.
Paplitimo patikrinimas — apimtis ir apribojimai
Medžiaga: Polski wykaz i źródłowe karty znalezisk.
Perskaitymo apimtis: Šaltinių fragmentai.
Perskaitytas šaltinio fragmentas; visas tekstas ir metodai nebuvo patikrinti.
Peržiūros data: 05.11.2026.
Apribojimai: Tai nėra pilnas radaviečių sąrašas ar savarankiškas egzempliorių peratpažinimas.
Paplitimo patikrinimas — apimtis ir apribojimai
Medžiaga: Dwie karty znalezisk z jawną nazwą Dolny Śląsk.
Perskaitymo apimtis: Šaltinių fragmentai.
Perskaitytas šaltinio fragmentas; visas tekstas ir metodai nebuvo patikrinti.
Peržiūros data: 05.11.2026.
Apribojimai: Šaltinio regioninis stebėjimas, be savarankiško peratpažinimo ir sezono nustatymo pagal parašų datas.
Aprašo apimtis
Prieš užbaigiant įrašą reikia papildyti arba suderinti.
- Užregistruota šaltinio informacija laukia sprendimo.
Informacija, kurią dar reikia patikslinti: 3
Teisinis pagrindas ir vertinimo apimtis
Taisyklės vietovei: Lenkija
Apsaugos informacijos pagrindas
Cantharellus cibarius nėra įtrauktas į reglamento2014/1408 grybų rūšių apsaugos priedus. Tai nepanaikina vietovės apribojimų ar nuosavybės teisės.
Prekybos informacijos pagrindas
Valgomoji voveraitė, Cantharellus cibarius Fr., yra nurodyta teksto jednolitego2026/258, pozycja44 1 priede. Leidimas priklauso nuo reglamento sąlygų ir nėra sutikimas rinkti bet kurioje teritorijoje.
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Analitiniuose tyrimuose induktyviai susietos plazmos masių spektrometrijos metodu (ICP-MS) buvo nustatomas retųjų žemių elementų (skandžio, itrio ir 14 lantanoidų) kiekis voveraičių vaisiakūniuose, surinktuose Lenkijoje 1998–2008 metais.
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Lantanoidų išeiga analitinio metodo kontrolėje buvo nevienoda ir svyravo nuo 55 % iki 123 %.
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Šalies mėginiuose skandžio koncentracija paprastai nesiekė 1,0 µg/kg sausosios masės (maksimaliai iki 27 µg/kg), o itris buvo nustatomas 16–83 µg/kg lygyje. Tarp lantanoidų didžiausios vertės užfiksuotos ceriui (iki 250 µg/kg) ir lantanui (iki 140 µg/kg).
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Lantanoidų suma (ΣREE) tirtuose Lenkijos mėginiuose svyravo nuo 10,5 iki 592,8 µg/kg sausosios masės ribose.
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Vidutinė lantanoidų sumos koncentracija Lenkijos rinkiniuose siekė apie 144 µg/kg sausosios masės (mediana 77,2 µg/kg).
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Retųjų žemių elementų kiekio kintamumas gali atspindėti natūralų miško substrato geocheminį foną.
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Lantanoidų pasiskirstymo modeliai voveraitės vaisiakūniuose atitinka natūralius geocheminius dėsningumus su lengvųjų lantanoidų (Ce, La, Nd) persvara ir nerodo perteklinės bioakumuliacijos, keliančios pavojų vartotojo sveikatai.
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Makroelementų analizėse vaisiakūniuose nustatytas kalcio buvimas 200–520 mg/kg sausosios masės eilės kiekiais.
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Prekinių šviežių voveraičių partijų mikrobiologiniuose tyrimuose buvo analizuojamas bendras mikrobinis užterštumas bei biogeninių aminų buvimas audiniuose.
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Mikrobiologiniuose tyrimuose vertintas mezofilinių bakterijų, Enterobacteriaceae šeimos lazdelių, mielių bei pelėsių buvimas.
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Vidutinis bendras mezofilinių bakterijų skaičius (AMC) šviežiose partijose siekė apie 9,0 log ksv/g, su didele žarnyno lazdelių ir mielių dalimi.
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Tirtuose prekiniuose mėginiuose Salmonella genties patogeninių bakterijų bei Listeria monocytogenes buvimo nenustatyta.
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Vaisiakūnių sausosios masės maistinė sudėtis apima chitiną, žalius baltymus, nedidelius lipidų kiekius bei mineralinius pelenus.
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Sausojoje masėje nustatyta vidutiniškai 10,1 % chitino, 16,7 % žalių baltymų, 0,5 % riebalų bei 12,0 % mineralinių pelenų, o šviežių vaisiakūnių energetinė vertė siekia apie 140 kJ 100 g.
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Biogeninių aminų profilyje tirtas aštuonių junginių buvimas efektyviosios skysčių chromatografijos (HPLC) metodu.
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Šviežiuose audiniuose nustatytas spermidino (11,2–48,5 mg/kg šviežios masės) bei kadaverino (54,4–147,6 mg/kg) buvimas, esant kintamam histamino ir putrescino kiekiui.
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Biogeninių aminų koncentracijos šviežiuose vaisiakūniuose neviršija ribų, saugių sveikiems vartotojams esant standartinėms kulinarinėms porcijoms.
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Aminorūgščių sudėties tyrime baltymų kiekis siekė apie 99 g viename kg sausosios masės.
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Azijinė rūšis Cantharellus minor pasižymi kitokiu retųjų žemių elementų kaupimo profiliu, pasiekdama žymiai didesnes lantanoidų koncentracijas.
Svarbiausios medžiagos ir jų poveikis
Literatūroje nurodomos kintamos makroelementų sudėties vertės, priklausomai nuo vaisiakūnių kilmės ir taikyto analitinio metodo.
Buveinė ir paplitimas
Patvirtintas paplitimo arealas
Visos sritys patvirtintos išsaugotuose šaltinio duomenyse.
| Šalis | Regionai ir radavietės | Derėjimas | Šaltiniai |
|---|---|---|---|
| Lenkija | Žemutinė Silezija — šaltinio įvardyta apimtis | V–XI |
|