Kodėl grybai verkia? Iš kur atsiranda lašai ant grybų vaisiakūniųGrybų gutacijos reiškinys, spalvotos išskyros ir stebėjimo gamtoje patarimai

Turinys
- Kas yra skystis ant vaisiakūnio paviršiaus ir ką vadiname gutacija?
- Kada galima pamatyti lašus ir nuo ko priklauso jų susidarymas?
- Gutacija, rasa ar pieniškos sultys? Stebėjimo gamtoje patarimai
- Pavyzdžiai iš atlaso: raudonkraštė pintainė ir kartusis dyglutėlis
- Kaip dokumentuoti lašus ir vaisiakūnį stebėjimo metu?
- Šaltiniai
Vaikštant po drėgną mišką ant grybų kepurėlių ar po jomis kartais galima pastebėti blizgančius skysčio lašus. Nors daugeliu atvejų tai paprasta rasa ar lietaus likučiai, pasitaiko situacijų, kai skystis atsiranda ne iš išorės, o yra išskiriamas tiesiogiai paties vaisiakūnio per nepažeistą paviršių. Mikologijoje šis ypatingas reiškinys vadinamas gutacija. Apie spalvotus lašus sklando nemažai mitų, todėl verta išsamiau panagrinėti, kaip ir kokiomis aplinkybėmis grybai išskiria skystį.
Priešingai nei augalai, kurie šalina vandenį dėl šaknų slėgio per specializuotas lapų hidatodes, grybai skysčius transportuoja kitaip – pasitelkdami hifų tinklą. Ant vaisiakūnių pasirodantys lašai yra vandeninis tirpalas, kuriame yra ištirpusių organinių ir mineralinių medžiagų. Šio proceso stebėjimas padeda geriau suprasti, kaip grybai funkcionuoja miško aplinkoje.
Kas yra skystis ant vaisiakūnio paviršiaus ir ką vadiname gutacija?
Grybų gutacija – tai stebimas skysčio išsiskyrimas ant nepažeisto vaisiakūnio išorinio paviršiaus. Lašai pasirodo savaime, be įtrūkimų, sužalojimų ar vabzdžių apgraužimų. Išskiriamas skystis yra vandeninis tirpalas, kuriame yra įvairių organinių ir mineralinių medžiagų, o jų sudėtis gali gerokai skirtis priklausomai nuo grybo ir aplinkos sąlygų. Priešingai nei pažeidimų sukeltų išskyrų atveju, čia susiduriama su natūraliu reiškiniu, vykstančiu ant nepažeisto audinių paviršiaus.
Lašų cheminė sudėtis ir jų biologinė reikšmė skiriasi priklausomai nuo tiriamos rūšies bei aplinkos sąlygų. Apžvalginiai tyrimai rodo, kad didelė dalis išsamių išskyrų metabolitų analizių atlikta su laboratorinėmis siūlinių grybų kultūromis. Laukinių vaisiakūnių atveju viena universali gutacijos funkcija nėra įrodyta. Hipotezės apie vandens pertekliaus šalinimą ar cheminių junginių pernešimą tebėra mokslinių diskusijų objektas, o pats reiškinio mechanizmas vis dar nėra iki galo išaiškintas.
Kada galima pamatyti lašus ir nuo ko priklauso jų susidarymas?
Lašų pasirodymas nėra nuolatinis vaisiakūnio požymis, o kintantis reiškinys, susijęs su jo vystymosi dinamika. Šios išskyros dažnai stebimos aktyvaus augimo laikotarpiais, pavyzdžiui, ant jaunų egzempliorių arba šviežiai augančiose daugiametinių vaisiakūnių kraštinėse zonose. Gebėjimas išskirti skystį taip pat priklauso nuo pačios rūšies savybių – vieni grybai lašus formuoja kur kas dažniau nei kiti.
Reiškinio eigai įtakos turi ir oro sąlygos bei substrato būklė. Gutaciją skatina padidėjusi oro drėgmė bei vandens prieinamumas medienoje ar dirvožemyje, iš kur grybiena ima drėgmę. Vis dėlto tai nereiškia, kad procesui būtinas visiškas atmosferos sotis. Lašai ant vaisiakūnio gali išsilaikyti tam tikrą laiką, o kylant temperatūrai ar pučiant vėjui palaipsniui nugaruoja arba išnyksta.
Gutacija, rasa ar pieniškos sultys? Stebėjimo gamtoje patarimai
Atliekant stebėjimus gamtoje verta atskirti gutaciją nuo iš kitų šaltinių kilusio vandens. Lietus ant vaisiakūnio patenka iš išorės, o rasa kondensuojasi tiesiogiai iš ore esančių vandens garų. Tuo tarpu gutacijos lašus išskiria pats vaisiakūnis, šalinantis iš substrato paimtą vandenį kartu su jame ištirpusiais junginiais. Tam tikra užuomina gali būti jų telkimasis augimo zonose arba kepurėlės apačioje, tačiau skysčio forma ir nutekėjimas priklauso nuo grybo paviršiaus struktūros. Dėl šios priežasties šie požymiai tėra naudingos užuominos, o ne patikimas testas.
