Pereiti prie turinio
JakiToGrzyb

Valgomoji voveraitė

Cantharellus cibarius

Valgomas
Valgomas
Reikalauja apdorojimo
Reikalauja apdorojimo

Nustatykite vietovę, kad matytumėte savo regiono duomenis.

Valgomoji voveraitė (Cantharellus cibarius) – voveraitinių šeimos grybas, vertinamas dėl malonaus vaisiško kvapo ir tvirtos tekstūros. Kepurėlė piltuvėliška, geltona arba oranžinė, apačioje turi klostes, kurios tolygiai pereina į kotą. Grybas retai kirmija, todėl yra vienas populiariausių renkamų laukinių grybų. Paplitęs šiauriniame pusrutulyje, auga spygliuočių bei mišriuose miškuose ir sudaro mikorizę su įvairiais medžiais.

Atpažinimas, buveinė ir svarbiausi skirtumai.

Grybautojas

Vaisiakūnio sandara

Vaisiakūnio sandaros tipas
Vaisiakūnio sandaros tipas: Kepurėlė.
Vaisiakūnio sandaros tipas: kotas.

Kepurėlė

Kepurėlės forma
Kepurėlės forma: išgaubtas.
Kepurėlės forma: plokščia.
Kepurėlės forma: įdubęs.
senų vaisiakūnių: Kepurėlės forma: piltuvėliškas.
Kepurėlės paviršius
Kepurėlės paviršius: sausas.
Kepurėlės paviršiaus reljefas
Kepurėlės paviršiaus reljefas: lygus.
Kepurėlės danga
Kepurėlės danga: plikas.
jaunų vaisiakūnių: Kepurėlės danga: miltuotas (balkšva danga).
Kepurėlės danga: zomšinis.
Kepurėlės paviršiaus blizgesys
Kepurėlės paviršiaus blizgesys: matinis.
Kepurėlės spalva
Kepurėlės spalva: šviesiai geltonas.
Kepurėlės spalva: geltonas.
Kepurėlės spalva: gelsvai oranžinė.
Kepurėlės spalva: ochriškai geltona.
Kepurėlės spalva: oranžinė.
Kepurėlės spalva: baltas.
Krašto padėtis
jaunų vaisiakūnių: Krašto padėtis: užlinkęs į vidų.
Kepurėlės krašto kontūras
subrendusių vaisiakūnių: Kepurėlės krašto kontūras: banguotas.
Kepurėlės krašto kontūras: skiautėtas.
Krašto sutrūkinėjimai ir plyšimai
senų vaisiakūnių: Krašto sutrūkinėjimai ir plyšimai: Suplėšytais kraštais.
Kepurėlės skersmuo
Kepurėlės skersmuo – 10–120 mm.

Kepurėlės apačia

Himenoforo tipas
Himenoforo tipas: Raukšlės arba klostės.
Himenoforo spalva
Himenoforo spalva: geltonas.
Himenoforo spalva: gelsvai oranžinė.
Himenoforo spalva: ochriškai geltona.
Himenoforo raukšlių storis
Himenoforo raukšlių storis: storas.
Himenoforo raukšlių šakojimasis
Himenoforo raukšlių šakojimasis: šakotas.
Himenoforo raukšlių skersinės jungtys
Himenoforo raukšlių skersinės jungtys: yra.

Kotas ir pamatas

Koto forma
Koto forma: cilindriškas (netaisyklingas kontūras).
Koto forma: siaurėjantis pagrindo link.
Koto spalva
Koto spalva: geltonas arba gelsvai oranžinė.
Koto paviršiaus reljefas
Koto paviršiaus reljefas: lygus.
Koto vidus
Koto vidus: pilnaviduris.
Koto konsistencija
Koto konsistencija: kietas.
Koto konsistencija: pluoštinis.
Koto ilgis
Koto ilgis: 20–80 mm.
Koto skersmuo
Koto skersmuo: 5–20 mm.
Koto išlinkimas
Koto išlinkimas: išlinkęs.