Kitoks procesas yra ir pieniškų sulčių išsiskyrimas, stebimas pažeidus kai kuriuos lakštelinius grybus. Toks skystis pasirodo tik pažeidus audinių vientisumą, pavyzdžiui, įpjovus lakštelius, tuo tarpu gutacijos metu paviršius lieka nepažeistas. Verta atsiminti, kad gutacijos lašus gali nuplauti arba praskiesti lietus, o vien pats skysčio buvimas ar spalva neleidžia patikimai nustatyti rūšies iš nuotraukos.
Pavyzdžiai iš atlaso: raudonkraštė pintainė ir kartusis dyglutėlis
Klasikinis grybo, kuriam būdinga pastebima gutacija, pavyzdys yra raudonkraštė pintainė (Fomitopsis pinicola). Šis dažnas medžių grybas formuoja kietus, daugiametinius vaisiakūnius, kurie didėja formuodami naujas augimo zonas. Palankiomis sąlygomis ant šviežiai augančių, šviesių kraštų bei ant vamzdelių paviršiaus kepurėlės apačioje pasirodo skaidrūs, gelsvi arba gintariniai lašai. Šis reiškinys pasitaiko ne kiekviename rastame egzemplioriuje, tačiau lydi aktyvius augimo procesus ir yra būdingas šios rūšies biologijos bruožas.
Kitas ryškus pavyzdys – kartusis dyglutėlis (Hydnellum peckii), antžeminis grybas, augantis po spygliuočiais medžiais. Šios rūšies šviežių vaisiakūnių aprašymuose atkreipiamas dėmesys į ryškiai raudonus lašus, pasirodančius ant šviesios, aksominės kepurėlės. Vis dėlto šis požymis neišlieka nuolat: vaisiakūniui senstant skystis išnyksta, o paviršius tamsėja ir tampa rudas, todėl senesnis egzempliorius supanašėja su kitais dyglutėliais.
- raudonkraštė pintainė (Fomitopsis pinicola) — Daugiametis medžių grybas. Ant šviežiai priaugančių vaisiakūnio kraštų ir vamzdelių porų išskiria gelsvus arba gintarinius skysčio lašus.
- kartusis dyglutėlis (Hydnellum peckii) — Antžeminis grybas, susijęs su spygliuočiais medžiais. Šviežių vaisiakūnių šviesiame paviršiuje formuoja ryškiai raudonus lašus, kurie su amžiumi išnyksta.
Kaip dokumentuoti lašus ir vaisiakūnį stebėjimo metu?
Dokumentuojant vaisiakūnį su lašais, verta jį nufotografuoti iš kelių pusių. Be pačių išskyrų stambaus plano, reikalingas aiškus kepurėlės viršaus ir jos apačios – vamzdelių, lakštelių ar dygliukų išsidėstymo, kurie yra esminiai atpažinimo požymiai, – kadras. Atkreipkite dėmesį, kur tiksliai kaupiasi lašai: ar dengia visą paviršių, ar telkiasi tik šviežiai augančiame krašte.
Taip pat verta pasižymėti substratą, netoliese augančius medžius bei esamus orus. Naudinga tą patį grybą aplankyti dar kartą po kelių valandų ar kitą dieną, kad patikrintumėte, kaip išskyros reaguoja į drėgmės pokyčius. Atminkite, kad vien lašų spalva nenulemia rūšies: gelsvas skystis gali pasirodyti ant daugelio negiminingų grybų, o sausesnėmis dienomis tas pats egzempliorius gutacijos gali nerodyti visai.
Lašų stebėjimas ant vaisiakūnių leidžia pamatyti grybus kaip aktyvius organizmus, kuriuose nuolat vyksta fiziologiniai procesai. Šios išskyros yra įdomi užuomina lauko tyrimuose, primenanti, kaip glaudžiai grybienos gyvenimas susijęs su miško aplinkos drėgme ir temperatūra.
Šaltiniai
- Naturalis Biodiversity Center – Fomitopsis pinicola, gelsvų gutacijos lašų ant porų paviršiaus aprašymas Europos grybų atlase
- U.S. Forest Service – Mushrooms of the National Forests in Alaska, raudonų lašų charakteristika šviežiuose Hydnellum peckii vaisiakūniuose
- Krain & Siupka (2021) – Fungal Guttation, a Source of Bioactive Compounds, and Its Ecological Role, Biomolecules 11(9): 1270, žinių apie grybų gutacijos procesą apžvalga
- Fort Worth Botanic Garden – Xylobolus frustulatus stebėjimai ir literatūros apie gutacijos lašus ant vaisiakūnių apžvalga