Trama

Minkštimo spalva
Minkštimo spalva: balsva arba gelsvas.
Minkštimo spalva: baltas.
Minkštimo spalva: ochriškai geltona (kepurėlės minkštimas, po odele).
Minkštimo standumas
Minkštimo standumas: standus.
Minkštimo skonis
Minkštimo skonis: rūgštus arba aštrus.
Minkštimo atsparumas lūžimui ar plyšimui
Minkštimo atsparumas lūžimui ar plyšimui: trapus.
Minkštimo elastingumas
Minkštimo elastingumas: elastingas.
Tramos konsistencijos tipas
Tramos konsistencijos tipas: mėsingas.
Minkštimo kvapas
Minkštimo kvapas: vaisių, malonus.
Minkštimo skonio pobūdis
Minkštimo skonio pobūdis: švelnus.

Kur ir kada auga

Buveinė
Buveinė: spygliuočių miškas, lapuočių miškas arba mišrus miškas.
Buveinė: parkas, krūmynai arba pamiškė.
Substratas
Substratas: dirvožemis.
Vaisiakūnių augimo pobūdis
Vaisiakūnių augimo pobūdis: grupėmis arba eilėmis.
Aptikimo dažnumas
Aptikimo dažnumas: labai dažnas.
Derėjimo laikotarpis
Vaisiakūniai pasirodo nuo gegužės iki lapkričio.
Paplitimo sritis
Paplitimo sritis: patvirtinta.

Valgomumas ir virtuvė

Valgomumas
Valgomas
Reikalingas apdorojimas
Reikalauja apdorojimo
Kulinarinis įvertinimas
Labai skanus

Teisė

Apsauga
Rūšis neįtraukta į Lenkijos saugomų grybų rūšių sąrašą.
Prekyba
Lenkijoje rūšimi leidžiama prekiauti ir iš jos gaminti grybų produktus.

Su kuo galima supainioti

1 / 6

FAQ

Kokiame miške dažniausiai auga valgomosios voveraitės?

Jos dažniausiai aptinkamos spygliuočių ir mišriuose miškuose po pušimis, eglėmis, beržais bei ąžuolais, smėlingame ir samanotame dirvožemyje.

Kada prasideda voveraičių dygimo sezonas?

Vidutinėse platumose sezonas prasideda birželio pabaigoje ir trunka iki vėlyvo rudens, dažniausiai iki spalio ar lapkričio mėnesio šalnų.

Ar galima valgyti žalias voveraites?

Žalių voveraičių valgyti nerekomenduojama; būtinas terminis apdorojimas, nes žalios jos yra sunkiai virškinamos ir gali sukelti pilvo skausmą.

Kodėl voveraitės retai būna sukirmijusios?

Dėl savo audinių struktūros ir specifinių natūralių medžiagų šis grybas yra atsparus vabzdžių lervoms bei parazitams.

Kaip voveraitės naudojamos tekstilės amatuose?

Jos naudojamos natūraliam vilnos dažymui, suteikiant audiniams geltonus, smėlio ar švelniai gelsvus atspalvius su alūno kandikais.

Kuo skiriasi voveraičių derėjimas Pietų ir Šiaurės Europoje?

Šiaurėje jos gausiausiai dygsta vasarą ir ankstyvą rudenį, o Pietų Europoje derėjimo pikas prasideda vėlyvą rudenį po gausių liūčių.

Kokiu liaudišku vardu voveraitė vadinama Švedijoje?

Švedijoje ši rūšis dažnai vadinama „miško auksu“ (*skogens guld*), pabrėžiant jos vertę šalies kultūrinėse tradicijose.

Ar voveraitės gali augti aukštikalnėse?

Taip, kalnuotuose regionuose voveraitės sutinkamos spygliuočių miškuose iki pat subalpinių zonų ribos.

Kam voveraitės buvo naudojamos senovės kaimo buityje?

Džiovinti vaisiakūniai buvo dedami tarp vilnonių audinių ir kailių, siekiant atbaidyti kandis bei kitus kenkėjus.

Koks yra virtos voveraitės skonio profilis?

Termiškai apdorota voveraitė pasižymi švelniu, riešutiniu ir subtiliai vaisišku aromatu be žaliam grybui būdingo aštrumo.